Islandijoje alus tapo populiariausiu gėrimu per labai trumpą laiką. Šiandien jo saloje, pasak”Iceland Review” per metus išgeria apie 15 milijonų litrų, nors prieš jo legalizaciją 1989 metais numatyta, kad jo bus suvartojama tik apie 7-10 milijonų ltr. Apie 70% Islandijoje išgeriamo alaus yra pagaminama vietoje, ir nepaisant šalį sukrėtusios finansinės krizės, ten steigiasi ir sėkmingai veikia naujos alaus daryklos.

Kai sunku, islandai verda

Kai sunku, islandai verda

“Stiprus” (t.y. stipresnis nei 2,3%) alus saloje buvo uždraustas dar 1935 metais per Islandijos prohibiciją. Mat galvota, kad pigus alus islandus ves į pagundą labiau nei ne itin malonaus skonio vietinė degtinė brennivín.  Ir ilgą laiką islandai alučio galėdavo paragauti tik paskubomis Keflaviko oro uosto Duty Free zonoje. Tačiau 1983 “Gaukur á Stöng” pubo” “įkūrėjams šovė į galvą geniali verslo idėja – legalųjį brennivín maišyti su bealkoholiniu pilsneriu…

Nelyg koks svajotojų apie laisvę  judėjimas prieš komunizmą Rytų Europoje, prasidėjo svajotojų apie tikrą alų judėjimas prieš stagnaciją Islandijoje. Pirmiausia dainuojančiai alaus revoliucijai smūgį bandė suduoti abstinentas Teisingumo ministras, uždrausdamas ir netikrą alų bjórlíki, kuris tuo metu ištobulėjo iki importinės degtinės, vermuto ir nealkoholinio alaus kokteilio.  Galų gale visi suprato situacijos absurdiškumą, ir 1989 kovo 1 dieną, salos parlamentui nubalsavus 13 prieš 9 už alaus sugrąžinimą, griuvo Reikjaviko siena barai alų pradėjo pilstyti legaliai, ir tai buvo pavadinta Islandijoje Alaus diena, švenčiama kasmet. Per vienerius 1989-90 metus barų skaičius salos sostinėje išaugo beveik 50%,

Jei darbo dienomis islandai, jei neskaityti kelių žinomų turtingų menininkų, nelabai linkę gurkšnoti alų, tai savaitgalis bent jau Reikjavike virta jaunimo debošu žygiu, pavadintu rúntur, tai yra žygiu per kuo daugiau barų per penktadienio vakarą. Stipriausias pozicijas alaus prekyboje užėmė Reikjaviko Ölgerðin Egill Skallagrímsson pilstanti įvairias “Egils” alaus rūšis, taip pat ‘Pepsi” o nuo pernai ir “Polar Beer” gaminanti darykla.  Ir Akureyri mieste veikianti Vífilfell, prieš sukurdama “Viking” bei “Thule” alų daugiausiai pilsčiusi “Coca Cola “ir įvairias jos atmainas.

Tačiau tuo alaus “questas” nesibaigė. Islandiškas vanduo iš ledynų labai švarus,  natūraliai minkštas, todėl jo dirtinai nereikia chemiškai apdirbinėti, tobulinti. Miežiai  saloje auga, tačiau laikomi netinkami aludarystei.  Pirmiausia islandai daugiausiai pasidavė medžiagų iš Skandinavijos įvežimui, ir alaus daugiausiai tapo nuobodoko skonio. Vėliau jie pradėjo periminėti geriausią patirtį, ir net rinkos lyderiai laikas nuo laiko išvirdavo įdomesnių alaus rūšių.

Ledas iš Snaefellsjokull

Ledas iš Snaefellsjokull

Galbūt reaguodama į tai, Olafssonų šeima Árskógssandur miestelyje įkūrė daryklą “Kaldi“, paremta čekiškais įrenginiais, salyklu, apyniais ir netgi atsivežto aludario David Masa patarimais. Ölvisholt Brugghús įsikūrė ir naujas rūšis modeliuoti pradėjo pietinėje šalies dalyje, netoli sostinės. O štai salos vidurio vakaruose, Snaefilness ledyno pakriaušėje atsidarė vokišką įrangą ir – kuo labai didžiuojasi – tik savo ledyno vandenį naudojantis Mjöður darykla.

Dar linksmiau į niūrius finansiškai laikus pažvelgė toks Reikjaviko gyventojas, su draugais pradėjęs kurti angliško tipo alų visokiais savo pavadinimais projekte, pavadintame “Bjórbókin“. Štai toks islandiškas išradingumas, o gal tiesiog daniškų mikrodaryklų kultūros įtaka šiauriausiems mūsų visų kaimynams…

Panašūs įrašai:

 

One Response to Krizės akivaizdoje islandai verda alų

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *