Mėnesių archyvas October, 2008

“Išeiginė” alaus sriuba (pagal Giedrių)

Sutikus puikiam kulinarui Giedriui Vilpišauskui, publikuojame įdomų alaus sriubos receptą. TAD būtinai pabandys išvirti šią sriubą su vienu iš Mart verdamų alų. Parašysime, kaip seksis šis kulinarinis eksperimentas. O kol kas rekomenduojame aplankyti http://giedrius-v.livejournal.com, kur rasite ne vieną Tikro Maisto receptą.

Va įsivaizduokite: atsibundate ryte po vakarėlio. Na, ne tokio, kai naktį burnoje kažkokie nykštukai pridergia, o iš ryto galva braška. Ne, šiaip tokio ramaus pasisėdėjimo su alaus bokalu, vienu kitu (trečiu ketvirtu). Nužvelgiate apsiblausiusiu žvilgsniu vakarykščio gėrio likučius, ir staiga pastebite, kad kažkoks negeras žmogus paliko ant stalo atkimštą, bet visai nenugertą alaus butelį. Ar netgi du butelius. Alus per naktį išsigaravo, išsikvėpė, tokį gerti – feeee, nejaugi jau taip savęs nemylite? Bet neskubėkite jo išpilti! Geriau prisiminkite senolių patirtį ir išsivirkite alaus sriubos.

Taigis, pasiimame kokį litrą šviesaus alaus. Gausis sriubos maždaug keturios porcijos. Alų supilame į puodą, įmetame tris gvazdikėlius ir pagaliuką cinamono, statome ant nepernelyg energingos ugnies, ir tegul jis ten po truputį užverda. Jeigu norite, kad sriuba būtų truputį su laipsniais, tai užvirinus iš karto išjunkite, o jeigu ne – tuomet galima ir lengvai pavirti kelias minutes, tada išjunkite ir uždenkite, kad alus prisigertų prieskonių aromatų. Ar taip, ar kitaip, laipsnių išvirtoje sriuboje lieka mizeris.

Tuo metu susirandame kokius penkis kiaušinius, pageidautina vištos, ir lengvu rankos judesiu į dubenėlio kraštą skeliame. Tada iš vienos lukšto pusikės į kitą kiaušinio trynį tik op-op, baltymas suteka apačion į dubenėlį (juk virš dubenėlio tas manipuliacijas atliekate, ar ne?), o lukšto puselėje lieka trynys. Tą trynį dedam atskirai, ir operaciją kartojame su kitais keturiais kiaušais. Baltymus vėliau suplakite mikseriu iki putų, cukraus, išdžiovinkite orkaitėje, bus trapūs oriniai “sausainiukai” tipo bize. O štai į trynius įpilame dar kokią pusę stiklinės, arba 4-5 šaukštus cukraus, ir viską išplakame iki baltumo, į gogel-mogelį.

Taaaaaip, turime labai karšto alaus ir pakankamai nekaršto gogelmogelio. Jeigu viską iš karto viens ir sumaišytumėme, tai turėtume saldžios prėskos kiaušinienės dribsnių, sumirkusių aluje. Jeigu toks tikslas ir buvo – viskas puiku, bet pamėginkime visgi, kad tai bent iš tolo primintų sriubą. Semiame samtį alaus, į kitą ranką šluotelę, ir nuolat maišydami į gogelmogelį lėta srovele supilame alų. Jeigu viską atlikote gerai, sriubytė “nesukrešės”. Tuomet dar samtuką, vėlgi nuolat maišant. Ir jau tada galima viską, ką primaišėte, pilti į puodą ir ant labai lėtos ugnies kaitinti, bet šiukštu neužvirinkite ir nuolat maišykite, antraip žr apie sumirkusią kiaušinienę. Sriuba truputį sutirštėja, sušyla iki kokių 70-80 laipsnių, ima garuoti, na ir puiku, sakykim, kad baigėm. Išjungiam.

Tuomet imame paprasčiausio lietuviško balto varškės sūrio, pjaustome mažais kubeliais. Paskrudintą svieste juodą duoną irgi pjaustome panašiais kubeliais, turime juoda ir balta. Beriame sūrį į lėkštę, užpilame sriubos, ant viršaus pabarstome duonos. Na ok, galima ir bulkos, juoda tiesiog gražiau atrodo.

Sriuba gaunasi labai aromatinga, skoniu kiek primenantį kalėdinį eggnogą, tačiau su ryškiai išreikšta ir derančia apynių kvapo sudedamąja. Sriuba saldi, ir kiek rūgštokas baltas sūris čia labai gerai dera. Manau, tokią sriubą, įpylus mažą taurelę “Žalgirio” ar “Suktinio”, galima vartoti ir kaip prevencinę priemonę nuo peršalimo šaltomis žiemos dienomis.

Skanaus!

Krauliu per Londoną (II). Nušvitimai.

Kas dieną po naujieną, toks paprastas mūsų planas. Šiandien pėsčiomis iš Bermondsey palei Temzę traukiame link London Bridge. Žinoma, mus domina ne tiltas, o kas po juo, konkrečiau – patį plačiausią asortimentą siūlantis pubas The Rake („Grėblys“, gaila kad ne „Kablys“).

Priartėję prie upės ties Rotherite riba, praeiname gigantiškus ir atšiaurius geltonų plytų pakrantės sandėlių pastatus. Kai kurie jų gan sumaniai „suminkštinti“ medinėmis detalėmis, panelėmis ir langinėmis, kurios gražiai dera prie naujai įmontuoto stiklo. Ši pakrantės dalis anksčiau buvo prekybinių laivų trumpo sustojimo vieta, tikras rojus piratams, kurie anais laikais netruko čia įsisiautėti. Čia pat juos pagavę visų akivaizdoje ir kardavo. Mūsų senas bičiulis, alaus afficionado ir ir slapčiausių Londono vietų ekspertas Julius pasakoja, kad ir dabar tebėra Temzės pakrantėje pubų, su kartuvėmis prieš fasadą.

Arčiau Tower Bridge gatvių pavadinimai (tokie kaip Mill street) dvelkteli aludaryste. Ir išties – čia būta Anchor Brewery, kurią 1787 įkūrė John Courage. Atskiri pastatai turėjo savo funkcijas – Boilerhouse, Brewhouse, Malt Mill. Pastatai dabar irgi paversti į parduotuves, restoranus, nekilnojamojo turto agentūras, o Boilerhouse ženklas kabo virš prabangaus viešbučio įėjimo.

Einame toliau ir prasibrovę pro triukšmingą London Bridge stoties rajoną, pakliūvame į gyvą Borough turgų (puikūs prancūziški, olandiški, ispaniški sūriai, kumpiai, prieskoniai iš Pietu Amerikos ir kita), kol galop randame savo tikslą. Pasislėpusį po London Bridge tilto sąramomis išsibarsčiusių gatvelių labirinte, The Rake – vienintelį pubą Borough turguje – atrasi tik žinodamas, kur jis yra. Vieno kambarėlio dydžio, na ir dar beergarden‘o, praplečiančio erdvę kokiais 200% – šis baras didžiuojasi esąs mažiausias Londone ir tuo pačiu siūlančiu didžiausią alaus pasirinkimą. Bare susigrūdę 2 šaldytuvai talpina, na, iš akies primetu, kokias 200 rūšis tikro alaus. Net ir būdami tokie mažulyčiai, buteliais neapsiriboja – trumputis baras sutalpina net 8 kranus, iš kurių teka kuo puikiausiai sandėliuoti alūs iš viso pasaulio. Puikus pavyzdys tautiniams enterpreneriams, kad nebūtina myžčiot dėl erdvės, interjero ar taikstytis su didžiųjų bravorų diktuojamomis salygomis.

Užsisakome ir einame į sodelį – aš paimu pintą amerikietiško Sierra Nevada Stout iš krano. Nedideliai putotas, netirštas, juodas ir sodrus, 5.8% stiprumo ir kaip priklauso stautams, pakankamai degintų salyklų kartumo su trupučiu apynių. Lengvai sausokas pobūdis primena mano eksperimentinį avižinį stautą, tik šis be avižų – nėra tipiško creaminess (tokio kaip Guiness‘e). Beje, kainos kandžiojasi – 4.5 GBP (20 LT) už šitą pintą.

Kipras negali išsirinkti iš visos gausos alaus, bet laiku pastebi baro gudrybę – už 2 GBP gali užsakyti atsitiktinio alaus, kurį tau parinks barmenės. Jam atitenka 0.3 l butelaitis 7.5% belgiško Nuits Blanches – iš Brasserie l‘Abbaye des Rocs bravoro. Kiek drumstas, rudai-violetinės spalvos, ryškaus juodųjų serbentų ar panašių uogų aromato bei skonio. Kiprui „visai nieko“, aš nelabai sužavėtas, taip pat kaip ir kitais dviem mūsų atsitiktiniais buteliniais laimikiais (reikia pripažint, suveikė ekonominis efektas) – belgišku Abbey Tripel stiliaus Scheldebreuwerij De Zeezuiper (“Jūros sriuba”, 8%) ir vokišku Veltins + Curuba. Pirmasis – tirštas, gera puta, truputis imbierinio, vaisinio skonio, šviesiai rudas-gintarinis, tačiau taurėje plaukiojo kažkas tikrai arčiau žuvienės – debesys ir stambios nuosėdos. Visgi skonis būtų neblogas, jei ne tas vizualios estetikos trūkumas, nesijautė ir alkoholio kiekis. Antrajame butelaityje 20% taip pat sudare tekilos skonio gėrimas, likusius 80% – Veltins lageris, o rezultatas, kaip ir reikia tikėtis – apgailėtinas, labiau tinkantis į diušes limonado kategoriją. Sutariame, kad galėtų būt Palangos vasaros hitas.

Pasigrožime sąmojingais užrašais, paskaitome, kad Anglijoje lauke baruose legalu rūkyti tik po suskleistu skėčiu, jei skėtis išskleistas – galime gauti baudą. Dangus niaukiasi, nerizikuojame, traukiame tolyn. Šiandien numatytas turtinga programa – Clerkenwell/Holborn rajonas ir puikių pubų trijulė, kurios neaplankęs negaliu išvažiuoti iš Londono.

Pirmiausia tai, žinoma, Jerusalem Tavern, rajono legenda. Ankstyva popietė, pubas pustuštis, pasimėgaujame pora pintukių. Tai vienintelis pubas Londone, priklausantis St. Peter‘s alaus daryklai, ir vienintelis, kuriame galima gauti šio puikaus alaus iš krano. Tarp dažnai čia pilstomų St Peter‘s Golden, Standard ir Organic Bitter ir dar kelių rūšių alaus (baro garbei, tik vienas industrinis lageris), pamatau St Peter‘s Mild (3.7%), labai susidomiu. Senovinis mild‘as buvo benugrimztąs į užmarštį, jį nustojo virti bravorai, pubai – pilstyti, tiesą sakant, iki šiol jo nebuvau matęs. Pagal apibrėžimą jis turi būti silpnai apyniuotas, tamsus. St Peter‘s versijoje jis juodas, beveik be putos (toks ir turi būti), lengvą saldumą kompensuoja nestiprus šokoladinio salyklo kartumas. Sakyčiau, kad tai kažkas panašaus į labai skystą porterį, neblogas sesijinis alus.

Toliau mūsų laukia trumpas pasviaikčiojimas po istorinį, o dabar – komercinį Clerkenwell rajonėlį. Neilgai trukus atsiremiame į didingą gotikinį Cittie of Yorke pubo fasadą su išsikišusia laikrodžio „koplyčia“, kurioje ciferblatai rodo laiką visoms trims pusėms. Pubas priklauso Samuel Smith bravorui, seniausiai alaus daryklai Jorkšyro grafystėje. Sam Smith garsėja savo istorija, kokybe, požiūriu, bet ir įnašu į britiško alaus istoriją – būtent ši gamykla išsaugojo beveik išnykusį anglišką porterį ir stautą ateitiems kartoms.

oiyou)

Cittie of Yorke interjeras tuščią dieną (foto: oiyou/flickr)

Cittie of Yorke interjeras reikalautų atskiro posto. Didingi skliautai, masyvios šimtalitrinės bačkos (dabar tik dekoracijos) palubėse, pakibusios virš ilgo baro, palei sienas išsidėsčiusios „klausyklėlės“ su stalais ir patogiais suolais, kaip tik pritaikytais keturių žmonių kompanijai, bei masyvi trikampė krosnis, įsitaisiusi patalpos viduryje. Židinys neturi kamino, ir atrodytų butaforinis, tačiau preitą rudenį teko matyti, kaip į ji, visą ūžiantį nuo ugnies, anglimis tiesiai iš karučio maitino  baro darbuotojas. Klausiate, pro kur išeina dūmai? Ogi pro specialų kaminą, einantį po žeme! Visas pubas apkaltas mediniu dekoru, populiaria XX a technika, turėjusia suteikti patalpai daugiau vizualaus respektabilumo. Bravoro firminės vitražinės detalės dar labiau sustiprina įspūdį, kad mes – alaus bažnyčioje.

Savo pubuose Sam Smith pilsto tik savo gėrimus, ir atsisako pardavinėti bet kokius reklamuojamus gėrimus – todėl be išties pigaus Sam Smith gamybos alaus (Ordinary Bitter – tik 1.89 GBP – rekordas net lyginant su megatinklais, tokiais kaip JD Weatherspoons). Taip pat čia rasite tik Samuel Smith etiketėmis pažymėtą romą, viskį ir net… kolą! Iš krano baras pilsto bent 6 ar 7 rūšis, panašiai dar tiek iš butelių– Extra Stout, Oatmeal Stout, Nut Brown Ale, Old Brewery Pale Ale, Ordinary Bitter, taip pat Pure, Alpine, Organic ir Taddy lagerius, akivaizdžiai orientuotus į sičio baltakalnierius, bei savo gamybos sidrus – dabar pamenu tik Organic Cider. Apakinti alaus pasirinkimo, patys sau netikėtai užsisakome Pure Lager, kuris nors turbūt ir atitinka visus klasikinio kanono reikalavimus, mūsų visiškai nesužavi. Tuo momentu tai neteisingas pasirinkimas. Antrą kartą klaidos nedarome, mano akis užkliūva už dar nematyto Taddy Porter (čia Taddy yra surtumpinimas Tadcaster‘iui) užrašo alaus lentoje.

Bokale šis alus turi nepaprastai patrauklią išvaizdą, puta tvirta, kaip mūras. Tada pirmas gurkšnis… ir čia norėčiau padaryt pauzę. Įsivaizduokit šį didžiulį pubą, kuriame daugybė stovinčių žmonių (atsisėsti nėra kur) garsiai šnekučiuojasi, bendydami perrėkti alkoholio šnektą jų pačių galvose. Dabar įsivaizduokite visą šį triukšmą staiga nuščiūvantį, ir stojančią visišką tylą. Pradžioj jūsų gomurį, po to – gerklę, kūną, ir galop – sąmonę užpildo visiškai aiškus suvokimas, koks nuostabus yra pasaulis. Ir koks skanus yra šis porteris! Tirštas, sodrus ir nepaprastai turtingas, šiek tiek vyraujančio sauso, specifinio aštroko rūgštumo, maloniai kutenančio liežuvį, puikiai subalansuotas, šis alus tą patį momentą tampa mano dienos, metų atradimu, penkmečio alumi. Dėl tokių atradimų verta apkeliauti visą Londoną, ką ten, visą Didžiąją Britaniją, verta atleisti sau ir kitiems visus paklydimus, net baisaus skonio lietuviško industrinio lagerio litrus, suvartotus per savo gyvenimą.

Likusį vakarą aš nenustoju liaupsinti šio alaus ir užsisakinėti vieną butelį po kito, kol neapsikentę draugai mane ištempia iš šios palaimintos vietos. Einame į kita religiškai patiunintą vietą. Tai Ye Olde Mitre (mitra – tai toks vyskupo galvos uždangalas), mažas pubas, įsitaisęs supainiotų siaurų Clerkenwell gatvelių labirinte. Šio pubo išsidestymas ypatingas – tai dvi miniatiūrinės patralpos, talpinančios po tris staliuklus. Tai kaip du atskiri maži pubai, tačiau jas jungia vienas baras, už kurio triūsia keli miklūs barmenai – du senukai britai ir vienas jaunas kazachas. Į abi patalpas galima patekti tik pro atskirą įėjimą, kuriame paprastai dūzgia netilpusios į vidų arba tiesiog labiau vertinančios gryną orą sielos. Iš lauko galima pastebėti dar ir laiptus, kuriais galima užlipti į antrame aukšte esančią trečią jaukią patalpą, kuroje be dviejų staliukų telpa į langą atsisukusi kunigo sakykla su atversta knyga ant jos.

Ye Olde Mitre visada reziduoja puikiausiai sandėliuoti pilstomi Adnams Explorer ir Deuchar‘s eliai, ir dar bent trys guest ales, deja, ekstazėje nuo visų dienos patirčių šiek tiek apsvaigęs, nebepamenu nei apie alų, kurį stačiau draugams, nei kurį statė draugai, nei kaip grįžau, nei kur grįžau.

- – -

We continue our London visit with a morning stroll from Bermondsey to London Bridge, past Anchor Brewery buildings and hit our first pints of Siera Nevada Stout and some obscure belgian beers (sold as random beer offer – most likely the hard to sell leftovers) at The Rake. We move to Clerkenwell afterwards for a couple of pints of St Peter’s Mild and Bitter at Jerusalem Tavern. Eventually we settle in The Cittie of Yorke where I am astonished by new discovery – Sam Smith Taddy Porter. A blast, absolutely georgeous and so smoothly drinkable that it takes three friends to get me out of the pub. Straight to another personal favourite – the cosy Ye Olde Mitre, where I lose myself in another few pints of perfectly kept ales and too-deep-to-finish conversations.

London crawl (I). Fullers diena.

Praėjo keli mėnesiai nuo paskutinio apsilankymo Anglijoje, pasiilgome, tad prieš savaitę kartu su kitu Tikro Alaus draugijos nariu ir įkūrėju Kipru susiruošėme į The Great London Pub Crawl (didįjį Londono aludžių ropinėjimą). Manau, nėra reikalo pasakoti, kokią reikšmę alaus – ir ypač Tikro Alaus – kultūra ir istorija turi britiškai sąmonei, kokią įtaką ir kokį pėdsaką britiško elio tradicijos yra palikę pasaulyje. Kaip ten bebūtų, jei britai nebūtų šio meno praktikavę visą tą laiką ir išlaikę šios tradicijos iki mūsų laikų, pasaulis būtų nuobodi vieta gyventi.

Bet grįžkime prie kelionės. Stanstead aeruoste nusileidome vėlai vakare, tad labai apsidžiaugėme, aptikę vienintelį aeruosto pubą dar atidarytą. Šis gastropubas, priklausantis didžiausiam airiškų aludžių tinklui O’Neills, negarsėja nei savo kokybe, nei alaus pasirinkimu, tačiau likus dešimčiai minučių iki vienuolikos tai paskutinė galimybė šį vakarą prasmukti pro vartus į Londono elio pasaulį. Pasirinkimas iš krano nedidelis – Guiness, Bath, Caffrey’s ir pora industrinių lagerių. Vienintelis pasirinkimas būtų Bath Ale, deja jo nebėra, tenka imti Caffrey’s. Šį alų, kažkada mano visai mėgtą, dabar gelbėja tik keliautojo troškulys ir nekantrumas. Labai creamy, vidutiniškai gazuotas ir lengvai slystantis gerkle, bet praktiškai be skonio. Užmetame akį į Anglijos – Baltarusijos futbolo rungtynių transliacijos rezultatą ir patraukiame į naktinį metropolį.

Rytas daug žadantis – saulėtas, šiltas oras ir Chiswick (skaitosi “Čizik”) rajonas ramiame (ir brangiame) West End’e. Chiswick gerai pažįstu, nes čia metus teko dirbti technologijų kompanijoje moderniame komplekse Chiswick Park. Atmintinai žinau daugumą drėkinimo skylių dviejų mylių spinduliu nuo darbovietės – beje, pagal BeerInTheEvening.com, tokiu perimetru aplink yra apie 200 pubų (tai nėra įspūdingas skaičius Londono mastais). Deja, mes turime tik vieną dieną ir daug reikalų, todėl teks apsiriboti keletu.

Pradedame nuo Old Pack Horse ant Chiswick High Road kampo, Fullers alaus daryklai priklausančio gražiai sutvarkyto pubo sename karaliaus Edwardo laikų dekoro name, papuošto vitražinėmis langų sekcijomis, šviesiais raštuotais tapetais, raudonom užuolaidom ir kilimu. Šiame pube rasime nūnai vis dažniau aptinkamą ir gerai derinčią partnerystę – tradicinio išdėstymo ir interjero aludės patalpą su visais tam priklausančiais atributais (skaityk, alaus kranais, mediniais stalais ir britų pensininkais su laikraščiais po pažasčia) ir tailandietišką virtuvę. Šiuo atveju tailandiečiai turi dar ir atskirą restorano patalpą, per praėjimą sujungtą su pubu, iš kurio galima užsisakyti alaus, bei mažyti uždara kiemelį su pora staliukų. Pasirenkame pubo erdvę šalia liepsnojančio židinio, iš kur matome tiek po restoraną lakstantį išsišiepusį restorano savininką, tiek baro, ištisai apvesto spindinčiu turėklu, kampą, tiek pavienius raudonus autobusus, už lanko skubančius pro haistrytą.

Bravorams priklausančiuose pubuose retai aptiksi kito nei tų gamyklų gaminamo alaus, tačiau Fuller’s alūs garsėja ypač aukšta kokybe ir puikiu skoniu. Kipras leidžia pirmąjį dienos užsakymo ritualą atlikti man, tad prie tailandietiško raudono kario Kiprui parenku ESB, o sau išsirenku sezoninį Red Fox. ESB, English Strong Bitter, yra Fuller’s klasika ir legenda, o taip pat strong bitter apibrėžimo etalonas. Daugelis kitų gamyklų nesėkmingai bandė prilygti šiam gana nestipraus (nepaisant pavadinimo, jo stiprumas yra tik 5.5% – buteliuose 5.9%) elio pavyzdžiui, kuriame įspūdingai žaidžia sodrūs salyklo ir vaisių bei prieskoninių apynių skoniai. Tuo tarpu Red Fox yra rudens sezono alus, kurį Fuller’s aludėse galima rasti tik spalį. Jo sudėtyje yra skrudintų avižų, kurios suteikia malonų, lengvai salstelėjusį riešutinį skonį ir šiltą šilkinį “užbaigimą”, o nedidelis kaip biteriui apynių kiekis visiškai netrikdo šios skonių tėkmės.

Toliau pro Chiswick centrą patraukiame link kaimyninio Hammersmith rajono. Chiswick negarsėja įvairia kultūrine scena ar naktiniu gyvenimu, tačiau mirgėte mirga mažais barais, madingomis kavinėmis, egzotiškos virtuvės restoranėliais, labdaros (kuriose pardavinėjamos celebričių šmutkės) ir prabangos parduotuvėmis. Netrukus pasukame link Temzės, nes ant jos kranto turiu numatęs keletą savo “firminių” viečikių, kurias noriu parodyt bičiuliui. Ankstyva popietė, todėl apytuščius The Cross Keys (taip pat priklauso Fullers) ir The Black Lion (žiemą turintis winter warmers pasirinkimą) pubus praleidžiame, ir nutupiame “The Ship” pakrantės teritorijoje. Šis moderniai sutvarkytas, tačiau pakankamai paprasto interjero ir eksterjero pubas turi neįprastai didelę lauko erdvę-aikštelę. Vasaros dienomis ne tik gruboki mediniai staliukai, bet ir visa žolė, o taip pat Temzės pakrantę įrėminanti cementinė sienelė, būna nusėsta japių, media tipažų ir šiaip madingos Chiswick ir Turnham Green klientūros su bokalais arba šunų pavadėliais rankose. Deja, dėl tos pačios priežasties šis pubas yra brangus, todėl ilgiau nei bokalui nerekomenduojame.

Čia nepraleidžiu progos užsisakyti dar vieno klasikinio Young’s biterio, labai lengvo (3.7%), gaivinančio ir šviežaus vaisinio apynių kvapo alaus. Tuo tarpu Kipras, užburtas saulės, renkasi kur kas išraiškingesnį ir labiau gazuotą vokišką kvietinį Erdinger. Temzės vandenyje atsispindinčią saulę kartais suvirpina pro šalį slenkantis kruizinis laivas, pralekiantis patruliuojantis greitaeigis kateris ir pora baidarių, varomų pirmyn kelių porų irklų. Nuotaika šviežia ir kone vasariška.

Ši vieta – tai Thames Path, vieno maloniausių paupio pasivaikščiojimo takų, vidurio taškas. Malonus jis ne tik žalumos mėgėjui – Tikro Alaus gerbėjus jis nudžiugins visa eile senų pakrantės pubų ir gražios architektūros pastatų, atgrežusių savo fasadus į lėtai tekantį vandenį. Nors žinome, kad į Hammersmith tilto pusę yra keletas nuostabių šių įstaigų pavyzdžių, pasirenkame priešingą pusę. Mūsų tikslas – Fullers bravoras. Ne kartą jį buvau pravažiavęs dviračiu, tačiau savaitgaliais jis pasitikdavo užvertais vartais ir didinga ramuma, tad šįkart tikimės, kad paprasta darbo diena bus dėkingesnė. Pakeliui mūsų laukia netikėta kliūtis – Temzės vandenys pakilę ir pakrantės gatvė visa patvinusi, tik vienišas autobusiukas stovi įstrigęs vidury.

Aplinkkeliu bandome apeiti, ir taip atsimušame tiesiai į vieno iš alaus gamyklos pastatų fasadą su Fullers ženklu ir užrašu “Griffin Brewery”. Pastebime, kad vieną jos kampą taip pat skalauja pakilęs vanduo. Matyt, aukštas vanduo kelia susirūpinimą ir vietiniam municipalitetui, virš mūsų praplasnoja patruliuojantis malūnsparnis. Tuo tarpu mūsų nosis pasiekia dieviškas salyklo kvapas ir nuveda gilyn į gamyklos kvartalą…

Alus šioje gamykloje, dabar didžiausioje nepriklausomoje alaus gamykloje Londone, verdamas jau daugiau nei 350 metų. Tai tipiškas tradicijos pavyzdys – Fuller, Smith ir Turner šeimos įkūrė bendrą kompaniją 1845-aisiais, ir šių šeimų nariai iki pat šių dienų tebedalyvauja versle. Bene labiausiai žinomas Fullers alus yra London Pride, pirmaujantis pilstomas Jungtinės Karalystės alus. Šis ir dar du Fullers alūs – ESB ir Chiswick Bitter – turi prestižinius Champion Beer of Britain įvertinimus – jokiai kitai gamyklai nepavyko pasiekti tokio rekordo. Paskutinis ir taip gana plataus asortimento papildymas buvo 2005 metais įvestas šviesus (blonde) elis Discovery. Tais pačiais metais Fullers įsigijo kitą gamyklą, Hempširo George Gale & Co. Kartu su ja Fullers nuosavybėn perėjo ir 111 Gale gamyklai priklaususių pubų, ir dabar šeimoje jų yra viso 363 barų, pubų ir viešbučių. Panašu, kad tai ir buvo pagrindinis sandėrio tikslas – netrukus Gale bravoras buvo uždarytas, gerai kad bent kai kurie ten gaminti alūs išlaikyti (jų gamyba perkelta į Chiswick).

Ši, Griffin gamykla užima visai nemažą, apstatytą senais plytiniais pastatais, kvartaliuką, kurį apvaikštome, ieškodami įėjimo. Nesimato nė vieno žmogaus, tik patalpos, įranga, paletės, konteineriai, transportas ir talpos. Salyklo kvapas ir senovinė architektūra užburia ir jaučiamės tarsi vaikščiotume angliško romano puslapiais. Randame The Hock Cellar rūsį, į kurį nukreipta rodyklė “Visitors”.

Priešais pamatome recepcijos duris kur ir užeiname pasiteirauti. Šviesioje priėmimo patalpoje, taip pat dvelkiančioje istorija, ramu ir tvarkinga, tik dvi sekretorės su ausinėmis sėdi prie kompiuterių. Jos mus maloniai patikina, kad galime užsirašyti i lankymo turą, deja artimiausias 5 dienas jie visi pilnai užbukinti. Tik kad už 5 dienų mes jau turime skristi atgal… Kokia nesėkmė:(  Sekretorės mus pradžiugina patarimu nuplauti kartėlį firminėje aludėje, kurioje paprastai visi turai ir prasideda. Pakeliui dar aptinkame firminę parduotuvę, kur turime galimybę apžiūrėti rietuves čia gaminamo alaus, visokių suvenyrų, ir įsigyti lauktuvių draugams. Mus truputi glumina čia pat parduodamo vyno dėžių kiekis, kuris aiškiai viršija alaus.

Iš vienos pusės turintis pavadinimo iškabą The Mawson Arms, iš kitos – The Fox & Hounds (pastarasis buvo nupirktas ir sujungtas su pirmuoju), firminis pubas kaip ir pati gamykla, alsuoja tradicija ir kokybe. Patogios odinės sofos, žemi staliukai, nedidelis, bet geras patiekalų meniu, ant palangės – CAMRA’os The Drinker žurnalai. Sienos nukabintos gamyklos istoriją dokumentuojančiomis nuotraukomis. Nustebina tik penketo rūšių alaus kranai – tikėjomės daugiau, tačiau spragą užpildo daugybė alaus butelių bare.

Kipras pasirenka Chiswick Bitter, tuo tarpu aš labai susidomiu London Porter, kurio dar niekad neragavau. Pastarojo turi tik buteliais – pilstomo jo būna tik specialaus sezono (lapkričio mėnesį) arba festivalių metu. Čia manes laukia vienas didžiausių atradimų! Tirštas, juodas, ir mano džiaugsmui – turintis minimaliai saldumo – Londono porteris užlieja mano gomurį šilta banga, puikiu balansu ir maloniu “finišu”, kuriame nesiveržia lenktyniauti nei skrudinti salyklai, nei apyniai. Nepaprastai malonus ir lengvai geriamas. Entuziastingai pasirenku šį alų visam likusiam vakarui, ir tik po dar kelių bokalų sutinku jį pakeisti į ESB, tam kad pasimėgaučiau gaivia ir šviežia atasvara šiek tiek užklijuojančio porterio tirštumui.

Chiswick Bitter – skaidrus, švaraus, gaivaus, britai dar pridėtų komplimentą “crisp”, skonio, demonstruoja ne tik visas geriausių biterių savybes, bet šiame pube – ir idealaus sandėliavimo praktiką. Gavęs idealios temperatūros, konsistencijos ir putos pintukę, tai pajunti intuityviai. Dar geriau tai pajunti kituose pubuose, kur alaus statinių sandėliavimui neskiriamas pakankamas dėmesys – dėl netinkamos laikymo temperatūros ir trukmės neretai elis būna “plokščias”, “nuvėsęs”, įgyja nepageidautinų kvapų ir nebesuformuoja putos (pastaroji savybė dar nebūtinai reiškia prastą elio kokybę, bet čia atskira tema). Bent jau man, pirmiausia tuo, kaip išlaikytas alus, ir skiriasi geras pubas nuo prasto – ne interjeru ar maistu, net pasirinkimas ir aptarnavimo kokybė yra tik antroje vietoje. Šiomis dienomis Anglijoje pubai, norėdami pabrėžti kad jie ypač kruopščiai laikosi kokybiško sandėliavimo principų (sandėliavimo patalpos turi aušinimo sistemas ir šilumos izoliaciją), įgyja specialią sertifikaciją, kurios ženklą “Marque Cask” galima pamatyti ant durų ar šalia alaus kranų.

Išties puiki diena su puikiu alumi, ir kalbos nesibaigia net ir nakties paslapčiai vėl apgaubus Londoną. Tačiau laikas mūsų kelius kreipti link Shepherds Bush Empire ir ten vykstančio Thievery Corporation koncerto, bet tai jau ne šio blogo tema…

Pilnas fotoreportažas – Tikro Alaus galerijoje.

  • Fullers gamyklos adresas: Chiswick Lane South, London W4 2QB. Turai vedami darbo dienomis, 11, 12, 13, 14, 15 val. Išankstinė registracija telefonu +44 (0)20 8996 2063. Kaina 10 GBP.

- – -

Two of Tikras Alus crew just returned from a week-long London pub crawl. It turned out to be a bit of nostalgia-trip, visiting mostly our favourite pubs instead of discovering many new ones. Therefore it’s not a coincidence that we started from Chiswick, where I used to work in an IT company. We started off with Old Pack Horse, a warm Fuller’s owned pub-meets-thai-restaurant place, with pints of classic ESB and seasonal RedFox. Then we moved to Thames Path and had a shot at The Ship while spotting some ships and canoes passing by. The Young’s Bitter and Erdinger beer were very nice to sip in the sun. Difficult to complain about bad weather, having had 5 days of sun during that week.

We continued westwards and visited Fuller’s Griffin brewery. Unfortunately the tour schedule was fully booked for a few days ahead so it had to suffice walking around on our own to open places. The Thames was on high tide, washing the walls of the brewery, the helicopters hovering above and fantastic mashing malt smell was a rather interesting setting. Eventually we landed in the flagship Fuller’s pub The Mawson Arms, where we had a few pints of perfectly kept Chiswick Bitter, ESB, Red Fox, but my personal favourite and a discovery was a smooth and satisfying London Porter. I couldn’t get enough and if not the concert of our favourite band Thievery Corporation, I would’ve stayed there untill kicked off… or until they’d run out of London Porter.

With staying on the diet of mostly Fuller’s beers, we called it a Fuller’s day and what a perfect day at that.

Spaudos ir teisės apžvalga (VI)

Prabėgo bėgo auksinis rudenėlis, griuvo apgriuvo Volstrytas ir Kirkjusanduras (čia toks Islandijos volstrytas), ir netgi valdžia Lietuvoje beveik apsivertė. Nemokamu alumi vilniečius viliojęs kandidatas, kaip ir visa jo Valstiečių partija, į Seimą nebepateko. Tikri aludariai, mūsų žiniomis, į šį Seimą net nepretendavo. Bet apie viską iš eilės…

Jau nueinantis Seimas priėmė kelias Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas. Dar daugiau ribojimų ar šansas tikriems aludariams? Svarbiausia juos liečiančia pataisa laikyčiau leidimą viešuose renginiuose prekiauti tik natūralios fermentacijos alkoholiniais gėrimais iki 6% stiprumo. Vadinasi negresia konkurencija su degtine ir degtinės kokteiliais, tačiau nepamirškime, kad natūralios fermentacijos gėrimais laikomi ir didžiųjų aludarių gaminami alūs, “alūs” ir “sidrai”.  Aišku, jei išvirtum kokį tikrą doppel bock‘ą  ar Baltijos porterį, tai šventėse juo girtis taip pat negalėsi, kas matyt yra gana absurdiška (read tuo neisuinteresuoti didieji aludariai).

Daug pataisų reglamentuoja prekybos alumi tvarką. Kioskams, prekiaujantiems alumi iki 8,5 laipsnių, paskirtas tam tikras pagyvavimo laikotarpis iki 2010 m. sausio 1 d., paskui matyt “kooperatinė” kioskų su alaus įvairove era baigsis. Daug svarbesnė, tokia netgi sakyčiau “skandinaviška” pataisa yra bet kokios prekybos alumi uždraudimas mažmeninės prekybos vietose nuo 22 iki 8 val. ryto. Vadinasi, nuo Naujų “po dešimtos” alaus reikės ieškoti nebe degalinėje ar “Maximoje”, o smuklėje (arba viešbučio mini bare). Gal tai galimybė tikro alaus tiekėjams bendradarbiaujant su HoReCa segmentu pakviesti naktinėtojus paragauti kultūringo “vėlyvojo bokalo”?

Dar viena esminė pataisa - alaus asmenys iki 18 metų negalės ne tik ragauti, bet ir turėti, kam turėtume tik paploti. Atrodo, atidaryti alaus buteliai turės išnykti ir iš automobilių salonų. Tiesa, “išskyrus autotransporto priemones, kurių salonas yra stacionariai atskirtas nuo vairuotojo vietos”. Nelabai supratau, kas čia turima omenyje, bet matyt – jei jūsų kemperyje vairuotojo vieta bus atskirta nuo salono, jame esantys alaus megėjai galės važiavimo metu degustuoti vietinių aludarių produkciją, nesukeldami pavojaus finansiškai nukentėti žmogui, kuris pasišventė tuo metu atlikti vairavimo darbą.

Organizacinės veiklos srityje rugsėjį “Kauno alus”, “Biržų alus”, Biržų “Ponoras” ir “Senelio” prekės ženklu žinomi “Pasvalio gėrimai” įkūrė Mažųjų aludarių asociaciją. Kiek keistoka, kad mažieji aludariai, kurie ne paslaptis daugiausiai vertėsi stipraus alaus kūrimu, savo veiklos tikslu deklaruoja silpno alaus gamybą. Pagirtina, kad asociacijos nariai virdami alų “privalo nenaudoti high gravity technologijos” ir turėti kokybės kontrolę, tačiau apie kitas jos kovos už senosios aludarystės išsaugojimą (o gal tik už parduotuvių lentynas?) formas dar nežinome.

Pasižiūrėti galima, ir kaip pavyko ir pirmasis “Alutis.lt” organizuotas  “Alutinio bėgimas“. Kiek keista, kad prie senovės baltų šventės pavadinimo priklijuotas rėmėjas, pagarsėjęs nelabai vykusio alaus virimu Lenkijoje, bet tiek to, vis šis tas linksmesnio… Kaip visada, “Balsas.lt” nepamiršta pristatyti kokių tai su alumi susijusių keistų daiktų. O štai Amerika nepasiduoda – studentai genetikai kuria priešvėžinį alų

Na ir pabaigai – vėl nugirstas pokalbis. Šį kartą pokalbis buvo nugirstas gilią naktį…

Žmona: Na, tai kas žadėjo išgerti du bokalus ir namo grįžti dešimtą valandą…??!!?

Vyras: Oj…. atrodo… būsių kažką sumaišęs…

Ramaus savaitgalio!

= = =

Lithuanian Parliament has banned the sale of alcohol (including beer) in shops and other outlets such as petrol stations between 10 PM and 8 AM from January 1st, 2009. If you would like some gulp of beer after ten in Lithuania,  you will have to visit a pub or your hotel (mini) bar. Also, sales of non-natural bewerages and bewerages stronger than 6% are banned during public feasts and festivals from 2009.

Kalba Šnekutis Valentas

Couchsurfing

Foto: Couchsurfing

Bičiulis Justas, prijausdamas Tikro alaus draugijos idėjoms ir siekiams, nusprendė paimti interviu iš p. Valento, kažkada virusio alų Pasvalyje, o dabar Vilniuje sėkmingai plėtojančio tikro alaus barų “Šnekutis” tinklą. Interviu darytas idant išspausdinti jį viename iš garsių Lietuvos žurnalų, tad tikimės, kad ekstravagantiška Valento asmenybė leis sudominti tikru alumi ir plačiąsias mases.

Mes tuo tarpu dėkojame Justui, suteikusiam mums galimybę pirmiesiems paskelbti to pokalbio ištraukas, o nežinantiems, apie ką čia visa šneka, siūlome užsukti į Šnekučio barą Vilniuje Šv. Stepono gatvėje arba Užupio Respublikoj, Polocko gatvėj.

Taigi interviu.

Ar galima sakyti, kad Lietuva yra tradicinis aludarystės kraštas?

Užsiimu aludaryste jau trylika metų, ir kiek esu domėjęsis, šaknys tikrai yra gilios. Apie istoriją man sunku kalbėti, dar per jaunas, tačiau alaus gamyba yra paminėta istoriniuose šaltiniuose prieš 500 metų. Pas esu kilęs iš Pasvalio rajono. Kiek prisimenu iš savo vaikystės ir jaunystės, beveik kiekvienas kiemas darė savo alų. Tai buvo bendravimo ir atsiskaitymo priemonė. Jokių pinigų kaime ir miesteliuose nebuvo, alus buvo pinigas. Ar daržą suarti, ar burokus nurauti, ar krikštynos švenčiamos, ar laidotuvės – visada būdavo alaus.

Kodėl Aukštaitijoje aludarystė yra paplitusi, o kituose Lietuvos regionuose – ne?

Matyt, dėl to, kad ji čia nuo senų senovės, ir perduodama iš kartos į kartą. Jeigu senelis darė, perima sūnūs, anūkai. Taip ir plinta.

Ar paties senelis virė alų?

Senelio jau neprisimenu, močiutę irgi kaip per rūką. Kadangi užaugau be tėvo, alų darė mano mama. Kaip minėjau, tai buvo atsiskaitymo forma, todėl alų virti buvo privalu. Niekas neidavo į talką ten, kur nebūdavo alaus. Yra alaus – talkininkų pilnas kiemas!

Kiek alumi kainuodavo talkos diena?

Talkininkai stengdavosi neįkaušti pas vieną šeimininką. Ypač jeigu kūlimas. Juk kuliamoji mašina buvo viena visam kaimui. Jeigu pasigersi, nenuvažiuosi į kitą kiemą. Alus būdavo tam, kad smagiau ir stipriau dirbtųsi – po vieną kitą ąsotį žmogui. Todėl dienai talkininkams reikėdavo vieno kito kibiro, žiūrint, kiek žmonių dalyvauja. Juk darbininkams ir kitą dieną reikėdavo tęsti darbus.

Tai kiek mama galėdavo alaus išvirti?

Turėjo kokių trijų kibirų medinę statinę. Jos užtekdavo mėnesiui ar daugiau. Neišpilstydavo per vieną kartą, laikydavo rimtesniems darbams. Žinoma, įpildavo vieną kitą stiklinaitę, jeigu jau kam labai bloga būdavo.

Kuo skiriasi Pakruojo, Pasvalio ir Biržų alus?

Kalbėsiu už mažuosius darytojus. Pakruojyje jie karščiau užduoda mieles. Ką tai reiškia? Greičiau gaunamas alus. Per pusę paros jau galima košti ir ragauti. Mes darome per parą ar pusantros. Biržiečiai panašiai, kiti net savaitę raugindavo – tai jau šaltas rauginimas. O šaltai ir karštai raugintas alus labai skoniu skiriasi. Pirmasis labiau nusistovėjęs, o antrasis dar dūksta, labiau mieluts

Koks?

Daugiau mielių. Gyvybės dar labai daug. Juokauju, kad vietoj tų mielių tablečių iš vaistinės galima gerti Pakruojo arba Pasvalio alų. Tačiau saikingai – kad atsimintum, su kuo buvai, ką kalbėjai, ką darei.

Kuo skiriasi naminis alus nuo verdamo didžiosiose alaus daryklose?

Pastaruoju metu nelabai domėjausi, tačiau kiek girdėjau – viskas iš ekstraktų. Viskas suplakama ir išgaunamas alus. O gaminant naminį alų senovinės technologijos nesikeičia. Prieš kurį laiką didžiosios daryklos dejavo, kad trūkta salyklo. Paklauskite dabar, ar trūksta. Manau, kad viskas daroma dedant ekstraktų. Suplaki ir pagamini per kelias valandas ar kiek, o namie alus nokinamas. Dešimt, dvidešimt, trisdešimt dienų. Nokinimas, galima sakyti, yra grynas nuostolis. Juk reikia konkuruoti su didžiaisiais gamintojais – pirmiausia žmonės žiūri į kainą, tik tada į skonį.

Argi ne skonis pirmiausia?

Kur tau! Pavyzdžiui, vilniečiai nežino, kas yra kaimiškas alus. Vieni kaimynai bandė pardavinėti kaimišką alų, tai suraugino dvi statines ir metė. O aš juk jau trylika metų su alumi. Visada elgiuosi drastiškai – vasarą su veltiniais, žiemą pusnuogis šokinėju, kad pritraukčiau tautą. Man tai patinka, prie širdies, nesu kankinys. Jeigu iš manęs juokiasi, dar geriau – nemokama reklama.

Ar tikrai aludaris geriau nusineš savo paslaptis į kapus, bet niekam neišduos?

Dažniausiai taip. Jeigu iš šeimos niekam neįdomu, tikrai jokiam kaimynui ar svetimam neišduos.

A friend of ours did an interview anotherday with an ex-brewer from nothern Lithuanian region of Pasvalys who had started to run a chain of pubs in Vilnius. The interview is due to appear in one of the fancy-glossy Lithuanian magazines, however we’ve been kindly allowed to publish some extracts first!

In this extract Valentas Vaškevičius  (the name of the brewer) tells the story how all the farmers in Pasvalys countryside were “paying” for the works done in the farm with the beer. If you have beer available as the reward for hard work, you can expect working hands in your farm.

He also comments a bit on the beer brewing differencies in several traditional Lithuanian brewing regions (Pakruojis, Pasvalys and Biržai)  indicating that fermentation process is the key differentiator between the domestic beers made there.

Finally Valentas expresses his belief that brewing is definitely a traditional craft in Lithuania having fathers transfering their secret recipies of the beer to their sons and so on. “If the [North Lithuanian] brewer has no interested family member, he would rather take his secrets to the grave than tell it to strangers”, Valentas Vaškevičius the brewer concluded to our correspondent.

However, when in Vilnius, take a chance to visit Valentas’ pubs “Jovarų Šnekutis” and taste some Northern Lithuanian beer at the two outlets at Polocko 7A (Užupis district) or Šv. Stepono 8 (near Pilymo street in the Old Town).

Alaus terminai

Alus – geriausias socialinis tepalas. Bet kalbėdami apie patį alų, kartais susiduriam su situacija, kai pritrūksta žodžių. Daug literatūros, kuri papuola į rankas, yra angliška, tad norom nenorom dažnai pereinama prie angliškų žodžių ar apibūdinimų.

Tad pamaniau, laikas kokį žodyną užvesti, ir tuo pačiu išsiaiškint, kokie lietuviški terminai naudojami. Tad nuo šiol dešinėj pusėj, meniu, visad jūsų patogumui bus:

Reikia manyti, kad panašiai suprasdami terminus, lengviau suprasim viens kitą. Aišku, Tikro Alaus draugijai niekad nekilo abejonių – geriausia susikalbama po dar vieno bokalo.

Tad į sveikatą!

- – -

We couldn’t find a suitable Lithuanian beer terms glossary online so we had to prepare one ourselves for our readers. Instead we prepared three – common and technological terms, tasting terms and beer styles. All of them can be found on the right side menu.

Karališkasis stautas (Imperial Stout)

Pernai rudenį dar nelabai žinojau, kas yra karališkasis stautas (Imperial Stout, dar žinomas kaip Russian Imperial Stout), o štai šiemet tuo pat metu Tikro Alaus Laboratorijoje jau išvirėme net dvi šio alaus rūšis.

Šis alaus tipas atsirado XVIII amžiaus aludarių dėka, kurie Rusijos carų skoniui sukūrė šį juodąjį stautų karalių, besididžiuojantį ypač stipriais salykliniais skoniais ir stiprumu (9-10%, ABV yra normalu, leidžiama iki 12%). Mažai arba vidutiniškai gazuotas, su galingais skrudinto, šokoladinio arba deginto salyklo kvapais ir skoniais, tamsių vaisių užuominomis. Skonis dažnai “sausas” (tipiškas, bet gerokai silpnesnis “sausas stautas” – dry stout – yra Guiness), tačiau ypač sodrus, neretai primenantis kone šokoladinį desertą. Apynių pobūdis – nuo subalansuoto iki agresyvaus, tačiau apynių gali ir visai nebūti. Daugiau apie ypatumus čia.

Karališkojo stauto originalu laikomas “Thrale’s Entire Porter”, virtas Thrale Anchor alaus daryklos Southwark, Londone (visai netoli nuo dabartinio Courage bravoro) specialiai eksportui į carienės Katerinos II rūmus Rusijoje.

Pasak Roger Protz, XVIII a į Baltijos šalis karališkąjį stautą eksportavo net 10 Anglijos bravorų! Nepasterizuotas alus laikydavosi trumpokai, o tam kad prailginti jo gyvavimo laiką, tuo metu buvo žinomi du būdai – apyniavimas ir stiprumas. Tai paaiškina, kodėl karališkasis stautas buvo gerokai stipresnis (taip pat ir labiau apyniuotas) už kitus, tuo metu Anglijoje ypač populiarius, britiškus stautus ir porterius. Kaip ir kiti eksportiniai alūs, netrukus šis buvo pradėtas virti ir vietoje, kisdamas ir įgydamas ir regioninių įtakų. Būtent čia ir siejamos ir Baltiškojo porterio – kurį dar tikrai ne kartą apdainuosime mūsų žurnalo puslapiuose – šaknys.

Šiais laikais karališkąjį stautą verda visa eilė mažesnių tikro alaus daryklų JAV, Anglijoje, Skandinavijoje ir kitose šalyse, kiekvienoje – savų interpretacijų, pvz. JAV versijos – kartesnės, “skrudintos”, britiškosios pasižymi sudėtingesnėmis salyklų kombinacijomis, o štai skandinavų Mikeller vėl – įtakotas amerikiečių!

Ypatingai šis alus išpopuliarėjo JAV skanautojų sluoksniuose – BeerAdvocate (vieno įtakingiausių JAV žurnalo apie tikrą alų) renkamame geriausių pasaulio alaus šimtuke akivaizdžiai karaliauja būtent šis alaus tipas. Komerciniai pavyzdžiai: Samuel Smith Imperial Stout, Courage Imperial Stout, Brooklyn Black Chocolate Stout, Rogue Imperial Stout, North Coast Old Rasputin Imperial Stout, Victory Storm King, Bell’s Expedition Stout, Dogfish Head World Wide Stout, Thirsty Dog Siberian Night, Stone Imperial Stout, Avery The Czar, Founders Imperial Stout, Newport Beach John Wayne Imperial Stout, Great Lakes Blackout Stout.

Tikro Alaus Laboratorijos eksperimentams pasirinkome du receptus – Chocolate Moose Stout, 2006-asiais Minesota State Fair laimėjusį bronzos medalį, ir BYO Extremely Imperial Stout, kuriuos modifikavome, suteikdami jiems Baltiško charakterio. Roger Protz istoriniuose šaltiniuose atrado, kad XIX a. karališkajam stautui virti buvo naudojamas Baltiškas Pilsner salyklas – būtent tokį salyklą mes ir naudojame! Šitiems monstrams reikės daugiau laiko subręsti – net kelių mėnesių. Tikimės, kad naujus savo kūrinius galėsime paragaut ir įvertint jau už kokių poros mėnesių – bus kaip tik sušildyt kūną ir sielą žvarbiais vakarais! Bus daugiau…

Tek naftikė
Tek naftikė

Chocolate Moose Imperial Stout
Originalus receptas čia
Salyklų (viso 5 salyklai) sudėtis modifikuota
13,63 l, misos virimo laikas – 60 min:

3.266 kg lietuviško šviesaus “Maltosos” salyklo
0.245 kg kristalinio (Crystal 120) salyklo
0.082 kg šokoladinio (Chocolate) salyklo
0.163 kg skrudintų miežių (Roasted Barley)
0.327 kg avižinių dribsnių
0.082 kg lietuviško karamelinio “Maltosos” salyklo (120L)
0.816 kg medaus
0.166 kg juodo 70% “Pergalės” šokolado

Apyniai:
33.00 g UK Golden (5% AA) 60 min
14.57 g US Willammette (4% AA) 15 min

Safbrew S-33 sausos mielės (17 g), nerehidruota

Misos tirštumas: S.G. 1.098, F.G. 1.018, ABV 10.7%

Extremely Imperial Stout

Originalus receptas paimtas ir pritaikytas iš BYO, salykų sudėtis (6 rūšys) modifikuota.

19 l, salinimo laikas – 75 min, misos virimo laikas – 90 min:

5.216 kg lietuviško šviesaus “Maltosos” salyklo
0.454 kg lietuviško karamelinio salyklo (120L)
0.280 kg Angliško šokoladinio salyklo (chocolate malt)
0.174 kg Čekiško (Rudolf ) ypač tamsaus karamelinio salyklo (836 EBC)
0.454 kg skrudintų miežių (Roasted Barley)
1.5 l čekiško salyklo sirupo (ekstrakto) malt syrup (85% ekstraktingumas)

Apyniai:
14 g US Chinook (12.6% AA) 60 min
45 g US Perle (7% AA) 30 min
28.3 g US Willamette (4.7% AA) 15 min
14 g US Willamette (4.7% AA) virimo pabaigoje

2 pakeliai (22 g) amerikietiško elio sausų mielių (Safbrew US-05), rehidruota

Misą virėme ne 60 min, o 90 min, kad atsikratyti DMS (diametilo sulfidų), būdingų lietuviškam pilsner salyklui.
Misos tirštumas: S.G. 1.096, F.G. 1.021, ABV 10.0%

— — — —

Prepare the sledges in summer – says Lithuanian proverb and what it means is that it’s nice warm indian summer behind the window, and we’re brewing beers for the winter in the cellar. Last winter with great pleasure and enthusiasm we discovered for ourselves the thriving scene of Imprial Stouts in New York (special thanks to the amazing Blind Tiger Ale House). This month, we’ve brewed: Chocolate Moose Imperial Stout (recipe courtesy brewers of Minessota) and BYO’s Extremely Imperial Stout (recipe here).

We’re excited by distinct Imperial Stout interpretations existing around the world -  ‘the American versions have more bitterness, roasted character, and finishing hops, while the English varieties reflect a more complex specialty malt character and a more forward ester profile’, (quote from Wyeast Lab).

According to Roger Protz, “In the heyday of porter and stout brewing in London in the 18th century, more than 10 breweries were engaged in exporting dark beer to the Baltic, <…>  It is thought that pilsner malt was used from the 19th century–perhaps some European malt came back in the vessels that supplied the Baltic with beer” (read this very interesting in-depth article here).

We decided to follow this as a guideline as well as give our beers a distinctive ‘Baltic’ character. We’ve changed the grain bill a bit and used mostly local or locally available malts and adjuncts, such as Lithuanian pilsner instead of British Pale malt, Czech Rudolf extra dark caramel (EBC 836) as part of chocolate grain bill. We boiled wort for 90 minutes instead of 60 in order to drive off the extra DMS (Dimethyl Sulfides) common to Pilsner malts. We didn’t treat water which has high total alkalinity and should naturally help regulating mash pH for darker grain bill.

We’re anxcious to try the results but we’ll have to arm ourselves with patience – resulting monsters of 10% ABV and more will have to wait a bit to mature. The Oatmeal stout we brewed last year had to wait for nearly 7 months to gain required maturity and expose its complexity. I hope it was taking much shorter for sailing boats to reach Baltics ports from England in 1800-ies.

Viržių alus

Iliustracija iš www.gruitale.com
Iliustracija iš www.gruitale.com

Viduramžiais aludariai tiek kaimuose, tiek vienuolynuose, savo viraluose naudojo “augalinius” priedus. Taip vadinamas grut, arba gruit alus (šis terminas išlikęs ir naudojamas iki šiol) iki XVII amžiaus buvo verdamas su eile įvairiausių žolelių ir botaninių ingridientų, kurie suteikdavo aromatą, skonį ir kartumą – tą patį, ką šiandien aluje atlieka įvairios apynių rūšys. Išskirtinai gruit alus viduramžiais buvo verdamas Nyderlandų, Skandinavijos, šiaurės Prancūzijos ir apatinio Reino slėnio teritorijose, tačiau tradicija buvo žinoma ir populiari ir kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

Kas būdavo dedama į alų, smarkiai priklausė nuo vietinių tradicijų ir gamtos teikiamo pasirinkimo. Bene populiariausios žolelės buvo trys – pajūrinis sotvaras (lot Myrica gale), paprastoji kraujažolė ir gailiai (Ledum palustre). Kiti naudoti prieskoniai ir žalumynai – tai kadagio uogos, imbieras, kmynai, anyžiai, muskato riešutas, cinamonas, pelynas, šalavijas, prožirnis, juodoji drignė, kietis, mandragora, šafranas ir daugybė kitų. Beveik kiekvienas virėjas turėjo savo slaptą, kruopščiai saugomą receptą, kurį dažniausiai ir nusinešdavo į kapus. Todėl tų senovinių receptų nelabai yra žinoma.

Šiandieną visas šias žoleles pakeitė vienas augalas – apyniai. Apynio populiarumui pirmiausia turėjo įtakos faktas, kad šis augalas turi ypač stiprių konservuojančių medžiagų, apyniuotas alus daug ilgiau laikosi nesugedęs – o tatai ypač buvo svarbu, neturint šaldymo technologijų. Tačiau istoriniame kontekste perėjimui prie apynių buvo ir kitų priežasčių – pvz., Vokietijoje reformatai propagavo apyninį alų, kad sumažintų vienuolynų ordinų pajamas iš gruit, kurį pastarieji buvo monopolizavę. Beje, žolelės turi psichoaktyvių (dažnai – lengvai narkotiziojančių) medžiagų, tuo tarpu apyniai turi slopinančių savybių. Iš čia ir legendos, kaip senovės žmonės plempdavo ir linksmindavosi savaitėmis, arba kaip škotai, prisigėrę viržių alaus, būdavo nenugalimi (nors pala, tas pats juk dedasi ir su Tikro Alaus Draugija… na, tiek to.)

Kai kurios tradicinės neapyniuoto alaus rūšys išgyveno apynių atejimą, kaip antai sahti alus Suomijoje, kuris pagardintas kadugio uogomis ir šakelėmis. Šiais laikais, pasaulyje populiarėjant mikrobravorams, vėl atsirado keletas komercinių gruit alaus rūšių – Škotijoje, Anglijoje, Belgijoje, Bretanėje ir JAV.

Gruit buvo žinomas bei verdamas ir Lietuvoje. Istoriniuose dokumentuose minima, kad viržių ir kitų žolelių būdavo dedama į midų, natūralu tikėtis, kad vėliau technologija buvo perkelta ir į alų, kurį išmokta gaminti vėliau. Lietuvoje apyniai atsirado, manoma, panašiu metu kaip ir Rusijoje – apie IX-X a, tačiau alui naudoti pradėta ne anksčiau, kaip ir likusioje Europoje – XI a. Galbūt Kuršių žemėse, vienu metu buvusiose Skandinavijos provincija, kuriam nors pamario pilkapy palaidoti ir kadagių alaus receptai…

Įkvėpti šių istorijų, rugsėjį nusprendėme atgaminti lietuviško “grūto” alaus receptą Tikro Alaus Laboratorijoje. Pirmajam bandymui pasirinkome nepavojingą vaistinį augalą viržį, juo labiau kad kaip tik rugpjūtį – rugsėjį Lituvoje yra jų žydėjimo sezonas, kai pamiškės ir pelkės tampa banguojančia violetinių žiedų jūra. Tuo metu kaip tik vykdėme ekologinį projektą Kintuose (taigi, ir kuršių sąsaja išlaikyta), tad pasinaudoję proga, pririnkome kelis šimtus gramų ekologiškai švarių viržių žiedų, augančių netoli Aukštumalos aukštapelkės draustinio. Ištyrus keletą senovinių receptų, kaip pagrindas buvo pasirinktas škotiško alaus salyklų santykis, užsienietiškus salyklus pakeičiant lietuviškais. Tikro Alaus galerijoje galite pažiūrėti daugiau nuotraukų iš eksperimento.

Viržių pievelė
Viržių pievelė
Viržių žiedų rinkimas
Viržių žiedų rinkimas
Alchemija
Alchemija

Norintiems pasigaminti šio alaus namie, pateikiame receptą:

Viržių Alus

3,290 kg šviesaus lietuviško salyklo
454 g Carapils salyklo (kitą kartą jį pakeisime kvietiniu lietuvišku salyklu)
454 g Crystal salyklo (40° Lovibond, arba per pusę maišytus 20° ir 40° L)
57 g šokoladinio salyklo (turėjome šokoladinio, bet Lietuvoje lengviau gauti ir galima keisti tokiu pačiu kiekiu čekiško ypač tamsaus karamelinio salyklo, EBC 836)
3 stiklinės šviežių arba 1-2 stiklinės džiovintų viržių žiedų (pusę virti 60 min, likusią pusę sudėti virimo pabaigoje)
Naudojome Safbrew S-33 mieles (tiks bet kokios viršutinės fermentacijos mielės).

Salinom prie 65°C 70 min, ištekinom apie 30 l misos, iš kurios gavosi viso 23 l alaus. Tik pamatavę pradinį misos tirštumą supratome, kad šiek tiek apsiskaičiavom, alų padarėm per skystą bei per silpną ((tirštumas 1.039, stiprumas 3,7% ABV). Kitą kartą tekinsim tik kokius 25 l ir sieksim, kad po virimo liktų 19 l galutinės misos S.G. 1.048 (5% ABV). Fermentavom prie 21°C savaitę, brandinom prie 15°C dvi savaites.

Nuorodos:

— — — — —

This post is an introduction to the history and technique of gruit brews in the world and Lithuania. From historic documents It is known that mead – the oldest known traditional Lithuanian fermented drink, was brewed with various herbs (especially heather) in ancient and medieval times in Lithuania. It is very likely that these techniques were adapted to beer brewing. Since the recipes were kept in secret by brewers, we have no way of knowing exactly what it was like in the ol’ days. Nowadays Stakliškės distillery makes a range of alcoholic meads, some of which are quite tasty yet bear little in common with original tradition.

Inspired by the tales and stories, we decided to recreate the style and brew a first modern Lithuanian Viržių Alus (heather ale). We chose BYO recipe as a basis, but used Lithuanian base malts and some heather picked in the amazing, enchanting Aukstuma swampland natural reserve near Curonian Sea. The Curonian area being famous for it’s distinct culture and kind of viking past, scandinavian connection may lead us to try brewing sahti beer next, usually made in Finland with juniper beers.

Check the session photos in our photo gallery.

Facebook Twitter RSS Foursquare E-mail prenumerata

Paskutinis bokalas:


''Bites''

Lithuanian Beer Map

Tikro Alaus Galerija

beer resque

Daugiau

Kategorijos

Reklama