January, 2009 archyvas pagal mėnesius

Interviu 2009. Mažųjų aludarių asociacija

Lina Šileikienė, Mažųjų aludarių asociacijos pirmininkė

Lina Šileikienė, Mažųjų aludarių asociacijos pirmininkė (foto: MadeinLithuania.lt)

Štai ir pirmasis mūsų metų interviu, kuris galbūt turėjo būti paskutinis 2008-ųjų interviu, nes dar pernai Lietuvoje susikūrė Mažųjų aludarių asociacija. Pagaliau sulaukėme jos vadovės Linos Šileikienės atsakymų į mūsų klausimus, kuriais visaip bandėme išsiaiškinti šios asociacijos esamą indėlį į esamą ir būsimą alaus kultūrą Lietuvoje.

Leidžiame sau įsidėta čia šiek tiek sutrumpintą jo versiją, nes daug kas jau žinoma, girdėta kitur; galbūt, kitą kartą rengiant interviu ne elektroniniu paštu, o gyvai bendraujant, mums pavyks sužinoti daugiau apie Mažųjų aludarių asociacijos veiklą, kas padės mums geriau suprasti, ką ruošiasi daryti ši organizacija, dabar vienijanti „Kauno alų”, „Biržų alų”, „Ponorą” ir naujų šeimininkų sulaukusius „Pasvalio gėrimus” . O kol kas paskaitykime…

TIKRAS ALUS: Sveiki, praėjusių metų rugsėjo mėnesį susikūrė Mažųjų aludarių asociacija, kas vienija šias įmones? Kodėl čia nėra mažesnių aludarių, ar atstovų iš kitų regionų?

Lina Šileikienė: Mažųjų aludarių asociacija susikūrė Kaune. Keturias  įmones vienija tai, jog mažieji aludariai gindami savo interesus, nori išsaugoti alaus gaminimo šimtmečių tradicijas. Jų gamyba visiškai skiriasi nuo didžiųjų alaus daryklų, su kuriomis negali lygintis gamybos kaštais ar galiojimo terminais. Jų gamyba užtrunka nuo dviejų iki keturių mėnesių, kadangi jie turi virti, rauginti ir nokinti kiekvieną alaus rūšį atskirai. Vienas iš svarbiausių asociacijos tikslų yra skatinti silpno alaus vartojimą ir diegti gražias silpno alaus gėrimo tradicijas.

Asociacija dar visai neseniai yra įsikūrusi ir jos nariai-steigėjai yra tos alaus daryklos, kurios inicijavo tokios asociacijos steigimą ir greitu laiku tikimės, jog prie mūsų prisijungs ir daugiau mažų alaus daryklų. Priežasčių kodėl dar asociacijos narių skaičius nepadidėjo dar nėra žinoma, gal per mažai laiko, gal mažieji aludariai neturi papildomų finansinių galimybių.

TA: Prie asociacijos pasiūlymų buvo Alaus kelio turistinio maršruto gaivimas ir stiprinimas? Kaip dar ketinate saugoti šimtmečių tradicijas ir senuosius amatus?

LŠ: Saugodami šimtmečių tradicijas ir senuosius amatus bandome populiarinti lietuvišką tradicinį alų, todėl bendradarbiaudami su Kauno turizmo informacijos centru  nuolat sulaukiame svečių ir iš užsienio. Rengiame degustacijas, parodome vartotojui kaip gaminamas alus, kaip jis rūgsta. Žmonėms norime parodyti seną alaus virimo, fermentacijos, brandinimo būdą.

TA: Kaip sekasi vienyti jėgas kovojant už prekybos lentynas? Juk turbūt daugelis nesupranta, kodėl tik kai kuriuose supermarketuose galima rasti Kauno ar Biržų alaus rūšis? O su pilstomu alumi?

LŠ: Į klausimą dėl prekybos lentynų  kol kas neturiu ką konkrečiai pasakyti. Manau tai galėčiau atsakyti tik po pusės metu, o gal net matytis rezultatai. O su pilstomu alumi panašiai kaip ir su pardavimais tinkluose, labai didelę reikšmę turi alaus kaina bei marketinginiai pinigai. [Mažųjų aludarių] marketingui pinigėliai skiriami labai minimalūs. Mes – maži aludariai stengiamės daryti marketingą be ”pinigų” -  produktas kalba už mus.

TA: Mažieji lenkų alaus gamintojai minėjo kad jų alaus savikainoje mokesčiai sudaro apie 39 proc. (ten taikoma nuolaida mažiesiems aludariams), apie 36 proc. skiriama žaliavoms, algoms matuojama apie 20 proc., ir dar 5 proc. skiriama tokioms sąnaudoms, kaip elektra, vanduo. O kaip yra Lietuvoje? Kokią dalį litro alaus sudaro mokesčiai, ir kiek – žaliavos?

LŠ: Alaus savikainoje mokesčiai sudaro 38 proc., apie 39 proc. skiriama žaliavoms, algos – 13 proc, ir 10 proc. sudaro elektra, vanduo, dujos ir kitos sąnaudos.

TA: Kiek kainuoja aludariams įsirengti laboratoriją, kurios dabar reikalaujama?

LŠ: Laboratorija įsirengti kainuotų  minimum apie 20 000 lt.

TA: Dar vienas asociacijos žingsnis – tai po naujos vyriausybės antikrizinio ir mokestinio plano pasiūlymo, atsakas, kad šis planas lems mažųjų aludarių žlugimą, kuo remdamiesi tai žinote?

LŠ: Naujos vyriausybės nauji priimti mokestiniai įstatymai sunkina mažoms alaus darykloms mokesčių naštą, ir ypač akcizo lengvatos panaikinimas mažoms alaus darykloms, t.y. 50 proc. pirmam 1 mln. ltr alaus. Kai pvz. pačios mažiausios asociacijos narės („Ponoras”, „Pasvalio gėrimai”), jie  akcizo lengvatą  naudojo ištisus metus, o dabar jiems akcizas kyla dvigubai, tai kaip Jums atrodo, ar tai nesvarūs argumentai dėl išlikimo? O tokių mažų alaus daryklų Lietuvoje yra netoli 60, kurios gamina iki 1 ar 2 mln [litrų alaus per metus - red. past.]…

Lauksime ir jūsų skaitytojų nuomonės ar, mūsų žiniomis, apie 20 cnt litrui siekiantis akcizo padidinimas palauš mūsų mažuosius aludarius? O gal kaip tik padės ieškoti naujų kelių link produkcijos įvairovės, pasirinkimo ar net autentiško lietuviško alaus pasiūlos didinimo? Kokią kortą iš kišenės dar gali išsitraukti Kauno, Pasvalio ar Biržų aludariai, iš kurių senokai negirdime naujienų? Diskutuokime…

- – -

We conduct an interview with the head of recently established Small Brewers Association of Lithuania (Mažųjų aludarių asociacija, MAA), director of the Brewery “Kauno alus”, Lina Šileikienė.

Alaus impresijos. Miami

Šalta žiema – ilgai laukta ir netikėta! Laukėm mes jos, laukėm ir pagaliau sulaukėm. Jau gal kam ir atsibost spėjo? Tačiau, tuo pačiu, taip ir norisi prisiminti vasariškus įspūdžius iš kito pasaulio krašto, patirtus, žiemai pas mus jau trypiant ant slenksčio. Taigi tęsiame alaus impresijas iš už Atlanto.

Palikus Puerto Rico vieno lagerio ir tūkstančio romų karalystę, atvykimas į Miami suteikė pagrįstų vilčių grįžti į tokį išsiilgtą gero alaus ritmą. Juolab, kad pažintis su JAV kolumbiečiu Alfredu iškart mus abu atvedė prie diskusijos apie mėgstamas alaus rūšis, o vėliau ir prie alaus lentynų supermarkete. Alfredas kaip prisiekęs angliško elio gerbėjas man guodėsi, kad ne itin ką galima tame Miami gauti, tačiau aš, žiūrėdamas į lūžtančias lentynas, nelabai tikėjau juo.

Miami Beach pasitiko mus kiek netikėta vėsa, todėl pirma mintis buvo gauti kokio winter warmer. Tačiau mano plati ir beribė meilė apyniams privertė vis dėl to supermarkete apsistoti ties DogFish Head 60 minute IPA. Alfredas pasirinko seną gerą Newcastle Brown Ale.

Grįžę į Alfredo apartamentus, ėmėm aptarinėti Miami Beach alaus scenos (kaip ir kiekvienas save gerbiantis super-posh miestas, jis turėjo vieną padorų alaus barą), vietinių argentiniečių futbolo komandos (jie bepročiai, aš tau sakau, žmogau) ir Miami Beach bangų (depresyviai nuteikiančios) ypatumus, atsigaivindami nusipirktu alumi. Dogfish Head IPA iš karto sužavėjo vaisingu aromatu ir stipria apynių atatranka. Visa tai derėjo puikiame balanse kartu su skaidria auksine spalva. Gal kiek pasigedau putos stiprumo, tačiau nepastebimai tirpo six-pack’as, tad nebuvo kada apie tai galvoti.

Kitą rytą, ankstėliau prabudęs, nuskubėjau atgal į parduotuvę papildyti alaus atsargų. Kaip tik tada ir supratau, kad žiema ir Kalėdos jau ant nosies. Ne, ne apie temperatūrą kalbu ir ne apie sniegą. Kalbu apie snieguole apsitaisiusią american beauty supermarkete, kuri pagavusi mano žvilgsnį, tol mane dailiai kalbino, kol aš nenusipirkau jos reklamuojamo Michelob Bourbon Cask Winter Ale. Gražiai ir išdidžiai skamba pavadinimas, ar ne? Tai Anheuser-Busch sezoninis alus, išleistas specialiai šventiniam laikotarpiui. Jį nusipirkti mane privertė ne tik dailios merginos burtai ar alaus bajoriškas pavadinimas, bet ir juokinga mintis išgerti šitą kalėdinį alų su besmegeniu ant etiketės, kaitinant savo smegenis Miami pliaže.

Anot etiketės alus brandintas ant burbono statinių ažuolo ir vanilos pupelių. Tiesą sakant, ant etiketės nupieštas besmegenis, pasirodo buvau aš, nes išleidau 6 dolerius, o naudos iš to alaus, tai tik pasifotografuoti. Mano tvirtu įsitikinimu, alus prastokai subalansuotas. Salyklo saldumas ir vanilė graužia gerklę, o per nosį veržiasi cinamonas kažkoks. Tos burbono bačkos taip ir nepajaučiau. Na bet… Negi dabar čia burbėsi, gruodžio mėnesį gulėdamas pliaže, su kalėdiniu alum rankoj?

Mergina su kalėdiniu alumi rankoje. 2008. Skaitmeninė nuotrauka. Autorius nežinomas

Mergina su kalėdiniu alumi rankoje. 2008. Skaitmeninė nuotrauka. Autorius nežinomas

Vakariniam pasižmonėjimui Alfredas užrodė puikią aludę “Zeke’s” ant pagrindinio South Beach promenado. Lenta prie durų skelbė bene 180 alaus rūšių iš viso pasaulio, o šaldytuvai viduj patvirtino, kad lenta nemeluoja.

Patogiai įsirėmę į barą, bandėm suvokti, ko mes čia norėtumėm šiandien. Gal kanadietiško stouto? O gal hefeweizein iš Oregono ar tikro vokiško doppelbocko? Apsistojom ties porteriais.

Kartelei pakelti paėmėm po Fuller’s London Porter. Daug kalbėti apie jį nėra ką. Ko gero viskas jau ir pasakyta. Žanro klasika. Šerlokas Holmsas ir Dr. Watsonas.

Su juo teko lyginti vėliau gertą amerikietišką Left Hand Black Jack Porter, kuris irgi paliko neblogą įspūdį. Tačiau jo skonio gama gerokai paprastesnė, šokolado ir kavos kartumas permuša apynių kartumą, nors tam tikras apynio aromato liekanas galima justi. Bet kokiu atveju alus maloniai gėrėsi, nors ir pralošė savo angliškam broliukui.

Jaunuolis vardu Alfredo su Kairės Rankos porteriu dešinėje rankoje. 2008. Skaitmeninė nuotrauka. Autorius nežinomas

Jaunuolis vardu Alfredo su Kairės Rankos porteriu dešinėje rankoje. 2008. Skaitmeninė nuotrauka. Autorius nežinomas

Dar kartą paskanavau Anchor Porter iš San Francisko. Ko gero šitas buvo geriausias porteris iš mano ragautųjų amerikietiškųjų, ir, turbūt, turėčiau jį įtraukti į savo visos kelionės Top5. Subtilus skrudinto salyklo, kavos, riešutų skonis, džiovintų slyvų, razinų aromatas, pilnas kūnas. Pasaka, ne alus.

Tai va tiek to Miami buvo… Gaila (o gal gerai?), kad Alfredas naktinę pamainą dirbo, nes tai būtumėm ohoho… kaip ten tąjį anąjį… tą porterį!… hic…

Greetings to my man Alfredo who made our days in Miami Beach! Spending couple of beery days in Miami we actually had some nice beers as linked above to mention a few together with nice talks about beer. Alfredo showed us a nice place called “Zeke’s” to hide away from Lincoln Road catwalk madness where we had some porters for which Miami will be remembered. Salut, Alfredo, and remember – Geri žmonės geria gerą alų!

Cerveza de coca – coca beer

3043270-cerveza-de-coca-1

Pratęsiant egzotiško alaus temą, kaskart man vaizduotėje išradus naują alaus rūšį, netrukus paaiškėja, kad tokia jau egzistuoja (pvz. quinoa alus). Buvo laikas, kai mano galvoje sukosi ir alaus iš kokos lapų idėja. Žinot, tai toks šventas Inkų augalas, iki šių laikų žinomas dėl tų pačių tonizuojančių savybių. Tiesa, šiandien daug kartu koncentruotesnių (jei domina faktai, kokos lapuose veikliosios medžiagos yra tik 0.8%). Šis Amazonės džiunglių kilmės augalas daugumoje P. Amerikos šalių yra integrali kultūros dalis. Ji legali – kramtymui, arbatoms, medicininiams ekstraktams, gydomosioms ir šamanistinėms praktikoms, tačiau jos auginimas ir prekyba griežtai kontroliuojama. Grįžtant prie alaus, pasirodo, ir toks jau yra…

Daugiau nei prieš metus peruviečių alaus megakoncernas “Backus y Johnston” (šiaip jau “lietuviškai” skambanti pavardė greičiausiai yra kilusi iš vokiškos pavardės Backhaus), paleido dvi rūšis alaus – vieną, pagamintą su coca lapais, kitą – su maca. Maca – tai kitas stebuklingas Andų augalas, kurios šaknis pilna vitaminų ir amino rūgščių. Peru turguose šis augalas neretai pristatomas kaip “natūrali viagra” – tiesa, medikai analogiško poveikio iki šiol neranda.

Reiktų pridurti, kad P. Amerikos kultūros jau labai senai mokėjo gamint… alų? – t.y. fermentuoti ne tik maca, bet ir chora (speciali kukurūzų rūšis), manioc ir kitas kultūras. Tokie gėrimai vadinami chicha (čičia), tai dažniausiai drumstas, balkšvai geltonai skystis, kuriame plaukioja kukurūzų ar kitos materijos tirščiai. Jis gaminamas ir pardavinėjamas moterų, vietiniuose turguose arba specialiose įstaigose, “chicherias”. Bet apie tai ir apie senovės civilizacijos bravorus – kitame poste.

Minėtasis kokos alus parduodamas turistiniuose centruose Puno ir Juliaca, skaičiau kad ir inkų sostinėje Cusco. Tiesa, ten jo niekur neradome, viską užgožia kita Bačkaus produkcija – vienas populiariausių Peru lagerių Cusqueña (kurio deja, nelabai už ką turėčiau pagirti).

- – -

In the world of beer there’s place for Amazonian jungle too. The largest brewery in Peru Backus y Johnston started selling beers made with coca leaves and maca root. Coca is ancient traditional sacred culture of Incas (it’s cultivation and consumation is legal but strictly controlled in South America), maca being no less revered for its allegedly afrodisiac properties. The beers are sold in the most touristic Cusco region and even if it’s a tourist gimmick, it’s more interesting than local bland industrial lagers such as Cusqueña.

Belmonto alus

Balmonto Ypatingasis ir šviesusis

Belmonto Ypatingasis ir Šviesusis

Pirmas šių metų atradimas manęs laukė Belmonte. Taip, vestuvinių fotografijų rojuje. Atsitiktinai sužinojau, kad šiame restorane-pramogų centre nesenai atsidarė nuosavas bravoras. Jau kitą dieną aš ten.

Didžiulėjė restorano erdvėje prie medinio stalo įvykdau mini degustaciją, besišnekučiuodamas su meistru Vytu ir aludariu Dainium. Naujasis bravoras, atsidaręs tik 2008 gegužę, verda tradiciškai Lietuvoje – dvi rūšis, šviesų ir tamsesnį – alus. Dėl pastarojo Vytas purto galvą. “Lietuviai nemėgsta tamsaus alaus. Todėl savo rudąjį pavadinome ‘Ypatinguoju’, o ne kokiu tamsiuoju” – apie stereotipus pasakojo Vytas.

Aš gurkšteliu “Belmonto Ypatingojo”, ir nustebęs žvelgiu į bokalą. Tai, mano draugai, kokybė. Tai, ko pasigendu lietuviškame aluje. Išraiškingas apynių ir švelnus karamelės kvapas. Trys salyklai suteikia skoniui sudėtingumo ir žaismės, bet ne saldumo, puikus balansas,  poskonis ilgas, salyklinis ir lengvai, pikantiškai karstelėjęs apyniais. Spalva – gintarinė ruda, skaidri (primenu, alus gyvas, t.y. nefiltruotas ir nepasterizuotas), stiprumas apie 5.5%.

“Belmonto šviesususis”, 4.5% stiprumo, liejasi kiek tirščiau nei tikėjausi, spalva tamsiai gintarinė, graži puta. Aromatas dar ryškesnis ir gaivesnis nei prieš tai ragauto, į galvą ateina palyginimai – medus, nektaras, vaistinės žolelės, liepžiedžiai, ką tik nupjautas šienas. Šiame aluje naudojami tik aromatiniai apyniai, ir daug. Tai negirdėta lietuviško alaus pasaulyje, kur įprasta aromatinių apynių išvis nenaudoti, atseit taupumo sumetimais. Skonis gyvas, gaivus, juntamas salyklas, taip pat geras balansas, poskonis – salyklo, “sausas”, todėl iškart kyla mintys apie kitą gurkšnį… ar bokalą.

belldscn2973

Aludaris Dainius (kairėje) ir meistras Vytas

Šnekamės su Dainiumi Lopeta, kuris kartu su broliu čia verda alų. Brolių patirtis įspūdinga – pakankamai jauni, tačiau po Kauno technologijos universiteto chemijos (fermentacija) studijų kelis metus darbo “Vilkmergės” darykloje, po to “Avilio” restorane, padėjo įrengti “Bravarijos” ir keletą kitų alaus daryklų. Planuose – kiti ambicingi projektai, nauji įdomūs bravorai ir alaus rūšis, kurios Lietuvoje dar nebūta. Bet palikime truputį intrigos, galbūt savo žurnale apie tai parašysime pirmieji.

belldscn2970

Po ragavimo einu apžiūrėti ir paties bravoro. Viename iš gražiai atrestauruotų pastatų praeiname didžiules įrengtas ir gan skoningai medžiu puoštas menes, paremtas masyviomis kolonomis. Čia turėta minčių atidaryti alaus restoraną, tačiau kol kas erdvės tarnauja tik vestuvininkų pokyliams. Viena iš menių baigiasi masyviu baru, už kurio pastatyti dvi poros variu padengtų virimo bakų. Už sienos eile sustatyta vienuolika plieninių konusinių talpų po 1000 l, labiau primenančių pieninės cechą, nei alaus daryklą. Jose vyksta fermentacija ir brendimas. Alus brandinamas iki 2 mėnesių – gana ilgas laikas, užtikrinantis skonio subtilumą.

belldscn2972

Belmontas, buvęs malūnas ant upelio kranto, turi kozirį – ypač gerą vandenį, tinkantį alaus gamybai be cheminio apdorojimo. Kažkur skaičiau, kad seniau Lietuvoje aludariai vandenį mieliau imdavo iš upelio nei šulinio.

Šiuo metu vienu virimu išverdama po pusę tonos alaus. Alaus gamybai naudojami kilmingi vokiški kartieji (Hallertauer Magnum) ir aromatiniai (Hallertauer Tradicional) apyniai, būdingi Vokiškiems lageriams. Pastovią salyklo kokybę užtikrina vokiečių firma Weyermann (CaraHell, Carafa, kvapnusis CaraAmber). Apatinės fermentacijos mielės taip pat iš ten.

Turiu pripažinti, kad tai kokybiškiausias naujas Lietuviškas alus. Tai puikus pavyzdys, ką gali žinios, entuziazmas, kokybiškos medžiagos ir geras amatas kartu sudėjus. Nenuostabu, kad tik pradėjus jį pilstyti, praėjusią vasarą jo buvo išskanaujama po 5 tonas per mėnesį. Kitais metais bus daugiau, garantuojame. Norėtusi palinkėti bravorui geros kloties, išlaikyti alaus kokybę ir nesustoti vietoje. Dėkoju Dariui ir Vytui už ekskursiją.

Daugiau foto galerijoje.

- – -

The first discovery of the year 2009 in Lithuanian beer is a new craft brewery Belmontas. It’s situated not far from Vilnius center, on the bank of the river Vilnele at the site of former french watermill. It started its operation in May 2008 with no publicity but it turns out it’s silently brewing what I’d like to call the best beer in Eastern Lithuania. Sinfully aromatic, malty, rich and mouth-filling, the “Šviesusis” (Pale) and “Ypatingasis” (Special) are very well crafted beers. Weyermann malts, noble Hallertauer hops and local water which is well suited to the style all go into the coppers installed behind the wood-decorated halls. I wonder if that’s how Vienna lagers taste.

I have luck to sample the beers and see the brewery with guidance of it’s head brewer Dainius Lopeta who has an impressive track record, having worked for some of the best microbreweries in the country and helping to launch others. Our chat reveals some brewing specifics and ambitious future plans for a new rare sort of beer (with a different brewery this time). We will try to be the first to report about it in our blog.

Paskutinė metų degustacija (II): eliai

Antroji metų pabaigos alaus ragavimo aprašymo dalis. Pirmąja, apie gueuzus, skaitykite čia.

- – -

dsc01545Pereinam į žiemą, į elių dominiją. Jų ragavimą pradėjome nuo iš Kanados Halifax bravoro Garrison Brewing Co, kuriame gruodį lankėsi akiesmirksniu (apie šį vizitą netrukus – atskirame poste), parvežtų “main ales”. Nut Brown Ale (5% ABV) liejosi gražia, spindinčia tamsiai ruda spalva, puta balta, netiršta, laikosi neilgai. Skonis – kaip ir dera tokio tipo eliams, sodrus, riešutinių ataskonių (jį suteikia šokoladinis, karamelinis ir juodas salyklai). Labai gerai subalansuotas, su vos juntama saldumo persvara. Maloniai ir gaiviai nuteikiantis gomurį. Išvada – puikus šio tipo alaus atstovas, niekuo nenusileidžiantis klasikiniam ir mūsų pamėgstam britiškam – Samuel Smith Nut Brown Ale.

Tolesnis krenta Imperial Pale Ale (6.9% ABV) butelio kamštelis. Alus liejasi tirštai, spalva – tamsiai geltona-gintarinio rusvumo, su oranžiniais atspalviais. Puta tiršta, stangri ir ilgai besilaikanti, kvapas ypač sodrus ir turtingas, su vyraujančiais vaisinias, citrusiniais aromatais. Iš viso to jau galima nujausti, kad tai stiprus alus. Ragaujame jį, ir čia mūsų laukia šioks toks netikėtumas. Iš burnas užliejusios malonios alaus bangos lyg uola į korpusą trenkia labai stiprus apynių skonis, taip ir pasiliekantis burnoje. Besitęsiantis kartumas ir jo stiprumas primena pelyną (ragavote pelyno trauktinę? brr…), tačiau neturi pastarojo šleikštumo. Kartume slepiasi ir vėl citrusinių vaisių niuansai, (alaus gykams paminėsime naudojamų apynių rūšis – Cascade ir Amarillo).

Šis elis, išleistas ir entuziastingai sutiktas pirmame Halifax Seaport Beer festivalyje 2007 metais, tais pačiais 2007-aisiais ir 2008-aisiais laimėjo geriausio Kanados alaus titulą, bei aukso medalį “Indian Pale Ale” kategorijoje. Buvo vertinami 239 alūs iš visų Kanados regionų.

TAD ragautojams jis taip pat paliko stiprų įspūdį – tai liudija ir jo pakrikštijimas “žadintuvu” (aliuzija į šio IPA galimybę prikelti baro lankytoją iš “mirusiųjų”), ir specialiai šiam gėrimui mūsų sugalvota tiesiog idealiai deranti užkanda – camembert tipo sūris su medumi.

dsc01546Medumi ir sūriu išvalę gomurį, kimbame į “speciality ales” – tai sezoninis Martello Stout. Puta vientisa, kapučino spalvos, deginto salyklo aromatas. Tik 4.9% stiprumo – ir tai gan nedaug stautams, matyt todėl skonis, kaip išsireiškė aldevinas, “vandeningas”. Visgi tai buvo maloni atgaiva po išgyventos apynių atakos, o kaip tokiam nedideliam stiprumui, ir visai neblogas skonių kompleksas.

Prieš atidarydami paskutinį Garrison butelį, persijungiame į TAD laboratorijoje pagamintą alų. Pirmasis – Staliaus Porteris (Londono porterio tipo), 4.7% stiprumo, liejasi labai tamsiai rudas, beveik juodas, puta vos rusvos spalvos, korėta, minkšta, aromatas švelnus, vaisinis, džiovintų slyvų. Skonis ir kompleksija panašį į prieš tai ragautą, tačiau stipriau išreikšti vaisinio skonio apyniai ir nestiprų kartumą balansuojantis rūgštumas/sausumas. Užskaitome kaip pavykusį Fuller’s London Porter kloną.

Antrasis butelis – vėl iš karališkosios šeimos. Mūsų pačių gamintas ir 3 mėnesius brandintas Ekstremaliai Imperinis Stautas, 10% ABV, liejasi tirštai kaip tepalas, yra nepermatomai juodas kaip degutas, ir turi rudą, tirštą, ilgai išsilaikančią putą. Skonis ypač sodrus ir kompleksiškas, užliejantis burną ir joje dominuojantis, deja, ties vienuoliktu alumi jau sunkiai išskiriame skonio dedamąsias.. 10% stiprume alkoholio nesijaučia, tačiau jaučiasi, kad jis šildo. Užskaityta.

Paskutinis butelis, raudonu blizgučiu apvyniotu kakliuku simbolizuojantis Kalėdines šventes – tai Garrison Winter Warmer (“žiemos šildiklis”). Liejasi vidutinio tamsumo skaidria, tamsiai gintarine ruda spalva, puta nedidelė. Skonis malonus, saldumas maloniai balansuojantis su nestipriais įvairių prieskonių tonais. Smagus paskutinis butelis, smagus metų užbaigimas.

Staliaus porteris. Nuotrauka daryta kito ragavimo, jau "Skrajojančio olando" bare, metu.

Staliaus porteris. Nuotrauka daryta jau kitos degustacijos, "Skraidančio olando" bare Vilniuje, metu. Taip, mes net atsinešėme firminį Fullers bokalą. Final touch u nou.

Paskutinė metų degustacija (I): gueuze

lambikai1

[Scroll down for English abstract]

Pagaliau atėjo laikas (ne)eilinei degustacijai. Tikro Alaus Draugijos archyvuose per keletą paskutinių mėnesių nusėdo įvairiausių rūšių alaus, ir štai nusprendėme juos sunaikinti pasinaudodami tarpšventiniu periodu.

Degustacijoje sudalyvavo simboliškas kiekis – 12 butelių skirtingo alaus, ir simbolinis skaičius – 3 – TAD nariai (akiesmirksniu, aldevinas ir ramtyns). Taip pat turbūt simboliška, jog kaip ir mes turim metuose pusę šilto, šviesaus, laiko, ir pusę – šalto, tamsaus, taip ir šie buteliai sėkmingai skiriami į dvi dalis – 6 butelius skirtingų rūšių šviesaus, salyginai gaivaus Belgiško lambiko/geuzo, ir 6 buteliai – tamsesnių, tirštesnių elių iš Kanados ir Lietuvos.

Turime daug ką pasakyti apie ragavimo rezultatus, tad publikuosime dviem postais.

Pradėkime nors ir ne visai faktine eilės tvarka, nuo belgiškų geuze’ų, kuriuos ragavimui sukaupė belgiško alaus ekspertas aldevinas. Toliau pateikiame jo aprašytą ataskaitą.

***

Trumpai priminsiu, kad gueuze’as tai atskira spontaniškos fermentacijos lambikų atmaina, kuri pasižymi tuo, jog gaminant gueuze’ą maišomi seni (mažiausiai 3 metų išlaikymo) ir jauni (vienerių metų) lambikai. Procesas kiek primena viskio „blendinimą”, tačiau gueuze’o atveju rezultatas yra visiškai kitoks, t.y. gueuze’as būtų aukščiausios kokybės lambikas. Dažniausiai pasitaikantis santykis – dvi dalys jauno lambiko ir viena seno. Jaunas lambikas reikalingas dėl jame (tebe)esančio cukraus, būtino antrai fermentacijai butelyje, kuri vidutiniškai trunka apie metus. Beje, pilstomas gueuze’as beveik nesutinkamas. Kai lambikas pasidaro „sparkling”, jis tampa gueuze’u. Aprašymas lyg ir paprastas, tačiau tikrasis procesas labai primena alchemiją, o vieno iš bravorų savininkė teigė, jog kiekviename butelyje esantis gueuze’as yra skirtingas.

Gueuze’ai buvo išdėlioti pagal subjektyvų vertinimą gerėjančios kokybės link. Beje, spalvos nelabai tesiskyrė (sodriai gelsva su polinkiu į rudumą), todėl apie jas nebus kalbama. Pastebėjome, kad su kiekvienu kitu atidarytu buteliu aromatas pasipildydavo vis naujais gaiviais, vaisiniais (neretai – kriaušiniais ir citrusiniais), rabarbarų (vienas iš dažniau pačių belgų aludarių minimų aromatų), pelėsių, ir kitais sunkiai nusakomais kvapais, kuriuos alui suteikia laukinių mielių kombinacijos.

Taip pat gerėjo išpilstyto alaus puta, o ragaujant daugėjo subtilių skonio atspalvių, skonis vis labiau rūgštėjo. Daugumos šių gueuze’ų gamyboje panaudota (spėjame, nedaug) cukraus, ir tik paskutiniai buteliai gali pasigirti absoliučiai tradiciniu gamybos metodu, išlaikytų šimtmečius, kartais net tos pačios šeimos. Juose visiškai nenaudojamas cukraus. Neatsitiktinai, matyt, šis alus turėjo ir autentiškiausiai rūgščiausią skonį.

(1) „Mort Subite: Original Gueuze”: bravoras „Alken-Maes“, stiprumas 4,5 %, filtruotas, pasterizuotas, galiojo iki 2010 m.; galima rasti bet kokioje alumi prekiaujančioje Belgijos parduotuvėje.

Pirmasis pokštelėjo ir buvo pavergtas „Morte Subite”, kurį jau ragavome anksčiau. Dėl salsvo skonio „akloje” degustacijoje gal net neatskirtume šio alaus nuo limonado – ramtyns žodžiais tariant „Diušes”. Asocijuojasi su prastu sidru.

(2) „Timmermans: Gueuze”: bravoras „Timmermans”, stiprumas 5 %, filtruotas, galiojo iki 2009 m., sunkiai randamas net specializuotose alaus parduotuvėse, kažkodėl juo prekiauja tik „Del-Haize” parduotuvių tinkle.

Vienintelis iš turėtų gueuze’ų užkimštas metaliniu kamšteliu, o ne tikru kamščiu. Skonis gerokai rūgštesnis nei „Mort Subite”, tačiau jaučiamas tam tikras skonio neišbaigtumas ir/ar nepilnumas, trūksta geresnės pabaigos ir poskonio.

(3) „Lindemans: Gueuze”: bravoras „Lindemans“, stiprumas 4,5 %, filtruotas, pasterizuotas, galiojo iki 2009 m.; Belgijoje randamas praktiškai bet kur.

Lyginant su „Timmermans” šis alus gerokai saldesnis, bet „Mort Subite” „diušiškumo” tikrai nepasiekia. Geriau subalansuotas už pirmus du, tačiau, panašu, kad skirtas vidutiniam vartotojui, pernelyg nesigilinančiam į smulkmenas. Primena geros rūšies sidrą. Žodžiu, komercializuotas (4) gueze’o variantas (žr. žemiau).

(4) „Lindemans: Cuvée René: Gueuze Lambic Beer”: bravoras „Lindemans“, stiprumas 4,5 %, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2013 m.; iš visų sunkiausiai randamas alus – pavyko rasti tik po savaitės intensyvių paieškų net 5 Belgijos miestuose.

Pasižymi visu tuo, ko trūko „Lindemans: Gueuze” – puta (ilgai išliekanti), intensyvus citrusinis ir rabarbarų aromatas, sausas skonis, ilgai liekantis poskonis. Maža to, nėra jokių užuominų į saldumą.

(5) „Boon: Oude Geuze”: bravoras „Boon“, stiprumas 5%, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2017 m.; galima rasti ir supermarketuose ir specializuotose belgiško alaus parduotuvėse.

Pats įdomiausias kvapas iš visų ragautų gueuze’ų – tik atidarius butelį, porą minučių jaučiamas trydos (sic!) kvapas, kuris po to išsivadėja užleisdamas vietą žymiai turtingesnei vaisinių bei pelėsinių kvapų paletei. Graži puta. Puikus skonis su tam tikromis užuominomis į degintą gumą, ilgai išliekantis malonus poskonis. Aukščiau pateikti apibūdinimai turėtų skambėti labai atstumiančiai ir įtartinai, tačiau šitame aluje jie ne tik pasiteisina, bet ir kažkaip dera su geru skoniu.

(6) „Cantillion: Gueuze 100 % Lambic Bio”: bravoras „Cantillon“, stiprumas 5%, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2029 m.; randamas tik specializuotose Briuselio alaus parduotuvės (kituose miestuose rasti sunku).

Autentiškiausias ir rūgščiausias iš visų ragautų. „Cantillone” į gueuze’ą iš principo nededama jokio cukraus – tik tokiu būdu įmanoma išgauti tradicinį. XX a. pradžioje Briuselio aludėse ant stalų būdavo cukrinės, pripildytos gabaliniu cukrumi, ir specialus grūstuvas. Taip, cukrus buvo skirtas dėti į alų, ypač kriek’ą ir gueuze’ą, nes vartotojams skonis rodėsi per rūgštus. Būtų sunku išgerti daugiau nei pusę litro. Iš visų ragautų gueuze’ų labiausiai asocijuojasi su briutu. Nepaisant gražios putos, svaigaus kvapo, savo rūgštumu gal kiek per autentiškas…

Išvados apie ragautų gueuze’ų savybes:

(i) nuo saldžiausio iki rūgščiausio:

Mort Subite → Lindemans → Timmermans → Cuvée René → Boon → Cantillon

(ii) nuo popsoviausio iki autentiškiausio (rūgštumas, filtravimas, gamybos sudėtingumas, tradicijų paisymas):

Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Boon → Cantillon

(iii) nuo trumpiausio iki ilgiausio galiojimo:

Timmermans → Lindemans → Mort Subite → Cuvée René → Boon → Cantillon

(iv) nuo „prasčiausio” iki geriausio:

Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Cantillon → Boon

Bet kokiu atveju, ragaujant buvo pastebimas labai aiškus skirtumas tarp dviejų gueuze’ų grupių: (1) „Mort Subite”, „Timmermans” ir „Lindemans”; (2) „Cuvee Rene”, „Boon” ir „Cantillon”. Pirma trijulė akivaizdžiai nusileidžia antrajai tiek skonio, tiek kvapo, tiek, tiek įdomumo, tiek ir autentiškumo požiūriais. Savaime suprantama, kad visa tai paaiškėjo tik lyginimo ir sugretinimo metu. Tačiau be konteksto, manau, kad ir pirma trijulė turėtų šansą rasti savo gerbėjus. Na, ką čia slėpti, jei Lietuvoje buvo prieinamas „Timmermans” ar „Lindemans”, visai mielai juos vartočiau.

Bus daugiau.

- – -

The end of the year as usual calls for emptying our cellars and utilizing some of beer bottles stacked up over the year. We organize ourselves a symbolic tasting, during which we try 12 symbolic beers. Lithuania, as it is well known, has only two seasons, namely the cold and the hot. Again, the first one is symbolically represented by 6 darker ales, 4 of which are produced in Canada and two handcrafted by our mighty selves. The summer is represented by 6 months of shiny, refreshing gueuzes and lambics.

This first post tells a tale of these 6 spontaneous fermentation creatures, namely (listed in the order of our subjective perception of quality): Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Cantillon → Boon.

The Special Mention Award goes to the very authentic Cantillion: Gueuze 100 % Lambic Bio, which is so sour, we say it’s almost too ‘authentic’, leaving little wonder as to why Belgians serve it with sugar cubes; the taste is associated with Brut. The Most Peculiar Aroma Award goes to Boon: Oude Geuze. I shall not risk sounding vulgar by using such words as diarrhea so as to give an association of the sensation when you get the first whiff of it… you get the picture. Yet the smell soon gives way, allowing to discover aromas of hidden, enchanted gardens; it has a fantastic taste too, even the burned rubber notes blend in perfectly. However strange it sounds, it works. Finally, winner of the Most Difficult to Find Award goes to Lindemans: Cuvée René: Gueuze Lambic Beer (dry, citrusy rhubarb flavor with a long finish) – it took our agent 5 shops in Belgium to find it.

T.b.c.

2008-ieji – džiaugsmai ir nusivylimai

[For full english version of this post, follow this link]

Sveiki, skelbiame subjektyvią “Tikro Alaus” draugijos ir šito blogo nuomonę, kas tikrai džiugino, ir tikrai liūdino praėjusių metų mūsų alaus scenoje. Mūsų idealai – alaus įvairovė ir galimybė rinktis, tinkamas vartotojų informavimas, istorijos nepadirbinėjimas, mažesnis šiukšlinimas ir kad  vaikai, paaugliai nebūtų skatinami  gerti. Visi žinome, kad padėtis šalyje sunki, į biudžetą nesurinkti milijoniniai mokesčiai, todėl leidome sau nesivelti į samprotavimus, ar įvairaus dydžio ir kokybės šalies aludarystei yra reikalingos mokestinės lengvatos ar netgi kokios tai regioninės privilegijos. Tad į Naujus, Jaučio ir sunkaus darbo metus žengiame pažymėdami:

METŲ ŠAUNUMAI

* * *

gurmanai-alus

Foto: Iki

“Gurmanų” serijos alaus šaldytuvai “IKI” ir “IKIuko” parduotuvėse UAB “Palink” ir UAB “Fulgor” bendrą projektą reiktų apdovanoti už valią, ryžtą ir nuoseklumą nuolatos laikyti pasiūloje tikrą lietuvišką alų – ir tamsų, ir šviesų, o taip pat rūpintis daugkartinių butelių supirkimu ar net įsileisti ten naują alų (šiemet šaldytuvuose  švystelėjo dar vieno jau labai lietuviškai tikro – naminio, mielingo “I.O. Boiko” alaus iš Kurklių / Anykščių rūšis, nors šiaip dažnai apsigyvena ir “Faxe” produkcija). Dabar kai manęs autobusų stoties IKI turistė iš Estijos užklausia, kur galima gauti “unikalaus jūsų gyvo alaus”, aš turiu ką jai atsakyti (atvejis iš gyvenimo, beje)! Bet laukiame dar daugiau rūšių!

Broniaus Talakio

Foto: Broniaus Talakio

Pas Rudolfą II” už pateikiamo alaus įvairovę Pateikiamo alaus įvairovė bent jau Vilniuje šiemet išaugo, aišku, ne tiek, kiek norėtųsi mūsų draugijos nariams, bet vis tiek yra kuo pasidžiaugti. Aišku, prie to prisidėjo ir “Rene”, ir “BoBo”, ir “Bunte Gans”, o toks “Šnekutis” aplamai sukūrė dvi Šiaurės Lietuvos ambasadas, bet jei reiktų išskirti vieną nugalėtoją, juo renkamės Gedimino g. 46 įsikūrusią užeigą. Nors, tarkime “Verslo žinių” specialistė (neskirianti “krkonogų” nuo Krkonošų) jo virtuvę vertina žemai, mes džiaugiamės ne tik pateikiamu čekišku alumi (nuo “Gambrinus” per “Kozel”  iki “Velvet”), bet ir vokišku “Tucheriu”, airišku “O’Hara”, ir belgišku “Witterkerke“.

Hops in our garden

Apyniai mūsų sode

Lietuvos apynių augintojams už paneigtą mitą, kad geri apyniai pas mus negali augti. Lietuvos apynių augintojų draugijos apynyne Kauno Botanikos sode auga per 30 rūšių apynių, tame tarpe trijų Lietuvos selekcionierių kartų išvestos lietuviškos apynių rūšys (pvz. “Fredos Taurieji”); Tikro Alaus draugijos sėkmingi praktiniai bandymai auginti ir naudoti aluje lietuviškus bei užsienio apynius; “BūtautųButautų dvaro” alaus gamintojų sprendimas auginti apynius patiems – visa tai patvirtina, kad apyniai Lietuvoje auga, dera ir duoda puikius rezultatus!

Antanui Astrauskui už monografiją “Per barzdą varvėjo… svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje” , leidėjas “Baltos lankos- už atvirą, šiuolaikišką, intriguojantį žvilgsnį į fermentacijos istoriją mūsų kraštuose.

Naminei aludarystei už suteikiamą alternatyvą, kokybę ir bendravimą Šiemet dar stipriau įsitikinome, kad namuose tikrai galima pasigaminti alaus, kokybiškesnio ir skanesnio nei parduotuvėse. Receptais keitėmės su bendraminčiais Lietuvoje ir užsienyje; gaminome lietuvišką alų, alt’us, dunkelweiss’us ir tikrus imperinius stautus; medžiagas užsakinėjome Kaune, Biržuose ir ebay.com; virėme namų virtuvėse, rūsiuose ir garažuose; degustavome, džiaugėmės rezultatais ir jais dalijomės su kitais. Ir svarbiausia, daug bendravome ir bendradarbiavome!

Tarptautinei alaus mėgėjų bendruomenei ir blogeriams už inspiracijas Šiemet ypač daug pasisėmėme iš kolegų, rašančių apie alų visame pasaulyje – nuo Didžiosios Britanijos iki Lenkijos. Skaitydami juos, keliavome ir atradome įdomiausius bravorus bei alaus rūšis įvairiose šalyse, išgyvenome nepakartojamus nuotykius dirbant pube arba vaikštant po alaus festivalius, gilinomės į alaus tradiciją ir istoriją, dalyvavome bendrose rašymo apie alų sesijose. Linkėjimai visiems! O kitais metais mūsų draugijos siekis – pradėti pažindintis ir gyvai!

* * *

METŲ NUSIVYLIMAI

Vigmantas Butkus (www.su.lt)

Foto: Vigmantas Butkus

Neveikianti, nesukurta plastmasinės taros tvarkymo sistema Lietuvoje – plastmasiniai buteliai nesuperkami, nors Estijoje jie superkami. Jei kokie “žalieji taškai” ar kiti plastmasės pramonės  pakalikai ir tvirtina, kad tai neturi įtakos taršai mūsų krašte, tegu nueina ir pasižiūri į bet kokią pamiškę, paežerę, paplūdimį, pakelę…

Plečiamas “alaus kokteilių”, akivaizdžiai skirtų paauglių rinkai, asortimentas – be komentarų. Geria vaikai…  Nelabai čia yra kuo didžiuotis mūsų šaliai ir kartai, gal tik tuo, kad jau baigėsi naktinė prekyba šia chemija.

Istorijos falsifikavimas, pristatant naujas alaus rūšis.  Apie vieną tokių atvejų – jau netrukus bloge…

Sutinkate? Nesutinkate? O gal turite savo pasiūlymų?  Labai kviečiame pasisakyti komentaruose!

The Highs and the Lows of 2008

It’s time for a subjective opinion of  “Tikras alus” blog, of  what gladdened and saddened us this year in local Lithuanian beer scene. The choice was based on values promoted by our organization – beer diversity and choice, appropriate customer information, no history falsification, litter reduction and no encouragement of drinking for teenagers and kids. And so we’re entering the year of the Bull:

THE HIGHS

gurmanai-alus

Photo: Iki

Supermarket chain „IKI” and „Fulgor” brewing company deserve the award for installing a special display fridges for local live beer in every „Iki”/ „Ikiukas” chain shop in Lithuania. They are  mostly serving „Dvariškas” (light), „Tamsusis” (dark) or „Kurklių I. B. Boiko” (special dry and yeasty type) traditional, unpasteurized brews in special 1 l  size re-usable bottles. Though sometimes the empty shelves are filled by “Faxe”. But now we have where to direct the tourists craving for that „your [Lithuanian] unique alive beer we have heard about” (the quote is original, by the way). Big ups, and we wait for bigger variety of brands in 2009!

Broniaus Talakio

Photo: Bronius Talakis

„Pas Rudolfą II” pub in Vilnius, Gedimino 46 was the leader in the offering of the assorted world beers in 2009, event though other places („Rene”, „BoBo”, „Bunte Gans” and the magnificient local „Šnekutis” to mention a few) also contributed significantly in bringing new flavours to Lithuanian capital beer scene. „Pas Rudolfą II” is named after the Bohemian king and Holy Roman emperor Rudolf  II (who was actually a grandgrandgrandson of Lithuanian Duke Gediminas, the founder of Vilnius), originator of the Royal Krušovice Brewery, so it’s supposed to be mainly about Czech beers. However, besides serving Krušovice and other it’s  counterparts (Kozel, Staropramen, Gambrinus, Velvet), „Pas Rudolfą” also introduced Tucher, O’Hara, Witterkerke for local beer lovers.

Hops in our garden
Hops in our garden

Hop growers for denying the myth that good quality hops don’t grow in Lithuania (allegedly because of unapropriate  weather conditions). Lithuanian Hop Growers Association’s hop-garden in Kaunas accomodates more than 30 sorts of hops now, including the Lithuanian varieties (such as “Fredos Taurieji”) selectioned by three generations of hop breeders; our own experiments of hop growing, wild hops’ collection, and brewing with them; decision of one of the biggest traditional beer brewers “Fulgorum” (“Butautų dvaro”) to experiment with their own hop-garden several hectares big – all this confirms that hops grow and yeald pretty well in Lithuania.

Antanas Astrauskas for the book “Per barzdą varvėjo” ["The drinks ran over my beard"] – the first well-researched, multidiscplinary and highly enjoybale attempt on the history of fermentables in Lithuania. Published by “Baltos lankos”, unfortunately, still in Lithuanian only.

Homebrewing for providing an alternative, quality and association This year we ascertained even more firmly that one can brew better beers at home, simply superior and tastier than ones in the shops. We were exchanging recipes with fellow-brewers locally and globally; brewed local traditional beers as well as gruit ales, dunkelweisses, alts and imperial stouts; ordered ingredients from the only special shop in Kaunas, local markets or e-bay; brewed in kitchens, cellars and garages; enjoyed the results, exchanging and organizing degustations with others. Most importantly, we associated and collaborated!

International beer drinkers community and bloggers for inspiration. This year we got a lot of inspiration from fellow writers, writing about beer around the globe – from Great Britain to Poland and United States. Reading them, we discovered most interesting breweries and tasty beers, had a peek at what it feels like running a pub or crawling through stalls in beer festivals, delved deeper into beer history and tradition, participated in beer writing sessions. Big up!

THE LOWS

Vigmantas Butkus

Foto: Vigmantas Butkus

Not effective plastic packaging recycling system in Lithuania – plastic bottles are not refunded, even though that’s been done by some neighbouring countries for years. If some “Green point” organizations and other toadies of plastic industry are claiming that this doesn’t affect pollution in Lithuania, let them go and see any outskirt, lakeside, beach, roadside… We ARE ashamed.

Expansion of  “beer coctails”, obviously oriented at teenagers, assortment – no comments needed. The kids are drinking… At least the night trade of these chemical liquids (e.g. in petrol stations) was stopped recently by law.

History falsification when introducing new beer brands. We’re posting soon about one of such pitifull examples…