kepalai keptiniam alui

kepalai keptiniam alui - foto PPJ (alaus.info)

Lenkijos naminių aludarių ir alaus mėgėjų portale „Browar“ laikas nuo laiko išlenda koks nors fragmentas, susijęs ir su aludaryste Lietuvoje. Atradome ten ir keptinio alaus aprašymo…

Autoriai ten cituoja Biruta Markuza-Bieniecka parašytą kulinarijos vadovėlį “Chłodnik znad Niemna” arba „Šaltibarčiai prie Nemuno“. Nors jis išleistas paskutiniais „komunos“ metais – ant viršelio dar įterptras LTSR vėliavą primenantis motyvas, skaitytojus (o ir mus) maloniai stebina tai, kad joje daug kur rašoma apie namuose – bajorų ar valstiečių – verdamą alų.

Įdomiausias skyrius, kuris visas skirtas tam, kaip namuose išsivirti alaus:

„Seniausias užrašytas alaus gamybos aprašymas yra apie keptinį alų. Salyklui imdavo skirtingų javų grūdus, pirmiausai eraičino, kuriuos maišydavo su avižomis ir miežiais. Šilumoje sudaigindavo, tada išdžiovindavo, maldavo rankiniu malūnu, tada pridėdavo tiek vandens, kad tešla būtų tiršta (kad stovėtų įbestas medinis šaukštas). Gerai iškurenus krosnį pavėdindavo šilumą, tada klodavo pėdą rugių šiaudų, ant jo tešlą maždaug 6 cm storio sluoksniu, o tada krosnį uždarydavo.

Kepdavo iki tešla gerokai paruduodavo, tada ištraukdavo, lauždavo į gabalus ir didelėje grūstuvėje sutrindavo su šiaudais. Ką gaudavo tai yra užkeptą salyklą berdavo į karšto vandens bačką, dėdavo apynių ir liepos žievės, uždengdavo antklode ir duodavo „ištraukti“ 4-5 valandas. Po to laiko skystį (misą) perleisdavo per lininį arba medvilninį audeklą į kitą indą, vadinama „rečką“, ir ten jau sudėdavo mieles.

Po fermentacijos alų dar kartą nukošdavo ir pildavo į bačkas arba ąžuolinius „antalkus“. Ant 70 kg grūdų sunaudodavo apie 102 l vandens, na o jau apynių – pagal nuožiūrą. Kaustytų statinių laikais statinių atidarymas ir alaus nuleidimas buvo nelengvas darbas: kartais linksmas, o kartais netgi pavojingas. Atidaryti statinės eidavo dviese, net trise; atgal grįždavo dažnai netgi nuo kojų iki galvos šlapi“.

Apie tai, iš kur tokios mielės – kitą kartą… (bus daugiau)

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

10 Responses to Šlapi nuo kojų iki galvos, arba toliau apie keptinį alų

  1. Anonymous says:

    […] apie keptini alus tikroalaus bloge […]

  2. ponasniekas says:

    ką galėtų reikšti “eraičino”. Lasickis mini žemaičių namų dievą Eraiczyn.
    Eraiczyn. Był to u Zmujdzinów bóg domowy..

  3. pofke says:

    Eraičinas – toks žolinis augalas.

    Užsieniuose daro irgi eksperimentus aludariai su eraičinais:
    http://www.homebrewtalk.com/f36/brewing-tall-fescue-malt-145058/

  4. ramtyns says:

    Aha, pasarine kultura: http://lt.wikipedia.org/wiki/Eraičinas
    Sekanciam poste is sios serijos bus dar apie tai, kas atsitiktinai papuldavo i grudus, bet pagerindavo alaus kvapa…

  5. Donatas says:

    Stumbražolė irgi miglinių šeimos- gal apie ją čia kalba? Negirdėta, jog erainčinas turėtų kvapnumo.

  6. Ciobiskis says:

    Originale – kostrzewa.
    http://pl.wikipedia.org/wiki/Kostrzewa

  7. pofke says:

    Eraičinas ne dėl kvapnumo, o kaip bazinis salyklas labiau, kiek iš amerikoniško skonio aprašymo suprantu.

  8. Ciobiskis says:

    Jo iš teksto panašu, kad eraičinas naudojamas iš “ubagystės”, o ne tikslingai dėl aromato.

  9. ponasniekas says:

    jo šitų gyvas velnias tarp grudų būna. tik nupjovus pasėlius ir nukūlus grūdus.

  10. ramtyns says:

    kvapas niekaip nesusijes su eraicinu, o su kita zole, kaip bus matyt is kito posto…