July, 2008 archyvas pagal mėnesius

Iš Vilniaus salyklininkų cecho istorijos (I). Apie sankcijas

Rašė ciobiskis, July 31, 2008 - Aludarystė, Istorija ir Salyklas. 0 komentarų Žymės: , .

Lenkijoje surinktame ir išleistame Vilniaus cechų istorinių dokumentų sąvade ne iš pirmo karto pavyko surasti alų ir aludarius. Pasirodo, reikėjo ieškoti ne alaus virėjų, o salyklininkų (lot. braseatorum, lenk. słodowników). Šis Vilniaus cechas yra labai senas. Jo steigimo dokumentus 1552 m.  gruodžio 9 dieną patvirtino dar Abiejų Tautų respublikos karalius ir LDK didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas. Taigi, už salyklininkus senesni tik auksakalių, kalvių, odininkų ir dar keli Vilniaus cechai. Prie jo įsisteigimo ir meistrų taisyklių mes dar grįšime, o kol kas skelbiame pasiskaitymui 1665 karaliaus Jono Kazimiero (Vazos) išleistą įsakymą, sprendžiantį ginčą tarp salyklininkų cecho ir miesto pirklių.

Aludarystė XVI amžiuje

Aludarystė XVI amžiuje

“Tokiam [salyklo, medžiagų] perpardavinėjimui siekdami užkirsti kelią nutariame, kad kiekvienas salyklininkų bendrijos brolis gali per vartus išeiti į [Vilniaus] priemiesčius ir pranešti apie tokius [atvejus], jei kuris nors miestietis išdrįs įvairius javus pakelėse įgyti, arba savo asmeninei naudai o bendrai nenaudai, pilnai ar dalimis turguje pirktų ir krautuvėse brangiau parduotų; tokį kiekvieną apie kurį bus pranešta, magistratas tokį baus javų  atėmimu, o [tas, kuris nusikalto] per medium [mokės] miesto sienų taisymui ir į salyklininkų cecho iždą [...]

Kadangi salyklininkai savo amato laikydamiesi, pirkliams ir kitiems amatininkams netrukdo, jie turi galią  prieš pirklius ir kitus amatininkus, nes savo amate jie pirmiausia salyklus daro ir iš jų alų verda; jei jiems trukdant būtų salyklas daromas, tai [konfiskavus] dvi [trečiosios] jo dalys salyklininkų cechui priklausytų, o viena trečioji Vilniaus miesto naudai turėtų būti atiduota, kad [pirkliai] kliūčių salyklininkų verslui nedarytų; o jei salyklo darymo amatu [prasižengę pirkliai] norėtų užsiimti ir pragyvenimą iš to turėti, tegu į salyklininkų cechą stoja.”

Daugiau apie Vilniaus cechus galite paskaityti šiame prof. Liberto Klimkos straipsnyje. Beje, jame minima, kad aludarių (t.y. salyklininkų) cechas rinkdavosi Vokiečių g. 4, t.y. kur ir šiandien veikia pubelis “Savas kampas”.

Rašė ciobiskis, July 31, 2008. 0 komentarų

Spaudos apžvalga (II)

Rašė ciobiskis, July 27, 2008 - Aludarystė, Bendra, JAV ir Lietuviškas. 4 komentarai(ų) Žymės: , , .

Prisipažinsiu, anksčiau galvojau, kad teks spaudos apžvalgą rašyti dažniausiai kas dvi savaitės, bet aptarimui įdomių temų respublikinėje žiniasklaidoje tikrai netrūko. Taigi, sveiki, mielieji!

Pirmiausia gerbiamus skaitytojus vėl stebina šeštadieninis “Lietuvos rytas’,  per visą puslapį rubrikoje “Neparadinė Lietuva” publikuodamas euforišką straipsnį “Senovę menantį gyvąjį Pakruojo krašto naminį alų geriausiai puoselėja moteriškos rankos“. Audronė Urbonaitė pasakojimą pradeda nuo nykių epizodų Pakruojo autobusų stotyje, o baigia išvadomis, kaip alaus mielės padeda moters grožiui (ir aplamai!!!). Atskleista ir paslaptis, kas ir už kiek Lietuvą atstovavo šių metų Talino alaus šventėje.  Aludarius turėtų įkvėpti šis straipsnis.

O tuo tarpų kitoje Šiaurės Lietuvos pusėje garsūs naminio alaus darytojai iš Dusetų Čižai persimeta ant vėžių dobimo ir ėdim… valgymo šventės. Įdomi, tačiau abejotina mūsų ežerų kaimo kultūros forma.  Jei neturite kaimo turizmo sodybos, o tik kavinę Palangoje, jums Pietų Brėtanės mokslininkai įrodė, kad garsi muzika privers lankytojus išgerti daugiau.

O štai tik spėjome pasidžiaugti Šilutės rajono Žagatpurvių kaime gimstančia naminio vyno tradicija,  o štai jau kaimo turizmo sodybėlę užgriuvo tikrintojai. Įdomų tai, kad abi publikacijos – iš vieno leidinio, jas skiria tik savaitė, ir verslas staiga iš “legalaus” tampa “neregistruotu” ir vertu 20 tūkst. litų baudos.  Laukiame, gal kas nors pasiūlys ilgus katorgos metus už didžiąją nuodemę pavadinimu “be banderolės”.

Užsienio spaudoje – publikacija apie tai, kaip Amerikoje populiarėja naminis ir stiprus alus, už kurį Vakarinėje pakrantėje sumokama nuo 4 iki 100 $$ (gal tai šansas mūsų aludariams), o štai publikacija apie blogo “The Beer Geek” autorių šeimos jau pusę metų vykstančias klajones po alaus šventes visame pasaulyje.

“Balsas.lt”, atrodo, mėgsta vis informuoti apie įvairius su alumi susijusius daiktus, šį kartą – neįprastas “alaus stalo teniso” stalas.

Pabaigai, aišku, nugirstas pokalbis. “Aluje yra mažai vitaminų… todėl jo reikia gerti DAUG!”. Geros savaitės.

Rašė ciobiskis, July 27, 2008. 4 komentarai(ų)

Skrudintos nėgės, bandelės ir porteris

Rašė ramtyns, July 27, 2008 - Istorija, Maistas ir Porteriai. 7 komentarai(ų) Žymės: , , , .

Šį straipsnį apiė Pamario krašto kulinarinį paveldą paruošė ir maloniai leido publikuoti Rusnės muziejininkė Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė B. Servienė.

“Mano melžiama karvutė – nei girdau, nei šeriu, o melžti turiu ką” – mėgstamiausias  E. Prūso  posakis. Pats skaniausias patiekalas, Irenos  keptos ar konservuotos nėgės, duonelė ir kava, galįs kas rytą valgyti, nenusibosta.

XX a. pradžioje, kada prie klaipėdiečio F. Suhr’o rūkyklos buvo iškabinama  raudona vėliava, iš kurios  žvelgia dvi akys ir iškalbingas skaičius “9”, suprask “devynakės jau eina” – vietiniai taip vadina nėges.

Nėgė
Nėgė

Žinovai ir provincialūs skanautojai žinojo, kad čia jau galima gauti paragauti šviežiai rūkytų nėgių. Anuomet jos buvo gaudomos Nemune, kur giluma, Dangėje, Vilchelmo kanale ir Rusnės plačioje vandeningoje upėje. Gilumoje pastatomi iš karklų vytelių nupinti bučiai ir tik kartą savaitėje, dažniausiai šeštadieniais auštant, tikrinami. Kiti nėgių gaudymui naudojo venterius. Žvejybos laimikis būdavo įvairus, kartais per  savaitę  į Klaipėdos F.Suhr’o rūkyklą  atplukdydavo iki 20 t. sugautų nėgių.

Šalia rūkyklos buvo nėgių ragavimo (skanavimo) svetainė (Paradys g-vėje). Medinis namelis, kuriame trys kambariai ir lauke gražus darželis. Vienu metu jame sutelpa iki 30 lankytojų  ar svečių. Susėdus prie stalo atnešamas indas, pilnas prikrautas šviežiai rūkytų nėgių, kiekvienas galėjo imti ir valgyti iki soties. Atsiskaitymas vykdavo, suskaičiavus lėkštėje sudėtas suvalgytų nėgių galvas. Nėgės buvo valgomos su bandele. Itin dideli smaližiai galėjo užsukti į rūkyklą ir tiesiog čia pat vietoje skanauti dar karštu dūmeliu kvepiančias nėges. Skanaujant nėges buvo geriamas porteris. Šis namelis buvo  žinomas  toli už Klaipėdos ribų, jame lankėsi ir išimtinai garbių svečių, kurie pasirašydavo lankytojų knygoje. Aukšti generolai, profesoriai, daktarai – Hugo Gutsche iš pietų Afrikos, rašytojo Hanso Grimo draugas, lankytojai iš Amerikos. 1916m. ši rūkykla uždaroma, ir įruošiama didesnė (Schlevis) gatvėje. Čia nėgės jau  marinuojamos, pakuojamos į dėžes ir pardavinėjamos visoje Vokietijoje.

Labiausiai vertinamos ant žarijų skrudintos nėgės. Skrudinimo patalpoje  gyvos nėgės suverčiamos į  dideles medines neaukštas bačkas ir gausiai apibarstomos druska. Uždengtos jos smarkiai raitosi, trinasi viena į kitą, besitrinant  nueina plona gleivėta oda, gerai iš vidaus ir burnos išsivalo smėlis. Moterys peilio pagalba nubraukia druskos ir odos likučius, nėgės tampa pilkai žalios spalvos.Taip paruoštos “devynakės” skrudinamos. Glaustai, viena šalia kitos sudedamos ant metalinių skrudintuvų, kepamos ant medžio anglies žarijų. Sudėtingiausias darbas ir menas yra kepamų nėgių vartymas ir nuojauta, kada nėgė pilnai paruošta. Pridegintos ar ne pilnai paskrudintos nėgės buvo metamos į šoną, jos nenaudojamos. Pradžioje nėgės skrudinamos ant  mažo karščio  žarijų, palaipsniui didinant karštį. Vartoma nesustojant, kol pilnai paskrunda. Nuėmus nuo žarijų išdėliojamos atvėsimui. Pilnai atvėsusios nėgės suskaičiuojamos (dėl vienodo kiekio pakuojant), nustatytas ir visada vienodas jų skaičius dedamas į medines bačkeles ir sandariai uždaromas  dangtis, pro specialią angą supilamas alaus acto marinatas ir mediniu kaišteliu užkemšama.

Parduodamų nėgių vertė, skonis ir paklausa priklausė nuo marinato. Alaus acto marinatas suteikė nėgėms pikantišką skonį, o paprastas actas suteikia nėgėm rūgštoką skonį, tai kenkia kokybei ir paklausai. Naudojami prieskoniai ir alaus actas buvo kiekvienos tuo metu užsiimančios  šiuo verslu  įmonės paslaptis. Geriausią paklausą turėjo ir labiausiai gurmanų vertinamos – nėgės marinuotos alaus acte.

Rašė ramtyns, July 27, 2008. 7 komentarai(ų)

Mažosios Lietuvos alaus istorijos fragmentai

Rašė ramtyns, July 26, 2008 - Bendra, Istorija, Lietuviškas ir Maistas. 5 komentarai(ų) Žymės: , , , , , .
Rusnė šiandien
Rusnė šiandien

Šią savaitę vėl buvau išvykęs į Pamarį, išvyka padovanojo dar keletą mūsų alaus kultūros atradimų. Šis dramatiškos istorijos kraštas, anksčiau buvęs Vokietijos dalimi, neabejotinai turėjo ir Vokietijos įtakotą, turtingą alaus kultūrą. Deja, informacijos apie ją nedaug išlikę, iš dalies turbūt dėl to, kad vietiniai po II pasaulinio karo buvo išgrūsti iš savo namų į Vokietiją, daug archyvų buvo išvežta ten pat, kita vertus ir šiais laikais tenka apgailestauti dėl apgailėtino Šilutės savivaldybės dėmesio savo krašto istorijos ir kultūros tyrimams. Ko verti vien nesenai iš Šilutės savivaldybės pasigirdę ketinimai uždaryti jau ir taip nustekentą, vienintelį šio krašto kraštotyros muziejų!

Šilutės etnografijos muziejus

Šilutės etnografijos muziejus

Jau anksčiau buvau aptikęs XIX amžiuje Priekulėje veikusios garsios alaus daryklos, kuri buvusi stipri konkurentė Klaipėdos aludariams, pėdsakus. Įvairius leidinius apie šį miestelį puošiančioje senovinėje nuotraukoje matosi gausus būrys miestelėnų, besibūriuojančių prie miestelio centre įsikūrusios aludės Max Beer. Praėjusiais metais Priekulės Vingio parke buvo pastatyta aikštelė Aludariui, kurioje netrukus turėtų atsirasti trys medinės skulptūros. Kol kas dar nepavyko aptikti, koks paties bravoro pastato likimas, šitą malonumą pasilikau kitai kelionei.

Susitikimas su Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė, muziejininkė Birute Serviniene atskleidė kitą netikėtą šio nuostabia gamta ir retų paukščių gausa garsėjančio gamtos kampelio veidą. Kas galėjo pagalvot, kad Rusnės sala, dabar – ramybės oazė, anksčiau buvo ponų pamėgta šėlsmo vieta, tiesiog Mažosios Lietuvos Ibiza? Štai H. Zudermanas (Hermann Sudermann) savo garsioje apysakoje “Kelionė į Tilžę” rašė:

“Dešinėje pasirodo Rusnė,  ponybės pasilinksminimų vieta, kur tiek daug lėbaujama, kaip niekur kitur pasaulyje. Rusnės punšo pribijo netgi vyriausybės ponai.”

Pamarys special - Rusnės punšas
Pamarys special – Rusnės punšas

B. Servinienė ne tik iš naujo atrado Rusnės punšo receptą, bet aptiko liudijimų ir apie kitą unikalų vietinį kulinarinio paveldo receptą – ypatingame marinate skrudintas nėges, pateikiamas su vietinės gamybos porteriu! Apie šį alaus užkandį daugiau netrukus – specialiame TAD poste.

Macikų bravoro butelio reljefas
Macikų bravoro butelio reljefas

Rusnės porterio vaizdas nedavė man ramybės ir skatino dar labiau pasidomėti apie kitas krašte egzistavusias alaus daryklas. Ponia Birutė pažadėjo vėliau painformuoti apie jos vykdomą asmeninį Rusnės alaus daryklos tyrimą, o apsilankęs Šilutės kraštotyros muziejuje, apžiūrėjau ten eksponuojamus senovinius butelius. Tais laikais alaus buteliai stikle dažniausiai turėdavo bravoro pavadinimo reljefą, taip pat atspaudą ant keraminių kamščių. Taip aptikau Tilžės ir Macikų alaus bravorų pėdsakus. Apie pastarąjį, man visišką naujieną, šiek tiek papasakojo muziejuje dirbanti viena iš krašto senbuvių , Šyšioniškė Brigita.

Tilžės butelio reljefas
Tilžės butelio reljefas

Apibendrinus įvairių šaltinių informaciją, kol kas sumečiau grubų pradinį Mažosios Lietuvos ir aplinkinių alaus bravorų sąrašiuką, visiškai nepretenduojantį į kokį nors išsamumą:

  • Priekulės alaus darykla.
  • XVII a. Rusnėje veikė alaus darykla. 1613 m. Pakalnėje įsteigiama smuklė.
  • Buvęs Macikų dvaras nuo seno buvo garsus stambia alaus darykla. Johanas Zudermanas, aukščiau minėto Hermano Zudermano tėvas, dvarą įsigijo 1856 m. Pasak Brigitos, bravoro kaminas nesenai nugriuvo, bet dalis dvaro pastatų išlikę (tik įvažiavus į Macikus, po kaire – pastatas raudonų čerpių stogu.) Ten pat rasta ir kelios vokiškos knygos, deja, to meto alaus gamybos paslaptys ten neužfiksuotos. Buteliai turi reljefą “Eigentum Brauerei Matzicken”.  Gal ši gamykla taps kitos TAD ekspedicijos tikslu?
  • Tilžės (Tilsit, dab. Sovetskas) alaus darykla. Buteliai su reljefu “R. Kissner, Tilsit Schutzmarke”Kaip rašo Šilutės muziejaus istorikas D. Barasa, XVIII a. Šilutės projektuose matoma, kad aplink turgaus aikštę stovėjo Senoji ir Naujoji smuklės, alaus darykla. XIX a. aplink turgavietę buvo jau 10 smuklių. Kitame straipsnyje istorikas mini Šilutėje buvusius Tilžės ir Klaipėdos alaus gamyklų filialus. Šilutėje be alaus, gamintas ir sidras, limonadas.

    Kamštis

    Kamštis

  • Klaipėdoje XIX a. pab. atidaryta alaus darykla “Bohemijos bravoras” (nieko bendra su dabartine alaus gamykla) . Kaip rašo Bernardinai.lt, kol vyksta savininkų ginčai, “eksploatuojami ir sutvarkyti yra tik administraciniai buvusios alaus gamyklos pastatai prie Herkaus Manto gatvės, tuo tarpu pastatai kieme bei gamybinis pastatas Šaulių g. 25 jau daugelį metų apleisti ir vis labiau griūva, o teritorija virtusi šiukšlynu ir benamių prieglobsčiu.”
  • Įsrutyje (Insterburg), dabar Černiachovskas, Kaliningrado sr., būta alaus bravoro, užfiksuoto archyvinėse nuotraukose.
  • Nepriklausomybės pradžioje Mažeikiuose – buvęs brolių Šadauskų alaus bravoras ir garinis malūnas.
  • Rietavo dvare XIX a. – būta alaus daryklos – skalbyklos – vandens bokšto. Pastatas išlikęs, dab. Parko g. 12.
www.paveldas.lt)
Rietavo alaus gamyklos pastatai prieš kelis metus (foto: www.paveldas.lt)
Rašė ramtyns, July 26, 2008. 5 komentarai(ų)

Didysis Britanijos alaus festivalis

Rašė kontekstas, July 24, 2008 - Britų salos, Eliai ir Renginiai. 3 komentarai(ų) Žymės: , .

Kad jau užėjo kalba apie festivalius, tai būtų nuodėmė nepaminėti visų festivalių festivalio – The Great British Beer Festival (GBBF). Šiais metais jis vyks rugpjūčio 5-9 dienomis Londone, Earls Court arenoje.

Festivalį organizuoja CAMRA (Campaign for Real Ale) – bene skaitlingiausia ir įtakingiausia alaus entuziastų draugija Europoje, praktiškai išgelbėjusį tradicinį anglišką elį ir nuostabias tradicines anglų aludes nuo išnykimo, daug padariusi dėl alaus kokybės ir vartojimo kultūros gerinimo. Neslėpkime, CAMRA inspiravo ir Tikro alaus draugijos atsiradimą.

GBBF šiemet žada nemažiau kaip 450 alaus rūšių iš bene poros šimtų alaus daryklų. Žinoma, vyks degustacijos, visokie linksminantys šou, taip pat bus renkamas alus – Britanijos čempionas. Praeitų metų rinkimų rezultatai – čia. Pasigirsiu – teko ragaut praeitų metų abosoliutaus čempiono – Hobsons Mild, kuris svečiavosi viename iš Londono pubų Holborne. Perkūniškai geras elis, aš jums pasakysiu.

Taigi Tikras alus primygtinai siūlo turintiems galimybę atšvęsti rugpjūčio pradžią Didžiajam britų alaus festivalyje. Įspūdžių turėtų užtekti visiems metams.

Kad dar labiau sukiltų noras - vieno žymesnių Londono alaus bloggerių Stonch įspūdžiai.

Rašė kontekstas, July 24, 2008. 3 komentarai(ų)

12-asis Berlyno alaus festivalis – rugpjūtį

Rašė ramtyns, July 22, 2008 - Renginiai ir Vokietija. 3 komentarai(ų) Žymės: , .

Ilgiausias aludaržis pasaylyje

Alaus mėgėjai kviečiami išbandyti “ilgiausią aludaržį (biergarten) pasaylyje”, kuris nusities ištisus 2 km per Berlyno centrą. Kasmet rugpjūtį per Alaus Festivalį apie 600′000 gėrėjų gali praeiti šimtus putotų Karl Marx alėjos metrų, pakeliui išbandydami vieną iš daugelio čia parduodamų alų (mūsų žvalgyba Berlyne sako, kad šiemet 240 bravorų iš 80 šalių pristatys daugiau nei 1700 rūšių!)

Festivalis padalintas į 16 “alaus regionų”, kasmet pristatančių vis naują temą. Kad alų skanauti būtų smagiau, jį akomponuos muzika, komedija ir teatras iš 15 scenų.

12-asis Berlyno alaus festivalis vyks 2008 metų rugpjūčio 1-3.
Į Berlyną pigiausia skristi AirBaltic iš Rygos, tik dvigubai brangiau – tiesiai iš Vilniaus.

Daugiau informacijos: www.bierfestival-berlin.de

Rašė ramtyns, July 22, 2008. 3 komentarai(ų)

Traquair alaus namų taisyklės

Rašė aldevinas, July 21, 2008 - Britų salos, Eliai ir Ragaujam. 4 komentarai(ų) Žymės: .

Aldis tęsia pasaulio alaus ragavimo ciklą (pirmąją dalį apie JAV alus galima pasiskaityti čia).

= = =

Vakar ragavau šiokį tokį ekstrymą. Šiandien vėl mintimis ir skonio receptoriais keliuosi į Škotiją – Traquair alaus namus.

  • Traquair House Ale, ABV 7,2. Spalva nelabai būdinga eliams – (labai) tamsiai ruda, esant tam tikram apšvietimui, galima pagalvoti, kad juoda. Skonis minkštas, nieko panašaus į vakarykščius produktus. Greitai nesigeria – net ir esant karštam orui nesinori susileisti didesnio kiekio iškart. Stiprumas nesijaučia. Ne itin kartus. Poskonis išlieka ilgokai, galbūt po kokios pusės minutės pasijaučia stiprumas. Reikalui esant, galėtų sueiti už belgišką “dubbel”. Žodžiu, konservatyvus elis be siurprizų, nedažnam vartojimui.
  • Traquair Jacobite Ale flavored with Coriander, ABV 8. Ingredientai: šaltinio vanduo, salyklas, apyniai, mielės ir kalendra. Gėrimo spalva – ruda, einanti į juodumą su raudonu atspalviu. Atvirai sakant, vakar nelabai įsivaizdavau, koks viržių skonis, o šiandien ta pati istorija nutiko su coriandrum sativum (lot.), arba blakine kalendra (liet.). Kalendros skonis pasirodė pažįstamas. Nepaisant to, aluje tai tikrai originalu. Jei neklystu, kalendra sutinkama apvalių grūdeliu pavidalu, naudojama duonas ir salotas kvepinti. Padauginus kalendros, skonis tikrai suprastėja, tačiau šiame elyje viskas subalansuota.  Skonis maloniai salstelėjęs. Įspūdis toks, kad tik gurkštelėjus lengvai “sutraukia burną”. Poskonis greičiau išsivaikšto nei Traquair House Ale. Tačiau į pabaigą pasirodo lietuviškai juodos duonos skonio fragmentas. Matyt, dėl kalendros keliamų asociacijų. Aromatas intensyvus, tačiau malonus ir, priešingai nei kartais nutinka geriant kitus alus, Jacobite kvapas neerzina. Skonis originalus, tačiau dažnai nepavartosi – tiek dėl stiprumo, tiek dėl “sotumo”.

Įdomus pastebėjimas, kad tiek vakar, tiek ir šiandien, net ir po gana intensyvios dienos po dviejų 0,33 alaus buteliukų daugiau alaus nesinori. Turint omeny, kad Britanijoje škotai garsėja šykštumu, šitie eliai tikslą – taupiai atsigerti – pasiekia. Iš vakarykščio pirkimo liko dar du alūs, kuriuos it koks taupus škotas atidedu rytojui.

Rašė aldevinas, July 21, 2008. 4 komentarai(ų)

“Apynio” alaus paslaptis. Reportažas iš Juodkrantės.

Rašė ramtyns, July 20, 2008 - Apyniai, Lietuviškas ir Ragaujam. 11 komentarai(ų) Žymės: , , , .

Lietuvoje tikro alaus atrasi netikėčiausiose vietose. Vakar, paskutinę savo kelionės dviračiu aplink Kuršių marias dieną, papuoliau į žvejų šventę Juodkrantėje. Karštoje dienos saulėje ratu sukosi daug senyvų šokėjų porų, o šventės MC nesėkmingai ragino prisijungti ir jaunimą.

Gerai įraudę ir linksmi šokėjų veidai bei ypač lankstūs tokiam amžiui judesiai išdavė netoliese esant jaunystės eleksyro. Ir išties, savo dideliam džiaugsmui, čia pat pastebėjau namuką su užrašu “Alus Kaimiškas.”

Pasakų namelis Juodkrantėje
Pasakų namelis Juodkrantėje

Stende – pilstomas dviejų rūšių alus – “Apynio kaimiškas” ir “Medaus”, bei salyklinė gira. Stendą aplipę pirkėjai, o prie statinių triūsiantis “Apynio” darykos aludaris Vytautas vos spėjo prakaitą braukti.

Aludaris Vytautas
Aludaris Vytautas

Užsisakau “Apynio kaimiško” bokalą. Gintarinės spalvos, nestiprus (5%), putotas, skonis nesudėtingas, gaivus ir labai “gyvas”, apyniai vos jaučiasi. Tipiškas ir panašus į kitus lietuvišus “kaimiškus” alus. Ekspromtu paimu trumpą aludario dienos interviu iš plušančio Vytauto.

TA: Tai kur įsikūręs jūsų bravoras?
Vy: Tigi Pakaunėj, netoli Vaišvydavos.
TA: Ar ten galima užsukti, įsigyti alaus?
Vy: Žinoma.
TA: Iš kokio salyklo gaminat alų? Gal pats salyklą darotės?
Vy: Nu jau, kur ten pats darysies. Nepakonkuruosi su Maltosa, ar ten tuo Prunskienės švogerio… (pavadinimo nenugirdau – aut.). Tik dvi įmonės Lietuvoj daro.
TA: Tad perkat salyklą iš Sulivestos?
Vy: Taip. Oo.. tai pats ką atstovaujat?
TA: Alaus mėgėjus. Norėčiau kažkada užsukt pažiūrėt, kaip alų darot.
Vy: Tai prašom, tik nekasdien verdu.
TA: Jaučiasi apyniai. Gal pats juos ir auginat?
Vy: Tai kur tau alus be apynių! Nee, kur ten pats.. tigi maišo reiktų apynių, jei daugiau norėtai išvirt. Ten pat perku.

Šiuo momentu vėl užplūsta pirkėjai, tad tuo tarpu užsisakau “Medaus” alaus. Šis alus kiek stipresnis, 5.9%, skaidrus, rudos spalvos. Kaip išduoda pavadinimas, jaučiamas pakankamai stiprus medaus skonis ir aromatas. Matyt, medaus dėta fermentavimo pabaigoje, kitaip didelė dalis jo būtų perdirbama į alkoholį ir skonio liktų mažiau.

Šiaip jau nesu didelis medaus aluje gerbėjas. Tačiau šįkart mane sudomina gana ryškiai jaučiama ir saldumą labai sėkmingai balansuojanti rūgštelė, žoleles primenantis prieskonis. Kyla klausimų.

TA: Medus gerai kvepia, gal pabaigoj dėjot?
Vy: Taip, brandinimo stadijoje.
TA: Jaučiasi ir dar kažkoks skonis.
Vy: Aha (šypsosi ir pabėga prie pirkėjo; netrukus užsisakau dar vieną bokalą)
TA: Tad ko ten dar pridėjot?
Vy: Negaliu sakyt… (šypsosi ir vėl pabėga)

Tai toks vat paslaptingas “Apynio” alus. Pabaigai – trumpas video reportažas.

Rašė ramtyns, July 20, 2008. 11 komentarai(ų)

Spaudos apžvalga (I)

Rašė ciobiskis, July 19, 2008 - Bendra ir Lietuviškas. 0 komentarų Žymės: , , , , , , .

Siekdami dar labiau praturtinti ir tai jau turtingą (ypač istoriniais prisiminimais ir kliedesiais :) šio web žurnalo turinį beigi norėdami retkarčiais atsižvelgti ir į nūdienos aktualijas laikas nuo laiko apžvelgsime respublikinės spaudos ir tinklaraščių naujienas apie alų ir jo vartojimo kultūrą. Gal tai net iššauks netgi specialistų diskusijų. Taigi, kompetentinga ekspertabili savaitės apžvalga iš Čiobiškio.

Šeštadieniniame „Lietuvos ryte“, netgi pirmame puslapyje matome suneraminančią publikaciją „Alaus talpa padidėjo iki 5 litrų“, kurioje pasakojama apie biržiečių aludarių pastangas Ignalinos rajone ir kituose užkampiuose prekiauti alumi 5l plastmasinėse pakuotėse. Pasirodo, toks „karališkas bambalis“ praverčia, kai keli vyrai talkoje šienauja žolę. Publikacija panaši į didžiųjų aludarių, kadaise prisiekusių nereklamuoti stipraus alaus, nerimo išraišką. Nors pačio alaus „Jėga“ skoninės savybės nėra beviltiškos (pačiam teko ragauti), visgi „Ponoro“ indėlis į šalies alaus vartojimo kultūrą išlieka kontraversiškas….

Mano nuomonė, daug liūdnesnė antraštė – „Plastikinių butelių užstato sistema nesubrandinta“. Didieji aludariai ir prekybos gigantai aiškiai nesuinteresuoti, kad plastmasiniai buteliai ir skardinės būtų superkamos, kad tam būtų diegiami automatai, kaip yra Estijoje (ne kosmose).

„Delfyje“ – dar viena nerimastinga antraštė „Alaus kronikos – ne alaus mėgėjų naudai“. Straipsnis perrašytas iš itin patikimo šaltinio „Zdrovje“, todėl greičiausiai yra rusų degtindarių užsakymas. Tačiau, viduje galima rasti teisingų pastebėjimų, ypač apie gyvo ir išfiltruoto alaus skirtumus.

Pasaulio naujienos – konglomeratas „InBev“ prarijo amerikiečių šlykštuką „Anheuser-Busch“, o štai CAMRA jau parengė „TomTom“ priedą-įskiepą, padedantį Londone mikliau rasti teisingas aludes.

Dar šis tas iš visiems gerai žinomo prekių ženklo!

Na ir pabaigai – nugirstas pokalbis. „What have sex in the canoe and American beer in common? Both is fucking close to water”. Iki sekančio!

Rašė ciobiskis, July 19, 2008. 0 komentarų

tai kodėl gi vietoj to nepaimt alaus?

Rašė akiesmirksniu, July 18, 2008 - Istorija ir Lietuviškas. 0 komentarų Žymės: .

Gedas (http://gedas.livejournal.com) vėl džiugina alaus ir šoferių santykių citatomis iš “senosios spaudos”. Atradėjui sutikus pateikiu ir jums šias įdomybes:

“Jei pietų metu išgersi bonką alaus – tai jau nieko tokio blogo, o jei išgersi bonką degtinės – dalykas jau kitas”.

Ir mano “dienos citata” – “Juk žmonės ne angelai. Iš jų reikalauti daug ko ideališko negalima”.

Gero savaitgalio visiems – ir nepamirškit šiandien apkabint aludario!

Rašė akiesmirksniu, July 18, 2008. 0 komentarų