Kai buvau mažas, tėvas iš Družbos knygyno parnešdavo komiksą apie tokį ožiuką Matoleką, kuris gyveno mieste, pavadintame Pacanowas. Tai va nuo to laiko man susidarė tokia nuomonė, kad visokiuose mažuose miestukuose, kaip Pacanowas, Wilanowas ar Ciechanowas dedasi visoki įdomūs dalykai. Jaunas neįtariau, kad ten gali būt alaus daryklos, vėliau supratau – tai realybė.

Tai šis pasakojimas – daugiausiai apie Ciechanową, tokį kokio aš jo (dar) neaplankiau. Kiek suprantu, tai toks Lenkijos miestelis in the middle of nowhere, kažkur nuo Varšuvos link jūros. Pasirodo, ten yra visai graži pilis. Vokiškai vadinosi Zichenau. Alaus darykla miestelyje veikė nuo XIX amžiaus vidurio, paskui ilgą laiką buvo Varšuvos bravorų susivienijimo cechas – prie įvairių valdžių.

90-ųjų pabaigoje nelabai prestižinį bravorėlį nupirko verslininkas Marek Jakubiak, pavadino „Gambrinusu“, bet prieš gerą dešimtmetį jau nauju vardu „Ciechan“ pradėjo virti įdomesnes rūšis ir buvo vienas alaus revoliucijos Lenkijoje pradininkų. Tam gerokai padėjo Varšuvos rinkos geografinis artumas. Tačiau ir šiandien pietinių kaimynų alaus ragautojai jo rūšis vertina aukštai.

Labai aukštai.

Taigi, perkame tokį alų… dideliame supermarkete. Taip, nuo praeitos publikacijos, kur reikėjo po visokius užkaborius ieškot ko nors nepasterizuotesnio praėjo kiek laiko. Ir didžiausios Lenkijos priekyvietės būtinai turi vieną dalį, skirtą įdomiam vietiniam alui. Aišku, ten įsimaišo ir visokių nefiltruotų apsimetelių a‘la „Kasztelan“ ar „Lodzkie Nepasteryzowane“. Tačiau mūsų atveju lentynose dominavo „Ciechano“ bei giminaičių rūšių kaleidoskopas.

Koks yra tikras lenkiškas alus?

Koks yra tikras lenkiškas alus?

Parsivežę degustacijai pasirinkome penkis. Pirmasis eilėje atsidūrė šviesusis „Lwowek Ratuszowy“. Sakyčiau, va čia tai pilno, vaisingo skonio lageris. Rekomenduojamas. Bet kaip jis čia atsidurė? Racionalus paaiškinimas netruko sekti – pasirodo, patį seniausią (istorija persipina vos ne su Belgijos amžių vienuolynais) bravorą Lwoweke, arba Löwenberge Silezijoje, taip pat kontroliuoja „Ciechano“ bendrovė.

Na, bet grįžkime prie pačio „Ciechano“…….. ir štai centrinė jo rūšis „Miodowe“, aišku medaus alus . Šiaip nesu didelis medaus dėjimo į alų (be ypatingiausiojo išmanymo ar reikalo) entuziastas. O tai išbandęs ir perbandęs kolega naminis aludaris paragavęs tvirtina – kvapas stiprus, taip, bet medus dirbtinis.

O medaus alūs, pasirodo, Varšuvoje ir kitur tik populiarėja. Parduodama pamažu, bet vis daugiau. Štai paaiškinimas tam – gana paprastas, daugelis šių kraštų po švininių dangumi gyventojų jau tiek kartėlio kasdien prisiragauja, kad nori alaus — bet kad būtų saldus. Todėl ir grzane z sokem malinowim

Aš netgi pasakyčiau – o kame „Varniukų“ sekmė?

Na bet nėra laiko tokiems svarstymams, nes ant stalo putoja Ciechano kvietinis „Pszeniczne“. Putoja reiškia, kad standi puta suformuota neblogai ir laikosi. Skonis daugiau į gvazdikėlių ir bananų pusę. Kontrolinio kintamojo rolę atliko „Faustus“ kvietinukas, kuris buvo švelnesnis, mažiau išraiškingas. Bet… po truputį pradėjo ryškėti detektyviniai elementai kas visgi….

Čia norėčiau padaryti intarpą. Mano įsitikinimu, kvietinis alus yra kažkur giliai būdingas Lenkijai. Man tai sako istoriniai duomenys. Garsiaus lenkų istorikas Janas Dlugošas juk aiškiai rašė – Žemaitijoje geriamas tik miežių alus, tuo tarpu Didlenkėje – kvietinis (braxatum).

Negana to, jis skaičiuodavo bačkas, kurias suveždavo valstiečiai Krokuvos vyskupui. Salyklui daryti per šimtą metų pirma buvo imami tik kviečiai, po kelių dešimtmečių – kviečių ir miežių mišinys, o dar vėliau – jau įsigalėjo tik miežiai. Mano hipotezė – dėl pasikeitusių metereologinių sąlygų („mažojo ledynmečio“ ar wtf), kviečių perteklius iškeliavo į pietus, į Bavariją. Juk iš pradžių net Grendlandija buvo žalia, ar ne? Bet kažkur giliai lenkai ilgisi ne vien pilno stipraus tarptautinio alaus , bet ir kito skonio, ar ne?

Ilgisi ar neisiilgi, bet, žodžiu, ant „Fausto“ etiketės galų gale radome vietovės pavadinimą Ingolstadt. Man prieš akis sušmėžavo vizitas Prahoje, kai alaus parodoje didieji lagerių kunigaikščiai ir lordai su savo daryklomis, ir net mažiukai – praktiškai nei vienas negalėjo pasiūlyti kvietinio – ši kukli rolė buvo suteikta šaldytuvui su kvietinukais iš Vokietijos.

Šmėžavo ar nešmėžavo, bet tuo laiku jau buvome atidarę paskutinį degustacijos alų – visaip angliškai apvadintą dark smoot beer „Heban“. Įdomus pavadinimas, kaip lenkiškam alui.

Degustacijos pabaigai buvo kaip tik. Čia saldumas buvo subalansuotas. Karamelė, vaisiai ir ruginė duona. Truputis razinų, gal net ir sausumo. Na ir apsukame butelį… … Herrnbräu in Ingolstadt.

Tai – vokiškas alus, pasirodo.

Verdammt Reheinsgebot!!! Jis taip ištobulino teisingą alų, kad net apvilktas tamsiai ryškia Mazovijos suknele, jis vistiek geriausias :)!

Panašūs įrašai:

3 Responses to Medus ir kvietys

  1. G.V. says:

    Jei kalbant apie vokišką alų, tai mano nuomone jis toks ir yra – po visų įdomių belgiškų/olandkiškų anarchistinių skonių jūros alaus, pasiimi gero vokiško lagerio ir supranti – balansas, atmušta ranka, tvarka ir kokybė! :)
    O dėl Ciechanov – įdomu, kažkaip tas miestelis yra mano per Lenkiją važiavimo maršrute, dabar žinosiu, kad ten galima ir stabtelti.
    Beje, prieš keletą metų Lenkijoje labai nuvylė, kad vienintelis alaus reklaminis šūkis supermarkete buvo “mocnie!”. Net lenkų “specialiteto”, porterio, nebuvo įmanoma rasti. Smagu, kad reikalai keičiasi į gerąją pusę.

  2. Ciobiskis says:

    Dar lenkai bando derinti tą savo “mocne” ilgesį ir įdomesnę prieigą. Yra tokia tendencija, tam stiprinti koźlak arba bock (doppelbock taip pat). Pavyzdžiui, Cieszyno, Amber, dar berods Varšuvoje jų “bravarija” verda.

  3. […] kiek prisnūdusią Lenkijos mažųjų daryklų sceną, ir antroje vietoje daug kur likusio „Ciechan“ bravoro „kūryba“ po realios apynių atakos jau neatrodo tokia įdomi. Apie didžiuosius, […]