Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare“ – ne tik viena iš lengviausiai skaitomų ir šypseną keliančių istorijų apie mažas (tokias, kaip alus) ir dideles (tokias, kaip karas) žmogiškas silpnybes. Tai ir tikras XX amžiaus pradžios tuometinės Austrijos-Vengrijos provincijos Bohemijos arba  Čekijos gyvenimo būdo, papročių, kultūros būdo gidas. Tame tarpe ir atskleidžiantis apie tą paslaptingą hospodų pasaulį, kuriame viskas ir prasidėjo…

Naujo šios knygos leidimo lietuviškai (pagaliau su teisingomis Jozefo Lados iliustracijomis, kurio kiti piešiniai puošia ir šį straipsnį) proga – šiek tiek apie tas romano vietas, kur vienaip ar kitaip pasakojama apie alų. Susigaudyti jose mums padėjo knygos vertėjas Almis Grybauskas, elektroniniu paštu maloniai atsakęs į kelis mūsų klausimus ir pateikęs blaivinančius paaiškinimus.

„Ten kiekvieną dieną peštynės, žinia – juk Nusliai…“

Kiekvienas skaitęs romaną puikiai žino vieną pirmųjų scenų – „Taurės“ užeigoje sėdi policijos agentas Bretšneideris ir šnekina, o greičiau provokuoja jos savininką Palivecą. Iš tikrųjų ši užeiga, čekiškai vadinama „U Kalicha“, veikia ir šiandien (tiksliau, jos tradicinėje vietoje veikia restoranas ir suvenyrų parduotuvė, neseniai pradėjusi prekybą ir internete). Istorinėje vietoje priešais Nuslių rotušę tebėra ir „Banzetų“ („U Bansethů“) restoranėlis, kur Šveiką „apdaužė tą pačią dieną, kai pasirodė saulės dėmė“. Nusliai, esantys į pietus nuo tuometinio Prahos centro, netoli garsiojo Pankraco kalėjimo – tikrai nebuvo ta vieta, kur lankėsi aukštuomenės rašytojai ar jų damos.

Jozef Lada "Peštynės traktieriuje"

Nuslių užeigose atmosfera kartais įkaisdavo

„Prieš 30 metų esu matęs dar labai senoviškų interjerų – tokių, man rodos, bent jau Prahos centre nedaug belikę. Traktieriaus „U Kalicha“ interjeras, žinau, taipogi jau pakeistas“, – tapatinti senų ir dabartinių laikų Nusliuose mums neleidžia ponas Grybauskas. „O kodėl tiek daug romano istorijų vyksta ten? Romano pradžioje keikūnas Palivecas pamini, kad Nuslėse gausu kriminalinio elemento. Manding, kad ir šiandien tai nėra vienas iš patrauklesnių Prahos rajonų. Pavyzdžiui, Nuslių tiltas tiek tapo pamėgtas nuo jo šokinėjančių savižudžių, jog teko apipinti jį apsauginiais tinklais“.

„Šveiko“ vertėjas paaiškino, kodėl vertime čekiškam hospoda ar hostinec pavadinti pasirinko šnekamojoje kalboje gan retą žodį traktierius. „Aludė“ tam nelabai tiko, nes čekų hospodoj geriamas ne tik alus – tai matosi ir romane. Traktierius, mano nuomone, tiko todėl, kad tai ir kiek archaiškas žodis, tinkąs XX amžiaus pradžiai, ir kiek egzotiškas, nemūsiškas. O lietuvių raštijoje jis naudotas, kaipo toks yra ir Didžiajame žodyne“.

„Člověk míní, ale hospoda mění“

Traktierius arba hospoda, pasak legendų, dažniausiai buvo ir pačio romano gimimo vieta, nes Jaroslavas Hašekas mėgdavo ne tik klausytis čia pasakojamų istorijų (daugelis jų perpasakotų Šveiko lūpomis), jas užsirašinėti ant servetėlių ar netgi jose pats sudalyvauti. Jo kartos satyriniai čekų rašytojai, anarchistai, kaip pripažįstama – nekentė „poniškų“ kavinių ir restoranų, o aludėse rado savotišką poetiką, „tikrumą“, ten tarėsi radę geresnę visuomenę.

Šveikas

Glostė žvilgsniu...

Iš tikrųjų, Šveikas kaip herojus atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kaip vieno iš tūkstančio Hašeko apsakymų herojus – autorius iš hospodos parsinešė raštelį, kuriame aprašytas būsimas herojus: „Kvailelis savanoris. Pats pasiprašė pasitikrinti [sveikatos], nes norėjo į [Austrijos – Vengrijos] armiją“. Toks „vaikiškai šviesaus žvilgsnio, nuo kurio nežinai juoktis ar pykti“ Šveikas pirmą kartą pasirodo apsakymų rinkinyje 1912 metais. Ir jų tęsinyje, Hašeko parašytame 1917 metais jau Rusijos pusėje, Kijeve.  Šių istorijų pabaigoje  Šveikas nušauna savo karininką jo paties prašymu…

Tuo tarpu romanas, kur Šveikas – jau nebe idiotas, o taiklus pasaulio stebėtojas ar net išmintingas pašaipūnas – parašytas jau Hašekui grįžus į nepriklausomą Čekoslovakijos respubliką 1920 metais. Nedaugelis Lietuvoje žino, kad revoliucijos metais rašytojas buvo tikras bolševikų komisaras, atsakingas už tvarką įvairiuose miestuose už Uralo. Bugulmos mieste Tatarstane  ir dabar veikia Hašekui skirtas memorialinis muziejus. Tačiau nors Rusijoje buvo visiškai metęs gerti, pakliuvęs vėl į Prahos aludžių pasaulį, greitai savo priesaikus pamiršo, ir įsisuko į linksmą bohemišką gyvenimą. Ir tuo pat metu – rašė, rašė, – daugiausia Žižkovo aludėse. Istorijos buvo tokios geros, tad atsirado ir leidėjai, paskui ir pinigai – o tada istorijos pradėjo vėluoti, jų pradėjo trūkti, nes buvo leidžiamos dalimis – brošiūromis…

“Visada svajojau gyventi tiesiog traktieriuje”

Hašekas dirna

Triukšmas iš gretimo kambario netrukdė

Tada leidėjo Sauerio pastangomis 1921 vasarą Hašekas atsidūrė toliau nuo pagundų, Lipnicų miestelyje prie Sazavos upės, vaizdingose aukštumose tarp Čekijos ir Moravijos. Čia dailininko Panuškos surastame pensione, o tiksliau jo hostinece „Prie Čekijos karūnos“ rašytojas ir parašė didesnę Šveiko nuotykių dalį. Nuomojami kambariai susisiekė su tenykščiu traktierium ir autorius, pravėręs duris, galėjo bendrauti su jo lankytojais nepakildamas nuo savo darbo stalo.” Teigiama, kad apie savo naujas „darbo sąlygas“ Hašekas taip atsiliepė: „Pagaliau gyvenu traktieriuje, nieko geresnio man negalėjo nutikti“. Beje „U České koruny“ šiandien priklauso rašytojo anūkui ir sėkmingai veikia.

Ramybė ilgai netruko – apie naują rašytojo įsikūrimo vietą sužinojo jo žmona rusaitė Šura, o vėliau – ir visa plejada jo draugų iš Bohemos, kuriems Hašekas vesdavo ekskursijas po apylinkes. Ekskursijos, savaime suprantama, daugiausiai susidėjo iš vietinių aludžių lankymo, panašaus į aprašytą Šveiko „anabazį“ (apie tai netrukus). Tik 1922 rudenį išpopuliarėjęs ir praturtėjęs autorius nusprendė iš užeigos kraustytis, ir „seniems kaulams saugoti“ nusipirko namelį labai netoliese. Deja, sveikatos Hašekui užteko tik trim mėnesiams, ir romanas apie Šveiką nutrūko beveik įdomiausioje vietoje.

„Man atsitiko nelaimė: sėdau gerti alaus…“

Alus garsiajame romane vaidina svarbų vaidmenį. Prisiminkime vien tai, kad jis yra netiesioginis kaltininkas garsiojo „Šveiko anabazio“ – gerdamas stoties bufete alų bokalas po bokalo (ir dar juo vaišindamas pasiklydusį vengrų kareivį), žymusis karys išleidžia bilietui skirtus pinigus ir į paskyrimo vietą Budejovicuose turi keliauti pėsčiomis. „Nesu autorius ir galiu tik spėti, kad šis epizodas yra Šveiko flegmatiško požiūrio į viską fragmentiškas atspindys“, – mūsų įkarštį ieškoti čia gilesnių prasmių malšina „Šveiko“ vertėjas ponas Almantas.

Na o kaip su tolimesne Šveiko kelione per Pietų Čekijos kaimus, autoriaus pavadintu „anabaziu“? Tas anabazis, beje, kartais primena žygį ne nuo miestelio prie miestelio, bet nuo užeigos prie užeigos (nors kai kurių traktierių pavadinimai, pavyzdžiui, „Katino“ arba „Na kocourku” Putimo miestelyje – išgalvoti). Ir spiritinių gėrimų šiuose romano epizoduose geriama daugiau, to nevengia net uniformuotieji pareigūnai? Gal tai jau kita aludžių kultūra, nei Prahoje?

Šventinė hospoda

Romano aptarimas nesustojo ir rašytojui apleidus traktierių

„Jeigu jau imti iš esmės – tai, ką jūs vadinate „čekiškos aludės fenomenas“ – tai vokiškos alaus kultūros mažai modifikuotas variantas. Net ir ją aprašanti Hašeko kalba atrodo senstelėjus, nors vis dar daro poveikį savo ekspresija ir niuansais. Labai šiandien bado akį jo germanizmai“, vėl mus ramina pusę metų gyvenantis Čekijoje ir Brno universitete lituanistiką dėstantis ponas Grybauskas. „Kalbant apie Šveiko anabazio epizode minimus žandarus dera prisiminti, jog veiksmas vyksta žiemą. O žandarai dirba – kaip sakoma – lauko sąlygom. Romas juk dalytas ir kareiviams, kad gertų su arbata ir taip sušiltų“. Tai ir tiek apie svetingą kraštą Pietuose tarp Taboro ir Budejovicų, kur „pakeliui visur pasitaikydavo puikių žmonių“, kurie visaip sušildydavo į savo pulką skubantį kareivį.

Šveikas kaip prekių ženklas

Tuo tarpu su tuo, kai Šveikas šiandien yra ir literatūros klasika, ir turizmo industrijos dalis –sutinka ir mūsų pašnekovas, ir patys Čekijos gyventojai. Mūsų nurodytos autentiškos Hašeko pamiltos vietos Prahoje ir Vidurio Čekijoje– anaiptol ne vienintelė vieta, kur pamatysi Šveiko vardą ar Jozefo Lados paveikslus. Restoranų „Pas Šveiką“ iš tikrųjų daugiau miestuose, kuriuose jo autorius niekada nebuvo. Nepaisant to, joks aludaris Čekijoje nedrįsta savintis jo vardo ir leisti „Šveiko“ alaus. Ar naudoti geriausiai žinomo čeko vardo konkretaus alaus reklamoje – ne taip, kaip kai kurie kaimyninių šalių verslininkai.

Sanokas

Aludė "Pas Šveiką" Sanoko mieste Lenkijoje (beje, čia herojus lankėsi)

O pagunda tam tikrai yra, juk viename epizodų atsisveikindami areštantai Šveikas ir pionierius Vodička ne tik sutaria susitikimo po karo valandą, bet ir įvardija savo mėgstamą alų (Didžiųjų Popovicų arba dabartinį „Kozel“ ir Smichovo arba dabartinį „Staropramen“).

Panašų klausimą prieš kelis metus čekų žurnalistai bandė užduoti ir jau minėtam garsiojo rašytojo anūkui Richardui Hašekui. “Senelis vaikščiodavo po traktierius, aišku į tuos, kur buvo geras alus – tai reiškia, tinkamo šalčio, skonio (sunkiai išverčiamas čekiškas žodis říz), kad gera puta būtų. Alaus rūšių tada buvo daug, nes alaus daryklų daug buvo. Tai kai keliaudavo po pasaulį, visada tas daryklėles aplankydavo. Ir man atrodo, kai alaus paragaudavo ir geras alus būdavo, tai prie jo ir likdavo“, – nė nemirktelėjęs išrėžė „Šveiko“ autoriaus paveldėtojas.

Tai kokį alų labiausiai mėgo Hašekas, dar perklausė klausinėtojai.

„Jei geras alus būdavo, tai ir mėgstamiausias“, – reziumavo anūkas.

Tai tiek! tos čekiškos šveikiškos išminties.

Straipsniui iliustruoti panaudoti Jozefo Lados piešiniai.

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *