glengoyne

Aukštas jaunas škotas paima nuo stalo bidonėlį, atidaro milžiniškos medinės statinės dangtį ir pasemia. Pasiūlo paragauti. Drąsiausias aš. Visos prancūzų akys į mane. Aš jau užuodžiu gerai pažįstamą itin mielingo stipraus alaus kvapą. Paliečių jį liežuviu. Sunku patikėti, tačiau gretimoje patalpoje (na aišku dar laukia dešimtmetis brandinimo statinėse :) jis bus paverstas nemaišytu šimtaprocentiniu salykliniu viskiu – Scotch single malt whisky arba kaip jis šaukiamas aludėje – wee dram

Kaip jau supratote, šis postas bus ne apie alų, bet apie post-alų, t.y. ką iš jo išdistiliuoja Škotijos meistrai savo viskio distilerijose. Viešint Škotijoje, pavyko apsilankyti dvejose tokiose nedidelėse gamyklose šalia Glazgo. Iš tikrųjų vėliau paaiškėja, kad turistus priima ir savo informacinius (prekybos viskiu) turi praktiškai visos šalies viskio dirbtuvės – tiek Škotijos Žemumos (Lowlands) ir Škotijos Kalnuose (Highlands), tiek unikalia distilerijų gausa istoriškai garsėjančiame Speyside rajone, tiek salose, tarp kurių unikaliu „dūminiu” salyklo džiovinimo durpėmis būdu išsiskiria Islay viskis.

Nors kiekviena darykla turi sugalvotą savo istorinį „išsiskyrimo kampą” („šilkinis” skonis, receptą atrado moteris, distilerija stovi ant jūros kranto, seniausia, naujausia ir taip toliau), pats gamybos procesas jose yra panašus. Tai reiškia, kad kurioje Škotijos dalyje beatsidursite, galite drąsiai važiuoti ar žygiuoti  į artimiausią daryklą, kur šiokiadieniai tarp 10 ir 16 valandos, šeštadieniais greičiausiai nuo pietų iki keturių jūs busite surikiuoti į vieną bandą su kitais turistai prašalaičiais (pvz. mano atveju įkaušusių regbio mėgėjų iš Prancūzijos delegacija) maždaug valandą trunkančiai ekskursijai su degustacijos elementais, kuri aišku baigsis daryklos parduotuvėje.

„Laukinė žąsis” glaudžiasi pakalnėje

Mano pirmoji aplankyta darykla vadinosi „Glengoyne”, įsikūrusi pusvalandis kelio automobiliu (arba priemiesčio autobusu) nuo Glazgo link Loch Lomondo ežero – gražioje pakalnėje, galbūt todėl priskirianti save Kalnų (Highlands) regionui. Tiesa, yra dar viena aplinkybė. Pasak ekskursijoje rodyto įvaizdinio filmuko, kadaise – nelegalaus viskio virimo laikais (iki XIX a.) prie šalimais gurgančio upeliuko dėl jo vandens minkštumo ir skaidrumo veikė net keliolika mažų daryklų. Šiandien „Glengoyne” poreikiams (jei neklystu, milijonas litrų viskio per metus) jo vandens toli gražu neužtenka, todėl jis vežamas iš vieno iš aukštumose įsikūrusių ežerų.

Taigi ekskursija prasideda, ir mes išvysime, kaip tik iš trijų visiems gerai žinomų elementų – vandens, miežinio salyklo ir mielių pagaminamas… viskis. „Glengoyne” didžiuojasi tuo, kad jų savininkai – vis dar pačių škotų MacLeodų šeima. Ekskursiją vedantis šeimininkas lyg ir netyčia išsitaria, kad ne kartą čia viešėję rusai siūlėsi iš karto visą daryklėlę nupirkti. Dar kitur, virimo ceche, prašo nefotografuoti neva dėl visur tvyrančių pavojingų alkoholio garų.

Kelionės pradžioje primenama tai, kad pagal įstatymą leidžia viskį vadinti škotišku arba „Scotch” – jis tur būti pagamintas Škotijoje esančioje distilerijoje iš vandens ir salyklo, fermentuojamas tik mielių pagalba, vėliau distiliuojamas iki ne stipresnio kaip 94.8%, kad išlaikytų originalias skonines ir kvapo savybes, vėliau saugomas statinėse ne trumpiau kaip trys metai ir viena diena, ir tik tada išpilstomas (ne silpnesnis kaip 40 laipsnių gėrimas). Vienas ekskursijoje dalyvavęs olandas kažką netaktiškai užsiminė apie brandinimą metalo statinėse su įmestais ąžuolo gabalais, bet buvo ignoruotas….

glengoyne_distillery_tour

Let’s blame the English!

Kelionė po „Glengoyne” pradedama griebiant jautį už ragų – nuo dvylikamečio viskio degustacijos gražioje terasoje su vaizdu į mišką, ir trumpo reklaminio filmuko, kuris kažkaip susieja viskį su neva netoliese po miškus besiblaškiusiu legendiniu Škotijos plėšiku Rob Rojumi. Tačiau netrukus jau pereiname į patalpą, kur stende rodomas pirmasis salyklinio viskio gamybos etapas – salyklo sudaiginimas, jo džiovinimas ir rūpus sumalimas, paverčiant jį tuo kas Škotijoje vadinama grist, žodžiu praktiškai vienas prie vieno – tai, kas aprašoma lietuviškame alaus darymo vadovėlyje ar, pavyzdžiui, Čižo pasakojime. Tiesa, škotai dabar jau salyklo patys nebedaro. Perka jį iš anglų.

Taigi lemiamas etapas – iš mash (mentalo) išgauto cukringo wort (misos) ir mielių perdirbtas eee apie 8 laipsnių į alų labai labai panašus skystis arba škotiškai wash. Jis keliauja į didelio puodo (pot still – ne kolonos) formos destiliatorių ir dar kartą tenais pat – škotiškas viskis „Glengoyne” distiliuojamas du kartus.

Atliekas sušeria karvėms – „todėl jos Škotijoje taip šypsosi”. Atskiroje spintoje patalpinti prietaisa matauoja gauto ugninio vandens grynumą ir laipsnius. Tiesa, kol po pastatus šlaistosi ekskursijų prašalaičiai, tikrieji technologai kažkur išsivaikščioję, palikę knygas odiniais viršeliais. Ir vamzdį – va ten, anapus kelio viskis išpilstomas į Amerikoje naudotas šerio ir burbono statines brandintis.

Paskutinis, gal šeimininkams ir svarbiausias etapas – mes įkalam dar po 17 metų senumo „Glengoyno”, mus išmokina pasakyt „Slainte Mhath!” Ir kas nori gali su 3 svarų kuponu rankoje ir apsipirkti. Pasieniui išstatyti „single cask” pavyzdžiai ir galybė visokių suvenyrų, knygų, stikliukų. Bet jau viduje šilta, todėl geriau su šeimininku papletkinam apie tai, ar „Celtics” sugebės aplenkti „Rangers”, ir kaip Vladimir Romanov dalyvavo mūsų TV konkurse „Strictly Came Dancing”.

mash_tun_auchentoshan_archive

Klaido upės slėnyje

Ir štai jau kita diena ir mes lankome „Auchentoshan” varykloje. Jei į „Glengoyne” reikia važiuot atostogų plentu link Lomondo ar priemiesčio autobusu, tai ši darykla nesunkiai pasiekiama A82 autostrada (pasukti prieš pat Erskine tiltą per Klaido upę) arba traukiniu iki Kilpatrick stotelės. Nors daryklas skiria tik gera dešimtis mylių, „Auchentoshan” yra laikoma šiauriausia Žemumų single malt, o „Glengoyne” – piečiausia Kalnų distilerija. Bet, kaip sakoma Škotijoje, kalniečiai ir žemaičiai ginčijasi ir vienas kitą kaltiną tik tol, kol nesusėda prie taurelės viskio – tada jau kaltina anglus! O kol kas vėl sukame ten kur iš tolo šviečia „pagodos” formos buvusios salyklidės stogelis.

„Auchentoshan” šiandien priklauso „Morrison Bowmore Distillers”, kurių kapitalą valdo berods japonai, todėl čia atmosfera kiek labiau atsipalaidavusi – ir fotografuoti leidžia, ir aukščiau aprašyta besifermentuojančio wort ragavimo scena čia vyko. Realiai ši darykla didžiuojasi tuo, kad naudoja „airišką” trigubos destiliacijos metodą, todėl galutinį produktą gali pagaminti stipresnį, ir išlaikyti ilgiau – juk kasmet nugaruojanti viskio „angelų dalis” („angel’s share”) neleidžia jo statinėje laikyti be galo.

Šie metai Škotijoje paskelbti tautiečių sugrįžimo namo („Homecoming”) metais, o gegužė tradiciškai čia yra Viskio – degustacijų, konkursų, visokiausių renginių – mėnuo. Kartais degustacijos būna ypatingos – nors man „užtaikyti” nepavyko, bet pavyzdžiui „Auchentoshan” skelbiasi, kad tam tikromis valandomis ragavimui vadovauja pats daryklos meistras – savo rankom atidaro statinę, ir vyksta tikra „single cask” orgija degustacija.

Apžiūrėjus butelius, gražią Klaido slėnio industrinės raidos nuotraukų kolekciją ir paliekant lankytojų centras, išlydi raginimas prisijungti prie „Auchentoshan” distilerijos „Facebooko” ir „Twitter” puslapių. Va tau ir istorinė distilerija!

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

2 Responses to Alaus reinkarnacija – viskis

  1. tomson says:

    Tai as supratau ka tas neusmusamasis Maklauds praktiska is sava ronku girdi Rob Roju. Ui tei skuota. Loukis kaimeliaus samaguonscika galietu pasimuokyti reklaminiu triuku, vo tai daba atruoda ka Blindu Taduks tik alu ir temauki.

  2. […] nei straipsniai apie “nugarintą alaus tęsinį“ – viskį, nei apie naujų raktinių vietų atidarymus mums nėra svetimi, priėmėme Kauno viskio baro „W […]

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *