Ką tik grįžau iš šiaurės rytų Lietuvos. Tai, ką ten pamačiau leidžia man teigti – šiuo metu įdomiausi alaus dalykai vyksta ten, ežerų krašte, o ne kur nors Biržuose ar Vilniuje.

Vasaknų dvaro svirnas šiandien

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. Dvare jau pilnai įrengtas ir paleistas naujasis alaus barvoras. Puiki priežastis apsilankyti.

Su Alfonsu ir Rasa susipažinome dar Baltijos aludarių suvažiavime Aizputėje, kur jie ir papasakojo apie savo dvarą bei idėjas. Be įdomių planų ir nemažo įdirbio, jie pasirodė beturį gerą skonį aluje – labiausiai mėgsta ir išmano belgiškus alus.

Apžiūrėti bravorą dar seniau kvietė pažįstamas aludaris ir inžinierius Dainius Lopeta. Tai jie su kolega (o gal ir giminaičiu) Saulium Lopeta ir suprojektavo bei su vengrų partneriais įrengė šį bravorą, kartu su naujuoju dvaro šeimininku ištobulino du naujus alaus receptus bei pradėjo gamybą.

Įsiminkite šiuos vardus – drįsčiau teigti, kad šiandien Dainius ir Saulius Lopetos yra kvalifikuočiausi ir perspektyviausi alaus gamybos profesionalai Lietuvoje, nuolat besidomintys savo sritimi, dalyvaujantys konferencijose. Dirbę, įrengę ar startavę ne vieną alaus daryklą – čia galime paminėti keletą: Vilkmergės HBH, Belmonto, Bravariją, Avilį, Prie Katedros ir t.t. – jie yra tie, kurie atkakliai ir nesigarsindami dirba savo darbą tam, kad šiuolaikinio tikro, mažojo alaus ratas suktųsi ir judėtų pirmyn.

Tas pats svirnas prieš dešimt metų

Vasaknų dvarą atrasti nesunku, nors stovi jis nuošaliai, gražioje vietoje ant aukštumos prie Vasakno ežero. Dvaro savininkais dar nuo XVI a  buvo įtakingiausi Lietuvos didikai: Radvilos (kurie beje, pradėjo tų pačių Biržų pramoninės aludarystės istoriją), vėliau Pliateriai ir Tiškevičiai.  Kadagi pats dvaro pastatas šiandien sunykęs iki pamatų, naujieji savininkai 52 vietų viešbutį, restoraną, konferencijų salę ir poilsio erdves įrengė buvusiame dvaro svirne. Džiugu, kad skoningai – suvaldyta prabanga, modernios erdvės, saikingai panaudotas medis, net aukšta britiško stiliaus bibliotekos siena – visa tai dvelkia tinkamu dvarui lengvu aristokratiškumu. Šalia dar laukia sodininko rankų didžiulis parkas.

Alaus darykla įrengta buvusiame tarnų name. Įdomu tai, kad dvare iš tiesų anksčiau būta alaus bravoro – o taip pat sūrinė bei 12 m. aukščio kaminas. Dvaro atgaivinimo ateities planuose – ir rūkykla, ir sūrių gamyba, ir dar šis tas.

Bravoras

Prie akmeninio pastato, kurio antras aukštas dar nebaigtas įrengti (ten bus degustacijos erdvės) pasitinka Saulius ir Dainius. Įėjus vidun, iškart į akis krenta išlikusios gražios raudonų plytų sienos, tokių pat plytų arkiniai praėjimai, ir patalpose efektyviai išdėstyti nauji, blizgantys bravoro įrenginiai. Jų čia nemažai – vien fermentavimo-brandinimo talpų – 12 vienetų – kiekviena talpinanti po toną. Centrinėje patalpoje – 500 litrų talpos variu blizgantis virimo blokas su valdymo pultu, šalia jo – taip pat variu dengtas, kombinuotas vandens pašildymo ir “virpulio” (nuosėdų nusodinimo) katilas.

Virimo blokas su valdymo pultu

Kitose patalpose – šaldymo, plovimo, mielių surinkimo ir saugojimo įrenginiai bei naujoviški saikikliai su keičiamais steriliais maišais. Sterilūs maišai turi dvigubą paskirtį – jie leidžia saikikliuose pasiekti norimą slėgimą oru (nenaudojant svetimos angliarūgštės ir orui nesiliečiant su alumi), taip pat nebelieka būtinybės naudoti intensyvią chemiją saikiklių plovimui.   Aušinimui naudojami dviejų pakopų šilumokaičiai.

Ir nepatyrusia akimi matosi įrangos bei sujungimų kokybė, taip pat ir estetiškai deranti prie patalpų savitumo. Čia netaupyta, metalą keičiant plastmase. Atsisakyta ir sanitariniais sumetimais iškelto reikalavimo padengti senovines plytas plaunamomis plytelėmis – vietoje to buvo surasta speciali danga, kuria padengus sienas, pasiekiamas tas pats efektas, neprarandant architektūrinių detalių.

Dainius ir Saulius neslėpė pasididžiavimo pasiektu rezultatu ir drąsiai teigė, kad tai – moderniausiai Lietuvoje įrengtas mikrobravoras. Didžioji dalis įrangos pagaminta ilgalaikių partnerių Vengrijoje – būtent jų kaina ir kokybė per ilgą laiką pasitvirtino labiausiai.

Saikikliai ir brandinimo talpos

Po apžiūros ir gausybės techninių pokalbių pradžiūvusias burnas suvilgome čia pat Sauliaus pagamintos duonos gira – šiltas duonos aromatas, geriasi smagiai, skonis “minkštas”, kiek salsvas – beveik kaip pas močiutę.

Dainius Lopeta džiaugiasi rezultatais

Netrukus prie lūpų keliame šviežią alų iš brandinimo talpų (alus brandinamas mažiausiai mėnesį). Gurkštelėjus iš stiklinės, mano akys nušvinta – pagaliau, puikus lageris! Šviesus, gilaus ir pilno skonio, pagamintas iš trijų austriškų salyklų ir maloniai, bet ne perdėtai kvepiantis kilmingais vokiškais apyniais, kurie alui taip pat suteikia ir atsvarą aiškiai jaučiamam salykliškumui. Beveik atspėju, kad tai Hallertauer, iš tiesų – vokiški Hersbrucker apyniai iš to paties Hallertauer slėnio. Fermentacijai naudojamos Weihanstephan lagerio mielės – klasikinis pasirinkimas. Aludarių pasakojimu, tai mielės, su kuriomis gan lengva dirbti. Tiesą sakant, šis alus man šiek tiek priminė kitą Dainiaus kūrinį – Belmonto šviesųjį, taip pat virtą vien su aromatiniais apyniais.

Ragaujame antrą rūšį. Tai pustamsis alus iš keturių salyklų, fermentuotas su Lietuvoje labai populiariomis aukštutinio rūgimo Safale 33 mielėmis. Techniškai tai turėtų būti elis, tačiau skonyje ir kvape labai mažai fenolių, tik aiškus salyklo ir kiek stipresnis nei pirmajame aluje, apynių skonis (naudojami tie patys Hallertauer aromatiniai ir šiek tiek karčiųjų apynių). Pasirodo, šis alus fermentuojamas prie 14 C temperatūros, kas ir lemia tokius subtilius rezultatus. Rezultatas vėlgi puikus: sodrus skonis, kažkas tarp tamsesnio elio ir salyklingo Vienos lagerio.

Tai – meistriški kūriniai, man neabejotinai geriausias naujas lietuviškas alus. Ieškokite – jie ką tik pasirodė “Alyno” tinklo parduotuvėse po “Vasaknų dvaro” marke. Giros taip pat galima rasti parduotuvėje “Link Molėtų”, PC “Ozas” (ir dar kažkur, nebepamenu).

Ačiū bravoro savininkams už leidimą talpinti fotografijas, Dainiui ir Sauliui – už ekskursiją. Linkiu sėkmės plėtojant savo viziją ir kreipiant tikro alaus liniją teisinga linkme.

Panašūs įrašai:

25 Responses to Vasaknų dvaro ir bravoro atgimimas

  1. audryla says:

    Ar apie šitą “Alyną” šneka?
    http://www.alynas.lt/lt/

  2. ramtyns says:

    Apie ta pati, bet siulyciau pirma pasiskambinti ir pasiteirauti ar jusu artimiausiame Alyne jau turi sio alaus

  3. audryla says:

    Praeitą savaitę dar tikrai neturėjo…
    Pamėginsim šią savaitę patikrint.
    BTW dėkui už įdomią (tikiuosi ir skanią) info..

  4. GiN says:

    Turiu žalingą įprotį pastebėti korektūros klaidas :)
    “..po “Valaknų dvaro” marke.” Turi būti “Vasaknų”?

    Ačiū už straipsnį!

  5. popas says:

    Ragavau praėjusią savaitę tamsaus. Skanus, bet pasirodė kažkur labai labai matytas :)

  6. Ciobiskis says:

    Kilo įdomus klausimas… Va, skaitome – austriško salyklo deriniai, vokiški aromatiniai apyniai… O kiek tai keičia alaus savikainą. Tai yra kiek “brangiau” yra pagaminti alų iš aukščiausios kokybės ingredientų. Galima ne litais, galima procentais…

  7. Naminis says:

    Ciobiski, kitokiu, nei uzsieniniu mieliu ir apyniu Lietuvoje nebuna, na bent jau tiek, kad i serijine gamyba leisti, kol kas. O salyklu lietuvisku ir uzsienietisku kainos skiriasi vidutiniskai 20-50 proc. uzsienietisku nenaudai.

    Kas del aprasyto alaus, tai ir neragavus “matosi”, kad alus, kaip Popas auksciau pastebejo – “kažkur labai labai matytas”. Matyt Ramtynui apsuko galva tikrai ispudingai atrodanti bravoro iranga ar dar kazkas, kas straipsnyje neaprasyta :P

    Noriu tokio bravoro :/

  8. ramtyns says:

    Pasak Savasalus, užsienietiškų salyklų kainos artėja prie lietuviškų (jų parduotuvėje pirmieji tik 1.5 k brangesni už lietuviškus). Be to, paradoksalu, bet britišką salyklą iš Britanijos atsigabenti kainuoja beveik tiek pat, kiek atsivežti lietuvišką iš Panevėžio į Vilnių!

    Vokiškų, britiškų ir slovakiškų apynių kainos skiriasi gana nežymiai. Galų gale, ingridientų savikaina galutinėje alaus kainoje nėra tokia didelė. Čia beveik tiktų muzikos įrašo kainos ir autoriaus atlyginimo dalies palyginimas – pastarasis yra vos keli procentai.

    Kas dėl “matyto” alaus, ne visada verta spręsti apie knygą iš viršelio. Alaus sudėtis yra žinoma, svarbi, bet ne esminė alaus kokybės dalis.

  9. PPJ says:

    Ramtynai, priešpaskutinėje nuotraukoje, patalpos gale, 3 horizontalios brandinimo talpos ar kokie kiti agregatai?

  10. ramtyns says:

    Audryla, įdomus radinys, ačiū už nuorodą.

    PPJ, horizontalios – saikikliai, skirti alaus perpylimui į kegus.

  11. ramtyns says:

    Ką tik teiravausi telefonu Klaipėdos “Alyno” parduotuvėse – sakė neturi, bet minėjo kad lygtai turi Kaune.

  12. Domas says:

    labai graži naujiena lietuviško alaus scenoje, tačiau man irgi iškilo klausimas kaip stipriai užsienietiški ingredientai lemia alaus kainą. Drįsčiau suabejoti, kad atsivežti britišką salyklą kainuoja beveik tiek pat kaip iš Panevėžio iki Vilniaus.
    Žaliavos nėra didžiausia dalis alaus kainodaroje, bet manau užima pakankamai svarbią dalį, nes tada argi vertėtų didiesiems gamintojams aukoti kokybę ir virti alų iš ekskruduotų miežių, nesalyklinių medžiagų dėti enzymus, o salyklo kiekį sumažinti iki 40 %?

  13. ramtyns says:

    Domai, juk dideliuose fabrikuose, kur gamybos kiekiai didžiuliai, procesai automatizuoti ir/arba pagreitinti iki maksimumo. Ten žaliavų kaina sudaro labai svarbią dalį savikainos. Tad net nedidelis žaliavų kainų svyravimas (ar kitas proceso faktoriaus pakitimas) greit pasimato išlaidų lentelėje. Aplinkoje, kur yra didelis spaudimas dėl kaštų mažinimo ir akcininkų pelno maksimizavimo bet kokia kaina, tokie svyravimai netoleruojami. Akcininkas nepatenkintas, grūmoja pirštu: nu nu nu:)

    Tuo tarpu mažųjų bravorų atveju, manyčiau, gamybos ir distribucijos išlaidos sudaro didesnę savikainos dalį, todėl medžiagų sanaudos turi kiek mažesnę reikšmę. Tuo mažieji ir pranašūs, kad GALI būti lankstesni, kurti geresnius skonius, naudoti geresnes medžiagas.

    Galų gale juk ir butelis tarkime Būtautų dvaro alaus, kaip kokybiškas alus, gali kainuoti keliskart daugiau nei pramoninis lageris…

    Apie transportavimo kainas gal papasakos tie kurie tiesiogiai su tuo susiduria, aš tik perpasakojau girdėtą repliką.

  14. [...] nauju Vasaknų bravoru, pasimėgavę Sartais pas Čižą, grįždami namo, užsukame į Molėtus. Įvairiais kanalais iki [...]

  15. kaz says:

    Gaila, kad bravoras ir restoranas paprastai pro šalį važiuojančiai publikai neprieinami – prie dvaro šlagbaumas uždarytas, prieinam pėsčiom – alaus neparduoda. Nei vietoj gert nei išsinešt. Nukreipė į Alyną

  16. ramtyns says:

    Tas tiesa, Kaz – jie ne restoranas ir ne alubaris, alaus nepardavinėja.. kiek žinau, juo vaišina svečius kurie pas juos apsistoja, arba užsisako pokylį. Gali būt, kad jie net prekybos licenzijos neturi (gamybai jos nereikia).

    Galima tikėtis, kad kai pabaigs degustacijų kambarį virš bravoro, jame bus galima padegustuoti atvykus.

  17. Zaratustra says:

    Nežinau ko girtis kad žmonės atidarė kitas straipsnyje paminėtas aludes su bravorais-Akropolyje Vilniuje Bravarios alaus kokybė baisi,baisiau už pramoninį myžalą Švuturį,Katedros Avilio šeimininkai nauji po 8 litus pardavinėja kažką panašų į alų nes pasikeitė savininkai.Ingridientai gali būti visi tik vokiški arba angliški-jei žmonės nori pagaminti gerą alų iš principo jie nieko iš Panevežio neveš.Kol kas Lietuvoje “Būsi trečias” Totorių g-vej alus geriausias nors jie veža misą iš Čekijos,antroj Gintaro alus.Visa kita Varniukai,Ponorai ir taip toliau be galo be krašto yra labai prastos kokybės.

  18. ramtyns says:

    Zaratustra, “tie žmonės” (jei kalbame apie Lopetas) neatidarė, o įrengė minėtas alaus daryklas. Toliau jau alų verda, kainodarą pasirenka visai kiti žmonės, tuos dalykus neturėtų būti sunku atskirti. Beje, pritariu, kad Bravarijos ir “Prie katedros” dabartinė veikla nėra nei kūrybinga, nei įkvepianti.

    Dėl ingridientų nesutinku, pirmoje vietoje yra ne ingridientai, o aludario meistriškumas ir daryklos savininkų ribotumas ir riboti pasirinkimai (dažniausiai nevykę).

    Taip pat nesutinku dėl kategoriškų apibendrinimų “taip toliau ir be krašto viskas blogai”, tai tiesiog netiesa. Yra geresių ir prastesnių pasirinkimų ir rezultatų. Pvz. nesenai apsilankęs Kretingos mugėje, įsitikinau, kad “Varniukai” tebėra kokybiški – kai juos pilsto daryklos darbuotojai/savininkai. O va “Jūros šventėje” užvakar man pripylė šilto “Varniukų” ir kai daviau pastabą, vietoj to kad pripažinti klaidą, tikriausiai samdytas pilstytojas pavartė akimis ir bandė aiškinti, kad “toks turi būti”. Galėjo dar pasakyt kad šiltas, nes “gyvas”. Gėda.

  19. Ciobiskis says:

    Džiugu, kad šio alaus tikrai yra Kauno “Alyne”. Šiandien. Jo skonis tikrai pozityviai kitoks, ypač tamsesniame įdomios mielės. Nors gal norėtųsi dar intesyvesnio, tirštesnio skonio. Čia gal todėl kad šalia “Leffe” :)
    Dar meniu mačiau “Žemaičių nefiltruotas”, kas tai?

  20. Vaidas says:

    Jau galima “Vasaknų dvaro” alų įsigyti ir “Šnekučio krautuvėlėje” Kaune, V.Kreves pr. 43A (pc Rimi).

  21. ramtyns says:

    @Vaidas – ačiū, užsuksiu specialiai dėl jo pas Šnekutį
    @Čiobiškis – Žemaičių nefiltruotas tai greičiausiai Lokio alus, nieko blatno

  22. [...] bravorą 2×2 m. dydžio rūsio kambarėlyje. Dar nedaug girdėjomė, bet daug tikimės ir iš Vasaknų bravoro, įrengto sename dvare. Vienas po kito atsiranda ir naujos kokybės parduotuvės bei barai – [...]

  23. [...] P.S. nemažai pasiskaitymo ir pasižiūrėjimo apie Vasaknų dvarą ir jo bravorą galima rasti Tikrame aluje. [...]

  24. Vidas says:

    Beje, dvaras ne Būtautų, o Butautų!

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *

You may use these HTML tags and attributes: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <strike> <strong>