Atsiprašom, kad kurį laiką, užsiėmę vasaros pabaigos darbais ir linksmybėmis, nieko nerašėme. O kai radom laisvesnę akimirką, nusprendėm, kad atėjo laikas pakalbėti apie alaus rūšis.
Daug kur – žiniasklaidoje, internete, bloguose – skaitome apie alų ir aptinkame, kad dažnai daromi klaidingi, netikslūs alaus rūšių apibendrinimai, palyginimai arba dar blogiau – visiškai nesiorientuojama kategorijose ir terminuose.
Gali kilti diskusijų, ką reiškia alaus “rūšys”, ”stiliai” ar “kategorijos”, todėl aiškumo dėlei pabandysim, bent sau patiems, apsibrėžti ką kokiais vardais vadinsim. Be jokios pretenzijos į enciklopedinę teisybę. Susidarydami savo paveikslą, mes labiausiai rėmėmės, ko gero, žymiausio visų laikų alaus aprašytojo Michael Jackson žiniomis ir patirtimi, tačiau net ir Jo nuomonė nebūtinai yra galutinė ir neginčijama.
Paprasčiausia alų yra skirstyti į skanų ir neskanų. Tai vienintelis atvejis, kai dėl klasifikacijos nepasiginčysi. Dar viena paprastesnė klasifikacija – šviesus alus ir tamsus alus – nors čia jau nemažai pagrindo yra subjektyviems objektyvių požymių vertinimams. Iš kart prisimenu istoriją, kaip Suomijoj gėriau vietinės gamybos Indian Pale Ale, kurio pavadinimas lyg ir sufleruotų, kad čia turi būti šviesusis alus, tačiau barmeno buvo rekomenduotas ir įpiltas kaip “dark beer”. Taigi šviesa šviesai nelygu.
Na bet šalin juokus – griebkim jautį už ragų.
Pats bazinis alaus skirstymas yra grindžiamas dar gaminimo metu atsiradusiais skirtumais – pagal fermentacijos pobūdį:
- viršutinės fermentacijos alūs – eliai,
- apatinės fermentacijos – lageriai, ir
- spontaniškos fermentacijos – lambikai.
Gal vadinkim šią klasifikaciją alaus stiliais? Apie pačio fermentacijos proceso skirtumus nekalbėsiu – parašys gal tie, kurie daro tą fermentaciją praktiškai. Tačiau paminėsiu esminius šių stilių bruožus.
Eliai
Eliai tradiciškai ir labiausiai yra paplitę britų salyne. Jiems priskirtini tokie alūs kaip Mild (švelnusis), Bitter (kartusis), Pale ale (šviesusis), Indian pale ale (IPA), Brown ale (Rudasis), Old ale (Senasis)Porter, Stout, Imperial Stout. Tai dažniausiai nedidelio stiprumo (apytikriai 3-5 % ABV, neskaitant Imperial Stout, kurie gali būti ir 10 % ABV)), praktiškai neturintys angliarūgštės arba turintys jos labai mažai, alūs. Elių spalva gali varijuoti nuo šviesios gintarinės (biteriai, pale ale) iki juodos (porteriai ir stoutai). Skoniai taip pat gali būti labai skirtingi – nuo gaivios vaisingos paletės su išraiškingu apynių aromatu iki galingų salyklo, kavos, šokolado poskonių. Dažniausiai kiekvienas iš elių vadinami savo vardais, tačiau pabrėžtina, kad visi jie priklauso vienai šeimai.
Angliškieji eliai išplito ir Amerikoje, tačiau dėl vietinių produktų – salyklo, mielių, apynių - specifikos susiformavo atskiri elių porūšiai. Todėl, sakykim, amerikoniškasis IPA gal gerokai skirtis nuo angliškojo.
Atskirai paminėtini škotiškieji eliai, kurie dėl Škotijos vandens ir salyklo ypatybių, išsiskiria iš kitų britų salyno alų. Skiriami taip vadinamieji Scotch eliai ir Scottish eliai. Scottish dažniausiai būna šviesesnės spalvos, 3-5 % ABV stiprumo, panašūs į anglišką pale ale. Galima turbūt sakyti, kad tai yra angliškas elis verdamas Škotijoje. Tuomtarp Scotch eliai dėl specialaus salyklo paruošimo pasižymi sodria tamsia spalva, stiprumu nuo 6 % ABV, gana ryškiu tamsių salyklų aromatu. Kai kurie alūs gali būti net iki 8-9 laipsnių stiprumo.
Viršutinės fermentacijos alūs verdami ne tik angliškos tradicijos šalyse, bet ir žemyninėje Europoje. Dauguma belgiškų alų pagal fermentacijos pobūdį taip pat yra eliai, išskyrus lambikus, kurie verdami vien tik Pajottenland regione, Belgijoje, ir fermentuojasi natūraliai su mikroorganizmais, esančiais aplinkoje, papildomai mielių nededant.
Eliais turi būti vadinami ir vokiškieji viršutinės fermentacijos Altbier, Koelsch ir Gose, verdami atitinkamai Duesseldorfo, Koelno ir Leipzigo regionuose.
Lageriai
Kitas alaus stilius, skiriamas dėl fermentacijos – lageriai. Lageris kaip alaus stilius atsirado palyginti neseniai – 19 a. viduryje. Esminė lagerio ypatybė – lėtai žemoje temperatūroje besifermentuojančios mielės. Lagerio fermentacijai, palyginus su eliu, reikalinga žemesnė (0-4 laipsnių C) temperatūra, todėl alus fermentuojasi laikomas rūsiuose. Iš čia ir kilo jo pavadinimas, mat “lager” vokiškai reiškia rūsį, saugyklą. Kaip matyti iš pavadinimo, lageris kaip rūšis pirmiausia atsirado Vokietijoje, kur angliškasis pale ale buvo bandomas gaminti lageriavimo metodu. Rezultatas pranoko visus lūkesčius – gautas šviesus, skaidrus, sausas ir “traškus” alus, kuris, nuolat tobulinamas, išplito visame pasaulyje.
Lagerio variacijų yra daug. Dabar jis ne tik šviesus, bet ir tamsus, gaminamas ir Amerikose, ir visoje Europoje, ir kituose žemynuose. Ryškiausi ir charakteringiausi šviesaus lagerio atstovai yra Plzeno pilsneris, Muenchener Helles (Miuncheno šviesusis) ir Dortmunder (Dortmund Export). Šios rūšys turėjo daugiausia įtakos lagerio vystymuisi pasaulyje.
Dortmunderiu gali būti laikomi praktiškai visi populiariausi masiškai gaminami šviesūs lageriai – Stella Artois, Heineken, Carlsberg, Tuborg, Amstel ir kiti. Tikro alaus mėgėjai, žinoma, pasakys, kad visa ši masinė produkcija nustekeno dortmunderio reputaciją, tačiau tuo pačiu tikrai neatsisakys karštą vasaros dieną pasimaloninti tikru vokišku masinės gamybos nesugadintu šviesiu Dortmundo alumi. O ką jau bekalbėti apie čekišką pilsnerį! Tai ko gero vienas iš puikiausių lagerių pavyzdžių, iš kitų išsiskiriantis nepakartojamu apyningu kartumu. Ne veltui čekai bando gauti jam geografinės kilmės apsaugą. Miuncheno šviesusis (helles) taip pat yra atskira gausi lagerio rūšis, nuo dortmunderio besiskirianti labiau išreikštu salyklo skoniu ir ne tokiu sausu ir “traškiu” kūnu. Miuncheno šviesieji labiau vyrauja Vokietijoje, tačiau yra padarę įtaką ir kitų šalių (pvz. Lietuvos) lagerių rinkoms.
Atskirai paminėtini šviesieji Vienos (austriškasis) lageris ir Amerikietiškasis lageris. Pirmasis pusbroliaujasi su Miuncheneriu, antrasis su Dortmunderiu.
Kalbant apie tamsų lagerį, pirmiausia paminėtini Miuncheno Dunkelis – tradicinis bavariškas tamsusis alus, Einbecko tradicinis bock’as, bavariškas doppelbockas, marzenas (kovo alus). Tamsių lagerių spalva vyrauja nuo tamsios gintarinės iki tamsios kavos ar šokolado spalvos, stiprumas taip pat yra aukštesnis nei vidutinis – dažniausiai 5,5-8 % ABV. Dar į tamsių lagerių šeimą įeina vokiški ir austriški Schwarzbier bei čekiški/slovakiški černe pivo (juodos spalvos, mažo/vidutinio stiprumo, skrudinto salyklo skonio).
Prie tamsių lagerių tiesiog būtina paminėti Baltijos porterį – tamsų stiprų alų, verdamą Baltijos jūros regione. Šio alaus tėvas yra angliškasis Imperial Stout arba Russian Imperial Stout, kuris buvo eksportuojamas iš Anglijos į Rusiją caro stalui. Vietiniams pabandžius išvirti tą alų regione paplitusiu lageriavimo metodu, buvo sukurtas Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, kuria galim didžiuotis mes, lietuviai, ir mūsų kaimynai prie jūros. Baltijos porteris nusipelno atskiro straipsnio, tad apie jį vėliau.
Lambikai
Kaip jau minėta, lambikai verdami tik vienoje Belgijos dalyje, į pietus nuo Briuselio. Alus paveikiamas Senos slėniuose klaidžiojančiomis laukinėmis mielėmis, kurios suteikia gėrimui sausą, “vyningą” skonį su šiek tiek rūgštoku poskoniu. Lambiko rūšys – grynas lambikas (brandintas trejus metus), gueuze (jauno vienerių metų ir brandinto lambiko mišinys perėjęs antrinę fermentaciją), mars (silpnas lambikas išvirtas iš antro misos nutekinimo), faro (lambikas į kurį įdėta rudojo cukraus), vaisinis lambikas su vyšnių (kriek), aviečių (framboise) ir kitų vaisių skoniais.
______
Taigi tiek trumpai apie alaus stilius pagal fermentacijos pobūdį. Visus paminėtus alus mes sutiksime ir detaliau aptarsime, kai kalbėsime apie kitas galimas alaus klasifikacijas – pagal naudojamą salyklą, pagal stiprumą, ir svarbiausia – pagal regioninį/geografinį požymį. Alūs kaip ir visi maisto/gėrimo produktai pirmiausia atsipindi kraštų, iš kurių kilę, gamybos ir vartojimo specifiką, todėl ypatingai vienas nuo kito gali skirtis savo skoninėmis savybėmis, gamybos ir vartojimo tradicijomis ir papročiais. Geografinė klasifikacija, ko gero, geriausiai gali atspindėti alaus įvairovę ir leisti susidaryti vaizdą pasaulinę alų šeimą. Bet apie tai kitame straipsnyje.
Ps. Labai norėjosi kuo greičiau paskelbti straipsnį, kad galėtumėm aptart ir diskutuot visi kartu, tad jis kol kas be iliustracijų ir nuorodų. Straipsnį pildysim ir puošim eigoje, kaip sakoma. Prašom sakyt savo nuomones, kur suklysta, ką reikia papildyti, ir kokia turėtų būti geografinė klasifikacija, kurią, kaip sakiau, aprašysim vėliau. O galbūt kažkuriuos alus reikėtų aptarti atskirai?
Apie “Šnekučio” barų įkūrėją, aludarį iš Pasvalio Valentą Vaškevičių pasakojama naujo nemokamo leidinio 
