Author Archive for aldevinas

Kas nutinka, kai įpilama per mažai alaus?

Foto: Andrew Mark Veety blog

Vienas labiausiai erzinančių bei užknisančių dalykų viešoje lietuviškoje alaus gėrimo kultūroje – nepilnai pripilti bokalai. Spėju, kiekvienas yra tai patyręs. Ypač pikta darosi tuomet, kai pradedi lyginti su Airijos, Anglijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos ir pan. alaus pilstymo, o kartais net švaistymo, kultūra. Ten supranti, kokia tikroji alaus padėkliukų paskirtis… Alus, dosniai virstantis per bokalo kraštus, tėra smulkmena, bet visgi tai maloni smulkmena.

Akivaizdžiausiai Lietuvoje matoma chaltūra – stautų pilstymas. Kaip taisyklė, pilant stautą barmenai neišlaukia kol pirmasis įpylimas nusistovės ir (maždaug po deramo minutės laukimo) bokalo nepapildo. Taip pat anksčiau kai kas mėgdavo meniu nurodyti 0,5 l., o pilti į 0,4 l. talpos bokalus. Savaime suprantama, kad nepakankamas tūris Lietuvoje būdingas ne tik stautui, bet ir visam kitam alui.

Teisėto kiekio prašymas sulaukia pačių įvairiausių alaus pilstytojų bei nešėjų reakcijos. Reakcija gali būti maloni („atsiprašome, pripilsime daugiau“), agresyvoka („kas nepatinka?“), apatiška (visi kiti bokalai pripilti lygiai tiek, kiek ir pirmasis, sukėlęs nepasitenkinimą) bei demagogiškai gudraujanti. Pastaroji pati įdomiausia. Demagogai naudoja keletą argumentų. :

  • Naujoje bačkoje niekada nebūna lygiai 50 litrų alaus, trūksta 3 – 4 l., todėl dosniai pilant iš vargšo barmeno išskaičiuos už trūkumus…
  • Nieko nežinau, man šeimininkas liepė tiek pilti…
  • Visi (visur) tiek pat pila…
  • Čia ne Airija, o Lietuva. Nepatinka? Važiuok ten…
  • Pilu tiek, kiek priklauso, o jei atrodo, kad mažiau, tai viskas dėl to, kad linijos ant bokalų netiksliai sužymėtos…
  • Matai, pripilta iki linijos. Jei nori be putos, sakyk iš anksto…

Tiesa, būtų įdomu, jei ir skaitantieji šį postą pasidalintų savo patirtimi, mat barmenai mūsyse išradingi.

Radau įdomią 1909 metų (sic!) žinutę apie bylą, vykusią Ilinojaus valstijoje. Matyt, alaus vartotojai jautėsi apgaudinėjami, dėl ko ir buvo bylinėjamasi keliose instancijose.

„Puta ir dujos (angliarūgštė) nėra alus. Ponas Nylin‘as buvo apkaltintas pažeidęs draudimą pardavinėti alų kiekiais mažesniais nei 5 galonai (1 galonas – 3,78 litrai; 5 galonai – 18,9 litrų). Panašu, kad Nylin‘as pardavinėjo alų 5 galonų talpose. Atsakingos tarnybos, užtikrinančios alkoholio įstatymo vykdymą, išmatavo kelių talpų tūrį Valstijos sekretoriaus patvirtintomis (matavimo) priemonėmis. Matavimo metu išminusuota puta ir dujos. Nylin‘as buvo įsitikinęs, kad dujos ir puta  yra alaus sudedamosios dalys, todėl parduodamose talpose buvo reikiamas kiekis alaus. Tačiau Ilinojaus Aukščiausias teismas byloje Visuomenė prieš Nylin‘ą (People vs. Nylin) pareiškė, kad dujos nėra alkoholinis gėrimas (liquor), ir tuo pat patvirtino, kad pagal alkoholio pardavimo įstatymą matavimas turi būti atliekamas tik tuomet, kai skystis išleidžiamas iš „įkalinimo“ ir pasiekia „ramų būvį“ (quiet condition) atvirame ore“ (Foam and Gas Are Not Beer  // The Virginia Law Register, Vol. 14, No. 10 (Feb., 1909), p. 805.).

Įdomu, ar kas nors bylinėjosi dėl nepilno bokalo?

Beje, kur Lietuvoje dosniausiai pilsto alų?

- – -

The post argues that one of most irritating trends in Lithuanian pub scene is difficulties toping the pint that bartenders are having. We are envy of beer servers in other countries where the pint comes with head dripping on its sides.

We also notice other tricks like giving price for one volume but serving in smaller – for the same price.

Also provided is the list of most frequent demagogical excuses for not filling it up, namely:

  • new keg always contains few liters less and if dispensed properly will make pub loose money
  • “I don’t know nothing, boss told me do so”
  • “everybody fills the same everywhere”
  • this is Lithuania, not Ireland. You don’t like it? Go there
  • I’m filling as expected and if you think I’m not, this means the volume mark on glass is incorrectly printed
  • look it’s filled to the line. you should’ve said ahead if you want beer with no head.

The post ends with a quote from 1909 case in Illinois, where it is argued that carbon dioxide and head is not beer and should not be treated as final volme of beer.

Alus XIX a. Anglijos beprotnamiuose

Reaguodamas į Čiobiškio priekaištą, kad nelabai uoliai rašau apie alų, desperatiškai mėginau sugalvoti kokią nors posto temą. Deja… Buvo ištikusi žanro krizė. Laimei benaršydamas įvairias akademines duombazes radau įdomų tekstą, kuris, manau, vertas dėmesio:

McCrae, N. 2004. The Beer Ration in Victorian Asylums // History of Psychiatry, 2004, Vol. 15, No. 2, pp. 155 – 175.

schoolprison

Paskaita apie alkoholizmo žalą Fresnes kalėjime

Pagrindinė teksto idėja – alaus vartojimas ir jo atsisakymas XIX a. Anglijos psichiatrinėse ligoninėse. Niekada net nekilo mintis, kad beprotnamiuose alus buvo legalus. Pasirodo, buvo.

Taigi XIX a. bent dalyje Anglijos beprotnamių pacientai kasdien gaudavo alaus. Prie maisto. Minima mažiausiai 13 psichiatrinių gydyklų, kuriose alus buvo įprastas: Berkšyro (Berkshire), Bristolio, Dorseto, Esekso, Herefordo, Lankašyro (Lancashire), Niukaslo, Nottingemo, Viltšyro (Wiltshire), Vūsterio (Worcester), Salopo ir Montgomerio, Prestvičo (Prestwich) ir Stafordo gydyklos. 1880 m. duomenimis, minėtose įstaigose kiekvienas pacientas pietų metu gaudavo po puspintę alaus. Beprotnamių ūkiuose ar dirbtuvėse dirbantys pacientai (sic!) dar dukart per dieną gaudavo po puspintę, t.y. dirbantis pacientas per dieną galėdavo gauti pusantros pintos alaus. Tiesa, Hereforde pietums vyrai gaudavo šiek tiek daugiau – ¾ pintos (moterys – puspintę). „Blogiausia“ padėtis buvo Viltšyre, kur vyrai pietums gaudavo po puspintę, o moterys – 1/3 pintos. Be to, Viltšyro beprotnamyje dirbantys pacientai galėdavo pretenduoti tik į vieną papildomą puspintę. Geriausiai gyveno (1864 m. duomenimis) gyveno Stafordo pacientai, kurie per savaitę išgerdavo 14 pintų alaus.

Įdomi detalė – raportuose apie psichiatrines ligonines buvo minima, kad joms tiekiamas alus yra lengvas (apie 2 ABV), tačiau kokybiškas. Dėl to, pvz. Hereforde apie alų iš pacientų nesulaukta jokių skundų ar priekaištų.

Dar įdomesnė detalė ta, kad kai kurie beprotnamiai, pvz. Salopo ir Montgomerio ar Prestvičo beprotnamiai, turėjo savo bravorus, kuriuose profesionaliam aludariui talkindavo keli ligoniai. Kai kuriais atvejais alaus gamybos apimtys buvo išties įspūdingos: 1878 m. Prestvičo beprotnamyje pagaminti 50044 galonai (beveik 228’000 litrų) alaus.

han12n1

Alus taip pat buvo naudojamas kaip priedas prie aptarnaujančio personalo atlyginimo, nes darbas tokiose įstaigose nebuvo nei populiarus, nei gerai apmokamas.

XIX a. viduryje Anglijoje prasideda blaivybės sąjūdis, kurio tikslai ir veikimo principai labai primena Valančiaus Lietuvoje inicijuotą sąjūdį. Beje, laikas irgi labai panašus. Todėl apie tai detaliau nebus kalbama, tiesiog užteks to fakto, kad ir Anglijoje prasidėjo tautos išblaivinimas.

Beprotnamių alus taip pat patenka į blaivininkų inicijuoto sąjūdžio akiratį. Įdomiausi yra argumentai už ir prieš alaus racioną psichiatrinėse ligoninėse. Žemiau pateikiama diskusijose tarp „blaivininkų“ ir „alininkų“ naudoti argumentai. Verta pridurti, kad tai nėra vien tik McCrae‘aus teksto atpasakojimas. Tai veikiau racionali rekonstrukcija ir improvizacija teksto pagrindu, nes diskusija apie alus draudimą Anglijos beprotnamiuose niekuomet nevyko vienu metu ir vienoje vietoje, todėl tenka įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti „gyvas“ ginęas.

Blaivininkai pradeda savo puolimą nuo teiginio, jog nemaža dalis psichinių ligonių turi priklausomybę nuo alkoholio, todėl bet kokia alaus dozė yra blogis, t.y. gydymas tampa neefektyvus, nes asmuo legaliai gauna to, kas jam kenkia.

Alininkų argumentas – beprotnamiuose tiekiamas alus yra silpnas – maždaug 1 ar 2 laipsniai, todėl jis žalos nedaro.

Blaivininkai atkerta, kad įgudę alkoholikai puikiausiai sugeba pasididinti alaus dienos normą mainais už paslaugas bei patarnavimus kitiems pacientams, todėl iš principo jie gali susirinkti jiems reikalingą, tačiau medicininiu požiūriu pavojingą alaus dozę.

Alininkai atsako, kad skaičius asmenų, turinčių alkoholinę priklausomybę, beprotnamiuose nesudaro daugiau nei 10 procentų, todėl juos galima efektyviai stebėti ir kontroliuoti.

Blaivininkai kapstydami giliau, bando įrodyti, kad alaus vartojimas beprotnamiuose nepagerina pacientų sveikatos, t.y. alaus vartotojai negauna užtektinai kalorijų ir kitų reikalingų medžiagų iš alaus. Tarkim, už alų pigesnis pienas pilnai gali užtikrinti ar net viršyti alaus maistingumą.

Alininkai apeliuoja į tai, kad alus yra tradicinis anglų virtuvės atributas, todėl jo negalima taip lengvai atsisakyti. Šis pasažas man kelia asociacijas su viena iš „Bass Pale Ale“ reklamų, kurioje teigiama, jog visi kaltina prastą anglų virtuvę, tačiau anglams dzin, nes jie turi „Bass Pale Ale“. Be to, lyginant su tuometinio vandens kokybe, termiškai apdorotas alus yra gerokai sveikesnis už vandenį.

Beje, pats svarbiausias ir humaniškiausias alininkų argumentas yra šis: beprotnamių pacientai ir taip yra gyvenimo nuskriausti, gydyklose jie laikomi ne savo noru, todėl kasdienė alaus norma yra bene vienintelis ligonių džiaugsmas. Kurio jokiu būdu negalima iš jų atimti.

Tokia diskusija rodo, kad alininkai nebuvo linkę pasiduoti ir atidžiai įsiklausyti į blaivininkų argumentus. Deja, XIX – XX a. sandūroje alus visgi buvo išstumtas iš Anglijos beprotnamių. Tiesa, visiškai be blaivininkų pagalbos. Alų pražudė ekonominės naudos principas… Kažkas pasiūlė paskaičiuoti beprotnamių išlaidas. Paaiškėjo, kad tiek alaus gaminimas vietoje (produktų kaina, darbo užmokestis), tiek gatavo produkto pirkimas yra brangus malonumas, kartais išnaudojantis iki trečdalio beprotnamio biudžeto. Kai pradedama kalbėti apie pinigus, humanizmas greitai pranyksta. Taigi taupant lėšas alus buvo paaukotas…

Taigi XIX a. vidurį Anglijos beprotnamiuose galima traktuoti kaip tam tikrą aukso amžių (aišku, tik atsižvelgiant į tai, kas buvo prieš tai ir po to): maždaug nuo XIX a. pradžios pacientai neberakinami grandinėmis, su jais elgiamasi kaip su paprastų ligoninių pacientais, be to, dar neprasidėjo cheminio gydymo vajus, o liūdna įnamių dalia humaniškai skaidrinama tradiciškai įprasta alaus dienos norma.

Alaus karai (Beer Wars)

beer-warsAmerikonai susuko dokumentinį filmą “Beer Wars” apie didelių ir mažų bravorų santykius ir dabartinį ekonominį klimatą. Nesunku atspėti, kad didelės alaus korporacijos nenori užleisti nė colio naujai Amerikos nepriklausomų, tikro alaus daryklų bangai. Tai filmas apie Ameriką šiandien, tačiau aišku, kad panašūs dalykai vyksta ir Europoje.

Balandžio 16 d. pasaulinė premjera, o vasaros pabaigoje – ir kaip DVD. Sprendžiant iš ištraukų, gali būti įdomu.

- – -

In America, size matters. The bigger you are, the more power you have, especially in the business world.

Director Anat Baron takes you on a no holds barred exploration of the U.S. beer industry that ultimately reveals the truth behind the label of your favorite beer. Told from an insider’s perspective, the film goes behind the scenes of the daily battles and all out wars that dominate one of America’s favorite industries.

Beer Wars begins as the corporate behemoths are being challenged by small, independent brewers who are shunning the status quo and creating innovative new beers.

Paskutinė metų degustacija (I): gueuze

lambikai1

[Scroll down for English abstract]

Pagaliau atėjo laikas (ne)eilinei degustacijai. Tikro Alaus Draugijos archyvuose per keletą paskutinių mėnesių nusėdo įvairiausių rūšių alaus, ir štai nusprendėme juos sunaikinti pasinaudodami tarpšventiniu periodu.

Degustacijoje sudalyvavo simboliškas kiekis – 12 butelių skirtingo alaus, ir simbolinis skaičius – 3 – TAD nariai (akiesmirksniu, aldevinas ir ramtyns). Taip pat turbūt simboliška, jog kaip ir mes turim metuose pusę šilto, šviesaus, laiko, ir pusę – šalto, tamsaus, taip ir šie buteliai sėkmingai skiriami į dvi dalis – 6 butelius skirtingų rūšių šviesaus, salyginai gaivaus Belgiško lambiko/geuzo, ir 6 buteliai – tamsesnių, tirštesnių elių iš Kanados ir Lietuvos.

Turime daug ką pasakyti apie ragavimo rezultatus, tad publikuosime dviem postais.

Pradėkime nors ir ne visai faktine eilės tvarka, nuo belgiškų geuze’ų, kuriuos ragavimui sukaupė belgiško alaus ekspertas aldevinas. Toliau pateikiame jo aprašytą ataskaitą.

***

Trumpai priminsiu, kad gueuze’as tai atskira spontaniškos fermentacijos lambikų atmaina, kuri pasižymi tuo, jog gaminant gueuze’ą maišomi seni (mažiausiai 3 metų išlaikymo) ir jauni (vienerių metų) lambikai. Procesas kiek primena viskio „blendinimą”, tačiau gueuze’o atveju rezultatas yra visiškai kitoks, t.y. gueuze’as būtų aukščiausios kokybės lambikas. Dažniausiai pasitaikantis santykis – dvi dalys jauno lambiko ir viena seno. Jaunas lambikas reikalingas dėl jame (tebe)esančio cukraus, būtino antrai fermentacijai butelyje, kuri vidutiniškai trunka apie metus. Beje, pilstomas gueuze’as beveik nesutinkamas. Kai lambikas pasidaro „sparkling”, jis tampa gueuze’u. Aprašymas lyg ir paprastas, tačiau tikrasis procesas labai primena alchemiją, o vieno iš bravorų savininkė teigė, jog kiekviename butelyje esantis gueuze’as yra skirtingas.

Gueuze’ai buvo išdėlioti pagal subjektyvų vertinimą gerėjančios kokybės link. Beje, spalvos nelabai tesiskyrė (sodriai gelsva su polinkiu į rudumą), todėl apie jas nebus kalbama. Pastebėjome, kad su kiekvienu kitu atidarytu buteliu aromatas pasipildydavo vis naujais gaiviais, vaisiniais (neretai – kriaušiniais ir citrusiniais), rabarbarų (vienas iš dažniau pačių belgų aludarių minimų aromatų), pelėsių, ir kitais sunkiai nusakomais kvapais, kuriuos alui suteikia laukinių mielių kombinacijos.

Taip pat gerėjo išpilstyto alaus puta, o ragaujant daugėjo subtilių skonio atspalvių, skonis vis labiau rūgštėjo. Daugumos šių gueuze’ų gamyboje panaudota (spėjame, nedaug) cukraus, ir tik paskutiniai buteliai gali pasigirti absoliučiai tradiciniu gamybos metodu, išlaikytų šimtmečius, kartais net tos pačios šeimos. Juose visiškai nenaudojamas cukraus. Neatsitiktinai, matyt, šis alus turėjo ir autentiškiausiai rūgščiausią skonį.

(1) „Mort Subite: Original Gueuze”: bravoras „Alken-Maes“, stiprumas 4,5 %, filtruotas, pasterizuotas, galiojo iki 2010 m.; galima rasti bet kokioje alumi prekiaujančioje Belgijos parduotuvėje.

Pirmasis pokštelėjo ir buvo pavergtas „Morte Subite”, kurį jau ragavome anksčiau. Dėl salsvo skonio „akloje” degustacijoje gal net neatskirtume šio alaus nuo limonado – ramtyns žodžiais tariant „Diušes”. Asocijuojasi su prastu sidru.

(2) „Timmermans: Gueuze”: bravoras „Timmermans”, stiprumas 5 %, filtruotas, galiojo iki 2009 m., sunkiai randamas net specializuotose alaus parduotuvėse, kažkodėl juo prekiauja tik „Del-Haize” parduotuvių tinkle.

Vienintelis iš turėtų gueuze’ų užkimštas metaliniu kamšteliu, o ne tikru kamščiu. Skonis gerokai rūgštesnis nei „Mort Subite”, tačiau jaučiamas tam tikras skonio neišbaigtumas ir/ar nepilnumas, trūksta geresnės pabaigos ir poskonio.

(3) „Lindemans: Gueuze”: bravoras „Lindemans“, stiprumas 4,5 %, filtruotas, pasterizuotas, galiojo iki 2009 m.; Belgijoje randamas praktiškai bet kur.

Lyginant su „Timmermans” šis alus gerokai saldesnis, bet „Mort Subite” „diušiškumo” tikrai nepasiekia. Geriau subalansuotas už pirmus du, tačiau, panašu, kad skirtas vidutiniam vartotojui, pernelyg nesigilinančiam į smulkmenas. Primena geros rūšies sidrą. Žodžiu, komercializuotas (4) gueze’o variantas (žr. žemiau).

(4) „Lindemans: Cuvée René: Gueuze Lambic Beer”: bravoras „Lindemans“, stiprumas 4,5 %, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2013 m.; iš visų sunkiausiai randamas alus – pavyko rasti tik po savaitės intensyvių paieškų net 5 Belgijos miestuose.

Pasižymi visu tuo, ko trūko „Lindemans: Gueuze” – puta (ilgai išliekanti), intensyvus citrusinis ir rabarbarų aromatas, sausas skonis, ilgai liekantis poskonis. Maža to, nėra jokių užuominų į saldumą.

(5) „Boon: Oude Geuze”: bravoras „Boon“, stiprumas 5%, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2017 m.; galima rasti ir supermarketuose ir specializuotose belgiško alaus parduotuvėse.

Pats įdomiausias kvapas iš visų ragautų gueuze’ų – tik atidarius butelį, porą minučių jaučiamas trydos (sic!) kvapas, kuris po to išsivadėja užleisdamas vietą žymiai turtingesnei vaisinių bei pelėsinių kvapų paletei. Graži puta. Puikus skonis su tam tikromis užuominomis į degintą gumą, ilgai išliekantis malonus poskonis. Aukščiau pateikti apibūdinimai turėtų skambėti labai atstumiančiai ir įtartinai, tačiau šitame aluje jie ne tik pasiteisina, bet ir kažkaip dera su geru skoniu.

(6) „Cantillion: Gueuze 100 % Lambic Bio”: bravoras „Cantillon“, stiprumas 5%, nefiltruotas, nepasterizuotas, galiojo iki 2029 m.; randamas tik specializuotose Briuselio alaus parduotuvės (kituose miestuose rasti sunku).

Autentiškiausias ir rūgščiausias iš visų ragautų. „Cantillone” į gueuze’ą iš principo nededama jokio cukraus – tik tokiu būdu įmanoma išgauti tradicinį. XX a. pradžioje Briuselio aludėse ant stalų būdavo cukrinės, pripildytos gabaliniu cukrumi, ir specialus grūstuvas. Taip, cukrus buvo skirtas dėti į alų, ypač kriek’ą ir gueuze’ą, nes vartotojams skonis rodėsi per rūgštus. Būtų sunku išgerti daugiau nei pusę litro. Iš visų ragautų gueuze’ų labiausiai asocijuojasi su briutu. Nepaisant gražios putos, svaigaus kvapo, savo rūgštumu gal kiek per autentiškas…

Išvados apie ragautų gueuze’ų savybes:

(i) nuo saldžiausio iki rūgščiausio:

Mort Subite → Lindemans → Timmermans → Cuvée René → Boon → Cantillon

(ii) nuo popsoviausio iki autentiškiausio (rūgštumas, filtravimas, gamybos sudėtingumas, tradicijų paisymas):

Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Boon → Cantillon

(iii) nuo trumpiausio iki ilgiausio galiojimo:

Timmermans → Lindemans → Mort Subite → Cuvée René → Boon → Cantillon

(iv) nuo „prasčiausio” iki geriausio:

Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Cantillon → Boon

Bet kokiu atveju, ragaujant buvo pastebimas labai aiškus skirtumas tarp dviejų gueuze’ų grupių: (1) „Mort Subite”, „Timmermans” ir „Lindemans”; (2) „Cuvee Rene”, „Boon” ir „Cantillon”. Pirma trijulė akivaizdžiai nusileidžia antrajai tiek skonio, tiek kvapo, tiek, tiek įdomumo, tiek ir autentiškumo požiūriais. Savaime suprantama, kad visa tai paaiškėjo tik lyginimo ir sugretinimo metu. Tačiau be konteksto, manau, kad ir pirma trijulė turėtų šansą rasti savo gerbėjus. Na, ką čia slėpti, jei Lietuvoje buvo prieinamas „Timmermans” ar „Lindemans”, visai mielai juos vartočiau.

Bus daugiau.

- – -

The end of the year as usual calls for emptying our cellars and utilizing some of beer bottles stacked up over the year. We organize ourselves a symbolic tasting, during which we try 12 symbolic beers. Lithuania, as it is well known, has only two seasons, namely the cold and the hot. Again, the first one is symbolically represented by 6 darker ales, 4 of which are produced in Canada and two handcrafted by our mighty selves. The summer is represented by 6 months of shiny, refreshing gueuzes and lambics.

This first post tells a tale of these 6 spontaneous fermentation creatures, namely (listed in the order of our subjective perception of quality): Mort Subite → Timmermans → Lindemans → Cuvée René → Cantillon → Boon.

The Special Mention Award goes to the very authentic Cantillion: Gueuze 100 % Lambic Bio, which is so sour, we say it’s almost too ‘authentic’, leaving little wonder as to why Belgians serve it with sugar cubes; the taste is associated with Brut. The Most Peculiar Aroma Award goes to Boon: Oude Geuze. I shall not risk sounding vulgar by using such words as diarrhea so as to give an association of the sensation when you get the first whiff of it… you get the picture. Yet the smell soon gives way, allowing to discover aromas of hidden, enchanted gardens; it has a fantastic taste too, even the burned rubber notes blend in perfectly. However strange it sounds, it works. Finally, winner of the Most Difficult to Find Award goes to Lindemans: Cuvée René: Gueuze Lambic Beer (dry, citrusy rhubarb flavor with a long finish) – it took our agent 5 shops in Belgium to find it.

T.b.c.

Alaus ir vandens vakaras

Texels will dubb it out
Texels will dubb it out

Darbo reikalais Kipras buvo išvykęs į Olandiją. Pabuvojo Den Helderyje, esančiame šalia Texelio salos. Iš kelionės parvežtas grobis – keli buteliai „Texelse“ bravore (svetainė tik olandiškai) pagaminto alaus. Bravoras gana naujas – įkurtas 1994 metais, 1998 m. spėjęs pakeisti savininką ir įsigyti naudotą, tačiau išties įspūdingą varinį bavarišką katilą. Gaminamos bene 6 alaus rūšys. Gamybos apimtys – 2,500 hektolitrų per metus. Beje, Michaelo Jacksono sudarytoje knygoje „Beer“ (London, New York, Munich, Melbourne, Delhi: A Dorling Kindersley Book, 2007) „Texelse“ bravoras taip pat minimas tarp 14 kitų Olandijoje esančių bravorų. Sakyčiau, neblogas įvertinimas. Tačiau kitoje vien tik Jacksono parašytoje knygoje „Great Beer Guide: 500 Classic Brews“ (London, New York, Sydney, Delhi, Paris, Munich and Johannesburg: A Dorling Kindersley Book, 2000) „Texelse“ alums vietos neatsirado. Nepanašu, kad per 7 metus, skiriančius abi knygas, alaus kokybė galėjo ženkliai pagerėti.

Kipro patiektos rūšys: „Texels Tripel“, „Texels Dubbel“, „Texels Wit“ ir „Texels Skuumkoppe Donker Wit“. Gaila, tačiau Kipras nerado nei „Texels Goud“, nei „Texels Bock“. Kipras degustacijai nusiteikė labai rimtai – atėjo itin ištroškęs, todėl pareikalavo daug vandens ir kiekvieną gurkšnį alaus užgerdavo vandeniu. Pagirtinas degustatoriaus stropumas. Nors galbūt suveikė asociacijos – jūra, salos, burlaiviai ir kt. erdvės, kuriose daug vandens. Man tokio valingumo ir/ar romantiško asociatyvumo kaip tik ir pristigo…

Texels Tripel [8,5% abv]

Tikrai nesu tripelio gerbėjas. Kiek suprantu, Kipras irgi ne. Maža to, „Texels Tripel“ tikrai ne pats geriausias tripelio variantas. Jei sodriai drumsta geltona spalva ir nebloga puta vertė tikėtis kažko ypatingo, tai skonis tikrai nuvylė – jautėsi alkoholis, o tai nebeleido mėgautis alumi. Kaip taisyklė, tripeliai ir quadrupeliai yra ilgiau brandinti, o jų stiprumas padeda išsiskleisti tokiam skoniui ir ypač kvapui, kokio niekada nebus lengvesnėse alaus versijose. Deja, „Texels Tripel“ neturėjo ko išskleisti…

Texels Dubbel [6,4% abv]

Manau, Kipras irgi pritars, kad šitas alus buvo pats įdomiausias.  Nesu tikras, ar tai buvo klaida, ar, priešingai, privalumas, tačiau „Dubbel“ ragavimas buvo įkontekstintas, t.y. lyginimo tikslais tuo pat metu ragavome du panašios klasės belgiškus alus: benediktinų pagamintą „Affligem Dubbel“ [6,8 abv] ir trapistų pagamintą „Orval“ [6,2 abv]. Sodriausiai ruda (į juodumą su raudonesniais pakraščiais) spalva priklausė „Affligemo“ dubbeliui. Tuo tarpu „Texels dubbel“ pasižymėjo kiek šviesesniu atspalviu. „Orval“ – pats šviesiausias, todėl buvo pagrindo manyti, kad jis priklauso kitai kategorijai. Puta žiūrėjosi gražiai visuose trijuose bokaluose. Gal „Texels Dubbel“ puta išsilaikė kiek trumpiau. Sodriai vaisinis „Affligem“ aromatas buvo turtingiausias, todėl nustelbė tiek „Orval“, tiek „Texels Dubbel“ kvapus.

Pagal skonį šioje kompanijoje labiausiai išsiskyrė „Orval“. Jis buvo žymiai rūgštesnis ir gerąja prasme veikiau priminė kokį nors teisingą geuze‘ą, o ne dubbel. „Affligem“ vėlgi lenkė „Texels“ tiek skonio turtingumu, tiek kūningumu, tiek ir paskoniu, tačiau susidarė įspūdis, kad geriant vienos rūšies alų, po pirmo bokalo labiau norėtųsi „Texels“, o ne „Affligem“. „Texels Dubbel“ kvapas, skonis ir poskonis – paprastesni, ne tokie įvairūs ar įmantrūs, tačiau būtent jis yra tinkamesnis kasdieniam vartojimui, nei sofistikuoti „Affligem“ ar „Orval“. Taigi „Texels Dubbel“ buvo geras, net nepaisant to, kad jį užgožia bei atmintyje ilgiau išlieka belgiški oponentai.

Texels Wit [5% abv] ir Texels Skuumkoppe Donker Wit [6% abv]

Abu kvietiniai akivaizdžiai nedraugavo su puta – net ir (įvairiais būdais) pilant putos suformuoti nebuvo jokių galimybių. Grožis, būdingas nefiltruotam kvietiniam alui, prapuolė. Skonis. Tikrai nieko neįdomus. Man pasirodė, kad tai neišbaigtas kvietinio variantas, kiek primenantis didesnę dalį JAV gaminamų šios kategorijos alų – skonis lyg ir nieko, tačiau norėjosi intensyvesnio aromato ir geresnės pabaigos, kuria pasižymi koks nors „Blanche de Namur“, „Wickse Witte“, „Bruggs“ ar „Hoegaarden“ . Kipro manymu, toks alus puikiai tiktų karštai dienai pliaže. Galbūt tokia aplinka paskatintų širdingiau priimti abu „Texelse“ kvietinius, tačiau vasara baigėsi, viskas jau išgerta ir pakartoti nebėra ko…

Išvada: Respect „Texelse“ už tai, kad yra gerame kelyje, t.y. gamina neblogą ir nestandartinį alų, tačiau Šiaurės Olandijos saliečiams norėtųsi palinkėti geresnės putos kokybės ir išbaigtumo.

Kipras, one of the blog authors, brought some dutch beers to try from his recent trip to Den Helder which is next to Texels island. Texels is also the name of the brewery which is quite new being established only in 1994. Here’s what he and another co-author Aldis found.

The Texels Trippel was a bit dissapointing with its strong presence of alcohol, overwhelming all other flavours. Their Dubbel though was a decent dubbel even put next to Affligem and Trappist’s Orval. The Texel’s dub was less sophisticated than it’s belgian cousins.

Both Texels Wit and Texels Skuumkoppe Donker Wit first had trouble forming a decent head, and then it couldn’t impress with it’s lack of aroma ant small finish, more akin to US Wits. Too bad the summer is over and there was no sunshine to help.

After all, respect to Texels for less standard brews and we wish their beers some better foam and overal completness.

Traquair alaus namų taisyklės

Aldis tęsia pasaulio alaus ragavimo ciklą (pirmąją dalį apie JAV alus galima pasiskaityti čia).

= = =

Vakar ragavau šiokį tokį ekstrymą. Šiandien vėl mintimis ir skonio receptoriais keliuosi į Škotiją – Traquair alaus namus.

  • Traquair House Ale, ABV 7,2. Spalva nelabai būdinga eliams – (labai) tamsiai ruda, esant tam tikram apšvietimui, galima pagalvoti, kad juoda. Skonis minkštas, nieko panašaus į vakarykščius produktus. Greitai nesigeria – net ir esant karštam orui nesinori susileisti didesnio kiekio iškart. Stiprumas nesijaučia. Ne itin kartus. Poskonis išlieka ilgokai, galbūt po kokios pusės minutės pasijaučia stiprumas. Reikalui esant, galėtų sueiti už belgišką “dubbel”. Žodžiu, konservatyvus elis be siurprizų, nedažnam vartojimui.
  • Traquair Jacobite Ale flavored with Coriander, ABV 8. Ingredientai: šaltinio vanduo, salyklas, apyniai, mielės ir kalendra. Gėrimo spalva – ruda, einanti į juodumą su raudonu atspalviu. Atvirai sakant, vakar nelabai įsivaizdavau, koks viržių skonis, o šiandien ta pati istorija nutiko su coriandrum sativum (lot.), arba blakine kalendra (liet.). Kalendros skonis pasirodė pažįstamas. Nepaisant to, aluje tai tikrai originalu. Jei neklystu, kalendra sutinkama apvalių grūdeliu pavidalu, naudojama duonas ir salotas kvepinti. Padauginus kalendros, skonis tikrai suprastėja, tačiau šiame elyje viskas subalansuota.  Skonis maloniai salstelėjęs. Įspūdis toks, kad tik gurkštelėjus lengvai “sutraukia burną”. Poskonis greičiau išsivaikšto nei Traquair House Ale. Tačiau į pabaigą pasirodo lietuviškai juodos duonos skonio fragmentas. Matyt, dėl kalendros keliamų asociacijų. Aromatas intensyvus, tačiau malonus ir, priešingai nei kartais nutinka geriant kitus alus, Jacobite kvapas neerzina. Skonis originalus, tačiau dažnai nepavartosi – tiek dėl stiprumo, tiek dėl “sotumo”.

Įdomus pastebėjimas, kad tiek vakar, tiek ir šiandien, net ir po gana intensyvios dienos po dviejų 0,33 alaus buteliukų daugiau alaus nesinori. Turint omeny, kad Britanijoje škotai garsėja šykštumu, šitie eliai tikslą – taupiai atsigerti – pasiekia. Iš vakarykščio pirkimo liko dar du alūs, kuriuos it koks taupus škotas atidedu rytojui.

Alūs iš JAV

Tikro Alaus draugijos narys, mūsų žurnalo ideologinis-filosofinis konsultantas Aldis, viešėdamas Amerikoje, neužmiršo ir mums patransliuoti, ką naujo atradęs. Retransliuojame.

= = =

Įsigijau (berods minėjau) knygą “Beer and Philosophy”, kur atsipalaidavę filosofai rašo apie alų, jo ir gėrimo autentiškumą, kokybės kriterijus, natūralumo poreikį ir pan. Žodžiu, turiu daug “hardcore philosophy” stiliaus medžiagos :) Ir po viso to tu man užduodi klausimą apie pavadinimą… (turima omeny diskusija dėl TAD pavadinimo – past.) Viena citata, atspindinti knygos “Beer and Philosophy” dvasią:

There are certain things, I am sure we can all agree, from which one should ordinary not to drink a beer. It is inimical to the concept of the freshly poured beer to be ingested from absolutely anything and everything, with the appropriate solid geometry to contain a liquid and convey it to the mouth. For example, I would never drink beer from a skin-diving glove or a condom. Nor would I gladly drink beer from an ashtray, a milk carton, a goldfish bowl, a pith-helmet, a soup can, or that matter from teacup” (Dale Jacquette “Thirst for Authenticity: An Aesthetics of the Brewer’s Art”)

Buvau Naujajame Orleane, tai jame jokio gero alaus nesumedžiojau. Jų “Abita” toks nieko, bet visos rūšys daugmaž vidutinės. Buvau vietiniame bravore, bet buvo neskanu, tad net nesivarginau isidėmėti pavadinimo. Matyt, vietos, kuriose pilsto didžiulį kiekį alų, visame pasaulyje slepiamos nuo turistų.

Nauji atradimai:

  • Rogue: Half-a-Weizen – [12° Plato, 30 IBU, 79.2 AA, 3.2° L <...>] (Rogue Ales, Newport, Oregon). Ingredientai: Great Western Harrington, Klages and wheat malt; Saaz hops, coriander, ginger, free range coastal waters and top fermenting Pacman yeast. Nebūčiau pats jo pirkęs, nes ingredientų aiškiai per daug, bet pažįstamas pardavėjas rekomendavo bent pabandyti. Buvau maloniai nustebintas. Didelis 0,66 l butelys. Drumsta gelsva, pereinanti i rudumą, spalva. Aromatas ir skonis atskleidžia viską, iš ko alus padarytas. Tiesa, kai kurie belgai išgauna kažką panašaus be kalendros ir imbiero. Geriasi neskubiai. Ilgai besilaikanti puta. Puikus poskonis.
  • Luciernaga: The Firefly: Ale brewed with Spices – Barrel aged and bottle conditioned, 6,5 alc/vol (Jolly Pumpkin Artisan Ales: Dexter, Michigan): butelys 0,75 l. Spalva ruda, besiribojanti su raudona. Primena trapistų alus, ypač ilgai išliekantis poskonis. Kalendra yra, bet vos vos pastebima. Nera pernelyg “sirupinis”, lengvai geriasi, nuolat susidaro ispudis, kad kažką jauti, bet nesupranti, koks tai kvapas ar skonis.
  • Green's - alus be miežių
    Green’s – alus be miežių ir kviečių

    Green’s Discovery: All Natural Amber Beer; 6 alc/vol (Lochristi, Gent, Belgium): ingredientai: millet, rice, buckwheat and sorghum, NO WHEAT, NO BARLEY. Galvojau, kad bus kažkas jau labai keisto. Nieko panašaus. Kažkas panašaus į kokį “bock”.  Įdomiausia skonio dalis - paskutiniai gurkšnio elementai sukuria obuolių skonį burnoje. Maždaug tokį, koks juntamas geriant kalvadosą. Įdomi patirtis. Kad kažkas ne taip, supranti tik iš nežymių detalių. Pasirodo miežiai ir kviečiai nėra nepakeičiami.

Alaus klausimai

Beer Street (William Hogarth)

Esu sugadintas filosofinio išsilavinimo, tad nori nenori visur matau galimybę kelti filosofinius klausimus. Po puikaus pradinio Tomo teksto apie TAD, norisi užduoti keletą klausimų, kurie, manau, visiems bus aktualūs. Pasinaudosiu mažųjų JAV aludarių tarpe populiariu anekdotu:

Keturi aludariai nuėjo į barą. Trys iš jų atstovavo didžiuosius JAV bravorus, kurie parduoda apie 80 procentų viso amerikietiško alaus, ketvirtas buvo tikras bavaras. Anheusser-Busch atstovas užsisakė „Bud Light“. Aludaris iš Millerio užsisakė „Miller Genuine Draft“. Coors aludaris, aišku, pasirinko „Coors“. Bavaras užsisakė „Pepsi“. Amerikiečiai pasipiktinę paklausė, kodėl bavaras su jais negeria. Bavaras atsakė: „Jei jūs, bičiuliai, nusprendėte negerti alaus, tuomet aš prisijungiu prie jūsų“.

Šis anekdotas galbūt ir nėra labai juokingas, tačiau jame esama tikriems alaus mėgėjams itin aktualių dalykų. Pirma, pakeitus amerikietiškus prekinius ženklus lietuviškais, akivaizdžiai matytųsi tarptautinis problemos mastas. Antra, minimi amerikiečių aludariai įsitikinę, kad (a) jų alus geras, (b) alus skiriasi nuo „Pepsi“. Trečia, komiškas efektas kyla tuomet, kai paaiškėja, kad autentiškos aludarystės tradicijų atstovas iš Bavarijos nemano, kad didžiųjų amerikietiškų bravorų produkcija yra alus. Ketvirta, netikiu, kad tokį anekdotą pasakotų Coors, Miller ar Švyturio-Utenos atstovai. Taigi gali susidaryti įspūdis, kad tai tėra piktas mažųjų alaus lūzerių bandymas bent taip įgelti didiesiems: jei negaliu pralenkti finansiškai, tuomet galiu bent jau pasišaipyti (maždaug pagal Erlicko principą – jei kaimynas gerai gyvena – padek, jei negali padegti – apmyžk…).

Kaip atskirti tikrą alų nuo netikro?

Ar teisūs mažieji ir jiems prijaučiantys teigdami, kad didieji gamina ne „Pepsi“, bet ir ne alų?

Ar gali būti skanus alus būti netikras, ir atvirkščiai – tikras, bet neskanus? Čia kaip „Matricoje“ jei nejauti, kad netikras alus yra netikras, tuomet ar galima teigti, jog jis tikras / autentiškas?

Kokie alaus tikrumo ir/ar autentiškumo kriterijai? Ar galima vadinti alumi „alų“ (Green‘s Discovery iš Gento), kuriame nėra nei miežių, nei kviečių?

Kas daro alų (tikru) alumi? Etiketė? Spalva? Kvapas? Skonis? Įstatymas? Gamintojas?

Ar galimas baigtinis alaus ingredientų sąrašas?

Kada „alus“ nustoja būti alumi?

Kada gėrimas tampa alumi?

Kas leistina, ir kas ne gaminant alų?

Kiek reikia laikytis nusistovėjusių aludarystės tradicijų? Ar galima pažeisti kanoną, tačiau tebegaminti tikrą alų?

Kiek pateisinami eksperimentai alaus gamyboje?

Ar galima autentišką alų gerti neautentiškai? Kas geriau nedidelis alų pasirinkimas ir autentiški bokalai bei padėkliukai, ar didžiulis pasirinkimas vienoduose bokaluose, po kuriais patiesiama servetėlė?

Manau, pradžiai ir tolesnio pokalbio palaikymui klausimų užteks…

Facebook Twitter RSS Foursquare E-mail prenumerata

Paskutinis bokalas:


''Bites''

Lithuanian Beer Map

Tikro Alaus Galerija

beer resque

Daugiau

Kategorijos

Reklama