Mėnesių archyvas March, 2009

Pump up Mikkeller

mikkeller

Mikkeller yra įkvepiantis pavyzdys. Šalyje, kuri praeityje negarsėjo geru alumi – Danijoje – gimsta bene įdomiausią alų šiuo metu Europoje verdantis bravoras ir per metus pripažįstamas pasaulyje (2006 – geriausias bravoras Danijoje pagal Ølentusiaster, 2007 – 5-ti geriausi pasaulyje pagal RateBeer). Jų alūs graibstomi alaus festivaliuose, perpardavinėjami eBay ir apie juos svaigstama alaus bloguose bei žurnaluose.

Mikkeller įkūrė du naminio alaus entuziastai iš Kopenhagos, po kelių metų bandymų virtuvėje. Šiuo metu likęs vienas iš įkūrėjų verda alų kartu su geriausiais pasaulio aludariais skirtingose daryklose, ir kuria vis naujas išprotėjusias alaus versijas. Jų asortimente – ir Mikkels Monster – “miežinis vynas”, brandintas trijų rūšių Porto ir Bordeaux statinėse; Jackie Brown rudas elis ir užmušančio stiprumo tačiau gilaus skonio imperiniai porteriai, ir net Beer Geek Breakfast – imperinis avižinis stautas su brangiausia pasaulyje kava Kopi Luwak. Ši kava surenkama iš Vietname gyvenančios, geriausiomis kavos pupelėmis besimaitinančios žebenkšties-civetos mėšlo.

Paprašiau savo buvusio kolegos, su kuriuo esame praleidę daug prasmingo laiko Londono pubuose, parvežti šios daryklos alaus iš komandiruotės Kopenghagon. Jis nupirko nesirinkdamas rūšių, tačiau vis tik vieno butelaičio neištvėrė neištuštinęs dar Ølbutikken Kihoskh parduotuvėje. Sakė buvo priblokštas skonio gylio ir alaus tirštumo, nuskraidinusio jį į palaimą, ir netikėto, stipraus kavos skonio. Kai papasakojau iš kur gaunama ta kava, jis manęs vos neužpuolė. Aš nekerštingas, jo vardo neskelbsiu.

itaslive

Šiaip ar taip, mano stalą pasiekė du buteliai – minimalistinio dizaino Mikkeller It’s Alive! ir Mikkeller Draft Bear. Pirmasis – tai belgiško stiliaus alus, šiaip primenantis Trapistų kūrinius, tačiau su stipriu, tipišku lambikams skoniu, kurį šiam suteikia stipri laukinių bakterijų kultūra Brettanomyces. Gyvas, putojantis ir vaisinis, liežuvį kandžiojantis alus, kurį smagu ragauti ir kurio stiprumo (8% ABV) visiškai nesijaučia.

Draft Bear – moderni klasikinio Pilsner alaus interpretacija, tačiau tai visiškai kitoks žvėris. Imperial Pilsner turi tik panašų skonio grynumą kaip jo protėvis iš Bohemijos, o visa kita – tvirtas kūnas ir paslėpta bet galinga Amarillo ir Cascade  apynių bomba – jau ateina iš šiuolaikinės ‘drąsiųjų’ amerikiečių alaus scenos. Vėl 8% ir vėl perdaug smagiai geriasi, kad vertinti laipsnius.

draftbear

Galų gale, danukai valdo. Taip, minėtieji alūs ne kasdieniniam vartojimui ir ne kasdieniniam vartotojui (nors savo repertuare Mikkeller turi ir labiau tradicinių tačiau savo kokybe ne prastesnių, alaus rūšių). Tačiau taip smagu Europoje rasti tokio tipo fusion! Mikkeller akivaizdžiai inspiruoti geriausio, kas yra tiek Europos, tiek Amerikos aludarystėje – iš pirmųjų jie paima tradicijas, iš antrųjų – taisyklių laužymą ir drasą eksperimentuoti. Tada įmeta daniško jumoro ir dar viską pasuka 180 laipsnių.

Kaip jie patys sako vieno  iš savo alaus pristatymų: “Black Hole is what Mikkeller is all about. Daring, vulgar and extreme.”

Jums dar mažai? Mums irgi. Tad nepraleiskit šito puikaus Mikkeller reklaminio klipo. Love in the bottle.

- – -

I’m very happy to finally get to try for the first time beers of Mikkeller, Copenhagen brewery that I have heard so much about lately. The two I try – belgian style It’s Alive! and an Draft Bear are both very strong (8% ABV), intense yet pleasant, refreshing and generally exciting beers that left me wishing for more. I do like the approach of mixing different traditions such as classic Pilsner style with typical american hops, pumping up the strength to receive an Imperial Pilsner!

I am waiting for another package that a friend of mine is sending from Ølbutikken shop which has possibly the biggest big selection of beers in Denmark.

Parodijimas kaip apynius auginti pagal naujūjū pritikimū

Nors už lango vis dar ūžauja pūga, pavasaris jau netoli… O kol kas mūsų nedidelė delegacija vėl apsilankė Kauno Botanikos sode ,Vaistinių ir uoginių augalų laboratorijoje pas didelį apynių Lietuvoje auginimo entuziastą, mokslininką Kęstutį Obelevičių, turbūt pažįstamą ne vienam šio blogo rašytojui ir skaitytojui.

Išgirdome daug įdomių istorijų apie apynių selekcijos tradicijas Kaune, kur jau seniai bandyta kryžminti vokiškas apynių veisles iš Rytprusių su vietos apyniais, apie nepelnytą apynių auginimo nunykimą Lietuvoje, tarptautinių firmų pastangas šioje srityje ir pastarojo meto bandymus viską atkurti ne tik moksliniame lygyje. Pasak p. Kęstučio, iš pernykščių bandymų ypač gerai pavyko siekiai auginti Lietuvoje naują lenkišką veislę “Marynka”. Na, o savo nanodaryklai išprašėme įsigyti kelis maišėkus “post-eksperimentinių” apynių iš Kauno Fredos, kurių vis dar nepaėmė tai pažadėjusi padaryti kuri tai vaistinė.

Ponas Obelevičius mums padovanojo ir dar savo pirmtako, Vaistinių augalų skyriaus vedėjo dr. Stasio Gudanavičiaus tyrimų dėka 1989 metais išleistą brošiūrą “Apyniai”. Norėtume kelis jos paragrafus pacituoti, gal dar daugiau žmonių susigundys patys auginti apynius ar norės jai atidžiau domėtis.

LTSR laikais sodininkus ragino įtaigūs piešiniai

LTSR laikais sodininkus ragino įtaigūs piešiniai

“Pirmosios rašytinės žinios mūsų gimtąja kalba apie apynius pasirodė labai vėlai (lietuviškais apyniais  prekiauta nuo XVI a. – red. past.) Žymus lietuvių istorikas Simonas Daukantas 1847 m. iš vokiečių kalbos išvertė B. R. Grunardo knygelę apyninkystės klausimu (“Parodijimas kaip apynius auginti pagal naujūjū pritikimū, išguldė Jonas Ragaunis”). Simonas Daukantas stengėsi paskatinti valstiečius auginti apynius ir gauti už spurgus šiek tiek pajamų, nes tais laikais jie turėjo nemažą prekinę vertę. <…>

Apyniai yra daugiamečiai, dvinamiai, vijokliniai, vėjo apdulkinami žoliniai, kanapinių – Canabaceae šeimos augalai. Jų stiebai pagal laikrodžio rodyklę vyniojasi ant atramų iki 7-12 m aukščio. Žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais.  Vyriškieji kerai spurgų neužaugina. Moteriškųjų egzempliorių žiedeliai yra kankorėžio pavidalo žiedynuose – spurguose, kurie sukrauti į nusvirusiais kekes. Nedaug mūsų gamtoje taip greitai augančių augalų kaip apyniai – per 120-150 dienų jie užauga 7-12 metrų aukščio, subrandina derlių ir jų stiebai atmiršta.

Apyniai paplitę visame pasaulyje

Apyniai paplitę visame pasaulyje

Apyniai dauginami iš šakniastiebių paruoštais auginiais, šakniastiebiai atpjaunami nuo senų kerų pavasarį. <…> Jie vienoje vietoje gali augti 50 ir daugiau metų, nes jų požeminė dalis ilgaamžė. Norint gauti gerą spurgų derlių, parenkama saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta su giliu podirviniu vandeniu, silpnai rūgščios reakcijos priesmėlio arba lengvo priemolio dirvožemio. <…>

Jauni kereliai sodinami anksti pavasarį vienas nuo kito kas 1,5 – 2 metrai. Kiekvienam kerui kasamos 60 x 60 x 60 cm dydžio duobės, kurios lygiomis dalimis užpildomos pūdinio ir iš duobučių išmesto viršutinio žemės sluoksnio mišiniu. Pasodinus po 10 – 12 dienų pradeda augti stiebeliai; paaugę tik 50-60 cm, pradeda vyniotis… [I dalies pabaiga]

Aliaskos alus televizoriuje

Prisipažinsiu – mėgstu per Travel Channel pažiūrėti laidą “The Thirsty Traveler” . Pirmieji šio show’o epizodai buvo nufilmuoti jau gan seniai,  šiuo metu, berods, vyksta penktas sezonas. Laiks nuo laiko laidoje atiduodama duoklė ir alui. Buvo laida apie angliškus elius ir tradicinius Anglijos pubus, buvo apie gueuze, belgišką witbier ir trapistų alus, buvo apie čekišką pilsnerį.

Pirmadienio rytą, bepkrapštydamas pakaušį, ar eit į darbą, ar tiek to, įsijungiau Travel Channel ir nužiūrėjau dar nematytą “Ištroškusio keliautojo” epizodą apie Aliaskos alų. Nežinau, ar dėl to, kad pastaruoju metu jaučiu ypatingą trauką poliarinėms kelionėms, ar dėl to, kad tas alus per teliką atrodė labai gražiai, man laida patiko. Parodė kaip verdamas Alaskan Smoked Porter Ale, ir kas konkrečiai įdomu – kaip ruošiamas salyklas tokiam alui. Taip pat suskėlė neblogą lašišos marinato, padaryto alaus pagrindu, receptą. Check this out. Artėja barbekiu sezonas, būtinai reiks išbandyt.

O gal kas artimiausiu metu į Aliaską vykstat? Parvežkit alaus!

Pilsner, weissbier, schwarzbier, gose! (continued)

Tęsiame mūsų kelionės įspūdžius.

Austrija mus pasitiko nežmonišku kiekiu sniego. Kaip vėliau paaiškėjo, kad be balto sniego, kalnuose netrūko ir balto alaus. Weiss, weiss, dunkel-weiss.

(Oi, pamiršau paminėti, kad su mumis keliavo VEKS ambasadorių programos vadovė, todėl nepraleidom progos aplankyti mums brolišką miestą Linzą. Dar viena Europos kultūros sostinė mus pasitiko draugiškai, kadangi tik išlipę iš mašinos, pakliuvom į aludę, kurioje turėjom garbės kultūringai paragauti austriško alaus. Mūsų atveju tai buvo Stiegl. Alus kaip alus – auksinis lageris ir tiek, sausas ir švarus, o aludė tuom tarp nusipelno tik geriausių žodžių. Tegyvuoja kultūra!)

Kaip jau rašėm, mes kalnams gerai pasiruošėm Čekijos supermarkete. Tad tikrai neliūdėjom savo naujoje buveinėje, pensione pas kalnų dvasią Georgą. Zlatoprameno ir Primator dėžės tuštėjo kryptingai ir nuosekliai.

O jau kuo galėjom pasidžiaugti be mūsų čekiškų resursų – tai plačiu pasirinkimu kvietinio alaus. Daugiausia tose vietose (ant kalno, pakalnėj, miestelio bare) buvo galima paskanauti vokiško ir austriško weissbier. Nuo plačiau žinomų Franziskanerio ir Erdingerio iki mums naujų Fohrenburgerio ar Meisel’s Weiss.

Vis grįžtu mintimis į tas dienas. Įsivaizduokit: ledu spindinčios kalnų viršūnės, malonus kojų nuovargis  po pusdienio ant snieglentės, šylanti nugara nuo zenite esančios kalnų saulės ir gaivus gurkšnis dunkel-weisso. O kur dar šalia klegantys draugai, skimbčiojantys į sveikatą bokalais? Ar gali būt geriau?.. Man regis tikrai galėčiau dalyvauti konkurse “The Perfect Pint”.

Na bet gana sentimentų, grįžkim prie alaus. Kurį čia išsamiau aprašius? Ragaut teko įvairių, kaip sakiau, daugiausia kvietinių, nes mūsų kuklia nuomone, austriškas lageris itin kažkuo įspūdingu nepasižymėjo. Gal tik vieną paminėčiau, vietinį to regiono alų – Frastanzer – kurio ir lageris buvo visai neblogas. Skonis buvo gan stipriai salyklingas, pats alus tikrai nebuvo pergazuotas, o apyniai buvo gan įdomiai juntami tik “nosyje” ir vėlyvam vėlyvam poskonyje. Spalva, žinoma, standartinė – šviesiai auksinė, tačiau puta žymiai ilgiau besilaikanti nei pvz. anksčiau ragauto Stiegl. Kad apginti šiek tiek austriško lagerio pozicijas, turiu pagirti šį alų.

Kvietinio fronte herojų buvo daugiau. Tikrai patiko Fohrenburgerio abu- tiek šviesus kvietinis, tiek dunkelweiss’as. Na aš ten su bloknotėliu rankoj nestovėjau, tai nelabai atsimenu visų plonybių, gal kolegos komentaruose ką parašys, tačiau jau minėjau, kad vienu metu rankoje buvo “The Perfect Pint” . Na o šiaip visas tas alus geriausiose tradicijose – juntami bananai, gvazdikėliai, kalendros – prieskoniai, kurių variacijos ir daro kvietinį tokį įdomų.

Iš tiesų, tai man labai knieti pereiti prie ko gero esminės pasakojimo dalies – kaip TAD lankė Leipzigą ir ragavo tradicinį, tame krašte kilusį, tą kraštą garsinantį gose alų. Jau grįždami namo iš Austrijos, nutarėmę nukrypti iš kelio keliasdešimt kilometrų ir atiduoti pagarbą miestui, kuris davė pasauliui šią savitą alaus rūšį.

Na tas pagarbos atidavimas apsiribojo tuo, kad tiesiu taikymu šovėm į bravorą-restoraną, kuris gamina ir pilsto gose. Ten mes praleidom vos kelias valandas, tačiau tikrai jas ilgai prisiminsim. Bet apie viską iš eilės.

gose1

Gose (nepainioti su belgišku gueuze ir su austrišku netikru Gösser) – alaus tipas, gimęs ir augęs Leipzige. Tai tradicinis priešlagerinio periodo, viršutinės fermentacijos alus.  Jis verdamas iš salyklo mišinio, kuriame ženkli dalis yra kviečių sąlyklo. Dabar jau nesutariama, kokia ta dalis, bet aišku viena: kviečių – nemažiau kaip 40 procentų. Likusi dalis – miežiai. O dabar dėmesio! Itin svarbus akcentas yra tai, kad į gose dedama kalendros sėklų ir… druskos.

Originaliai gose buvo spontaninės fermentacijos alus, tuo mums primindamas belgišką gueuze, su kuriuo sudaro vieną rūgštokų/sūrokų/aitrokų kvietinių alų šeimyną, į kurią dar įeina keletas alaus rūšių – tokių kaip belgų witbier, Berliner Weisse, Grodziskie ar Broyhan.

Kadangi gose mums primena senuosius laikus, kai lageris dar nebuvo užkariavęs Vokietijos, nenuostabu, kad jam teko nueiti nelengvą istorijos kelią. Pradėtas virti Goslar mieste (iš čia pavadinimas) 17 a. pradžioje, tapo toks populiarus Leipzige, kad vietinės daryklos pradėjo jį gaminti, ir galiausiai jis tapo to krašto alumi. Iš pradžių gose buvo spontaninės fermentacijos, vėliau bravoriai išrado viršutinės fermentacijos mielių ir pieno rūgšties mišinį, su kuriuo buvo galima pasiekti panašų efektą, kaip ir alui fermentuojantis spontaniškai.

20 a. pradžioje gose beveik išnyko. Po II pasaulinio karo dar buvo žmonių, kurie žinojo gose receptą, tačiau 60-aisiais, mirus paskutiniam iš bravorių-mohikanų, gose nebeliko. Tik 1980-aisiais alaus entuziasto Lotharo Goldhahno dėka, receptas buvo atgaivintas, ir mažoje alaus darykloje šalia Berlyno (tuomet dar DDR) išvirtas pirmasis naujas gose.

copy-of-img_0145

Mes lankėmės vienoje iš vos kelių alaus daryklų, kurios šiuo metu verda gose tam krašte – Gosebrauerei Bayerischer Bahnhof. Įsikūrusi buvusios geležinkelio stoties pastate, ši darykla (o kartu ir restoranas)  – iš ties nereali vieta. Stoties perono žibintai, dabar atsidūrę po stogu, puikiai dera su varinias blizgančiais alaus katilais, gal penkių metrų aukščio durys atsiveria, įeinantiems aludės vidun. Gražus gabaliukas istorinio paveldo.

Gose alus – gaivus, puikiai subalansuotas kvietinio ir miežinio salyklo šedevras. Ir iš tiesų, kas labiausiai jame žavi – tai tas sūrumo poskonis, tarsi ir atsveriantis pirmą įspūdį rūgštaus agresyvumo. Gose spalva – šviesaus šiaudo, nepermatoma. Aromate, žinoma, pirmiausia juntamos kalendros, tačiau įkvėpus giliau, galima pajusti kriaušių, obuolių, netgi uogų aromatus.

Ką čia ir bepridursi. Būsit tuose kraštuose, ir neišgersit gose – geriau niekam apie tai nepasakokit!

Olomouc (Čekija) Beerfest

May 13, 2009-May 17, 2009

Šių metų gegužės 13 d., trečiadienį, prasidės didžiausias (bent kaip jie patys skelbiasi) Čekijoje alaus festivalis Olomouc Beerfest. Jam pradžią duos miestelio meras, pokštelėdamas pirmąjį alaus kegą.

olomouc-main86

Per penkias festivalio dienas be alaus, lankytojai galės paragauti čekiško maisto, išgirsti 40 grupių koncertų bei kitų pasirodymų. Bent jau iš nuotraukų galerijos atrodo panašiau į muzikos festivalį su geru alumi. Ko daugiau reik?

Persikėlėme į kitą serverį

Jau turbūt pastebėjote šiokius tokius pasikeitimus mūsų interneto žurnale – perkėlėme jį į kitą serverį. Galimi laikini sutrikimai ir klaidos, todėl būtume dėkingi, jei juos pastebėję, informuotumėte el. paštu tikrasalus@gmail.com.

Ragaujam iš šaldytuvo – Rinkuškiai vs Nevskoje

Įsikūrus „Alaus namams“ lyginamąsias alaus degustacijas rengti tapo lengviau, nes įpuolus į šios ūūūūūžaujančios įstaigos priemenę, galima įsimesti drobiniam maišelin, tarkime tris nacionalinius butelaičius (viso 13,5 lito) ir tris įvežtinius butelius (22,5 lito), todėl mikrodegustacija – diskusija jums kainuos 36 lt. Visiškai atsitiktinai dvikovos pagal formulę „miestelis“ prieš „didmiestį“ 3 x 3 herojais šį kartą tapo Peterburgo „Nevskoje“ prieš Biržų „Rinkuškių” butelaičius.

Vakaro kareivėliai išsirikiavo kovai...

Vakaro kareivėliai išsirikiavo kovai...

Tarp „Rinkuškių“ išsirinkome kiek retesnes rūšis. Dvi iš jų – „Agaro šviesusis“ (5 ABV) ir „Agaro tradicinis“ (6 ABV).  Nors ant etiketės ir paminėta agaro riešuto legenda (išnyko XIX a.), pats alus – specifinio kaip vadina kolega „rinkuškių“ kvapo, vandeningas, salsvo poskonio. Daug labiau kolegas nudžiugino „Rinkuškių Proginis“ (5,2 ABV) – jis buvo ne tik vasariškai lengvas, bet ir su irisų, gervuogių, grūdų skonio šešėliais.

Nors Sankt Peterburgas turi visai gilias imperinės aludarystės tradicijas kiek nusivylėme patyrę, kad „Nevskoje“ – tai to pačio koncerno „Baltika“ brendas, ir tiek. Alui skirtas interneto puslapis pilnas brendiniu kliedesių – „mes žinome tave – tu aktyvus, savarankiškas, su jumoru. Greičiausiai pas tave yra mėgiamas darbas…“. Suprast reikia, kad bedarbiai ir žmonės be humoro „Nevskoje“ Rusijoje negali sau leisti…

“Baltika – Vena” aludariai pirmiausia giriasi atsukamais kamšteliais, minkštu vandeniu, subalansuotu skoniu (na, tuo giriasi visi – red. past.), tačiau ragaudami „Svetloe“ (4,6 ABV), “Klassičeskoe“ (5ABV) ir “Originalnoe” (5,7 ABV) pajutome ne tik vandens minkštimą, bet ir neangliarūgštinį alaus rūgštumą… daugiau kaip ir nėra ką pasakyt.

Išvados – padarėme klaidą, žiemą gėrėme vasarišką, nekūningą, skystoką alų. Galbūt karštą vasaros dienelę jų vandeninga rūgštelė mus labiau gaivintu, o kol kas C lygos dvikovoje nedidele persvara laimi „Rinkuškiai“.

= = =

After a short degustation of several watery beers we find that the grainy “Rinkuskiu” from Birzai region is slightly more interesting than the “Nevskoje” brands from “Baltika” imperium in  the glorious Sankt Peterburg in Russia.

Next time, we should try this...

Had to try this Rinkuskiu brand first...

Pilsner, weissbier, schwarzbier, gose!

Prieš pat vasario 16-ąją Tikro alaus draugija iškomandiravo pora savo narių įkvėpti gaivaus Austrijos kalnų oro, na ir žinoma, įpareigojo kelionės metu žmoniškai atsigerti alaus. Idant stropiai vykdytų įpareigojimą, keliauninkai išvažiavo anksti anksti ryte, o savo maršrutą į kalnus kreipė per Čekijos miestą Olomoucą. Kad kelias nedulkėtų, atleistieji nuo vairavimo gurkšnojo ramtyno virtą porteriuką, o vairuotojai nekantravo, kada gi bus įveikta neišvengiamoji Lenkija.

Dinner made in heaven served in Olomouc

Dinner made in heaven served in Olomouc

Sėkmingai pagal planą vakare įvairavom i Olomoucą ir nedelsdami išskubėjom įgyvendinti likusios plano dalies – surasti braludes – Pivovar Moritz ir Pivovar  Svatováclavský – nusižiūrėtas jau iš anksčiau. Moritz suradom iškart, iki Svatováclavský teko paėjėt galiuką, bet nutarėm nestabdyt ir pabūt abejose.

Svatováclavský Pivovar, įsikūręs pačiame Olomouco senamiesty, viduje panėšėjo į prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų. Na bet kadangi ne interjeru grožėtis susirinkom, greit užsisakėm, kaip priklauso, po desitką, po to dar dvanatcką, ir dar…

Ai teisingai – būtina tarti žodį apie patį alų. Svatováclavský Pivovar verda keturias rūšis savo alaus. Desitka – Vašek – nepretenzingas, puikiai geriamas, čekiškas tradicinis pilsneriukas. Atkentėjus visą dieną Lenkijos kelių, su pirmu bokalu galima išgėrimo greičio rekordus mušti. Dvantacka – svetly ležak – sodresnis lageris, spalva labiau į gintarą, žateco apynių pridėtinė vertė – na toks alus jau labiau pasimėgavimui, o ne išgėrimui trim gurkšniais. Černa 13° – juodas lageris (ar tik nebūsim pamiršę paragaut?). Na ir ne itin tradicinis – Pšenične – kvietinis alus. Toks…. kvietinis, žinot?

Visi Svatováclavský alūs – nefiltruoti, gyvut gyvutėliai. Su utopenculogoolomouc ir nakladny hermelin - tikra atgaiva dūšiai.

Pasibuvę Svatováclavský pivovare, patraukėm į kitą – Moritz. Ši braludė, kaip ir ankstesnioji, puikavosi blizgančiais variniais katilais, tačiau negalėjo pasigirti išraiškingomis sienos freskomis. Gal todėl buvo jaukesnė. Ten mes ir užtikom vakaro atradimą – Moritz Jedenatcką. Sodrios gintaro spalvos, puikaus aromato, pakankamai pilno skonio. Uch, jėgelė! Turi jie ir savo desitką, ir dvanatcką, ir juodą turi. Na, trumpai tariant, užsibuvom mes ten. Šneka vijo šneką tol, kol padavėja jau demonstratyviai šalia mūsų pradėjo kėdes ant stalų krauti.

Jau betraukdami ieškoti “dar vieno prieš miegą”, nubalsavom, kad Moritz pirmauja prieš Svatováclavský.

“Dar vienas prieš miegą” – buvo visai neblogas egzempliorius čekiško stauto - Staroprameno verdamo “Kelt”. Nors Čekijos blogeriai labiau vertina Nachodo bravoro Primator stautą, tačiau mums ir Staropramenskas pasirodė visai neblogas. Ypač prieš miegą. Stauto mėgėjai, paragaukit, kas turėsit progą. Vis ne nuobodusis Guinessas.

O kad jau užsiminiau apie Primator alų, tai ir pratęsiu apie jį, juolab, kad jo alus lydėjo mus didžiąją dalį kelionės.

Preambulė tokia, kad užsukom mes į Tesco, užsiprekinti prekių į kalnus. Nu kokių prekių… Nu alaus nu! Griebėm dėžę Zlatoprameno… Mažoka. Pradėjom dairytis per dėžes, per lentynas. Kyšt ranką į dėžę – o ten Primator English Pale Ale! Kyšt dar kartą – Primator Weizenbier. Kyšt trečią kartą – Primator Double 24°. Na tai ir susikomplektavom dėžutę.

Trumpai apie fabrikėlį. Kaip minėjau, įsikūręs Nachode. Verda alų nuo 1873. Turi 12 alaus rūšių. Nuo tradicinio čekiško svetly ležak iki angliško stiliaus elio, doppel bocko ar desertinio Double 24° monstro.  Šiuo metu papuola į Čekijos alaus daryklų Top10, taigi nėra toks jau labai mikro-bravoras. Lietuviškiems alaus fabrikams reiktų pasimokyt, kokią įvairovę vartotojams galima pateikti.

Angliško elio mes iš kart atsidarėm (ar ne stovėjimo aikštelėj prie marketo?). Na, tai ne tas angliškas elis kaip Anglijoj, bet vis tiek malonu pajausti tą specifinį angliškų apynių aromatą. Primator saitas rašo, kad jie deda į šitą alų ne tik miežių, bet ir kviečių salyklo, kas, kaip išaiškino man ramtyns, užtikrina savotišką alaus skonio švelnumą, “šilkiškumą”. Dar rašo, kad deda kukurūzų. Hmm..

Primator Double 24° – tai tikras velnias. Lyg ir porteris. 10,5 laipsnio stiprumo . Bet labai saldus. Verdamas iš penkių salyklų. Nusipirkom 8 butelius, tai šešis į Lietuvą parsivežėm. Gal kam reikia? Tinka prie šokoladinio torto. Dar, sako, skatina… khmm… potenciją.

Na o Primator Weizenbier, na žinot toks…. kvietinis…

Susikrovę visą šitą gėrį, paspaudėm akceleratoriaus pedalą, kaip pasakytų automobilistai, ir nė nepastebėjom, kaip atsidūrėm Austrijoj. O ten alaus nuotykiai tęsėsi.Ir dar kokie! Apie tai – kitam poste, kad Jums daug scrollint nereiktų. To be continued, vienžo.

___

On our way to Tirolian mountains we made a short brake from driving in Olomouc, a beautiful town in Czech Republic.  The town itself has really impressed us as much as its brewpub scene. That evening we visited Pivovar Moritz and Pivovar Svatovaclavsky, where we surely have been enjoying their brews. Svatovaclavsky had four of their own brews on tap. We tried their desitka “Vašek”, a very light and refreshing pilsner, dvanatcka,  a more complex lager, černe, a black beer, and a weissbier, which was a wheat beer, as you might presume. Moritz Pivovar has offered us a true dsicovery of the night, which was the Moritz’s Jedenatcka. This golden amber lager had a quite complex palate, strong hoppy aftertaste, but at the same time was smooth an refreshing. A true delight. (Czech, not Turkish).

In the morning the Olomoucian Tesco has helped us in obtaining beer resources for all long week in Austrian mountains by introducing to us a production from Primator brewery. Now we are safe and ready to proceed.

To be continued…

Apynių dangaus paieškos

Mano naujasis kaimynas australas, reporteris Adam Mullet, naujausiame Baltic Times – laikraščio užsieniečiams – numeryje rašo apie lietuviško alaus patirtis (paskaitykite jį čia). Straipsnelis sakykim, neperdaug kruopščiai paruoštas (autoriaus gynybai pasakysiu, kad jis nesėkmingai bandė susisiekti su TAD ir gauti daugiau informacijos, deja tuo metu mes buvome iki pažastų užsikasę kalnų sniege ir ne ryšyje), tačiau ten yra teisingų pastebėjimų.

Trumpai tariant, paprastuose baruose, kur pilsto masinių gamintojų (jų vardai nenusipelno būti minimi šiame bloge) produkciją, alu-kultūrinė situacija veik nepasikeitė per paskutiniuosius 10 metų, nepaisant visų šių daryklų rinkodaros triukų. Dar juokinga, kur interviu “Avilio” aludaris vėl randa progą pasigirti, kad Lietuva geresnė nei kaimynės, nes atseit anie prastesnį alų verda..  ir didžiuojasi savo “originaliu” alumi, kurio originalumas tame, kad aluje yra medaus. Nesupraskite manęs neteisingai – “Avilio” alų mėgstu nuo seno ir manau, kad jis puikios kokybės, tačiau medus aluje tai nieko originalaus. Ir išvis, kodėl toks geras aludaris nepateikė jokių naujų ir originalių alaus receptų per tą eilę sėkmingų metų?

Tai, kad jis (ir mes) beveik nieko nežinome apie estišką ir latvišką alų, nereiškia, kad ten alus prastesnis. Tiesą sakant, teko ragauti latvių Užavs ir Ingver Bruveris daryklų alų, kurie ne prastesni nei lietuviški, o Ingver Bruveris imbierinių alų serija (šviesus, raudonas, juodas ir kvietinis) netgi įdomesni nei dauguma gan panašios vietinės mikrobravorų produkcijos. Tad sakyčiau, mums yra kur pasitempti. Gal skaitytojams taip pat teko ką skanaus atrasti pas kaimynus?

Na va, paburbėjau. Užtat galim pasidžiaugt tuom, kad dabar Vilniaus ir Kauno baruose atsirado čekiško ir kitų šalių alaus, o sostinėje atsidarė jau trys lietuviško alaus centrai.

- – -

My new housemate Adam Mullet who happens to be a Baltic Times reporter, has just painstakingly built an article (in English) about Lithuanian beer scene. Not too much of an in depth research, it correctly states that most pubs that are owned by major breweries seem to have little changed in last 10 years or so – you get the same ambivalent service, poncy interiors and one sort of lousy lager. Yet Adam wanders into microbrewing area in search for some more interesting brews. He finds that and some local brewers boasting about their superior originality and tradition compared to neighbour countries. Actions speak louder than words and we don’t see enough action to justify that pompous and dubious talk.

Facebook Twitter RSS Foursquare E-mail prenumerata

Paskutinis bokalas:


''Bites''

Lithuanian Beer Map

Tikro Alaus Galerija

beer resque

Daugiau

Kategorijos

Reklama