Tikras Alus » Alinės

Naujienų srautas, 2012 vasaris

ramtyns — Thu, 09 Feb 2012 09:18:28 +0000

Žiemą mažiau tų naujienų, o gyvenant Klaipėdoje, ir nebeseku stipriai, kas kituose miestuose vyksta. Tad kai kurios “naujienos” žiū jau ir metų senumo. Taigi:

Visų šventųjų baras (Visų Šventųjų gatvė 7, Vilnius), vasario 3-ąją kaip tik bus jau metus beveikią. Pats dar neapsilankiau, bet apie šią vietą jau girdėjau ne vieną teigiamą atsiliepimą. Biržų, Čižo, Dundulio, Primator alus (stautas) – nuotraukoje suskaičiavau ar ne 14 kranų. Akustiniai, rokavi koncertai ir kiti įdomesni renginiai. Turi tik Fcbk puslapį, bet “Barų reido” blogas nesenai nuėjo ir aprašė. Beje jei jau ten būsit, užsukit ir į toje pačioje gatvėje mūsų draugų naujai atidarytą meksikietišką restoraną “Sofa de Pancho” .
Kitą jau senai veikiantį barą “Marsas” probėgšmais paminėjom, nors jis būtų vertas atskiro posto. Ok, baro savininkai mūsų draugai, bet jei ir nebūtų, būtų verti pagyrimo. Jei ne dėl alaus pasirinkimo, tai dėl išradingos, vis atsinaujinančios programos, taiklios ikonografijos ir žinoma, gero maisto – nuo tikrų fish’n'chips iki burbono su virtom kukurūzų burbuolėm. O šiom dienom jie bene pirmieji Lietuvoje ant krano pastatė ir britišką sidrą (Westons). Šį vakarą prie jo dar gausit ir obuolių pyrago.
Atviro alaus klubas taip pat švenčia metus veiklos, ta proga Modesto bloge - interviu su svetainės kuratorum Simonu ir vienu iš narių, nesenai įkurtos Lietuvos aludarių asociacijos valdybos pirmininku Gyčiu.
Amerikoje gyvenantis lietuvis aludaris Dainius Zalensas užsiminė, kad brewpubui “Busi trečias” pasiūlė savo alaus receptą, su kuriuo baras dabar eksperimentuoja ir jei pasiseks, galbūt pateiks savo lankytojams. Daugiau detalių recepto autorius prašė kol kas neskelbti.
“Kanapinio” alumi pagarsėjęs Panevėžio Habilitas - dabar bene jau persivadinęs į Taruškų alaus bravorą - netrukus planuoja išleisti naują šio alaus atmainą – su kanapių sėklomis. Idėja gal ir ne nauja, net Lietuvos namudiniai aludariai jau turi keletą tokio alaus versijų, bet visgi koks “Kanapinis” be kanapių? Pasak aludarių, medžiagų teko ieškoti užsienyje, nes Lietuvą vis dar vienintelėje Europos Sąjungos šalis, kurioje šią kultūrą (naudojama pluoštui, aliejui) vis dar draudžiama auginti. Beje mažai kas žino, kad originalų “Kanapinį” kūrė dabartinio Širvėnos bravoro (Dundulio) įkūrėjai.
Kitas Panevėžio bravoras “Taura”, kaip ir jų prieteliai minėtieji Širvėnos bravoras, o taip pat Kupiškio bravoras, intensyviai eksperimentuoja su naujomis medžiagomis: salyklais, apyniais, mielėmis. Prieš keletą dienų Tauros “Lofto” lageris (sako, kad jie ten ir kažkokį klubą daro) pasiekė Klaipėdą, kur jo teko paragauti. Minkštas, silpno kūno, salsvokas lageris, primenantis Krušovice, nepasirodė kažkuo ypatingas, bet kai toks šviežias, tai nieko taip gerkle slysta. Jei toliau ta kryptim, gal galima sulaukti ir įdomesnių naujienų. Kaip supratau, šiuo metu bręsta nauja partija su naujomis Saflager S-23 mielėmis.
Liūdna žinia iš Lietuvos šiaurės – Kupiškio salyklidė, kurioje teko lankytis iškart po atidarymo 2010-aisiais, neatlaikė rinkos svyravimų ir kaip suprantu, jau uždaryta. Įmonei, susijusiai su “Aukštaitijos bravorų” grupe, dabar ieškoma pirkėjų. Viena iš nesėkmės priežasčių – grūdų kainų svyravimai. Kupiškio salyklą pirkdavo kai kurie Lietuvos bravorai ir namų aludariai.

Gintaro baras Molėtuose. Mažiausias bravoras pasaulyje?

ramtyns — Wed, 20 Jul 2011 10:37:06 +0000

Pasidžiaugę nauju Vasaknų bravoru, pasimėgavę Sartais pas Čižą, grįždami namo, užsukome į Molėtus. Įvairiais kanalais mus jau buvo pasiekęs garsas apie mistinį “Gintaro barą”, kur savininkas esą pilsto savo gamybos porterius ir stautus. Atėjo laikas pamatyti savo akimis.

Lauke lyja lietus, kai pagaliau pasiekiame nedidelį, paprastą, naujai sutvarkytą bariuką. Nepaisant lietaus, prisėdame lauke (po skėčiu). Kol laukiame baro savininko, apžiūrime meniu, kuriame laukia pirmas malonus siurprizas: užkandis prie alaus – lietuviškos sraigės sviesto ir žolelių padaže (už trigubai mažesnę kainą nei toks pat kiekis kažkuriame sostinės restoranėlyje). Originalu, ir kaip skanu! Dar pusė meniu – malkomis kūrenamoje krosnyje keptos picos. Užsukame vidun – tikrai, už baro kūrenasi plytinė krosnis, jon be sustojimo liže šaunamos picos. Vėl ragaujame – skanu, vėliau išgirsime istoriją apie italą, išmokiusį kepti picas ir nubraižiųsį, kokia turi būti itališkų picų krosnis.

Metų užkandis prie alaus

Prie šių patiekalų užsisakome to, ko čia ir atvykome – Gintaro alaus. Gėrimas atvyksta firminiuose bokaluose su tiršta akyta puta. Drumstas, tamsiai geltonos-gintarinės-su-oranžiniais-tonais spalvos, kvepia lyg ir citrusiniasi vaisiais. Tirštas, minkštas, 5% stiprumo, geriasi lėtai. Nors man per saldus, ir tikrai neprilygsta kokiems čekiškiems šedevrams, tačiau jame nerasi ir to pabodusio lietuviško kaimo kvapelio. Nesupainiosi – tai savas, kitoks alus nei kur kitur.

Net neįtartum, kad už šio paprasto fasado slypi Lietuvos alaus ateitis

Ir išties, jis verdamas čia pat, rūsyje, baro savininko Gintaro, kurį pagaliau sutinkame stovintį už baro. Jis ką tik nusileido iš to paties pastato antro aukšto, kur yra jo namai. Visas švytintis ir geros nuotaikos, jis spėriai aptarnauja ištroškusius klientus, kiekvienam rasdamas po žodelį. Visą vakarą stebėdamas jį, aš suvokiau, kad būtent taip įsivaizduočiau gerą tipiško lietuviško baro savininko/barmeno pavyzdį (jau įsivaizduoju jį šalia ūsuoto čekų hospodos šeimininko ir akį merkiančio britų publikano). Praktiškas, sumanus, rūpestingas ir suinteresuotas, su gera nuotaika. Reikia tuo gyventi. “Manes klausia, kada aš ilsiuosi. Aš atsakau, kad man nereikia ilsėtis, nes nelaikau šito darbu. Man tai – džiaugsmas ir malonumas”,- porina pašnekovas.

Baro siela - Gintaras

“Baras – tai klausykla, žmonės po bokalo viską išsipasakoja. Kadangi vaikų neturiu, tai mano džiaugsmas – čia, bendraujant su vietiniais ir svečiais,”-tęsia jis. Apsižvalgau. Tolėliau dvi merginos kažką aptarinėja prie pilnų bokalų ir picos. Arčiau baro susirinkusi publika stebi bokso čempionatą, užsuka jaunas tėvas su dviem vaikais. Tėvas užsisako alaus, vaikai gauna ledų. Gintaras pamažėle pasakoja baro istorijas – apie italą ir jo krosnį, apie 15 metų patirtį baro versle ir siekį daryti kažką naujo, kažką įdomaus. Apie tai, kaip jis atrado mūsų alaus draugijos puslapius, iš jų sužinojo apie aludarystę, ir pagaliau nusprendė pats pabandyti. Apie bendradarbiavimą su jau minėtais aludarystės konsultantais Lopetomis, pirmas aludarystės klaidas naujai sumontuotame bravore, kuris telpa… 4 kv. metrų sandėliuke rūsyje. Ne, neapsirikome – tai 2 x 2 m bravoras.

Bus daugiau...

Ta pradžia buvo prieš metus – o šiandien Gintaras jau pilsto savo alų. Didžiųjų daryklų kranai – senai išmesti. Ne dėl ideologijos. “Tiesiog neapsimoka,” – šypsosi Gintaras – “maniškio išgeria kelis kart daugiau, o Švyturio bačka stovi, kol sugenda”. Tą dieną, kai atvykome, buvo pilstoma Gintaro pagaminta gira, paprastas alus (dar tebetobulinamas lageris) ir dar vienas virtas pagal tą patį receptą su trupučiu kalendros. Tiesa, nei porterių nei stautų čia nėra – pasirodo, kol kas tai tik nežinia iš kur atsiradęs gandas.

Publika greit pamėgo alų, turintį skonį. Užtenka vieno bokalo, kad jo aromatas ir skonis primintų, ką reiškia tikras alus. Prie fabrikinio skystalėlio tik retas sugrįžta. Netrukus į barą ėmė plūsti ne tik vietiniai, bet ir svečiai iš sostinės ir kitų miestų, iš lūpų į lūpas sužinoję apie alaus oazę.

Vaizdas po kojomis

Priešais barą stovi keli staliukai ir patogios sėdynės, akys netrunka pastebėti stiklinę sekciją grindyse. Per ją lankytojai gali pamatyti, kur gimsta alus, esantis jų bokaluose. Atvėręs virtuvėje į grindis įtaisytas normalias duris, šeimininkas praveda mini ekskursiją. Tai išties inžinerijos pasiekimas – į 4 kv. m. gudriai sutalpinta kriauklė (privaloma bravore), virimo ir filtravimo mikroblokas (250 l talpos) ir viena tokios pat talpos fermentacijos talpa. Po fermentacijos alus perpilamas į kegus ir ten baigia bręsti. Grūdų malūnėlis – pagal reikalavimus, atskirame kambarėlyje.

Ekskursija po bravorą

Gintaras juokiasi prisiminęs, kaip instancijos negalėjo patikėti, pamačiusios dokumentuose pateiktus matmenis. Klausė ar nepamiršo nulio, važiavo pasižiūrėti. Galiausiai didelių problemų sutvarkyti dokumentus nekilo. Bet yra mažo bravoro ir trūkumų, tiesa tik du. Pirma, alaus jau nebeužtenka. Antra, kiekvieno tokio mažo virimo pavyzdį tenka vežti į laboratoriją patikrinti, kas kainuoja ne tokius ir mažus pinigus – tiek pat, kiek toks patikrinimas kainuoja kelias tonas iškart verdančiame bravore.

Šias problemas padės išspręsti atskiroje patalpoje jau sumontuotas naujas 500 l talpos CKT fermentacijos talpa. Tai leis Gintarui netrukus įsivesti dar vieną rūšį.

Gyvenimas vyksta. Į barą užsuko kvietinio mėgėjas - tokio Gintaras dar negamina

Svetingojo šeimininko vis pripildomi bokalai niekada nesibaigtų, o taip pat ir viena už kitą įdomesnės istorijos. Bet jau reikia važiuoti namo. Kaip paskutinį kozerį įkalbinti mus pasilikti (neabejoju, kad nesudėtume bluosto per naktį), šeimininkas iš rūsio atneša vieną iš savo privačių eksperimentų – pusę metų brandintą belgiško abatijos stiliaus elį su… grikiais. Aromatas ir spalva man padaro didelį įspūdį, kurį tik dar labiau sustiprina puikus, sodrus alaus skonis. Dėl tokio tikrai daug dažniau atvažiuočiau į Molėtus!

Dėkoju Gintarui už begalinį svetingumą ir leidimą publikuoti bravoro nuotraukas. Nuoširdžiai linkiu sėkmės, o mūsų blogo skaitytojams siūlau ten važiuoti, ir draugus atsivežti. O galbūt ir patiems atidaryti arba padėti kitiems atidaryti tokį mikrobravorą jūsų rajone. Gintaras man pačiam įrodė, kas viskas yra įmanoma, pasirodo, nėra ir labai sudėtinga. Reikia tik noro, sumanumo ir šiek tiek optimizmo.

Adresas: Inturkės g. 51, Molėtai

Klaipėdos nerimo žiemos… baigtos

ramtyns — Fri, 11 Feb 2011 15:05:41 +0000

(Beveik) tipiška žiemos diena Klaipėdoje

Šiemet džiaugiuosi jau antra žiema Klaipėdoje. Jei prieš metus minėjau, kad Klaipėdai iki tikro miesto trūksta tik tikro alaus baro, tikro kino teatro ir tikro universiteto, tai bent jau su alumi šiemet situacija labai pasitaisė. Šiandien nebeturiu važiuoti į Palangą, norėdamas paskanauti Bernard’o.

"Leikos" interjeras. Foto: Paulius Sadauskas

Dabar mano lokalas – tik 50 metrų nuo namų durų – baras “Leika” (Tomo g. 7). Pavasarį būsimasis “publikanas” Darius Vaičekauskas tik užsiminė apie šią idėją. Susėdę fotomenininkų sąjungos galerijoje, kurioje Darius iki šiol dirba, smagiai diskutavome, koks turėti būti geras baras. Viena iš temų buvo ir kvailas barų spyrimasis neprekiauti alumi buteliuose.

Eilė prie "Leikos" baro

Patalpose po galerija jau anksčiau yra buvusi alinė, tad dokumentų tvarkymas buvo daug paprastesnis. Vos po kelių mėnesių intensyvių darbų – daugiausia savo rankomis atnaujinant interjerą – meniškai apipavidalintas baras buvo atidarytas. Tuomet dar klajojau po Aziją, tad tik grįžus įspūdis buvo stiprus – penktadienio vakarą raudonai apšviestas (fotografams aišku, kodėl taip; kad alus neapsišviestų) baras klegėjo sausakimšas, baras ir staliukai užsėsti, norint užsakyti alaus, tenka brautis. Paprastomis dienomis čia žinoma ramiau, galima pasišnekučiuoti, arba sumesti stalo futbolo partiją.

"Leikos" artworkas

Tiesa, vieta gan nedidelė, tačiau alaus pasirinkimo tai neapriboja. Šaldytuvuose ir iš krano šiandien priskaičiuoja… 22 rūšis alaus! Šaldytuve rasime: lietuviškus mikrobravorus – štai “Aukštaitijos bravorams” tik paleidus naujus kaimiškus alus, šis jau po kelių dienų buvo čia, tas pats su keturiomis rūšimis čekiško Primator. Taip pat ir eilė britiškų elių – mane ypač džiugina Bowman’s Stout, nors pasirodo populiariausias bare yra… bananinis elis. Iš krano teka Bernard Černe, Krušovice, Kanapinis, ir dar keletas, tik va nustebino čia harmoniją gadinantis “Švyturio” kranas. Ką jis čia veikia? Pasirodo, kartais užeina žmonių, kurie ne iš karto drįsta paragauti kažką naujo. Tačiau neilgai trukus persilaužiama pirmam tikro alaus bokalui, o tada jau žmonės greit atskiria pelus nuo grūdų.

Bare galima užsisakyti tipiškų užkandžių – keptos duonos, žirnių, sumuštinį, “fritkes”. Gaila, kad nepasistengta pateikti ką nors originalesnio, bent jau savą padažą ar pan.

Leikoje paprastai renkuosi: Youngs & Wells Bowman’s Stout, Primator English Ale, Primator Premium Lager, Kupiškėnų “Dūmo alus”.

Geriausia sriuba - alus

Kita gera naujiena manes laukė prieš kelias savaites. Buvusio mažai kam žinomo airiško pubo vietoje, pusrūsyje, prie Danės upės tada duris atvėrė “Rio Pub” (Kepėjų g. 17). Teko jame apsilankyti ir pirmąją darbo dieną, nuo to sykio ir dar daug kartų.

Lengvabūdiškais piešinėliais ištapyti skliautai, antikvarinis šviestuvas, sunkūs mediniai baldai… interjeras eklektiškas, bet bent jau nepersistengta. Patalpos nedidelės, bet vasarą pasimatys esminis šios vietos privalumas – ji išsiplės į Danės krantinę, kur planuojama susodinti bent 60 svečių. Kadangi šalia Mėmelio atsidariusioje “Terasoje” padoraus alaus dar nerasta, greičiausiai šią vietą rinksiuosi savo vasaros rezidencija.

Įėjus, dažniausiai pasitinka baro šuo – retryveris Druska, o už jo – besišypsantys baro šeimininkai – Andrius Kasperavičius (dar žinomas kaip DJ Rio) ir Ieva. Andrius – panevėžietis, ar ne įdomu kad reikia panevėžiečio, kad atidarytų gerą barą Klaipėdoje? Jis domisi alumi, pripila pilną bokalą, pateikia tinkamos temperatūros ir net su padėkliuku. Ir šiltai kalbina svečius. Teko ragauti tik naminių sriubų – tikrai skanu, o ir porcijos didžiulės.

Užmetus akis į kranus, matosi, kad šis baras nesiruošia paklusti Švyturio represijos zonos taisyklėms. Iš 8 kranų tik vienas eurolagerio (Heineken). Kiti – Bernardo ir Budweiserio juodi ir šviesūs ležakai, Erdingerio kvietiniai (dunkel ir paprastas), netrukus atsiras Varniukai, galbūt Būtautų ar kito lietuviško mikrobravoro alus, o Bernardo šviesų pakeis ne toks geras Krušovice. Tikiuosi, bus atsižvelgta ir į mano pageidavimą pagaliau sukurti “alaus-svečio” kraną, kur alus keistųsi bent kas savaitę. Ir dar patinka, kad darbo laiko pabaigos valandos nenurodytos – o išvertus tai reiškia – “klientas mums svarbus”.

Visada sakiau ir sakysiu, kad bare svarbiausia – jaučiamas šeimininkų rūpestis ir pagarba/dėmesys tiek klientui, tiek siūlomai paslaugai (šiuo atveju tai alus ir maistas). Tada jau galime šnekėti apie asortimentą, programą, ar net, hm, interjerą (geriausi mano lankyti barai turi nutrupėjusius, apsilaupiusius interjerus). Nors tai pirmi Andriaus ir Ievos žingsniai barų versle, smagu, kad jie demonstruoja pavyzdį, kaip reikia daryti.

Linkime sėkmės abejoms vietoms, o Andriui dar ir jo artimiausiuose planuose – atidarant Rio Pub Vilniuje.

Alaus ežerai

ciobiskis — Wed, 09 Feb 2011 17:26:12 +0000

Vyskupas Motiejus Valančius – žinomas kovos už blaivystę Lietuvoje pradininkas. O kaip jis žiūrėjo į alų? Neigiamai, o gal toleravo? To įrodymų ieškome jo 1869 metais, tai yra jau gerokai po Blaivybės sąjūdžio starto, išleistoje apysakoje „Palangos Juzė“. Pakeliui randame ir daugiau įdomių faktų apie to meto Žemaitijos gyvenimą ir alaus vietą jame.

„Palangos Juzės“ herojus Juozapas Viskanta – laisvos profesijos atstovas, darbą pats sau susirandantis visos plačios geografinės Lietuvos miesteliuose ir ūkininkuose. Kaip tiems laikams vaizduojamas kaip modernus, bendraujantis žmogus – sugebantis ir išklausinėti apie darbus, ir palinksminti jaunimą, ir, kai reikia, būti dievobaimingas ir geras katalikas. Prie viso šito dera ir alaus gėrimas, kuris knygoje anaiptol nei demonizuojamas, nei garbstomas – tai tiesiog XIX a. Žemaitijos gyvenimo dalis.

Naminis alus Žemaitijos ir Lietuvos virtuvėje

Štai ketvirto vakaro pasakojime minimos ir vaišės „pas gerus ūkininkus“ Motuzas Žygaičiuose. Čia Šv. Kalėdų proga po mišių iškeliama puota su pagrindiniu patiekalu – „didžiai skaniu šiupiniu“ su kiauliena, kurią „valgant trakš trakš už ausimis traškėjo“. „Pavalgę atsigėrėm gero alaus“ – taip baigiasi pirmos Šv. Kalėdų dienos šventinės vaišės pasiturinčio ūkininko šeimoje. Pasakojime minima, kad ir antrą Kalėdų dieną „Motuzas atnešino cinos izboną alaus ir padėdino su skleinyčiomis ant stalo – seniai alų plempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį nešti“. Jaunimui labiau rūpi linksmi žaidimai, nei gėrimas.

Bačka ir bokalai ant 1979 metų leidimo viršelio

Tačiau ir toliau esančiame nuotykių Skapiškių parapijoje aprašyme minima, kad po sočių Užgavėnių vaišių visi svečiai „klukš klukš alaus atsigėrę“. Aštunto vakaro pasakojime apie Rokiškio apylinkes jau minimas savotiškas dabartinės kepintos duonos analogas – šeimininkės čia „duonos mažus kukulelius iškepusios pjauna pusiau, apsūdo su druska ir su kvynais, paskiaus vėl kiša į pečių ir sudžiovina“. Valančius taikliai pabrėžia, kad „tie sukoriai yra gardūs, užvis su alu valgant, bet reikia turėti gerus dantis“. Toliau seka pašaipus epizodas apie senį, išsilaužiusį dantis.

Aišku, ne visada kriaučiui tokios vaišės nusiseka. Ketvirtoje dalyje minima, kad „nusivertęs ir susikūlęs“ ant Žąsino kalnų, siuvėjas užsuka pas ūkininką Karitoną, tačiau gauna tik vandens atsigerti, nes šeimininkas atsisako vargintis ir parduoti maisto: “Kas čia tieks, terliosis dėl tavęs, čia ne karčema“.

Kvorta alaus karčiamoje

Viena iš pastovios gyvenamosios vietos neturinčio siuvėjo kelionės įprastinių dalių – tai karčiamos lankymas. Natūralu, kad keliautojas čia ieško galimybės pavalgyti, tačiau ir atsipūsti, sužinoti naujienas. Kriaučius iš Palangos apysakoje lankosi užeigose Kretingoje, Salantuose (Asteikinėje), Žarėnuose… Kelionės pradžioje aprašoma tipinė tokio apsilankymo dienotvarkė „Truputį tarsi pavargęs, šmurkš įlindau į karčemą, pirkau nuo žydo pyrago, ėmiau alaus kvartą, pavalgiau, pailsėjaus ir, nieko netrukęs, leidaus Salantų linkan“. Priminsime, kad lietuviškoji kvorta tuo metu buvo apie 0,7 litro.

Vėliau apysakoje karčiamos vaizduojamos jau ne vien taip idiliškai… Pasakojime apie Biržų kraštą, Sėkminių proga jaunimas ne tik linksminasi užeigoje iki išnaktų, bet ir pramiega pamaldas ar net nakvoja pasilinksminimo vietoje. Tiesa, ar ten geriamas alus, ar arielka – nėra iki galo aišku. Toks elgesys Valančiaus jau aiškiai vertinamas neigiamai. Tiesa, blogio šaknų ieškoma pas žydą smuklininką (kuris siekdamas pasipelnyti iš geriančiųjų, apdairiai „prisitaiso“ daug valgių ir gėrimų) bei protestantus (neva tai įvedusiems paprotį drausmingai nesilankyti bažnyčioje ir lėbauti).

Kai alaus nebeužtenka…

Ant originalaus viršelio alaus nebuvo

Susidūręs su tris dienas ir ilgiau vykstančiais vestuvių pokyliais, Valančius jau rimtai imasi smerkti Lietuvos (įdomu, kad skirtingus nei Žemaitijos! – red. past.) papročius, kurie leidžia jauniesiems „į šliūbą“ atvažiuoti jau išgėrus. Pažymima, kad vėliau „priėmę sakramentą, tujaus šmurkš šmurkš sulenda į karčemą. Geria, šoka ir bjauriojas toj per tris dienas, piktina pakeleivingus, kurie apsistoja prie karčemos. Tikra nelaimė lietuvių su tomis karčemomis, be kurių nė kokio švento darbo negal nudirbti“. Taigi, ne tik trukdo tuometiniam „viešbučių verslui“, bet ir įprastam kaimo gyvenimo ritmui. Valančiaus rekomendacija – „kad parėdkas keltų namuose, ne karčemose“.

Vienuolikto vakaro pasakojime jaunimo susirinkime „nebjaunas žmogus“, t.y. koks vietinis išminčius dainuoja pamokančią „Dainę girtuklio“: „Oi, alus tave, tilvike, taipo būtinai nuplikė, taip yra, taip yra. Ar atmeni, kada sėdėdams už stalu, sakei, manie girdint, ir trūbijai alų: “Tiek alus manęs nepaveiks, bet orielkelės dabar reiks” – Ar girdi, ar girdi?“, – kreipiasi degtinė į girtuoklį dainoje. Tas liūdnai išpažįsta: „Teisybė, jog alų gerti atsitiko, vienok tas gėrimas žmogaus nenupliko. Bet kursai taviep pamėgo, neš paskutinę sermėgą – karčemon, karčemon“. Čia jau nuopolio schema aiški – pats alus lyg ir ne toks pavojingas, bet kai įsipainioja „orielkėlė“, žmogus iš namų neša paskutinį turtą – į karčiamą, pabrėžtinai valdomą žydo, ir toliau darda žemyn…

Nuo alaus – prie reikalo

Apysakai baigiantis, kartu su siuvėju atsiduriame tokiose pavyzdinėse žemaitiškose vestuvėse. Tiksliau, prieš apsilankome ir piršlybose – Valančius aprašo visą šeimos sukūrimo procesą nuo pradžių. Vestuvės – daugelio kaimo merginų svajonė. Dešimto vakaro pasakojime Erdiškių kaime prie Viduklės mergina taip dainuoja: „Oi broliukai, negerai, kad mergeles masini, anų šlovę gadini. Į karčemą įvedi ir šnekinti pradedi, pasvadini už stalu, perki midų ir alų. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veselę“. Neskubantiems ir neapsisprendžiantiems vaišintojams žadamas niūrus likimas – „Ar gerai, kad nupliksi, paniekintu paliksi“.

Gyvenimas prieš 150 metų Žematijos kaime nebuvo labai linksmas

Na, bet apysakos siužete vietos ūkininkas Pocelis nusiteikęs ryžtingai – jis peršasi šeimininko dukrai Uršulei. Papildoma gera savybė – orielkos negeria. Pirmą, dėrybų „dėl pasogos“ vakarą puota nevyksta – kaip rašo autorius, „tėvai žmoniškai priėmė, večerės vienok nedavė, tiktai padėjo ant stalo alų, sviesto, pyragų ir duonos“. Tuo tarpu į kitą vakarą vykstančias sužadėtuves piršlys „atsivežė gėrimų“. Jų rūšis ir kilmė neįvardinta, tačiau panašu, kad tai vienintelė knygos vieta, kur „toleruojami“ stiprieji gėrimai – jais užsigerdami kaimynai įsipareigoja paremti jaunąją porą dovanomis įsikūrimui. Po „pintuvių“ už dviejų savaičių bus iškeltos pačios vestuvės.

Alus – santuokos ritualo dalis

Po santuokos bažnyčioje, grįžus į namus, senosios ir naujosios šeimos veiksmai aprašyti šitaip:

Parvažiavus dukterį priėmė motyna su duonos kepalu ir su druska. Tėvas priėmė žentą su izbonu alaus ir butelka orielkos. Dar duodamas sakė: “Tė, žentali, mano dovenas, kad tavo butai netrūktų rūgštimo.” Jaunuoju į trobą įeidamu sakė: “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!” Jaunoji dar tarė: “Įėjau į trobą su duona ir su druska.” O jaunasis: “Įėjau su rūgščia ir gėralu, kad Viešpats mano gyvenime užlaikytų.” Abudu savo dovenas bakš padėjo ant stalą. Piršlys tujaus, ėmęs butelką, prigožė stiklą ir balsu tarė: “Po švento šliūbo atsigerkim gero gėrimo sveikas, tėvai!” Paskiaus gėrė visi geriantys pakarčiui.

Išeitų, alus, čia įvardijamas kaip „rūgščia“ – turi tam tikrą simbolinę prasmę, nes pagal jaunojo žodžius simbolizuoja santuokinio gyvenimo sėkmę („kad gyvenime užlaikytų“). Na, o tai, kad vėliau visa kaimo (ar šiuo atveju užstalės :) bendruomenė, vyresnieji paeiliui geria už jaunųjų laimę, tai dažnas ritualas ir šiandien.

Tolimesniame šventės aprašyme alui jau neskiriama tokio dėmesio, nors minima, kad „pusėj valgio motriškosios gėrė alų, o vyrai – brauškę“, o jaunojo tėvas svečius taip pat pasitiko su alumi. Valančiui labiau rūpėjo aprašyti ne kas ką kaip gėrė, bet vestuvių papročius – kraičio vežimą, jaunųjų žadinimą, piršlio korimą, jaunimo šokius „lig brėkštatn“. Neilgai trukus ir pagrindinis apysakos herojus netoli Palangos susiranda pačią ir pradeda laimingą sėslų gyvenimą. Įkalbėti ūkininką išleisti dukrą už klajotojo siuvėjo įtikina du argumentai – iš kriaučiaus amato, gyvenant taupiai, sukaupti pinigai per tūkstantį rublių leis įgyti ūkį. Ir svarbiausias – „negeria orielkėlės“.

Vietoj išvadų

„Palangos Juzė“, aprašydama maždaug 1865-7 metų kaimo etnografiją fiksuoja tą laikotarpį, kai laisvosios profesijos dar nebuvo išplitusios (lietuvių, ne žydų tarpe). Alus, matomai, gaminamas ūkininko namuose – niekur neminimi specializuoti aludariai. Įdomiausia, kad knyga liudija alaus paplitimą visoje Žemaitijoje – labiau, nei Lietuvoje, kur dažniau minima degtinė. Dabar, atrodo, sakytume – yra atvirkščiai…

Alus Valančiaus apysakoje nėra garbinamas, bet nėra ir demonizuojamas. Blaivystės sąjūdis ir karčiamų verslo smerkimas aiškiai nukreiptas prieš degtindarystę. Kartais tam randamas ir pateisinimas, ypač kai kalbama apie Žemaitiją – „Orielkos čia pirma niekas negėrė, bet dabar atsirado per nelaimę daug geriančių“. Nelaimė – tai nepavykęs 1863 m. sukilimas ir jo nuslopinimas. Nepamirškime, kad autorius taip pat buvo persekiojamas generalgubernatoriaus Muravjovo, iškeltas į Kauną, verčiamas pataikauti valdžiai.

Tik kalbėdamas savo herojaus lūpomis, galėjo būti laisvesnis, pasaulietiškesnis. Taip ir paliko mums to meto Lietuvos kaimo etnografijos, papročių, net kulinarijos vadovėlį, kuriame savo vietą užėmė ir alus. Kaip matėme, ne visai tokią, kaip šiuolaikinių bambalių plempimo laikais…

Pabaigoje paklausite, ką gi reiškia straipsnio pavadinimas. Tai – irgi Valančiaus kūrinio citata, iš kaltinamosios kalbos piršliui melagiui, prižadėjusiam mergelei nebūtų dalykų…

Straipsniui iliustruoti panaudoti Vytauto Jurkūno (vyresniojo) ir Pauliaus Augiaus Augustinavičiaus raižiniai.

Atgal į trasą – kas naujo?

ramtyns — Wed, 26 Jan 2011 15:01:05 +0000

Grįžus po 7 mėnesių kelionių užjūrio kraštuose, įdomu stebėti pokyčius. Metų apžvalgoje daugelį jų puikiai reziumavo Čiobiškis, šiame poste pridėsiu dar keletą nuotrupų ir asmeninių pastebėjimų.

Džiaugiuosi prekybos mažųjų daryklų alumi plėtra, tokia greita, kad net nespėjame laiku atnaujinti savo alaus žemėlapio. Tik neproporcingai didelė išpilstymo “taškų” plėtros tendencija man ne tokia patraukli. Viena vertus, ji leidžia “eiti į žmones”, ypač mikrorajonus, ir ten supažindinti su alaus įvairove. Kita vertus, nors “Pegas” kranai sugeba alų pilstyti į butelius be putos, kol kas man sunku patikėti sugebėjimais perpilant išlaikyti alaus “kondiciją”. Jau vien tai, kad toks alus pilstomas į plastikinę tarą, be to dažniausiai – supermarketuose, labiau dera su alaus kaip “gėralo” idėja, nei su tikro alaus kultūra. Yra kažkas nederančio ir tarkim “Hoegaarden” gurgėjime į plastiko kakliuką.

Visgi manau kad šiuo metu tai Lietuvoje reikalinga fazė, kuri su laiku peraugs į aukštesnę.

O štai Pilies g. 6 pasaže Vilniuje įsikūręs nedidelis jaukus bariukas (pavadinimo taip ir neįžiūrėjau) pilsto tiek į butelius, tiek į bokalus. Kiek juokinga, kad pirma į butelį, o tik iš jo – į bokalą. Po tą bokalą įsikibę alaus entuziastai čia būriavosi ir man apsilankius sausio 12 - tiek aplink besikūrenantį židinį, tiek smagioje, bet miniatiūrinėje antro aukšto palėpėje. Čia vyko alaus entuziastų ir nano-aludarių (t.y. tų, kurie verda namie) susibėgimas – metų aptarimas, diskusijos ir degustacijos. Tarp aktualijų buvo diskutuojama apie dažnesnių susitikimų poreikį, taip pat sklido kalbos apie tariamą didžiausio alaus konglomerato “keršto akciją”, kurios metu esą buvo užsiundytos kontrolės institucijos išimtinai ant tų barų, pasiryžusių prekiauti mažųjų bravorų produkcija. Kas žino, kur tiesa, ar tai kerštas, ar dar vienas desperatiškas planuojamos panaikinti VTAKT bandymas įrodyti savo reikalingumą, ar dar kas nors…

Sutiktas nanoaludaris Simonas, aka Ponas Niekas pakvietė užsukti paragauti jo daryto alaus. Fotografas bei pirmojo lietuviško alaus kalkuliatoriaus autorius mėgsta eksperimentuoti, o iš ragauto alaus supratau, kad man yra ką vytis namų alaus fronte. Tranportavęsį į trobą Užupyje, ragavome lengvo skonio šviesų kaduginį elį, ryškų apyniais IPA ir… tikrą lambic‘ą! Tai buvo sprogimas. Visas kompleksas skonių, būdingų tokiam alui, tiksliau didžiąja dalim – specialiam belgiškų mikroorganizmų mišiniui: nuo specifinės “smarvelės” iki pikantiškai gaivios rūgšties, ir puikiai derančiu juodųjų serbentų uogų aromatu ir skonu, nenustelbtu apynių. Kai ragavome, šis lambic cassis (viena iš klasikinių lambic versijų, daromų būtent su juodaisiais serbentais) buvo tik savaitės brendimo, tad po kelių mėnesių brandinimo jis bus dar įdomesnis ir įvairesnių skonių.

Man asmeniškai tai stiprus pretendentas į metų nano alų. Įdomu, kad panašų alų, tik biržietišką versiją, dar vasarą išvirė (ačiū kad išsaugojo ir man vieną butelaitį!) ir mūsų draugijos narys Saulius. Darytas su medumi ir juodųjų serbentų sultimis, jis smarkiai karbonizuotas, su didžiule lengva puta, nerūgštus, to paties puikaus serbentų aromato, tik čia švelniai “pašiltintas” medumi. Sakė ypač populiarus tarp moterų (mat primena… šampaną.)

Vėliau užsukau į “Bambalynę”. Čia nudžiugino išlaikytas malonus ir draugiškas aptarnavimas, lankytojų gausa, ir nors ir nežymiai, bet pagausėjęs pasirinkimas. Lietuvos aludariai eksperimentuoja lėtai ir atsargiai, tačiau akivaizdu, kad jie idėjų semiasi iš tų pačių nanoaludarių. Teko girdėti, kad po mūsų bendro “Atpučio” eksperimento, “Kupiškio alus” ėmė naudoti ir viršutinio rūgimo mieles. Būtent Kupiškio du dūminiai alūs ir yra vieni įdomesnių, tik vienas jų klaidingai pavadintas “keptiniu”. Alio, vyrai, keptinis yra alaus rūšis, verdama visai kitaip – iš užkeptų salyklo kepalų. Kiek žinau, tokį darė tik Čižas – tikiuosi, tebedaro.

Kitas egzempliorius, vertas paminėjimo (tiesa, “Bambalynėje” jo neaptikau) – mūsų dar mažai pažinto “Širvėnos” Dundulio tamsus ruginis alus. Ir čia autoriai bandė jam prilipinti dunkelio vardą, bet dunkel/dunkles yra visai kitoks vokiško lagerio tipas. Dundulis gana lengvas ir “sausas” (t.y. ne saldus), o skonyje nepiktai sugyvena ruginiai ir miežiniai salyklai su, bent man pasirodė, Lietuvoje mažiau ragautais apyniais. Nors rezultatas primena tos pačios daryklos ruginę girą – tik apyniuotą, rezultatas skanaujasi neblogai – vieno nedidelio privataus vakarėlio metu Klaipėdoje visi atsivežti 200250 litrų buvo mikliai ištuštinti.

Po vidurnakčio, gerai sušildytas serijos degustacijų, bičiulio buvau dar įtrauktas išlenkti labanakt-bokalo “Alaus studijoje”. Tai buvo pirmas mano vizitas į šią jau legendine tapusią vietą. Galbūt tas faktas, kad pusę pirmos pasijutau tarsi vokiškame, tarsi britiškame pube su daugybe kranų, o gal dėl apraibusių akių nuo alaus pasirinkimo didžiulėje lentoje palubėje (mano pasirinkimas buvo Murphy’s Stout), buvau dar maloniau nuteiktas, sugebėjau pamesti pirštines ir labai skaniai miegojau.

Iki kitų reportažų. Tikiuosi, dabar susitiksime dažniau.

2010-ieji – džiaugsmų daugiau nei nusivylimų

ciobiskis — Sat, 08 Jan 2011 09:42:40 +0000

Gyvas alus pasirodė žymiausioje Lietuvos vasaros gatvėje

Tradicija tampa Naujus Metus pradėti subjektyviu mūsų redakcijos straipsniu, kuriame apžvelgiame praėjusius metus Lietuvos alaus scenoje. Jo tikslas – ne išrinkti „geriausią“ ar atskiriems rašytojams labiausiai patikusį alų, nors šiemet rinktis tikrai buvo iš ko. Laikomės tų pačių idealų – alaus įvairovės ir galimybės rinktis, neiškreipto vartotojų informavimo, mažesnio „poveikio aplinkai“ ir rimtesnio požiūrio į alaus kultūrą, o ne vien pardavimus, ypač nepilnamečiams. Džiugu, kad šiais sunkiais metais gerų naujienų buvo gal net ir daugiau nei blogų. Į Naujus metus, kaip prie bokalo stumdysis, sako, Metalinis Kiškis su Baltuoju Katinu, žengiame:

DŽIAUGSMAI

Prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija
Jei metų pradžioje tai atrodė kaip drąsus „Gyvo alaus krautuvėlės“ eksperimentas Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje, tai prieš Naujus tikro alaus kranai buvo beveik kiekviename didžiųjų miestų supermarkete. Ten, kur vaikšto daug žmonių. Mažųjų alumi nebereikia prekiauti iš gamyklos sarginės ar prastos šlovės rajone. Prie to prisidėjo ir ženkliai išaugusi jo reputacija. Jo dabar ieškoma.

Naujausi išradimai tiesiog glumina – vienur didelės talpos alui subrandinti nebe darykloje, o parduotuvėje; kitur – degustacijos vietoje staliukai su galimybe žiūrėti sporto varžybas, žuvies pasiūla ir net Didžiojo Aludario pirmoji tokios (galbūt ir nusižiūrėtos:) koncepcijos prekyvietė savo produktams. Kalbos apie mažųjų aludarių neišvengiamus bankrotus, atrodo, nutilo. O reikėjo tiek nedaug.

Bamb‘alynė

Atsakingas darbo laikas

Gero lietuviško alaus rūsys (Stiklių g. 7) Vilniaus senamiestyje – tikras lietuviško alaus konsulatas. Puikiai išnaudotas senovinis rūsys. Nedidelė, bet patogi patalpa paragauti alui, kurioje neskamba įkyri pseudotautinė muzika. Plati pasiūla ir visos naujienos iš tradicinių aludarystės regionų. Šaldytuvo ar rūsio temperatūros alus. Lietuviška užkanda ir stiklo taurės. Degustacijoms.

Jei Maiklas Džeksonas būtų gyvas (be abejo, turime omenyje ne pernai ir ne laiku pasaulį apleidusį daininką – red. past.), jį būtinai reikėtų čia nusitempti - įvadui į Lietuvos alų.

Naminės aludarystės stiprėjimas
Pati mažiausia – pasidaryk pats (dar vadinama naminė, virtuvinė, nano…) aludarystė išliko įdomiausia ir eksperimentiškiausia. Tam padėjo ir gausėjanti „alaus dalių“ internete pasiūla, ir augantis pačių virėjų skaičius. Nestabdė nei prastas vietinių apynių derlius dėl vėlyvo pavasario, itin karštos vasaros, o paskui lietingo rudens. Scenos gyvybingumą įrodė susitikimas su kolegomis iš Latvijos gegužės mėnesį Aizputės miestelyje.

Čia malonu mums pirmą kartą patvirtinti, kad toks tarptautinis naminių aludarių susitikimas vyks ir 2011-aisiais!

NUSIVYLIMAI

„Gyvo” alaus pasakos

Vargšas Pasteras

Dar prieš metus kitus buvęs vos-ne-judėjimo-vėliava, šiemet “gyvas” alus tapo nuvalkiota reklamine fraze. Visi – dideli ir maži, automatizuoti ir amatiniai – dabar verda tik gyvą alų. Ant etikečių žodis GYVAS tapo svarbesniu už alaus stilių ar jo pavadinimą. Barmenas, prisipažinęs kad pilsto negyvą alų, turbūt būtų nubaustas griežčiausia bausme vietoje. Pasteras vartosi kape.

Gal ir tai nebūtų taip blogai, jei ne legendas lydinčios mažesnės pasakos. Pas vienus gyviausios mielės išlieka, nors alus išfiltruotas. Antri atkuria tradicinio alaus receptą pagal gamyklos teritorijoje rastą butelį. Treti gyvam alui pritaiko išskirtinius plastikinius butelius, kurių forma atitinka senas Lietuvos aludarių tradicijas. Iš ko juokiatės, ponai?

Bravorų restoranuose pilkumas
Jei mažosios alaus daryklos ir jų produkciją pilstančios alinės pernai toliau smarkiai plėtė lietuviško alaus pasiūlą, tai mikrobravorai restoranuose… greičiau nedarė nieko. „Gyvo” alaus mada vežė ir jų pardavimus, tai kam stengtis daugiau…. Vienas toks Vilniaus centre vasarą išvirė „kvietinį elį“, uždėjo jam aukštą kainą ir pats po to savęs išsigando. Įdomumai baigėsi, ir vokiški įrengimai toliau birbina „stadartus“. Tamsų. Šviesų. Medaus. Ir kuo brangiau. Kvailo turisto piniginei ant iešmo mauti. O pasakos apie degustacijas ir alaus kultūros plėtrą dažniausiai lieka tik pirmame reklaminiame straipsnyje apie naujai įrengtą vietą.

Norėtųsi, kad ir mikrobravorai plėstų savo teritorijas, žengtų kur dar Lietuvos aludariai nebuvo. Nebijoti eksperimentuoti su naujom medžiagom (apyniai neprivalo būti vien tik “Magnum”), technologijomis. Būtų šaunu, jei naujos rūšys būtų ne “gyvas” alus ar “medaus”, o čekiško stiliaus pilsneris, arba trigubas belgiško stiliaus IPA…

Energetika jaunimui

Ačiū, gal nereikia...

Ne tik Lietuvoje didžiųjų aludarių pardavimai smuko. Reikėjo kažko imtis. Tiesa, į rinką buvo įvesta viena kita ne vien etikete nauja rūšis. Tačiau buvo atrastas ir naujas eldoradas – energetiniai ir alaus gėrimai jaunimui. Segmentas, dar turintis perspektyvą augti, kaip rašo žiniasklaida.

Staigus poveikis – imponuoja jaunimui. Didžiausia gudrybė – sumaišyti alų ir energetinį gėrimą. Jų poveikiai skirtingi, todėl vienas kitą realiai „išminusuoja“. Organizmas reikalauja „pakartoti“. Tada perkama dar viena skardinė pigaus alaus, ir dar viena skardinė „energetinio“. O dar gudriau – alų ir gėrimą su taurinu sumaišyti viename skaidriame buteliuke.

Abejojame, ar tokio paragavęs Jonas Jablonskis tikrai ištartų – „alus gerti sveika“. Socialinė akcija, kuriame realūs jaunuoliai ragina bendraamžius negerti – pagirtina. Bet ir produkcijoje reikia atsakomybės…

Oktoberfest kaip Tradicija

ciobiskis — Mon, 27 Sep 2010 22:19:33 +0000

Šiomis dienomis Miunchene vykstantis Oktoberfestas – tai didžiausia ir seniausia alaus šventė pasaulyje, nuo kurios rengimo pradžios šiemet sukanka 200 metų. Prisipažinsiu – Oktoberfeste anei Miunchene niekad nebuvau. Bet vis tiek įdomu šiek tiek pažvelgti į šį renginį ne vien iš kiek-mes-šiandien-išlakėme-ir-wurstų-prarijome pusės, o ir kaip į istorinį reiškinį.

Kaip žinia, Oktoberfestas buvo surengtas tuometinio Bavarijos kronprinco, vėliau kelių Vokietijos žemių karaliaus Liudviko I Wittelsbacho ženatvės su Tereza iš Saksų-Hildburgų giminės. Dar 1809 metais ji buvo kandidatė ištekėti už Napoleono, bet pasirinko Liudviką Bavarietį, ir buvo priversta kentėti jo aistrą moterims, menui ir panašiems į viduramžius aristokratiniams ritualams. Istorija jai atlygino tuo, kad iki šiol Oktoberfestas vyksta Theresienwiese, o Miunchen žargonu visa šventė tiesiog vadinama Wiesn. Įdomu tai, kad pirmosios šventės dėmesio centre greičiau buvo arklių lenktynės, nei alaus ragavimas. Kai kas teigia, kad šventė įkvepė Olimpinių žaidynių atkūrimą.

Pirmais metais arklių lenktynės pagal senovės graikų Olimpiados modelį buvo svarbesni nei alus

Liudviko asmenybė ir valdymas buvo prieštaringas – jis ir atidarė iš naujo kelis viduramžių vienuolynus (apie jų įtaką visos Europos aludarystei kitą kartą), ir tuo pačiu skatino krašto industrializaciją, prieštaringumų netrūko jo politinėje veikloje anei meilės nuotykiuose. Įdomu tai, kad savo valdymą jis buvo priverstas baigti po 1844 metais gegužę įvesto mokesčio alui pakėlimo vienu pfenigu. Sukilusi liaudis nurimo tik tada, kai karalius ne tik atšaukė mokestį, bet Miuncheno alaus darykloms įsakė 10% sumažinti jo kainą „darbo liaudžiai ir kariuomenei kaip sveiką ir pigų gėrimą“. Na bet galų gale ta proga karalius sostą užleido sūnui Maksimilianui Antrajam. Alaus maištai išsiliejo į dėl panašių alaus kainų kėlimo priežasčių kilusią 1848 metų revoliuciją. Marksas su Engelsus užsirašinėjo kažką knygelėse (apie tai taip pat kitą kartą).

Na, bet grįžkime prie Oktoberfesto. Po metų šventė buvo pakartota, ją susiejant su žemės ūkio švente, ir pamažu tapo tradicija. Tik 1818 metais pasirodė pirmieji alaus ir maisto stalai, ir ilgainiui arklių lenktynes pakeitė karuselės ir muzika. Šventės laikas buvo patrauktas iš spalio į rugsėjį, kada geresni orai. 1872 metais Spaten daryklos aludaris Gabrielis Sedlmayris ir vienietis Antonas Dreheris, vieni iš modernaus lagerio kūrėjų, susiprato išleisti specialų Oktoberfest alų. Iki šiol alaus monopolį šventės metu laiko Miuncheno daryklos Spaten, o taip pat Augustiner, Hacker-Pschorr, Hofbrau, Lowenbrau ir Paulaner.

Iš tikrųjų, Oktoberfest šiandien tapo alaus stiliumi, dar vadinamu Märzen. Jis apibūdina tamsaus gintaro lagerį su pageidautina Vienos salyklu bei kilmingais vokiškais Hallertau ar Tettnang apyniais, apie 6% stiprumo. Seniau daugelis vokiečių aludarių dėl gaisrų ir sanitarijos vasarą alaus nevirdavo, išvirdavo Märzen alų kovo mėnesį ir palikdavo stovėti ne mažiau kaip 12 savaičių, tai pramušdavo statinę tik vėlyvą vasarą ar jau rudenį, kaip tik ant atkelto Oktoberfesto. Beje, kovo alus buvo verdamas ir ne vienoje Lietuvos darykloje, gaminamas jis ir šiandien visai kitu vardu.

Laikraštis praneš viską

Šiemetinis Oktoberfestas iš tikro nėra 200-asis, nes 24 kartus nevyko dėl choleros epidemijų, karų ir Remarko aprašytos infliacijos. Kelis kartus po karų buvo surengtos šventės su pasilpnintu alumi. Vis dėlto, jis išlieka neprilygstamos kultūringos alaus šventės pavyzdžiu. Aišku, šiandien turime iPhone aplikacijas, padedančiais nepasimesti minioje ir didelę pramogų organizavimo bei tvarkos palaikymo industriją. Bet juk prieš 200 metų ir bavarų karalaitis turbūt bijojo liaudį kviesti burtis miestų aikštėse, o tuo labiau teikti alų litriniuose bokaluose. Kita vertus žinome, kad visokių “sutikimų” ir “naktų” metu liejasi ir nepilstomas alus bei skraido buteliai.

Visi žinot apie ką čia aš. Linkiu lietuviams vieną dieną pasekti vokiečiais ir turėti kultūringą alaus festivalį (ką jau iš esmės pasiekė amerikiečiai su savo Oktoberfestų versijomis, teko būti ir masinėje-bet-kultūringoje alaus šventėje Prahoje), į kurį būtų važiuojama pasižmonėti, padainuoti – nie vien alaus pliumpti – lietuviams bei svečiams iš viso pasaulio.

Sudrumskime tylą

kontekstas — Thu, 26 Aug 2010 14:23:33 +0000

Kad nebūtų jau visai taip tylu (riebus minusas redkolegijai, bet supraskit ir mus – vasara), paklausykit podcast’o apie Anglijos pubus. Graži jorkša tarmė ir aktuali tema.

Svečiuose pas Abatę

ciobiskis — Mon, 26 Jul 2010 19:46:58 +0000

Kauno Senamiestis užplūstas nuosaikaus optimizmo. “Ryanair” vasara“, – pirmame puslapyje rašo vietos laikraštis “Kauno diena”. Ir tai nereiškia, kad vien tik į salas išvyksta ir mūsų tautiečiai – Laikinosios sostinės link pūstelėjo turistai, daugiausiai suomiai. Jų kelis atsiliepimus galite rasti čia. “Avilys” savo “live beer” reklamuojantį stenduką išvilko vos ne į Vilniaus gatvės vidurį. Bet aš žygiuoju dar toliau, į vieną seniausių Kauno pastatų Vilniaus gatvėje septyni.

Ne paslaptis, kad kalbame apie naują tikro alaus barą – “Abato menė“. Savo pasiūloje jis turi “Švyturio” vadybos atvežtą “Grimbergen” (beje tik Blonde), o taip pat visą butelinę „Vienas Pasaulis” pasiūlą – tai yra “Chimay”, “La Trappe”, “Duval”, “Affligem”, “Maredsous”, “Leffe”, lietuviškam alui atstovauja – “Būtautų”.

Užėjus pradedi dairytis, ir kaip matot vėsioje bet šviesioje patalpoje iš tikrųjų suręsta tokia kaip ir eee salykla, bet jos baldų gobelenai greičiau primena Skandinavijos sostinės kebabines, nei autentiškus Ardėnų vienuolynus. Susipažįstame su meniu, ir čia irgi matome prisitaikymą prie vietos sąlygų – skirtingai nei kokiame sostinės Rene čia nerasime nei austrių, nei belgiškų bulvių lazdelių – lengvi ir nelabai brangūs vištos pyragai, atgaivinta lietuvišku virtinių ir “šaltanosių” tradicija. Sunku man patikėti, kad tai įsikūnijo per amžius išsaugoti vienuolių receptai, tačiau matosi pastanga kurti įvairesnį, lengvesnį maistą, pretenduoti į tam tikrą gurmaniškumą, kuo įsitikinome ir ragaudami.

Kol bus atneštas patiekalas, o ant stalo – nuostabus “MaredSous Trippel”, galime pasidomėti ir aplinka. Ir čia atsiskleidžia tam tikras keistumas. Pagrindinis “altorius” yra skirtas abatei Hildegardai Bingenietei, kur visaip dėkojama už apynių, levandų ir kito atradimą. Tai galima suprasti, nes abatė – ir katalikų šventoji. Tačiau ant gretimos sienos – jau lietuvių autoriaus Valančiaus tekstas, liudijantis, kad Kaune rimtai įsigyvenę buvo vienuoliai, o ypač augustijonai. Trečia siena eksponuoja lietuvių bajorų atšakų herbus šalia didesnio vėl vienuolių Augustijonų herbo. Tie, kaip žinia, buvo daugiau į skurdą orientuota regula, bet Valančiaus laikais valdė Kauno Katedrą ir apylinkes, o štai Austrijoje ir aludaryste užsiiminėjo, taigi kaip ir su išlygomis gali būti… “prie ko”. Nors šiaip nesupratau kam skirtas toks interjeras, iš Charleroi atskridusius kosmopolitus belgus veikiau suglumintų nei viliotų. Bet gal čia vakarus prie Dubbelio leisti turėtų į miestą prie Nemuno ir Neries suvažiavę išblaškytų bet nesunaikintų buvusių LDK giminių palikuonys, vis užmesdami akį į protėvių herbą ant sienos?

Sakykloje abatei netrūko nieko

Malda į Šv. Hildegardą lietuviškai

Taigi lyg ir būtų kuo pasidžiaugti – štai viduryje Kauno į originalų stiklą pilstomas belgiškas alus, nekainuojantis nei 10 litų. Malonu, kad kiekvienam alui skirta savos, daugiausiai “šampaninės” formos taurė, atskleidžianti puikų belgiško stiliaus aromatą. Bet štai pavartome kokią tai prie stalo “Vieno pasaulio” išleistą belgiškų alų aprašymą , ir mane pradeda apnikti abejonės… Pirma, ten taip tiesmukai ir rašoma – Blond – “tai šviesus, smarkiai putojantis, atitinkantis daugumos europiečių skonį alus”, o štai Dubbel turi “2 kartus daugiau salyklo” ir “labai sodrų aromatą”, Trippel vėl “3 kartus daugiau salyklo” ir “sodrų subalansuotą skonį”, o štaigi Quadrupel turi “4 kartus daugiau salyklo” ir “aiškiai išreikštą sodrų skonį su lengvai saldžiu prieskoniu”. Suprantama, aprašymai parašyti taip, kad nenugąsdintų prie sodrių ir ypač ypač gerai subalansuotų skonių lagerių pripratusių gerėjų, tačiau manau belgiško stiliaus alūs verti daugiau pagyrimo, daugiau informacijos.

Klausimų man sukėlė ir temperatūra, kuriame jis pateikimas – nes viename šaldytuve gyveno ir lietuviškas alus, ir įvairiausios belgiškojo rūšys. Aišku, aš ten termometro nekišau, gal kaip tik palaikoma tenais geriausia kambario temperatūra (11-14 laipsnių, kaip ir turi būti pateiktas belgiškas alus) karštą dieną, bet kitą kartą norėsis įsitikint. Nes štai trapistinis vynas buvo sudėtas kuklioje, bet praktiškoje horizontalioje lentynoje – skirtingai nei klausykloje vis dar saugomas “Kagoras”.

Dažnai norime kaip geriau, o persistengiame. Manau, tikrai nebūtina maišyti Belgijos ir Olandijos trapistų su Valančiais, Radvilomis ir vokiečiais augustijonais. Ir nebūtina prie alaus įkyriai rašyti XIII amžiaus metų, nors jie pagaminti XXI amžiui modernizuotose vienuolių daryklose. Tai jau nepagarba Belgijos vienuolių alaus kultūrai – tokia kokia ji yra pati sau. Na, o pabaigai turiu pasakyti, kad nustebino kiti be manęs lankytojai visai neturistai – pakankamai jauna kauniečių pora sau pirko pilstomą belgišką alų išsinešimui, ir visai nemažą kiekį. Vadinasi, žmonės moka atsirinkti, ir ne vien alaus kaina jau vienintelis kriterijus ir Kauno senamiestyje.

Kopřivové pivo

ciobiskis — Wed, 30 Jun 2010 21:24:12 +0000

Jei aš dabar surašyčiau tai, ką apie alaus naudą organizmui man pasakoja mano užstalės kolega, į gydytojų odontologų kongresą Prahoje iš Rytų Moravos atvykęs ponas… Jaučiu, po keliolikos minučių prie namo stabtelėtų Valstybinės tabako ir alkoholio tarnybos automobilis su pačiu jos vadovu, kuris įbėgęs į kambarį man užlaužtų rankas ir paskirtų kelis metus katorgos su nuolatiniu baudų mokėjimu.

Bet ponas daktaras mirkteli („ach… jei iš alaus būtų įmanoma išimti alkoholį – tik joks sportininkas nežino, kaip tai padaryti“) ir tęsiame pokalbį apie geriausius barus Pilzene – mano pašnekovas rekomenduoja “Na Spilce” ir klasikinį “Na Parkane”

O susitikome mes Prahoje, auksinėje Prahoje, ir visai netoli jos centro esančiame Pivovarsky Dum – alinėje restorane. Ponas prisipažįsta, kad prieš kiekvieną gydytojų odontologų suvažiavimą turi užsukti čia ir išgerti du mažus „Pšenične“ arba kvietinio, kuris ir čia pateikiamas su citrinos skiltele.

Štai prieš mane jau – mažos alaus girnapusės, į kurias sudėtos net aštuonios taurelės po 100 ml ir trimis kalbomis surašyti pavadinimai (čekų, anglų ir kaip nekeista rusų). Kai kuriems aludės lankytojams šis žaislas jau nuobodus. Jaunų rusų kompanija plepa ir kvatojasi taip garsiai, ir taip ilgai, kad padavėja jau net prašo juos išeiti.

Nuotrauka iš Lonely Planet, daktaras nefotkino

Aš tuo metu kimbu į alaus skonių karuselę – ir pirmas man kliūva Kopřivové – tai yra, dilgelių alus. Kartus, pereinantis net į aitrų skonis ir žalia spalva – įspūdingas vakaro startas tokiam originalumo ieškotojui kaip man. Leidžiamės toliau ir turime Special of The Month, kas šį mėnesį yra Květensky Ležák arba išvertus Maibock – man truputį per saldus, tada Světlé – puiki ir išliekanti apynių ataka. Ach, tas Žatecas!

Ragauju Pšenične – kardamonas čia stipresnis nei citrusinis skonis, nesaldus kvietinio derinys, greičiau subtiliai saldkartis. Tada Bananove – tai labai legvas, ir kyla įtarimas, kad bananų skonį suformavo ne tik salyklo derinys bet ir sirupas. O štai Kavove – puikus porterinis derinys, savotiškai rūgštus, ir čia jau man pradeda vaidentis, kad kavos pupelių sirupo gal ir neprireikė. Višňové – hmm, prisimenu vaikystės sirupą “Dona”. Ragauju galui Tmave ir jau nebejaučiu skonio – tiesiog daug turtingo salyklo su aiškia deginto įtaka. Bet puikus Čekų tamsis a’la szwarzbier

Degustacijos ratas iš GoNomad.com

Po septynių menzūrėlių įtakos pabaigai geriu dar puikų elį, kurio taip reta Čekijoje - Dum Žitné Ale – tai ruginį elį ir mėgaujuosi paraugtos duonos poskoniu. Degustacijos knygutėje gulasi nesuprantamas įrašas „Unpuiln!”

Sirupas? Gerai parinktas salyklų derinys? Sirupas? Gerai parinktas derinys? Geras derinys bet ir sirupas?

Kankina mane abejonė… kankina. Klaust, neklaust. Įžeisiu?

Manęs dar laukia kitos Prahos aludės iš sekančio pasakojimo, kuri dar pasirodys… Bet neištveriu, einu klaust pas padavėją, ar dilgelės tikros. Ta nukreipia mane pas „vyriausią padavėją“. Vyras, puikiai valdantis pipą, pareiškia, kad sladeko paslaptys neišduodamos. Bet paguodžia mane: „Určite tam nějaká kopřiva je!” (Dilgelė kokia tai ten turi būt!)

Tai jau tikrai!

PS. Pasirodo, kad aludarių name gal ir ne, bet Čekijoje tikrai yra tikro dilgelių alaus su nepaneigiamom sveikatinėm savybėm, tik jo reikia ieškoti prie Ostravos

Sugrįžimas į Olomoucą

ciobiskis — Thu, 17 Jun 2010 20:33:47 +0000

Aš galiu sugrįžti į Olomoucą…. ir nesvarbu, kad tai jau antras kartas, kai šiame labai gražiame, viduramžių senamiestį ir universitetą turinčiame Čekų žemių mieste lankosi „Tikro Alaus“ rašeivos. „Vikipedijoj“ net rašoma, kad miestas galbūt pavadintas pagal „Ol“ – tą žodį, kuriuo senieji slavai – na ir skandinavai iki šiol – vadino alų. Taigi, Alausmaušas!

Svarbu tai, kad aš išsivežiau visiškai priešingus įspūdžius, nei mano kolegos!

Aišku, ne apie patį miestą, jo sodus ir paslaugius žmones iš Turizmo informacijos centro (puikiai parekomendavusius man nakvynę), ne apie žavias bažnyčias, galimybę užsilipti į jų bokštus į pažvelgti į Olomouco Senamiestį lietuje.

Aš visiškai nesutinku su savo kolegų alaus kritikų – gal apsvaigus nuo kalnų ilgesio ir vietinių alaus primatorių – pateiktu aprašymu!

Taigi, gražų trečiadienio rytą, be abejo prieš tai aplankęs bažnyčias, miesto muziejų ir kitas kultūringam turistui reikalingas aplankyti vietas, įvirtau į Svatovaclavsky pivovar (Mariánská 4). Visai gali būti, kad įstaiga pakeitė vietą, nes panašėjo ne į „prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų“, o tiesiog į tvarkingą, šviesią užeigą languotomis staltiesėmis. Su viename kampe pūpsančiais alaus vargonų varinėm triūbom bei visai gražiu lauko kiemeliu, kuriuo gal aš būčiau pasinaudojęs, jei ne gaivus gegužės mėnesio vėjelis.

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Todėl pradėjau nuo „Vašek 10˚ “, ir ką aš matau… tai putos kalnas, kaip kokia Snežkos viršūnė, kaip ledų porcija iš vaikystės kooperatyvų laikų automato – stovi per tris pirštus. Prisimenant neseną blogo diskusiją apie tai kas lemia putą, drįstu pasakyti – apyniai, apyniai ir dar kartą Saaz apyniai, kuriuos pasak šaltinio, alaus darykla pati atrenka ir vežasi iš Žateco. Ir tas malonus kartumas, kurio šioje „desitkoje“ daugiau nei keturiuose bokaluose kai kurių mūsų alų.

Toliau seka „Svatováclavská 12˚“, šviesus nefiltruotas lageris ir tas pats putos kalnas, vos ne bronzinė spalva, ąžuolo kvapas ir maloniai maloniai kartus skonis. Aišku, kaltas Žateco apynys „červeňák“.

Tada man pateikiamas „Černé pivo pana Bruna 13˚“. Be reikalo, oi be reikalo jo neragavo prieš mane čia apsilankę Lietuvos blogerėliai iš „Tikras alus“. Kaip tikras, profesionalus žurnalistas išsiaiškinu, kad alus pavadintas pagal poną Bruną – tai yra pagal niūrią viduramžišką istoriją. Jau meniu giriamasi, kad šiam alui pagaminti buvo naudojami net keturi salyklai, ir tikrai – tas lengvas sausumas, tarsi iš ąžuolo statinės atėjęs kvapas ir skonis. Puikus juodasis alus.

Ir štai čia aš padariau klaidą.

Kurių galų po visos šios puikios Švento Vaclavo palaimintos klasikos, kurią už kandau šauniu obuoliniu štrudliu, man prireikė paragauti „specialo“, t.y. medaus alaus.

Medaus alus pasirodė esąs kvietinis su pridedamu šaukštu (barmenas prisipažino!) greičiausiai dirbtinio alaus. Ne tik čekų liūtui nuo perdėto saldumo pradėjo zvimbti smilkiniuose. Teko atsiskaityti ir patraukiau ieškoti antrojo brewpubo, vardu Moritz.

Ką gi, Moritzas pasirodė besąs toks rūsys secesiniame name Nešverova 2. Jei jau vasarą, tai aš jau rinkčiausi sedėti šalimais esančioje aikštėje prie Svobody bulvaro, kur hostinecas Moritzas turi savo skėtį ir staliukus.

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Aišku, viskas hostinece buvo labai miela pradedant nuo to, kad čia paduodama sriuba „česnečka jak ma byt“ („česnakinė sriuba kaip turi būt“), kad viduje nerūkoma, bet galima atsivesti savo mažuosius (suprask, gyvulėlius), kad galima užsisakyti ne tik ekskursiją, bet ir alaus virimo kursus (priėmimas du kartus per metus). Visur pabrėžiama, kad alus – „tik iš natūralių medžiagų“.

Pastebėta, kad daugelis restoranų Čekijoje, o ir apylinkinėse šalyse pastaruoju metu stengiasi sužaisti ir tokia nostalgiška korta. „Moritz“ meniu deklaruoja domėjimąsi Galicijos virtuve, todėl siūlo lenkiškus barščius, upėtakį ar žydišką „šoulet z husičky pro dva“, tai yra pupos su žąsų kepenimis, ruošiamos, kaip pabrėžiama, ne trumpiau nei parą.

Iš alaus buvo paduodamas Moritz 10° ir 12° bei Maisel 11°. Berods būna ir tamsaus alaus, pavadinto „Juodąja Terese“. Tai va, tas Maizelis – labai įdomaus karamelės žaismo – lengvo kvapo, korėtos putos, bet skambaus salyklo pustamsiame aluje pavyzdys. Moritzai, deja, man nepaliko jokio įspūdžio arba greičiau paliko jokį įspūdį.

Reziume? Olomoucas – puikus miestas, kuriame visai šalia gali sugyventi „seno čekiško tipo“ alinės, pagal kurių meniu atrodo, kad tik ką gretimame kambaryje įvyko skerstuvės ir sveiko maisto užeigos. Miestas, į kurį vis dar norėsis sugrįžti, nes jis, kaip Šv. Jonas Sarkanderis, taip ir neišdavė visų paslapčių.

Oud Bruin Lietuvoje ir kitos “Beer Barrel” dovanos

linas — Mon, 14 Jun 2010 03:12:16 +0000

TAD asocijuotas narys, alaus žinovas Linas Čekanavičius ir vėl stebina savo uosle, pirmas atrasdamas kas naujo Lietuvos alaus padangėje:

>>>

Nežinau, ar jau paskleidėte alaus gerbėjams dar vieną “gerąją naujieną” iš Lietuvos alaus “slėnių”. O ji neprasta, netgi nepaprasta! PIRMĄ karta Lietuvoje galima įsigyti ir paskanauti belgisko “Oud Bruin” stiliaus alaus! Stiliaus, kuris yra gana retas, netgi savo tėvynėje Belgijoje toli gražu ne visur randamas, ieškotinas specializuotose alaus parduotuvėlėse.

“Oud Bruin” – “senasis rudasis”- stilius yra istorinė paviršinės fermentacijos belgiško alaus klasika, išsiskirianti savo “saldžiarūgščiu” skoniu. Lietuvoje mes jau galime paragauti išties reprezentatyvaus šios stiliaus atstovo “Petrus Oud Bruin” (5.5 %): rusvai raudonos spalvos, kriaušėmis, švelnia vanile ir šviežiai keptos juodos duonos plutelės rūgštimi kvepiančio, ažuolo, mirkytų žalių obuolių bei karamelės skonių lydiniu gomurį stebinančio.

O štai ką apie šį alų rašė garsusis “beerhunter” Michael Jackson:

It is a complex brew, with a tannic aroma and a very smooth palate, with a clean, toffee-like maltiness, hints of chocolate, and cinnamon-dusted peers. (…) It is the reddish-brown, sweet-and-sour style of the West Flanders region. In the classic local procedure it is a blend of beers. The older part is matured for 20-24 months in huge horizontal casks that once held white wine and, before that, Calvados

(LČ pastaba: atrodo, kad šviesaus atminimo M.Jackson čia truputį sumaišė: tos ažuolinės statinės _iš pradžių_ buvo naudotos baltam vynui brandinti, o _po to_ (o ne prieš tai) kalvadosui.)

Dar reiktų pridėti (radau šitai aprašyta kitame šaltinyje), kad tam “blendui” naudojamas “jaunas” šviesus alus ir “senas” tamsus (tasai brandintas ažuole nuo 20 mėn iki 2 metų). Jau vien ši įmantri alaus gamybos procedūra daro jį vertą išskirtinio dėmesio!

Tačiau… tai alus ne kiekvienam skoniui: ragaujantys būkite pasirengę liežuvį įkirpsiančiai rūgštelei – betgi kaip maloniai gaivinančiai ir žadinančiai apetitą! Kita vertus, tai labai tinkamas alus įžangai į tokius klasikinius belgiškus “rūgštuolius”, kaip grynas lambic, Liefman’s Goudenband ar Rodenbach Gran Cru.

Matyt, jau pats laikas pasakyti, kur jį radau. Ogi prekybos centre “BIG”, kuriame pirmą kartą lankiausi vakar ir kuriame buvau maloniai nustebintas ten esančios alinės ir alaus parduotuvės kombinacijos, pavadintos “Beer Barrel”. Joje siūloma 10-12 pilstomo alaus -lenkiško, čekiško, vokiško, angliško ir kt. – pasirinkčių ir galimybė nusipirkti alaus buteliuose: angliško elio, vokiško, čekiško bei lenkiško lagerio, keli belgiški alūs. Tarp pastarųjų – ne tik “Petrus Oud Bruin”, bet taipgi “Petrus Blond”(6.6%) – “äbbey blond” stiliaus gintarinės spalvos ir mandarinų prieskonio elis. Taipgi jie tebeturi klaiskinį “La Trappe” trapistų elio rinkinį, kuris jau, deja, pamažu nyksta iš supermarketų lentynų…

Ir ne tik tai! Savo maloniai nuostabai čia aptikau “La Trappe Witte”, t.y. trapistų “blanche”(!) alų, pirmąjį ir kol kas vienintelį tokį pasaulyje! Prieš kokius 3-4 metus buvau aptikęs šio unikumo 0.33 ltr buteliuką vienoje Briuselio alaus parduotuvėlėje – iš tų laikų atmintyje ir užrašuose išliko labai palankus įspūdis apie šį trapistišką belgiško “blanche/witte/wit” stiliaus variantą: medus su citrina, pušų sakai, kalendra…. O štai dabar jis jau Lietuvoje, ir dargi kitoks: ne 0.33, bet 0.75 su ažuolo kamščiu! Įdomu, koks šis trapistų “baltukas” bus pabrandintas butelyje keletą mėnesių?…

Susidomėjusiems – truputis praktinės informacijos:

“Beer barrel” nepriima kortelių, turėkite su savimi grynų!
Kainos – labai normalios:
- “Petrus Oud Bruin”(0.33 ltr) ir “Petrus Blond (0.33 ltr) – po 4.29 Lt,
- “La Trappe Witte”" (0.75 ltr)- 11.99 Lt (akcija)
- Angliski bei skotiski eliai & stautai: 4.99-5.45 Lt uz 0.5 Ltr

Żywiecas ir jo vartai į alaus kultūrą

ciobiskis — Wed, 09 Jun 2010 14:18:04 +0000

„Tikri Żywieco gyventojai dabar renkasi „Brackie“, – išduoda man paslaptį vietos gyventoja. Ir tikrai – ko nesirinkti šio Cieszyno mieste išvirto alaus, jei roko festivalyje jis tekainuoja 3,5 zloto. Ir skonis kitoks, žaviai kitoks, tamsesnis lageris. Abu bravorai kadaise kartu priklausė Habsburgų arkikunigaikščio Alberto Fridriko „grupei“. Tačiau per pusantro šimto metų iš regioninio Galicijos bravoro gražioje vietoje prie upės „Browar Żywiec“ virto lenkiško alaus gamybos monstru.

Tiesa, tas monstras ne toks jau „monstriškas“, nors jo vertė išlieka apie 8 mlrd. Lenkijos auksinų, tačiau pastaruoju metu ji nelabai kinta, tuo tarpu kai jos pagrindinis konkurentas, „SAB Miller“ valdoma „Kompania Piwowarska“, pasak lenkų spaudos, sėkmingai pavystė vietinius prekės ženklus (tokius kaip „Tyskie“, „Lech“, baltstogiškasis „Zubr“ arba toks niekalas kaip „Wojak“) ir paliko Żywiecą su savo strateginiu investuotoju „Heinekenu“ toli už pečių. Tai yra, pagal finansinius rezultatus.

Senoji Żywieco simbolika greitai bus keičiama modernesne

Na bet o ką Żywiecas? Turi jis Grzegorz Zwierzyna, žmogų, kuris atsakingas ne tik už minėtą roko festivalį „Browar Rock“, bet ir už birželio mėnesį vykstančią milžinišką alaus kolekcionierių biržą, bei šalia jos jau įtvirtintus nedidelių bravorų bei naminio alaus konkursus, apie kuriuos jau skelbėme. Belieka patvirtinti, kad bravoro kiemas ir sodas, kuriame ir vyks šie renginiai, alsuoja pavasariu, kol kas nebuvo užlietas potvynio ir parengtas gerai.

Bet apie viską iš eilės. Pažintį su Żywieco alumi pradedame pačio miestelio viduryje esančioje „Karczma Żywiecka“ (Al. Wolności 1). Įsteigta tik prieš šešis metus, užeiga savo medine išore ir vidumi atspindi mums pažįstamas „dvarų – unijų“ nuotaikas su šiaudiniais diedais, drožtais naminukais ir netikrais vandens malūnais. Tiesa daugelis vietų užsakyta, o patikinus, kad atėjome tik „na piwo“ iš karto nešamas „Żywieco“ lageris. Na mes šiandien firminio patiekalo – „avienos kotleto grietinėlėje“ nenorime, todėl dar papildomai ragaujame ir „Żywieco Porterio“. Jis – ne tik kiek aitresnis ir “raziniškesnio”, kepintų riešutų skonio (9.5% by the way), bet ir ypač kilmingos juodojo gitaro spalvos (bent kaip aš įsivaizduoju juodąjį gintarą, t.y.) ir tamsios putos.

Tačiau iš tikrųjų pažintį su pilnu Żywieco ir Galicijos / Prieškalnių regionu geriau pradėti pačiam bravorui priklausančioje “Piwiarnia Żywiecka” (ul Browarna 88), kuri yra pačiame “Żywieco” bravore. Nors patiekalai pateikiami kitoje patalpoje, t.y. restorane – bravoro valgykloje, viduje jau maloniai renkasi vietinių alaus mėgėjų grupės. Pastebime, kad čia galima paragauti ne tik jau minėto porterio ar “Brackie”, bet ir “filialinių” alų (“Warka” ar “Heineken” Lenkijos prasme) bei grupės teikiamo “Murphy” stouto ar Vokietijai atstovauti patikėto “Paulaner” kvietinio alaus. Labai gaila, kad jau išpirktas “ožinis” alus arba “Kozlak Dubletowy” pagamintas pagal pono Krysiako receptą tame pačiame Cieszyno bravore kaip apdovanojimas už pirmą vietą geriausio naminio alaus konkurse. Toks tai Żywieco grupės santykis su “netikrais” aludariais.

Vakarais Żywieco smuklėje audringa nuotaika

O dar išrankesniam alaus gėrėjui “Piwiarnia Żywiecka” siūlo ir spintoje sustatytus belgiško alaus buteliukus, kitas to paties “Paulaner” atmainas… Susižavėjęs stipresniu gėrimu, gali gauti čia pat išdistiliuotos Żywieco “porterinės” (orig. porterówka) ar netgi jos variacijų Miodula Staropolska, Śliwowica Podbeskidzia, Zozworówka, Litworówka ar Tatarczówka (skamba kaip Šveiko kapeliono Kaco meniu – red. past.).

Na o mes kol kas spiritinius gėrimus, Beskidų upėtakius ar salyklo porteriui skrudinimo sesiją pasiliekame kitam kartui, ir gražiai atsisveikiname su Żywiecu, tikėdamiesi čia dar paviešėti.

Kas nutinka, kai įpilama per mažai alaus?

aldevinas — Thu, 27 May 2010 10:00:11 +0000

Foto: Andrew Mark Veety blog

Vienas labiausiai erzinančių bei užknisančių dalykų viešoje lietuviškoje alaus gėrimo kultūroje – nepilnai pripilti bokalai. Spėju, kiekvienas yra tai patyręs. Ypač pikta darosi tuomet, kai pradedi lyginti su Airijos, Anglijos, Belgijos, Čekijos, Vokietijos ir pan. alaus pilstymo, o kartais net švaistymo, kultūra. Ten supranti, kokia tikroji alaus padėkliukų paskirtis… Alus, dosniai virstantis per bokalo kraštus, tėra smulkmena, bet visgi tai maloni smulkmena.

Akivaizdžiausiai Lietuvoje matoma chaltūra – stautų pilstymas. Kaip taisyklė, pilant stautą barmenai neišlaukia kol pirmasis įpylimas nusistovės ir (maždaug po deramo minutės laukimo) bokalo nepapildo. Taip pat anksčiau kai kas mėgdavo meniu nurodyti 0,5 l., o pilti į 0,4 l. talpos bokalus. Savaime suprantama, kad nepakankamas tūris Lietuvoje būdingas ne tik stautui, bet ir visam kitam alui.

Teisėto kiekio prašymas sulaukia pačių įvairiausių alaus pilstytojų bei nešėjų reakcijos. Reakcija gali būti maloni („atsiprašome, pripilsime daugiau“), agresyvoka („kas nepatinka?“), apatiška (visi kiti bokalai pripilti lygiai tiek, kiek ir pirmasis, sukėlęs nepasitenkinimą) bei demagogiškai gudraujanti. Pastaroji pati įdomiausia. Demagogai naudoja keletą argumentų. :

Naujoje bačkoje niekada nebūna lygiai 50 litrų alaus, trūksta 3 – 4 l., todėl dosniai pilant iš vargšo barmeno išskaičiuos už trūkumus…
Nieko nežinau, man šeimininkas liepė tiek pilti…
Visi (visur) tiek pat pila…
Čia ne Airija, o Lietuva. Nepatinka? Važiuok ten…
Pilu tiek, kiek priklauso, o jei atrodo, kad mažiau, tai viskas dėl to, kad linijos ant bokalų netiksliai sužymėtos…
Matai, pripilta iki linijos. Jei nori be putos, sakyk iš anksto…

Tiesa, būtų įdomu, jei ir skaitantieji šį postą pasidalintų savo patirtimi, mat barmenai mūsyse išradingi.

Radau įdomią 1909 metų (sic!) žinutę apie bylą, vykusią Ilinojaus valstijoje. Matyt, alaus vartotojai jautėsi apgaudinėjami, dėl ko ir buvo bylinėjamasi keliose instancijose.

„Puta ir dujos (angliarūgštė) nėra alus. Ponas Nylin‘as buvo apkaltintas pažeidęs draudimą pardavinėti alų kiekiais mažesniais nei 5 galonai (1 galonas – 3,78 litrai; 5 galonai – 18,9 litrų). Panašu, kad Nylin‘as pardavinėjo alų 5 galonų talpose. Atsakingos tarnybos, užtikrinančios alkoholio įstatymo vykdymą, išmatavo kelių talpų tūrį Valstijos sekretoriaus patvirtintomis (matavimo) priemonėmis. Matavimo metu išminusuota puta ir dujos. Nylin‘as buvo įsitikinęs, kad dujos ir puta yra alaus sudedamosios dalys, todėl parduodamose talpose buvo reikiamas kiekis alaus. Tačiau Ilinojaus Aukščiausias teismas byloje Visuomenė prieš Nylin‘ą (People vs. Nylin) pareiškė, kad dujos nėra alkoholinis gėrimas (liquor), ir tuo pat patvirtino, kad pagal alkoholio pardavimo įstatymą matavimas turi būti atliekamas tik tuomet, kai skystis išleidžiamas iš „įkalinimo“ ir pasiekia „ramų būvį“ (quiet condition) atvirame ore“ (Foam and Gas Are Not Beer // The Virginia Law Register, Vol. 14, No. 10 (Feb., 1909), p. 805.).

Įdomu, ar kas nors bylinėjosi dėl nepilno bokalo?

Beje, kur Lietuvoje dosniausiai pilsto alų?

- – -

The post argues that one of most irritating trends in Lithuanian pub scene is difficulties toping the pint that bartenders are having. We are envy of beer servers in other countries where the pint comes with head dripping on its sides.

We also notice other tricks like giving price for one volume but serving in smaller – for the same price.

Also provided is the list of most frequent demagogical excuses for not filling it up, namely:

new keg always contains few liters less and if dispensed properly will make pub loose money
“I don’t know nothing, boss told me do so”
“everybody fills the same everywhere”
this is Lithuania, not Ireland. You don’t like it? Go there
I’m filling as expected and if you think I’m not, this means the volume mark on glass is incorrectly printed
look it’s filled to the line. you should’ve said ahead if you want beer with no head.

The post ends with a quote from 1909 case in Illinois, where it is argued that carbon dioxide and head is not beer and should not be treated as final volme of beer.

Vilniuje atsidarė “Alaus studija”

ramtyns — Tue, 25 May 2010 17:15:36 +0000

TAD asocijuotas narys Saulius P. transliuoja savo įspūdžius iš naujos vietos Vilniuje. Ačiū už reportažą!

- – -

Taigi, dar viena naujiena. Pagaliau su kaimynais užsukom į tik prieš mėnesį „Šiaurės miestelyje“ atsidariusį vietinį alaus barą menišku pavadinimu “Alaus studija“.

Prie durų pasitiko iškaba su pasaulyje pripažintomis alaus rūšimis – nuo lengvų pilsnerių kaip „Veltins“ iki tamsiojo „Murphy‘s Sout“. Nors skalda grįsta stovėjimo aikštelė ir keletą dešimtmečių mačiusios durys nesudarė patikimo baro įvaizdžio, patekęs į vidų nustebau radęs erdvų pub’ą. Iškart kilo Čekijos, Vokietijos ar Anglijos alaus barų asociacijos.

Prie baro plušo du barmenai, kurie pasirodo beesą ir baro savininkai, bei padavėja, negailinti šypsenos ir meilių žodžių tiek pastoviems, tiek naujiems klientams. Čia ir pakalbinau vieną iš savininkų Audrių.

Kaip kilo idėja atidaryti tokį barą ir iš kur kilo pavadinimas „Alaus studija“?

Tai jau yra antras mūsų baras. Pirmasis – „Šimo baras“, įsikūręs Pašilaičiuose, yra šiek tiek mažesnis ir turi tik šešias pilstomo alaus rūšis. Nuo jo viskas ir prasidėjo. Kadangi jis buvo pakankamai populiarus, nutarėme atidaryti dar vieną. Pavadinimo idėja gimė, kai gavome įrangos, tokios kaip prožektoriai iš Lietuvos Kino studijos. Tad ir interjeras buvo kuriamas kaip studija. Kita prasmė ta, kad stengiamės pateikti platų asortimentą, kad galim būtų „studijuoti” įvairiausias alaus rūšis.

Kokias alaus rūšis siūlote paragauti savo klientams ir kaip jas atrinkote?

Šiandien turime 15 pilstomų alaus rūšių, planuojam didinti iki 20. Rinkomės tik užsienietiškus gamintojus, pasaulinius „grandus“. Lietuviškų alaus rūšių kol kas neketiname tiekti. Visos alaus rūšys yra populiarios, nes žmonės nori paragauti visą asortimentą. Vienos populiaresnių yra – čekiškas „Bernard“ ar vokiškas kvietinis „Edinger“, pristotinas azoto mišiniu, kaip ir rekomenduoja gamintojas. Taip pat tik pas mus galite paragauti angliško elio „Newcastle Brown Ale“.

Girdėjome, kad šie pastatai išlikę nuo caro laikų?

Taip, ši patalpa įkurta 1875 metais ir buvo naudojam kaip valgykla, o karo laikais čia buvo maisto saugyklos. Įdomu tai, kad pastato kampe yra išlikę šaldytuvai maistui saugoti. Yra viena patalpa, kuri manoma, buvo koplytėlė, bet čia daugiau galėtų papasakoti istorikai.

Ką siūlote iš maisto patiekalų?

Visas meniu pas mus yra „prie alaus“. Galime rekomenduoti mūsų firminius šonkaulius. Kaip ir „Šimo bare“ jie sulaukė didelio populiarumo, žmonės atvažiuoja net iš Kauno jų paragauti. O daugiau visa kita surinkta, kad būtų paprastai, greitai, na ir porcijas darome, kad pakaktų pavalgyti.

Ačiū už pokalbi. Gal ką norėtumėt palinkėti savo klientams?

Džiugu, kad ateina žmonės ir sulaukiame ne vieno komplimento.

Baras isikūręs Žirmūnuose, Šiaurės miestelyje: Žukausko g. 20, Vilnius

Alus rūsyje – “Bambalynė”

ramtyns — Thu, 01 Apr 2010 07:06:47 +0000

Jei apie “Bermudų” alaus klubą gandai vaikščiojo jau prieš kurį laiką (esą minėtą barą atidarė nuo “Alaus namų” atsiskyręs vienas dalininkų) tai “Bambalynės” – “gero lietuviško alaus rūsio” – paslaptis buvo išsaugota iki pat atidarymo. Paskutinę kovo dieną užsukau ten ir aš su keletu draugų.

Skliautuoti Stiklių gatvės rūsiai neišvengiamai žada žavesio ir paslapties, nusileidęs laiptais patenki į pirmą patalpą, kurioje sukrautos medinės dėžės, o už prekystalio stovintis vyras (vėliau pasirodo beesąs vienas iš savininkų) santūriai bet paslaugiai pasiūlo alaus ir užkandžių. Medinėse dėžėse ir kitame kambary sustatytuose šaldytuvuose – tik lietuviškas alus ir tik buteliais, tačiau nuo tipiškos parduotuvės šią vietą skiria galimybė alaus paragauti trečiame kambaryje įrengtoje kaip ir baro erdvėje. Ten stovintys masyvūs mediniai stalai, antikvarinė indauja ir arkų nišos belangiam kambariui suteikia tam tikro jaukumo – gal tik norėtųsi jaukesnės šviesos.

Asortimentas, nors ir siūlo per 40 pavadinimų, niekuosmarkiai nenustebino – tai jau įprasta mažesnių daryklų produkcioja – nuo “Aukštaitijos bravorų” iki Biržų ir Rinkuškių. Kiek retesnė A. Grigonio (“AntanoAlgio” alus) bei Davros produkcija, nežinia ką čia veikiančio Mažeikių “Brauer” eurolagerių. Pats nepastebėjau, tačiau draugai pasakojo, kad rado ir “Raudonųjų dobilų” butelių – mano manymo vieno geriausių lietuviškų alų. Apie alų PET taroje nutylėsiu.

Baro savininkas patikina kad netrukus turės dar 20 pavadinimų, tame tarpe ir mažiau žinomų. Visgi man trūksta nors vienos rūšies pilstomo alaus.

Į alaus kainas kažkaip neatkreipiau dėmesio, tačiau užsisakius neišsiskiriančio Davros “Lux” litrinį butelį su kamščiu, už jį teko pakloti 14 lt. Paaiškėja, kad bene 5 lt sumokame už tarą – kurios baras nepriima ir pinigų negrąžina. Mano galva tai visiškas nesusipratimas, ir man kaip pirkėjui visiškai nesvarbu, kad Davra neturi butelių plovimo įrangos. Fail.

Iš pliusų būtina paminėti puikų užkandos asortimentą – nuo vytintos jautienos iki rūkytų kiaulių šnipų (!) – šiam užkandžiui pasirodo, šnipai vežami net iš Belgijos. Prie alaus paduodama traškaus salyklo. Sūrių yra, bet norisi didesnio pasirinkimo – baro savininkams pasiūliau taip pat paimti pavyzdį iš belgų ir salyklą berti ant minkšto sūrio, pateikto su sviestu bei balta duona.

Reziumė – tai gera parduotuvės – degustacijų kambario kombinacija, turinti tapti patrauklia užsieniečiams ir “jauniems profesionalams”. Juokais pavadinome vietą “Pinta D’Oro” – neabejotinai tai “Tapo D’Oro” (populiari Vilniaus vyninė) sėkmingo verslo alaus versija, taip pat “Gyvo Alaus” idėjos pratęsimas. Tokios vietos centre tikrai senai reikėjo ir malonu kad ji atsidarė, tikimės kad greitu laiku ji apsitrins ir įgis daugiau jaukumo.

- – -

Vilnius Old Town finally has a craft beer point – a newly opened shop in brick-arched cellar – degustation room. One can buy nearly 40 sorts of Lithuanian only craft beers (the owners promised to increase range to 60 beers soon) and try them right there in a cosy room. Oriented towards foreign visitors interested in local beers, this will probably become a pleasant stop for local youpies too. Great snacks – try cured beef and their speciality – smoked pig’s snout.

Linkėjimai iš Ramybės

ramtyns — Fri, 12 Feb 2010 22:00:57 +0000

Nesusiturėjau:)

Pagaliau Palangos “Ramybė” pasidavė Tikro Alaus spaudimui, ir dabar šią vietą be išlygų galima vadinti geriausiu baru pajūryje. Nuotraukose barmenas Artūras užfiksavo pirmąjį užpildymą vienu geriausių juodųjų čekiškų lagerių – Bernard Černe - kaip ir dera tikram alui, jis gyvas, nepasterizuotas, su tiršta puta, bet svarbiausia – skanus. Paskutinėje nuotraukoje – pirmojo bokalo užsakovas.

Raudonojo Liūto metai

ramtyns — Thu, 11 Feb 2010 09:11:13 +0000

eilinė diena Red Lion'e

Mano pirmasis Londono lokalas “Red Lion” (kur darbo reikalais praleidau 2006-uosius) tiek persikėlus į kitą vietą, tiek grįžus namo, taip ir liko mano mėgstamiausiu lokalu “sausumoje” (t.y. ne ant kanalo kranto – mat tai jau atskira kategorija). 2003 ir 2004 CAMRA jis buvo išrinktas šios Londono dalies metų pubu ir geriausiu “boozeriu”. Retkarčiais vis patikrinu šio pub’o svetainę, bet tik vakar pastebėjau, kad jis vėl išrinktas geriausiu 2009 CAMRA pub’u Richmond&Hounslow dalyje!

Sveikinimai! Kažkaip didžiuojuosi.

Šis pubas pilsto iki 9 rūšių tikro alaus (Real Ale) bet kuriuo metu, tai tikras tradicinis pubas, ypač stipriai orientuotas į aplinkinę bendruomenę. Čia visada kažkas vyksta – to paties pubo teatro kompanijos pantomimos spektakliai, gyva muzika, “quiz” (klausimų konkursų) naktys ir alaus bei sidro festivaliai, kita pusė pubo turi labiau sportišką atmosferą – televizorius futbolui, dartai, pulo stalas ir stalo futbolas. Vidiniame kieme yra fantastiškas sodas, prižiūrimas vieno iš baro klientų. Baro vietiniai verti atskiros knygos – tai ir niekada nekalbantis susivėlęs senukas, visada sėdintis ant baro paskutinės kėdės ir stumdantis svarų krūveles, ekstravagantiškas poetas kalbantis su visais tik eilėmis, gitaristas turintis tik du pirštus, močiutė dainuojanti nekuklias jūreivių dainas, lenkas barmentas -teatro aktorius, ir daug kitų…

Kartais tarp jų galėjai išvysti ir kitus Tikro Alaus draugijos narius, kurie ten ne kartą buvo, ir per vakarą po 10 pintų kokių išgerdavo:)

Vienas "Tikro Alaus" tėvų "Raudonajame Liūte" po 9 bokalo

Nacionalinių CAMRA pub laimėtojų sarašas

- – -

Congratulations to Red Lion of Isleworth – my local pub in 2006, becoming CAMRA pub of the year of 2009 – for the third time! Feeling proud – and passing greetings to the staff of the pub and its locals.

Atvirutė iš pajūrio

ramtyns — Thu, 04 Feb 2010 18:32:53 +0000

Sausį Klaipėda šerkšnu pražydo

Mieli draugai, šią puikią žiemą gera leisti su draugais ir tikru alumi, dar geriau jei tai galima daryti geruose baruose. Prieš kelis mėnesius persikėliau į Klaipėdą, ir jei pajūrio gyvenimas kaip visada kupinas gyvybingo ir įdmaus veiksmo, tai su alaus kultūra – ne geriausi popieriai. Nepaisant to, ir čia jau jaučiamas augantis poreikis kokybei ir įvairovei, ir vienur kitur atsiranda gyvybę žadančių užuomazgų.

Vasarą labiausiai pradžiugino “Gourmet” parduotuvė-restoranas, ant šviežiai sutvarkytos Danės krantinės prie vaizdo į vandenį pateikdami pilstomo Butautų alaus. Naktinis alus ant krantinės suoliuko, besišnekučiuojant su svečiais pamažu vėstant vasaros karščiui – puikios akimirkos. Deja, rudenį šį alų pilstyti nustota, nes statinės tuštėjo nepakankamai greit, o gyvas alus statinėse nelabai laikėsi šiltose patalpose. Tačiau ten vis dar galima įsigyti minėto alaus buteliais, taip pat šaldytuvuose atsirado ir Kupiškėnų “Šventinio”. Beje, pastarasis kuo toliau tuo man labiau patinka savo kitokiu skoniu.

Kita įstaiga – labai prastas baras “Livonija” iki šiol pilstę prastą savo gamybos alų “Livonijos”, pagaliau susiprotėjo ir jį pakeitė padoriu – vėl tuo pačiu Butautų. Tiesa, jis ir toliau pilstomas po “Livonijos” vardu. Jei jūsų negąsdina be proto garsiai įjungti televizoriai, transliuojantys chorų kovas, tai čia šio alaus galite paragauti už tikrai padorią kainą – 5 Lt. Kai ragavau, jis buvo puikioje kondicijoje. Nelieskite maisto – jis prastesnis net už interjerą.

O tokios atvirutės nesenai sulaukėme iš Anglijos

Prieš keletą dienų senamiestyje užėjęs į mėgstamą degtinės barą “Storoji antis” (čia prie stikliuko nepakeičiama puikioji Straganinos užkanda), vėl buvau maloniai nustebintas – meniu puikuojasi gal penketas skirtingų belgiško alaus rūšių buteliais. Pamenu tikrai, kad yra Maredsous ir Duvel – puikus pasirinkimas. Kitose žiniose:

mano kiek nutolęs “lokalas” Ramybė (Palangoje) netrukus planuoja pasistatyti čekiškojo Bernard juodojo statinę. Nuo tos dienos savo algą pervedinėsiu tiesiai jiems į sąskaitą;
kita vieta Palangoje – baras 1925, kuriame grįžtant iš slidžių žygio rekomenduoju užsisakyti keptų stintų ir bokalą Kozel tamsiojo – ‘atvirutiniam momentui’ prie liepsnojančio židinio;
Kretingoje Butautų buteliais galima rasti bare-viešbutyje “Smagratis”;
sklando gandai Klaipėdoje atsidarysiant specializuotai tikro alaus parduotuvėlei ir barui – už 100 m. nuo mano buto durų. Ar gali būt geriau?

- – -

Sending greetings from perfect winter on the seaside, and some news and tips on where to get craft beer this side of Lithuania. In Klaipėda, ‘Gourmet’ shop sells Butautų and Kupiškėnų beers, while “Livonija” pours Butautų from tap for cheap. In Palanga, 1925 serves perfect fried smelts (the best seasonal fish) with Kozel dark and “Ramybė” despite already being best bar in Lithuania Minor, promises to put Bernard dark on tap. Way to go!

Lapkričio tradicija

kontekstas — Tue, 01 Dec 2009 15:09:18 +0000

Taip jau sutapo, kad jau bene penketą metų iš eilės lapkričio mėnesį tenka lankytis Anglijoje su visais iš to išplaukiančiais malonumais. Šie priešadventiniai apsilankymai tarsi užfiksuoja šventinio laikotarpio pradžią, duoda startą kalėdiniams pasimatymams ir pasisėdėjimams su draugais, na žinot tokiems – „einam šnektelsim po du tris, ne daugiau šešių“. Ir taip kasdien.

Kasdieninė programa to the maximum susidėliojo ir Anglijoj. Būtų tiesiog nepateisinama gaišinti Jūsų laiką visų nuotykių aprašymu, tad kaip ir dera save gerbiančiam blogui, išrinkom geriausius momentus.

Here we go.

Samuel Smith pubai

Su draugu Julium juokėmės, kad jei tik Londone sugalvoji nueit į kokį padoresnį pubą, būtinai pasirodo, kad jis priklauso Sam Smith grandinei. Ir tas tikrai nėra blogai. Apie Samuel Smith alus ne kartą jau rašėme – nuo kokybiško lagerio iki puikiausio stouto – viską jie turi. O apie specifinę atmosferą pube, kuri sukuriama tų istorinių interjerų, nėra ir ką kalbėti. Tokie pubai kaip Cittie of Yorke su savo senoviniais interjero raižiniais ir penktadienine black-and-white matricos publika, pabirusia iš užsidariusių ofisų, arba The Angel su praėjimu į kitą baro pusę per lauką ir sekmadieniniu wanna-be-artsy-leftist kontingentu, leidžia geriau suprasti, ką Anglijoj reiškia barų kultūra žmonių susitikimams, bendravimui, pagėrimui ir pan.

Mild

Šį kartą važiavau į Angliją su tvirtu nusistatymu paragauti iki šiol burnoj neturėtos alaus rūšies. Mild – tai senovinės receptūros angliškas elis, prieš kurį laiką jau bene išnykęs, tačiau dabar alaus entuziastų sėkmingai atgaivintas ir laimintis apdovanojimus dažnuose alaus festivaliuose. Dažnai tai tamsios vario spalvos, korėtos putos alus, kuris paprastai nebūna stipresnis nei 4 ABV. Skonis pakankamai švelnus, jokio apynių agresyvumo.

Taip jau sutapo, kad mild‘as buvo pirmasis mano paragautas elis šios kelionės metu. Birminghame, slėpdamiesi nuo lietaus, sprukome į pirmą pasitaikiusią aludę po viaduku, tikėdamiesi sušilti iš vidaus ir išorės. Įėjus vaizdelis nieko gero nežadėjo – tipiškas stoties baras su aptriušusia furnitūra, tabloidus skaitančia publika, kuri neaišku ar šiame amžiuje buvo iš pubo išėjusi, ir rėkiančiais, ką tik darbą baigusiais kelių remontininkais su atšvaitinėm liemenėm. Tačiau kaip nustebau, kai prie baro vienas iš kranų liudijo, kad aludėje pilstomas Hobson‘s Mild – vienas iš puikesnių angliško mild‘o pavyzdžių! Alus buvo puikios kondicijos, šviežut šviežutėlis, nors tik 3,2 stiprumo, tačiau tikrai įdomaus salyklų balanso ir tokio malonaus salykiško salsvumo. Pasakysiu – dar niekaip taip maloniai nežiūrėjau Robbie Williams klipų per rėkiantį plazminį teliką.

Wetherspoon alaus festivalis

Nors Wetherspoon aludžių tinklas dažnai sulaukia nepalankių vertinimų iš kolegų bloggerių ar šiaip alaus mėgėjų už be skrupulų perimamas tradicines aludes, įvedant ten supermarketo tvarką, už pernelyg plebėjišką aplinką, maistą iš šaldytų pusfabrikačių ir pan., tačiau kartais, kaip sakoma, tikrai nereikia spjauti į šulinį. Lapkričio mėnesį Wetherspoone visada vyksta Real Ale Festival, kurio metu tinklo aludės prekiauja įvairiais eliais iš visų Anglijos regionų, o taip pat ir iš kitų šalių. Kadangi nori nenori Wetherspoon aludė visada pasipainiodavo po kojomis kuriuo nors metu, tai teko paragauti tikrai nemažai naujovių. Vieni alūs buvo geresni, kiti prastesni, treti visai nuobodūs. Visų jau neprisiminsi. Kas įstrigo atmintin – tai specialiai festivaliui aludario iš Amerikos virtas Grumpy‘s Pale Ale. Gal todėl, kad pompa JAV vėliava padabinta buvo, o gal kad amerikoniškų apynių atakos jau buvau pasiilgęs. Bet kokiu atveju, turint omeny, kad dažniausiai tinklo aludės dirbdavo visa valanda ilgiau nei kiti pubai, kone kiekvieną vakarą tekdavo vakarą užbaigti Wetherspoone ragaujant vis kitokį elį. Patys suprantat, jau būna ne ta būsena, kad šautų galvon pasižymėt alaus skonio ypatybes į savo išmanųjį telefoną…

Fuller‘s ESB

Vienas iš Londono aludarių pasididžiavimų. Fuller‘s alaus daryklos produkcijos buteliuose jau galima gauti ir Lietuvoje, tad ko gero žinote, kad jų alus skanus gerti. Tačiau ESB iš bačkos – ką jūs – tiesiog puikus! Aišku didelė dalis mano patirto malonumo nuopelno priklauso ir baro Prince Albert savininkui – frajeriui, artėjančiam prie savo gyvenimo saulėlydžio, nešiojančiam po du auksinius žiedus ant kiekvieno piršto – kad puikiai alų išlaiko, teisingai įpila ir juokeliu palydi. (Kai mus lydinčios damos bandė užsisakyt arbatos, tas tik pakraipė galvą: „žinot, mes šiame pube nelabai skatinam arbatą gerti“). ESB, mano nuomone, turi visas geriausias savybes, kuriomis privalo pasižymėti tikras tradicinis angliškas elis – kompleksiško pilno skonio, o panaudotas apynių derinys suteikia alui tiek gaivaus žolinio, tiek aštresnio citrusinio aromato. Galėtų Vynoteka ir šio alaus butelinę versiją atvežti mums į Lietuvą.

Amarillo

Puikiame pube The Charles Lamb Islingtone gėriau alų Amarillo, kuris, ko gero, kaip sufleruoja pavadinimas virtas su amarillo apyniais. Įtariu, kad alų išvirė Butcombe Brewery, bet jie savo saite neprisipažįsta. Vėl gi nepasižymėjau. Kuo man įstrigo šis alus – o gi netikėtu dūminiu poskoniu, lyg būtų parūkytas salyklas naudotas. Na ir žinoma – tas keistas pipirinis, liežuvį kandantis apynių aromatas. Žodžiu,labai patiko ne tik man, bet ir draugams. Jei kas ką žinot apie amarillo daugiau – komentuokit.

Draugai

Na ir galiausiai, bet tikrai nepaskutinėje vietoje noriu padėkoti visiems draugams, su kuriais puikiai laiką praleidom, alaus paragavom, žodžiu kitu persimetėm. Ačiū Adrian, Aidui ir Izabelei, Juliui ir Astai, Karoliui ir Olesiai, Nicos ir Savas, Gedui, Aivarui ir Gedui Si. Buvo smagu!