Džiaugiamės draugais, kurie keliaudami po pasaulį, nepamiršta pasidalinti patirtais įspūdžiais. Vienas jų – virėjas Linas Kęsminas, dabar gyvenantis ir dirbantis Miunchene – siunčia mums ekspres-f0t0-telegramą iš garsiausios alaus šventės, primenančios Disneilendą suaugusiems.

Apie šventės istoriją nerašysiu, galima ir taip daug rasti internetinėse platybėse. Aprašysiu savo įspūdžius, nes pačiam buvo įdomu pamatyti, pajusti atmosferą ir pagaliau apsilankyti šventėje apie kurią daug ir plačiai girdėjau. Žmonės atskrenda net iš Naujosios Zelandijos, tai būtų gėda nepaskirti pusdienio, juo labiau kad jau esu Miunchene.

Jau išlipus iš lėktuvo, oro uoste krenta į akis vokietukai su bavariškais siuvinėtais odiniais šortais (Lederhosen), ilgom kojnėm ir liemenėm. Miestas taip pat pilnas žmonių, apsirėdžiusių tautiniais kostiumais, ar pasidabinusių kokia bavariška kostiumo detale. Nepratusiai akiai tokie aprėdai gan juokingai atrodo.

Personažai – lyg iš multikų ištraukti. Mieste jaučiasi, kad festivalis didelis – tai pasaulinio lygio įvykis alaus mėgėjams, kuriame per dvi savaites apsilankė beveik 7 milijonai lankytojų. Skaičius įspūdingas – šis renginys laikomas didžiausiu liaudies festivaliu (vok. Volksfest) pasaulyje.

Patiems bavarams matyt tai tiesiog gera proga atsipalaiduoti, taip sakant, iš visų didžiųjų raidžių. Teko skaityti spaudoje, kad kažkiek žmonių susipešė. Tačiau sužinojus nukentėjusių (dažniausiai nesunkiai) skaičių – apie 400, supranti kad skaičiai tikrai menki palyginus su ta mase žmonių, šurmuliuojančių, šlitinėjančių festivalio rajone.

Iš vietinių vokiečių prisiklausiau visokiausių Oktoberfest istorijų, tačiau tema daugmaž aiški: daug alaus, daug žmonių, mažai blaivaus proto… Alaus bokalai litriniai, sako žmonės išgeria po penkis ar daugiau, ir dauguma net namo pareina. Alus beje kiek stipresnis nei „standartinis” kasdienis – virš 6% alkoholio. Beje, šiemet kaina – 9 eurai už litrą.

Saulėta diena, kaip tik gera proga išlenkti bokalą alaus. Masės žmonių traukia link šventės vietos. Prieigose stovi greitosios, tvarkos prižiūrėtojai. Greitai tenka pastėbėti ir aktyvesnius šventės lankytojus, kurie tyso, su dievais šneka, ar šiaip stuporo ištikti sėdi ant šaligatvio ar asfalto. Kiti šlitinėja, dar kiti su vaikais, šeimomis bando prisijungti prie žmonių upės, tekančios į festivalį.

Publika labai marga ir smagiai nusiteikusi. Daug triukšmo, klyksmų iš atrakcijonų. Festivalis iš pirmo žvilgsnio labiau panašus į Disneilendą, ar kaip vienas bičulis išsireiškė, į alaus Love Parade. Kažkaip žiūrėtuose siužetuose ir pasakojimuose nelabai užsiminta apie šią alaus festivalio dalį, na gal ir aš ne į tai dėmesį kreipiau.

Neriu į šurmulį. Didelė aibė atrakcijonų, „sosiskų“, pigių niekučių, festivalio atribucijos. Alaus pavilijonų kolei kas nematau. Matosi tik didelė minia ir atrakcionai. Iriuosi per šį internacionalą ieškodamas alaus. Pro akis šmėžuoja iš bavariškų suknelių virstančios krūtys (tai – galingiausi arbatpinigių magentai), languoti marškiniai, odiniai šortukai, greitosios pagalbos neštuvai, karts nuo karto pralekiantys su sirenomis. Ir vėl visokiausi atrakcijonai.

Po ilgoko naršymo, pagaliau per minią prisiiriu prie dar tirštesnio žmonių sambūrio tiesiai priešais milžinišką alaus pavilijoną. Pasirodo ne tai lengva papulti į jo vidų. Ne aš vienas noriu išlenkti tą litrinį bokalą. Per pavilijono langus matosi, kad šventė nors jau ir priešpaskutinę dieną, bet vis dar pilnam įkarštyje. Žmonės svyra per langus, tostai, muzika, lėbavimas maksimaliu tempu. Norint papulti į ši chaosa tektų tikrai ilgokai pastovėti, darbuotis alkūnėmis, įsijausti panašiai kaip į spūstį tautiniuose troleibusuose, su visa tam priklausančia fauna. Tik ktūtų čia būtų gerokai daugiau :)

Arba galima užsirezervuoti vietą internetu ar telefonu iš anksto. Su linksma draugų kompanija tokia veikla būtų visai šaunu ir netgi pusdienį ar dieną smagu būtų padalyvauti tokioje “masovkėje”. Tačiau man vienam stumdytis tarp girtų vokiečių ir alaus turistų ilgai nesinorėjo, įspūdžių pakako ir taip.

Pasirinkau kitą alternatyvą – ramiai numinti iki Olympia parko, pasėdėti su Dinkel alaus buteliu ant iš po antro pasaulinio karo likusio miesto nuolaužų supilto kalnelio, ir pasigrožėti saulėtu, rudenejančiu Miunchenu ir tolumoje baltuojančiais bokštais greta Weihenstephan bravoro – sako, seniausio pasaulyje, verdančio alų nuo 1040 metų. Bet apie tai – kitą kartą.

Panašūs įrašai:

Tagged with:
 

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *