Netruko prabėgti net kelios dienos po pirmosios iš Lenkijos atsivežto tamsaus alaus degustacijos, o vėl sėdome prie stalo paragauti kelių pietinių kaimynų šviesaus nepasterizuoto alaus rūšių. Tarpusavyje net pajuokavome, kad skaitytojai pagalvos, kad turbūt pradėjome dirbti pilsudsk kokios nors lenkų aludarių organizacijos labui. Tačiau taip tikrai nėra, o ir apžvalga šį kartą bus trumpa, nes ant stalo – iš lagamino ištrauktos tik dvi alaus rūšys.
Du broliukai lechai
Šį kartą pristatome šviesų alų ir pirmasis egzempliorius – tai tikrai retas Rytų Europoje gryno kvietinio alaus pavyzdys “Cornelius Weizen Bier” (ABV 5%). Pagamintas “Sulimar” alaus daryklos Piotrkow Trybunalski miestelyje (arba Lodzės priemestyje), jis atspindi lenkų ilgesį kvietiniam alui, kuris kažkodėl iškeliavo į Bavariją (mano pseudomokslinis straipsnis tema “Tikrasis lenkiškas alus – kvietinis alus, o lietuvių ir žemaičių – nuo amžių miežinis” dar rengiamas – red. past.). Spalva – brandaus braziliško apelsino, o kvapas sugeruoja banano ir kardamono dominavimą virš tarkim gvazdiko kas dažna būna pas weizen, o ir pirmasis gurkšnis švenčia bananinį prieskonį creme-brulee aplinkoje su sūrio ir krakmolo potepiais. Kad ir kokia vokiška istorija lydėtų šios daryklos Petrikau prie Lodzės įsikūrimą, tai alus su istorija, alus su pasakojimu, su nebanaliu pasakojimu, alus įdomus!
Varšuvos sostinės šaldytuve radome ir dar vieną įdomų šviesų alų, pavadintą tiesiog “Piwo Żywe” arba “Gyvas alus” (ABV 6,2%). Nors is sekdamas savo brolio liūto tradicija, jis iš esmės atspindi lenkų ilgesį “pilnam alui”, kas iš esmės reiškia, sodrų, turtingą lagerį. Tas “pilnumas” pulsuoja “Amber” darykloje pagamintame aluje nuo pat brandaus gintaro skonio iki to skonio pilnumo kurį gal perteikia tik lenkų kritiko žodžiai “wysycenie idealne“. Mes apgailestavome, kad alus buvo kiek šiltas per mūsų degustaciją, bet nekantraujame kada galbūt galėsime jo paragauti iš “loduvkės” vasaros metu, pavyzdžiui kokiame nors Sopoto paplūdimyje.
Tai tiek iš pietinių kaimynų geriausių pavyzdžių, laukiame daugiau recenzijų iš Tikro alaus draugijos degustatorių, juk ruduo tai meilės ir (ar) turtingo alaus ragavimo (ne gėrimo blogąja prasme) metas. Češč!
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Ačiū už pasidalijimą alaus įspūdžiais iš Lenkijos. Ir įdomu, ir…šiek tiek apmaudu :-). Apmaudu todėl, kad šią vasarą trumpai viešėjau Lenkijoje, palaksčiau po parduotuves, ieškodamas neragauto alaus, kai ką radau, bet…ne tų įdomybių, apie kurias čia skaitau…. Ką gi, teks, matyt, vėl važiuoti :-)
Tiesa, dėl vieno teiginio nustebau:”retas Rytų Europoje gryno kvietinio alaus pavyzdys”. Gryno?? T.y., tik iš kvietinio salyklo? Nepatingėjau prisijungti prie to bravorio tinklapio, pasitikrinti. Pasirodo, lenkai giriasi, kad ji dare sekdami bavarisku “hefe-weizen” pavyzdziu. Jei taip, tai kviečių salyklo jame turi būti ne mažiau, negu 50% (dažniausiai būna 60-70%), gi likusius 30-40% sudaro miečių salyklas. Tad, spėčiau, kad ir “Cornelius Weizen” nera “grynas kvietinis”…
Beje, tame lenkiško bravoro tinklapyje pastebejau vieną smarkiai klaidinančią (ir todėl nedarančią garbės alaus daryklai) informaciją. Jie rašo (cituoju be diakritinių ženklų): “Dzisaij za prawdziwych tworcow piw dolnej fermentacji, piw pszenicznych, uwaza sie Niemcow”, kas “išsivaražija” kaip: Šiandien tikraisiais dugninės fermentacijos alaus, kvietinio alaus, kurėjai laikomi vokiečiai”.
Dugninės (lenk. dolnej)??? Juk “weizen” kaip tik yra _paviršinės_ fermentacijos alūs! Jei neklystu, Vokietijoje tai netgi reglamentuojama įstatymu.
Taip jūs tikrai teisus, persistengiau aš vapėdamas apie kvietinio alaus “neva tai grynumą”, kaip rašoma jų “spaudos centre”, kvietinio “Cornelius” yra lygiai 65 proc. salyklo http://www.weizen.pl/centrum_prasowe/index.php?id2=4 . Ten rašoma ir apie aukštutinės fermentacijos subtilybes jų bravore, galima išsiversti su Gugle-Translate, o tame cituojamame sakinyje tikrai suklysta, kam nepasitaiko, aš irgi kairę su dešinę pastoviai maišau :)