Sudrumskime tylą

Miežiai plaukia

Na pagaliau lijo nulijo ir nudžiūvo, oras atšilo - atėjo laikas žemės ūkio darbams.

Tikras alus savo Dūdiškių plantacijoj šiemet numatė pasėti apie 50 arų salyklinių miežių. Praeitą savaitgalį įsigijom pas ūkininką Kalamajevą iš Šalčininkų rajono 120 kg salyklinių miežių “Publican” sėklos, ir šį savatgalį subersim juos į dirvą. Kaip rašo literatūra, angliški miežiai “Publican” labai tinka salyklo gamybai, mat yra stambaus grūdo, pasižymi mažu baltymingumu, sukaupia daug krakmolo.

Pažiūrėsim, kaip seksis juos augint, saugot nuo ligų, na ir aišku, kaip pavyks iš jų salyklą “pasidaryk pats” būdu paruošti.

Žodžiu, laukite daugiau naujienų.

Papildyta: 2010-05-10

O štai keletas vaizdelių iš sėjos:

Publican close-up

Miežiai viedre

Pasinaudodamas proga, noriu padėkoti Česlovui  iš Eičiūnų už traktorių.

Česlovo pamačis

Tikras alus sėja

“Net keturiasdešimt kaštonų plačių / Parko alėjose šlama kartu
Kai kam su drauge / o kai kam su draugu / Čia pasėdėti smagu.”

Taip dainuojama populiariame Nijolės Ščiukaitės ir “Estradinių melodijų” šlageryje. Gera daina, iškart ją prisiminiau, kad gavome Kalnapilio atstovų laišką su maloniu siūlymu padegustuoti ir aprašyti jų naująjį produktą. Mandagiai atrašėme, ir jau po kelių dienų Tikro Alaus draugijai buvo pristatyta dėžutė naujo Kalnapilio alaus, kuris, kaip jau turbūt ir supratote, vadinasi „Kaštonų“. Tad kaip toj dainoj, susidarė proga smagiai pasėdėti kartu.

Pirmiausia, norime pasveikinti Kalnapilį už drasią ir atvirą iniciatyvą pademonstruoti savo naują alų blogerių bendruomenei, kuri, prisipažinkim, iki šiol gan kreivai žiurėjo į didžiųjų gamintojų masinę produkciją. Tai, kad alus buvo be baimės atiduotas degustuoti bei nuomonei laisvai pareikšti alaus entuziastams, kurie ir šilto ir šalto, ir kartaus ir rūgštaus yra ragavę bei žodžių į vatą nevynioja, yra geras liudijimas, kad toks didelis bravoras kaip Kalnapilis atsigręžia į vartotoją ir yra galbūt pasirengęs kažką įdomaus ir naujo pasiūlyti.

Na tad eikim prie esmės.

Vartom butelį. Atpažįstama Kalnapilio etiketė su alas pavadinimu ir užrašu – „Tamsusis alus Ale beer“. Aha, tai nejaugi Kaštonų alus – ne lageris?. Nejaugi sulaukėm bene antro bandymo iš Lietuvos didžiųjų bravorų pristatyti visuomenei elį? Įdomu įdomu. Jau vien už tai reikia siųsti sveikinimo telegramą alaus daryklai. Tik… Man tai tas „Tamsusis alus Ale beer“ nepatinka. Na jeigu tai elis, tai ir užrašykim, kad elis. Manau reikia grąžinti šitą alaus rūšies pavadinimą į oficialią lietuvišką aludarių terminologiją. Juk visi dar kažkada knygose skaitėm, kaip Robinas Hudas elį gėrė -vadinasi, leidžia redaktoriai tokį žodį vartoti. Tad tegu visi gėrėjai žino, kad alus lageris nelygu alui eliui. Ir daugiau informacijos bus, ir vartotojas išmoks daugiau, o ir gamintojai galbūt labiau pradės varžytis elį gamindami. Kaip jūs manot?

Laikas atkimšti butelį ir įpilti į taurę, pažiūrėti, ką čia turim.

Taip iš tiesų, pavadinimas ir informacinė etiketė ant butelio nemeluoja. Alus prinokusių kaštonų spalvos, skaidrus. Puta akivaizdžiai ne lagerinė. Nėra labai ilgai besilaikanti, tačiau malonaus tirštumo, smulkiai korėta. Alus ant akies gražus pažiūrėti.

Uodžiam.

Pirmiausiai ir stipriausiai juntamas tradicinis lietuviškam tamsiajam alui būdingas karamelinio salyklo aromatas. Bandau užuosti apynius, bet nesiseka. Kažkur tolumoj šiek tiek duonos, šiek tiek uogienės kvapo. Nieko ypatingo. Tradiciška. Kaip eliui galėtų būti geriau.

Na paragaukim.

Iš pradžių dėl nemažo angliarūgštės kiekio pagalvojom, ar tik neapsigavom, ar tik nebus lageris. Bet ne. Alui taurėj pakvėpavus, atsiskleidė skonio kreminė tekstūra, išnyko tas pirmas sausumo įspūdis. Nepasakytum, kad labai gilus skonis, tačiau alus nėra lėkštas. Nepasakytum, kad skonyje kas nors labai pirmauja, gan gerai subalansuotas. Na tik gal, tas skrudintas salyklas nori išsišokt. Galėtų jam būt kokia atsvara. Poskonyje tuomtarp – nieko ypatingo. Gal lengvas rūgštumas jaučiamas, bet greit išnyksta. Ant etiketės parašytas tvirtinimas, kad skonis “turtingas” – ne visai pagrįstas.

Alus vidutinio stiprumo – 4,8 %, tad bokalas neturėtų prailgti. Įsivaizduojame, kad gerai atgaivintų vasarą.

Išvada – visai malonus lengvas alus, kuris galėtų pretenduoti į „session beer“, alaus, kurio tikslas pabendrauti, o ne išgerti, kategoriją. Kaip visam lietuviškam alui trūksta akcento į apynius, skonio balansas – ne per sudėtingas. Pagyrimai už spalvą, minusas už ne per sudėtingą aromatą ir tą standartinį salyklo pirmąjį kvapą. Šiaip manau visai vykęs pirmasis bandymas, linkėtumėm, kad gamyba nebūtų nutraukta po kelių partijų. O jei atsiras pilstomo, tai gal bus proga pagirti dar kartą.

Beje, internautams skirtas ir pačio aludario pasakojimas apie alų, kas irgi yra maloni naujovė. Prasikasus per reklaminius apdarus ir užuolaidas, iš pačio aludario Ričardo Barakūno pasirodymo vaizde sužinome, kad iš pradžių “Kalnapilis”  bandė net 10 alaus rūšių, iš kurių buvo atrinkti 3 “kandidatai” – matyt, pretenduosiantys, į nuolatinę gamybą. To labai reiktų linkėti nors vienam eliui. O kol kas ir toliau “Facebooke” kviečia provincijos reklamininkų išgalvotas šūkis “Kaštonizuokis”… Kodėl ne “išbandyk ir pamėk elį?”.

Kaštonų alus

Roots bloody roots

Griežtai

Firminis TAD užkandis: pastarnokų čipsai su kastiniu

Kadangi TAD laboratorija neapsiriboja vien tik alaus virimu, tačiau retkarčiais pažaidžia su puodais ir keptuvėm maisto gaminimo tikslu, nusprendėm švenčių proga su mielais skaitytojais pasidalinti keletu receptų su alumi, kuriuos kažkada suimprovizavom.

Pastaba 1. TAD labai mėgsta tikrą lietuvišką virtuvę, tad kiekvienam recepte yra kažkokia dalis kulinarinio paveldo, kad ir ką tai galėtų reikšti.

Pastaba 2. Gaminant nesilaikoma gramų, litrų, šaukštų ir kitokių matavimų, o vadovaujamasi mūsų guru A†A Keith Floyd nustatytu matavimo principu: „maždaug tiek“.

Taigi.

Geuze marinuotų lašišų užkanda su pastarnokų čipsais

Reikės:

Geuze

Lašišų filė

Jūros druskos

Grūstų juodųjų pipirų

Krapų (kam nepatinka, braukit)

Alyvuogių aliejaus

Pastarnokų

Gaminam:

Į lėkštę dedame lašišos filė oda žemyn, ir švelniai patepame ją alyvuogių aliejumi. Tada dosniai apibarstome druska (druskos kiekis priklauso nuo filė storumo ir norimo sūrumo) ir juodaisiais pipirais. Krapus smulkiai sukapojame ir apibarstome jais lašišą (šitą žingsnį galima praleisti, bet krapai tikrai suteikia sūdytai lašišai gero gaivaus vėjo). Tada maistine plėvele tvirtai užspaudžiame lašišą ir paliekame ją pastovėti vėsiai bent 12 val.

Lašišai pasisūdžius, peiliu nuvalome krapus, ir gražiai supjaustome filė juostelėmis, odą paliekant lėkštėje. Sudedam lašišos juosteles į indą ir užpilam ant jų gueuze, kad apsemtų.

Tuomtarp, įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių. Nulupame pastarnokus, pjaustome juos plonais griežinėliais skersai (kam patinka šiaudeliais, gali šiaudeliais), padruskinam ir papipirinam. Lengvai patepam kepimo skardą aliejum, suberiam pastarnokų griežinėlius, apšlakstom aliejum ir kepam kol pasidarys skaidriai balti ir traškūs (10-15 min, na OK, gal 20, priklausomai nuo griežinėlių storio).

Po viskam, dedam į lėkštę lašišos gabaliukus ištrauktus iš gueuze ir nusausintus, beriam šalia čipsus. Apibarstom kapotais svogūnų laiškais dėl grožio. Galima šalia papjaustyti agurko juostelių. Galima drėbtelti grietinės, o ant jos dar lašą balzaminio acto. Lašiša valgoma šakute, čipsai rankomis, suvalgius viską, lėkštė išlaižoma. Užgerti Cantillion Vigneronne.

Trinta moliūgų sriuba su Doppel Bock

Reikės:

Doppel Bock

Moliūgo

Alyvuogių aliejaus

Porų

Saliero

Čili

Daržovių sultinio

Malto muskato

Druskos ir pipirų

Grietinėlės dėl grožio

Gaminam:

Supjaustom porus ir salierus kaip įmanoma smulkiau. Puode įkaitinam aliejų ir apkepam jame porus ir salierus, kol jie suminkštėja (ant mažos ugnies). Smulkiai sukapojam čili ir taip pat apkepam. Tada suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą. Kepam toliau kokias 3-5 min, pamaišydami, kad visi moliūgo gabaliukai gražiai apkeptų. Pilam doppel bock, na taip gerą pirštą ant dugno, gerai išmaišom, kad visos daržovės įsigertų aromato. Po 2-3 minučių supilam daržovių sultinį (kad apsemtų moliūgų gabaliukus), užverdam, sumažinam ugnį ir paliekam burbuliuoti kol moliūgai visai suminkštės. Padruskinam, papirinam, įberiam muskato. Nukėlę nuo ugnies, duodam sriubai pailsėt penketą minučių, o tada sutrinam su elektrine trintuve iki tolygios konsistencijos.  Pilam į lėkštę, pagardinam grietinėle, puošiam baziliko lapeliu. Į sveikatą. Eee.. tai yra skanaus.

Triušis troškintas Baltijos porteryje

Reikės:

Baltijos porterio

Triušio

Miltų

Alyvuogių aliejaus

Svogūno

Česnako

Morkų

Saliero

Pomidorų (gal 5-6 kokių)

Balzaminio acto

Druskos ir pipirų

Cukraus

Vištienos sultinio

Žolelių bukietas (iš šakelių baziliko, kalendros, čiobrelio, šalavijo, mairūno ir apelsino žievelės – galite pratęsti jei norite)

Gaminam:

Veiksmas vyksta sunkiam puode storu dugnu. Įkaitinam aliejų. Triušį, supjaustytą į 8 dalis, apvoliojame miltuose ir apkepam iš visų pusių aliejuje, kol gražiai aukso spalva paskrus. Triušiui apskrudus, išimam gabaliukus iš puodo ir atidedam į šalį. Tuom tarp tame pačiame aliejuje ant mažos ugnies eilės tvarka apkepam svogūną ir česnaką, salierą, morkas. Sudedam nuluptus ir susmulkintus pomidorus, na ir gal 10 min. patroškinam. Įdedam druskos, pipirų pagal skonį, įpilam acto ir duodam jam atsvaros su šiek tiek cukraus. Toks va pagrindas mūsų gražiai burbuliuoja – laikas dėti triušį.

Grąžinam triušį į puodą. Patogiai įtaisome jį tarp padažiuko, kiek luktelim.

O dabar eilė porteriukui! Alus su sultiniu turėtų eiti į puodą santykiu 50 ant 50. Aišku nebūtinai, tačiau kai daugiau alaus, gali tekti paskui apynių kartumą atsverti kokiomis nors kitomis priemonėmis (pvz. su daug čili pipiro). 50/50 turėtų būti optimalu. Taigi supilam alų su sultiniu, įberiam druskos, pipirų ir panardinam žolelių bukietą. Užverdam, sumažinam ugnį, sandariai uždengiam ir paliekam burbuliuoti bent kokioms 2 valandoms, kol triušis pasidarys labai minkštas.

Kaip ir viskas. Patiekti galima su svieste keptomis cukinijomis.

Obuolių pyragas su medumi, graikiškais riešutais, imbieru ir Hefeweizen Dunkel

Reikės:

Hefeweizen Dunkel

Sluoksniuotos tešlos

Obuolių

Medaus

Graikiškų riešutų

Imbiero

Gaminam:

Tešlą iškočiojam iki kokio 1 cm storio, šiek tiek plačiau už kepimo formą.

Obuolius nulupam, supjaustom skiltelėm, sudedam į indą. Uždedam gerą kiekį medaus, įberiam smulkiai sutarkuoto šviežio imbiero, šliukštelim hefe weizen dunkelio ir viską gerai išmaišom. Paliekam kuriam laikui pastovėt.

Kepimo formą tepam lengvai sviestuku, dedam tešlą, ant tešlos supilam mūsų obuolių miksą. Tešlos kraštelius gražiai į viršų užraukiam, kad neduokdie visas gėris iš pyrago nepabėgtų. Apibarstom graikškais riešutais. Šaunam į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių ir kepam kokias 20-30 min. priklausomai nuo pyrago storio. Kad viršutiniai obuoliai nepadžiūtų, o gražiai apskrustų, per vidurį kepimo pyrago viršų patepam lydytu sviestu.

***

Na tai visiems gerų švenčių! Einu į barą.

Alus virtuvėje

Kasdieninė programa to the maximum susidėliojo ir Anglijoj. Būtų tiesiog nepateisinama gaišinti Jūsų laiką visų nuotykių aprašymu, tad kaip ir dera save gerbiančiam blogui, išrinkom geriausius momentus.

Here we go.

Samuel Smith pubai

Su draugu Julium juokėmės, kad jei tik Londone sugalvoji nueit į kokį padoresnį pubą, būtinai pasirodo, kad jis priklauso Sam Smith grandinei. Ir tas tikrai nėra blogai. Apie Samuel Smith alus ne kartą jau rašėme – nuo kokybiško lagerio iki puikiausio stouto – viską jie turi. O apie specifinę atmosferą pube, kuri sukuriama tų istorinių interjerų, nėra ir ką kalbėti. Tokie pubai kaip Cittie of Yorke su savo senoviniais interjero raižiniais ir penktadienine black-and-white matricos publika, pabirusia iš užsidariusių ofisų, arba The Angel su praėjimu į kitą baro pusę per lauką ir sekmadieniniu wanna-be-artsy-leftist kontingentu,  leidžia geriau suprasti, ką Anglijoj reiškia barų kultūra žmonių susitikimams, bendravimui, pagėrimui ir pan.

Mild

Šį kartą važiavau į Angliją su tvirtu nusistatymu paragauti iki šiol burnoj neturėtos alaus rūšies. Mild – tai senovinės receptūros angliškas elis, prieš kurį laiką jau bene išnykęs, tačiau dabar alaus entuziastų sėkmingai atgaivintas ir laimintis apdovanojimus dažnuose alaus festivaliuose. Dažnai tai tamsios vario spalvos, korėtos putos alus, kuris paprastai nebūna stipresnis nei 4 ABV. Skonis pakankamai švelnus, jokio apynių agresyvumo.

Taip jau sutapo, kad mild‘as buvo pirmasis mano paragautas elis šios kelionės metu. Birminghame, slėpdamiesi nuo lietaus, sprukome į pirmą pasitaikiusią aludę po viaduku, tikėdamiesi sušilti iš vidaus ir išorės. Įėjus vaizdelis nieko gero nežadėjo – tipiškas stoties baras su aptriušusia furnitūra, tabloidus  skaitančia publika, kuri neaišku ar šiame amžiuje buvo iš pubo išėjusi, ir rėkiančiais, ką tik darbą baigusiais kelių remontininkais su atšvaitinėm liemenėm. Tačiau kaip nustebau, kai prie baro vienas iš kranų liudijo, kad aludėje pilstomas Hobson‘s Mild – vienas iš puikesnių angliško mild‘o pavyzdžių! Alus buvo puikios kondicijos, šviežut šviežutėlis, nors tik 3,2 stiprumo, tačiau tikrai įdomaus salyklų balanso ir tokio malonaus salykiško salsvumo. Pasakysiu – dar niekaip taip maloniai nežiūrėjau Robbie Williams klipų  per rėkiantį plazminį teliką.

 Wetherspoon alaus festivalis

Nors Wetherspoon aludžių tinklas dažnai sulaukia nepalankių vertinimų iš kolegų bloggerių ar šiaip alaus mėgėjų už be skrupulų perimamas tradicines aludes, įvedant ten supermarketo tvarką, už pernelyg plebėjišką aplinką, maistą iš šaldytų pusfabrikačių ir pan., tačiau kartais, kaip sakoma, tikrai nereikia spjauti į šulinį. Lapkričio mėnesį Wetherspoone visada vyksta Real Ale Festival, kurio metu tinklo aludės prekiauja įvairiais eliais iš visų Anglijos regionų, o taip pat ir iš kitų šalių. Kadangi nori nenori Wetherspoon aludė visada pasipainiodavo po kojomis kuriuo nors metu, tai teko paragauti tikrai nemažai naujovių. Vieni alūs buvo geresni, kiti prastesni, treti visai nuobodūs. Visų jau neprisiminsi. Kas įstrigo atmintin – tai specialiai festivaliui aludario iš Amerikos virtas Grumpy‘s Pale Ale. Gal todėl, kad pompa JAV vėliava padabinta buvo, o gal kad amerikoniškų apynių atakos jau buvau pasiilgęs. Bet kokiu atveju, turint omeny, kad dažniausiai tinklo aludės dirbdavo visa valanda ilgiau nei kiti pubai, kone kiekvieną vakarą tekdavo vakarą užbaigti Wetherspoone ragaujant vis kitokį elį. Patys suprantat, jau būna ne ta būsena, kad šautų galvon pasižymėt alaus skonio ypatybes į savo išmanųjį telefoną…

Fuller‘s ESB

Vienas iš Londono aludarių pasididžiavimų. Fuller‘s alaus daryklos produkcijos buteliuose jau galima gauti ir Lietuvoje, tad ko gero žinote, kad jų alus skanus gerti. Tačiau ESB  iš bačkos – ką jūs – tiesiog puikus! Aišku didelė dalis mano patirto malonumo nuopelno priklauso ir baro Prince Albert savininkui – frajeriui, artėjančiam prie savo gyvenimo saulėlydžio, nešiojančiam po du auksinius žiedus ant kiekvieno piršto – kad puikiai alų išlaiko, teisingai įpila ir juokeliu palydi. (Kai mus lydinčios damos bandė užsisakyt arbatos, tas tik pakraipė galvą: „žinot, mes šiame pube nelabai skatinam arbatą gerti“). ESB, mano nuomone, turi visas geriausias savybes, kuriomis privalo pasižymėti tikras tradicinis angliškas elis – kompleksiško pilno skonio, o panaudotas apynių derinys suteikia alui tiek gaivaus žolinio, tiek aštresnio citrusinio aromato. Galėtų Vynoteka ir šio alaus butelinę versiją atvežti mums į Lietuvą.

Amarillo

Puikiame pube The Charles Lamb Islingtone gėriau alų Amarillo, kuris, ko gero, kaip sufleruoja pavadinimas virtas su amarillo apyniais. Įtariu, kad alų išvirė Butcombe Brewery, bet jie savo saite neprisipažįsta. Vėl gi nepasižymėjau. Kuo man įstrigo šis alus – o gi netikėtu dūminiu poskoniu, lyg būtų parūkytas salyklas naudotas. Na ir žinoma – tas keistas pipirinis, liežuvį kandantis apynių aromatas. Žodžiu,labai patiko ne tik man, bet ir draugams. Jei kas ką žinot apie amarillo daugiau – komentuokit.

Draugai

Na ir galiausiai, bet tikrai nepaskutinėje vietoje noriu padėkoti visiems draugams, su kuriais puikiai laiką praleidom, alaus paragavom, žodžiu kitu persimetėm. Ačiū Adrian, Aidui ir Izabelei, Juliui ir Astai, Karoliui ir Olesiai, Nicos ir Savas, Gedui, Aivarui ir Gedui Si. Buvo smagu! 

Lapkričio tradicija

Baigiant skinti anglų nykštukus

Kvepia apynys

Pirma porcija PrimaDonos

PrimaDona gerą derlių davė, gaila tik kad dalis spurgų padžiūvo dar vasarą. Freda ir Marynka kaip visada puikiai užderėjo, gal kiek prasčiau pasirodė Aromat Polesja. Užtat pradžiugino Žateco kilmingieji – taip užderėjo užkerojo užbujojo, kad visą dieną nurinkinėjom, geras dvi dėžes priskynėm. Naujokas pirmametis anerikonas Phoenix irgi nepasišiukšlijo – gerą trilitrį spurgom užpildė. Kitais metais to paties lauksim iš anglo Fuggles, kuris šiemet kažkaip nusimuliavo ir pažeme prasitrynė. Na, bet bent smagu, kad prigijo.

Miela malonu kaip sakoma.

***

We are quite satsified with our hops harvest.

Derlius

Anglų The Times paskelbė sąrašą dešimties šalių, kuriose alus yra pats brangiausias pasaulyje. Pirmoje vietoje puikuojasi Jungtiniai Arabų Emyratai, kuriuose alaus pinta kainuoja nei daug, nei mažai, o maždaug 7 svarus. Iš mums artimiausių šalių - Norvegija antroje vietoje. Vidutiniškai 6 GBP už bokaliuką. Nedaug atsilieka Prancūzija.

Panamoj alus pigus

Visų džiaugsmui paskelbtas ir pigiausių alaus šalių sąrašėlis. Pirmoje vietoje – Panama su 30 angliškų pensų už bokalą. Koks sutapimas! Mes kaip tik planavom į Panamą mauti sunkmečio praleisti iki pasaulio pabaigos 2012 metais. Gal kas kartu?

Tęsiant rimtą temą

BBC turi visą istoriją čia.

Ką jūs apie tai manot?

—-

What do you think of Heineken’s efforts to prolong beer’s shelf life?

Technologinė pažanga alui pagerinti?

Check this out. Really funny.

Alaus apžvalgų generatorius

Saison - tai nestiprus elio tipo alus, tradiciškai verdamas prancūziškai kalbančioje Belgijos dalyje – Valonijoje. Šis elis – valstiečių alus, kurį dirbantieji atsinešdavo į laukus atsigaivinimui derliaus nuėmimo metu. Kadangi Tikro alaus nariai neslepia savo prielankumo kaimui ir žemės ūkiui, tai ko gero ir buvo priežastis, kodėl pamėgom šį alų iš pirmo gurkšnio. Iš tikrųjų alus yra labai down to earth, kaip sakė p. Jacksonas. Mūsų ragautas Saison Dupont buvo tikrai smagus, pakankamai kompleksiškas, bet tuo pačiu ir lengvai geriamas elis.

Ir vėl kaltas apynys

Kita savybė, dėl kurios saison atsidurė mūsų favoritų sąraše, buvo padiktuota alaus paskirties. Kadangi šis alaus stilius yra pakankamai senas ir išrastas dar iki šaldytuvų atsiradimo, belgai jį virdavo rudens-žiemos periodu, kad apsaugotų nuo sugedimo. Tam, kad galėtų būti laikomas buteliuose iki pat vėlyvos vasaros, alus turėjo būti arba stiprus, arba labai apyningas. O norint, kad darbininkai laukuose neapsivožtų – taip jūs atspėjot – alus turėjo būti tik apyningas! Ta apynio gaiva saisone mus ir sužavėjo. Toks, žinot, žoliškumo poskonis likdavo po kiekvieno gurkšnio.

Kalbant apie alkoholio kiekį saisone, jo standartas – ne daugiau kaip 3-3,5. Amerikonai, pradėję gaminti jį pas save, sau būdinga maniera gali išspausti iš jo ir 8, tačiau net ir jie stengiasi neperlipti 5. Na, o belgai šiuo metu matyt neturintys poreikio gerti alaus vietoj vandens, kuldami javus, vėl pradėjo gaminti saisoną vis stipresnį ir stipresnį (6-8 laipsnių). Na bet palyginus su jų 10 laipsnių monstrais, 6 laipsnių eliukas geriasi kaip šalta apynių arbata. (O, beje reiks pabandyt užsivirt tokios).

Kita saisonui būdinga, o tiksliau nebūdinga savybė – spalva. Priklausomai nuo naudojamo salyklo, spalva gali varijuoti. Paprastai tai šviesus nepermatomas alus, tačiau gali pasitaikyti ir tamsesnių raudono gintaro spalvos egzempliorių.

Nu vienu žodžiu geras elis. Stojus pagaliau vasarai, artėjant derliaus nuėmimo metui, mielai bačkutę pašonėj turėčiau. Kaip ten, įdomu, pas mus laboratorijoj reikalai?

Saison – belgiška atgaiva

Pamenat, kad Tikras alus buvo Briuselyje? Visai neseniai tai buvo, o atrodo jau šimtas metų. Šiandien, nubraukęs sūrų darbo prakaitą nuo veido, nusprendžiau prisiminti tuos gerus laikus, tą crazy alaus savaitgalį Belgijoje ir brūkštelti keletą eilučių apie garsią gueuze alaus daryklą Cantillon, kurioje teko apsilankyti.

Faktai paprasti. Rytas po 15 rūšių belgiško alaus išvakarėse buvo, švelniai tariant, dainingas. Todėl tik įsmukę pro bravoro vartus, įvertinome degustacinės salės vėsą ir atidaromų alaus butelių pokšėjimą. Pirmasis bandymas nedelsiant sudrėkinti kaklą baigėsi nesėkme, nes mus pasitikęs atsakingas asmuo nurodė pirmiau įvykdyti kultūrinę/pažintinę/turistinę programą, o tada jau tikėtis taurės su lambiku.

Cantillion, anot jų pačių PR’o, tik vienas iš penkių Belgijos lambic bravorų, kurie verda alų pačiu tikriausiu tradiciniu būdu. Su atvirom fermentacijos voniom, brandinimu medinėse statinėse, užpylimu ant tikrų vaisių, ir taip toliau ir panašiai. Cantillion alaus gamyba vyksta nuo spalio iki balandžio, o kitu metų laiku gamykla atveria savo duris lankytojams ir demonstruoja tikrus, ne butaforinius, savo įrengimus, talpyklas ir saugyklas.

Tris dalykus dar ir dabar prisimenu iš Cantillion bravoro. Ypatingą pačių patalpų mikroklimatą (su voratinkliais, daugiamečiais dulkių klodais), be kurio neįmanoma pilnavertiška spontaninė fermentacija; linksmus savo darbui atsidavusius bravoro darbuotojus (žiemą jie verda alų, o atėjus pavasariui persikvalifikuoja į viešųjų ryšių specialistus, turistų gidus, alaus pardavėjus); na ir žinoma no-bullshit požiūrį, kuris pasireiškia požiūrio į savo darbą paprastumu, bet ir tuo pačiu dideliu atsakingumu (mums nenorėjo parduoti vynuoginio gueuze – “Vigneronne” – gerti vietoje , mat jis buvo šių metų virimo, tad nesubrendęs, o senesni jau buvo išparduoti).

Apie Cantillion alų, manau, paskaitysit jų puslapyje, tik paminėsiu, kad tikrai įvertinom jų vaisinius lambikus, o jų flagmanas Gueuze 100% Lambic sužavėjo kaip gaivus, tvirtas, malonaus rūgštumo ir kartumo balanso alus. Geeky stuff, a bit… Bet kaip sakė, kolegos iš Cantillion – thanks for appreciating real beer. Nėr už ką – tam mes čia ir esam.

Praleidom visai nemažai laiko pačiam bravore ragaudami įvairius alus, šnekėdami su cantilioniškiais bei gėrėdamiesi čia pat pūpsančiomis šiųmečio gueuze atsargomis. Užgriuvusios vokiečių, olandų, amerikonų senukų ekskursijos pradėjo demonstruoti, kad bravoras nėra labai toli nuo gerai išminto turistų kelio, todėl supratome, kad laikas naujiems potyriams. Susidėjome įsigytus lambico butelius kuprinėn ir išskimbčiojome iki kito baro. O ten mūsų laukė dar vienas puikus atradimas – belgiškasis saison. Martynai?

Tikras alus buvo Briuselyje, Cantillon bravore

Na bet apie viską iš pradžių po truputį.

Tikrai buvom pakilios nuotaikos, kai registravomės į naująjį Brussels Airlines skrydį. Laukė ilgas savaitgalis su geru alumi susijusių nuotykių. Šiek tiek jaudinomės dėl mūsų laukiančios vakarinės dalies – suprantama – pirmą kartą oficialiai turėjom prezentuoti TAD su kiek kitokia misija nei vien tik alaus ragavimas. Na bent taip iš pradžių galvojom.

FoAM studija

Briuselio miestas mus pasitiko darganotu oru, o FoAM studija-loftas – neitikėtinais ruošiamos vakarienės kvapais. Ant viryklės alaus padaže burbuliavo triušis, stalas buvo nuklotais užkandžiais, o šaldytuvas buvo kimšte prikimštas solidžiais belgiško alaus buteliais. Ne, ne kokiomis nors masinės produkcijos prekėmis, o pagal spec. rekomendacijas atrinktais egzemplioriais iš boutiqe’o (konkrečiai – jei kada norėsit suformuot ir sau reto alaus rinkinį Briuselyje – iš Special Beer Service, E. Cattoir 13, 1050 Bruxelles). Damn it, taigi net ne vienas, o du šaldytuvai!

Žodžiu FoAM’as buvo visapusiškai pasiruošęs  mus ir kitus svečius priimti. O ką mes į tai?

Mūsų garbei turiu pasakyti, kad veidu į purvą nekritom. Visų pirma, atsigabenom Tikro Alaus Lab’e bei Užkanavės namudiniam bravorėly daryto tikro alaus – ąžuolo statinėse brandinto Onžoulinio (5.5%, 6 vnt.), imperinio stauto stiliaus super-ekstrem-alaus ExtremAle (10%, 6 vnt.), “miežių vyno” (išvirto Strong Scotch Ale recepto pagrindu), pagerinto iki belgams suprantamesnio lygio (8%, 6 vnt.) Visų antra, atvežėm reikšmingą prakalbą, padėkos žodį, nuotraukų, ir planą, ką su visu tuo daryti. Surinkome visus prie stalo, na, ir ėmeme įgyvendinti planą iš esmės. Pasakojome, švietėme, pokštus laidėme, žodžiu, išsamiai pristatinėjome lietuviško alaus tradiciją, problematiką ir tarptautinio alaus mėgėjų bendradarbiavimo svarbą. Auditorija įdėmiai klausės, užsirašinėjo. Dėjosi domėn, taip sakant.

Staiga, po vieno kito trečio bokaliuko visi planai nuėjo į antrą planą, ir teliko tik malonus, artimas ir šiltas bendravimas su žmonėmis. Aptarinėjome alų, alaus gamybą, kultūrą, ekologiją, futbolą, rugių ir mėlynių samagoną, na ir dar tūkstantį temų. Labai džiaugėmės susipažinę su vietiniu juodaodžiu alaus entuziastu, kuris sakė: “You know what? It’s something marvelous about me… I can brew from anything…”. Marvelous!

Gilyn į vakarą šaldytuvai buvo darinėjami vis dažniau, alaus kamščiai poškėjo vis garsiau. Alaus buvo visokio ir įvairiausio. Žemiau, pateikiame nepilną sąrašą, sudarytą belgiško alaus specialistų, kurio pagrindu buvo kompletuojamas šaldytuvų turinys. Manome, kad jis tikrai bus naudingas visiems tikrasalus.lt skaitytojams, besilankantiems Belgijoje. Sąrašo viešinimas suderintas su autoriais, visos autorinės teisės apsaugotos.

Taigi

Blond:

de Rancke – XX Bitter
de Rancke – Guldenberg
Dupont – Moinette
Dupont – Saison Biologique
Dupont – Moinette Biologique
Bons Voeux
Rulles Blonde
Hopit
Hopsinjoor ( Gouden Carolus)
Afligem Blond
Saison Voisin
Saison D’Erpemere
Saison BIO

Bruin:

Chimay bleue
Westmalle Dubbel
Rulles Bruin
Adelardus (bruin)

Geuze:

oude Cantillon
oude Boon
Cantillion Gueuze BIO
Kiti:

Bink
Bons Voeux Dupont
Chimay Grand Reserve
Duvel
Westmalle Triple
Gulden Draak
Troubadour
Carolus de Keizer
Bonne Esperance
Triple Djean 75

Įspūdžiai? Geriau neklauskit. Tiek daug skonių per vieną vakarą gyvenime neteko ragaut, tad buvom pilnai priblokšti. O ir į blanknotą neužsirašinėjom. Bet labiausiai patikusius įsiminėm, apie tai vėliau.

O ryte atsibudus, dainuoti norėjos, nes žinojom, kad mūsų laukia dar dvi pilnavertiško gyvenimo dienos Briuselio mieste.

Daugiau nuotraukų – galerijoje.

- – -

Finally we’ve got something to post about our trip to Brusselles. Basically what is written above is all about our complete success in presenting our thorough activities in cherishing the beer to Belgian audience. In reward we’ve got a list of recommended Belgian beers, which we woud be happy to share with you.

Tikras alus buvo Briuselyje (I)

Šmaikštuolis!

“Angliškas elis Vilniuje!” – pranešė tikrasalus.lt balandžio 1-ąją

Pirmadienio rytą, bepkrapštydamas pakaušį, ar eit į darbą, ar tiek to, įsijungiau Travel Channel ir nužiūrėjau dar nematytą “Ištroškusio keliautojo” epizodą apie Aliaskos alų. Nežinau, ar dėl to, kad pastaruoju metu jaučiu ypatingą trauką poliarinėms kelionėms, ar dėl to, kad tas alus per teliką atrodė labai gražiai, man laida patiko. Parodė kaip verdamas Alaskan Smoked Porter Ale, ir kas konkrečiai įdomu – kaip ruošiamas salyklas tokiam alui. Taip pat suskėlė neblogą lašišos marinato, padaryto alaus pagrindu, receptą. Check this out. Artėja barbekiu sezonas, būtinai reiks išbandyt.

O gal kas artimiausiu metu į Aliaską vykstat? Parvežkit alaus!

Aliaskos alus televizoriuje

Austrija mus pasitiko nežmonišku kiekiu sniego. Kaip vėliau paaiškėjo, kad be balto sniego, kalnuose netrūko ir balto alaus. Weiss, weiss, dunkel-weiss.

(Oi, pamiršau paminėti, kad su mumis keliavo VEKS ambasadorių programos vadovė, todėl nepraleidom progos aplankyti mums brolišką miestą Linzą. Dar viena Europos kultūros sostinė mus pasitiko draugiškai, kadangi tik išlipę iš mašinos, pakliuvom į aludę, kurioje turėjom garbės kultūringai paragauti austriško alaus. Mūsų atveju tai buvo Stiegl. Alus kaip alus – auksinis lageris ir tiek, sausas ir švarus, o aludė tuom tarp nusipelno tik geriausių žodžių. Tegyvuoja kultūra!)

Kaip jau rašėm, mes kalnams gerai pasiruošėm Čekijos supermarkete. Tad tikrai neliūdėjom savo naujoje buveinėje, pensione pas kalnų dvasią Georgą. Zlatoprameno ir Primator dėžės tuštėjo kryptingai ir nuosekliai.

O jau kuo galėjom pasidžiaugti be mūsų čekiškų resursų – tai plačiu pasirinkimu kvietinio alaus. Daugiausia tose vietose (ant kalno, pakalnėj, miestelio bare) buvo galima paskanauti vokiško ir austriško weissbier. Nuo plačiau žinomų Franziskanerio ir Erdingerio iki mums naujų Fohrenburgerio ar Meisel’s Weiss.

Vis grįžtu mintimis į tas dienas. Įsivaizduokit: ledu spindinčios kalnų viršūnės, malonus kojų nuovargis  po pusdienio ant snieglentės, šylanti nugara nuo zenite esančios kalnų saulės ir gaivus gurkšnis dunkel-weisso. O kur dar šalia klegantys draugai, skimbčiojantys į sveikatą bokalais? Ar gali būt geriau?.. Man regis tikrai galėčiau dalyvauti konkurse “The Perfect Pint”.

Na bet gana sentimentų, grįžkim prie alaus. Kurį čia išsamiau aprašius? Ragaut teko įvairių, kaip sakiau, daugiausia kvietinių, nes mūsų kuklia nuomone, austriškas lageris itin kažkuo įspūdingu nepasižymėjo. Gal tik vieną paminėčiau, vietinį to regiono alų – Frastanzer – kurio ir lageris buvo visai neblogas. Skonis buvo gan stipriai salyklingas, pats alus tikrai nebuvo pergazuotas, o apyniai buvo gan įdomiai juntami tik “nosyje” ir vėlyvam vėlyvam poskonyje. Spalva, žinoma, standartinė – šviesiai auksinė, tačiau puta žymiai ilgiau besilaikanti nei pvz. anksčiau ragauto Stiegl. Kad apginti šiek tiek austriško lagerio pozicijas, turiu pagirti šį alų.

Kvietinio fronte herojų buvo daugiau. Tikrai patiko Fohrenburgerio abu- tiek šviesus kvietinis, tiek dunkelweiss’as. Na aš ten su bloknotėliu rankoj nestovėjau, tai nelabai atsimenu visų plonybių, gal kolegos komentaruose ką parašys, tačiau jau minėjau, kad vienu metu rankoje buvo “The Perfect Pint” . Na o šiaip visas tas alus geriausiose tradicijose – juntami bananai, gvazdikėliai, kalendros – prieskoniai, kurių variacijos ir daro kvietinį tokį įdomų.

Iš tiesų, tai man labai knieti pereiti prie ko gero esminės pasakojimo dalies – kaip TAD lankė Leipzigą ir ragavo tradicinį, tame krašte kilusį, tą kraštą garsinantį gose alų. Jau grįždami namo iš Austrijos, nutarėmę nukrypti iš kelio keliasdešimt kilometrų ir atiduoti pagarbą miestui, kuris davė pasauliui šią savitą alaus rūšį.

Na tas pagarbos atidavimas apsiribojo tuo, kad tiesiu taikymu šovėm į bravorą-restoraną, kuris gamina ir pilsto gose. Ten mes praleidom vos kelias valandas, tačiau tikrai jas ilgai prisiminsim. Bet apie viską iš eilės.

Gose (nepainioti su belgišku gueuze ir su austrišku netikru Gösser) – alaus tipas, gimęs ir augęs Leipzige. Tai tradicinis priešlagerinio periodo, viršutinės fermentacijos alus.  Jis verdamas iš salyklo mišinio, kuriame ženkli dalis yra kviečių sąlyklo. Dabar jau nesutariama, kokia ta dalis, bet aišku viena: kviečių – nemažiau kaip 40 procentų. Likusi dalis – miežiai. O dabar dėmesio! Itin svarbus akcentas yra tai, kad į gose dedama kalendros sėklų ir… druskos.

Originaliai gose buvo spontaninės fermentacijos alus, tuo mums primindamas belgišką gueuze, su kuriuo sudaro vieną rūgštokų/sūrokų/aitrokų kvietinių alų šeimyną, į kurią dar įeina keletas alaus rūšių – tokių kaip belgų witbier, Berliner Weisse, Grodziskie ar Broyhan.

Kadangi gose mums primena senuosius laikus, kai lageris dar nebuvo užkariavęs Vokietijos, nenuostabu, kad jam teko nueiti nelengvą istorijos kelią. Pradėtas virti Goslar mieste (iš čia pavadinimas) 17 a. pradžioje, tapo toks populiarus Leipzige, kad vietinės daryklos pradėjo jį gaminti, ir galiausiai jis tapo to krašto alumi. Iš pradžių gose buvo spontaninės fermentacijos, vėliau bravoriai išrado viršutinės fermentacijos mielių ir pieno rūgšties mišinį, su kuriuo buvo galima pasiekti panašų efektą, kaip ir alui fermentuojantis spontaniškai.

20 a. pradžioje gose beveik išnyko. Po II pasaulinio karo dar buvo žmonių, kurie žinojo gose receptą, tačiau 60-aisiais, mirus paskutiniam iš bravorių-mohikanų, gose nebeliko. Tik 1980-aisiais alaus entuziasto Lotharo Goldhahno dėka, receptas buvo atgaivintas, ir mažoje alaus darykloje šalia Berlyno (tuomet dar DDR) išvirtas pirmasis naujas gose.

Mes lankėmės vienoje iš vos kelių alaus daryklų, kurios šiuo metu verda gose tam krašte – Gosebrauerei Bayerischer Bahnhof. Įsikūrusi buvusios geležinkelio stoties pastate, ši darykla (o kartu ir restoranas)  – iš ties nereali vieta. Stoties perono žibintai, dabar atsidūrę po stogu, puikiai dera su varinias blizgančiais alaus katilais, gal penkių metrų aukščio durys atsiveria, įeinantiems aludės vidun. Gražus gabaliukas istorinio paveldo.

Gose alus – gaivus, puikiai subalansuotas kvietinio ir miežinio salyklo šedevras. Ir iš tiesų, kas labiausiai jame žavi – tai tas sūrumo poskonis, tarsi ir atsveriantis pirmą įspūdį rūgštaus agresyvumo. Gose spalva – šviesaus šiaudo, nepermatoma. Aromate, žinoma, pirmiausia juntamos kalendros, tačiau įkvėpus giliau, galima pajusti kriaušių, obuolių, netgi uogų aromatus.

Ką čia ir bepridursi. Būsit tuose kraštuose, ir neišgersit gose – geriau niekam apie tai nepasakokit!

Pilsner, weissbier, schwarzbier, gose! (continued)

Dinner made in heaven served in Olomouc

Sėkmingai pagal planą vakare įvairavom i Olomoucą ir nedelsdami išskubėjom įgyvendinti likusios plano dalies – surasti braludes – Pivovar Moritz ir Pivovar  Svatováclavský – nusižiūrėtas jau iš anksčiau. Moritz suradom iškart, iki Svatováclavský teko paėjėt galiuką, bet nutarėm nestabdyt ir pabūt abejose.

Svatováclavský Pivovar, įsikūręs pačiame Olomouco senamiesty, viduje panėšėjo į prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų. Na bet kadangi ne interjeru grožėtis susirinkom, greit užsisakėm, kaip priklauso, po desitką, po to dar dvanatcką, ir dar…

Ai teisingai – būtina tarti žodį apie patį alų. Svatováclavský Pivovar verda keturias rūšis savo alaus. Desitka – Vašek – nepretenzingas, puikiai geriamas, čekiškas tradicinis pilsneriukas. Atkentėjus visą dieną Lenkijos kelių, su pirmu bokalu galima išgėrimo greičio rekordus mušti. Dvantacka – svetly ležak – sodresnis lageris, spalva labiau į gintarą, žateco apynių pridėtinė vertė – na toks alus jau labiau pasimėgavimui, o ne išgėrimui trim gurkšniais. Černa 13° – juodas lageris (ar tik nebūsim pamiršę paragaut?). Na ir ne itin tradicinis – Pšenične – kvietinis alus. Toks…. kvietinis, žinot?

Visi Svatováclavský alūs – nefiltruoti, gyvut gyvutėliai. Su utopencu ir nakladny hermelin - tikra atgaiva dūšiai.

Pasibuvę Svatováclavský pivovare, patraukėm į kitą – Moritz. Ši braludė, kaip ir ankstesnioji, puikavosi blizgančiais variniais katilais, tačiau negalėjo pasigirti išraiškingomis sienos freskomis. Gal todėl buvo jaukesnė. Ten mes ir užtikom vakaro atradimą – Moritz Jedenatcką. Sodrios gintaro spalvos, puikaus aromato, pakankamai pilno skonio. Uch, jėgelė! Turi jie ir savo desitką, ir dvanatcką, ir juodą turi. Na, trumpai tariant, užsibuvom mes ten. Šneka vijo šneką tol, kol padavėja jau demonstratyviai šalia mūsų pradėjo kėdes ant stalų krauti.

Jau betraukdami ieškoti “dar vieno prieš miegą”, nubalsavom, kad Moritz pirmauja prieš Svatováclavský.

“Dar vienas prieš miegą” – buvo visai neblogas egzempliorius čekiško stauto - Staroprameno verdamo “Kelt”. Nors Čekijos blogeriai labiau vertina Nachodo bravoro Primator stautą, tačiau mums ir Staropramenskas pasirodė visai neblogas. Ypač prieš miegą. Stauto mėgėjai, paragaukit, kas turėsit progą. Vis ne nuobodusis Guinessas.

O kad jau užsiminiau apie Primator alų, tai ir pratęsiu apie jį, juolab, kad jo alus lydėjo mus didžiąją dalį kelionės.

Preambulė tokia, kad užsukom mes į Tesco, užsiprekinti prekių į kalnus. Nu kokių prekių… Nu alaus nu! Griebėm dėžę Zlatoprameno… Mažoka. Pradėjom dairytis per dėžes, per lentynas. Kyšt ranką į dėžę – o ten Primator English Pale Ale! Kyšt dar kartą – Primator Weizenbier. Kyšt trečią kartą – Primator Double 24°. Na tai ir susikomplektavom dėžutę.

Trumpai apie fabrikėlį. Kaip minėjau, įsikūręs Nachode. Verda alų nuo 1873. Turi 12 alaus rūšių. Nuo tradicinio čekiško svetly ležak iki angliško stiliaus elio, doppel bocko ar desertinio Double 24° monstro.  Šiuo metu papuola į Čekijos alaus daryklų Top10, taigi nėra toks jau labai mikro-bravoras. Lietuviškiems alaus fabrikams reiktų pasimokyt, kokią įvairovę vartotojams galima pateikti.

Angliško elio mes iš kart atsidarėm (ar ne stovėjimo aikštelėj prie marketo?). Na, tai ne tas angliškas elis kaip Anglijoj, bet vis tiek malonu pajausti tą specifinį angliškų apynių aromatą. Primator saitas rašo, kad jie deda į šitą alų ne tik miežių, bet ir kviečių salyklo, kas, kaip išaiškino man ramtyns, užtikrina savotišką alaus skonio švelnumą, “šilkiškumą”. Dar rašo, kad deda kukurūzų. Hmm..

Primator Double 24° – tai tikras velnias. Lyg ir porteris. 10,5 laipsnio stiprumo . Bet labai saldus. Verdamas iš penkių salyklų. Nusipirkom 8 butelius, tai šešis į Lietuvą parsivežėm. Gal kam reikia? Tinka prie šokoladinio torto. Dar, sako, skatina… khmm… potenciją.

Na o Primator Weizenbier, na žinot toks…. kvietinis…

Susikrovę visą šitą gėrį, paspaudėm akceleratoriaus pedalą, kaip pasakytų automobilistai, ir nė nepastebėjom, kaip atsidūrėm Austrijoj. O ten alaus nuotykiai tęsėsi.Ir dar kokie! Apie tai – kitam poste, kad Jums daug scrollint nereiktų. To be continued, vienžo.

___

On our way to Tirolian mountains we made a short brake from driving in Olomouc, a beautiful town in Czech Republic.  The town itself has really impressed us as much as its brewpub scene. That evening we visited Pivovar Moritz and Pivovar Svatovaclavsky, where we surely have been enjoying their brews. Svatovaclavsky had four of their own brews on tap. We tried their desitka “Vašek”, a very light and refreshing pilsner, dvanatcka,  a more complex lager, černe, a black beer, and a weissbier, which was a wheat beer, as you might presume. Moritz Pivovar has offered us a true dsicovery of the night, which was the Moritz’s Jedenatcka. This golden amber lager had a quite complex palate, strong hoppy aftertaste, but at the same time was smooth an refreshing. A true delight. (Czech, not Turkish).

In the morning the Olomoucian Tesco has helped us in obtaining beer resources for all long week in Austrian mountains by introducing to us a production from Primator brewery. Now we are safe and ready to proceed.

To be continued…

Pilsner, weissbier, schwarzbier, gose!

Palikus Puerto Rico vieno lagerio ir tūkstančio romų karalystę, atvykimas į Miami suteikė pagrįstų vilčių grįžti į tokį išsiilgtą gero alaus ritmą. Juolab, kad pažintis su JAV kolumbiečiu Alfredu iškart mus abu atvedė prie diskusijos apie mėgstamas alaus rūšis, o vėliau ir prie alaus lentynų supermarkete. Alfredas kaip prisiekęs angliško elio gerbėjas man guodėsi, kad ne itin ką galima tame Miami gauti, tačiau aš, žiūrėdamas į lūžtančias lentynas, nelabai tikėjau juo.

Miami Beach pasitiko mus kiek netikėta vėsa, todėl pirma mintis buvo gauti kokio winter warmer. Tačiau mano plati ir beribė meilė apyniams privertė vis dėl to supermarkete apsistoti ties DogFish Head 60 minute IPA. Alfredas pasirinko seną gerą Newcastle Brown Ale.

Grįžę į Alfredo apartamentus, ėmėm aptarinėti Miami Beach alaus scenos (kaip ir kiekvienas save gerbiantis super-posh miestas, jis turėjo vieną padorų alaus barą), vietinių argentiniečių futbolo komandos (jie bepročiai, aš tau sakau, žmogau) ir Miami Beach bangų (depresyviai nuteikiančios) ypatumus, atsigaivindami nusipirktu alumi. Dogfish Head IPA iš karto sužavėjo vaisingu aromatu ir stipria apynių atatranka. Visa tai derėjo puikiame balanse kartu su skaidria auksine spalva. Gal kiek pasigedau putos stiprumo, tačiau nepastebimai tirpo six-pack’as, tad nebuvo kada apie tai galvoti.

Kitą rytą, ankstėliau prabudęs, nuskubėjau atgal į parduotuvę papildyti alaus atsargų. Kaip tik tada ir supratau, kad žiema ir Kalėdos jau ant nosies. Ne, ne apie temperatūrą kalbu ir ne apie sniegą. Kalbu apie snieguole apsitaisiusią american beauty supermarkete, kuri pagavusi mano žvilgsnį, tol mane dailiai kalbino, kol aš nenusipirkau jos reklamuojamo Michelob Bourbon Cask Winter Ale. Gražiai ir išdidžiai skamba pavadinimas, ar ne? Tai Anheuser-Busch sezoninis alus, išleistas specialiai šventiniam laikotarpiui. Jį nusipirkti mane privertė ne tik dailios merginos burtai ar alaus bajoriškas pavadinimas, bet ir juokinga mintis išgerti šitą kalėdinį alų su besmegeniu ant etiketės, kaitinant savo smegenis Miami pliaže.

Anot etiketės alus brandintas ant burbono statinių ažuolo ir vanilos pupelių. Tiesą sakant, ant etiketės nupieštas besmegenis, pasirodo buvau aš, nes išleidau 6 dolerius, o naudos iš to alaus, tai tik pasifotografuoti. Mano tvirtu įsitikinimu, alus prastokai subalansuotas. Salyklo saldumas ir vanilė graužia gerklę, o per nosį veržiasi cinamonas kažkoks. Tos burbono bačkos taip ir nepajaučiau. Na bet… Negi dabar čia burbėsi, gruodžio mėnesį gulėdamas pliaže, su kalėdiniu alum rankoj?

Mergina su kalėdiniu alumi rankoje. 2008. Skaitmeninė nuotrauka. Autorius nežinomas

Vakariniam pasižmonėjimui Alfredas užrodė puikią aludę “Zeke’s” ant pagrindinio South Beach promenado. Lenta prie durų skelbė bene 180 alaus rūšių iš viso pasaulio, o šaldytuvai viduj patvirtino, kad lenta nemeluoja.

Patogiai įsirėmę į barą, bandėm suvokti, ko mes čia norėtumėm šiandien. Gal kanadietiško stouto? O gal hefeweizein iš Oregono ar tikro vokiško doppelbocko? Apsistojom ties porteriais.

Kartelei pakelti paėmėm po Fuller’s London Porter. Daug kalbėti apie jį nėra ką. Ko gero viskas jau ir pasakyta. Žanro klasika. Šerlokas Holmsas ir Dr. Watsonas.

Su juo teko lyginti vėliau gertą amerikietišką Left Hand Black Jack Porter, kuris irgi paliko neblogą įspūdį. Tačiau jo skonio gama gerokai paprastesnė, šokolado ir kavos kartumas permuša apynių kartumą, nors tam tikras apynio aromato liekanas galima justi. Bet kokiu atveju alus maloniai gėrėsi, nors ir pralošė savo angliškam broliukui.

Jaunuolis vardu Alfredo su Kairės Rankos porteriu dešinėje rankoje. 2008. Skaitmeninė nuotrauka. Autorius nežinomas

Dar kartą paskanavau Anchor Porter iš San Francisko. Ko gero šitas buvo geriausias porteris iš mano ragautųjų amerikietiškųjų, ir, turbūt, turėčiau jį įtraukti į savo visos kelionės Top5. Subtilus skrudinto salyklo, kavos, riešutų skonis, džiovintų slyvų, razinų aromatas, pilnas kūnas. Pasaka, ne alus.

Tai va tiek to Miami buvo… Gaila (o gal gerai?), kad Alfredas naktinę pamainą dirbo, nes tai būtumėm ohoho… kaip ten tąjį anąjį… tą porterį!… hic…

—

Greetings to my man Alfredo who made our days in Miami Beach! Spending couple of beery days in Miami we actually had some nice beers as linked above to mention a few together with nice talks about beer. Alfredo showed us a nice place called “Zeke’s” to hide away from Lincoln Road catwalk madness where we had some porters for which Miami will be remembered. Salut, Alfredo, and remember – Geri žmonės geria gerą alų!

Alaus impresijos. Miami

Tikimės, kad karinės jūros pajėgos, atėjusios laivui į pagalbą, papildys ir jo alaus atsargas.

Alus – galingas ginklas

Alus? A, taip alus… Ee… Štai jis.

Ypatingas tuo, kad gali vienodai sėkmingai gerti tiek šiltą, tiek šaltą, o tai labai svarbu, turint omeny, kad 10 oz patronas, ištrauktas į šviesą, sušyla per 20 sekundžių. Išgėrus six-packą, galima vairuoti ir galvoti, kad koks geras alus tas heinekenas, išgertas ant viršaus six-packo.

Tai va. O šiaip, tai jie ten ant Puerto Rico gamina romą – Bacardi, DonQ, Captain Morgan - paėmus atskirai, ir dar kokius 200 rūšių, paėmus bendrai. DonQ , įkvėptas Servanteso Don Kichoto - highly recommended!

Amigo, ron con cola, por favor! Ar kažkaip panašiai.

Beje žinot Long Island Iced Tea? Na, degtinė, džinas, tekila, romas sumaišyta, užpilta kokakolos, bumt, labas rytas. Tai Puerto Rice vietoj kokakolos jie pila vyną ir vadina tai sangria. Crazy mofos.

Alaus impresijos. Puerto Rico