Mėnesių archyvas December, 2009

Reaguodamas į Čiobiškio priekaištą, kad nelabai uoliai rašau apie alų, desperatiškai mėginau sugalvoti kokią nors posto temą. Deja… Buvo ištikusi žanro krizė. Laimei benaršydamas įvairias akademines duombazes radau įdomų tekstą, kuris, manau, vertas dėmesio:

McCrae, N. 2004. The Beer Ration in Victorian Asylums // History of Psychiatry, 2004, Vol. 15, No. 2, pp. 155 – 175.

Paskaita apie alkoholizmo žalą Fresnes kalėjime

Pagrindinė teksto idėja – alaus vartojimas ir jo atsisakymas XIX a. Anglijos psichiatrinėse ligoninėse. Niekada net nekilo mintis, kad beprotnamiuose alus buvo legalus. Pasirodo, buvo.

Taigi XIX a. bent dalyje Anglijos beprotnamių pacientai kasdien gaudavo alaus. Prie maisto. Minima mažiausiai 13 psichiatrinių gydyklų, kuriose alus buvo įprastas: Berkšyro (Berkshire), Bristolio, Dorseto, Esekso, Herefordo, Lankašyro (Lancashire), Niukaslo, Nottingemo, Viltšyro (Wiltshire), Vūsterio (Worcester), Salopo ir Montgomerio, Prestvičo (Prestwich) ir Stafordo gydyklos. 1880 m. duomenimis, minėtose įstaigose kiekvienas pacientas pietų metu gaudavo po puspintę alaus. Beprotnamių ūkiuose ar dirbtuvėse dirbantys pacientai (sic!) dar dukart per dieną gaudavo po puspintę, t.y. dirbantis pacientas per dieną galėdavo gauti pusantros pintos alaus. Tiesa, Hereforde pietums vyrai gaudavo šiek tiek daugiau – ¾ pintos (moterys – puspintę). „Blogiausia“ padėtis buvo Viltšyre, kur vyrai pietums gaudavo po puspintę, o moterys – 1/3 pintos. Be to, Viltšyro beprotnamyje dirbantys pacientai galėdavo pretenduoti tik į vieną papildomą puspintę. Geriausiai gyveno (1864 m. duomenimis) gyveno Stafordo pacientai, kurie per savaitę išgerdavo 14 pintų alaus.

Įdomi detalė – raportuose apie psichiatrines ligonines buvo minima, kad joms tiekiamas alus yra lengvas (apie 2 ABV), tačiau kokybiškas. Dėl to, pvz. Hereforde apie alų iš pacientų nesulaukta jokių skundų ar priekaištų.

Dar įdomesnė detalė ta, kad kai kurie beprotnamiai, pvz. Salopo ir Montgomerio ar Prestvičo beprotnamiai, turėjo savo bravorus, kuriuose profesionaliam aludariui talkindavo keli ligoniai. Kai kuriais atvejais alaus gamybos apimtys buvo išties įspūdingos: 1878 m. Prestvičo beprotnamyje pagaminti 50044 galonai (beveik 228’000 litrų) alaus.

Alus taip pat buvo naudojamas kaip priedas prie aptarnaujančio personalo atlyginimo, nes darbas tokiose įstaigose nebuvo nei populiarus, nei gerai apmokamas.

XIX a. viduryje Anglijoje prasideda blaivybės sąjūdis, kurio tikslai ir veikimo principai labai primena Valančiaus Lietuvoje inicijuotą sąjūdį. Beje, laikas irgi labai panašus. Todėl apie tai detaliau nebus kalbama, tiesiog užteks to fakto, kad ir Anglijoje prasidėjo tautos išblaivinimas.

Beprotnamių alus taip pat patenka į blaivininkų inicijuoto sąjūdžio akiratį. Įdomiausi yra argumentai už ir prieš alaus racioną psichiatrinėse ligoninėse. Žemiau pateikiama diskusijose tarp „blaivininkų“ ir „alininkų“ naudoti argumentai. Verta pridurti, kad tai nėra vien tik McCrae‘aus teksto atpasakojimas. Tai veikiau racionali rekonstrukcija ir improvizacija teksto pagrindu, nes diskusija apie alus draudimą Anglijos beprotnamiuose niekuomet nevyko vienu metu ir vienoje vietoje, todėl tenka įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti „gyvas“ ginęas.

Blaivininkai pradeda savo puolimą nuo teiginio, jog nemaža dalis psichinių ligonių turi priklausomybę nuo alkoholio, todėl bet kokia alaus dozė yra blogis, t.y. gydymas tampa neefektyvus, nes asmuo legaliai gauna to, kas jam kenkia.

Alininkų argumentas – beprotnamiuose tiekiamas alus yra silpnas – maždaug 1 ar 2 laipsniai, todėl jis žalos nedaro.

Blaivininkai atkerta, kad įgudę alkoholikai puikiausiai sugeba pasididinti alaus dienos normą mainais už paslaugas bei patarnavimus kitiems pacientams, todėl iš principo jie gali susirinkti jiems reikalingą, tačiau medicininiu požiūriu pavojingą alaus dozę.

Alininkai atsako, kad skaičius asmenų, turinčių alkoholinę priklausomybę, beprotnamiuose nesudaro daugiau nei 10 procentų, todėl juos galima efektyviai stebėti ir kontroliuoti.

Blaivininkai kapstydami giliau, bando įrodyti, kad alaus vartojimas beprotnamiuose nepagerina pacientų sveikatos, t.y. alaus vartotojai negauna užtektinai kalorijų ir kitų reikalingų medžiagų iš alaus. Tarkim, už alų pigesnis pienas pilnai gali užtikrinti ar net viršyti alaus maistingumą.

Alininkai apeliuoja į tai, kad alus yra tradicinis anglų virtuvės atributas, todėl jo negalima taip lengvai atsisakyti. Šis pasažas man kelia asociacijas su viena iš „Bass Pale Ale“ reklamų, kurioje teigiama, jog visi kaltina prastą anglų virtuvę, tačiau anglams dzin, nes jie turi „Bass Pale Ale“. Be to, lyginant su tuometinio vandens kokybe, termiškai apdorotas alus yra gerokai sveikesnis už vandenį.

Beje, pats svarbiausias ir humaniškiausias alininkų argumentas yra šis: beprotnamių pacientai ir taip yra gyvenimo nuskriausti, gydyklose jie laikomi ne savo noru, todėl kasdienė alaus norma yra bene vienintelis ligonių džiaugsmas. Kurio jokiu būdu negalima iš jų atimti.

Tokia diskusija rodo, kad alininkai nebuvo linkę pasiduoti ir atidžiai įsiklausyti į blaivininkų argumentus. Deja, XIX – XX a. sandūroje alus visgi buvo išstumtas iš Anglijos beprotnamių. Tiesa, visiškai be blaivininkų pagalbos. Alų pražudė ekonominės naudos principas… Kažkas pasiūlė paskaičiuoti beprotnamių išlaidas. Paaiškėjo, kad tiek alaus gaminimas vietoje (produktų kaina, darbo užmokestis), tiek gatavo produkto pirkimas yra brangus malonumas, kartais išnaudojantis iki trečdalio beprotnamio biudžeto. Kai pradedama kalbėti apie pinigus, humanizmas greitai pranyksta. Taigi taupant lėšas alus buvo paaukotas…

Taigi XIX a. vidurį Anglijos beprotnamiuose galima traktuoti kaip tam tikrą aukso amžių (aišku, tik atsižvelgiant į tai, kas buvo prieš tai ir po to): maždaug nuo XIX a. pradžios pacientai neberakinami grandinėmis, su jais elgiamasi kaip su paprastų ligoninių pacientais, be to, dar neprasidėjo cheminio gydymo vajus, o liūdna įnamių dalia humaniškai skaidrinama tradiciškai įprasta alaus dienos norma.