Open fermentation vat at Grigonio Alaus Darykla. Foto: Martin T. Thibault

I am still writing the series of reports from the trip (for now in Lithuanian) while Martin is completing his feature article for the summer issue of Beer Connoisseur, as well as preparing a substantial section about Lithuania in his third book on beer brewing countries, or “beer paradises” as he puts it. He didn’t resort to only writing, but also took some beers back to Canada, collected the yeast from the sediment in the bottles and took it to the lab… below read the thriller unfold in a timeline of Martin’s Facebook updates-teasers:

March 12: After having visited 20 breweries and tasted tons of their beers, it is now clear to me that Lithuania needs to be recognized by the craft beer world as a distinct beer culture, just like Germany, England, Belgium, the Czech Republic, etc. Simply put, there are flavors intrinsic to Lithuanian beers that are simply not found elsewhere (i.e. the earthiness from originally wild yeast found in some Kaimiškas Alus, the supremely toasted malt character in many Šviesus brews, the rich raisin-y flavors of many Tamsuses, etc.). To make a long story short, more people should be exploring this country.

Apr 8: Putting the finishing touches on my article on the Lithuanian beer scene which will be the feature piece in this summer’s Beer Connoisseur magazine. I’m almost as excited as when I landed at the airport in Vilnius. Almost. :)

April 27: Major breakthrough today concerning yeasts used by a Lithuanian countryside brewer (Aldona Udriene), courtesy of Marie-Julie Favé of McGill University, who graciously tried to identify a yeast sample I gave her from a bottle of Jovaru Alus. More news real soon as we attempt to properly formulate these findings. For now, I can tell you it is NOT a Saccharomyces cerevisiae strain. But it gets much, much better than that… :)

April 29: Lithuanian Countryside Yeast Tales, Part II: It all started when we started wondering about the final gravity of Jovaru Alus, and most Kaimiškas Alus we had brought back for that matter. All these beers are definitely malt-forward with a unique earthy yeast character, and feel quite round, sweetish. So a brewer amongst us decided to measure the final gravity of Jovaru Alus, for fun. The results were absolutely startling. For a beer that has the mouthfeel of a plump ESB, a final gravity of 1.0025(!) felt crazy. 95% attenuation! A week later, drinking another Jovaru Alus, we noticed that the finish was, indeed, very dry. But only the finish, as the body did feel as round as the aforementioned ESB… What in the world is going on in these Kaimiškas brews? The dregs of our last bottle were therefore taken to a lab and a sequencing center at McGill University… (to be continued)

Lithuanian Countryside Yeast Tales, Part III: So the DNA sequence of the yeast contained in the bottle of Jovaru Alus was compared to all DNA sequences known from yeast species in the GenBank database. This database, by the way, is maintained by the National Center for Biotechnology Information and contains virtually all known and identified DNA sequences which have been deposited by researchersaround the world for the last 20 years. The first analysis revealed that strain to be a Saccharomyces species. No surprises there. However (drum roll time…), NONE of the strains in the DATABASE matched the Jovaru yeast to undoubtedly assign it to a specific species. In other words, it is not a Hefeweizen strain, an English Ale strain, a Safale strain; it is not a sourdough strain, a bakery strain, a distillery strain, a sake strain or an artisanal fruit wine strain. It is not a biofuel strain, a super-attenuating strain (S. cerevisiae diastaticus), a wine strain or a known wild strain. It is not a lager strain (S. carlbergensis, S. uvarum or S. pastorianus), not S. bayanus, S. paradoxus or S. kluyveri.

Latest update:

May 3: The DNA analysis revealed that all top-fermenting Saccharomyces cerevisiae are very closely related to each other, to the point that they are almost undistinguishable based on a short DNA sequence alone. The Jovaru strain, however, is not closely related to ANY of the aforementioned strains and thus CANNOT be assigned to any of these species. This strain shows almost the same degree of divergence to S. cerevisiae than to other Saccharomyces species included in the analysis. These results therefore suggest that the Lithuanian strain might belong to a species yet to be identified. However, we cannot test for the possibility that the Lithuanian strain is the result of hybridization of two Saccharomyces species, as it has recently been confirmed in the case of the lager yeast. In other words, we might have found a new frog species. Or simply a known frog species with a fifth leg and a third eye…

Lithuanian Countryside Yeast Tales (updated)

Šarmotas rytas, žvelgiant į Širvėnos ežerą, kurio vardą nešioja ir bravoras, ir alus. “Širvėnos” alų verda “Biržų alus” (anksčiau alų tokiu pat pavadinimu, buvusį mėgstamiausiu studentų tarpe, virė ir Kauno alus), į kurį pirmiausia ir patraukiame. Mus pasitinka ekskursijas vedanti ponia Astra Normantienė ir sako, kad dabar žiūrėsim kaip alus verdamas nuo pradžių iki galo… nustembu, kad pradžią rodo nuo misos virimo patalpų, kuriuose stovi senoviniai, jau kiek apsilaupę katilai – labai panašūs į vokiškuosius Kauno alaus katilus. Bandau klausti, o kur vyksta salinamas, kur misa išgaunama, tačiau gaunu kiek keistą paaiškinimą, esą “čia viskas ir daroma – sumaišoma kaip sriuba, ir verdama”. Hm.

Senieji virimo katilai

P. Astra papasakoja bravoro istoriją, viena įdomesnių detalių – kad po švedų užpuolimo nuniokotą miesto vairą perėmus Radviloms  ir ėmusis atstatymo darbų, pats pirmiausias buvo atstatytas ne bažnyčia, o bravoras – tada tai buvo suprantama alaus svarba visuomenei!

Apžiūrėję visiškai atnaujintas fermentacijos patalpas – tiesą sakant, daugiatonės rauginimo ir brandinimo CKT talpos pribloškia savo dydžiu – nusileidžiame į legendinius senovinius brandinimo rūsius, kurių metro storio akmeninės sienos dabar slypi po tinko ir dažų sluoksniu, o tarp jų pūpso tiek senos, tiek naujos horizontalios brandinimo cisternos. Anksčiau prie tų sienų žiemą būdavo sukraunami ledo luitai iš ežero, o vasarą tas ledas aušindavo patalpą ir leisdavo brandinti alų.

Rūpestingosios Biržų bravoro darbuotojos

Apžiūros pabaigoje laukia degustacija specialiame kambaryje, kur man tenka pavertėjauti ponios Astros pasakojamus Biržų alaus posakius ir folklorą, gal aktualius tik tūlam lietuvaičiui. Įdomu išgirsti, kad vis labiau populiarėja silpnesnis alus, tačiau ponia Astra susirūpinusi vis pasiguodžiasi ir apie juos skriaudžiančias didžiąsias daryklas, valdžią ir naujus nepalankius įstatymus (PET taros ir stiprumo apribojimai). Plastikas šioje darykloje mėgstamas – nustebina, kad net degustacijai pastatytos plastikinės stiklinės, nors ant baro kabo firminiai stikliniai bokaliukai (paprašyta, mielai juos pakeičia, bet šluostydama dulkes stebisi – niekam anksčiau tos stiklės nerūpėjo).

Degustaciją lydi posakiai ir šposai, tačiau sveteliai jau nori judėti toliau. Visiems labiau patiko silpnesnės rūšys, stiprieji buvo nepatrauklūs dėl juose dar labiau paryškėjančio stipraus karamelinio saldumo. Visgi firminiai “Aukštaičių” ir “Jubiliejinis” buvo taip pat gerai įvertinti. Visi bandė įsijausti į “Širvėnos” alaus žirnių poveikį, tiesą sakant kokį skirtumą identifikuot buvo nelengva. Priminsiu tik, kad šią unikalią lietuvišką tradiciją – žirnius aluje, skirtus pagerinti putai ir alaus kūnui – šiandien išlaikė vienintelė ši darykla (anksčiau tokį alų darė ir Kauno alus bei Ragutis, o senesniame interviu aptikau teiginį, esą su žirniais buvęs verdamas ir Žigulinis).

Dvareliškių bravoro žmonės - kaip laikrodžio gegutės - išlenda pro dureles tik trumpam

Iš Biržų krašto traukiame link Pasvalio, trumpam užšokame prie Dvareliškių bravoro. Tvarkingas vienkiemis, ūkinis pastatas, tvora, už jos – didelis medinis kryžius. Šeimininkų nei kitų žmonių nesimato, o trumpam išlindęs darbininkas, tik pamatęs kameras, mitriai pasislepia už durų. Kad čia tasai bravoras, išduoda tik bambalių pakuotė, padėta mums šalia tvoros.

Netoliese, Pasvalio Tilto gatvėje, gyvena ir aludaris Jonas Morkūnas (individuali įmonė Jolus). Labai norėjau pakalbinti šį aludarį, nes esu girdėjęs kad jis gamina alų senoviniu būdu ir rakandais, taip pat yra vienas iš retų, naudojančių savo mieles (?). Raudonų plytų mūrinis namas nė iš tolo neprimena bravoro, kaip suprantu, jo rūsyje ir vyksta alaus gamyba. Ant laiptų išeina pats aludaris Jonas, deja mūsų laukia nusivylimas – šiuo metu alaus nėra, šią žiemą jis apskritai neverdamas – nepakankama paklausa.

Aludaris Jonas Morkūnas amato mest nesiruošia

Trumpai persimetame žodeliu, Jonas papasakoja apie buvusius planus bravorą plėsti. Tam greta buvo suręstas atskiras namas, ir jau planuota pirktis įrangą. Kaip tik tuo metu buvo priimtas įstatymas, nubraukiantis mokesčių lengvatą mažiesiems aludariams. To pakako, kad naujais paskaičiavimais, bravoras būtų nebeišsilaikęs – teko šios idėjos atsisakyti. Stipru, nors ir liūdna, iš pirmų  lūpų išgirsti konkretų paliudijimą apie smulkiojo verslo žlugdymą.

Svečiai išvežami į Kryžių kalną – jie juokauja, kad kryžių nuotraukos suteiks egzotišką atspalvį būsimam straipsniui alaus žurnale. Vokiečių ir manes kryžiai nedomina, vietoje to pėstute patraukiame per Pakruojį.

Paskutiniai autentiški Pakruojo barai

Pakruojis, kaip ir daugelis provincijos miestelių – apleistas, ištuštėjęs,  tačiau senamiestis gražus, keletas įdomesnių architektūrinių objektų (malūnas, spaustuvė) įdomūs apžiūrėti. Žvalgomės barų, tačiau tik vargais negalais atrandame vieną vienintelį, prekiaujantį daugmaž vietine produkcija (Rinkuškių “Tradicinis” 8%, Joaldos “Soprano” 8.5% ir dar vienas bevardis kranas). Patriušusioje erdvėje sėdi keletas “kandžiulninkų”, kurių veidai praradę bruožus, jie labai nepatikliai žvelgia į svečių kameras. Padarę nuotrauką, pasišaliname. Gauname iš kolegų sms, kad jie jau kraunasi alų Rozalimo bravore.

Nuostabūs Pakruojo grafitai

Gatvėje paklausę vietinių moterų, sužinome, kad kultūringiausias baras yra Pakruojo dvaro traktierius – ten esą gražus parkas, ir neprastas alaus pasirinkimas – moterys pasigiria ten retkarčiais nuvykstančios paragauti “Varniukų”. Mūsų kelias kaip tik veda į šio alaus šaltinį – daryklą “Davra”.

Davros bravoras vasarą. Foto: įmonės.

Jau vakarėja, ir bravoras uždarytas, tačiau mus pasitinka savininkas Vydmantas Daujotas ir atrakina visas duris. Klausomės trumpos bravoro istorijos – jis įkurtas 1993, o alaus gamyba prasidėjo mediniuose kubiliuose. “Alus išvežiojamas buvo taip pat medinėse bačkose, va šiose” – mosteli ranka į prie sienos sukrautą iš pažiūros labai jau senovinių bačkų rietuvę. Žinoma, šiandien čia jau moderni, nors ir nedidelė, nerūdijačiu plienu žvilganti įranga, fermentavimo, brandinimo talpos. Pono Vydmanto plati šypsena, atsipalaidavimas ir nuotaikingas tonas be kita ko išduoda ir tai, kad šis bravoras, kaip sakoma, susitvarkęs finansus.

Šios statinės mena Davros bravoro pradžią

Ne mažiau nuotaikinga ir naujai įrengta degustavimo salė-baras, per didelius langus žvelgianti į Kruojos upės vandenis. Salė ir baras įrengti skoningai ir jaukiai, o nišose įrengtas apšvietimas ryškina alaus butelių ir suvenyrų ekspoziciją. Vydmantas iš krano pila šviesų “Daujotų” alų (naujasis pavadinimas kur kas geriau skamba nei senas “Lux”) – kvapnus, sodrus ir troškulį malšinantis lageris.

Degustacijų kambario fragmentas

Legendinis, visų barų pageidaujamas, tradicinio alaus reinkarnacijos simbolis “Varniukų” (5.6%) – dar kartą įvertiname jo nepaprastai “sesijinį” charakterį – šį alų, turintį daug giros bruožų

Be žodžių

(berods jo gamyboje ir naudojamas ruginės giros ekstraktas), galima skanauti nepavargstant. “Linksmųjų vyrukų” (6%), iš pažiūros paprastas alus, tačiau amatas šviečia ir čia – ypač ryškus lietuviškas “skrebutinis” salyklas, teisinga porcija apynių, ir nežymi angliarūgštė, visam tam leidžianti pasireikšti.

Su ponu Daujotu yra apie ką pakalbėti, matosi, kad ir jam bendrauti malonu. Sužinome tiek bravoro, tiek Varniukų alaus, tiek aludario istoriją – beje, mažai kas žino, kad jis yra… žemaitis! Paklaustas, ar jam aktualios naujos įstatymų

V. Daujotas savo bravore

pataisos dėl PET taros ir stiprumo apribojimo, jis tik numoja ranka – stipraus alaus neverda, į butelius nepilsto – alaus paklausa tokia, kad vos spėk bačkom vežti. Kokia šio bravoro sėkmės paslaptis? Turbūt ypatingas dėmesys bei pagarba kiekvieno žingsnio kokybei, verslo intuicija, ir rūpestis, kad galutinis alaus vartotojas gautų “tobulą bokalą”.

Iš bravoro išeiname pakylėtos nuotaikos, į autobusiuko bagažinę gula dar tuzinas litrų alaus kontrolinėms degustacijoms ir lauktuvėms, traukiame link aludariais garsaus Jovarų kaimo. Pirmiausia užsukame į A. Grigonio bravorą, šio bravoro kieme esantį barą lankiau  prieš penketą metų. Vėlu, gauname progą tik trumpai užmesti akį į gamybines patalpas, užsiperkame alaus ir judame toliau.

Narsusis aludarystės paslapčių sargas

Tame pačiame kaime – garsiausia Pakruojo, o gal ir visos Lietuvos aludarė-moteris Aldona Udrienė. Nedidelėje sodyboje mus pasitinka ne tik pati bravorėlio savininkė, bet ir jos kudlotas šuniukas, išlindęs iš… alaus bačkos. Vietos apsisukti nėra tiek daug, atvėrę pirmąsias duris iškart patenkame į bravorėlį – bravoru tokio dydžio įstaigą liežuvis neapsiverčia vadinti. Tiesą sakant, tai mažiausia mano kada nors matyta tradicinio alaus gamybos įstaiga. Fermentavimo vonia – beje, vienintelis ir naujausias įrenginys, kuriuo Aldoną pakeisti anksčiau naudotą tradicinį medinį kubilą privertė higienos ir sanitarijos tarnybos. Vonios talpa atrodo, nedaug skiriasi nuo mums įprastesnių maudymosi vonių.

P. Aldona prie fermentavimo vonios

Nepaprastai įdomu klausytis ponios Aldonos porinimų apie jos alaus gamybos ypatumus ir niuansus. Visų jų atpasakojimai užbaigimi: “teip kaip tėvelis mana dari.” Mane ypač domina mielių klausimas – nes žinau, kad Aldona yra viena iš nedaugelio aludarių, naudojančių unikalias “šeimos” mieles. Kadangi mielės yra alaus siela, tad autentiškiausias alus, tikrasis paveldas ir yra šis, virtas su savomis mielėmis.

Šiais laikais mielių užkasti nebereikia

Mielės išlaikytos per kelias kartas, jas ypač saugant, laikant vėsiai, ir atšviežinant specialiu mažu alaus užmaišymu net tada, kai pardavimui alaus virti poreikio nėra. Aldona prisimena, kaip jos tėvas, atėjus laikui alų virti, eidavo į daržą “mielių pakasti” – mat šios būdavo prieš tai užkastos į gilesnę duobę, žinoma, prieš tai supylus į asotį, kuris savo ruožtu būdavo uždengiamas kibire su šaltu vandeniu. Taip užkastos mielės būdavo pastovioje vėsioje temperatūroje – būtinoje sveikoms gyvoms mielėms išsaugoti.

Su puta

Daug įdomybių pripasakoja Aldona, ir tai yra turbūt artimiausias prisilietimas per pasakojimą prie autentiškos tradicijos, kokį man yra tekę patirti. Vaišės – proga kitiems pasakojimams, ir atskirame degustacijų kambaryje palėpėje, kur jautiesi kaip kaimietiškoje troboje pas močiutę, jau staltiese padengtas stalas, nukrautas užkandžiais ir bokalais. Ponia Aldona neša alų pilnais ąsočiais su virstančia per viršų puta – ir šaltą ir šiltą, pagardintą medumi ir sušildantį vėsoką pavasario vakarą. Alus skanus, gaivališkas, malšinantis troškulį, tipiško nevirintam tiršto kūno ir tipiško lietuviško tradicinio skonio, “dirviško” ar “žemiško”, kuriame nardo “mediniai” apyniai – galbūt tai “apynių arbatos” naudojimo rez ultatas.

Šiandien poniai Aldona pačiai vienai alaus išvirti jėgų nebepakanka, tad ji turi nusamdžiusį pagalbininką, jaunesnį, gabų vietinį aludarį . Šis “auksinių rankų”, tačiau matyt neramios sielos, dingęs iš kaimo jau antra diena ir niekas nežino kur jis. Šianakt numatytas alaus virimas, ir vanduo jau užkaistas, tačiau be pagalbininko nieko nebus. Senosios aludarės balse susirūpinimas, o akyse – graudulys, kuriame telpa nerimas ne tik šiandienos virimo, bet ir apskritai bravoro bei šeimos aludarystės tradicijos likimo. Po antro bokalo išdrįstu pasisiūlyti į pagalbą, tačiau garbioji aludarė mandagiai atsisako. Mums išvykus, lauks pradingėlio aludario – gal jis pasirodys bent vidurnaktį?

Apynių kepurė!

Ištrūkus į tamsią naktį po tokios turtingos dienos, nesitikėjome, kad mūsų laukia dar vienas vizitas. Tačiau štai autobusiukas suka į pilnaties apšviestą kiemą… taip, tai bravoras. Jis vadinasi “Joalda”, reiškias mes jau Pasvalio krašte, mus pasitinka jaunas aludaris, ir vedasi apžiūrėti. Naktį viskas atrodo kaip kokio pogrindinio veiksmo arena, ir nors vienas iš alų vadinasi “Vulkano”, kitas “Soprano” (8.5%), tei ne vien cosa nostra (t.y. ne vien vietinio kaimo reikalas). Čia gaminamas ir puikus 5.2% “Pasvaliečių” alus, kurio galima rasti ir kai kuriuose sostinės baruose (jį ragavau “Visų šventųjų”). Apmaudu, kad savo amatą šie aludariai švaisto ant kelių rūšių 8+ stiprumo alaus, skirto vietiniams laipsnio mėgėjams.

Smagiai degustuojame, pasišnekučiuodami su linksmuoju bravoro aludariu-bendrasavininku, ir į nakvynę Balsių malūne išjudame jau puikiai apšilę naktinei kanadietiškų lauktuvių degustacijai.

Pasvaliečių vaišės

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (III dalis)

Biržų aludaris ir salyklo pardavėjas

Salyklo parduotuvė Biržuose

Visa grupė dieną pradeda nuo Gintaro baro Molėtuose, vėliau užsuka į Kupiškio bravorą. Aš šią dalį praleidžiu, nes važiuoju tiesiai į Biržus, kur susitinku vietinį aludarį Zenoną – mūsų draugijos nario, taip pat aludario Sauliaus tėvą. Prie naminio alaus bokalo aptariame vėlesnio susitikimo detales. Kartu su Zenonu užsukame pas vietinį salyklo ir apynių pardavėją Petrą, kuris turi atsidaręs parduotuvę ant pagrindinio kelio.

Paveikslas parduotuvėje

Petro parduotuvė šviesi, švari ir tvarkinga – tačiau į ne vietinius savininkas žvelgia kiek nepatikliai. Tik pamatęs, kad šį tą suprantu apie aludarystę, jis atsiveria ir papasakoja apie vietinius aludarius ir jų pomėgius. Labai apsidžiaugiau išgirdęs, kad pas Petrą užsuka ne tiek ir mažai aludarių apsipirkti – net kelios dešimtys. Parduotuvės pasiūla puikiai pažįstama, daugiausia iš kauniečių tiekėjų Alutex/Sulivesta – bazinis lietuviškas ir čekiškas salyklas, vidutinio tamsumo karamelė ir kelios rūšys, daugiau kartesnių, apynių. Amerikietiškieji Cascade apyniai Biržų aludariams nelabai patiko – užtat ypač kartūs Bravo turi kur kas geresnį pasisekimą. Netrukus Petras atneša paragauti ir savo, tradiciškai daromo alaus – nevirinto, kartinto apynių arbata. Kuo puikiausias!

“Rinkuškiai”

Šis bravoras – vienas žinomesnių Lietuvoje, jo produkcijos galima rasti beveik visų supermarketų lentynose, ir bent jau skonio prasme kaip ir viskas žinoma. Kadangi specialus gidas dirba tik savaitgaliais, mus pasitinka komercijos direktorius ir trumpai pristatęs istoriją, veda per bravoro cechus. Cechai naujai įrengti, efektyvūs, viskas atrodo kaip bet kokiame kitame komerciniame bravore. Komercijos direktorius labai užtikrinta, bet prasta anglų kalba ima berti atkaltą maldelę, kurioje neišgirdau praktiškai nieko naujo. Svečiai matyt nedaug ką suprato, nes vėliau restorane manęs klausė – ar tikrai ši darykla, kaip sakė ponas, yra didžiausia Lietuvoje?

Rinkuškiuose vyksta darbas

Trumpa istorija – trys biržiečiai, vietiniai aludariai, šią daryklą atidarė iškart po nepriklausomybės atgavimo, 1991 m. Pradžioje darė alų pagal kaimiško alaus gamybos tradicijas. Iki šiandien įmonė daug investavo, labai smarkiai išaugo - šiandien įmonėje dirba 111 žmonių, pagaminima 13 mln. litrų alaus, ji priklauso didžiųjų aludarių asociacijai. Beje, Rinkuškiai labai didžiuojasi esanti vien lietuviško kapitalo įmonė, direktoriumi ir šiandien tebedirba vienas iš daryklos įkūrėjų. 2001-aisiais ji perėjo vien tik prie klasikinio alaus gamybos.

Rinkuškių eksportas

Siūlomas asortimentas – keliolika rūšių lagerio tipo alaus. Visi alūs gan salyklingo charakterio ir aromato, subalansuoti. Aš asmeniškai nesu fanas, tačiau sutinku, kad tai normalios kokybės alus. Beje, komercijos direktorius gyrėsi, kad “Rinkuškiai” stipriai eksportuoja – tiesa eksportas sudaro tik apie 1% (pagrindinės šalys – JAV, Latvija, D. Britanija). Teko pamatyt ir porą eksportuojamų į JAV rūšių – tai 12% stiprumo “Welka Sila” (su lenkišku ereliu) – matyt skirta JAV lenkų imigrantams. Turiu įtarimų, kad tai tas pats alus, kuris supilstytas į gražius, talpesnius butelius, ir tapo lietuviška naujiena – trečiuoju, 12% “Sambarių” alumi (kiti du – 5% ir 8%). Kitas, jau girdėtas – Lobster Lover, 9.5% eurolageris JAV parduodamas po $2.49 (t.y. gan pigiai) – jo tikslinė auditorija man taip ir liko paslaptimi. Futuramos Zoidberg’o fanai?

“Alaus kelio” restoranas

Iškart iš bravoro buvome atlydėti į greta pastatytą firminį restoraną “Alaus kelias“. Dviejų aukštų, erdvus, šviesus ir modernus, jis dvelkia tuo pačiu versliu veržlumu (ar veržliu verslumu?), kaip ir bravoras – ne veltui pernai jis buvo pripažintas ir  „Sėkmingiausia metų turizmo maitinimo įstaiga.“ Skamba komercinis radijas, tad sąsają su istorija ir aludaryste palaiko tik senovinis Biržų žemėlapis per visą sieną ir nedidelė senų rakandų ekspozicija antrame aukšte – bet čia mums jau paruoštas stalas su tipiškais užkandžiais ir keliomis rūšimis alaus buteliuose. Tuoj pat vienas po kito nešami ąsočiai su nepasterizuotu alumi. Neblogai papietaujame, ir judame toliau.

Būtautų dvaras

Apžiūrinėjame dvarą. Foto: Vidmantas Laurinavičius

Jau vakaras. Privažiuojame Būtautų dvarą, gražų raudonų plytų pastatą, kurio atstatymą esą šefavo net A. Brazauskas, ir net specialias plytas užsakinėjo iš kažkur toli. Šis dvaras per visą sovietmetį turėjo savotišką svarbą – jame buvo ne tik verdamas alus, mėgtas ne tik vietos kolūkio vadovų, bet ir sovietinės nomenklatūros ratų – tų pačių, kuriems čia buvo įrengtas net viešbutis su kaskadiniais baseinėliais ir kitais malonumais (apie tai esu skaitęs kažkur kitur). Kas vykdavo už tų sienų, dabar jau nedaug kas papasakos. Užtat mes gavome progą pamatyt, kaip už jų šiandien gimsta vienas reikšmingiausių lietuviškų alų – Būtautų dvaro tamsus ir šviesus alus.

Kodėl toks reikšmingas? Todėl, kad būtent Būtautų alus buvo pirmasis, atsiradęs Vilniaus (o vėliau ir kitų miestų) restoranuose, parodęs miestiečiams, kad lietuviškas tradicinis alus – tai nebūtinai patarle tapęs “1 mažai, 2 perdaug”, o priešingai – išties kokybiškas, turtingo, puikaus skonio gėrimas, vertas alaus vardo. Būtautai sugebėjo suderinti modernų įvaizdį su tradiciniais skoniais, ir netgi pralaužti ledus tikram alui į supermarketus (pradžia buvo “Iki Gurmanai”, Būtautų alus šiuo vardu parduodamas ir šiandien).

Po švarų, dideliais langais bravorą mus vedžioja ne vadovai, o paprasti darbuotojai – aludaris, pagalbiniai. Jie paprasti, mandagūs ir kuklūs . Užklausti trumpai, bet mielai papasakoja kokią detalę. Aplankome fermentacijos kambarį, kuriame – nedidelės stačiakampės, iš išorės raudonom plytelėm padengtos atviros fermentacijos vonios, poroje jų burbuliuoja mielių kepurė – iš to spėju, kad tai viršutinio rūgimo procesas (kitaip tariant, darosi elis o ne lageris). Kitame kambaryje – dar mažesnės mielių surinkimo ir plovimo vonios.

Tiesa slypi anapus... metalo

Eidamas grupės gale, kiek ilgiau užsibuvau brandinimo kambaryje, kur išrikiuotos kelių tonų vertikalios talpos. Ant daugumos jų – pažįstamo alaus pavadinimai (tame tarpe ir “I.O. Boiko”, kurio gamyba perkelta laikinai čionai, kol Kurklių bravoras atnaujinamas – ta proga alus prarado net apibūdinimą “tekintas”), tačiau galinėje eilėje pastebiu kai ką įdomaus. Ant vienos iš talpų kabo man dar nematytas užrašas. Kas tai? Kaip tyčia prieš tai šnekučiavausi su vieno būsimo naujo restorano Vilniuje savininkais, kurie ruošiasi pas save pilstyti ekskliuzyvinį alų. Minėtas pavadinimas sutampa. Esu tikras, kad tai tas pats alus. Pasivijęs darbuotojus, klausiu, tačiau daug išpešti nepavyksta – “eksperimentas”. Su šiuo alumi man dar teks susidurti, bet apie tai – vėliau.

Kabinete, panašiame į direktoriaus, ant stalo jau išrikiuotis firminės taurės. Ragaujame Būtautų tamsųjį, rodos iš butelio, bet tiesiai iš bravoro rūsių. Pažįstamas gaivus, salyklingas, malonus ir kompleksiškas skonis, ir labai lengvas prieskoniškumas. Neslėpsiu – tai vienas mano mėgstamiausių tradicinių alų, tačiau čia, bravore atrodo, kad jis toks… minkštai tirštesnis, putojąs. Suprantama – šviežias, koks tik gali būti. Užsienio svečiai taip pat mėgaujasi ir čepsėdami giria.

Puikus egzempliorius

Grįždami į Biržus, dar prasukame pro “Astravo” bravorą – tai buvęs “Ponoras”, nesenai pakeitęs pavadinimą. Jau vėlu, viskas uždaryta, ir mus pasitikęs sargas pataria užsukti kitą dieną.

Vėl pas aludarį

Vakarop jau visi atsibeldžiame pas aludarį Zenoną, kuris jau padengęs stalą užkandžiais. Ant stalo tuoj atsiranda bokalai, o iš rūsio pradeda eiti naminis alus. Mėnesio brandinimo, dviejų savaičių… trečias – darytas kažkokiam draugų susitikimui. Kompanija įsidūzgia, ima lietis istorijos ir juokai. Mėgaujamės tikru biržietišku svetingumu. Zenonas pasakoja apie tai, kad kadaise, uošviui padėdamas,  išmoko daryt alų – žmonos tėvas ir brolis buvo tradiciniai aludariai. Vėliau parduotuves užvertė pigiu gamykliniu alumi, ir žmonėms neberūpėjo naminis alus, net šventėms. Tėvą vėl alų daryti paskatino sūnus Saulius, Tikro alaus draugijos narys, pats darąs alų namie. Zenonas neša savo alaus į dažną šventę, kur sulaukia populiarumo ir “respekto”. Šalia tradicinių būdų nevengia pritaikyti ir keletą iš sūnus išmoktų naujų gudrybių – pavyzdžiui, “sausą” apyniavimą. Zenonas juokiasi, kad labai sunku žaliam aluje paskandinti apynių maišelį, ir rodo marmurinius kiaušinius, kuriuos naudoja kaip svarmenis.

Svetingoji aludarių šeima

Galop iš rūsio atnešamas ketvirta rūšis – trečiokas, kurį aludaris juokais net pavadina “gira”. Lengvas, putotas, tikras sesijinis alus. Kokio jis stprumo? Sunku pasakyti, gal 2, gal 3% – Zenonas pasakoja, kad įdėjęs nedidelį kiekį cukraus, kad geriau fermentuotųsi – tačiau skonyje jokių nemalonių ataskonių nesijaučia, priešingai - jis skalsus, labai aromatingas, gausiai pagardintas apyniais.

Grįžęs į viešbutį, Beer Connoiseur žurnalistas siunčia skubią elektro-telegramą savo draugams Kanadoje:

Just came back from an a-ma-zing evening at an unregistered countryside Lithuanian homebrewer’s house in Biržai. His 1% third-running brew was as delightful as his regular-strength beer. Earthy, frothy, herbal, all subtle and nuanced. One of the best beer-y experiences in my life!

Biržų svečių namų "medžiotojų" kambario fragmentas

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (II dalis)

Foto: M. Thibault

‎4 dienos, šimtai kilometrų, 19 bravorų – taip atrodė tarptautinės komandos turas po Šiaurės Lietuvą, iš kurio ką tik grįžau. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuo pernai rudens tęsėsi susirašinėjimas su kanadiečiu alaus autoriumi, žurnalistu Martin Thibaut apie lietuviško alaus kultūrą – aludarystės tradicijas, pačius alus, kuo jie ypatingi, kuo skiriasi. Kaip jau buvo minėta, vyksta medžiagos rinkimas būsimai knygai “Beer Paradises of the World”, į kurios žemėlapį bus įtraukta ir Lietuva. Pagaliau Martin’as su džiaugsmu pranešė, kad kovą atvyksta į Lietuvą, o jo kelionę finansuoja garsus JAV ir Kanados alaus profesionalų žurnalas Beer Connoisseur. Martin’as yra šio žurnalo darbuotojas ir ruoš 6-7 puslapių centrinį straipsnį apie Lietuvą ir jos alų.

Beer Connoisseur

Pradėjome planuoti turą, netrukus prisijungė dar trys kanadiečiai alaus degustuotojai. Kad jau taip, pakviečiau dar keturis pažįstamus alaus autorius – vokiečių žurnalistus Ralph ir Thom, bei vienus produktyviausių RateBeer apžvalgininkų – tai ir Lietuvos ratuose jau ne vienam pažįstami britai Phil ir Anna, teisėjavę ir Sambarių 2011 alaus taurėje.

Nors pačiam teko keliauti per Šiaurės bravorus, nusprendžiau pakviesti “Vidmą” Laurinavičių suderinti logistiką ir lankytinus bravorus, nes jis bene vienintelis iš man pažįstamų profesionaliai užsiima alaus turizmu, be to asmeniškai pažįsta daugelį mažųjų aludarių. Iš bene 50-ties šiandien veikiančių bravorų buvo atrinkta apie 20, tačiau į turo dienotvarkę įtraukiau ir apsilankymą pas seną Biržų aludarį, kuris verda alų namie – net nemaniau, kad jis taps viena iš turo žvaigždžių, nustebinęs svečius ne tik keturiom rūšim savo alaus iš rūsio, bet ir autentiškais pasakojimais iš aludario kasdienybės. Turo dienotvarkė buvo įtempta, tačiau užteko laiko ir apžiūrėti bravorus, ir išdegustuoti didžiąją dalį jų daromo alaus, ir net apsižvalgyti po apylinkes.

Man asmeniškai buvo nuostabiausia sutikti tikrus, žavius žmones, kuriančius alų, kurį ir gerbiu ir mėgstu, pamatyti jų neapsimestinę meilę amatui, tradicijoms, švytintį entuziazmą ir nepalaužiamą pasiryžimą tęsti tai, ką darė jų tėvai ir seneliai. Neįkainojama girdėti jų pasakojimus su visomis smulkmenomis, kurios kartais atskleidžia kokią technologinę detalę, kuri pasirodo besanti kitokia, kartais net esminė jų alaus skonį lemianti ypatybė. Supratau, kiek svarbus posakis “kiekvieni namai alų verda savaip”. Bendraujant labai pravertė aludarystės proceso žinojimas, įgytas per kelerius metus eksperimentavimo, nes – kaip paklausi, taip ir atsakys.

Aludaris Čižas vaišina svečius. Foto: Tikro alaus archyvas

Smagu pamatyti, kad tikro lietuviško alaus kultūra ir tradicija sėkmingai atsinaujina. Buvo sugriauta keletas mitų, vienas jų – esą mažosios daryklos išgyvena tik iš stipraus alaus. Atvirkščiai, geriausiai šiandien (iš)gyvena tos, kurios persiorientavo į silpnesnio alaus gamybą – o persiorientuoja kone kas antra, ne vienas jau ir apskritai nustojo gaminti stipriuosius. Net ir stiprus alus, gaminamas likusiose daryklose, pasirodė esąs tikrai ne tokios blogos kokybės, kaip apie jį buvo manoma – daugelis ragautų neturi stipraus alkoholio pojūčio ar nemalonių poskonių. Šito nepasakysi apie didžiųjų daryklų “alkoholio bombas”…

Nors maniausi išragavęs daugumą lietuvos mažųjų daryklų alaus, vistik buvau nustebintas keleto naujų atradimų. Du jų – gaminami Aukštaitijos bravorų grupės – dar bandymo stadijoje, bet labai tikiuosi, kad jų netrukus galės paragauti ir malonūs šio blogo skaitytojai. Taip pat iš naujo atradau keletą jau seniau žinomų alų, kurie tieisai iš aludario statinės rodos (o gal ir tikrai) turi dar geresnį skonį – čia galiu paminėti Jovarų (A. Ūdrienės), Paliūniškio (Gurų šeimos), Piniavos, Davros, Butautų dvaro, Čižo, Trakiškių/Miežiškių…

Aludaris D. Lopeta pasakoja svečiams apie Vasaknų dvaro bravorą. Foto: Tikro alaus archyvas

Na o kaip jautėsi svečiai? Kaip devintam danguje:) Ir ne dėl to, kad jiems trūktų įvairaus alaus savo šalyse. Tikri alaus medžiotojai, Šiaurės Lietuvoje jie jautėsi kaip naujo alaus kontinento kolumbai. Juos domino neįprasti skoniai, kvapai ir ataskoniai, būdingi tik šiems kraštams – ir to rado su kaupu. Juos stebino kokybė, skonio skaidrumas, alaus kompleksiškumas, ir žinoma, tie patys žmonės. Štai citata apie vieną, gana ypatingą alų: “Tokio alaus vokiečiai padaryt nesugebėtų. Tokio delikatumo negali išgaut ir amerikiečiai. Vieninteliai, kurie sugebėtų pasiekti tokį kompleksiškumą, yra belgai” (bet apie tai vėliau.)

Labai įdomu pažvelgti į gerai pažįstamą (alaus) kultūrą iš šalies, kito akimis, apibendrinti panašumus ir išskirti skirtumus. Per kelionę pavyko surinkti nemažai informacijos, nufotografuoti, įrašyti, ir žinoma, išragauti. Tikiuosi šiomis savo ir kitų įžvalgomis pasidalinti ir šio blogo puslapiuose. Tikiuosi, tai padės susigaudyti ir jums, jei patys organizuote panašią kelionę.

Tad… bus daugiau:)

Aplankyti (ar bent trumpai sustota prie) bravorų: Kupiškio alus, Gintaro (Molėtai), Rinkuškiai (Biržai), Būtautų dvaro, Astravo (buv. Ponoro); Biržų alus, Dvareliškių, Jolus (Jono Morkūno), Rozalimas, Davra, A. Grigonio (Jovarai), Jovarų alus (A. Ūdrienės, Jovarai),  Joalda (Joniškėlis);  Čižo, Vasaknų dvaro, Piniavos alutis (Panevėžys), Su puta (Panevėžys), Miežiškių (Panevėžys), Trakiškių (Panevėžys), Taura (Panevėžys), Alaus purslai, Linkuvos.

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (I dalis)

Kuriuose – netrukus bus patikslinta, tačiau režisieriui kiną darant pagalbininkavęs “Vidma” Laurinavičius patvirtino, kad pirmas seansas įvyks jau kovo 7 Panevėžyje, tiesa tik su pakvietimais.

Apie šį filmą jau rašėme, dar keletą įdomių detalių pateikė Modestas iš Kauno.

Laikai:

• Kovo 11, 17:30 – “Bambalynė”, Stiklių g, Vilnius (tik su registracija tel. 867673937)
• Kovo 14, 19:00 – “Tauros Loftas”, Panevėžys
• Kovo 15, 20, 22 d. 18:30 – “Alaus namai”, A. Goštauto 8, Vilnius
• Kovo 2930 d. 19:00 – “Žvejų baras”, Klaipėda

Pabaigai – Vlado Braziūno eilėraštis, inspiravęs kino filmo pavadinimą (jį kitame A. Baryso filme “Iš naminio audimo dainos” skaitė eilėraščio autorius)

Vladas Braziūnas

vys par to ãlo

Dievs žmõgo mėlэje be gãla
jam ėš grõba padãre Jievo
pamãte, ka žmõg ė dã negañ –
ėš mieže padãre ãlo

apėpyne apynės’
ė dainom sotartynėm

pėrmoćiáus’ būva als,
paskiaũ būva žõd’s –
ėš àlos pasául’s atsėrãda

ožtàt po šiai dienė
márga pasáule
gražiáusios pràdžios
jaškõk Pasvaly
àlos kobėly

kor jáuč’s
ėš miesta gėrba ėšlypės’
aptaisyts vainykэs apynių
lėg ka Velykos vys būt a Sekmynės’ –
lėnksmiáus’ švėñte be gãla, –

vys par to ãlo!
vys par to ãlo!..

Fabijoniškės, 2000.VI.6

Braziūns, Lads. patyltė’s skregždės’ [p.31]; toks boryms; uokss tep Devūle šėrdės’; vys par to alo; „ont vėdūnakče dūgna juosva…” [p.32]; posėkalbėjoms so poėt, katras verke, ka niekam nerūp’; pog; „tė to prėdžiaustė…”; jei ne klojyma dūrs’ [p.33] // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2002. – Nr. 1. – P. 31–33;

Iš naminio audimo dainos = Из песни домотканой [kino filmas]. – Arvydo Baryso kino kompanija, 2008. – Vlado Braziūno eilėraščai skaitomi autoriaus, jų vertimai į anglų, latvių, italų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas rodomi titrais;

Braziūnas, Vladas. Saula prė laidos. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. – P. 18, 20.

“Vys par to ãlo” – kino ekranuose nuo kovo 7

Lenkijos alaus entuziastų puslapis ”Browar” kasmet metų pradžioje skelbia geriausio praėjusių metų alaus rinkimus. Šiemet juose gana vienareikšmiškai nugalėjo „Atak Chmieliu“ („Apynių ataka“) nuo kažko, kas pasivadino „Projekt Pinta“. Kas už jo stovi? Tai – Grzegorzas Zwierzyna ir Marekas Semla. Pirmasis iš jų yra gerai žinomas kaip „Zywieco“ daryklos smuklės, o taip pat kolekcionierių mugių ir alaus festivalių tenais organizatorius, kitas žmogus dirba prie alaus platinimo. Tuo pačiu, jie ilgus metus jau virė alų sau namuose. Dabar – įsteigė savo „bravorą“.

Iniciatoriai nuo pat pradžių neslepė, kad projektas kiek nusižiūrėtas nuo danų „Mikkeller“ „klajojančios aludarystės“. Vienu žodžiu, vyrai sugebėjo išsinuomoti bravorą ir jame per metus išvirti 11 limituotų partijų, kurios buvo parduodamos specialiai apipavidalintuose buteliuose, ir tik keliose vietose – kaip pilstomas alus. Pats bravoras „Na Jurze“ Zawierce miestelyje prie Krokuvos, beje jame jau yra lankęsis „Alutis.lt“. Taigi kadaise blankokame ir neįdomiame bravore pagal kito namudinio alaus entuziasto Ziemowito Falato receptus buvo išvirtas pirmiausia jau minėtas AIPA, tada Schwarzbier, klonuotas klasikinis lenkiškas alus Grodziskie, bock‘as, avižų stautas ir taip toliau…

Projektas supurtė kiek prisnūdusią Lenkijos mažųjų daryklų sceną, ir antroje vietoje daug kur likusio „Ciechan“ bravoro „kūryba“ po realios apynių atakos jau neatrodo tokia įdomi. Apie didžiuosius, net nekalbu.

Nepaisant to, tam tikras judėjimas naujų, tirštesnių, gal elinių rūšių gamybos link jaučiamas ir kitur Lenkijoje, ypač pietinėje jos dalyje. Praėjusiais metais čia kai kurie bravorai perpirkti (pvz. GAB), kitur – bandoma atidaryti naujus (gruodį naujas duris atvėrė Zamosc mieste prie Lublino).

Tarp beer pub’ų laimejo Bierhalle Warszawa, tarp didžiųjų – Zywieco reanimuotas Bockas.

O jei važiuosite apsipirkti – arčiausiai Lietuvos, Baltstogėje neseniai duris atvėrė įstaiga, iš naujo pavadinta „Multibrowar“ (Malmeda gatv4je 8). Tačiau neapsigaukite – tai nėra koks multibravoras ir net ne mikrobravoras, o tik „pilstyklė“. Tiesa, ne bet kokia pilstyklė, o užeiga… turinti 18 kranų. Čia galėsite paragauti alaus, tame tarpe gyvo, iš tokių mažiau žinomų daryklų kaip „Kormoran“, „Amber“ ar „Jagiełło“. Be abejo, garbingą vietą tarp tų kranų užima ir „Vilniaus alus“. Augančiu lietuviško alaus eksportu, taip pat pasidžiaukime!

***

Lenkijos brovarų žemėlapis Google Mapsams

O mūsų renginių kalendoriuje rasite informaciją apie Vroclavo gero alaus festivalį. Ten pirmiausia ir pristatomas projektas Pinta.

***

Projekt Pinta ir kitos Lenkijos alaus naujienos

• Visų šventųjų baras (Visų Šventųjų gatvė 7, Vilnius), vasario 3-ąją kaip tik bus jau metus beveikią. Pats dar neapsilankiau, bet apie šią vietą jau girdėjau ne vieną teigiamą atsiliepimą. Biržų, Čižo, Dundulio, Primator alus (stautas) – nuotraukoje suskaičiavau ar ne 14 kranų. Akustiniai, rokavi koncertai ir kiti įdomesni renginiai. Turi tik Fcbk puslapį, bet “Barų reido” blogas nesenai nuėjo ir aprašė. Beje jei jau ten būsit, užsukit ir į toje pačioje gatvėje mūsų draugų naujai atidarytą meksikietišką restoraną “Sofa de Pancho” .
• Kitą jau senai veikiantį barą “Marsas” probėgšmais paminėjom, nors jis būtų vertas atskiro posto. Ok, baro savininkai mūsų draugai, bet jei ir nebūtų, būtų verti pagyrimo. Jei ne dėl alaus pasirinkimo, tai dėl išradingos, vis atsinaujinančios programos, taiklios ikonografijos ir žinoma, gero maisto – nuo tikrų fish’n'chips iki burbono su virtom kukurūzų burbuolėm. O šiom dienom jie bene pirmieji Lietuvoje ant krano pastatė ir britišką sidrą (Westons). Šį vakarą prie jo dar gausit ir obuolių pyrago.
• Atviro alaus klubas taip pat švenčia metus veiklos, ta proga Modesto bloge - interviu su svetainės kuratorum Simonu ir vienu iš narių, nesenai įkurtos Lietuvos aludarių asociacijos valdybos pirmininku Gyčiu.
• Amerikoje gyvenantis lietuvis aludaris Dainius Zalensas užsiminė, kad brewpubui “Busi trečias” pasiūlė savo alaus receptą, su kuriuo baras dabar eksperimentuoja ir jei pasiseks, galbūt pateiks savo lankytojams. Daugiau detalių recepto autorius prašė kol kas neskelbti.
• “Kanapinio” alumi pagarsėjęs Panevėžio Habilitas - dabar bene jau persivadinęs į Taruškų alaus bravorą - netrukus planuoja išleisti naują šio alaus atmainą – su kanapių sėklomis. Idėja gal ir ne nauja, net Lietuvos namudiniai aludariai jau turi keletą tokio alaus versijų, bet visgi koks “Kanapinis” be kanapių? Pasak aludarių, medžiagų teko ieškoti užsienyje, nes Lietuvą vis dar vienintelėje Europos Sąjungos šalis, kurioje šią kultūrą (naudojama pluoštui, aliejui) vis dar draudžiama auginti.  Beje mažai kas žino, kad originalų “Kanapinį” kūrė dabartinio Širvėnos bravoro (Dundulio) įkūrėjai. (Taruškų bravoro atstovai užtikrino, kad recepto autorystė visgi priklauso jiems, o ne “Širvėnai”.)
• Kitas Panevėžio bravoras “Taura”, kaip ir jų prieteliai minėtieji Širvėnos bravoras, o taip pat Kupiškio bravoras, intensyviai eksperimentuoja su naujomis medžiagomis: salyklais, apyniais, mielėmis. Prieš keletą dienų Tauros “Lofto” lageris (sako, kad jie ten ir kažkokį klubą daro) pasiekė Klaipėdą, kur jo teko paragauti. Minkštas, silpno kūno, salsvokas lageris, primenantis Krušovice, nepasirodė kažkuo ypatingas, bet kai toks šviežias, tai nieko taip gerkle slysta. Jei toliau ta kryptim, gal galima sulaukti ir įdomesnių naujienų. Kaip supratau, šiuo metu bręsta nauja partija su naujomis Saflager S-23 mielėmis.
• Liūdna žinia iš Lietuvos šiaurės – Kupiškio salyklidė, kurioje teko lankytis iškart po atidarymo 2010-aisiais, neatlaikė rinkos svyravimų ir kaip suprantu, jau uždaryta. Įmonei, susijusiai su “Aukštaitijos bravorų” grupe, dabar ieškoma pirkėjų. Viena iš nesėkmės priežasčių – grūdų kainų svyravimai. Kupiškio salyklą pirkdavo kai kurie Lietuvos bravorai ir namų aludariai.

Naujienų srautas, 2012 vasaris

Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas dar nepalaikė.

Didžiojo bambalio mirtis, stipriausio atsisakymas, aludes imituojančių kioskų ribojimas – skamba iš dalies patraukliai, ypač jei įgyvendiname kažkieno žydrą svajonę apie skandinavišką išblaivėjimą ir „Systembolaget“ Lietuvoje.  Tuo pat metu galutiniame variante liko daug keistenybių, pvz. prekyba alumi degalinėse leista iki 2016 metų…

Tačiau, tegu ir neturėdami tikslių duomenų (pvz. ar ateityje ribojamas stipriausias alus nuo 7 iki 9,5% tikrai sudarė nuo 20 iki 25% viso alaus pardavimų?), pabandysime pasidalinti keliais komentarais ar įžvalgomis.

Kam tai naudinga?

Didiesiems alaus gamintojams blogiau nebus. Jei alus verdamas „srauto“ principu, pareguliuoti „High gravity“ aparatą, kad skiestų iki 7,5%, o ne iki 8% – tikrai nėra sunku. O ir stipriausi „pseudo bock“ stiliaus prekių ženklai yra kaip tik „po stiprumo“ riba. Didieji aludariai niekada daug į patį stipriausią alų neinvestavo, tai jo išnykimas jiems netgi naudingas. Įstatymas neužkabina ir santykinai įdomiausių didžiųjų rūšių, kaip „Utenos Porteris“ ar „Gubernijos Kunigaikščių“. Kitas dalykas, kaip bus su PET platsmasiniais buteliais, bet tai, kaip sako, jau visai kita istorija.

Įstatymas, taip, smogs vidutiniokams. Bet, pripažinkime, jie patys sau visus tuos metus kasėsi duobę, viešai deklaruodami natūralumą, o realiai nemažai dirbdami dėl lokalinių „anatolijaus smūgio“ megėjų…  Pasikliaudami pačiu stipriausiu „euro lagerio“ tipo alumi, parduodamu 50 km nuo daryklos spinduliu. Abejoju, ar koks alaus gurmanas pasiilgs „Kablio“, „Kipšo“, „Baro“, „Smūgio“, „Tarano“ ir taip toliau. Galėdami eiti kad ir „Primator“ ar „Brūveris“ keliu, kurti alaus rūšių/stilių įvairovę, „mažieji“ Lietuvos aludariai pasirinko (pa)prastesnį kelią.

Poreikis kurti įvairovę ir pasirinkimą

Bent jau "Pikto" alaus (8.5%) krano šioje kaimo pilstyklėje neliks (Foto: Tikras Alus, Pakruojis)

Dabar vidutinės mažosios kaip ir turi vienerius metus iki įstatymo įsigaliojimo… Kurie grečiausiai bus skirti „pakoreguoti receptūroms“, ir įsigyti tiems mažesniems 1 litro bambaliams, į kuriuos jau eina Biržų ar Bauskės alus. Po didiningo „Šnekučio“ žygio į Vilnių, visi susiprato, kad ~5% alus sostinėje važiuoja lygiai taip pat, kaip 9+% Šiaurės Lietuvos kabokėliuose. Deja, provincijoje (ir ne tik) stipriausiam alui yra didelis konkurentas – pigus vaisių vynas plastmasiniame butelyje, o jam, atrodo, ribojimų pamiršta pritaikyti.

Realiai žiūrint, vienintelė ilgametė originali tradicinė rūšis, buvusi net sovietine receptūra, kuri nukentėtų nuo įstatymo yra „Biržiečių“.  Legendinis „stoutas“, kurio stirpumas – būtent 8%…  Kuriam pristatyti, populiarinti jo virėjai pastaruoju metu nebeskyrė dėmesio, jis liko nišiniu reikalu. Aistringų tamsaus alaus pasiilgusių studentų tarpe tirštą „Biržečių“ saldumą pakeitė lengvesni „Varniukai“ – neabejotinas naujos kartos hitas.

Mikro darykloms, tai yra restoranams – bravorams įstatymas turės mažiausiai įtakos. Galbūt galbūt šitame mikse dar vertas paminėti Vilniaus Alaus „13 statinų“, bet prisipažinkime patys, jis buvo ir pakuojamas kaip konjakas, ir greičiau priklausė suvenyrinei rungčiai kuo stipresnį alų išvirti. Dar tas brangus Kauno „Geros progos“ alus – irgi suvenyrinis, tačiau čia butelis jau perdėtai milžiniškas. Vėlgi – tai vargu ar buvo realaus paveldo dalis.

Dalies belgų tremtis

Na ką, ant galo turim importuotojus. Kokybiško bet sripresnio belgiško, britiško alaus mėgėjai bus nuskriausti. Garsioji trapistų alaus „Chimay“ šeima jau išskirta. Štai dabar išeina, kad prekybos centro lentynoje „Chimay Première“ (arba „raudonas, 7%”) galės būti, o  „Chimay Triple“ („geltonas“, 8%) ar „Chimay Grande Reserves“ (arba „mėlynas“, 9%) – ne. „Leffe Blonde“ ir „Leffe Brune“ – prašom, o štai „Leffe Triple“ (8.5%), „Leffe Radieuse“, „Leffe Vieille Cuvée“, „Leffe 9“ – banned in LT.

Įdomu, kad visos trys išpopuliarintos Lietuvoje „Grimbergen“ rūšys – „Blanche“ (6%),  „Dubbel“ (6,5 %) ir „Blond“ (6,7 %) nesunkiai telpa po reikalavimų kartele, o štai jei koks kvailys sumanytų čia atvežti ir „Trippel“ su savo 9%, tai jau būtų nelegalu. Iš viso, atrodo, nukentėjo visi “trigubo salyklo” Belgijos alūs.

Laimė, kažkaip prieš pat įstatymo priėmimą Seimas atsikvošėjo, ir leido tokiu belgišku alumi prekiauti baruose – todėl restoranai „Rene“ ir „Belgai“ Vilniuje gal nebus kitąmet uždaryti. Ribojimų prožektoriai dabar nukreipti į pseudoaludes – jos turės įrodyti, kad ne tik alumi „bambaliais“ prekiauja, bet ir išalkusiam naktį ruošia šiltą maistą. Ar tai reikš, kad šalia sulūžusio plastmasinio staliuko- skėčio nakčiai bus pastatyta ir neveikianti mikrobanginė, ar kokias rimtesnes permainas Lietuvos užeigų scenoje, pamatysime. Šiaip šis įstatymas duoda geroms užegoms lyg ir naujus šansus kurti alaus vartojimo kultūrą.

Naujos revoliucijos gairės, arba ką daryti?

Pabaigoje norisi graudžiai pajuokauti, kad patiems mažiausiems – naminiams aludariams įstatymo priėmimas gražins tam tikrą romantikos aurą.  Kitąmet – jei tik apsispręsi salinti itin tirštą misą – bus galima prie stalo giminėms pasigirti – kaip kokiems naminės meistrams – ragaukit, čia TAS stiprus! Ir nelegalus! Tokio Lietuvoje prekyboj negausit, tik Belgijoje!

Ironija ironija… Iš tikrųjų, pačio stipriausio (o jei dar su cukrum) alaus gamybos tradicijomis Lietuva neturi ko labai didžiuotis. Kaip ir jo pilstymu į bambalius ir prekyba „načnykuose“. Vis delto, visokie kuriami ribojimai – kurių nėra jokiose Europos šalyse – padėties nepagerins.

Ką mes siūlome, kad ne vien tik kritikuoti?  Seimas turėtų užsiimti apgalvota konstrukcija. Galvoti, kaip nukreipti iš akcizų gaunamus pinigus (mes neprieštarautume, jei tie akcizai būtų gal labiau didinami pagal stiprumą) į pokyčius regionams, kur dominavo „bambaliai“ – kultūrai, sportui, užimtumui gerinti. Pavyzdžiui, kiek baseinų pastaruoju metu mes šalyje atidarėme? Bet tai, ir vėl kita istorija…

Nauji metai, nauja tvarka? Apie alkoholio kontrolės įstatymų pataisas.

Be savanorių pagalbos šis renginys nebūtų pavykęs, todėl pirmiausia ir norėčiau padėkoti – organizatoriams kolegoms ir draugams Simonui, Sauliui, Giedriui; Aistei, kantriai padėjusiai viską koordinuoti ir kūrusiai renginio dizainą, visokeriopą pagalbą teikusiems Donatui, Redai, Tuomsonui, Ruobutui, Tomui Ebo, Vidmai, Mariui ir Jonui, virėjams Beatai ir Artūrui iš “Kultūros”, pranešėjams Linui Čekanavičiui, Viktorui Dagiui, Arvydui Barysui, o taip pat visiems aludariams, parduotuvėlėms ir kitiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems.

Atskira padėka pagrindiniams renginio partneriams ir rėmėjams: VDU Kauno botanikos sodui ir jo darbuotojams Vidai Mildažienei bei Kęstučiui Obelevičiui, bei alaus parduotuvei Beer Barrel, dosniai aprūpinusiai autentiško belgiško vienuolynų alaus degustaciją.

Norėdamas galėčiau ir labai kritiškai įvertinti renginio organizaciją bei įvardinti dešimtis trūkumų – nuo kiek padrikos organizacijos iki pernelyg optimistinio laiko planavimo, tačiau esu tikras, kad pozityvas viršijo trūkumus su kaupu. Vis dar sulaukiame daug pozityvių vertinimų, bet būsime dėkingi ir už konstruktyvią kritiką, kuria galite pasidalinti komentaruose arba el. paštu tikrasalus<@>gmail<.>com .

Toliau – skaičiai ir faktai:

Bendras dalyvių skaičius (su organizatoriais): 110+
Naminio alaus konkurse dalyvavę aludariai: 20
Konkursui pateikta alaus egzempliorių: 31

Alaus konkurso Sambariai 2011 rezultatai

Šviesaus elio kategorija (13 rūšys)

6. Gytis Gurklys (Vilnius) – gnb bblond (belgiškas) (19.2)

5. Žydrius – Arogantiškas bastardas (klonas) (19.5)

4. Eivaras (Kaunas) – Brown Ale (19.8)

3. Egis (Kaunas) – Elis 5.2% (20.2)

1. Gytis Gurklys (Vilnius) – c-elis American Pale Ale (25.4 balai)

Tamsaus elio kategorija (5 rūšys)

2. Donatas Brandišauskas (Vilnius) – Vestuvinis tamsusis (18)

1. Jonas Prapuolenis (JodaZ) (Kaunas) - Tamsus elis (24.2)

Eksperimentinio alaus kategorija (6 rūšys)

2. Jonas Prapuolenis (Jodaz) (Kaunas) – Viskas kas po ranka (18.8)

1. Jonas Prapuolenis (JodaZ) (Kaunas) – Su aviečių stiebais (21.3)

Indian Pale Ale kategorija (3 rūšys)

3. Simonas (Vilnius) – IPA (18.5)

2. Runcė (Panevėžys) – IPA Sau 6% 150 IBU (22)

1. Runcė (Panevėžys) - Imperial IPA 8% (24.3)

Lager / Pilsner kategorija (3 rūšys)

3. Gytis Gurklys (Vilnius) – gnb Helles Bock (21.3)

2. Runcė (Panevėžys) – Pseudopils 4.5% (23.7)

1. Jonas Prapuolenis (JodaZ) (Kaunas) – IPAiškas Pilzneris (24.7)

Bendras TOP sarašas

5. Runcė (Panevėžys) – IPA Sau 6% 150 IBU (22)

6. Runcė (Panevėžys) - Pseudopils 4.5% (23.7)

4. Jonas Prapuolenis (JodaZ) (Kaunas) – Tamsus elis (24.2)

3. Runcė (Panevėžys) – Imperial IPA 8% (24.3)

2. Jonas Prapuolenis (Jodaz) (Kaunas) – IPAiškas Pilzneris (24.7)

1. Gytis Gurklys (Vilnius) – c-elis APA (25.4) – absoliutus Sambarių 2011 nugalėtojas

Dar kartą sveikiname!

Simonas taip pat aprašė konkursą ir nugalėtojus, tuo tarpu Pingvi jau suskubo pasharint per simpoziumą taip ir neparodytą dok. filmą “Alum lijo”:

.

Sambariai, savanoriai ir čempionai

KBS vaizdas iš paukščio skrydžio

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru alumi, aptarti tradicinės ir modernios aludarystės aspektus bei susijusias temas

Tikslai:
alaus kultūros plėtojimas, ryšių užmezgimas (tinklinimasis), tarporganizacinis bendravimas, apsikeitimas informacija, tendencijų apžvalga ir pristatymas, poreikių identifikavimas bei analizė, “brainstormingas”, naujų veiklos krypčių numatymas

Turinys:

prisistatymai, pranešimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai), alaus egzempliorių apsikeitimas (birža), degustacijos, filmų peržiūra (įsk. dok. filmo premjerą), kultūrinė programa

Po degustacijos gali atrodyt šitaip

Siūlomos temos ir klausimai:

• Tradicinis ir šiuolaikinis alus; vidutinė, mažoji, namudinė aludarystė
• Lietuviško alaus ir aludarystės istorija, paveldas, dabartis ir ateitis
• Alaus scenos pasidalijimo problematika – “pramoninis” ir “tikras” alus; didieji, vidutiniai, mažieji (mikro, nano) ir namudiniai aludariai; “kaimietiškas” ir pasaulio alaus stiliai
• “Tikro” alaus įvardijimo problematika – amatinis, tikras, geras alus – kas tai? Situacija Lietuvoje ir užsienyje šiuo klausimu.
• Lietuviškas alus pasaulyje. Lietuvos tradicinis alus – “geriausiai išlaikyta” Europos alaus paveldo paslaptis?
• Lietuviška alaus terminologija
• Komercinė scenos pusė: mažasis verslas (mikrobravorai, parduotuvės, barai), verslo pradėjimas, skatinimas. Konkretūs atvejai (case studies)
• Alaus įvaizdis, marketingas, rinkodara, viešieji ryšiai
• Alaus kultūra ir jos propagavimas; situacija, problemos ir perspektyvos; panašių sričių pavyzdžiai (pvz. vyno sėkmė Lietuvos didmiesčiuose)
• Alaus stiliai, skoninės savybės
• Maistas ir alus
• Kitos susijusios temos: fermentacija, apininkystė, vyno biochemija, kultūros paveldas, technologijos

Laukiame dalyvių:
Alaus ir aludarystės entuziastai, tradiciniai ir šiuolaikiniai aludariai, verslo atstovai, kitų amatų atstovai (amatų gildijos, midaus arba vyno darytojai), akademinė bendruomenė ir studentai, žurnalistai, svečiai iš užsienio (LV), suinteresuota visuomenė.

Klubai ir organizacijos:

Asociacija “Tikro alaus draugija”, namudinio alaus draugija “Atviras alus”, Vilniaus aludarių klubas, Alaus brolija, Kauno-Marijampolės aludarių klubas, Užkanavės bravorėlis, Vilniaus amatų gildija, Kauno akademinis klubas “Malka”, VDU Kauno botanikos sodo draugai, ir kt.Programą ir pranešėjų sarašą žr. žemiau.

Ankstesni tokio tipo renginiai:

• 2009 birželis: Senovinio alaus ir amatų dirbtuvės
• 2010 gegužė: pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (programa)
• 2011 gegužė: antrasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje
• 2011 liepa: naminio alaus mini-festivalis /  dirbtuvės “Guobalynas” Guobų km.

Renginio vieta ir erdvės:
Renginys vyks VDU Kauno botanikos sode, atvirame ore ir/arba uždarose patalpose (salėse). VDU Kauno botanikos sodas (KBS) turi unikalią aplinką ir siekia tapti patraukliu kultūriniu ir turizmo objektu Kaune ir Lietuvoje. Jame be mokslinės veiklos, vykdomi kultūriniai renginiai visuomenei, koncertai, festivaliai. Be kita ko, botanikos sode yra ir Lietuvos augalų genų fondo apynių kolekcija.

KBS erdvės – apie 62 ha: Josepo Godlevskio dvaro rūmai, arklidės ir parkas (KBS priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai), universiteto akademine aplinka.

Dirbtuves būtų galima įrengti arklidžių kiemeliuose arba ta proga aptvarkyti sodo paviljono rūsį. Paskaitos ir pranešimai (su multimedia, nuotolinių studijų centras sudaro galimybę transliuoti internetu) gali vykti salėje; degustacijoms numatyta panaudoti rotondą, parodai – biblioteką, arklidese dar yra “sporto salė”.

Praktiniai dalykai (atnaujinta!):

• Renginys nepriklausomas, nesiekiantis pelno. Išlaidoms padengti bus renkama rinkliava - registruotiems dalyviams 20 Lt, neregistruotiems 25 Lt, namudiniams aludariams, pateikusiems alų konkursui – tik 5 Lt.
• Į rinkliavą įeina: botanikos sodo mokestis (5 Lt), “starter’s pack”, informacija, visi renginiai, degustacijos, nuolaida maistui.
• Užsiregistravę išvykai į “Kauno alaus” bravorą, vietoje įsigis ekskursijos bilietą – 11 Lt (į kainą įeina ekskursija ir degustacija, vedami bravoro laboratorijos vedėjos).
• Maitinimas: mus skaniu, karštu naminiu maistu maitins Kauno kavinė “Kultūra”. Registruotiems dalyviams ir aludariams pietų + vakarienės  komplektas 20 lt, likusiems – pietūs 16 Lt, vakarienė 12 Lt.
  Pietums bus: burokėlių sriuba su grybais ir naminiai balandėliai, vakarienei – ant laužo darytas kaukazietiškas jautienos troškinys su daržovėmis.
• Užsiregistravę dalyviai galės apsistoti botanikos sode, arba pas Kauno alaus entuziastus (reikia suderinti iš anksto), taip pat svečių namuose (1)/viešbučiuose (1)/hosteliuose (visas sarašas) (pigiausių hostelių kaina apie 25 Lt/parai)
  
• Pranešėjams bus suteikta raikalinga įranga (projektorius, ekranas, apšvietimas, elektra, vanduo) ir erdvės
• Transportas: KBS yra netoli Kauno centro (apie 5 km), pasiekiamas viešuoju arba asmeniniu transportu, yra parkavimo vietos.

Preliminari programa:

Pastabos: programa ne eilės tvarka; dauguma žemiau minimų patvirtino dalyvavimą, tačiau gali keistis; laukiama patvirtinimų iš dar kelių pranešėjų.

Download (DOC, 40.5KB)
 

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Renginio afterparty (aka "dūzgės") - tuo pat metu Kaune vykstančiame multimedia festivalyje "Centras".

Norinčius dalyvauti arba pasiūlyti savo pranešimą, savanoriauti, prašome registruotis adresu: tikrasalus<@> gmail<.>com
VAK klubo nariai ar tiesiog vilniečiai gali registruotis info<@>atvirasalus<.>lt

 

Alaus kultūros simpoziumas “Sambariai” – Kaune spalį

45 minučių filme, sumontuotame iš 10 valandų trukmės nufilmuotos medžiagos, bus pristatomas lietuviškas “kaimo” alus, tradicinė aludarystė, žinomi Aukštaitijos aludariai ir mažos daryklėlės – Joniškėlio, J. Morkūnas, A. Ūdrienė, Dvareliškių, Darva, Pyniava ir kiti.

Režisieriui pagalbon pasijungęs lietuviško alaus žinovas ir populiarintojas Vidmantas Laurinavičius pasakojo, kad filme tilps “tekinto” alaus procesas, vykęs vienoje Pakruojo klėtyje, kadrai iš muziejų (pvz. komentuos istorikas iš Pasvalio muziejaus), Balsių malūno, kuriame savo salyklą maldavo visi aplinkiniai aludariai, ir “kiti šposai”.

Džiagiamės, kad pagaliau bus sukurtas toks dokumentas, tapsiantis savotišku paminklu autentiškai Lietuvos aludarystės kultūrai. Taip pat džiaugiamės, kad galėsime filmą pristatyti netrukus vyksiančiame alaus simpoziume Kaune – apie šį renginį pranešime jau kitame poste.

A. Barysas planuoja filmą pabaigti iki spalio, kuomet jis išvyksta į JAV. Jei jokie trukdžiai nesutrukdys filmo pabaigti laiku, numatomos šios pirmosios filmo demonstracijos:

• rugsėjo 24 d. “Alutinio” maratono metu Vilniuje;
• spalio 8-9 d. Alaus kultūros sambūryje-simpoziume Kaune.

- – -

A 45 min. new documentary film called “Viskas per tų alų” (trans. ‘All because of this beer’) is being completed by known Lithuanian director A. Barysas. It will present traditional beermaking craft of North Lithuania region and will feature brewers, historians, locations and process of Lithuanian ‘farmhouse’ beer that is still being made according to centuries old traditions. Two pre-screenings are scheduled on Sep 24 in Vilnius and Oct 8-9 (2011) in Kaunas during beer related events.

“Vesks per to alų!” – naujas dokumentinis filmas

Lauke lyja lietus, kai pagaliau pasiekiame nedidelį, paprastą, naujai sutvarkytą bariuką. Nepaisant lietaus, prisėdame lauke (po skėčiu). Kol laukiame baro savininko, apžiūrime meniu, kuriame laukia pirmas malonus siurprizas: užkandis prie alaus – lietuviškos sraigės sviesto ir žolelių padaže (už trigubai mažesnę kainą nei toks pat kiekis kažkuriame sostinės restoranėlyje). Originalu, ir kaip skanu! Dar pusė meniu – malkomis kūrenamoje krosnyje keptos picos. Užsukame vidun – tikrai, už baro kūrenasi plytinė krosnis, jon be sustojimo liže šaunamos picos. Vėl ragaujame – skanu, vėliau išgirsime istoriją apie italą, išmokiusį kepti picas ir nubraižiųsį, kokia turi būti itališkų picų krosnis.

Metų užkandis prie alaus

Prie šių patiekalų užsisakome to, ko čia ir atvykome – Gintaro alaus. Gėrimas atvyksta firminiuose bokaluose su tiršta akyta puta. Drumstas, tamsiai geltonos-gintarinės-su-oranžiniais-tonais spalvos, kvepia lyg ir citrusiniasi vaisiais. Tirštas, minkštas, 5% stiprumo, geriasi lėtai. Nors man per saldus, ir tikrai neprilygsta kokiems čekiškiems šedevrams, tačiau jame nerasi ir to pabodusio lietuviško kaimo kvapelio. Nesupainiosi – tai savas, kitoks alus nei kur kitur.

Net neįtartum, kad už šio paprasto fasado slypi Lietuvos alaus ateitis

Ir išties, jis verdamas čia pat, rūsyje, baro savininko Gintaro, kurį pagaliau sutinkame stovintį už baro. Jis ką tik nusileido iš to paties pastato antro aukšto, kur yra jo namai. Visas švytintis ir geros nuotaikos, jis spėriai aptarnauja ištroškusius klientus, kiekvienam rasdamas po žodelį. Visą vakarą stebėdamas jį, aš suvokiau, kad būtent taip įsivaizduočiau gerą tipiško lietuviško baro savininko/barmeno pavyzdį (jau įsivaizduoju jį šalia ūsuoto čekų hospodos šeimininko ir akį merkiančio britų publikano). Praktiškas, sumanus, rūpestingas ir suinteresuotas, su gera nuotaika. Reikia tuo gyventi. “Manes klausia, kada aš ilsiuosi. Aš atsakau, kad man nereikia ilsėtis, nes nelaikau šito darbu. Man tai – džiaugsmas ir malonumas”,- porina pašnekovas.

Baro siela - Gintaras

“Baras – tai klausykla, žmonės po bokalo viską išsipasakoja. Kadangi vaikų neturiu, tai mano džiaugsmas – čia, bendraujant su vietiniais ir svečiais,”-tęsia jis. Apsižvalgau. Tolėliau dvi merginos kažką aptarinėja prie pilnų bokalų ir picos. Arčiau baro susirinkusi publika stebi bokso čempionatą, užsuka jaunas tėvas su dviem vaikais. Tėvas užsisako alaus, vaikai gauna ledų. Gintaras pamažėle pasakoja baro istorijas – apie italą ir jo krosnį, apie 15 metų patirtį baro versle ir siekį daryti kažką naujo, kažką įdomaus. Apie tai, kaip jis atrado mūsų alaus draugijos puslapius, iš jų sužinojo apie aludarystę, ir pagaliau nusprendė pats pabandyti. Apie bendradarbiavimą su jau minėtais aludarystės konsultantais Lopetomis, pirmas aludarystės klaidas naujai sumontuotame bravore, kuris telpa… 4 kv. metrų sandėliuke rūsyje. Ne, neapsirikome – tai 2 x 2 m bravoras.

Bus daugiau...

Ta pradžia buvo prieš metus – o šiandien Gintaras jau pilsto savo alų. Didžiųjų daryklų kranai – senai išmesti. Ne dėl ideologijos. “Tiesiog neapsimoka,” – šypsosi Gintaras – “maniškio išgeria kelis kart daugiau, o Švyturio bačka stovi, kol sugenda”. Tą dieną, kai atvykome, buvo pilstoma Gintaro pagaminta gira, paprastas alus (dar tebetobulinamas lageris) ir dar vienas virtas pagal tą patį receptą su trupučiu kalendros. Tiesa, nei porterių nei stautų čia nėra – pasirodo, kol kas tai tik nežinia iš kur atsiradęs gandas.

Publika greit pamėgo alų, turintį skonį. Užtenka vieno bokalo, kad jo aromatas ir skonis primintų, ką reiškia tikras alus. Prie fabrikinio skystalėlio tik retas sugrįžta. Netrukus į barą ėmė plūsti ne tik vietiniai, bet ir svečiai iš sostinės ir kitų miestų, iš lūpų į lūpas sužinoję apie alaus oazę.

Vaizdas po kojomis

Priešais barą stovi keli staliukai ir patogios sėdynės, akys netrunka pastebėti stiklinę sekciją grindyse. Per ją lankytojai gali pamatyti, kur gimsta alus, esantis jų bokaluose. Atvėręs virtuvėje į grindis įtaisytas normalias duris, šeimininkas praveda mini ekskursiją. Tai išties inžinerijos pasiekimas – į 4 kv. m. gudriai sutalpinta kriauklė (privaloma bravore), virimo ir filtravimo mikroblokas (250 l talpos) ir viena tokios pat talpos fermentacijos talpa. Po fermentacijos alus perpilamas į kegus ir ten baigia bręsti. Grūdų malūnėlis – pagal reikalavimus, atskirame kambarėlyje.

Ekskursija po bravorą

Gintaras juokiasi prisiminęs, kaip instancijos negalėjo patikėti, pamačiusios dokumentuose pateiktus matmenis. Klausė ar nepamiršo nulio, važiavo pasižiūrėti. Galiausiai didelių problemų sutvarkyti dokumentus nekilo. Bet yra mažo bravoro ir trūkumų, tiesa tik du. Pirma, alaus jau nebeužtenka. Antra, kiekvieno tokio mažo virimo pavyzdį tenka vežti į laboratoriją patikrinti, kas kainuoja ne tokius ir mažus pinigus – tiek pat, kiek toks patikrinimas kainuoja kelias tonas iškart verdančiame bravore.

Šias problemas padės išspręsti atskiroje patalpoje jau sumontuotas naujas 500 l talpos CKT fermentacijos talpa. Tai leis Gintarui netrukus įsivesti dar vieną rūšį.

Gyvenimas vyksta. Į barą užsuko kvietinio mėgėjas - tokio Gintaras dar negamina

Svetingojo šeimininko vis pripildomi bokalai niekada nesibaigtų, o taip pat ir viena už kitą įdomesnės istorijos. Bet jau reikia važiuoti namo. Kaip paskutinį kozerį įkalbinti mus pasilikti (neabejoju, kad nesudėtume bluosto per naktį), šeimininkas iš rūsio atneša vieną iš savo privačių eksperimentų – pusę metų brandintą belgiško abatijos stiliaus elį su… grikiais. Aromatas ir spalva man padaro didelį įspūdį, kurį tik dar labiau sustiprina puikus, sodrus alaus skonis. Dėl tokio tikrai daug dažniau atvažiuočiau į Molėtus!

Dėkoju Gintarui už begalinį svetingumą ir leidimą publikuoti bravoro nuotraukas. Nuoširdžiai linkiu sėkmės, o mūsų blogo skaitytojams siūlau ten važiuoti, ir draugus atsivežti. O galbūt ir patiems atidaryti arba padėti kitiems atidaryti tokį mikrobravorą jūsų rajone. Gintaras man pačiam įrodė, kas viskas yra įmanoma, pasirodo, nėra ir labai sudėtinga. Reikia tik noro, sumanumo ir šiek tiek optimizmo.

Adresas: Inturkės g. 51, Molėtai

Gintaro baras Molėtuose. Mažiausias bravoras pasaulyje?

Vasaknų dvaro svirnas šiandien

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. Dvare jau pilnai įrengtas ir paleistas naujasis alaus barvoras. Puiki priežastis apsilankyti.

Su Alfonsu ir Rasa susipažinome dar Baltijos aludarių suvažiavime Aizputėje, kur jie ir papasakojo apie savo dvarą bei idėjas. Be įdomių planų ir nemažo įdirbio, jie pasirodė beturį gerą skonį aluje – labiausiai mėgsta ir išmano belgiškus alus.

Apžiūrėti bravorą dar seniau kvietė pažįstamas aludaris ir inžinierius Dainius Lopeta. Tai jie su kolega (o gal ir giminaičiu) Saulium Lopeta ir suprojektavo bei su vengrų partneriais įrengė šį bravorą, kartu su naujuoju dvaro šeimininku ištobulino du naujus alaus receptus bei pradėjo gamybą.

Įsiminkite šiuos vardus – drįsčiau teigti, kad šiandien Dainius ir Saulius Lopetos yra kvalifikuočiausi ir perspektyviausi alaus gamybos profesionalai Lietuvoje, nuolat besidomintys savo sritimi, dalyvaujantys konferencijose. Dirbę, įrengę ar startavę ne vieną alaus daryklą – čia galime paminėti keletą: Vilkmergės HBH, Belmonto, Bravariją, Avilį, Prie Katedros ir t.t. – jie yra tie, kurie atkakliai ir nesigarsindami dirba savo darbą tam, kad šiuolaikinio tikro, mažojo alaus ratas suktųsi ir judėtų pirmyn.

Tas pats svirnas prieš dešimt metų

Vasaknų dvarą atrasti nesunku, nors stovi jis nuošaliai, gražioje vietoje ant aukštumos prie Vasakno ežero. Dvaro savininkais dar nuo XVI a  buvo įtakingiausi Lietuvos didikai: Radvilos (kurie beje, pradėjo tų pačių Biržų pramoninės aludarystės istoriją), vėliau Pliateriai ir Tiškevičiai.  Kadagi pats dvaro pastatas šiandien sunykęs iki pamatų, naujieji savininkai 52 vietų viešbutį, restoraną, konferencijų salę ir poilsio erdves įrengė buvusiame dvaro svirne. Džiugu, kad skoningai – suvaldyta prabanga, modernios erdvės, saikingai panaudotas medis, net aukšta britiško stiliaus bibliotekos siena – visa tai dvelkia tinkamu dvarui lengvu aristokratiškumu. Šalia dar laukia sodininko rankų didžiulis parkas.

Alaus darykla įrengta buvusiame tarnų name. Įdomu tai, kad dvare iš tiesų anksčiau būta alaus bravoro – o taip pat sūrinė bei 12 m. aukščio kaminas. Dvaro atgaivinimo ateities planuose – ir rūkykla, ir sūrių gamyba, ir dar šis tas.

Bravoras

Prie akmeninio pastato, kurio antras aukštas dar nebaigtas įrengti (ten bus degustacijos erdvės) pasitinka Saulius ir Dainius. Įėjus vidun, iškart į akis krenta išlikusios gražios raudonų plytų sienos, tokių pat plytų arkiniai praėjimai, ir patalpose efektyviai išdėstyti nauji, blizgantys bravoro įrenginiai. Jų čia nemažai – vien fermentavimo-brandinimo talpų – 12 vienetų – kiekviena talpinanti po toną. Centrinėje patalpoje – 500 litrų talpos variu blizgantis virimo blokas su valdymo pultu, šalia jo – taip pat variu dengtas, kombinuotas vandens pašildymo ir “virpulio” (nuosėdų nusodinimo) katilas.

Virimo blokas su valdymo pultu

Kitose patalpose – šaldymo, plovimo, mielių surinkimo ir saugojimo įrenginiai bei naujoviški saikikliai su keičiamais steriliais maišais. Sterilūs maišai turi dvigubą paskirtį – jie leidžia saikikliuose pasiekti norimą slėgimą oru (nenaudojant svetimos angliarūgštės ir orui nesiliečiant su alumi), taip pat nebelieka būtinybės naudoti intensyvią chemiją saikiklių plovimui.   Aušinimui naudojami dviejų pakopų šilumokaičiai.

Ir nepatyrusia akimi matosi įrangos bei sujungimų kokybė, taip pat ir estetiškai deranti prie patalpų savitumo. Čia netaupyta, metalą keičiant plastmase. Atsisakyta ir sanitariniais sumetimais iškelto reikalavimo padengti senovines plytas plaunamomis plytelėmis – vietoje to buvo surasta speciali danga, kuria padengus sienas, pasiekiamas tas pats efektas, neprarandant architektūrinių detalių.

Dainius ir Saulius neslėpė pasididžiavimo pasiektu rezultatu ir drąsiai teigė, kad tai – moderniausiai Lietuvoje įrengtas mikrobravoras. Didžioji dalis įrangos pagaminta ilgalaikių partnerių Vengrijoje – būtent jų kaina ir kokybė per ilgą laiką pasitvirtino labiausiai.

Saikikliai ir brandinimo talpos

Po apžiūros ir gausybės techninių pokalbių pradžiūvusias burnas suvilgome čia pat Sauliaus pagamintos duonos gira – šiltas duonos aromatas, geriasi smagiai, skonis “minkštas”, kiek salsvas – beveik kaip pas močiutę.

Dainius Lopeta džiaugiasi rezultatais

Netrukus prie lūpų keliame šviežią alų iš brandinimo talpų (alus brandinamas mažiausiai mėnesį). Gurkštelėjus iš stiklinės, mano akys nušvinta – pagaliau, puikus lageris! Šviesus, gilaus ir pilno skonio, pagamintas iš trijų austriškų salyklų ir maloniai, bet ne perdėtai kvepiantis kilmingais vokiškais apyniais, kurie alui taip pat suteikia ir atsvarą aiškiai jaučiamam salykliškumui. Beveik atspėju, kad tai Hallertauer, iš tiesų – vokiški Hersbrucker apyniai iš to paties Hallertauer slėnio. Fermentacijai naudojamos Weihanstephan lagerio mielės – klasikinis pasirinkimas. Aludarių pasakojimu, tai mielės, su kuriomis gan lengva dirbti. Tiesą sakant, šis alus man šiek tiek priminė kitą Dainiaus kūrinį – Belmonto šviesųjį, taip pat virtą vien su aromatiniais apyniais.

Ragaujame antrą rūšį. Tai pustamsis alus iš keturių salyklų, fermentuotas su Lietuvoje labai populiariomis aukštutinio rūgimo Safale 33 mielėmis. Techniškai tai turėtų būti elis, tačiau skonyje ir kvape labai mažai fenolių, tik aiškus salyklo ir kiek stipresnis nei pirmajame aluje, apynių skonis (naudojami tie patys Hallertauer aromatiniai ir šiek tiek karčiųjų apynių). Pasirodo, šis alus fermentuojamas prie 14 C temperatūros, kas ir lemia tokius subtilius rezultatus. Rezultatas vėlgi puikus: sodrus skonis, kažkas tarp tamsesnio elio ir salyklingo Vienos lagerio.

Tai – meistriški kūriniai, man neabejotinai geriausias naujas lietuviškas alus. Ieškokite – jie ką tik pasirodė “Alyno” tinklo parduotuvėse po “Vasaknų dvaro” marke. Giros taip pat galima rasti parduotuvėje “Link Molėtų”, PC “Ozas” (ir dar kažkur, nebepamenu).

Ačiū bravoro savininkams už leidimą talpinti fotografijas, Dainiui ir Sauliui – už ekskursiją. Linkiu sėkmės plėtojant savo viziją ir kreipiant tikro alaus liniją teisinga linkme.

Vasaknų dvaro ir bravoro atgimimas

Atvykę į Lydą, pamatysite kaip „Olvi“ koncerno dėka išsiplėtė keliolika rušių lagerio gaminanti „Lidskoje Pivo“ gamykla – Mickevičiaus gatvėje industrinį miesto peizažą kuria suomių pastatytos įspūdingo aukščio CKT  talpos. Ir pačiame mieste neberasit sovietmečio nostalgijos – visi namai padažyti kaip vaikystės žurnale „Vesiolyje kartinki“, gatvės – išplatintos… O dėl praėjusiais metais čia vykusios „Dožinki“ šventės netgi beveik pilnai baigta at/pastatyti Lydos pilis, šiaip jau įkurta Gedimino.

Todėl vargiai aplinkui dairytumetės sovietmečio pilkumos, ar tos Suwalska gatvės, kurioje pirmąjį Lydos bravorą 1874 metais įkūrė toks Papirmejstras ir visą laiką jis vadinosi  Jakubo Papirmejstro palikuonių bravoras.  Bravoras nebuvo didelis – iki pat antro pasaulinio karo jis turėjo tik apie 40 darbininkų ir 10 tarnautojų. Fabrikui kiek geriau pradėjo sektis apie 1935 metus, kai miežius salyklui pradėjo vežtis iš Centrinės Lenkijos, o apynius – iš Lublino apylinkių (ir dabar žinome „Lubelske“). Tarą, tai yra stiklo butelius, pagamindavo vietinis stiklo fabrikėlis „Nemunas“.

Tačiau ant „Lidskoe Pivo“ etiketės rasite kitą įkūrimo datą – 1876-uosius… Taip atsitiko, kad miesto pakraštyje, šalia savo lentpjūvės, aludarystės verslą pradėti sumanė ir apsukrus miestietis Noselis Pupko. Vėliau išaugusią daryklą valdė Meilachas Pupko, po to – jo sūnūs Markas ir Šimonas Pupko. Lenkiškai pilnai ji vadinosi “Bracia Pupko – Browar, Słodownia i Wytwórnia Wód Gazowanych”. Šiaip jau bravorų gamybos apimtys didelės nebuvo,  jos tesudarė tik apie 1% tarpukario Lenkijos alaus.

Užėjus karui darbas darykloje padėjo išlikti kai kuriems jos darbuotojams, tame tarpe buvusiems šeimininkams Pupko. Kaip reikalingi daryklai darbininkai -  žydai jie išsilaikė joje nepaliesti iki 1943 metų, o įspėjus vokiečiui inžinieriui apie artėjančią baudžiamą akciją – spėjo pabėgti į mišką, iššokę iš važiuojančio traukinio. Po karo Pupko dar grįžo į Lydą, bet aišku niekas jiems daryklos grąžinti neketino, ir šeima išvyko gyventi ir verstis į užsienį (sako, susikrovė nemažus turtus Meksikoje).

Lydos apylinkės negarsėjo gerais salykliniais miežiais, nei apyniais, bet vietinį alų, matyt, gelbėjo geras vietos vanduo. Gamino daryklos standartines to meto alaus rūšis – bavariškąjį, Pilzeno, Kovo, Dvigubą, Stalo. Praktiškai tiesioginė konkurencija vyko tarp Vilniaus (Szopeno), Gardino (Margolio) ir Baltstogės (dabartiniai „Dojlidy“) alaus. Dabar šios daryklos yra trijose skirtingose šalyse, ir praktiškai tarpusavyje nebesusiduria.

Štai kaip apie Lydos alų rašo lenkų alaus tyrinėtojas Odlanicki – Poczobutt: „Vietos Lydos bravorų alus dėl geros kainos populiarus tarp vietos valstiečių ir miesto darbininkų, ir ne tik šioje vaivadijoje, bet ir kaimyninėse, visų pirma Vilniaus. Tačiau dėl reiklesnių vartotojų atvežama daug geresnio rūšių, bet ir brangesnio alaus“. Be jokių abejonių, juk ir tarpukario Vilniuje savo atstovybę turėjo, sakysime, Centrinei Lenkijos daliai priklausęs „Okocimas“ ar Varšuvos bravorai.

Taigi, mažai pėdsakų išliko iš lenkiškai – žydiškos Lydos. Tai – kaip matome charakteringame reklaminiame klipe – ir istorija kuriama iš naujo, nuo senųjų LDK karžygių. Baltarusių (suomių?) marketingistai ant „Lidskoje pivo“ perkėlė Pupko kadaise iškovotus medalius. Tačiau gražinti bravorui senojo pavadinimo, kaip Kaune, panašu, visai nesirengiama. O ir kam? Juk ten dabar kitos problemos – panašu, nedaug pabrangęs alus perkamas kaip iš pypkės. O esant tokiai palankiai kainai „atkurto“ Lydos lagerio galėsime nemažai paragauti ir Lietuvoje.

Lydos alus. Kuria istoriją

Kitas reportažas nufilmuotas vieno iš dalyvių – be bendro vaizdo, jame vaizdžiai matosi akmenų leidimas į mentalą, amerikiečio svečio “velnio mašina” (HERMS alaus gamybos sistema) ir alaus rinkimų apdovanojimai.

Video reportažai iš Aizputės

Nors mus domina kuo įvairiausi šiuolaikiniai tikro alaus gamybos metodai, labai domimės ir sava tradicija. Tad kasmet vis imamės atgaminti kokį nors istorinį lietuvišką alų (pirmą kart, 2009-aisiais tai buvo akmeninis). Bevartant 1930-ųjų lietuvišką spaudą, aptikome įdomių tyrinėjimų ir detalių, paskatinusių šįkart imtis XX a. pradžios žemaitiško alaus atkūrimu. Tad pirmomis balandžio dienomis, stovint tirštam rūkui, leidomės į Tour de Bier – dviračiais iš Klaipėdos į Užkanavę pas legendinius žemaičių aludarius Tuomsoną ir Ruobutą. Apie veiksmą raportuoja vienas iš sesijos dalyvių, Simonas G.

Svečiuojantis pas prietelius ir gimines Žemaitijoje pastebėjau, jog dažnas į pasiūlymą pakaštavuoti „nomėni alaus“ reaguodavo gan skeptiškai : „Ek tu da galva skaudies nuo tava tou trakala“. „Trakals“ – taip kartais įvardina naminį alų žemaičiai, gėrimą be kurio neapsieidavo nė viena žemaitiška veselė, anei būdynė. Tokį alų dar dažnai vadindavo douniniu, nes jį gamindavo iš sudžiūvusios duonos. Duoną dažnai paskrudindavo pečiuje, kad gėrimas įgautų geresnį skonį ir spalvą. Pasak mano močiutės, pavirindavo ir perlinių kruopų (gerą puskilį 30 l. bidonui) – kad alus geriau putotų. Alų pastiprindavo dėdami cukraus. Pagardindavo  paupiuose surinktų apynių arbata.  Trakalas buvo ruošiamas dieną prieš pat  šventę. Pirmą dieną jį gerdavo ir vaikai, o trečiąją dieną gėrimas atskleisdavo  visas savo „trakiąsias“ savybes ir sugebėdavo verst iš kojų net rimčiausius baliauninkus.

Apie plintančią tradiciją virti „duoninį“ alų mini ir A. Vaitiekūnas 1935m. „Gimtasai kraštas“ publikuotame straipsnyje „Alus“. A. Vaitiekūnas pažymi, kad III-ąjame dešimtmetyje sugalvoti pivorių „ersacai“ pamažu išstumia iš vartojimo tikrąjį alų.  Autorius susirūpinęs tikrojo alaus virimo tradicijų išlikimu, detaliai aprašo tikrojo žemaitiško alaus virimo eigą. Nenorėdamas gaišint jūsų brangaus laiko, paminėsiu tik išskirtines vietas, kurios mums, namų aludariams sukėlė nuostabą ir paskatino tikrojo žemaitiško alaus rekonstrukcijai (pilną A. Vaitiekūno straipsnį skaitykite čia – nuo 212 psl.)

Pirma, ir galbūt visų svarbiausia gaminant žemaitišką alų – reikia būti žemaitiško būdo, tai yra niekur neskubėt, nes salinimo procesas trunka 5 valandas. Atsižvelgę į šią svarbią detalę, rekonstruoti žemaitišką alų susirinkom tryse žemaičiai Žemaitijoje, Užkanavis bravorėly. Suteikdami pakankamai „neskubėjimo“ reikšmės sėkmingam rezultatui, susitikę dar ilgai ruokavomies ir išruokavuom, kad atlikdami eksperimentą nenaudosim termometrų, hidrometrų, o vietoj jų pasitelksim tikslius juslinius instrumentus ir metodus. Tai buvo svarbus apsisprendimas, nes žemaičiai salindami salyklą užpildavo verdančiu vandeniu, o per didelė mentalo temperatūrą galėjo privesti prie fiasko – fermentų, konvertuojančių krakmolą į cukrų, mirtį. Taigi salinimo metu į mentalą buvo kišamas pirštas ir pagal piršto savininko veidą, bei kiek pirštas galėjo tverti košėje, buvo sprendžiama apie temperatūros tinkamumą salinimui. Užsalinę salyklą, neskubėdami užvirėm naminių apynių – išaugintų čia pat kieme, arbatą, kuri pagal A. Vaitiekūno pateiktus duomenis „troškiai“ uždarytame katile turėjo virti 5 valandas.

Neskubam. Po trijų valandų einam užpilt dar verdančio vandens ant pravėsusio mentalo. Dalį mentalo sudedame į skardą, sumaišom su apyniais ir pašaunam į krosnį, kepam mentalo duoneles. Neskubam, dar turime pora valandų. Po poros valandų neskubėjimo, mums teko atlikti patį reikšmingiausią ir daugeliui aludarių nesuvokiamą veiksmą – mentalą užvirti ir virti visas 30 minučių. Esant didesniai nei 78 C mentalo temperatūrai išsiskiria taninai, kurie šiais laikais dažniausiai yra nepageidautina ar nepriimtina alaus skoninė savybė. Kodėl žemaičiai virindavo mentalą, nėra aišku. Galbūt tai buvo daroma dezinfekcijos sumetimu, o gal tai buvo iš kaimynų vokiečių nusižiūrėtas „decoction“ metodas, kuriuo bandyta kuo daugiau ištraukti iš mažai modifikuoto salyklo.

Pavirę mentalą, jį užpylėm apynių arbata, kuri buvo tokia stipri, kad arbatinis šaukštelis jos žaibiškai suraukdavo veidą, ir ne tik. Ištekinom netoli 60 litrų saldžios karčios, labai drumstos misos, kurią palietus gerai klijavosi pirštai. Taigi, visi jusliniai aparatai ir metodika nuteikė optimistiškai – atrodo eksperimentas bus pavykęs, ir lyg įrodytų, kad žemaičiai galėjo tokiu būdų virti alų – jei tik toks alus užgyvens.

Fermentacijai nusprendėme pakombinuoti kepimo mieles ir namudinių aludarių tarpe populiarias alaus mieles (S33). Jas uždavus, jau kitą rytą alus intesyviai pūškavo. Po pusantros savaitės fermentacijos alus vis dar buvo drumstas, kaip ožio akis – bet košimo metu kvapas ir skonis nerodė jokių neigiamų procesų.

Po trijų savaičių jau išdrįstam kaštavuot. Alus gavosi! Daug salyklinio skonio ir aromato. Šilkinio kūno, intensyvus kiek tiesmukiškas apynių skonis, užsibaigantis neerzinančiu taninų kartėliu.

Alumi teko dalintis ir Vilniaus naminių aludarių klube, kur jis ne tik kad nebuvo išbrokytas, bet buvo išrinktas vakaro favoritu. Taigi eksperimentu įsitikinome, kad šiuo tradiciniu-netradiciniu metodu žemaičiai galėjo išvirti tikrą, išskirtinį salyklinį alų.

Įsiterpia Ramtyns: pridursiu, kad skonis buvo gana netikėtas. Nežinojome, kaip paveiks mentalo virinimas, tikėjomės dar aštresnio taninų skonio. Skoniui daug įtakos davė būtent kepimo mielės, suteikdamos “žemiško”, rupaus, specifiškai aštroko skonio, kartais aptinkamo ir ruginėje ar duonos giroje. Šių mielių efektas man priminė ragautą suomišką tradicinį naminį ruginį sahti alų, daromą taip pat su kepimo mielėmis. Beje, šilkinio kūno neaptikau, man jis pasirodė kaip tik labai sausas – tai priskirčiau taip pat mielėms. Buvo sunku įvertinti dedamų naminių apynių kartumą. Visgi rezultatas buvo kiek per “jaunas” po 3 brandinimo savaičių, ir skonis buvo subrendęs tik po 4 ar 5-tos savaitės.

Mūsų suinterpretuotas šio alaus receptas.

XX a. pradžios žemaitiško alaus rekonstrukcija

kepalai keptiniam alui - foto PPJ (alaus.info)

Lenkijos naminių aludarių ir alaus mėgėjų portale „Browar“ laikas nuo laiko išlenda koks nors fragmentas, susijęs ir su aludaryste Lietuvoje. Atradome ten ir keptinio alaus aprašymo…

Šlapi nuo kojų iki galvos, arba toliau apie keptinį alų

Svetainė veikia pirmiausia kaip alaus “kalkuliatorius” – tai yra, suvedate receptą, o sistema parodo, kokia bus spalva, kartumas, alkoholio stiprumas. Jei pasirinksite, kokiam stiliui priklauso jūsų alus, galėsite palyginti, kaip jo parametrai atitinką tą stilių. Tada receptą galite išsaugoti ir laikyti slaptai arba paviešinti visiems – su galimybe komentuoti. Be viso to, galite pamatyti, kuriuos receptus šiuo metu verda jūsų kolegos.

Išverstame BJCP alaus stilių savade aš pasigedau… lietuviško alaus! Na žinote tą tradicinio alaus “kaimo kvapelį”, kurį pajuntate atsidarę veik bet kurį “Aukštaitijos bravorų”, “Jovarų”, “Davros” ar kitų mažųjų Lietuvos daryklų alų.

Tuoj pat buvo iškeltas pasiūlymas tokį stilių įtraukti, ir pavadinti pvz. “Lietuviškas sodybos alus”, bet va iškilo klausimas, kaip jį tiksliau apibrėžti. Ar įmanoma atskirti, pvz. Biržų ir Pasvalio/Pakruojo/Panevėžio postilius?

Štai alaus guru M. “Beerhunter” Jackson savo kelionės metu į Lietuvą ragavo biržietiškąjį:

All were strong, reddish lagers, very malty, with smoky or winey house characters. They were all said to be made with lager yeasts, though flavours ranged from ale-ish to Lambic-like.

Raudona spalva, kaip ir dabar, matomai gaunama iš vienintelio Lietuvoje laisvai prieinamo čekiško karamelinio salyklo.

Vėliau Michael persikelia į “Stiklių” alinę:

…I tasted on draught a “country beer”, allegedly home-brewed, and said to come from the Birzai region. It was refreshing, fruity, orangey, and Lambic-like.

Kviečiame ir jus prisijungti į diskusiją ir pasiūlyti, kaip apibrėžti tą “lietuvišką” tradicinį alų. Kas jam būdinga?

Alaus receptai ir “lietuviško alaus” stiliaus mįslė

Šiemet susitikimas organizuojamas gegužės 7-8 dienomis ten pat, Aizputėje, tarpdisciplininio meno centre SERDE. Programa dar tikslinama, tačiau jau planuojama, kad vienu metu vyks 4 paralelios alaus virimo sesijos, degustacijos. Dalyvauti planuoja ir 2-3 mažos alaus daryklos iš Latvijos (pernai labai sėkmingai dalyvavo novatoriškas bravoras Valmiermuižas iš Valmieros).

Naminio alaus konkurse bus kelios kategorijos, kol kas planuojama skirstyti į: IPA, Pale ale, Scotch/dark ale, Porter (visi porterio stiliai, įskaitant Baltijos porterį).

Kviečiame besidominčius prisijungti. Šviežiausia informacija bus atnaujinama šiame, oficialiame puslapyje: http://kupla.lv/aizpute2011/

2-asis Baltijos alaus entuziastų susitikimas Aizputėje 2011 gegužę

Atgal į trasą – kas naujo?