Prabėgus kuriam laikui, Kauno viskio baras “W 1640” pasikvietė mus į dar vieną, šį kartą pasaulio viskių, degustaciją. Džiugu, kad edukacinės iniciatyvos šiame bare nepasibaigė tik su jo atidarymu. Aišku, tokie projektai padeda ir uždirbti. Tačiau, pripažinkime ir alaus barų tarpe Lietuvoje dažnas atvejis, kai apie degustacijas daug kalbama prieš atsidarant ir atsidarymo vakarą, o vėliau viskas jau yra tik apie kainas ir darbo laiką.
„W 1640“, panašu, nusprendė pasukti kitu keliu ir priblokšti plotu nedidelio bariuko Kauno Senamiestyje lankytojus savo pasiūlos platumu. Už ką juo jau įvertino ir žurnalas „Whisky Magazine“. Dabar turimoms daugiau kaip 150 viskio rūšių pristatyti baras kaip tik išleido ir specialų meniu, kuriame jos surinkiuotos pagal lakoniškai bet taikliai apibūdintus pasaulio viskio regionus. Man sakė, kad išleido meniu tyčia ant neblizgaus popieriaus, kad paragavus būtų patogu užsirašinėti įspūdžius.
Lašas vandens atskleidžia aromatą
Panašu, kad „W 1640” jau nuėjo nemažą kelią kurdami viskio vartojimo kultūrą – taip sakant, „nuo viskio su kola ir ledu link viskio su tyru vandeniu“. Dauguma publikos, kurią sudarė pakankamai jauni ir jaunatviški žmonės, jau puikiai mokėjo įsilašint kelis lašus vandens geresniam aromatui atskleisti. Beje, meniu pateiktos ir tikros keturios viskio namų taisyklės pagal „W 1640”, kurios skamba maždaug taip: „Stalo vanduo“, „Nežinai – klausk barmeno!”, „Daugumai viskio – degustacinės taurelės“ ir „Neskubėk!”. Šauniai suformuluota, nieko nepasakysi.
Taigi, degustacija! Palyginus su praeitu kartu, nebuvo jokio posh vedėjo, o prie lektoriaus pulto su stiklinaitėmis stojo vienas iš baro šeimininkų Šarūnas. Žaidimo taisyklės, siekiant geriau pažinti gėrimo aromatus, skonį ir poskonį – tos pačios. Tačiau buvo įdomu sužinoti būdą iš išvaizdos pažinti viskio amžių. Pasukiojus taurė ir leidus gėrimui nubėgti jos kraštu, iš “ašarų” (tears) susiformuoja “kojos” (legs). Kuo jaunesnis viskis, tuo “kojos” arčiau suglaustos, o “ašaros” bėga greitai. Brandesnio salyklinio viskio ar cask strength versijos ašara stambesnė, o taurės kraštu rieda lėčiau.
Kvadratiniuose buteliuose airiai stato savo viensalyklį
Sprendžiant iš baro blogo, vakaro vedėjas kaip tik buvo grįžęs iš Airijos, kur apie savo viskio istoriją jam galva ūžė (ir nuo Škotijos pusės link savęs suko) vietos viskio gamintojai. Šiaip ar taip degustacijos pradžiai buvo pasirinktas visame pasaulyje modernaus dizaino stačiasieniame butelyje populiarėjantis airiškas “Wild Geese Single Malt”. Viskio pavadinimas, pasirodo, su paukščiais nesusijęs, o yra Tėvynę palikusio ir į platų pasaulį išlėkusio airio apibūdinimas. Iš tikrųjų, gėrimas pasižymėjo santykiniu airiško viskio lengvumu. Tikrai galėjo priminti šalia miežių lauko pikto anglo nukautą airių kareivį, dabar gulinti tarp gėlių bei vaisių ir žvelgiantį į vasaros dangų.
Kadagys - švedo paslaptis
Tuo metu degustacija mus skubiai permetė į visai netikėta vietą – Švediją, kur žiemą paslidinėjo aštuoni inžinieriai, prie židinio pasitarė, iš švediškų resursų pastatė pirmąją ir garsiausią vietos viskio varyklą – Mackmyra Destilleri. Iš tikrųjų, tai įspūdingas verslo projektas, kuris, pasak vedėjo, jau veržiasi į Kinijos rinką, o pas save šalia Gavla miesto ketina pasistatyti tikrą viskio gamybos skanseną. Galbūt būdas brandinti viskį mažose vietinio ąžuolo statinėse, gal kadagiai panašiai kaip aludarystėje naudojami filtravimui lemia išskirtinį švelnų, kiek saldoką “Mackmyra Malt Whisky” skonį, kuris pajėgus privilioti viskio gurmanus į parduotuvę tegu ir švediškame miške prie ežero.
Vyriški skoniai
Šitoje vietoje mus iškėlė iš Šiaurinės Švedijos ir perkėlė į Ameriką, kur turėjome susipažinti su klasikiniu Tenesio burbonu „Wild Turkey 8 Yr Old“. Burbonų savybių apibūdinimas galbūt reikalautų atskiro straipsnio (ar apsilankymo Amerikoje :), tačiau taisyklė čia yra tokia, kad daugiau nei pusė maišyto viskio turi sudaryti kukurūzų spiritas. Hunterio S. Thompsono, Rembo ir „Cowboy Junkies“ dėka šis burbonas tapo labai populiari vyriško pasismeigimo priemone Valstijose, tačiau reikia pripažinti kad 8 metus brandinta jo versija tikrai įdomi – karčiai turtingas skonis tuo pačiu yra tarsi „užapvalintas“, palieka medaus švelnumo poskonį.
Bowmore šiaip - nykoka vieta...
Daugiausia diskusijų, kaip visada, sukėlė paskutinis aptartas viskis . Tai buvo „Bowmore Cask Strength”, kilęs iš legendinės degačių durpių ir sūrių jūros vėjų kvapo salos Islay prie Škotijos vakarinių krantų. Degustatoriui pakvietus publiką pasidalinti įspūdžiais, pasigirdo drąsesni šūksniai: „Smala!”, “Degutas!” ar net „Višnevskis!”. Vakaro vedėjas pagyrė išradinguosius ir pabrėžė, kad šiuolaikinėje viskio kritikoje, apibūdinant skonius ir aromatus, vyrauja didelė terminų laisvė ir skatinamas poetinis išradingumas (pavyzdžiui, „šlapio gyvulio kailio skonis“ :). Šiaip ar taip matėsi, kad „Bowmore“ tikrai galioja love or hate taisyklė – kai kurios dailiosios lyties atstovės tik lūpomis prisilietė prie šio gėrimo taurės, o kai kurie vyrai, neabejoju, pradėjo planuoti pradžiai dar 6 “W 1640“ turimų dūminio viskio rūšių paragavimą, jei ne kelionę į ūkanotąjį Ailėjų.
Degustacija kaip viskio kultūros būdas
Iš naujojo meniu matosi, kad „W 1640” pasiruošė tokiems užsinorėjimams – į vieną degustacinį pasiūlymą yra supakuoti keturi „Škotijos Islay regiono viskiai“. Jei nori, gali rinktis paketą „Vienasalykliai viskiai iš skirtingų Škotijos regionų“ (ty, po truputį Speyside, Aukštaitijos / Highlands ir salų viskių) arba atskirai Japonijos, Amerikos, Airijos ragavimo paketus bei viskio rinkinius „Aplink pasaulį“ – panašius į tai, ką mums teko išbandyti šiandien. Atrodo, kad numatyta dozė 4 x 20ml yra optimali vakarui pradėti, bet neužtęsti…
Degustacija baigėsi laisva diskusija, kurios metu buvo iškeltas klausimas, kodėl šiaurės lietuviai iš stipraus alaus ko nors neišdistiliavo. Taip pat, aptartas nykstantis natūralus salyklo gamybos būdas pačioje darykloje floor malting. Ar į madą ateinantys užrašai ant butelių apie netaikytą šalto filtravimo būdą „No Chilled Filtering“.
Panašu, kad pasaulio (o dabar ir Lietuvos) viskio – kaip ir alaus scenoje – iš mados išeina vien tik pigūs gamybos būdai ir daugėja įvairovės, „vienasalykliškumo“, ir įdomybių.
Palinkėkime „W 1640” nesustoti jų pristatinėti!
Panašūs įrašai:
Niežti pasidalinti su kitais?
Dekui uz palaikyma ir puikia recenzija! Sláinte! :)
geras straipsnis, galbut kiek “neformatas” šiam blog’ui, kita vertus kodėl neparašyti, gal koks aludaris “susipras” atsiųst autoriui savo
antrinį produktą paragaut