June, 2008 archyvas pagal mėnesius

Kol aiškinomės softwarinius tikralus.lt redkolegijos narių galimybių ypatumus, vienas iš mūsų sumetė puikų straipsnį apie ekonominius argumentus pradėti microbrewery verslą. Here it goes.

by Čiobiškis

Bevartant kaimyninėje Lenkijoje leidžiamą „Newsweek“, akis užkliuvo už dviejų euforiškų antraščių „Gdzie się piwo samemu warzy, tam się dobrze darzy“ (maždaug „Kur alų pats verdi, ten gerai sekas“) ir „Jasne i wlasne“ („Šviesus / aiškus ir nuo savas“). Taigi autorius fatališku vardu Ziemowit Falat (beje, berods iš to pačio Martynui gerai žinomo „Browamato“ – puikus PR – past.) agituoja už mažųjų brovarų atidarymą ir daro tai, pateikdamas ne tik emocinius, bet ir finansinius argumentus.

Paprastieji argumentai, kuriuos vardina Lenkijoje žinomas originalaus alaus fanatikas Ziemovytas, gerai žinomi ir mums. „Pirma, žmonėms jau gana „alaus nuobodulio“ parduotuvėse ir užeigose. Etiketės skirtingos, tačiau alus vienodas – šviesus, labai vidutiniškai apyningas lageris. Antra, sunku suprasti – kur dingo natūralios medžiagos. Trečia, noriu pamatyti tai pats! Dalyvavimas gimdyme, matymas kaip amatininkas savo rankomis kuria unikalų gėrimą suteikia tikrumo, kad tokį ir gausime…“ Ką čia bepridurti, auksiniai žodžiai.Ekonominius argumentus suprasti dabar gan paprasčiau, nes kaimynų auksinis arba zlotas dabar maždaug lygus litui, o grašius galime prilyginti centais. Taigi iš pradžių galima pasakyti, kad mažoji darykla per mestus gamina nuo 50 tūkst. iki 500 tūkst. litrų alaus per metus. Tipiško, kokiu lenkai laiko 100 tūkst. litrų alaus gaminančio mikrobrovaro „instaliavimas“ kainuoja apie 400 tūkst. eurų, nes dažniausiai perkama vokiška (pvz. Kaspar Schulz) įranga. Gudresni jai gauna ir ES paramą.

Taigi, dabartinėmis kainomis vieno puslitrinio bokalo savikaina – 1,45 zlotai. Nunešimas iki stalo jo vertę pakelia iki 7, o jei bravoras įrengtas geroje Varšuvos vietoje – gal net iki 10 zlotų. Vadinasi, pardavus tuos pačius 100 tūkst. litrų arba 200 tūkst. bokalų alaus, savikaina parduoto alaus išeina apie 300 tūkst. zlotų, o pajamos – mažiausiai 1,4 mln. zlotų. Užtenka sumokėti barmenams ir padavėjams už ištikimybę, Browamatoriui už medžiagas, kaimyno sūnui studentui – už strateginę rinkodarą, bankui – už paskolą ir dar lieka.

Mikroekonominis grafikas gražiai išskleidžia, kas gi sudaro tą 1,45 zloto vertės savikainą. Pirmiausia apie 36% išlaidų – tai produktai (21 grašius už salyklą, 12 grašių už mieles, 18 grašių už apynius ir vanduo kainuoja apie 1 grašių); apie 5% – tai eksploatacijos išlaidos (elektros energija – 5 grašiai, 2 grašiai – katilų ir kitų talpų plovimo priemonėms); 20% lenkai matuoja aludario algai, kuri nustatyta 5 tūkst. zlotų per mėnesį; na ir apie 39% išlaidų Lenkijoje tai mokesčiai (akcijas su nuolaida mažiesiems aludariams 30 grašių ir PVM jei 22% – 26 grašiai).

Šie atrodo neatremiami argumentai nulemia, kad Lenkijoje mikrodaryklos atsidarinėja kas mėnesį, bet pas jų kol kas… tik 12.

Daug mažesnėje Lietuvoje procentaliai jų yra daugiau (neskaitant Šiaurės Lietuvos) – trys „Bravarijos“ (man vis įdomu ar tikrai kiekvienoje ten alus verdams :), du „Aviliai“, „Būsi trečias“, tam tikra prasme ir „Memelis“, „HBH Juozas“, „Stumbro“ alinė nežinau ar dar veikia… Šiaip ar taip mums dar toli iki danų, kur pasak straipsnio, mažųjų alaus daryklų nors Carlsbergo šešėlyje veikia apie 100 (apie vieną tokią kitame straipsnyje). Apie Angliją, Škotiją ir JAV nesvarstysime…

„Lenkijoje jau vien drąsa įsteigti tokią daryklą uždeda jos savininkui originalumo aurą, bet taip amžinai nesitęs…“, – į krikštolinį rutulį žvelgia ponas Falatas. Ką gi jis prognozuoja? Pirma, tokių alaus daryklų integraciją į muziejus ir muziejų kompleksus, geležinkelio mazgus, oro uostus (štai ko visada trūko Karmėlavai – aut. past.)… ir iš dalies suvenyrų krautuvės rolės atlikimą. Antra, kad varyklos plėsis – iš alaus vietose bus gaminami ir stipresni gėrimai. Ir pagaliau – aludarių fanatikų gildijos susidarymą – kurie nuolatos iš naujo išradinės alų…