admin autorių archyvas

Daugiau alaus renginių

Reikia pasidžiaugti pastaruoju metu padaugėjus renginių alaus tematika. Vakar Laisvojo Universiteto paskaita su L. Čekanavičium ir Micium. Cituoju trumpą ten apsilankiusio vieno TAD nario komentarą:

Nu ką buvo visai pilna salė kairiųjų tokių taikių, su akiniais dauguma. Nebuvo kur prisėst, tai stovėjau, klausiau klausiau. Nieko šiaip Čekanavičius savo stiliuje, daug įvairovės ir bajerių. Rodė ten tuos istorinius visokius. Dar sakė jam megstamiausias dabar Paliūniškio Senolių (nesenai dar buvo “Alaus Namuose” – ramtyns), nes tai yra beveik jau belgiškas. Sakė Vilniaus Alaus “12 statinių” kur labai stiprus tipo (12 ar 14 laipsnių stiprumo “miežių vynas” – ramtyns) tai jam nepatiko. Į diskusiją, kodel alus istorijos variklis neišsivystė.
Paskui Micius paprastai papasakojo, kaip jis verda, na žodžiu toks 1-2 sezonų patirtis, nuo sirupo prie salinimo etc. Kažkas paklausė ar iš kviečių nedarai, tai sako iki to nepriėjom.

Namų aludariai Lietuvoje

Tuo tarpu alaus ir roko bei metalo baras “Alaus namai” tęsia savo renginių apie alų ciklą: kovo 3-iąją – alaus degustavimo subtilybės ir “akla” lietuviškų lagerių degustacija. Kovo 17-ą – paskaita “pasidaryk pats” tema, filmai ir pavyzdžių degustacija. Daugiau informacijos – baro svetainėje.
Netrukus paskelbsiu informaciją apie Baltijos regiono alaus entuziastų suvažiavimą, įvyksiantį jau šį pavasarį, kurį organizuojame su partneriais kitose, kaip nesunku suprasti – Baltijos, šalyse. Sekite šią erdvę.
Jei organizuojate arba radote informaciją apie paskaitą, parodą, degustaciją ar kitą renginį alaus tematika – praneškite ir mums (el. paštu tikrasalus@gmail.com), pasidalinsime su visais skaitytojais.

Pašnekesys su L. Čekanavičium apie alų iš esmės

Photo: courtesy of Boak and Bailey. Thanks!

Laisvajame Universitete netrukus įvyks paskaita tema “Aludarystės istorija ir praktika” (apie tai pranešime atskirai), kurioje dalyvaus TAD asoc. narys Linas Čekanavičius ir naminio alaus gamybos bei apskritai “pasidaryk pats” kultūros entuziastas Micius. Ta proga siūlome paskaityti įdomų ir išsamų L. Čekanavičiaus interviu. Pasak jo, šis interviu gimė kaip atsakas “Vyno žurnalo” redaktoriui Arūnui Starkui, “leidusiam sau nelabai pagarbiai atsiliepti apie alų.”

Dėkojame Linui ir 4MEN (kuriame šis interviu pasirodė jau anksčiau) redaktoriui už leidimą perpublikuoti.

- – -

Dažniausiai alus tampa tarsi katalizatorius geram pašnekesiui, tačiau šį kartą pats gėrimas tapo mūsų analizuojamu reiškiniu. Nuo pačių seniausių laikų, kai alus buvo netgi populiaresnis už vandenį iki dabartinių alaus “iškraipymų”  – visa tai pateikiame šiame interviu, kurį perskaitęs galėsi sublizgėti žiniomis apie alų prieš savo kompaniją.

Savo žiniomis apie alų sutiko pasidalinti socialinių mokslų daktaras, profesorius ir tikras alaus žinovas Linas Čekanavičius.

Geras alus – sąlyginis apibrėžimas, priklausantis nuo konkretaus žmogaus įnorių, tačiau kaip Jūs, alaus ekspertas, besidomintis jo istorija, ištakomis, raida, pasakytumėte, kas yra geras alus?

Geras – tai blogo antonimas. Nesunku pasakyti, koks alus yra blogas: tas, kuris atsiduoda virtais kopūstais, ožiu, nešvariomis kojinėmis ar dezinfekcijos priemone , kurio skonis primena šlapią kartoną ar acto skiedinį. Dažniausiai tai liudija ne apie aludario nemokšiškumą, bet apie per ilgą ir netinkamą alaus saugojimą.

Tačiau nesugedęs alus ar netgi šviežias alus – dar nėra gero alaus sinonimai. Alus gali būti šviežias, bet prastas: vandeningas, „plokščias“, neišraiškingo skonio, nepaliekantis ilgesnio poskonio. Žodžiu, toks, kuris „tinka visiems ir visur“ – kaip vanduo. Būtent todėl šitoks „masinio skonio“  alus yra masiškai gaminamas, nes jis skirtas gerti, o ne pasimėgaujant gurkšnoti. Lengviau ir daugiau uždirbama iš masinių, o ne ekskliuzyvinių, išlavinto skonio reikalaujančių produktų.

O visgi – kas yra geras alus? Visų pirma, geras alus turi savo išvaizda, aromato ir skonio savybėmis atitikti konkrečiam alaus stiliui keliamus reikalavimus. Stiprus, apetitą žadinantis apynių aromatas ir gaivus kartumas yra privalomi  „pilsner“ ir „IPA“ stiliuose, bet nedera „dortmunder“ tipo aluje. Sausas rūgštumas yra skiriamasis „Berliner Weisse“ ir išlaikyto „lambic“  bruožas, tačiau daugelyje kitų alaus stilių jis reikštų ne ką kitą kaip alaus prarūgimą.

Toliau skaityti ‘Pašnekesys su L. Čekanavičium apie alų iš esmės’

Koks yra lietuviškas alus?

Paskutiniame praėjusių metų „Tikro alaus“ draugijos susirinkime ne tik aptarėme prabėgusias šių metų dienas bei tam tikrus ateities planus (dar per anksti apie juos skelbti), bet ir ragavome alų.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.

Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.

Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.

Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.

Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.

Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.

Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.

O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.

Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.

Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.

Dideli alūs mažame miestelyje

Gundas, mūsų asocijuotas draugijos narys Olandijoje, vėl svečių rubrikoje su karštu reportažu iš mini-maxi alaus festivalio… geri dalykai vyksta mažuose miesteliuose!

Ačiū Gundai, apseilėjau visą klaviatūrą.

- – -

malunas_s

Penktadienį iš darbo išeinam anksti ir miname dviračiu tiesiai į traukinių stotį. Turime didelių planų – mažame Bodegraven miestelyje esanti alaus darykla Brouwerij De Molen organizuoja tarptautinį alaus festivaliuką. “Malūno” aludariai yra vieni įdomesnių Olandijoje – jie neverda diena iš dienos to pačio alaus, jie eksperimentuoja, plačiai laviruodami tarp europietiško konservatyvumo ir amerikietiško tradicijų nepaisymo bei “bigger is better” ekstremumų. Tikriausiai ne veltui ši darykla karaliauja ratebeer.com olandiško alaus top penkiasdešimtuke. Bet tai dar ne viskas – ten žada dalyvauti žymieji Danijos eksperimentatoriai Mikkeller, tradicinio skandinaviško alaus atstovai iš Švedijos Närke Kulturbryggeri, gerai žinomi belgų De Struise Brouwers, keletas mažų olandų daryklų ir niekada negirdėta Revalation Cat iš Italijos (?!). Jei to negana, turėčiau paminėti, kad dauguma daryklų čia ruošiasi pristyti labai retas arba visiškai niekur nematytas savo alaus versijas.

Brouwerij De Molen alaus darykla ir restoranas, įsikūrę tikrame malūne, pasitinka kuklia laikina palapine ties įėjimu ir būreliu ant šaligatvio stovinčių bei alų gurkšnojančių žmonių – tai nėra labai įprastas vaizdas Olandijoje. Viduje vietos nedaug, žmonių pilna, nors jų skaičius ir nėra didelis. Renginio atmosfera nė kiek nepanaši į tarptautinio alaus festivalio – labiau primena mažą miestelio šventę su nebūdingai dideliu alaus pasirinkimų. Už 10 eurų įsigijame privalomą ir negrąžinamą 200ml festivalio stiklinaitę bei 5 kuponus (alus kainavo nuo 1 iki 2 kuponų).

stiklines_s

Buvo penktadienio popietė, todėl nusprendžiau pradėti renginį kažkuo gaiviu. Tai nebuvo lengva užduotis – pats lengviausias festivalio alus buvo gal 7% stiprumo, daugumos kitų alų stiprumas sukosi apie 10%, o pats stipriausias siekė net 17.5%. Pradėjau festivalį nuo belgiško rūgštaus elio Struise Dirty Horse – gaivus pusiau laukinės fermentacijos alus, šiek tiek smirdantis arkliu :)

Toliau sekė rūkytas olandiško bok stiliaus alus, Struise Cuvée Delphine imperinis stoutas ir labai stipriai rūkytas švediškas Närke elis… Tarp visų stiprių ir dar labiau tamsių alų, mano draugas atrado, švelniai tariant, gaivinantį Mikkeller Super Sour Kriek - ekstremaliai rūgštų, man asmeniškai ant negeriamumo ribos balansuojantį, šiek tiek vyšninį alų.

mikkeller_s

O aš atradau olandišką Emelisse Double IPA, klasikinį amerikonišką stipriai apyniuotą elį. Tuo labiau, kad kainavo jis tik vieną, o ne du kuponus.

emelisse_s

Festivaliukas, prasidėjęs kaip lokali mažo miestelio šventė, po truputį įsivažiavo. Vis daugiau aplinkui girdėjosi sodraus angliško ir amerikietiško alaus turistų akcento – vietiniai olandai jau nebesudarė daugumos. Publika buvo įvairi – nuo besilinksminančio jaunimo, tėvų su beropojančiu ant grindų mažylių iki “alaus akademikų” nešinų išbraukytais alaus rūšių sąrašais ir besižyminčių alaus ragavimo pastabas. Organizatoriai buvo šiek tiek nuvargę, bet anot jų festivalis pranoko geriausius lūkesčius.

vidus_s

Pačius stipriausius alus nusprendėme pasilikti pabaigai. Pirmas iš jų - 16.4% stiprumo De Molen IJsbock. Kaip tokiam stipriam alaui gerai paslėptas alkoholis, bet tuo pačiu kažkur paslėptas ir skonis. Saldus, bet norisi kažko daugiau. Deja, jau nebespėjau paragauti “sausai apyniuotos” šio alaus versijos. Ir paskutinis, stipriausias alus festivalyje, 17.5% stiprumo Mikkeller Black man asmeniškai įsimintino įspūdžio irgi nepaliko – tiesiog labai stiprus, gerai padarytas stout‘as. Tikriausiai po tokios per vakarą išragautos alaus skonių jūros buvo sunku jau ir vertinti – įsimenami tik labiausiai išskirtiniai.

alus_s

Festivalis buvo puikus. Smagu, kad mažame festivaliuke dalyvavo ne tik
vietiniai aludariai, bet ir žinomi svečiai iš tolimesnių Europos
kraštų. Nemanau, kad dalyvavimas jiems atnešė finansinę naudą. Bet
panašu, kad šiame renginyje tai nebuvo svarbiausia.
Ir pabaigai – festivalio įspūdžiai pačių organizatorių akimis
http://www.brouwerijdemolen.nl/index.php/en/beerfestival/bbf-2009-report.html.

- – -

Our friend Gundas reports from a small international beer festival held in dutch Bodegraven’s windmill-come-brewery “Brouwerij de Molen”, presenting some rare brews including such monsters as Mikkeller Black (17.5%) and De Molen IJsbock (16.4%) as well as other no less intriguing concoctions – skunky wild Struise Dirty Horse, smoked dutch “bok” Struise Cuvée Delphine and heavily smoked Swedish Närke ale, and Mikkeller’s plastic-melting Super Sour Kriek. Great festival, great beers, great things happening in small towns!

Grimbergen Bière d’Abbaye

Šiandien mūsų puslapiuose vėl svečiuojasi L. Čekanavičius, su dar viena alaus naujiena. Prieš paneriant į žodžių srautą tik priminsiu, kad biere d’abbaye – tai belgiško alaus, gaminamo arba inspiruoto Trapistų ordino vienuolyno aludarių, stilius.

grimbergenRugsėjis šįmet dosnus tikro alaus mylėtojams. Ką tik turėjome progą pagarbinti pirmąkart Lietuvoje apsilankiusį rauchbier (ir ne bet kokį, bet šio žanro klasiką, kitų “rauch’ų” primtaką), o štai ir vėl gera žinia: “Norfa” tinkle svečiuojasi belgiškas biere d’abbaye – vienuoliškas šaknis turintis “Grimbergen”.

Taip, tai visgi nėra vienuolių rankų gaminys, ne taip, kaip “trappistenbier” apeliaciją nešiojantys alūs. Nors šiais laikais biere d’abbaye dažnai žymi tik aludario pretenzijas į aukštesnės kokybės ir tam tikrus stiliaus bruožus (aukštutinės fermentacijos, stiprus, sodraus salyklinio skonio) turintį produktą, tačiau kai kurie Belgijos bravorai šį vienuoliškas šaknis žymintį  pavadinimą gauna “pagal kilmę”, o ne “pagal nobilitaciją”. Tai tos alaus daryklos, kurių kilmė sietina su esamais ar kažkada buvusiais vienuolynais.

Toliau skaityti ‘Grimbergen Bière d’Abbaye’

Aecht Sclenkerla Rauchbier Lietuvoje

Perkeliame gerbiamo alaus žinovo  L. Čekanavičiaus komentarą apie neeilinį alų, atsiradusį ir Lietuvos parduotuvėse, į šį atskirą postą.

- – -

Schlenkerla_RauchmarzenNepastebėjau, kad kas nors čia būtų atkreipęs dėmesį į išskirtinį įvykį Lietuvos alaus erdvėje: pirmą kartą ČIA galinma nusipirkti vieno iš alaus pasaulio unikumų – vokiško “rauchbier”!! T.y., tamsaus, beveik juodo, “rūkyto” Frankonijos lagerio, kurio specifinis “degutinis” aromatas ir sodrus dūminis, su salykliško salsvumo “pamušalu”, pabaigon lengvai pasausėjantis skonis yra tiesiog PRIVALOMAS potyris save gerbiančiam alaus mylėtojui.
Vieniems (įskaitant šių eilučių autorių) tai yra tikra šventė skonio receptoriams, kitiems – gal pasirodys tam tikru iššūkiu bei patikra jų skonio atvirumo bei imlumo naujiems potyriams.

Toliau skaityti ‘Aecht Sclenkerla Rauchbier Lietuvoje’

Įspūdžiai iš Great British Beer Festival

Asocijuotas Tikro Alaus draugijos narys Gundas nuvyko į Londoną specialiai dėl alaus festivalio, ir šiame tekste dalijasi savo įspūdžiais. Ačiū už puikų postą!

Rugpjūčio 4-8 dienomis Londone vykęs CAMRA “Great British Beer Festival” renginys – didžiausias alaus festivalis Britanijoje ir tuo pačiu puiki dingstis aplankyti Londoną bei jo pub’us.

Kaip pasidaryt salyklą arba įsigyti su nuolaida

Žinome, kad mūsų blogą pastoviai skaito nemažai naminio alaus gamybos entuziastų. Duoklė jiems, specialiai “Naminio alaus” skyriuje (meniu dešinėje) patalpinome porą naujų informacinių puslapių:

Minėtame skyriuje taip pat jau sudėta keletas mūsų pačių išbandytų ir išragautų alaus receptų. Planuojame ir toliau ją pamažu pildyti naudinga informacija, tad sekit kas verda, kaip sako.

Toliau skaityti ‘Kaip pasidaryt salyklą arba įsigyti su nuolaida’

Ragaujam Chodovar/Ponoro alų

DSCN3499

Jau buvome pradėję manyt, kad Ponoras tik tampo mus už ūsų (ir kasų), reklamuodamas alų, kurio nėra parduotuvėse, bet prieš kelias dienas radau abu – šviesų ir juodą – patalpintus vieno iš Kauno Maksimos šaldytuvų lentynoje.

Toliau skaityti ‘Ragaujam Chodovar/Ponoro alų’

Latvijos tikro alaus gidas

abula01

Geriausio latviško alaus darykla Abula. Foto: beerborec.cz

Pritrūkę tikro lietuviško alaus, dažnai žvalgomės, ką galime rasti pas kaimynus. Prieš keletą metų praktiškai į Rygą atvažiuodavome kone vien dėl pubo “De Lacy’s”, kuriame buvo galima rasti ‘perfect pint’ net keletos rūšių  angliško tikro elio (deja, dabar pubas uždarytas). Keliaudami po Latviją atradome ir mėgavomės Tervete, Ingver ir Užavs alumi.

Prieš keletą dienų ir latviai mus susirado. Latvijos alaus entuziastų ir namudinių aludarių klubo narys ir blogeris Atis Rektins (jo alaus blogas Dzeru alu) parašė mums įkvepiantį laišką, kuriame gyrė Lietuvos mažesnių alaus daryklų alų ir namudinių aludarių judėjimą. Mes jo paprašėme parekomenduoti šio to Latvijoje, ir sulaukėme puikaus ir išsamaus Latvijos tikro alaus gido. Dėkojame Atis ir džiaugiamės galėdami pasidalinti šia informacija su jumis, mieli skaitytojai.

Skaitant seilė nutįso, tad jau ruošiam ratus. O jei kas anksčiau važiuosit, parvežkit ir mums paragaut ko radę.

[English] Super thanks to Latvian beer enthusiast and blogger Atis Rektins for this guide of real Latvian beers and breweries which we publish translated to Lithuanian. Courtesy of Atis’ we will soon post the original English version.

Toliau skaityti ‘Latvijos tikro alaus gidas’