Author Archive for admin

Jurgio mieste radau geriausią Guinness

Atėjus rudeniui, ateina ir geriausias alaus ragavimo sezonas, tikiuosi rasti laiko ir dažniau apie tai brūkštelti.

Pamenu prieš eilę metų, kai Lietuvoje buvo sunku rasti tikro alaus, netgi Guinness alaus ieškodavome su žiburiu, ir bent jau iki soties jo prisiragaudavome keliaudami užsienyje. Tai pavyzdys komercinio, meinstryminio ir visgi kokybiško bei puikaus skonio alaus (žinoma su salyga, kad jis gerai išlaikytas,  neperšaldytas ir teisingai įpiltas).

Tada vis kildavo diskusijų, ar Lietuvoje pilstomas tas pats Guinness kaip ir Dubline, kuris skanesnis ir t.t. Kartais diskusijos nesibaigdavo, kol nesibaigdavo ir alaus statinė.

Dabar galiu pasakyt štai ką – skaniausias mano ragautas Guinness -Malaizijoje!

Tiesą sakant, atsidūręs Georgetown uostamiestyje Penang saloje, pirmiausia buvau užvaldytas erdvių, azijietiško kosmopolitinio bruzdulio, post-kolonijinės architektūros (miestas įtrauktas į Unesco paveldo sarašą), ir neįtikėtinos virtuvės, kurioje persipina malajietiška, indiška, musulmoniška, kinietiška, tailandietiška ir kitos virtuvės į margą ir spalvingą fusion.

Visgi dar nebuvo tokio miesto, kuriame neatsidurčiau aludėje, o Georgetown’e jų netrūksta. Tai ne taip jau ir įprasta, turint omeny kad Malaizija – musulmoniška šalis (tiesa, vietinis islamo “brandas” laikomas vienu draugiškiausių pasaulyje).

Be įprastų lagerių (šiame mieste karaliauja Carslberg’as), airiškoje aludėje aptikome Paulaner kvietinį bei klasikinę ir mums gerai pažįstamą Guinness versiją. Šio skonis toks pats, tad gal ir būčiau nesužinojęs didžiosios paslapties, jei charizmatiškasis bolywood-meets-rasta bičiulis Sir Jim, padėjęs mums tvarkytis vizos dokumentus, nebūtų leptelėjęs: “vienintelis Guinness vertas dėmesio – Malaizijos gamybos, buteliuose”.

Suintriguotas, nusipirkau jau pirmoje parduotuvėje ir čia pat pokštelėjau. Sodrus, tirštas, turtingas ir stiprus skonis tik iš tolo priminė savo europinį brolį. Maloniai nuteikė degintų miežių ir karčiųjų apynių skoniai, likę ilgai ir maloniai suktis gomuryje. Butelio užrašas – “Guinness Foreign Extra Stout”, stiprumas 6.8% ABV, gaminamas Malaizijoje. Išties tai iš Dublino atplukdomas apyniuotas, nefermentuotas salyklo ekstraktas, kuris vietoje sumaišomas su vietiniu salyklu ir fermentuojamas. Foreign Extra Stout gaminamas bei parduodamas ir Afrikoje, Karibuose, Azijoje, beje skirtingo stiprumo – nuo 5% Kinijoje iki 8% Singapūre.

Foreign Extra Stout savo stiprumu yra bene arčiausiai originaliai Guinness versijai, gamintai Dubline XIX amžiuje. Foreign Extra Stotu gamybos metu netgi specialiai maišomas su nedideliu kiekiu prarūgusio stauto – kaip anais gerais laikais.

- – -

Finally having a chance to try Guinness Foreign Extra Stout – in Malaysian Georgetown (Penang). In Malaysia it’s brewed to 6.8% ABV and is rich with taste, quite bitter from roasted grains and hops. This seems to be the version most close to how it was brewed back in the days in XIX century.

Krūva alaus festivalių Čekijoje (2010)

July 24, 2010-September 4, 2010

Čekijos turizmo centras atsiuntė sarašą šioje nuostabioje šalyje vykstančių alaus festivalių. Dalijamės su jumis šia informacija (gramatika pataisyta.)

Akimirka iš Vrchlaby (Krkonos) alaus festivalio. Foto: kh1234567890 pagal CreativeCommons licenziją.

- – -

  • Liepos 24 – 25 dienomis Třeboň miestelyje įvyks Tradicinė Alaus Šventė. 600 metų senumo alaus darykla Regent kviečia lankytojus. (www.pivovar-regent.cz)
    Třeboň yra apie 25 kilometrus į vakarus nuo Česke Budejovice
  • Rugpjūčio 6-7 dienomis jau 16-tą kartą Humpolco miestelyje įvyks alaus festivalis Bernard Fest 2010 (www.bernard.cz). Šventės metu galima bus aplankyti Bernard alaus daryklą, o taip pat sudalyvauti įvairiausiuose koncertuose. Humpolco alaus festivalis kasmet pritraukia daug gero alaus mėgėjų.
    Humpolec nutolęs apie 100 kilometrų nuo Prahos centro.
  • Antrą rupgjūčio savaitgalį (rugpjūčio 7 d.) Vrchlabí miestelyje Krkonošų alaus festivalis www.kpivnislavnosti.cz. Lankytojų laukia nacionalinės čekiškos virtuvės patiekalai ir koncertai. Drąsiausieji galės sudalyvauti įvairiausiuose konkursuose, susijusiuose su alaus tema, pavyzdžiui, alaus statinės ridenimo konkurse.
    Vrchlabí yra nutolęs apie 15 kilometrų nuo Špindlerův Mlýn arba 155 kilometrai nuo Prahos
  • Tradicinė alaus šventė šeimyninėje alaus darykloje Chodovar (www.chodovar.cz) Chodová Planá mieste įvyks rugpjūčio 21 d. Lankytojai galės paragauti senovinės čekiškos virtuvės patiekalų restorane Ve Skále, kuris įsikūręs senoviniuose uoliniuose rūsiuose. Po skanių pietų galima atsigaivinti alaus SPA ir pirčių komplekse arba apsilankyti alaus darykloje.
    Chodová Planá yra apie 10 kilometrų nuo Marianske Lazne
  • Nuostabi šventė alaus mėgėjų laukia 53-oje Žateco alaus šventėje (www.docesna.cz). Rugsėjo 3-4 dienomis bus galima patikrinti savo jėgas šokiuose su alaus bokalu ant galvos bei paragauti 40 alaus rūšių.
    Žatec yra apie nutolęs 65 kilometrus nuo Karlovy Vary
  • Pilsner Fest. Būtent Plzeň mieste 1842 metais gimė žinomas visame Pasaulyje Pilsner Urquell alus. Jau anuomet Pilsnerio alus žavėjo savo auksine spalva, tiršta sniego baltumos puta ir išskirtiniu skoniu. Kasmet rugsėjo mėnesį alaus daryklos kieme (www.prazdroj.cz) įvyksta Pilsner alaus festivalis. Šiemet šventė vyks rugpjūčio 27-28 dienomis.
    Plzeň yra 94 kilometrų nuo Prahos

Kodėl (alaus įmonės) dydis svarbu?

Rodos, neturėtų būti svarbu, kokio dydžio įmonė verda alų – bet realybėje, tai esminis veiksnys – teigia Tim Webb, garsus Europos alaus ekspertas, daugelio knygų apie alų autorius, Cogan & Mater Ltd. vyr. redaktorius ir Beer Advocate “Alaus politikos” skyriaus redaktorius. Autoriui maloniai sutikus, pateikiame išverstą jo straipsnį iš Beer Advocate nr. 33, kur aptariama viso pasaulio alaus scena, be abejonės tinkantis ir Lietuvai, tapusiai tiem patiems koncernams priklausančių daryklų – tokių kaip Švyturys-Utena ar Kalnapilis – represijos lauku.

Vieno mikrobravoro alaus įvairovė. Foto: Skye Chilton, (c) Creative Commons

Dydis – svarbu. Tam tikru aludarystės verslo momentu tie, kurie siekia gaminti gerą alų yra priversti nusileisti tiems, kurie trokšta vadovauti dideliam verslui.

Organizacijos misijų deklaravimas, prekės ženklo matomumas rinkoje ir pelno maksimizavimas tampa nepalyginamai svarbiau nei tai, kas parduodama. Alaus markės įspūdis vartotojui svarbiau, nei nuomonė apie alaus skonį.

Pinigų kalimas alaus daryklų akcininkams ir vadovams reiškia vandenynų pigaus, beskonio skysčio pardavimus pilkoms masėms už maksimalią kainą, kurią ši sutinka mokėti. Kokybė ima reikšti atsisakymą neįprastų, įdomių skonių, kurių neįmanoma užmaskuoti alų stipriai atšaldant bei pašalinant iš jo visus “nuodus”, išskyrus pagrindinį – alkoholį.

Esminė prielaida yra ta, kad daugumai žmonių patinka mintis “eiti alaus” arba “išlenkti alaus”, o ne mėgavimasis jo skoniu. Ši problema sprendžiama atsisakant skonio – tai galima padaryti keičiant vienus grūdus kitais, minimizuojant esminį skonio komponentą – apynius ir ekstremaliai filtruojant, bei parduodant šį alų stipriai atšaldytą (toks alus laikinai apmarina skonio receptorius – red. past.)

Jau daugiau nei šimtmetį alaus daryklos lėtai dreifavo nuo savito charakterio alaus kūrimo link techniškai tikslaus, akimirksniu atpažįstamo, kultūriškai aprobuoto svaiginančio gėralo gamybos dideliais kiekiais.

Bankų ir pensijinių fondų (pagrindiniai investuotojai – red. past.) pasitikėjimas šiuo alaus gamybos metodu buvo toks tvirtas, kad didelėms korporacijoms, tokioms kaip AB-InBev, Heineken, SAB Miller ir Molson Coors buvo suteiktos begalinės lėšos, leidusios tiek išsiplėsti, jog joms ėmė trūkti tiek gamybos plotų, tiek prekių gabenimo sutarčių, kad dar užsiimti ir smulkiomis gamybos linijomis.

Šiuolaikinė alaus rinka pasidalijo į dvi nelygias, bet visiškai skirtingas dalis. Didieji gamintojai gamina lengvai praryjamus ir neturinčius ką pasakyti pramoginius narkotikus, tuo tarpu mažos daryklos ir maži aludariai nuolaidžiauja nesubrendusiems išpaikėliams, kurie tvirtina mėgstą alų, galį atskirti skirtingas jo formas ir mėgautis tyrinėdami jo skonių ribas.

Daug stiklinių lubų buvo pristatyta tam kad užtikrinti, jog mažos daryklos ir liktų mažomis ir neerzintų nusistovėjusios tvarkos, ir visi būtų atseit laimingi.

Tačiau čia iškilo bėda, kai keletas nesusijusių veiksnių susiliejo ir ėmė kelti globalioms firmoms didelį galvos skausmą, kuris gali pasirodyti esąs daug rimtesnių pamatinių problemų ženklas.

Trys dešimtmečiai palyginus normalių žmonių įkyraus kartojimo apie tikro, amatininkų pagaminto alaus pranašumą, papildytas tokio alaus ragavimų patirtimi, vis daugiau žmonių veda prie to, kad jie pasirenka būtent tokį alų. Maži aludariai tampa ištisų kartų, siekiančių atgauti savo bendruomenių savigarbą, vietiniais herojais.

Mikrobravorų ir amatinio (craft) alus parduotuvėse. Foto: (c) Creative Commons

Susirūpinimas sveikata ir finansais privertė žmones vartoti vis mažiau alkoholio, tačiau pasaulyje beskonį alų tai palietė daug stipriau nei tą, kuriuo malonu mėgautis. Alaus pardavimai sumažėjo beveik kiekvienoje alų geriančioje planetos šalyje, tačiau mažos daryklos laikėsi ar net plėtė gamybą. Žmonės ėmė gerti mažiau, bet protingiau.

Tapę apdairesniais bankai atsargiau skolina ir mažiau žavisi klaidingomis pastoviai augančio turto hipotezėmis, ima abejoti begalinio kredito teikimu nuobodaus alaus gamintojams ir bando išgyventi, permesdami tą alų į naujas rinkas, tokias kaip Indija ir Kinija. Bet ar jums neatrodo keista mintis, kad šalyse garsėjančiose išradinga virtuve ir skoniu, naujai įgytas gerbūvis privers trokšti pilkos vidutinybės?

Manau kad bus pripažinta, jog globalios alaus kompanijos nebetenka prasmės. Jie išaugino savo rinką neteisingu būdu. Tikiuosi, kad mano pensijų fondas nėra akcininkas tos, kuri kris pirma.

Vilniuje atsidarė “Alaus studija”

TAD asocijuotas narys Saulius P. transliuoja savo įspūdžius iš naujos vietos Vilniuje. Ačiū už reportažą!

- – -

Taigi, dar viena naujiena. Pagaliau su kaimynais užsukom į tik prieš mėnesį „Šiaurės miestelyje“ atsidariusį vietinį alaus barą menišku pavadinimu “Alaus studija“.

Prie durų pasitiko iškaba su pasaulyje pripažintomis alaus rūšimis – nuo lengvų pilsnerių kaip „Veltins“ iki tamsiojo „Murphy‘s Sout“. Nors skalda grįsta stovėjimo aikštelė ir keletą dešimtmečių mačiusios durys nesudarė patikimo baro įvaizdžio, patekęs į vidų nustebau radęs erdvų pub’ą. Iškart kilo Čekijos, Vokietijos ar Anglijos alaus barų asociacijos.

Prie baro plušo du barmenai, kurie pasirodo beesą ir baro savininkai, bei padavėja, negailinti šypsenos ir meilių žodžių tiek pastoviems, tiek naujiems klientams. Čia ir pakalbinau vieną iš savininkų Audrių.

Kaip kilo idėja atidaryti tokį barą ir iš kur kilo pavadinimas „Alaus studija“?

Tai jau yra antras mūsų baras. Pirmasis – „Šimo baras“, įsikūręs Pašilaičiuose, yra šiek tiek mažesnis ir turi tik šešias pilstomo alaus rūšis. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Kadangi jis buvo pakankamai populiarus, nutarėme atidaryti dar vieną. Pavadinimo idėja gimė, kai gavome įrangos, tokios kaip prožektoriai iš Lietuvos Kino studijos. Tad ir interjeras buvo kuriamas kaip studija. Kita prasmė ta, kad stengiamės pateikti platų asortimentą, kad galim būtų „studijuoti” įvairiausias alaus rūšis.

Kokias alaus rūšis siūlote paragauti savo klientams ir kaip jas atrinkote?

Šiandien turime 15 pilstomų alaus rūšių, planuojam didinti iki 20. Rinkomės tik užsienietiškus gamintojus, pasaulinius „grandus“. Lietuviškų alaus rūšių kol kas neketiname tiekti. Visos alaus rūšys yra populiarios, nes žmonės nori paragauti visą asortimentą. Vienos populiaresnių yra – čekiškas „Bernard“ ar vokiškas kvietinis „Edinger“, pristotinas azoto mišiniu, kaip ir rekomenduoja gamintojas. Taip pat tik pas mus galite paragauti angliško elio „Newcastle Brown Ale“.

Girdėjome, kad šie pastatai išlikę nuo caro laikų?

Taip, ši patalpa įkurta 1875 metais ir buvo naudojam kaip valgykla, o karo laikais čia buvo maisto saugyklos. Įdomu tai, kad pastato kampe yra išlikę šaldytuvai maistui saugoti. Yra viena patalpa, kuri manoma, buvo koplytėlė, bet čia daugiau galėtų papasakoti istorikai.

Ką siūlote iš maisto patiekalų?

Visas meniu pas mus yra „prie alaus“. Galime rekomenduoti mūsų firminius šonkaulius. Kaip ir „Šimo bare“ jie sulaukė didelio populiarumo, žmonės atvažiuoja net iš Kauno jų paragauti. O daugiau visa kita surinkta, kad būtų paprastai, greitai, na ir porcijas darome, kad pakaktų pavalgyti.

Ačiū už pokalbi. Gal ką norėtumėt palinkėti savo klientams?

Džiugu, kad ateina žmonės ir sulaukiame ne vieno komplimento.

Baras isikūręs Žirmūnuose, Šiaurės miestelyje: Žukausko g. 20, Vilnius


Tikras alus Baltarusijoje

Šįkart mūsų žurnale svečiuojasi asocijuotas “Tikro Alaus Draugijos” narys Evaldas. Jis ką tik grįžo iš Baltarusijos, kupinas įdomiausių istorijų ir dar su pilna dėžę tikro baltarusiško ir lenkiško alaus! Ačiū Evaldui, ir malonaus skaitymo – o gal net greito apsilankymo pas kaimynus.

Įdėjome ir paskutinę pastraipą, nors ir ne visai aišku buvo, ar čia tik mums pasiguosti norėjo ar su visais pasidalinti.

- – -

Prieš vyksdamas į Minską, nedaug turėjau laiko naršyti internete baltarusiško alaus paieškoms. Kolegos, ten dažniau besilankantys, labiau vertina vietinį šnapsą ir apie vietinį alų išskyrus pramoninius “grandus” Krynica, Alivarija ir Lidskoje pivo nieko daugiau nežino. Tad atvykęs elgiausi paprastai – klausiau vietinių “gdie tut u vas možno vypit chorošego piva?”

Alaus dama. Fotografija Evaldo, prasta, nes iš mob. telefono.

Pačioje pirmoje maisto parduotuvėlėj aptikau vadinamą “пивнaя заправка” (“alaus užpildytuvė” – red. vert.) su keturiom rūšim man negirdėto gyvo alaus “Beaver”, pilstomo i plastikinius butelius. Tai vieną rūšį “Biver svetloje nefiltrovanoje” ir paragavau tose pačiose patalpose esančiame bufete.  Kaina – nepigi kaip pilstomam alui išsinešimui – apie 7 litus už litrą, bet skonis maloniai nustebino, sakyčiau nepanašus į nei vieną Lietuvoj ragautą. Anot gamintojų, tai alus ilgai gaminamas, trumpai saugomas ir “приносит море удовольствия” – sunku išversti teisingai. Vėliau grįžęs paskaičiau,kad tą alų sukūrė samdytas vengrų kilmės aludaris iš Bavarijos. Daugiau info apie Beaver – jų svetainėje , kur atvirai parašyti visi kabokai, restoranai bei prekybiniai taškai, pilstantys jų alų.

Beklausinėjant vietinių, kokie šeši iš septynių paminėjo “Rakovski brovar” restoraną su nuosava alau daryklėle, tai dar tą patį vakarą su kolegom apsilankiau ir ten. Nusiteikę alui buvom rimtai, tai paragavom visas jame pilstomo alaus rūšis – “Grašovoje”, “Pilzenskoje”, “Pšeničnoje” ir “Starovilenskoje”. Pirmojo alaus skonio neprisimenu – matyt atitinka savo pavadinimą, o visi kiti buvo puikūs. Ypatingai patiko Starovilenskoje – vien pavadinimas ko vertas, tamsus alus turtingo skonio “neperspausta” karamelės bei aromatų. Admininistratorius sakė,kad jie verda dar bent devynias alaus rūšis, bet tik pagal užsakymą, restorane pilstomos jau paminėtos. Daugiau info www.brovar.by, dar reikėtų pasakyti gerų žodžių apie malonų ir “raukiantį” apie alų aptarnaujantį personalą bei maistą.

Iš daugybės ragautų užkandžių primygtinai rekomenduočiau kiaulės ausis su pupelėm – super, nors nesu kiaulės ausų mėgėjas, nieko panašaus anksčiau nebuvau ragavęs. Tinkama tokiai vietai aplinkai,  romansus grojantys  4 muzikantai (gitara, saksas, bosas ir neprisimenu koks instrumentas) vaikščiojantys aplink stalus, žodžiu vieta tikrai verta tikro alaus žemėlapio. Jeigu svarbu kaina, tai bokalas apie 10lt.

Kitą vakarą buvome vietinių išgirtame “Traktir” Pobiedilej prospekte, tai ten galima eiti kai ieškai kitko, pvz. susipažinti su vietinėmis “damomis”. Programa su kankanais bei rusiško popso daininikais, patiko vienišas akordeonistas pasibaigus vakaro programai vaikščiojantis aplink stalus ir dainuojantis rusiškas karines dainas bei išėjus iš traktieriaus vietinis poetas už 20’000 baltarusiškų rublių (20lt) kuriantis eiles special for you. Labai ilgą parašė, gaila sunkiai įskaitomas, kažkas apie kosmonautus…

Iš alaus tai ten rekomenduočiau Alivarija kvietinį, kitkas neišsiskiriančio skonio didžiųjų daryklų, bet kokiu atveju šita vieta ne alaus mėgėjams, o labiau pažinti vietinį vakarinį gyvenimą ir t.t. Alaus gerti geriau dar kartą nueiti į Rakovski brovar, pasirodo jie ten įvairių salių turi – “Alaus”, “Medžiotojų” ir “Sportininkų”. Arba pažiūrėt internete, kur artimiausias Beaver pilstantis taškas.

Reziumuojant, gyvas alus Baltarusijoj labai populiarėja, teisėtai užima vis tvirtesnes pozicijas vietinėje alaus rinkoje, pastebima aludarių kova pardavinėjant savo alų kuo išradingiau. Išvažiuojant užsukus į didžiausią pakeliui pastebėtą supermarketą, buvau priblokštas, kai pamačiau stovint vidury prekybinės salės tokią nemažą “spintą” su dviem kranais bei dama, kuri pilsto pasirinktą alų į plastikinius butelius. Netgi paragaut įpylė į puoduką va. Visai neblogas, gamintojas save vadina “Bierbank”, keistas man toks pavadinimas, buvo dvi rūšys šviesus ir tamsus, rekomenduočiau šviesujį. Ant maišelio parašyta, kad pagaminta UP Archifakt pivovarnia “Pivnoj bank”. Žodžiu visai linksma toj Baltarusijoj, visai netaip kaip pas kitą kaimyną Lenkiją, kur važiavome sekančią savaitę. Ten ieškant kažko ne Žyvec, Warka ar Lech reikia pusę Gdansko pereiti.

Sėkmingai pravažiavus sieną su visu alum penktadienio vakarą sustojome pakeliui “Alaus namuose” išlenkt po bokalą už gerą kelionę ir “užsirovėm” ant kažkokios baisios diskotekos. Čia kas? Keičiasi konceptas? Naujų dūšių gaudymas? Visiems geras nebūsi, reiktų informuoti tada skelbimu ant durų, kad tipo šis vakaras neroko ir nemetalo, o bus kvaila muzika. Nusivyliau – važiuosiu pas Valentą kitąkart, gaila kad tik vieną bokalą galėjau išgert, būčiau tą patį vakarą kitur nuvažiavęs dūšią nuramint. Ir noriu atkreipt kitų barų savininkų dėmesį – turėk gero alaus, tai bet kokį š… gali grot bet kokiu garsu, vistiek žmonių bus. Tik ar ilgai nežinau.

- – -

Our guest writer Evaldas visits the last dictatorship of Europe which in terms of beer selection, turns out to be quite democratic. You can buy unpastheurised craft beers in many places in Minsk, including “beer filling stations” installed in food stores. Our author recommends “Beaver” beer, crafted by hungarian brewer from Bavaria. More about it and its serving locations – on their website beaver.relax.by. Another recommended place is “Rakovski brovar” – microbrewery-restarant, serving 4 sorts and brewing another 9 sorts by special requests. All in all, craft beers are becoming more popular in Byelorussia and it makes the country worthy to be put on a thirsty traveller’s map.

Daugiau alaus renginių

Reikia pasidžiaugti pastaruoju metu padaugėjus renginių alaus tematika. Vakar Laisvojo Universiteto paskaita su L. Čekanavičium ir Micium. Cituoju trumpą ten apsilankiusio vieno TAD nario komentarą:

Nu ką buvo visai pilna salė kairiųjų tokių taikių, su akiniais dauguma. Nebuvo kur prisėst, tai stovėjau, klausiau klausiau. Nieko šiaip Čekanavičius savo stiliuje, daug įvairovės ir bajerių. Rodė ten tuos istorinius visokius. Dar sakė jam megstamiausias dabar Paliūniškio Senolių (nesenai dar buvo “Alaus Namuose” – ramtyns), nes tai yra beveik jau belgiškas. Sakė Vilniaus Alaus “12 statinių” kur labai stiprus tipo (12 ar 14 laipsnių stiprumo “miežių vynas” – ramtyns) tai jam nepatiko. Į diskusiją, kodel alus istorijos variklis neišsivystė.
Paskui Micius paprastai papasakojo, kaip jis verda, na žodžiu toks 1-2 sezonų patirtis, nuo sirupo prie salinimo etc. Kažkas paklausė ar iš kviečių nedarai, tai sako iki to nepriėjom.

Namų aludariai Lietuvoje

Tuo tarpu alaus ir roko bei metalo baras “Alaus namai” tęsia savo renginių apie alų ciklą: kovo 3-iąją – alaus degustavimo subtilybės ir “akla” lietuviškų lagerių degustacija. Kovo 17-ą – paskaita “pasidaryk pats” tema, filmai ir pavyzdžių degustacija. Daugiau informacijos – baro svetainėje.
Netrukus paskelbsiu informaciją apie Baltijos regiono alaus entuziastų suvažiavimą, įvyksiantį jau šį pavasarį, kurį organizuojame su partneriais kitose, kaip nesunku suprasti – Baltijos, šalyse. Sekite šią erdvę.
Jei organizuojate arba radote informaciją apie paskaitą, parodą, degustaciją ar kitą renginį alaus tematika – praneškite ir mums (el. paštu tikrasalus@gmail.com), pasidalinsime su visais skaitytojais.

Pašnekesys su L. Čekanavičium apie alų iš esmės

Photo: courtesy of Boak and Bailey. Thanks!

Laisvajame Universitete netrukus įvyks paskaita tema “Aludarystės istorija ir praktika” (apie tai pranešime atskirai), kurioje dalyvaus TAD asoc. narys Linas Čekanavičius ir naminio alaus gamybos bei apskritai “pasidaryk pats” kultūros entuziastas Micius. Ta proga siūlome paskaityti įdomų ir išsamų L. Čekanavičiaus interviu. Pasak jo, šis interviu gimė kaip atsakas “Vyno žurnalo” redaktoriui Arūnui Starkui, “leidusiam sau nelabai pagarbiai atsiliepti apie alų.”

Dėkojame Linui ir 4MEN (kuriame šis interviu pasirodė jau anksčiau) redaktoriui už leidimą perpublikuoti.

- – -

Dažniausiai alus tampa tarsi katalizatorius geram pašnekesiui, tačiau šį kartą pats gėrimas tapo mūsų analizuojamu reiškiniu. Nuo pačių seniausių laikų, kai alus buvo netgi populiaresnis už vandenį iki dabartinių alaus “iškraipymų”  – visa tai pateikiame šiame interviu, kurį perskaitęs galėsi sublizgėti žiniomis apie alų prieš savo kompaniją.

Savo žiniomis apie alų sutiko pasidalinti socialinių mokslų daktaras, profesorius ir tikras alaus žinovas Linas Čekanavičius.

Geras alus – sąlyginis apibrėžimas, priklausantis nuo konkretaus žmogaus įnorių, tačiau kaip Jūs, alaus ekspertas, besidomintis jo istorija, ištakomis, raida, pasakytumėte, kas yra geras alus?

Geras – tai blogo antonimas. Nesunku pasakyti, koks alus yra blogas: tas, kuris atsiduoda virtais kopūstais, ožiu, nešvariomis kojinėmis ar dezinfekcijos priemone , kurio skonis primena šlapią kartoną ar acto skiedinį. Dažniausiai tai liudija ne apie aludario nemokšiškumą, bet apie per ilgą ir netinkamą alaus saugojimą.

Tačiau nesugedęs alus ar netgi šviežias alus – dar nėra gero alaus sinonimai. Alus gali būti šviežias, bet prastas: vandeningas, „plokščias“, neišraiškingo skonio, nepaliekantis ilgesnio poskonio. Žodžiu, toks, kuris „tinka visiems ir visur“ – kaip vanduo. Būtent todėl šitoks „masinio skonio“  alus yra masiškai gaminamas, nes jis skirtas gerti, o ne pasimėgaujant gurkšnoti. Lengviau ir daugiau uždirbama iš masinių, o ne ekskliuzyvinių, išlavinto skonio reikalaujančių produktų.

O visgi – kas yra geras alus? Visų pirma, geras alus turi savo išvaizda, aromato ir skonio savybėmis atitikti konkrečiam alaus stiliui keliamus reikalavimus. Stiprus, apetitą žadinantis apynių aromatas ir gaivus kartumas yra privalomi  „pilsner“ ir „IPA“ stiliuose, bet nedera „dortmunder“ tipo aluje. Sausas rūgštumas yra skiriamasis „Berliner Weisse“ ir išlaikyto „lambic“  bruožas, tačiau daugelyje kitų alaus stilių jis reikštų ne ką kitą kaip alaus prarūgimą.

Toliau skaityti ‘Pašnekesys su L. Čekanavičium apie alų iš esmės’

Koks yra lietuviškas alus?

Paskutiniame praėjusių metų „Tikro alaus“ draugijos susirinkime ne tik aptarėme prabėgusias šių metų dienas bei tam tikrus ateities planus (dar per anksti apie juos skelbti), bet ir ragavome alų.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.

Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.

Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.

Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.

Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.

Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.

Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.

O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.

Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.

Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.

Dideli alūs mažame miestelyje

Gundas, mūsų asocijuotas draugijos narys Olandijoje, vėl svečių rubrikoje su karštu reportažu iš mini-maxi alaus festivalio… geri dalykai vyksta mažuose miesteliuose!

Ačiū Gundai, apseilėjau visą klaviatūrą.

- – -

malunas_s

Penktadienį iš darbo išeinam anksti ir miname dviračiu tiesiai į traukinių stotį. Turime didelių planų – mažame Bodegraven miestelyje esanti alaus darykla Brouwerij De Molen organizuoja tarptautinį alaus festivaliuką. “Malūno” aludariai yra vieni įdomesnių Olandijoje – jie neverda diena iš dienos to pačio alaus, jie eksperimentuoja, plačiai laviruodami tarp europietiško konservatyvumo ir amerikietiško tradicijų nepaisymo bei “bigger is better” ekstremumų. Tikriausiai ne veltui ši darykla karaliauja ratebeer.com olandiško alaus top penkiasdešimtuke. Bet tai dar ne viskas – ten žada dalyvauti žymieji Danijos eksperimentatoriai Mikkeller, tradicinio skandinaviško alaus atstovai iš Švedijos Närke Kulturbryggeri, gerai žinomi belgų De Struise Brouwers, keletas mažų olandų daryklų ir niekada negirdėta Revalation Cat iš Italijos (?!). Jei to negana, turėčiau paminėti, kad dauguma daryklų čia ruošiasi pristyti labai retas arba visiškai niekur nematytas savo alaus versijas.

Brouwerij De Molen alaus darykla ir restoranas, įsikūrę tikrame malūne, pasitinka kuklia laikina palapine ties įėjimu ir būreliu ant šaligatvio stovinčių bei alų gurkšnojančių žmonių – tai nėra labai įprastas vaizdas Olandijoje. Viduje vietos nedaug, žmonių pilna, nors jų skaičius ir nėra didelis. Renginio atmosfera nė kiek nepanaši į tarptautinio alaus festivalio – labiau primena mažą miestelio šventę su nebūdingai dideliu alaus pasirinkimų. Už 10 eurų įsigijame privalomą ir negrąžinamą 200ml festivalio stiklinaitę bei 5 kuponus (alus kainavo nuo 1 iki 2 kuponų).

stiklines_s

Buvo penktadienio popietė, todėl nusprendžiau pradėti renginį kažkuo gaiviu. Tai nebuvo lengva užduotis – pats lengviausias festivalio alus buvo gal 7% stiprumo, daugumos kitų alų stiprumas sukosi apie 10%, o pats stipriausias siekė net 17.5%. Pradėjau festivalį nuo belgiško rūgštaus elio Struise Dirty Horse – gaivus pusiau laukinės fermentacijos alus, šiek tiek smirdantis arkliu :)

Toliau sekė rūkytas olandiško bok stiliaus alus, Struise Cuvée Delphine imperinis stoutas ir labai stipriai rūkytas švediškas Närke elis… Tarp visų stiprių ir dar labiau tamsių alų, mano draugas atrado, švelniai tariant, gaivinantį Mikkeller Super Sour Kriek - ekstremaliai rūgštų, man asmeniškai ant negeriamumo ribos balansuojantį, šiek tiek vyšninį alų.

mikkeller_s

O aš atradau olandišką Emelisse Double IPA, klasikinį amerikonišką stipriai apyniuotą elį. Tuo labiau, kad kainavo jis tik vieną, o ne du kuponus.

emelisse_s

Festivaliukas, prasidėjęs kaip lokali mažo miestelio šventė, po truputį įsivažiavo. Vis daugiau aplinkui girdėjosi sodraus angliško ir amerikietiško alaus turistų akcento – vietiniai olandai jau nebesudarė daugumos. Publika buvo įvairi – nuo besilinksminančio jaunimo, tėvų su beropojančiu ant grindų mažylių iki “alaus akademikų” nešinų išbraukytais alaus rūšių sąrašais ir besižyminčių alaus ragavimo pastabas. Organizatoriai buvo šiek tiek nuvargę, bet anot jų festivalis pranoko geriausius lūkesčius.

vidus_s

Pačius stipriausius alus nusprendėme pasilikti pabaigai. Pirmas iš jų - 16.4% stiprumo De Molen IJsbock. Kaip tokiam stipriam alaui gerai paslėptas alkoholis, bet tuo pačiu kažkur paslėptas ir skonis. Saldus, bet norisi kažko daugiau. Deja, jau nebespėjau paragauti “sausai apyniuotos” šio alaus versijos. Ir paskutinis, stipriausias alus festivalyje, 17.5% stiprumo Mikkeller Black man asmeniškai įsimintino įspūdžio irgi nepaliko – tiesiog labai stiprus, gerai padarytas stout‘as. Tikriausiai po tokios per vakarą išragautos alaus skonių jūros buvo sunku jau ir vertinti – įsimenami tik labiausiai išskirtiniai.

alus_s

Festivalis buvo puikus. Smagu, kad mažame festivaliuke dalyvavo ne tik
vietiniai aludariai, bet ir žinomi svečiai iš tolimesnių Europos
kraštų. Nemanau, kad dalyvavimas jiems atnešė finansinę naudą. Bet
panašu, kad šiame renginyje tai nebuvo svarbiausia.
Ir pabaigai – festivalio įspūdžiai pačių organizatorių akimis
http://www.brouwerijdemolen.nl/index.php/en/beerfestival/bbf-2009-report.html.

- – -

Our friend Gundas reports from a small international beer festival held in dutch Bodegraven’s windmill-come-brewery “Brouwerij de Molen”, presenting some rare brews including such monsters as Mikkeller Black (17.5%) and De Molen IJsbock (16.4%) as well as other no less intriguing concoctions – skunky wild Struise Dirty Horse, smoked dutch “bok” Struise Cuvée Delphine and heavily smoked Swedish Närke ale, and Mikkeller’s plastic-melting Super Sour Kriek. Great festival, great beers, great things happening in small towns!

Grimbergen Bière d’Abbaye

Šiandien mūsų puslapiuose vėl svečiuojasi L. Čekanavičius, su dar viena alaus naujiena. Prieš paneriant į žodžių srautą tik priminsiu, kad biere d’abbaye – tai belgiško alaus, gaminamo arba inspiruoto Trapistų ordino vienuolyno aludarių, stilius.

grimbergenRugsėjis šįmet dosnus tikro alaus mylėtojams. Ką tik turėjome progą pagarbinti pirmąkart Lietuvoje apsilankiusį rauchbier (ir ne bet kokį, bet šio žanro klasiką, kitų “rauch’ų” primtaką), o štai ir vėl gera žinia: “Norfa” tinkle svečiuojasi belgiškas biere d’abbaye – vienuoliškas šaknis turintis “Grimbergen”.

Taip, tai visgi nėra vienuolių rankų gaminys, ne taip, kaip “trappistenbier” apeliaciją nešiojantys alūs. Nors šiais laikais biere d’abbaye dažnai žymi tik aludario pretenzijas į aukštesnės kokybės ir tam tikrus stiliaus bruožus (aukštutinės fermentacijos, stiprus, sodraus salyklinio skonio) turintį produktą, tačiau kai kurie Belgijos bravorai šį vienuoliškas šaknis žymintį  pavadinimą gauna “pagal kilmę”, o ne “pagal nobilitaciją”. Tai tos alaus daryklos, kurių kilmė sietina su esamais ar kažkada buvusiais vienuolynais.

Toliau skaityti ‘Grimbergen Bière d’Abbaye’

Facebook Twitter RSS Foursquare E-mail prenumerata

Paskutinis bokalas:


''Bites''

Lithuanian Beer Map

Tikro Alaus Galerija

beer resque

Daugiau

Kategorijos

Reklama