Tik įėjus, lankytojus pasitinka šviesi, moderniai bet “kukliai jaukiai” įrengta patalpa. Ilgas užkandžių ir alaus prekybos baras, kuriame šalia vietinės produkcijos kranų – labiau gourmet parduotuvėms įprasta pasiūla – importiniai [...]]]> Nemaniau, kad šiame bloge kada nors bus už ką pagirti didžiąją alaus daryklą. Bet štai atėjo laikas tai padaryti. Taigi: “Švyturio” firminė parduotuvė Klaipėdoje yra labai kokybiškai padaryta.

Ilgas baras

Tik įėjus, lankytojus pasitinka šviesi, moderniai bet “kukliai jaukiai” įrengta patalpa. Ilgas užkandžių ir alaus prekybos baras, kuriame šalia vietinės produkcijos kranų – labiau gourmet parduotuvėms įprasta pasiūla – importiniai sūriai ir t.t. Gal ir nieko “blatno”, bet daržovių traškučiai tikrai skanūs (ir nebrangūs). Už baro – keli daryklos produkcijos išpilstymo kranai.

Vieni skaniausių "čipsų" Lietuvoje

Toliau – dailios alaus lentynos, kuriose yra… ir tikro alaus! Taip, čia iš importuotojų (panašu, daugiausia iš 3B Solutions)  surinkti neblogi pavyzdžiai – jau net Maximose randami “Fullers” eliai, taip pat šis tas iš belgiškųjų (įdomesnė Brunehout, Tangerlo produkcija, ir prastoka Grimbergen, bei sirupinių Timmermans), keletas vokiškų lagerių ir kvietinių. Parduotuvės gale paties Švyturio lentyna su buteliais ir reklamine atributika. Tarp jų kažkaip įsispraudė ir keletas gerų angliškų knygų apie alų.

Plačiausias alaus pasirinkimas pajūryje

Beje, alaus lentynose – specialūs dėkliukai su kelių puslapių, A4 dydžio kokybiškai atspaustais, išsamiais ir detaliais visų stilių aprašymais. Ir apie pale ale, french/belgian ales, ir net tuos pačius lambic/gueuze!

Žodžiu, ačiū marketingistams ir PRistams, kurie įkalbino Švyturį imtis tokio žingsnio, ir skoningai perimti visas geriausias praktikas iš mažųjų daryklėlių, ėmusių atidarinėti tokias parduotuves prieš keletą metų. Kalbu pirmiausia apie Aukštaitijos bravorų “Gyvo alaus krautuvėlės” , Bambalynės, ir Vilniaus alaus firmines parduotuves, kurios pirmosios pabandė alų ištraukti iš “gėralo” įvaizdžio, taip pat naujųjų gourmet ”butikų” ir vyninių bangą.

Žinoma, kokybiško importinio alaus lentynos čia tik tam, kad pozicionuotų ŠUA produkciją į panašų lygį, atseit “premium”. Šis graudus triukas, skirtas naiviam brangiai apmokamos reklamos vartotojui, tegali sukelti šypseną išlaikiusiam nors bazinių skonio receptorių jautrumą. Beje, ŠUA gaminamų “Blindos” ir pan. alkoholio bombų čia neradau, matyt jau išpirko:)

Šiaip ar taip, Akiesmirksniu žodžiais, “lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias”.

Visgi vienas incidentasanekdotas gomuryje paliko nemalonų, ilgai išliekantį kartų skonį.

Parduotuvės gale kabo didžiulis įrėmintas paveikslas su daugybe alaus stilių – tai visiems gerai pažįstamas, ir internete pracirkuliavęs inovatyvaus Bruklino dizainerių ir leidėjų kolektyvo PopChartLab plakatas “The very many varieties of beer” (jis iliustruoja ir mūsų alaus stilių skyrių). Tiesa, čia jam buvo pridėtas lietuviškas pavadinimas ir keletas originalių plakato burbuliukų su alaus pavadinimais pakeista į ŠUA importuojamo alaus pavadinimus (“Memel Brau” lageriukaselis čia apgraibom buvo įkištas į britiško “brown ale” skyrių – matyt dėl to, kad “brau” primena “brown”:)

Bestoviniuojant prie jo, prie manes prieina gerai apmokytas personalas ir ima pasakoti apie tai, koks tai unikalus, Švyturio darbuotojų sukurtas ir užpatentuotas kūrinys (sic!). Paprašius patikslinti, sužinau, kd jį net 6 metus (sic!) kūrė buvusi “direktorė” Čepononė (ŠUA jaunesniosios nealkoholinių grėrimų vadovės pareigas užima anksčiau užėmė p. Ieva Čepononė, matyt, tai ji.) Paklausęs, kam prireikė tiek metų sužinau, kad daugiausia laiko užėmė surinkti visus stilių pavadinimus. Įdomu, kad kitąkart užėjęs, išgirdau beveik tokią pat legendą – jau iš kito pardavėjo.

Nėra abejonės, kad ne pardavėjai sukūrė šią “legendą”. Galbūt tai darė pati ponia Čepononė, šešis metus lenkusi nugarą prie popieriaus lapo?

Šis nedidelis pavyzdys gerai iliustruoja tikrąją įmonės vadovybės verslo “etiką” ir darbo principus, slypinčius po pompastiškais šūkiais ir glotniais fasadais. Ar tikrai geriausia ką mokate (“turite”) – tai meluoti? Nes jei taip, tai nelabai meistriškai.

PopChartLab plakatas

I. Čepononės 6 metų darbas

Emblematinis danų bravoras Mikkeller, kurio alų, neslėpsime, esame pamėgę, ir apie kurį jau ne kartą rašėme, šiais laikais pasiekiamas ir mūsų kraštų ragautojui. Vėlgi kol kas tik Rygoje, toje pačioje Alus Salons parduotuvėje. Prieš daugiau nei mėnesį draugo paprašiau parvežti dėžę pavyzdžių, užsakymas skambėjo “visų Mikkeller, Brewdog, Sierra Nevada”, ir dar kai ką belgiško.

Nebesinori pūsti ditirambų, tad tiesiog trumpa Mikkeller pasiūlos apžvalga.

Pirmiausia, į dėžę papuolė visa serija “vieno apynio” (single hop) serijos alaus. Tikro alaus pasaulyje tiek alaus virėjams, tiek ragautojams svarbu, kokie apyniai, koks salyklas dedamas. Šiuo atveju alūs turi daug, tačiau tik vienos rūšies apynio – kuris dedamas ir kartinimui, ir aromatui išgauti. Tokie alūs leidžia pilnai atsiskleisti, sugroti savo džiazo partiją būtent tai vienintelei apynių rūšiai. Kad šis gardus augalas būtų kuo ryškesnis, jam aluje reikia suteikti tinkamą foną – tai neįkyrus, tačiau pakankamai stiprus salykliškumas, išgrynintas neutralios lagerinių mielių fermentacijos (lagerio mielės skirtingai nuo elio, palieka mažiau aromatingų eterių ir esterių).

Vieno apynio alūs pasaulyje verdami, tačiau nelabai dažni, tad Mikkeller pompastiškai pavadino šią seriją “edukacine”, ir sukišo į ją per dvidešimt apynių (apskritai šiandien rinkoje yra turbūt pora šimtų rūšių daugiau ar mažiau žinomų apynių – o kiek nežinomų?). Man į dėžę pakliuvo šešetas egzempliorių – su amerikietiškais Tomahawk, Apollo, Centennial, taip pat japoniškais Sorachi Ace, naujazelandietiškais Nelson Sauvin ir dar vienais, nepamenu kokiais, apyniais.

Visi alūs – 6.8-6.9% amerikietiško IPA stiliaus, ant etiketės nurodyta detali salyklų sudėtis – jų tarpe Munchen ir Carapils. Įdomu tai, kad visi (bent jau pirmieji 18) alūs buvo išvirti tą pačią savaitę, iš tų pačių salyklų ir fermentuoti su tomis pačiomis mielėmis. Kitaip tariant, visiems apyniams duotos lygios galimybės.

Koks įspūdis? Pirmiausia reikia pasakyt, kad šie apyniai man ir daugeliui Lietuvos namudinių aludarių nėra naujiena – globaliam internete juos užsakinėjome, eksperimentavome, virėme, uostėme, ragavome ir lyginome. Kai kuriuos apynius jau užsimerkę atpažįstame. Tačiau Mikkeller amato kokybė vistiek stebina, tad malonumas didžiulis. Tad man asmeniškai įdomiausia buvo neragautieji – Nelson Sauvin ir netikėtas Sorachi. Apie pačius skonius pasakoti būtų daug darbo, geriau jau parekomenduosime būnant Rygoje, Kopenhagoje ar dar kur įsigyti šio alaus, ir pabandyti, geriausia – vieną greta kito.

Pabaigai galima pridurti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse dar labai daug reikia nuveikti alaus edukacijos srityje. Tad gal Mikkeller ir ne tokie pompastiški.

Visos foto: Tikro Alaus archyvo.

“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet [...]]]> Draugai iš Latvijos pagaliau susuko filmuką apie paskutinį Baltijos alaus amato suvažiavimą. Taip, ten viskas latviškai, bet šnekos nedaug, o ir be vertimo viskas aišku:

“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet aludarystės renginį perkelia į Blome, Vidžemės regione, kuris yra labiausiai žinomas Latvijoje savo aludarystės tradicijomis. Netoliese yra keletas alaus daryklų (Cēsis, Piebalga, Valmiermuižas, Brenguļu), iš šio krašto kilę ir dauguma šiandieninių namudinių aludarių.

Renginys vyks gegužės 12, čia Blome vieta žemėlapyje. Vėliau savo bloge ir alaus kalendoriuje paskelbsime daugiau informacijos (taip pat ir apie alaus konkursą).

Atnaujinta:

Latvijos renginio pagrindinė programa 12 d., galima atvykt 11, išvykt 13. Vietoje yra gana didelis namas su daug kambarių (bus čiužiniai, patalynė savo). Kaina bus kelių latų ribose, dengiantis maitinimą.

Planuojamos keletas paskaitų, plačios degustacijos, nedidelė alaus virimo sesija. Bus aludarystės konkursas, tačiau tik vienos rūšies alaus – Special/Best bitter, išvirto pagal BJCP parametrus.

Kitaip tariant, programa  bus panaši kaip ir ankstesniais metais, tačiau šiemet bus labiau orientuota į pradedančius aludarius, ir mažiau – į bendrą publiką.

“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki [...]]]> Kaip įprasta sausiui, vėl trumpas praėjusių metų apibendrinimas. Atsigavę po švenčių, apkapoję nagus įsilaužėliams (kurie buvo trumpam išjungę mūsų puslapį), galime pasižiūrėti, kokie buvo stipresni akcentai pernai?

Džiaugsmai

“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki tol daug jūsų jau salino, tekino, virė ir raugė namie bei keitėsi informacija forumuose, tačiau nauja Simono “Pono Nieko” paleista svetainė “Atviras alus“, orientuota į receptų keitimąsi, aptarimą ir bendravimą, šį ratą stipriai sujungė. Iš rato gimė ir naujos iniciatyvos, tokios kaip aludarių klubai Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje, jų kasmėnesiniai susitikimai, “mielių banke” veisiamos ir keičiamos retos alaus mielės. Šiandiena klube jau beveik 600 receptų ir 162 aludariai, į kuriuos patarimų kreipiasi ir profesionalių alaus daryklų atstovai.

“Sambarių” simpoziumas ir visuomenės dėmesys tikro alaus kultūrai. Pasigedę rimtesnio renginio, o ir apskritai turinio ir diskusijų apie alaus kultūrą, nebegalėdami klausytis pseudo-gildijų demagogijų ar fanatikų demonizacijų, nusprendėme patys sukurti kokybišką veiksmą. Norėjome būti gamtoje, tad teko susisukti greitai – ką gi, organizacinė kokybė dar turi erdvių tobulėti, bet energija buvo nuostabi. Tyrinėtojai, akademikai pateikė įdomius ir vertingus pranešimus, namudiniai ir profesionalūs aludariai – kūrybingą alų ir diskusijas, bet labiausiai ačiū viešai publikai, kuri parodė tiek susidomėjimo – sulaukėme daugiau nei 160 dalyvių.

Metų šviesuolis - Gintaras

Pavieniai, maži verslininkai, nebijantys biurokratijos, sunkumų, galvojantys kūrybiškai, tiesiog darantys ir… patiriantys sėkmę. Mus visus šiemet įkvėpė Gintaro baras Molėtuose, įsirengęs bravorą 2×2 m. dydžio rūsio kambarėlyje. Dar nedaug girdėjomė, bet daug tikimės ir iš Vasaknų bravoro, įrengto sename dvare. Vienas po kito atsiranda ir naujos kokybės barai bei parduotuvės – stebuklo tarp šių pernai nesulaukėme, tačiau tokios vietos kaip “Marsas” Vilniuje, barai “Kultūra”, “Gyvas” ir Modesto alaus krautuvė Kaune, nuteikia maloniai.

Lietuviško “kaimiško” alaus augantis žinomumas užsienyje.

Vienas iš "paslapčių" saugotojų

Vienodo skonio jūrose išsiskiria autentiški ir originalūs dalykai. Pasaulinėje alaus jūroje užsieniečiai skiria ir vertina lietuvišką “kaimišką” alų (ten jis žinomas kaip “Lithuanian farmhouse ales“). Šiaurės Lietuva, Šnekutis, Čižas, A. Ūdrienė, Jovarai, Paliūniškis, Piniavos alus, Šnekutis, Aukštaitijos bravorai – būtent šiuos ir panašius vardus žino ir mini užsienio blogeriai, žurnalistai, rašytojai ir mūsų sutikti entuziastai, o taip pat ir žymiausias alaus vertinimo centras RateBeer. Apie tai, kodėl lietuviškas alus yra “geriausiai išsaugota Europos alaus paslaptis” ir ko laukti kitąmet, jau rašėme atskirame poste.

Belgiško, britiško ir čekiško alaus sėkmė. Šių klasikinių alaus šalių produkcija jau randama ir ne su žiburiu, ir net kai kuriuose baruose. Tiesa iš kai kurių vietų jis dingo (pvz. iš “Savo kampo” Vilniuje), o daugelyje barų dominuoja vos vidutiniokas Grimbergen, importuojamas ir platinamas  ”Švyturio-Utenos” (abi daryklos priklauso Carlsberg grupei). Nemažą pozityvų postūmį padarė importuotojai, kurių tarpe išskirtume 3B Solutions, jiems priklauso ir Beer Barrel parduotuvių tinklas – tai turbūt didžiausią gero alaus pasiūlą turinti parduotuvė Lietuvoje! (Skaidrumo dėlei pridursiu, kad Beer Barrel buvo vienas pagrindinių mūsų “Sambarių” renginio rėmėjų). Taip pat mus nudžiugino Primator bravoro atėjimas į Lietuvą – pasirodo kuo puikiausias stautas, elis, kvietinis ar lageris nebūtinai turi būti brangus!

Visgi kaip antitezę turime pseudoimportuotojus, kurie tą alų importuoja tik kai vyksta jo nukainavimas / išpardavimas, o vėliau deda ant jo skersą, jau nekalbant apie alaus kultūrą jokią (čia kalba apie Vynoteką.) Taip pat čia reiktų paminėt bielorusiško / rusiško pigaus, beskonio alaus ekspansiją.

Mūsų bendraautorius Akiesmirksniu atkreipė dėmesį, kad tam tikras alaus pateikimo lūžis įvyko ir pas didžiuosius – turime minty naująją firminę parduotuvę Švyturio alaus darykloje Klaipėdoje (ir Vilniuje berods). Žinoma, tai neturi nieko bendro su pačio alaus kokybe, bet lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias:) Be to, ten yra ir keletas butelių Fullers bei Timmerman.

Nusivylimai

Nė vieno naujo, labai gero lietuviško alaus. Kol kas geriausiu atveju tobulinama tik įranga, o ne žmonės.  Pora mažų bravorų nedrąsiai bando naujus receptus, tačiau iki tikrai gero rezultato kelias dar ilgas. Už iniciatyvą galima pagirti “Aukštaitijos bravorų” grupę, kažkur prieš metus pažėrusią saują naujų pavadinimų – iš kurių “Dūmo” ir “Keptinis” buvo visai įdomūs padūmavę variantai. Išimtimi būčiau išskyręs “Vasaknų” alų, tačiau ar kas nors jo išties rado paragauti ir įvertinti?

Alkoholio kontrolės, mokesčių ir pan. įstatymai ir toliau šlifuojami tik pagal didžiųjų gamyklų užgaidas. Apie tai rašėme čia.

Latvių knyga

Norime Lietuvos alaus kultūros žinyno. Kokie metai be pavydo kaimynui!:) Pamačius kokią fantastišką, gerai paruoštą, kupiną aukštos kokybės turinio, dokumentų, vaizdų ir ikonografijos knygą apie alaus kultūrą turi latviai (Linda Dumpe – Alus tradīcijas Latvijā), liūdna, kad Lietuvoje niekas tokios dar neparašė.

Kaimas paliekamas nuošalėje. Kaip bebūtų gaila, bet gero/tikro alaus kultūros plėtra tėra regioninė ir apima tik didmiesčius, tuo tarpu periferija toliau girdoma pramoninio alaus subroduktais. Tam tikros išimtys tėra vietos, kuriose bazuojasi bravorai, ten vietiniai dar gali paragauti  pastarųjų produkcijos.

Skaidri tara. Alui ji netinka ir basta! (saulės ir lempų šviesa veikia apynių komponentus, skonis greit pagenda). O dar labiau ji netinka mažųjų daryklų alui. Kur dingo visur buvęs rudas butelis su keraminiais kamščiais? Sako, gamintojas nebegamina ar tai neparduoda. Nesvarbu, greičiau ieškokite kito.

- – -

Keliames iš ūkanotos šiaurinės Kalifornijos pakrantės į nuodėmių miestą Las Vegas. Nors stalčius pilnas prirašytų atvirlaiškių iš Kalifornijos, tačiau norisi pirma išsiųsti žinutę apie šį gaivinantį alutį, kurį pats tas gurkšnoti tvankiame name vidury [...]]]> Mūsų bičiulis, virėjas Linas Kęsminas, karts nuo karto atsiunčia kokią e-atvirutę iš JAV, kurioje dabar dirba ir keliauja. Dalijames.

Keliames iš ūkanotos šiaurinės Kalifornijos pakrantės į nuodėmių miestą Las Vegas. Nors stalčius pilnas prirašytų atvirlaiškių iš Kalifornijos, tačiau norisi pirma išsiųsti žinutę apie šį gaivinantį alutį, kurį pats tas gurkšnoti tvankiame name vidury nakties.

Visai patenkintas buvau, kai Las Vegas parduotuvėse aptikau iki šiol neragauto Dogfish Head alaus asortimento. Nors vis stengiausi atsilaikyti pagundai įsigyti butelaitį kitą šio bravoro alaus, mat planuose yra po savaitėlės kitos, sėdėti šio bravoro barelyje ir ragauti įvairius alus iš kranelio, bet pamačius “Namaste” butelaitį, negalėjau atsilaikyti. Progą labai lengvai išėjo sugalvoti – gersiu į savo jogos mokytojo sveikatą… o ką? Taip pat ingridientų sąrašas gan intriguojantis : kalendra, apelsinas ir citrinžolė puošia šį belgiško skonio baltajį alų. Tačiau šio alaus istorija daug kilnesnė, nei pakelti tostą į jogos mokytojo sveikatą :)

Sam’as Calagione šį alų išvirė kaip moralinę paramą draugams Belgijoje. Nuostabus Belgijos bravoras 3 Fonteinen, dėl termostato gedimo, neteko 100’000 (taip, taip) butelių lambiko ir gueuze alaus…. Tikrai didelė netektis šiam bravorui. Prisidedam prie materialinės pagalbos belgams (dalis pelno bus skirta 3 Fonteinen) ir gaivinamės šiuo, man keistai, kvepiančiu alumi.

Kvapas. Na nežinau kaip ten kitiems kvepia žolelėmis, citrusais ir pan. aromatais, tačiau man, atkimšus šį butelį pasklinda šunų konservų aromatas sumaišytas su šviežio medaus kvapu…

Spalva. Drumsta, švelniai gintarinė šieno spalva. Su lengva, greitai išnykstančia puta.

Skonis. Gerai subalansuotas. Lengvas. Pats tas atsigaivinti vasarą ar karštą Nevados naktį. Pirmu smuiku užgroja kalendra, pereidama į apelsino žievelės aromatą, tačiau citrinžolė kažkur pasimeta… Ragaujant šį alų, maloniai dera kartumas su gražiai suvaldyta rūgštele, kuri tikrai tinka Belgiškoms mielėms. Atsigaivinti padeda ir lengva angliarūgštė su gvazdikėlių prieskoniu, kuris veliau persimaino į citrusinius, šieno prieskonius. Tikrai neblogas alus, turint omenyje kad jis tik 5% stiprumo.

Apibendrinimui. Kaip daugeliu atvejų, smagu ragauti Dogfish Head alų. Patrauklus etiketės dizainas, bei šmaikštus alaus aprašas puikiai dera prie 750 ml butelio turinio ir padeda laukti dienos, kai įžengsiu į šio bravoro alubarį paragauti gausios kolekcijos išskirtinių alų.

Aizputėje sutikti [...]]]>

Foto: Larsblog

Alaus festivalyje Belgijoje susipažinau su vokiečių alaus fanais, kurie susižavėję, sudrėkusiomis akimis ėmė man sekti pasaką apie lietuvišką alų, apie Šnekutį, Bambalynę, Gubernijos (??) alų Hanoverio expo ir panašiai. Jie skrupulingai užsirašinėjo bravorų pavadinimus, lakytinus barus. Net nebuvę Lietuvoje, jie nepavargdami tvirtino, kad lietuviškas kaimo alus – geriausiai išsaugota nauja Europos alaus paslaptis.

Aizputėje sutikti alaus geek’ai britai lygiai taip pat atmintinai deklamavo lietuviškų barų pavadinimus. Ratebeer, vienas autoritetingiausių internetinių alaus žinynų, kupinas lietuviškų barų apžvalgų (vien Vilnius turi virš 50 įrašų – žinoma niekas nemini pramoniniais lageriais prekiaujančių nuobodybių).

Iš kur visa tai?

Pasirodo, Europos blogeriai atidžiai seka Lietuvos alaus sceną, dažnai joje lankosi, ir skleidžia būtent tokią žinią. Senojoje Europoje viskas žinoma: alus – tai belgai, vokiečiai, britai, čekai. Viskas. Pernelyg gerai žinoma ir pažįstama. Iš nesenai prisijungusių prie ES šalių, vienintelė Lietuva grįžta su savita, stipria alaus tradicija, įdomia jo istorija ir… virš septyniasdešimties veikiančių bravorų!

Apie tai ir rašo savo postuose vienas žymesnių alaus blogerių, švedas Larsas: čia ir čia. Tekstuose tiesiog girdisi čepsėjimas ir tystanti seilė. Populiariausias terminas – “farmhouse ales” (kaimo alus).

Pastaraisiais metais sulaukiau keleto el. laiškų iš alaus knygų autorių/leidėjų, planuojančių į savo knygas įtraukti skyrius apie Lietuvą. Vienas jų – Tim Webb, neabejotinai vienas didžiausių gyvų autoritetų britų medijoje, bet turintis savo rubriką ir JAV žurnale BeerAdvocate, išleidęs visą eilę pasaulio alaus gidų. Jis apie Lietuvą rašys šiaurės rytų Europos gide.

Prieš porą savaičių su produktyviu kanadiečiu autoriumi Martin Thibaut susirašinėjome dėl jo planų Lietuvą įtraukti į “Paradises of the Beer World” – greta Šiaurės Bavarijos, Čekijos, Belgijos, Anglijos, pietų Danijos ir t.t.

Tai rodo, kad Lietuvos tradicinis alus turi didelę vertę pasaulio kultūriniame kontekste, nekalbant apie turizmo potencialą. Niekam ne paslaptis, kad būtent šalies kulinarija ir gėrimai yra vieni svarbiausių turizmo traukos elementų. Ei, nacionalinių įvaizdžių peckeliai. Lietuva – gardi šalis.

- – -

Traveling around the world and often meeting foreigners insulting our intelligence by asking if Lithuania is capital of Riga or a Russian province (and no it’s not only reserved to Americans), it’s actually quite refreshing to see a totally different knowledge from the beer drinkers. Not only they know the difference of Lithuanian beers, they also demonstrate good knowledge of breweries and farmhouse beer pubs. Some of them go as far as to proclaim Lithuania being… the best kept secret of beer in Europe. Just read for example Lardblog: this and another post. Thank you, beer people. We also are happy to hear that e.g. Tim Webb and Martin Thibaut have plans on beer books involving a chapter or two on Lithuanian beers. Big up!

Org: Asociacija “Tikro alaus draugija“, aludarių draugija “Atviras alus”
Partneriai: Kauno botanikos sodas, Vilniaus naminio alaus klubas (VAK), Alaus brolija

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru [...]]]> 2011 spalio 8-9
VDU Kauno Botanikos Sode (Ž. E. Žilibero g. 6, Kaunas)
Detali programa – žemiau

KBS vaizdas iš paukščio skrydžio

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru alumi, aptarti tradicinės ir modernios aludarystės aspektus bei susijusias temas

Tikslai:
alaus kultūros plėtojimas, ryšių užmezgimas (tinklinimasis), tarporganizacinis bendravimas, apsikeitimas informacija, tendencijų apžvalga ir pristatymas, poreikių identifikavimas bei analizė, “brainstormingas”, naujų veiklos krypčių numatymas

Turinys:

prisistatymai, pranešimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai), alaus egzempliorių apsikeitimas (birža), degustacijos, filmų peržiūra (įsk. dok. filmo premjerą), kultūrinė programa

Po degustacijos gali atrodyt šitaip

Siūlomos temos ir klausimai:

• Tradicinis ir šiuolaikinis alus; vidutinė, mažoji, namudinė aludarystė
• Lietuviško alaus ir aludarystės istorija, paveldas, dabartis ir ateitis
• Alaus scenos pasidalijimo problematika – “pramoninis” ir “tikras” alus; didieji, vidutiniai, mažieji (mikro, nano) ir namudiniai aludariai; “kaimietiškas” ir pasaulio alaus stiliai
• “Tikro” alaus įvardijimo problematika – amatinis, tikras, geras alus – kas tai? Situacija Lietuvoje ir užsienyje šiuo klausimu.
• Lietuviškas alus pasaulyje. Lietuvos tradicinis alus – “geriausiai išlaikyta” Europos alaus paveldo paslaptis?
• Lietuviška alaus terminologija
• Komercinė scenos pusė: mažasis verslas (mikrobravorai, parduotuvės, barai), verslo pradėjimas, skatinimas. Konkretūs atvejai (case studies)
• Alaus įvaizdis, marketingas, rinkodara, viešieji ryšiai
• Alaus kultūra ir jos propagavimas; situacija, problemos ir perspektyvos; panašių sričių pavyzdžiai (pvz. vyno sėkmė Lietuvos didmiesčiuose)
• Alaus stiliai, skoninės savybės
• Maistas ir alus
• Kitos susijusios temos: fermentacija, apininkystė, vyno biochemija, kultūros paveldas, technologijos

Laukiame dalyvių:
Alaus ir aludarystės entuziastai, tradiciniai ir šiuolaikiniai aludariai, verslo atstovai, kitų amatų atstovai (amatų gildijos, midaus arba vyno darytojai), akademinė bendruomenė ir studentai, žurnalistai, svečiai iš užsienio (LV), suinteresuota visuomenė.

Klubai ir organizacijos:

Asociacija “Tikro alaus draugija”, namudinio alaus draugija “Atviras alus”, Vilniaus aludarių klubas, Alaus brolija, Kauno-Marijampolės aludarių klubas, Užkanavės bravorėlis, Vilniaus amatų gildija, Kauno akademinis klubas “Malka”, VDU Kauno botanikos sodo draugai, ir kt.Programą ir pranešėjų sarašą žr. žemiau.

Ankstesni tokio tipo renginiai:

• 2009 birželis: Senovinio alaus ir amatų dirbtuvės
• 2010 gegužė: pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (programa)
• 2011 gegužė: antrasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje
• 2011 liepa: naminio alaus mini-festivalis /  dirbtuvės “Guobalynas” Guobų km.

Renginio vieta ir erdvės:
Renginys vyks VDU Kauno botanikos sode, atvirame ore ir/arba uždarose patalpose (salėse). VDU Kauno botanikos sodas (KBS) turi unikalią aplinką ir siekia tapti patraukliu kultūriniu ir turizmo objektu Kaune ir Lietuvoje. Jame be mokslinės veiklos, vykdomi kultūriniai renginiai visuomenei, koncertai, festivaliai. Be kita ko, botanikos sode yra ir Lietuvos augalų genų fondo apynių kolekcija.

KBS erdvės – apie 62 ha: Josepo Godlevskio dvaro rūmai, arklidės ir parkas (KBS priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai), universiteto akademine aplinka.

Dirbtuves būtų galima įrengti arklidžių kiemeliuose arba ta proga aptvarkyti sodo paviljono rūsį. Paskaitos ir pranešimai (su multimedia, nuotolinių studijų centras sudaro galimybę transliuoti internetu) gali vykti salėje; degustacijoms numatyta panaudoti rotondą, parodai – biblioteką, arklidese dar yra “sporto salė”.

Praktiniai dalykai (atnaujinta!):

• Renginys nepriklausomas, nesiekiantis pelno. Išlaidoms padengti bus renkama rinkliava - registruotiems dalyviams 20 Lt, neregistruotiems 25 Lt, namudiniams aludariams, pateikusiems alų konkursui – tik 5 Lt.
• Į rinkliavą įeina: botanikos sodo mokestis (5 Lt), “starter’s pack”, informacija, visi renginiai, degustacijos, nuolaida maistui.
• Užsiregistravę išvykai į “Kauno alaus” bravorą, vietoje įsigis ekskursijos bilietą – 11 Lt (į kainą įeina ekskursija ir degustacija, vedami bravoro laboratorijos vedėjos).
• Maitinimas: mus skaniu, karštu naminiu maistu maitins Kauno kavinė “Kultūra”. Registruotiems dalyviams ir aludariams pietų + vakarienės  komplektas 20 lt, likusiems – pietūs 16 Lt, vakarienė 12 Lt.
  Pietums bus: burokėlių sriuba su grybais ir naminiai balandėliai, vakarienei – ant laužo darytas kaukazietiškas jautienos troškinys su daržovėmis.
• Užsiregistravę dalyviai galės apsistoti botanikos sode, arba pas Kauno alaus entuziastus (reikia suderinti iš anksto), taip pat svečių namuose (1)/viešbučiuose (1)/hosteliuose (visas sarašas) (pigiausių hostelių kaina apie 25 Lt/parai)
  
• Pranešėjams bus suteikta raikalinga įranga (projektorius, ekranas, apšvietimas, elektra, vanduo) ir erdvės
• Transportas: KBS yra netoli Kauno centro (apie 5 km), pasiekiamas viešuoju arba asmeniniu transportu, yra parkavimo vietos.

Preliminari programa:

Pastabos: programa ne eilės tvarka; dauguma žemiau minimų patvirtino dalyvavimą, tačiau gali keistis; laukiama patvirtinimų iš dar kelių pranešėjų.

Download (DOC, 40.5KB)
 

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Renginio afterparty (aka "dūzgės") - tuo pat metu Kaune vykstančiame multimedia festivalyje "Centras".

Norinčius dalyvauti arba pasiūlyti savo pranešimą, savanoriauti, prašome registruotis adresu: tikrasalus<@> gmail<.>com
VAK klubo nariai ar tiesiog vilniečiai gali registruotis info<@>atvirasalus<.>lt

 

45 minučių filme, sumontuotame iš 10 valandų trukmės nufilmuotos medžiagos, bus pristatomas lietuviškas “kaimo” [...]]]> Būtent taip vadinsis dokumentinis filmas apie mažuosius Lietuvos aludarius, kurį baigia montuoti žinomas režisierius Arvydas Barysas, garsus savo filmais apie Lietuvą ir jos žmones bei istoriją. Pavadinimas paimtas iš Pasvalio poeto eilėraščio, kuris ir tapo esminiu filmo leitmotyvu.

45 minučių filme, sumontuotame iš 10 valandų trukmės nufilmuotos medžiagos, bus pristatomas lietuviškas “kaimo” alus, tradicinė aludarystė, žinomi Aukštaitijos aludariai ir mažos daryklėlės – Joniškėlio, J. Morkūnas, A. Ūdrienė, Dvareliškių, Darva, Pyniava ir kiti.

Režisieriui pagalbon pasijungęs lietuviško alaus žinovas ir populiarintojas Vidmantas Laurinavičius pasakojo, kad filme tilps “tekinto” alaus procesas, vykęs vienoje Pakruojo klėtyje, kadrai iš muziejų (pvz. komentuos istorikas iš Pasvalio muziejaus), Balsių malūno, kuriame savo salyklą maldavo visi aplinkiniai aludariai, ir “kiti šposai”.

Džiagiamės, kad pagaliau bus sukurtas toks dokumentas, tapsiantis savotišku paminklu autentiškai Lietuvos aludarystės kultūrai. Taip pat džiaugiamės, kad galėsime filmą pristatyti netrukus vyksiančiame alaus simpoziume Kaune – apie šį renginį pranešime jau kitame poste.

A. Barysas planuoja filmą pabaigti iki spalio, kuomet jis išvyksta į JAV. Jei jokie trukdžiai nesutrukdys filmo pabaigti laiku, numatomos šios pirmosios filmo demonstracijos:

• rugsėjo 24 d. “Alutinio” maratono metu Vilniuje;
• spalio 8-9 d. Alaus kultūros sambūryje-simpoziume Kaune.

- – -

A 45 min. new documentary film called “Viskas per tų alų” (trans. ‘All because of this beer’) is being completed by known Lithuanian director A. Barysas. It will present traditional beermaking craft of North Lithuania region and will feature brewers, historians, locations and process of Lithuanian ‘farmhouse’ beer that is still being made according to centuries old traditions. Two pre-screenings are scheduled on Sep 24 in Vilnius and Oct 8-9 (2011) in Kaunas during beer related events.

Kuris alus buvo šios vasaros (naujas) alus?

Mano kuklia nuomone, tarp lietuviškų lygių nebuvo Kauno alaus “Žaliakalnio tamsiajam” (Maksimoje pardavinėjamas kaip “Gyvas“). Ši nedidelė daryklėlė be fanfarų ir cirkų tiesiog ir toliau gamina turbūt geriausią lagerį Lietuvoje (priešingai nei vasaros Inteligent Life numeryje rašė Egdūnas Račius, lageris nebūtinai automatiškai blogas alus – bet [...]]]>

Kuris alus buvo šios vasaros (naujas) alus?

Mano kuklia nuomone, tarp lietuviškų lygių nebuvo Kauno alaus “Žaliakalnio tamsiajam” (Maksimoje pardavinėjamas kaip “Gyvas“). Ši nedidelė daryklėlė be fanfarų ir cirkų tiesiog ir toliau gamina turbūt geriausią lagerį Lietuvoje (priešingai nei vasaros Inteligent Life numeryje rašė Egdūnas Račius, lageris nebūtinai automatiškai blogas alus – bet reikia sutikti, kad geras lageris – labai retas dalykas). Paradoksalu, kad supermarketuose šis alus pardavinėjamas praktiškai už centus (apie 1.70 Lt).

Iš užsienietiškų pilstomų Lietuvoje man šios vasaros alus bus buvęs Moreeke - Olandijoje pagamintas, belgiško stiliaus šviesusis. Tik 5% stiprume jis sugeba sutalpinti belgiško skonio turtingumą.

Įdomi šio alaus istorija. 90-taisiais į olandų rinką ėmė veržtis ir smarkiai populiarėti belgiškas Palm, daugelis olandiškų bravorų bandė tai sustabdyti, įvesdami naujas panašias savo alaus versijas. Moreeke buvo viena iš jų. Palm tapo dar godesniais ir ėmė žaisti su savo receptu, kaip ir dauguma didžiųjų – mažindami kaštus, prastindami kokybę. Rezultate  savo skoniu Moreeke pranoksta originalą.

Moreeke galima rasti tik poroje vietų Lietuvoje – Klaipėdos Rio Pub’e ir šiaip jau patetiškame RePUBlic Kaune. Ne aš vienas laukdavau, kol jo vėl užveš tinginiai distributoriai, o po dienos kitos bačka jau būdavo tuščia. Manau suprantate, kodėl apie šią mažą paslaptį netrimitavau anksčiau.

Ir trečias alus, kurį noriu paminėti – tai gueuze iš šeimyninės Girardin daryklos St. Ulrik’s Kapelle kaimuky. Statinaitę jo parsiskraidinome (su Ryanair!) iš festivalio ir jis vienos degustacijų metu ištirpo taip greit, kaip rugpjūčio rūkas. Rūgštus ir “sausas”, pikantiškas ir kvepiantis smagiais prisiminimais iš apsilankymo jų bravore. Kaip gaila, kad jo sunkoka aptikti net Belgijoje (reikia ieškoti lambic kavinėse aplink Briuselį)…

Ragaujam Girardin

O kuris alus jums kvepia šia vasara?

Renginys

Įdomiausias vykęs alaus renginys – liepos 23-24 d. Kazlų rūdos rajone vykęs Lietuvos namudinių aludarių suvažiavimas “Guobalynas 2011“, surengtas jau antrą kartą ir tikėkimės, tapsiantis tradiciniu renginiu. Šiemet jame dalyvavo per 25 žmones, o keturiose alaus kategorijose varžėsi virš dvidešimties namudinio alaus egzempliorių. Štai [...]]]> Vasara į pabaigą, trumpa apžvalga kas čia paskutiniu metu naujo.

Renginys

Įdomiausias vykęs alaus renginys – liepos 23-24 d. Kazlų rūdos rajone vykęs Lietuvos namudinių aludarių suvažiavimas “Guobalynas 2011“, surengtas jau antrą kartą ir tikėkimės, tapsiantis tradiciniu renginiu. Šiemet jame dalyvavo per 25 žmones, o keturiose alaus kategorijose varžėsi virš dvidešimties namudinio alaus egzempliorių. Štai statistika:

• Kvietinio kategorijoje (7 konkursantai) nugalėjo renginio organizatoriaus Darenko heffeweizen tipo alus
• Sauso stauto (dry stout) kategorijoje iš 4 nugalėtojų pirmą vietą nuskynė aludario Konung “Penktadienio 13-osios stautas“
• ESB (Extra Special Bitter) kategorijoje kovėsi net 11 pretendentų, pirmąją vietą nuskynė Tikro alaus draugijos atstovas Saulius. Jėė!
• Eksperimentinio alaus kategorijoje nugalėjo Arčio mėlynių alus „Blueberry dreams“, kuris tapo ir absoliučiu šių metų Guobalyno nugalėtoju kaip įspūdingiausias alus.

Sveikinimai nugalėtojams ir linkėjimai organizatoriams! Renginį išsamiau apžvelgė aludaris blogeris GiN, reportažas čia.

Mėlynių alus ant teisėjų stalo

Sukaktis

Geras PPJ straipsnis apie prieš lygiai 80 metų įkurtą pirmąjį nepriklausomą (“pirmasis nepriklausantis žydams”) lietuvišką bravorą. Jį įkūrė penki broliai žemaičiai Šadauskai Mažeikiuose, taip ir pavadino: Pilnoji bendrovė „Broliai Šadauskai. Pirma lietuvių alaus darykla“.

Esu skaitęs vieną kitą straipsnį tarpukario spaudos archyvuose, bet PPJ atkasė įdomios naujos informacijos – nepatingėta net į LCVA nueiti jos beieškant! Tarp įdomių faktų – kad visam alui buvo naudojami kilmingieji čekiški Saaz apyniai. Beje, bravore buvo gaminamas ir savas salyklas. Postas čia.

Simonas (aka PonasNiekas) taip pat atkreipė dėmesį, kad tarp Šadauskų bravoro alaus stilių be stalo ir pilzeno, figūravo unikalus “žemaičių” stiliaus alus! Įrodymas čia.

Keletas (nebe tokių ir naujų) taškų

Tarp tokių galima paminėti:

• Nuo vasaros pradžios veikiančią bene profesionaliausią alaus pilstyklę Klaipėdoje “Špunka” (“Senolių rojaus” ūkininkų turgelyje Liepojos gatvėje, netoliese “Studlendo”) – be Dundulio, Kauno alaus, retesnių vokiškų, čia vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima rasti Rygos bravoro “Brūveris” imbierinius alus (nusiskaidrinu: esu susijęs su šia parduotuve, padėjau atsidaryti)
• Verta dėmesio trečioji vieta (po Rio Pub ir Leikos) – nuostabiame vokiškame fachverkiniame pastate Sukilėlių g. 18 adresu naujai atsidaręs “jaukus lizdas Klaipėdos senamiestyje” – “Balta varna“. Šaunioji savininkė pati stovi už baro ir pilsto populiariausią čia Dundulio alų
• O štai jau antrą mėnesį prieš “Meridianą” veikiantis Klaipėdos “Žvejų baras” stumiasi labai sunkiai – nors ir istoriniame gražiame pastate, nors ir pilsto 15 rūšių lietuviško alaus, jiems taip ir nepavyko susikurti savito veido ir publikos, nesijaučia ten ir geros šeimininko rankos
• Vilniaus baras “Transilvanija” praneša iš naujo atvėrę duris Mesinių 3, Vilniuje (šalia Cigarų namų). Skelbiama, kad ten be gardžių užkandžių ir eilės rūšių alaus, bus ir Gurų “Senolių senovinio” – vien dėl jo verta nueiti. Jei jau apsilankėte, papasakokite kaip ten.

Jaukus lizdelis

Tarp radinių

Grįžtant prie istorijos, Simonas taip pat nurodė įdomų registrą – ketvirto dešimtmečio Lietuvos telefonų knygas. Jose daug adresų, susijusių su alumi, įveskite į paiešką žodį “alus”. Pvz. atkreipkite dėmesį į barų pavadinimus.

Lauke lyja lietus, kai pagaliau pasiekiame nedidelį, paprastą, naujai sutvarkytą bariuką. Nepaisant lietaus, [...]]]> Pasidžiaugę nauju Vasaknų bravoru, pasimėgavę Sartais pas Čižą, grįždami namo, užsukome į Molėtus. Įvairiais kanalais mus jau buvo pasiekęs garsas apie mistinį “Gintaro barą”, kur savininkas esą pilsto savo gamybos porterius ir stautus. Atėjo laikas pamatyti savo akimis.

Lauke lyja lietus, kai pagaliau pasiekiame nedidelį, paprastą, naujai sutvarkytą bariuką. Nepaisant lietaus, prisėdame lauke (po skėčiu). Kol laukiame baro savininko, apžiūrime meniu, kuriame laukia pirmas malonus siurprizas: užkandis prie alaus – lietuviškos sraigės sviesto ir žolelių padaže (už trigubai mažesnę kainą nei toks pat kiekis kažkuriame sostinės restoranėlyje). Originalu, ir kaip skanu! Dar pusė meniu – malkomis kūrenamoje krosnyje keptos picos. Užsukame vidun – tikrai, už baro kūrenasi plytinė krosnis, jon be sustojimo liže šaunamos picos. Vėl ragaujame – skanu, vėliau išgirsime istoriją apie italą, išmokiusį kepti picas ir nubraižiųsį, kokia turi būti itališkų picų krosnis.

Metų užkandis prie alaus

Prie šių patiekalų užsisakome to, ko čia ir atvykome – Gintaro alaus. Gėrimas atvyksta firminiuose bokaluose su tiršta akyta puta. Drumstas, tamsiai geltonos-gintarinės-su-oranžiniais-tonais spalvos, kvepia lyg ir citrusiniasi vaisiais. Tirštas, minkštas, 5% stiprumo, geriasi lėtai. Nors man per saldus, ir tikrai neprilygsta kokiems čekiškiems šedevrams, tačiau jame nerasi ir to pabodusio lietuviško kaimo kvapelio. Nesupainiosi – tai savas, kitoks alus nei kur kitur.

Net neįtartum, kad už šio paprasto fasado slypi Lietuvos alaus ateitis

Ir išties, jis verdamas čia pat, rūsyje, baro savininko Gintaro, kurį pagaliau sutinkame stovintį už baro. Jis ką tik nusileido iš to paties pastato antro aukšto, kur yra jo namai. Visas švytintis ir geros nuotaikos, jis spėriai aptarnauja ištroškusius klientus, kiekvienam rasdamas po žodelį. Visą vakarą stebėdamas jį, aš suvokiau, kad būtent taip įsivaizduočiau gerą tipiško lietuviško baro savininko/barmeno pavyzdį (jau įsivaizduoju jį šalia ūsuoto čekų hospodos šeimininko ir akį merkiančio britų publikano). Praktiškas, sumanus, rūpestingas ir suinteresuotas, su gera nuotaika. Reikia tuo gyventi. “Manes klausia, kada aš ilsiuosi. Aš atsakau, kad man nereikia ilsėtis, nes nelaikau šito darbu. Man tai – džiaugsmas ir malonumas”,- porina pašnekovas.

Baro siela - Gintaras

“Baras – tai klausykla, žmonės po bokalo viską išsipasakoja. Kadangi vaikų neturiu, tai mano džiaugsmas – čia, bendraujant su vietiniais ir svečiais,”-tęsia jis. Apsižvalgau. Tolėliau dvi merginos kažką aptarinėja prie pilnų bokalų ir picos. Arčiau baro susirinkusi publika stebi bokso čempionatą, užsuka jaunas tėvas su dviem vaikais. Tėvas užsisako alaus, vaikai gauna ledų. Gintaras pamažėle pasakoja baro istorijas – apie italą ir jo krosnį, apie 15 metų patirtį baro versle ir siekį daryti kažką naujo, kažką įdomaus. Apie tai, kaip jis atrado mūsų alaus draugijos puslapius, iš jų sužinojo apie aludarystę, ir pagaliau nusprendė pats pabandyti. Apie bendradarbiavimą su jau minėtais aludarystės konsultantais Lopetomis, pirmas aludarystės klaidas naujai sumontuotame bravore, kuris telpa… 4 kv. metrų sandėliuke rūsyje. Ne, neapsirikome – tai 2 x 2 m bravoras.

Bus daugiau...

Ta pradžia buvo prieš metus – o šiandien Gintaras jau pilsto savo alų. Didžiųjų daryklų kranai – senai išmesti. Ne dėl ideologijos. “Tiesiog neapsimoka,” – šypsosi Gintaras – “maniškio išgeria kelis kart daugiau, o Švyturio bačka stovi, kol sugenda”. Tą dieną, kai atvykome, buvo pilstoma Gintaro pagaminta gira, paprastas alus (dar tebetobulinamas lageris) ir dar vienas virtas pagal tą patį receptą su trupučiu kalendros. Tiesa, nei porterių nei stautų čia nėra – pasirodo, kol kas tai tik nežinia iš kur atsiradęs gandas.

Publika greit pamėgo alų, turintį skonį. Užtenka vieno bokalo, kad jo aromatas ir skonis primintų, ką reiškia tikras alus. Prie fabrikinio skystalėlio tik retas sugrįžta. Netrukus į barą ėmė plūsti ne tik vietiniai, bet ir svečiai iš sostinės ir kitų miestų, iš lūpų į lūpas sužinoję apie alaus oazę.

Vaizdas po kojomis

Priešais barą stovi keli staliukai ir patogios sėdynės, akys netrunka pastebėti stiklinę sekciją grindyse. Per ją lankytojai gali pamatyti, kur gimsta alus, esantis jų bokaluose. Atvėręs virtuvėje į grindis įtaisytas normalias duris, šeimininkas praveda mini ekskursiją. Tai išties inžinerijos pasiekimas – į 4 kv. m. gudriai sutalpinta kriauklė (privaloma bravore), virimo ir filtravimo mikroblokas (250 l talpos) ir viena tokios pat talpos fermentacijos talpa. Po fermentacijos alus perpilamas į kegus ir ten baigia bręsti. Grūdų malūnėlis – pagal reikalavimus, atskirame kambarėlyje.

Ekskursija po bravorą

Gintaras juokiasi prisiminęs, kaip instancijos negalėjo patikėti, pamačiusios dokumentuose pateiktus matmenis. Klausė ar nepamiršo nulio, važiavo pasižiūrėti. Galiausiai didelių problemų sutvarkyti dokumentus nekilo. Bet yra mažo bravoro ir trūkumų, tiesa tik du. Pirma, alaus jau nebeužtenka. Antra, kiekvieno tokio mažo virimo pavyzdį tenka vežti į laboratoriją patikrinti, kas kainuoja ne tokius ir mažus pinigus – tiek pat, kiek toks patikrinimas kainuoja kelias tonas iškart verdančiame bravore.

Šias problemas padės išspręsti atskiroje patalpoje jau sumontuotas naujas 500 l talpos CKT fermentacijos talpa. Tai leis Gintarui netrukus įsivesti dar vieną rūšį.

Gyvenimas vyksta. Į barą užsuko kvietinio mėgėjas - tokio Gintaras dar negamina

Svetingojo šeimininko vis pripildomi bokalai niekada nesibaigtų, o taip pat ir viena už kitą įdomesnės istorijos. Bet jau reikia važiuoti namo. Kaip paskutinį kozerį įkalbinti mus pasilikti (neabejoju, kad nesudėtume bluosto per naktį), šeimininkas iš rūsio atneša vieną iš savo privačių eksperimentų – pusę metų brandintą belgiško abatijos stiliaus elį su… grikiais. Aromatas ir spalva man padaro didelį įspūdį, kurį tik dar labiau sustiprina puikus, sodrus alaus skonis. Dėl tokio tikrai daug dažniau atvažiuočiau į Molėtus!

Dėkoju Gintarui už begalinį svetingumą ir leidimą publikuoti bravoro nuotraukas. Nuoširdžiai linkiu sėkmės, o mūsų blogo skaitytojams siūlau ten važiuoti, ir draugus atsivežti. O galbūt ir patiems atidaryti arba padėti kitiems atidaryti tokį mikrobravorą jūsų rajone. Gintaras man pačiam įrodė, kas viskas yra įmanoma, pasirodo, nėra ir labai sudėtinga. Reikia tik noro, sumanumo ir šiek tiek optimizmo.

Adresas: Inturkės g. 51, Molėtai

Deja, pats aludaris buvo ne namie, bet jo žmona ir dukra spėriai lakstė po lauko bariuką už bravorėlio, [...]]]> Iš Vasaknų patraukėme į Dusetas. Čia, ant Sartų ežero kranto, gyvena aludaris Čižas. Po mūsų korespondento apsilankymo prieš porą metų, man kilo daugiau klausimų, nei atsakymų. Tikėjausi iš paties aludario lūpų išgirsti daugiau komentarų.

Deja, pats aludaris buvo ne namie, bet jo žmona ir dukra spėriai lakstė po lauko bariuką už bravorėlio, kuris savo ruožtu įrengtas tokiame lyg ir buvusiame garaže. Labai draugiškos ir paslaugios, bet į bravorą ir antrame aukšte įkurtą “muziejų” be šeimininko nebuvome įleisti. Užtat tuoj pat buvo įleistas bokalas alaus ir pateikti traškūs, naminiai bulviniai blynai.

Gerai užsimaskavęs baras

Baras įrengtas pievelėje, labai paprastai ir skoningai – be papuvusių ratų, surudijusių prosų ir kitų absurdiškų aksesuarų. Viena siena apaugusi vešinčiais apyniais. Tikras malonumas sėdėti taip ramiai pievelėje ir stebėti vietinius bei svečius, atvykstančius įsipilti Čižo “Keptinio” – vienintelio Lietuvoje, gaminamo pagal tikrą keptinio tradiciją (įdomu, kad šis retas stilius aprašytas tik prancūziškoje Wikipedijoje).

Čižo “Keptinio” ne kartą esu ragavęs “Alaus namuose”, kur užsukęs, beveik visada jo užsisakau (kaip ir nuostabaus Paliūniškio “Senolių”, jei tik yra). Jo nesupainiosi su jokiu kitu, savo neskaidria ruda spalva ir rupiu, duoniškai salsvu skoniu išsiskiriančio tarp įprastų kaimo “šiaudinukų”.

Čižas ir jo sriuba Vilniaus Kaziuko mugėje (foto: Helkthon)

Sakoma, alus tiesiai iš aludario statinės būna šviežiausias ir skaniausias. Dėl šviežumo tikrai taip, tačiau mane labai nustebino… kad alus buvo patiekiamas visiškai šiltas. Suprantama, jis tiesiai iš statinės, tačiau kodėl ji turi stovėti ant stalo, o ne pastatyta šaltai, arba nuleista į kokią specialiai iškastą duobę? Sakykit ką norit, bet alus turi būt jei ne šaltas, tai bent vėsus, gaivinantis. Ponas Čižai, prašau, pasirūpinkite.

Nors Čižai svečiams suteikia nakvynę savo namuose – ir tokia galimybė pabendrauti tikrai gali tapti vizito vinimi – kitas puikus pasirinkimas yra skoningai sutvarkyta poilsiavietė kitoje pusėje Sartų ežero (“Pasartėlė“). Šaunieji “Pasartėlės” šeimininkai jums pasiūlys ką tik sugautos ir vietoje išrūkytos žuvies, o išsinuomavę namuką, be natūralios vietos maudynėms ar žvejybai, pirtelės, galėsite pasinaudoti ir baidarėmis, ypač tinkamomis greitai sugrįžti pas Čižą (tik 20 min. irklavimo!), kai tik užsimanysite suvilgyti gerklę. Jei jums pasiseks taip kaip mums, galbūt pateksite į Dusetų miestelio šventę ir greta esančiame hipodrome galėsite stebėti žirgų lenktynes (tai ta pati vieta, kur žiemą vyksta garsiosios Sartų lenktynės.) Arba panešioti antrą pusę (labiau tinka vyrams) žmonų nešiojimo rungtyje, kurios nugalėtojo laukia prizas – tiek alaus, kiek sveria jūsų ką tik nešiota brangenybė.

Šiemet turbūt rekomenduotume jums ten nuvykti liepos 23-iąją, kai Čižo šeima rengs tradicinį vėžių valgymo čempionatą. Jei manote kad tai retos rūšies naikinimo ir maisto švaistymo šventė, apsirinkate – čempionato esmė yra vėžių valgymo meistriškumas. Kiekvienas dalyvis gauna po 3 vėžius, kurie pasveriami prieš ir po. Nugalėtoju paskelbiamas tas, kuris suvalgo didžiausią procentinę vėžių dalį.

Čižas taip pat svečiuosis Kernavės gyvosios archeologijos dienose ir Žolinių metu Nidoje.

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. [...]]]> Ką tik grįžau iš šiaurės rytų Lietuvos. Tai, ką ten pamačiau leidžia man teigti – šiuo metu įdomiausi alaus dalykai vyksta ten, ežerų krašte, o ne kur nors Biržuose ar Vilniuje.

Vasaknų dvaro svirnas šiandien

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. Dvare jau pilnai įrengtas ir paleistas naujasis alaus barvoras. Puiki priežastis apsilankyti.

Su Alfonsu ir Rasa susipažinome dar Baltijos aludarių suvažiavime Aizputėje, kur jie ir papasakojo apie savo dvarą bei idėjas. Be įdomių planų ir nemažo įdirbio, jie pasirodė beturį gerą skonį aluje – labiausiai mėgsta ir išmano belgiškus alus.

Apžiūrėti bravorą dar seniau kvietė pažįstamas aludaris ir inžinierius Dainius Lopeta. Tai jie su kolega (o gal ir giminaičiu) Saulium Lopeta ir suprojektavo bei su vengrų partneriais įrengė šį bravorą, kartu su naujuoju dvaro šeimininku ištobulino du naujus alaus receptus bei pradėjo gamybą.

Įsiminkite šiuos vardus – drįsčiau teigti, kad šiandien Dainius ir Saulius Lopetos yra kvalifikuočiausi ir perspektyviausi alaus gamybos profesionalai Lietuvoje, nuolat besidomintys savo sritimi, dalyvaujantys konferencijose. Dirbę, įrengę ar startavę ne vieną alaus daryklą – čia galime paminėti keletą: Vilkmergės HBH, Belmonto, Bravariją, Avilį, Prie Katedros ir t.t. – jie yra tie, kurie atkakliai ir nesigarsindami dirba savo darbą tam, kad šiuolaikinio tikro, mažojo alaus ratas suktųsi ir judėtų pirmyn.

Tas pats svirnas prieš dešimt metų

Vasaknų dvarą atrasti nesunku, nors stovi jis nuošaliai, gražioje vietoje ant aukštumos prie Vasakno ežero. Dvaro savininkais dar nuo XVI a  buvo įtakingiausi Lietuvos didikai: Radvilos (kurie beje, pradėjo tų pačių Biržų pramoninės aludarystės istoriją), vėliau Pliateriai ir Tiškevičiai.  Kadagi pats dvaro pastatas šiandien sunykęs iki pamatų, naujieji savininkai 52 vietų viešbutį, restoraną, konferencijų salę ir poilsio erdves įrengė buvusiame dvaro svirne. Džiugu, kad skoningai – suvaldyta prabanga, modernios erdvės, saikingai panaudotas medis, net aukšta britiško stiliaus bibliotekos siena – visa tai dvelkia tinkamu dvarui lengvu aristokratiškumu. Šalia dar laukia sodininko rankų didžiulis parkas.

Alaus darykla įrengta buvusiame tarnų name. Įdomu tai, kad dvare iš tiesų anksčiau būta alaus bravoro – o taip pat sūrinė bei 12 m. aukščio kaminas. Dvaro atgaivinimo ateities planuose – ir rūkykla, ir sūrių gamyba, ir dar šis tas.

Bravoras

Prie akmeninio pastato, kurio antras aukštas dar nebaigtas įrengti (ten bus degustacijos erdvės) pasitinka Saulius ir Dainius. Įėjus vidun, iškart į akis krenta išlikusios gražios raudonų plytų sienos, tokių pat plytų arkiniai praėjimai, ir patalpose efektyviai išdėstyti nauji, blizgantys bravoro įrenginiai. Jų čia nemažai – vien fermentavimo-brandinimo talpų – 12 vienetų – kiekviena talpinanti po toną. Centrinėje patalpoje – 500 litrų talpos variu blizgantis virimo blokas su valdymo pultu, šalia jo – taip pat variu dengtas, kombinuotas vandens pašildymo ir “virpulio” (nuosėdų nusodinimo) katilas.

Virimo blokas su valdymo pultu

Kitose patalpose – šaldymo, plovimo, mielių surinkimo ir saugojimo įrenginiai bei naujoviški saikikliai su keičiamais steriliais maišais. Sterilūs maišai turi dvigubą paskirtį – jie leidžia saikikliuose pasiekti norimą slėgimą oru (nenaudojant svetimos angliarūgštės ir orui nesiliečiant su alumi), taip pat nebelieka būtinybės naudoti intensyvią chemiją saikiklių plovimui.   Aušinimui naudojami dviejų pakopų šilumokaičiai.

Ir nepatyrusia akimi matosi įrangos bei sujungimų kokybė, taip pat ir estetiškai deranti prie patalpų savitumo. Čia netaupyta, metalą keičiant plastmase. Atsisakyta ir sanitariniais sumetimais iškelto reikalavimo padengti senovines plytas plaunamomis plytelėmis – vietoje to buvo surasta speciali danga, kuria padengus sienas, pasiekiamas tas pats efektas, neprarandant architektūrinių detalių.

Dainius ir Saulius neslėpė pasididžiavimo pasiektu rezultatu ir drąsiai teigė, kad tai – moderniausiai Lietuvoje įrengtas mikrobravoras. Didžioji dalis įrangos pagaminta ilgalaikių partnerių Vengrijoje – būtent jų kaina ir kokybė per ilgą laiką pasitvirtino labiausiai.

Saikikliai ir brandinimo talpos

Po apžiūros ir gausybės techninių pokalbių pradžiūvusias burnas suvilgome čia pat Sauliaus pagamintos duonos gira – šiltas duonos aromatas, geriasi smagiai, skonis “minkštas”, kiek salsvas – beveik kaip pas močiutę.

Dainius Lopeta džiaugiasi rezultatais

Netrukus prie lūpų keliame šviežią alų iš brandinimo talpų (alus brandinamas mažiausiai mėnesį). Gurkštelėjus iš stiklinės, mano akys nušvinta – pagaliau, puikus lageris! Šviesus, gilaus ir pilno skonio, pagamintas iš trijų austriškų salyklų ir maloniai, bet ne perdėtai kvepiantis kilmingais vokiškais apyniais, kurie alui taip pat suteikia ir atsvarą aiškiai jaučiamam salykliškumui. Beveik atspėju, kad tai Hallertauer, iš tiesų – vokiški Hersbrucker apyniai iš to paties Hallertauer slėnio. Fermentacijai naudojamos Weihanstephan lagerio mielės – klasikinis pasirinkimas. Aludarių pasakojimu, tai mielės, su kuriomis gan lengva dirbti. Tiesą sakant, šis alus man šiek tiek priminė kitą Dainiaus kūrinį – Belmonto šviesųjį, taip pat virtą vien su aromatiniais apyniais.

Ragaujame antrą rūšį. Tai pustamsis alus iš keturių salyklų, fermentuotas su Lietuvoje labai populiariomis aukštutinio rūgimo Safale 33 mielėmis. Techniškai tai turėtų būti elis, tačiau skonyje ir kvape labai mažai fenolių, tik aiškus salyklo ir kiek stipresnis nei pirmajame aluje, apynių skonis (naudojami tie patys Hallertauer aromatiniai ir šiek tiek karčiųjų apynių). Pasirodo, šis alus fermentuojamas prie 14 C temperatūros, kas ir lemia tokius subtilius rezultatus. Rezultatas vėlgi puikus: sodrus skonis, kažkas tarp tamsesnio elio ir salyklingo Vienos lagerio.

Tai – meistriški kūriniai, man neabejotinai geriausias naujas lietuviškas alus. Ieškokite – jie ką tik pasirodė “Alyno” tinklo parduotuvėse po “Vasaknų dvaro” marke. Giros taip pat galima rasti parduotuvėje “Link Molėtų”, PC “Ozas” (ir dar kažkur, nebepamenu).

Ačiū bravoro savininkams už leidimą talpinti fotografijas, Dainiui ir Sauliui – už ekskursiją. Linkiu sėkmės plėtojant savo viziją ir kreipiant tikro alaus liniją teisinga linkme.

Traukinio durys užsidaro… baro durys atsidaro. Žingsnis į praeitį, į “L’Image de Notre Damme”, painiame gatvelių labirinte pasislėpusį archaišką barą, vieną iš daugelio šiame mieste. Du kambarėlius, primenančius  senovinę olandų virtuvę arba praėjusio šimtmečio buities muziejų, iš tamsos vos išplėšia blausi išorės šviesa, besiskverbianti pro apmusijusius gotikinius vitražus. Taurę šluostantis sinjoras taip pat [...]]]>

Traukinio durys užsidaro… baro durys atsidaro. Žingsnis į praeitį, į “L’Image de Notre Damme”, painiame gatvelių labirinte pasislėpusį archaišką barą, vieną iš daugelio šiame mieste. Du kambarėlius, primenančius  senovinę olandų virtuvę arba praėjusio šimtmečio buities muziejų, iš tamsos vos išplėšia blausi išorės šviesa, besiskverbianti pro apmusijusius gotikinius vitražus. Taurę šluostantis sinjoras taip pat jau apykurtis, bet galop iš mano prancūzų kalbos pastangų išlukštena žodį “saison”, ima taurę ir ją pripildo St. Feuillien skystojo aukso (2009-aisiais World Beer Awards pripažintas geriausiu saison alumi). Netrukus su kolega Aldžiu jau sėdime kamputyje tarp židinio ir indaujos, siurbčiodami alų ir kvėpdami atmosferą.

Tokių žingsnių – tiek pro barų duris, tiek atgal laike, šioje kelionėje bus ne vienas. Mes Belgijoje, alaus Eldorade. Briuselis tik tarpinė stotelė, čia per trumpą laiką patikriname keletą klasikinių taškų. Nevarginsiu visų jų vardais – bet verta paminėti lambikus pilstančius Poechenellekelder (5 Rue du Chene Brussels) ir Moeder Lambic I bei II, na ir alaus Disneilendą – Delirium Cafe, “Alaus namų” dydžio erdvėje sugebančiu pasiūlyti virš 2000 (taip, du tūkst.) rūšių alaus.

Delirium Cafe. Atraskite su aplinka susiliejusį agentą Aldį. Alus slypi kažkur anapus... durų.

Tačiau mūsų tikslas – netolimame Buggenhout miestelyje vykstantis spontaninės fermentacijos festivalis. Traukinys išleidžia mus artimiausioje stotelėje ir likusius 3 kilometrus einame pėstute kartu su nedidele tarptautine grupe, nešina kuprinėmis ir miegmaišiais. Pakeliui susipažįstame su viena iš jų – aludare iš JAV. Vėliau mus pasigaus vokiečių alaus piligrimai ir išsiveš nežinoma kryptimi. Du britai raudonais veidais sėdės parimę prie bokalų kaip medžiai, nepratardami nė žodžio dvi paras. Maskvietis gers ir vairuos… dviratį. Apie šį keistą festivalį ne taip paprasta sužinoti, bet ir pritraukia jis keisčiausią publiką iš visų galų – nuo Olandijos iki Rusijos, ir net Lietuvos.

Margas būrys

Pravėrus reikiamos tavernos pokylių salės duris, pasijuntame labiau bingo lošime kaimo pube, nei festivalyje – pristatyta ilgų stalų, nukrautų taurėmis, prie jų sėdintys žmonės ragauja ir kažką užsirašinėja. Organizuojamas vietinio alaus entuziastų klubo Opstalse Bierpallieters (verčiasi maždaug “alaus bepročiai”), šis renginys kaip ir daugelis gerų dalykų, gimė nuo to, kad draugai ir kaimynai jau parą sėdėjo prie bokalo ir nusprendė pasikviesti dar daugiau draugų. Dabar – jau 20-tą kartą. Dar nesenai tai taip ir vadinosi – “24 valandos alaus”, o šiandien įvykis padalintas į dvi dienas, naktį paliekant atsikvėpti – daugelis lankytojų neina miegoti toliau nei žirgynas su bendrabučiu netoliese.

Tarp staliukų zuja keletas klubo narių ir priima užsakymus. Bene aktyviausiai tą daro klubo prezidentas, su kuriuo netrunkame susipažinti ir išklausyti jo nelabai rišliai angliškai konstruojamų istorijų. Jų nerišlumą visiškai kompensuoja blykčiojantis gera nuotaika veidas ir stipriai raudona nosis. Vienintelė klubo narė moteris alaus šiandien negeria – ji išvežioja į geležinkelio stotelę suminkštėjusius lankytojus, norinčius spėti į paskutinį traukinį namo.

Mūsų stalo kompanija

Naujoje vietoje pasijunti kaip namie, radęs stalą pilną pažįstamų veidų – pusė Briuselio menininkų studijos FoAm, vėliau naujieji draugai vokiečiai ir keletas lietuvių. Kolega aludaris Gundas iš Hagos 5 valandas traukiniu trenkėsi tik tam, kad pasisvečiavęs kelias valandas, dumtų atgal. Vilnietis Artis čia jau antrą kartą ir su visais sveikinasi kaip su senais pažįstamais.

Stveriame meniu – jame daugiau nei 70 rūšių rečiausio ir seniausias tradicijas turinčio pasaulyje – spontaninės (“laukinės”) fermentacijos alaus: lambic, gueuze, kriekenlambic, oude geuze, framboise, cassis, kriek, faro, taip pat kolekciniai ir “specialūs”,  proginiai ir eksperimentiniai kūriniai bei vintažai (kaip antai Belle-Vue Fond Geuze 1989). Jie buvo surinkti iš visų Belgijoje jį dar gaminančių ar maišančių daryklų. Dažniau vadinami bendriniu lambic vardu, šie alūs tradiciškai gaminami išimtinai vienos Belgijos upės – Senos – slėnyje. Daugelio jų neįsigyste niekur kitur, kaip vietiniuose baruose, bravoruose arba kolekcionierių rateliuose. Organizatoriai vėliau pasakojo, kad gueuze butelius pradeda rinkti dar metus iki renginio, o jaunų lambikų statines atsiveža iš bravorų likus vos kelioms dienoms iki starto.

Lambikai

Degustaciją pradedame, užsisakydami visus 11 pavadinimų iš pirmos – lambic kategorijos. Dar gauname dovanų pastovaus festivalio lankytojo, vokiečio Ulricho, sukurto varianto. Kitą rytą aptiksime Ulrichą miegantį savo mašinoje, ant krūvos alaus dėžių, supirktų miksavimo eksperimentams grįžus namo.

Ragavimui įpusėjus, skonių įvairovė ir begalės pokalbių nuotrupos ima pintis. Dabar sunkiai ką beprisimintume, jei ant meniu nebūtume pasižymėję patikusių variantų. Spontaninės fermentacijos alus įdomus ne tik neįprastais skoniais ir aromatais (norint juos apibūdinti, tektų pasitelkti kombinacijas tokių žodžių kaip “tvartas”, “šlapias”, “kojinės”, “arklys”, “senas”, “papuvęs”, “parūgęs” ir pan.), bet ir tuo, kad dėl savo specifikos kiekvienais metais tas pats alus gali būti kitoks, o brandinant juos keletą metų, gauname sunkiai aprėpiamą gamą (priminsime, kad šis alus niekada nepasterizuojamas, ir išlieka gyvas bei gali bręsti buteliuose iki 30 metų, su laiku skoniui tik gerėjant). Tai įdomus, išties savo “gyvenimą gyvenantis” alus (vadinti jį nuvalkiotu “gyvu” liežuvis neapsiverčia).

Ši įvairovė nepaprastai prasiplečia, kai prakalbame apie gueuze – maišytus įvairaus brandinimo laipsnio lambic‘us. Šios kombinacijos dar atskirai brandinamos medinėse statinėse, o po to dar – buteliuose.

Be abejo, čia ir legendiniai, su didele pagarba minimi aludariai, tačiau ne mažiau vertinami ir talentingi “giozų” kombinuotojai – “blenderiai”. Alaus kombinavimąs – atskiras amatas, kurio pagrindu egzistuoja netgi atskiros “blenderijos” – vėliau mums pasiseks patekti į vienos tokios naujos blenderijos atidarymą. Bet apie tai kitą kart.

Iš lambikų pasižymėjome šiuos: Cantillion – klasika. Du stipriausi atradimai – vienas iš De Troch. Kitas – ypatingai išsiskyręs, kartesnis nei kiti, lambikas iš Girardin – vieno rimčiausių gamintojų, aprūpinančių išimtinai tik vietinius barus. Įdomus ir Timmermans egzempliorius, vokiečių pasakojimu, savo specifiniu rūgštumu primenantis jau išnykusį originialųjį Berliner Weisse (vokiečiai taip pat turi savo rūgštaus alaus istoriją, vertą atskiro posto). Iš kriekenlambic verta paminėti gilaus skonio De Cam.

Laikas giozams

Geuze‘ai buvo parduodami tik buteliais, tad visų nebuvo galimybės išbandyti, tačiau negalima nepaminėti Mariage Parfait iš Boon, vėlgi Cantillion, ir Girardin, kuriuo niekaip negalėjome pasisotinti.

Nepripratusiai prie laukinio skonio publikai buvo ir keletas įprastesnių belgiškų – tačiau išimtinai tik iš šio miestelio Bosteels bravoro – tame tarpe “turistiniai” Karmeliet ir Kwaak, gerai pažįstami Vilniaus publikai iš puikiojo “Rene” baro, bei labai rimta Malheur serija (Malheur Dark Brut buvo fantastiškas, tiesa kišenę šis butelaitis palengvino iškart 20 eurų.)

Vardinti išragautą alų būtų beprasmiška – jų apytikslį sarašą galite rasti klubo svetainėje. Grįžę namo, savo meniu radome pažymėtus virš 40 pavadinimų – maždaug tiek sugebėjome paragauti renginio metu.

Visai nenuostabu, kad renginyje pirmenybė buvo atiduota tradiciniams aludariams. Kaip ant žemės, taip ir danguje – net ir Belgijoje tradicinei aludarystei, istoriškai labiau orientuotai į vietinius barus ir gyventojus, sunku atsilaikyti prieš didesnį verslą. Jai taip pat gręsia išnykimo galimybė. Ne vienas toks bravoras nupirktas, uždarytas, apjungtas, gamyba perkelta ir iš esmės pakeista, pasiliekant ir išlaikant tik stiprų vardą. Tokia liūdna istorija nutiko ir su viena labiausiai vertinamų gueuze daryklų Belle Vue. Dabartiniai jų gaminami syrupuoti pakaitalai nė iš tolo neprimena tų kompleksiškų, subtilių gėrimų, kuriuos anksčiau ypač vertino vietiniai ir žinovai. Dabar šios daryklos senojo alaus buteliai, išlaikyti keletą metų, kainuoja dešimtis eurų.

Šiandien tradicinei aludarystei išsilaikyti paradoksaliai padeda ta pati globalizacija. Kažkada Michael “Beerhunter” Jacksono atkasti iš praeities ir pradėti populiarinti, spontaninės fermentacijos alūs tapo viso pasaulio alaus entuziastų geidžiamiausiu alumi. Senieji bravorai gauna vis daugiau pasiūlymų iš užsienio importuotojų, o parduotuvės ir barai – susidomėjimo ir gausėjančio lankytojų srauto tiek iš užsienio, tiek iš Briuselio miestiečių.

Vėliau mūsų naujai sutiktų draugų iš Vokietijos dėka turėjome galimybę patirti nuostabią kelionę po lambikų šalį ir iš arčiau susipažinti su situacija – išlikusiais tradiciniais bravorais, naujomis blenderijomis, tradiciniais “lokalais”. Bet apie tai – kitame poste.

“Dabar prasidės darbas. Tuoj vėl pradėsime rinkti alų kitų metų festivaliui.” – atsisveikinant sako vienas iš vyr. organizatorių, primenantis Jiří Menzel personažus. “We do it for pleasure. See you next year.”

Kita didesnė naujiena – labai aktualus renginių [...]]]> Kadangi buvome tokie tinginiai, senai nesugebėję parašyti normalaus posto, tai bent jau persidažėme (pakeitėme blogo išvaizdą). Tikimės, kad šviežia išvaizda paskatins mus pačius – o taip pat ir jus, skaitytojai – daugiau nuveikti, pasidalinti, tikro alaus labui interneto erdvėje. Tad – sekite mūsų postus, rašykite, siūlykite idėjas!

Kita didesnė naujiena – labai aktualus renginių kalendorius, kuriame rasite Lietuvos ir artimojo užsienio renginius su aprašymais ir nuorodomis (galbūt ateityje – ir dalyvavimo patvirtinimu). Šį kalendorių galite net įsidėti į savo blogą/svetainę ar mobilųjį telefoną. Visą informaciją rasite kalendoriaus puslapyje. Jei žinote apie gerą renginį, arba patys organizuojate viešą degustaciją/alaus virimo workshop’ą – praneškite mums, ir renginį lydės sėkmė:)

Kol kas tiek. Iki greitų susitikimų.