Mėnesių archyvas September, 2008

Alaus ir vandens vakaras

Texels will dubb it out
Texels will dubb it out

Darbo reikalais Kipras buvo išvykęs į Olandiją. Pabuvojo Den Helderyje, esančiame šalia Texelio salos. Iš kelionės parvežtas grobis – keli buteliai „Texelse“ bravore (svetainė tik olandiškai) pagaminto alaus. Bravoras gana naujas – įkurtas 1994 metais, 1998 m. spėjęs pakeisti savininką ir įsigyti naudotą, tačiau išties įspūdingą varinį bavarišką katilą. Gaminamos bene 6 alaus rūšys. Gamybos apimtys – 2,500 hektolitrų per metus. Beje, Michaelo Jacksono sudarytoje knygoje „Beer“ (London, New York, Munich, Melbourne, Delhi: A Dorling Kindersley Book, 2007) „Texelse“ bravoras taip pat minimas tarp 14 kitų Olandijoje esančių bravorų. Sakyčiau, neblogas įvertinimas. Tačiau kitoje vien tik Jacksono parašytoje knygoje „Great Beer Guide: 500 Classic Brews“ (London, New York, Sydney, Delhi, Paris, Munich and Johannesburg: A Dorling Kindersley Book, 2000) „Texelse“ alums vietos neatsirado. Nepanašu, kad per 7 metus, skiriančius abi knygas, alaus kokybė galėjo ženkliai pagerėti.

Kipro patiektos rūšys: „Texels Tripel“, „Texels Dubbel“, „Texels Wit“ ir „Texels Skuumkoppe Donker Wit“. Gaila, tačiau Kipras nerado nei „Texels Goud“, nei „Texels Bock“. Kipras degustacijai nusiteikė labai rimtai – atėjo itin ištroškęs, todėl pareikalavo daug vandens ir kiekvieną gurkšnį alaus užgerdavo vandeniu. Pagirtinas degustatoriaus stropumas. Nors galbūt suveikė asociacijos – jūra, salos, burlaiviai ir kt. erdvės, kuriose daug vandens. Man tokio valingumo ir/ar romantiško asociatyvumo kaip tik ir pristigo…

Texels Tripel [8,5% abv]

Tikrai nesu tripelio gerbėjas. Kiek suprantu, Kipras irgi ne. Maža to, „Texels Tripel“ tikrai ne pats geriausias tripelio variantas. Jei sodriai drumsta geltona spalva ir nebloga puta vertė tikėtis kažko ypatingo, tai skonis tikrai nuvylė – jautėsi alkoholis, o tai nebeleido mėgautis alumi. Kaip taisyklė, tripeliai ir quadrupeliai yra ilgiau brandinti, o jų stiprumas padeda išsiskleisti tokiam skoniui ir ypač kvapui, kokio niekada nebus lengvesnėse alaus versijose. Deja, „Texels Tripel“ neturėjo ko išskleisti…

Texels Dubbel [6,4% abv]

Manau, Kipras irgi pritars, kad šitas alus buvo pats įdomiausias.  Nesu tikras, ar tai buvo klaida, ar, priešingai, privalumas, tačiau „Dubbel“ ragavimas buvo įkontekstintas, t.y. lyginimo tikslais tuo pat metu ragavome du panašios klasės belgiškus alus: benediktinų pagamintą „Affligem Dubbel“ [6,8 abv] ir trapistų pagamintą „Orval“ [6,2 abv]. Sodriausiai ruda (į juodumą su raudonesniais pakraščiais) spalva priklausė „Affligemo“ dubbeliui. Tuo tarpu „Texels dubbel“ pasižymėjo kiek šviesesniu atspalviu. „Orval“ – pats šviesiausias, todėl buvo pagrindo manyti, kad jis priklauso kitai kategorijai. Puta žiūrėjosi gražiai visuose trijuose bokaluose. Gal „Texels Dubbel“ puta išsilaikė kiek trumpiau. Sodriai vaisinis „Affligem“ aromatas buvo turtingiausias, todėl nustelbė tiek „Orval“, tiek „Texels Dubbel“ kvapus.

Pagal skonį šioje kompanijoje labiausiai išsiskyrė „Orval“. Jis buvo žymiai rūgštesnis ir gerąja prasme veikiau priminė kokį nors teisingą geuze‘ą, o ne dubbel. „Affligem“ vėlgi lenkė „Texels“ tiek skonio turtingumu, tiek kūningumu, tiek ir paskoniu, tačiau susidarė įspūdis, kad geriant vienos rūšies alų, po pirmo bokalo labiau norėtųsi „Texels“, o ne „Affligem“. „Texels Dubbel“ kvapas, skonis ir poskonis – paprastesni, ne tokie įvairūs ar įmantrūs, tačiau būtent jis yra tinkamesnis kasdieniam vartojimui, nei sofistikuoti „Affligem“ ar „Orval“. Taigi „Texels Dubbel“ buvo geras, net nepaisant to, kad jį užgožia bei atmintyje ilgiau išlieka belgiški oponentai.

Texels Wit [5% abv] ir Texels Skuumkoppe Donker Wit [6% abv]

Abu kvietiniai akivaizdžiai nedraugavo su puta – net ir (įvairiais būdais) pilant putos suformuoti nebuvo jokių galimybių. Grožis, būdingas nefiltruotam kvietiniam alui, prapuolė. Skonis. Tikrai nieko neįdomus. Man pasirodė, kad tai neišbaigtas kvietinio variantas, kiek primenantis didesnę dalį JAV gaminamų šios kategorijos alų – skonis lyg ir nieko, tačiau norėjosi intensyvesnio aromato ir geresnės pabaigos, kuria pasižymi koks nors „Blanche de Namur“, „Wickse Witte“, „Bruggs“ ar „Hoegaarden“ . Kipro manymu, toks alus puikiai tiktų karštai dienai pliaže. Galbūt tokia aplinka paskatintų širdingiau priimti abu „Texelse“ kvietinius, tačiau vasara baigėsi, viskas jau išgerta ir pakartoti nebėra ko…

Išvada: Respect „Texelse“ už tai, kad yra gerame kelyje, t.y. gamina neblogą ir nestandartinį alų, tačiau Šiaurės Olandijos saliečiams norėtųsi palinkėti geresnės putos kokybės ir išbaigtumo.

Kipras, one of the blog authors, brought some dutch beers to try from his recent trip to Den Helder which is next to Texels island. Texels is also the name of the brewery which is quite new being established only in 1994. Here’s what he and another co-author Aldis found.

The Texels Trippel was a bit dissapointing with its strong presence of alcohol, overwhelming all other flavours. Their Dubbel though was a decent dubbel even put next to Affligem and Trappist’s Orval. The Texel’s dub was less sophisticated than it’s belgian cousins.

Both Texels Wit and Texels Skuumkoppe Donker Wit first had trouble forming a decent head, and then it couldn’t impress with it’s lack of aroma ant small finish, more akin to US Wits. Too bad the summer is over and there was no sunshine to help.

After all, respect to Texels for less standard brews and we wish their beers some better foam and overal completness.

Ką daryti su prastu alumi? Ruginę alaus duoną!

Mano pirmas bandymas
Pirmas bandymas – vykęs

Nu ką, paskutinė karšta vasaros savaitė nusklendė į užmarštį, galima ir prie kompo prisėst, susikaupusią medžiagą paskleist šiam žurnaliuky.

Taigi, va jums tema – ką daryt, jei užsigulėjo ir sugedo koks bačkoje brandintas eliukas, arba koks netikėlis nesusipratęs padovanojo butelką tipiško netikro Švyturio birzgalo? Taip, galima patręšt gėles. Bet mūsų vieno mėgstamiausių alaus žurnalų Londone autoriai Boak & Bailey, patys pirma ir uždavę šį klausimą, jau turi kitą pasiūlymą. Išsikepkite iš to alaus kuo puikiausios ruginės duonos!

Nuo vaikystės man duonos kepimas ir tas kvapas, užliejantis ne tik močiutės kiemą, bet regis, visą kaimą, buvo kažkas nerealaus, kaip koki minkšti patalai, į kuriuos norėjos susivyniot. Ir nieko nėr skanesnio už storą, minkštą, kvapnią, vakar keptos duonos riekę su sviestu! Štai kaip apsidžiaugiau šiuo receptu, kad net du kartus išsikepiau tuos duonos. Receptas gan paprastas, rezultatas – abu kartus puikus.

B&B savo poste pateikia ir originalų receptą, ir savo pastabas dėl ingridientų bei naudotinų alaus rūšių. Iš savo pusės pridursiu tik, kad neklausykit patarimo apie druską ir naudokit tiek, kiek originaliam recepte. Alus tiks bet koks, bet man kvapniausia duona gavosi iš nugaravusio savos gamybos, juodo kaip smala, avižinio stauto. Tad manau, kad neblogai tiks visi tamsūs alūs. Ruginių miltų gauti lengva, o vat kvietinių, tinkamo duonai glitumo – 550C tipo, neradau nė vienoj parduotuvėj. Vietoj jų visai tiko populiarūs 550D ir maksiminiai “ekologinės” linijos nevalyti miltai. Džiovintų kepimo mielių pakeliais irgi nesunku rasti, bet manau, su šviežiom gal ir dar geriau gautųsi.

Siūlau pabandyt ir su mumis pasidalint (bent jau įspūdžiais). Skanaus!

O jei turit idėjų, kaip dar panaudot prastą alų – klokit į komentarus.

Puikiai tinka su naminiu sūriu ir naminiu alum!
Tikra duona puikiai tinka su naminiu sūriu ir tikru alum! Nuotraukoje duona pozuoja su bokalu namie virto “Vasaros Žaibo” alaus (kurio receptą irgi gal kada nors…)

Dar apie festivalius

Jau anonsavome du didelius alaus festivalius, vykusius vasarą Berlyne ir Londone.

Šį kartą norime paskelbti ir pareklamuoti mažesnį savo apimtimis, tačiau ne mažiau puikų savo kokybe, mikrodaryklų alaus festivalį Plzene, Čekijoje. Festivalis “Slunce ve skle” vyks rugsėjo 20 dieną Purkmistre, dar žinomame kaip Pivovarsky Dvur Plzen. Čekijos blogeriai džiaugiasi, kad šiam festivaliui pavyks surinkti bene geriausius alaus egzempliorius iš mažųjų Čekijos aludarių, kurių dauguma yra visiškai naujos žvaigždės scenoje. Todėl, jeigu kas nors Alutinio išvakarėse būsite Plzeno apylinkėse, tiesiog nedarykit nuodėmės ir būtinai apsilankykit festivalyje. O jeigu apsilankysit, pakelkit bokalą ir už Tikrą Alų! Nes jau ne tas žodis, kaip mes tą čekišką alų mylim.

ps. Čia be kita ko galima rasti ir nurodymus, kaip nuvažiuoti į Plzeną.

pps. O kada Lietuvoj tokį panašų bus galima suorganizuot? Kaip manot?

Iš tautos papročių skrynios (II). Alutinio nuojauta

Viešėdamas provincijoje, rajono centro knygyne nusipirkau „Šeimininkės knygynėlio“ knygą „Garsių žmonių gėrimai“. Turbūt atleis man knygos autorė Gertrūda Rinkūnienė, bet šį bei tą apie alų aš pacituosiu. Juolab, kad knyga tikrai neeilinė – joje apžvelgiami ne tik žymių žmonių mėgstami alkoholiniai ir nealkoholiniai gėrimai, bet ir atskleidžiamos senųjų lietuvių gėrimų – saldės, mutinio, pienių giros (nemaišyti su vynu!), avižinio kisieliaus, kaplūno, sulos su bobingėm paslaptys. Apie savo tėvuko Jono įdirbį pasakoja ir „Rinkuškių“ savininkas Rimantas Čygas.

Rudenį uždera miežio grūdas

Rudenį uždera miežio grūdas

Knygos pabaigoje duoklė atiduodama lietuviškai DIY kultūrai – spausdinami pačių skaitytojų atsiųsti „lietuviškų kokteilių“ receptai, tarp kurių yra tikrai neįtikėtinų „liaudies išminties“ perlų…  Na, bet grįžkime prie mūsų alaus. Taigi, ką naujo aš sužinojau iš p. Rinkūnienės rinkinio:

  • Pasak padavimo, alus – moterų atradimas. Jos pirmosios (berods Mesopotamijoje – red. past.) pastebėjo, kad laukuose augantys miežiai tinka maistui, tačiau jie kieti ir kartoki. Tuo metu užmerkė grūdus į vandenį. Po kiek laiko miežiai ne tik suminkštėjo, bet ir išleido mažus daigelius, o vanduo tapo saldus. Galbūt vėjas nuo vynuogynų atnešė laukinių mielių, nes vanduo su grūdais aprūgo – tapo alumi, o jo paragavusios moterys lengvai apsvaigo…
  • Alaus deivės garbei buvo kuriami himnai; pats žodis „hymn“ šumerų kalba reiškia „alaus receptai“.
  • Lietuviai alų darė nuo XI a., o išpopuliarėjo šis gėrimas XVI a.
  • Anykščių krašte žinomos naktigonės po sambarių ar sambarvių, kai jaunimas ir naktigoniai pernakt kurendavo laužus, grieždavo smuikais, dainavo, vaišindavosi kiaušiniene, o paryčiais lauže sudegindavo šaukštus.
  • Rugsėjo 21 dieną, per šv. Matą - Alaus diena arba Alutinio šventė. Tą dieną mūsų protėviai gamino pirmąjį alų iš naujojo miežių derliaus. Gėrimas buvo aukojamas dievams – apšlaikstomi pirkios langai, durys…
  • Apeiginį Alutinio alų vadino „Trejų devynerių“. Jam pagaminti buvo imamos 9 saujos rugių ir kiekviena padalijama į 3 dalis. Tuomet viskas atskirai iškuliama ir sumaišoma su miežiais. Kiekvienas šventės svečias buvo vaišinamas 9 kaušeliais tokio alaus.
  • Alaus darymas Lietuvoje – vyrų darbas, paveldėtas iš tėvų; netikėta išimtis – keptinis alus, kurį ir šiandien gamina Rokiškio rajono Jūžintų moterys. Miežinį maltą salyklą reikia išminkyti rėčkoje, suformuoti kepalus ir pašauti į duonkepę krosnį. Pirmas kepalas peržegnojamas ir ženklinamas kryželiu. Šis tirštas, lipnus, nestiprus, lengvai svaiginantis, pagirių nekeliantis „keptas alus“ daromas daugiausia didžiųjų švenčių proga…
  • Vėliau bendras alaus darymo, kai baigus sėją kaimynai susidėdavo miežius bendram salyklui ir sumesdavo pinigų apyniams, paprotys prigeso ir bendruomeninę šventę turėjusios šventės virto papras- tomis vaišėmis bei išgertuvėmis (na, šitą mes žinome… – red. past.)

Apie tradicinius Sambarius ir jų paplitimą daugiau galite paskaityti čia – juk jau greitai Šv. Mato metas, kai šiaudines skrybeles padėsime į šoną iki kitų metų…

Pirmoji pažintis su gueuze. Mort Subite.

Ant „Tikro alaus“ draugijos degustacinio stalo pirmą kartą nusileido lambikas. Dėkojame Jonui B, specialiai iš Belgijos mums parvežus net kelis buteliukus „Mort Subite Original“, tai yra spontaninės fermentacijos alaus. Jį gamina sena belgų Kobbengem darykla, dabar priklausanti „Maes“ grupei, kuri savo ruožtu priklauso „Scottish & Newcastle”. Matyt todėl jis taip glaustėsi prie savo šeimos nario „Grimbergen“ stiklinės… nors tai visiškai kitoks alus.

Pagamintas Senės slėnyje
Pagamintas Senės slėnyje

Taigi, lambikai – tai toks ypatingas alus, kurio mielės yra nei viršutinės, nei žemutinės fermentacijos, o gyvena tik Belgijoje, Senės upės slėnyje ir į alų patenka… per atvirus langus į atviros fermentacijos vonias. Gueuze – tai lambiko porūšis, kuriame sumaišytas brandus (3 metų) ir jaunas (metų) alus, tačiau be vaisių sulčių priedo (tada jis vadintųsi kriek). Galbūt dėl tų atvirų langų ir laisvės, šis alus turėjo ne tik specifinį kitokių mielių kvapą, ir lengvai putą iš apačios daužančius burbuliukus, bet ir obelų, citrusinių vaisių poskonį. Tuo jis buvo panašus į sidrą… tą tikrą prancūzišką sidrą…

Kodėl alus vadinasi „Mort Subite“ arba „Staigi Mirtis“, galite paskaityti čia, ir būtinai pranešime, kai vėl degustacijoje pavyks susidurti su spontaninės fermentacijos alumi.

Facebook Twitter RSS Foursquare E-mail prenumerata

Paskutinis bokalas:


''Bites''

Lithuanian Beer Map

Tikro Alaus Galerija

beer resque

Daugiau

Kategorijos

Reklama