Vakar teko būti Kaune, kur pagaliau nusprendėme aplankyti iš mugių ir vasaros festivalių gerai žinomo “Apynio” alaus parduotuvę-bravorą Vaišvydavoje. Atrasti šią parduotuvę nebuvo sunku, turbūt visi gyvenvietėje žino “Zubavičiaus biznį”, nors kai kurie paklaustieji gudria mina pasiūlė geriau pasaugoti savo skrandžius ir kvatojosi. Aišku, palaikėme tai paprastu lietuvišku pavydu.
Tarp privačių namukų tvorų įspraustas užrašas “Kaimiškas alus” nukreipia mus į pirties stiliumi apkaltą namo rūsį, kur kelių kvadratų plote telpa ir parduotuvė, ir baras, ir užkandinė. Ant sienos kabo “Kulinarinio paveldo” diplomas. Maloni ir besišypsanti pardavėja maloniai pripila 2 l butelius “Apynio” alaus, už kuriuos sumokame tikrai nedaug – 10 Lt. Lauke šviečia saulė, viskas atrodo gerai… kol neparagaujame to alaus.
Tokio prasto gėralo senai teko ragauti. Rūgštas, tarsi parūgęs, su trenkiančiu sidro ataskoniu ir gerklę nemaloniai nuteikiančiu metalo pojūčiu – tai labai gerai mums pažįstamas cukraus aluje (tiksliau, iš cukraus pasigaminusio prasto alkoholio) rezultatas. Tokio alaus daugiau nei pusę stiklinės nei pats išgersi, nei draugą pavaišinsi. Tai neįtikėtinas skirtumas tarp to, ką teko iš to paties aludario bačkos pernai ragauti “Žvejų šventėje” Juodkrantėje – kur alus buvo malonaus skonio, švelniai karstelėjęs.
Akivaizdu, kad šventėms p. V. Zubavičius paruošia kur kas geresnį produktą, o vat kasdienius lankytojus matot galima girdyti bet kuo. Didžiulis nusivylimas mums ir didelė gėda aludariui – už tai, ko nepavadinsi kitaip, kaip CHALTŪRA. Tai gyvo alaus, aludarystės ir kulinarinio paveldo vardo žeminimas. Pasirodo, kaimynai žinojo, ką sako. Daugiau savo skrandžių šiuo alaumi negadinsime ir jums nerekomenduojame.
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Manau reikalas paprastas – rinka reguliuoja pasiūlą. Jei dauguma klientų nori kuo pigesnio ir kuo stipresnio gėralo tai aludaris norėdamas išgyventi ir siūlo tokį. Kad jis moka ir sugeba pagaminti geresnį alų patys sakėt.
O dėl to, kad tai ne paveldas irgi galima būtų ginčytis. Per paskutines Kalėdas teko ragauti vienos pažįstamos, specialiai šventėm užsakyto, iš jos gimtojo kaimo aludario (Panevėžio berods rajone) naminio alaus. Tai alus buvo lygiai toks, kokį aprašėte čia. Tai greičiau priminė jauną miežių vyną, su metalo prieskoniu, kurio galėjai išgerti pusę stiklinės, po to pradėdavo gerklėj strigti. Bet buvo stiprus… ir pažįstama dievagojosi, kad tai tikras tradicinis naminis kaimiškas alus, net kai kurie aplinkiniai ja patikėjo, pradėjo sakyti, kad tai tikras, geras alus, ir maukė jį stiklinėmis :D Taigi, paveldas… tradicija…
Bet situacija, manau, nėra beviltiška :) Manau mumyse yra dar išlikęs stiprus “alaus genas”, prie kurio gaivinimo ir jūs smarkiai prisidedat, ir aš bandysiu, kiek galėsiu :)
Mano galva, arba aludaris daro kokybišką alų, arba jis mala š..ą ir daro juodą chaltūrą, kaip mūsų minėtasis (žinoma, jis ne vienintelis, ir ne pirmas taip apsijuokęs). Ir tegu nebando čia dangstytis klientais.
Tos chaltūros nereiktų priskirti mūsų krašto paveldo paminklams. Kokybė visada buvo vertinama. Alus buvo gerbiamas, jį gamindavo iš geriausių grūdų, skanų, gamybos paslaptis brangindavo, ir kartu su mielėmis perduodavo iš kartos į kartą.
Ką ragavo tavo pažįstama, yra tokia pat chaltūra, kuri deja užima alaus kultūros vietą. Taip ir gaunasi, kad kai kurie žmonės jau turbūt ir nepamena, koks turi būt tikras, kokybiškas alus, kaimiškas jis ar ne.
Mes buvome ir būsime už kokybę, įvairovę, išradingą modernumą ir tikras, o ne suklastotas tradicijas ir istoriją. Ir be abejonės tikime, kad tai atgis ir mūsų krašte.
Labai gerai ramtyns užsiminei, apie “suklastotas tradicijas ir istoriją”. Dėja, tas klastojimas ir taikymasis prie jo, taip pat dalis istorijos.
Bet į lietuvio širdį ugnimi ir kalaviju neprisibelsi. Todėl ir bandau švelnint situaciją, kad tas aludaris turėtų daugiau ūpo pasitaisyti, kad visiems mums geriau būtų :)
Galima sutikt su Naminiu, jog klastojimas, chaltura ar nesekme verdant alu taip pat yra dalis geralu gamybos istorijos. Tik vienas bet, jokia bendruomene netoleruoja blogo rezultato/paslaugos,- vienetus gali apmaut, bet zmoniu resultate neapgausi. Tad kai sss verda, atitinkamai reiktu ir vertint:).
Kalbant apie cukraus gėraluose istoriją, pokalbiuose dažnai sutardavom, kad cukrus būdavo dar ir per brangus, kad būtų galimybė chaltūrinti (nekalbant jau apie etinius aludario principus).
Skaitydamas apie kontrabandos istoriją (http://tinyurl.com/d9bwwo), radau paminėta, kad cukrinius runkelius auginančių padaugėjo 1937-aisiais (tuo metu veikė jau du cukraus fabrikai). Tame pačiam straipsnyje jau rašo ir apie “šamarlaką”, cituoju:
“Šis savotiškas naminės degtinės ir alaus mišinys buvo labai stiprus, toks, kad „nuo nedidelio ąsotėlio žmogus liktų nežmogum.“
Panašu, kad būtent tarpukario metas buvo palankus alaus kultūrai išsigimti.
Vėlgi tarpukaris tarpukariui nelygu. Apie ką kalbame – 1936,7 metus tai pats giliausias krizisas Lietuvoje kaip agrarinėje valstybėje. Labai ženkliai krenta eksportas į Vokietija, vyksta Suvalkijos valstiečių maištai, boikotą paskelbę ūkininkai karpo telegrafo laidus ir muša policiją, ta atsako revolverių ugnimi… Aišku ne visur taip buvo, bet nenuostabu, kad valstybinės neįperkantys žemdirbiai ieškojo naujų pigių namudinių kelių svaigumui sukelti….
Beje kolega sakėsi atradęs, kad tarpukaryje buvo nuostabūs metai 1938-ieji, kai valdžiai pagaliau ženkliai sumažinus akcizą, alus per vienus metus išstūmė ir degtinę, ir net limonadą… jei pasidalins medžiagą apie šį aukso amžių irgi pažadu straipsnį.
Ačiū Čiobiški už nušvietimą, labai įdomu. Lauksiu minėto straipsnio.
Dar kalbant apie cukrų – viskas priklauso nuo kiekio. Skaičiau va “Liaudies kultūros” numerį apie alaus tradiciją Šimonyse, Kupiškio raj. Tai savo amatą gerbiantys aludariai nebijojo kokią stiklinę kitą cukraus į statinę įberti – kad geriau užsigazuotų, ar mažą dalį laipsnio pridėtų. Toks kiekis cukraus nesijaus nei alaus skonyje, nei po to – galvoje. Tačiau tie patys aludariai griežtai pasisako prieš didesnį kiekį cukraus – kai gaunasi tokie šamarlakai, kaip šitas ragautas Vaišvydavoje.
Kad Vaišvydavos alus – tikra chaltūra, galiu patvirtinti ir aš, neseniai nusivyliau visom trimis rūšimis (pirkta vietoje). Gimiau ir augau Pasvaly, gyvenu Biržuose, per savo amžių ragavau (ir gėriau) visokiausio naminio alaus, ir visai be cukraus, gryno miežinio, ir tokio, iš kurio visai nebloga samanė išeitų, kaip sako, trys kilai cukraus ant viedro… Tikras mūsų krašto alus vis tik būdavo su 200 gr cukraus/kibirui alaus, svarbiausia apynių nepamažinti. Grynas miežinis ir surūgdavo greičiau, ir tų laipsnių žmonėms pritrūkdavo. Normalus suvartotinas alaus kiekis, bent jau kai tėvas su kaimynu susėsdavo, apie 5-6 litrus dviem per vakarą – neblaivūs, nepikti, kortas dar pažįsta ir po namus savom kojom išsiskirsto.
Gerdavau pas ji pries 10 metu tai budavo geras :)
Keista, nes mugėse Apynys kip ir vienas geriausių alų būdavo, berods dar ir firminį barą kurį laiką turėjo prie Lituanikos, kur irgi nesišiukšlindavo.
http://www.alutis.lt/f5ees7.php?fxxf=newsas&id=3843
Šiaip šian tikrai nustebino Alyne alus Ąžuolas, išvirtas kaip JI sakė Vaišvydavoje. Po šio gerbiamo kritiko straipsniaus nieko nesitikėjau. Bet alus buvo ne tik atitinkantis lageriaus charakteristiką 5,5% -turiningas, riebus kaip lageris – kūningas, ir net stotingas. Net jei perdėtai sakant, jis buvo k i t o k s kaip lageris, gal net “budvariškas”, na bet aš nekliedžiu :)
Na iki Vidmanto paaiškinimo, man irgi buvo painiava – ir kur nebus, jei visi trys maži bravorai Kaune vienaip ar kitaip vadinasi “Apynio”? Ir dar du jų – toje pačioje Vaišvydavoje. Kitaip tariant, ragavai visai kitų aludarių alų – jei tikėt aukščiau pateiktu prašymu, “Ažuolo” alų verda UAB “Bravoras Apinys”, aludaris Robertas Pučkus.