Jovarų alaus paslaptys

Vakar važinėdamasis dviračiu pajūriu, netyčia papuoliau į Šventosios sezono atidarymo mugę. Turbūt girdėjote apie tą Šventosios devynaukščių skandalą? Kur vietoj leistų 4 išdygo 9 aukštai? Dabar šitie pastatai-vaiduokliai bado miestelio svečių akis, o tuo tarpu “statybų verslininkai” bando prikelti šiuos numirėlius, jų kieme organizuodami į Gariūnų turgavietę panešėjančias muges.

Bet nesiplėsiu apie tą apgailėtiną renginį. Pozityvas būtų toks, kad tarp Olialia scenos, šašlykų ir dešrelių buvo dviejų tradicinio alaus gamintojų kioskai, prekiavę savo produkcija. Vieni jų – Davra, gaminantys “Alaus namų” populiariausią “Varniukų” alų, kurio deja į pajūrį neatsivežė. Vietoj to pilstė savo šviesų alų, kurio skonis (apynių nerasta) ir kokybė… lieka tik palinkėti geresnio.

Tad prie jų neužtrukome ir diskusijas apie alų perkėlėme į gretimą palapinę, kurioje darbavosi A. Grigonio iš Jovarų kaimo (Pasvalio Pakruojo raj.) alaus daryklos žmonės. Pastarieji taip pat turėjo tik vieną rūšį alaus, pažymėto “Kulinarinio paveldo” ženklu – 5.5% šviesų “Šinkorių”. Pastarojo skonis taip pat labai nesužavėjo, bet bent jau apynių skonis aluje jautėsi. Užtat labai maloniai pasišnekučiavome su alų pilsčiusiais jovariečiais. Iš jų išpešėme, kad jų pilstomas alus iš tiesų yra elis (viršutinės fermentacijos), kad dar jie gamina stipresnį alų vestuvėms ir kitoms šventėms, ir kitą, labai silpną – 2-3% “raugalėlį”. Pasirodo už poros savaičių būtent šis silpniausias alus bus pilstomas ir “Alaus namuose”, tačiau net patys pardavėjai stebėjosi, kodėl buvo pasirinktas šis, jų nuomone neypatingas, alutis (reikia pastabėti, kad labai silpnas alus turi mažai tirštumo, todėl sunku jį padaryti skanų). Mūsų spėjimas – baras nori turėti šio to “merginoms”, o galbūt nuskinti silpniausio alaus mieste rekordą. Išgirdome ir legendos apie “šiferinį” patvirtinimą.

Didžiausias mūsų nustebimas buvo sužinojus, kad alaus misa šiame bravore neverdama. Taip išties darydavo mųsų senoliai, tad turbūt galima tai laikyti paveldo dalimi. Šiais laikais alaus misa paprastai verdama su apyniais 1-1.5 val, kad gerai dezinfekuotųsi ir pilnai pasisavintų apynių karčiąsias medžiagas. Man kilo klausimas, kaip tokį alų pavyksta išrauginti, jo neužkrečiant, ir ar šiame aluje jaučiamas rūgštumas kartais nėra kokios pašalinės bakterijos rūgimo pasekmė. Deja, kad ir kaip norėtųsi, rezultatas nė iš tolo neprimena belgiškų spontaninės (specialiai užkrečiamo laukinėmis mielėmis) fermentacijos lambic’ų.

– – –

On our visit to Lithuanian seaside we stumble upon a fair where some traditional beer is being sold and have a chat with people from A. Grigonio – Jovarų brewery (from Northern Lithuania’s beer town Pakruojis). Their 5.5% beer “Šinkorių” (lit. “Landlord’s” or “Barkeeper’s”) is marked with “Culinary heritage” sign which means it is brewed by traditional means and techniques. Yet we vere really surprised to learn that the wort for this beer is never boiled. They brew hop-tea which is added to the wort after run-off and the top-fermenting yeast is pitched. The result is slightly sourish ale with significant hop presence in taste and less so in aroma.

Panašūs įrašai:

• Scenos apžvalga, interneto purslai – 2013-09-02
• Amatų, muzikos ir alaus festivalis Pakruojo dvaro parke
• Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (III dalis)
• Kalba Šnekutis Valentas
• Spaudos apžvalga (II)