Taip jau sutapo, kad jau bene penketą metų iš eilės lapkričio mėnesį tenka lankytis Anglijoje su visais iš to išplaukiančiais malonumais. Šie priešadventiniai apsilankymai tarsi užfiksuoja šventinio laikotarpio pradžią, duoda startą kalėdiniams pasimatymams ir pasisėdėjimams su draugais, na žinot tokiems – „einam šnektelsim po du tris, ne daugiau šešių“. Ir taip kasdien.
Kasdieninė programa to the maximum susidėliojo ir Anglijoj. Būtų tiesiog nepateisinama gaišinti Jūsų laiką visų nuotykių aprašymu, tad kaip ir dera save gerbiančiam blogui, išrinkom geriausius momentus.
Here we go.
Samuel Smith pubai
Su draugu Julium juokėmės, kad jei tik Londone sugalvoji nueit į kokį padoresnį pubą, būtinai pasirodo, kad jis priklauso Sam Smith grandinei. Ir tas tikrai nėra blogai. Apie Samuel Smith alus ne kartą jau rašėme – nuo kokybiško lagerio iki puikiausio stouto – viską jie turi. O apie specifinę atmosferą pube, kuri sukuriama tų istorinių interjerų, nėra ir ką kalbėti. Tokie pubai kaip Cittie of Yorke su savo senoviniais interjero raižiniais ir penktadienine black-and-white matricos publika, pabirusia iš užsidariusių ofisų, arba The Angel su praėjimu į kitą baro pusę per lauką ir sekmadieniniu wanna-be-artsy-leftist kontingentu, leidžia geriau suprasti, ką Anglijoj reiškia barų kultūra žmonių susitikimams, bendravimui, pagėrimui ir pan.
Mild
Šį kartą važiavau į Angliją su tvirtu nusistatymu paragauti iki šiol burnoj neturėtos alaus rūšies. Mild – tai senovinės receptūros angliškas elis, prieš kurį laiką jau bene išnykęs, tačiau dabar alaus entuziastų sėkmingai atgaivintas ir laimintis apdovanojimus dažnuose alaus festivaliuose. Dažnai tai tamsios vario spalvos, korėtos putos alus, kuris paprastai nebūna stipresnis nei 4 ABV. Skonis pakankamai švelnus, jokio apynių agresyvumo.
Taip jau sutapo, kad mild‘as buvo pirmasis mano paragautas elis šios kelionės metu. Birminghame, slėpdamiesi nuo lietaus, sprukome į pirmą pasitaikiusią aludę po viaduku, tikėdamiesi sušilti iš vidaus ir išorės. Įėjus vaizdelis nieko gero nežadėjo – tipiškas stoties baras su aptriušusia furnitūra, tabloidus skaitančia publika, kuri neaišku ar šiame amžiuje buvo iš pubo išėjusi, ir rėkiančiais, ką tik darbą baigusiais kelių remontininkais su atšvaitinėm liemenėm. Tačiau kaip nustebau, kai prie baro vienas iš kranų liudijo, kad aludėje pilstomas Hobson‘s Mild – vienas iš puikesnių angliško mild‘o pavyzdžių! Alus buvo puikios kondicijos, šviežut šviežutėlis, nors tik 3,2 stiprumo, tačiau tikrai įdomaus salyklų balanso ir tokio malonaus salykiško salsvumo. Pasakysiu – dar niekaip taip maloniai nežiūrėjau Robbie Williams klipų per rėkiantį plazminį teliką.
Wetherspoon alaus festivalis
Nors Wetherspoon aludžių tinklas dažnai sulaukia nepalankių vertinimų iš kolegų bloggerių ar šiaip alaus mėgėjų už be skrupulų perimamas tradicines aludes, įvedant ten supermarketo tvarką, už pernelyg plebėjišką aplinką, maistą iš šaldytų pusfabrikačių ir pan., tačiau kartais, kaip sakoma, tikrai nereikia spjauti į šulinį. Lapkričio mėnesį Wetherspoone visada vyksta Real Ale Festival, kurio metu tinklo aludės prekiauja įvairiais eliais iš visų Anglijos regionų, o taip pat ir iš kitų šalių. Kadangi nori nenori Wetherspoon aludė visada pasipainiodavo po kojomis kuriuo nors metu, tai teko paragauti tikrai nemažai naujovių. Vieni alūs buvo geresni, kiti prastesni, treti visai nuobodūs. Visų jau neprisiminsi. Kas įstrigo atmintin – tai specialiai festivaliui aludario iš Amerikos virtas Grumpy‘s Pale Ale. Gal todėl, kad pompa JAV vėliava padabinta buvo, o gal kad amerikoniškų apynių atakos jau buvau pasiilgęs. Bet kokiu atveju, turint omeny, kad dažniausiai tinklo aludės dirbdavo visa valanda ilgiau nei kiti pubai, kone kiekvieną vakarą tekdavo vakarą užbaigti Wetherspoone ragaujant vis kitokį elį. Patys suprantat, jau būna ne ta būsena, kad šautų galvon pasižymėt alaus skonio ypatybes į savo išmanųjį telefoną…
Fuller‘s ESB
Vienas iš Londono aludarių pasididžiavimų. Fuller‘s alaus daryklos produkcijos buteliuose jau galima gauti ir Lietuvoje, tad ko gero žinote, kad jų alus skanus gerti. Tačiau ESB iš bačkos – ką jūs – tiesiog puikus! Aišku didelė dalis mano patirto malonumo nuopelno priklauso ir baro Prince Albert savininkui – frajeriui, artėjančiam prie savo gyvenimo saulėlydžio, nešiojančiam po du auksinius žiedus ant kiekvieno piršto – kad puikiai alų išlaiko, teisingai įpila ir juokeliu palydi. (Kai mus lydinčios damos bandė užsisakyt arbatos, tas tik pakraipė galvą: „žinot, mes šiame pube nelabai skatinam arbatą gerti“). ESB, mano nuomone, turi visas geriausias savybes, kuriomis privalo pasižymėti tikras tradicinis angliškas elis – kompleksiško pilno skonio, o panaudotas apynių derinys suteikia alui tiek gaivaus žolinio, tiek aštresnio citrusinio aromato. Galėtų Vynoteka ir šio alaus butelinę versiją atvežti mums į Lietuvą.
Amarillo
Puikiame pube The Charles Lamb Islingtone gėriau alų Amarillo, kuris, ko gero, kaip sufleruoja pavadinimas virtas su amarillo apyniais. Įtariu, kad alų išvirė Butcombe Brewery, bet jie savo saite neprisipažįsta. Vėl gi nepasižymėjau. Kuo man įstrigo šis alus – o gi netikėtu dūminiu poskoniu, lyg būtų parūkytas salyklas naudotas. Na ir žinoma – tas keistas pipirinis, liežuvį kandantis apynių aromatas. Žodžiu,labai patiko ne tik man, bet ir draugams. Jei kas ką žinot apie amarillo daugiau – komentuokit.
Draugai
Na ir galiausiai, bet tikrai nepaskutinėje vietoje noriu padėkoti visiems draugams, su kuriais puikiai laiką praleidom, alaus paragavom, žodžiu kitu persimetėm. Ačiū Adrian, Aidui ir Izabelei, Juliui ir Astai, Karoliui ir Olesiai, Nicos ir Savas, Gedui, Aivarui ir Gedui Si. Buvo smagu!
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Ale net širdis apsalo beskaitant… tik brolau, kaip tai nebuvai ragavęs mild’o, jei aš tau naminio mild’o buvau kadaisę veik visą dėžę įdavęs?
Įdomu paskaityt, kad britai po truputį įsileidžia ir amerikietiškus alus bei apynius. Beje pabrausinęs radau, kad Amarillo Ale daro St. Peter’s brewery iš Bungay, Suffolk, o bet tačiau bent jau anksčiau St. Peters savo alų Londone pilstydavo išimtinai tik vienam pube – garsiąjame Jerusalem Tavern Clerkenwell’e. Beje St. Peters gan konservatyvūs, dar ir dūmo prie amerikietiškų apynių jiems būtų per daug.
Kita paieška nuvedė mane iki Amarillo Golden Ale iš bravoro Milk Street, Frome miestelyje. Visai ne į temą nukrypimas, bet su šiuo miesteliu ir jame vykusiu psichodelinės ir dub-reggae festivaliu mane sieja ypatingi prisiminimai iš bene pirmosios kelionės į Angliją. Dabar žinosiu, kokį alų savo Frome studijoj geria susėdę P. Gabriel su Ozric Tentacles:)
Mūsų vietinis aludaris Brouwerij de Molen kiek pamišęs dėl Amarillo apynių – turi gal keturias alaus rūšis, kuriose jaučiasi labai stiprus šių apynių skonis ir kvapas. Netgi šių metų sezoninio bok alaus versiją Borefts Bok 2009 iš šių apynių pagamino, kas Olandijoje yra daugiu nei radikalu :)
Labai jau charakteringas Amarillo skonis – dar nesupratau ar jis man patinka, ar jau kiek ir per daug.
Ramtyns, Frome (tariasi Frum) – tai toks mažas miestelis netoli Bath? Jei taip, tai aš jame irgi esu trumpai pabuvojęs :) Gaila, alaus vietinio neteko ragauti.
Taip, prie Bath, tas pats. Graži ta Anglijos pusė