Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas [...]]]> Lietuvos Seimas paskutinę šių metų rudens sesijos dieną priėmė dar naujas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas. Su jų turiniu galite susipažinti čia, o įstatymo esmę apibendrintą pamatyti čia.

Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas dar nepalaikė.

Didžiojo bambalio mirtis, stipriausio atsisakymas, aludes imituojančių kioskų ribojimas – skamba iš dalies patraukliai, ypač jei įgyvendiname kažkieno žydrą svajonę apie skandinavišką išblaivėjimą ir „Systembolaget“ Lietuvoje.  Tuo pat metu galutiniame variante liko daug keistenybių, pvz. prekyba alumi degalinėse leista iki 2016 metų…

Tačiau, tegu ir neturėdami tikslių duomenų (pvz. ar ateityje ribojamas stipriausias alus nuo 7 iki 9,5% tikrai sudarė nuo 20 iki 25% viso alaus pardavimų?), pabandysime pasidalinti keliais komentarais ar įžvalgomis.

Kam tai naudinga?

Didiesiems alaus gamintojams blogiau nebus. Jei alus verdamas „srauto“ principu, pareguliuoti „High gravity“ aparatą, kad skiestų iki 7,5%, o ne iki 8% – tikrai nėra sunku. O ir stipriausi „pseudo bock“ stiliaus prekių ženklai yra kaip tik „po stiprumo“ riba. Didieji aludariai niekada daug į patį stipriausią alų neinvestavo, tai jo išnykimas jiems netgi naudingas. Įstatymas neužkabina ir santykinai įdomiausių didžiųjų rūšių, kaip „Utenos Porteris“ ar „Gubernijos Kunigaikščių“. Kitas dalykas, kaip bus su PET platsmasiniais buteliais, bet tai, kaip sako, jau visai kita istorija.

Įstatymas, taip, smogs vidutiniokams. Bet, pripažinkime, jie patys sau visus tuos metus kasėsi duobę, viešai deklaruodami natūralumą, o realiai nemažai dirbdami dėl lokalinių „anatolijaus smūgio“ megėjų…  Pasikliaudami pačiu stipriausiu „euro lagerio“ tipo alumi, parduodamu 50 km nuo daryklos spinduliu. Abejoju, ar koks alaus gurmanas pasiilgs „Kablio“, „Kipšo“, „Baro“, „Smūgio“, „Tarano“ ir taip toliau. Galėdami eiti kad ir „Primator“ ar „Brūveris“ keliu, kurti alaus rūšių/stilių įvairovę, „mažieji“ Lietuvos aludariai pasirinko (pa)prastesnį kelią.

Poreikis kurti įvairovę ir pasirinkimą

Bent jau "Pikto" alaus (8.5%) krano šioje kaimo pilstyklėje neliks (Foto: Tikras Alus, Pakruojis)

Dabar vidutinės mažosios kaip ir turi vienerius metus iki įstatymo įsigaliojimo… Kurie grečiausiai bus skirti „pakoreguoti receptūroms“, ir įsigyti tiems mažesniems 1 litro bambaliams, į kuriuos jau eina Biržų ar Bauskės alus. Po didiningo „Šnekučio“ žygio į Vilnių, visi susiprato, kad ~5% alus sostinėje važiuoja lygiai taip pat, kaip 9+% Šiaurės Lietuvos kabokėliuose. Deja, provincijoje (ir ne tik) stipriausiam alui yra didelis konkurentas – pigus vaisių vynas plastmasiniame butelyje, o jam, atrodo, ribojimų pamiršta pritaikyti.

Realiai žiūrint, vienintelė ilgametė originali tradicinė rūšis, buvusi net sovietine receptūra, kuri nukentėtų nuo įstatymo yra „Biržiečių“.  Legendinis „stoutas“, kurio stirpumas – būtent 8%…  Kuriam pristatyti, populiarinti jo virėjai pastaruoju metu nebeskyrė dėmesio, jis liko nišiniu reikalu. Aistringų tamsaus alaus pasiilgusių studentų tarpe tirštą „Biržečių“ saldumą pakeitė lengvesni „Varniukai“ – neabejotinas naujos kartos hitas.

Mikro darykloms, tai yra restoranams – bravorams įstatymas turės mažiausiai įtakos. Galbūt galbūt šitame mikse dar vertas paminėti Vilniaus Alaus „13 statinų“, bet prisipažinkime patys, jis buvo ir pakuojamas kaip konjakas, ir greičiau priklausė suvenyrinei rungčiai kuo stipresnį alų išvirti. Dar tas brangus Kauno „Geros progos“ alus – irgi suvenyrinis, tačiau čia butelis jau perdėtai milžiniškas. Vėlgi – tai vargu ar buvo realaus paveldo dalis.

Dalies belgų tremtis

Na ką, ant galo turim importuotojus. Kokybiško bet sripresnio belgiško, britiško alaus mėgėjai bus nuskriausti. Garsioji trapistų alaus „Chimay“ šeima jau išskirta. Štai dabar išeina, kad prekybos centro lentynoje „Chimay Première“ (arba „raudonas, 7%”) galės būti, o  „Chimay Triple“ („geltonas“, 8%) ar „Chimay Grande Reserves“ (arba „mėlynas“, 9%) – ne. „Leffe Blonde“ ir „Leffe Brune“ – prašom, o štai „Leffe Triple“ (8.5%), „Leffe Radieuse“, „Leffe Vieille Cuvée“, „Leffe 9“ – banned in LT.

Įdomu, kad visos trys išpopuliarintos Lietuvoje „Grimbergen“ rūšys – „Blanche“ (6%),  „Dubbel“ (6,5 %) ir „Blond“ (6,7 %) nesunkiai telpa po reikalavimų kartele, o štai jei koks kvailys sumanytų čia atvežti ir „Trippel“ su savo 9%, tai jau būtų nelegalu. Iš viso, atrodo, nukentėjo visi “trigubo salyklo” Belgijos alūs.

Laimė, kažkaip prieš pat įstatymo priėmimą Seimas atsikvošėjo, ir leido tokiu belgišku alumi prekiauti baruose – todėl restoranai „Rene“ ir „Belgai“ Vilniuje gal nebus kitąmet uždaryti. Ribojimų prožektoriai dabar nukreipti į pseudoaludes – jos turės įrodyti, kad ne tik alumi „bambaliais“ prekiauja, bet ir išalkusiam naktį ruošia šiltą maistą. Ar tai reikš, kad šalia sulūžusio plastmasinio staliuko- skėčio nakčiai bus pastatyta ir neveikianti mikrobanginė, ar kokias rimtesnes permainas Lietuvos užeigų scenoje, pamatysime. Šiaip šis įstatymas duoda geroms užegoms lyg ir naujus šansus kurti alaus vartojimo kultūrą.

Naujos revoliucijos gairės, arba ką daryti?

Pabaigoje norisi graudžiai pajuokauti, kad patiems mažiausiems – naminiams aludariams įstatymo priėmimas gražins tam tikrą romantikos aurą.  Kitąmet – jei tik apsispręsi salinti itin tirštą misą – bus galima prie stalo giminėms pasigirti – kaip kokiems naminės meistrams – ragaukit, čia TAS stiprus! Ir nelegalus! Tokio Lietuvoje prekyboj negausit, tik Belgijoje!

Ironija ironija… Iš tikrųjų, pačio stipriausio (o jei dar su cukrum) alaus gamybos tradicijomis Lietuva neturi ko labai didžiuotis. Kaip ir jo pilstymu į bambalius ir prekyba „načnykuose“. Vis delto, visokie kuriami ribojimai – kurių nėra jokiose Europos šalyse – padėties nepagerins.

Ką mes siūlome, kad ne vien tik kritikuoti?  Seimas turėtų užsiimti apgalvota konstrukcija. Galvoti, kaip nukreipti iš akcizų gaunamus pinigus (mes neprieštarautume, jei tie akcizai būtų gal labiau didinami pagal stiprumą) į pokyčius regionams, kur dominavo „bambaliai“ – kultūrai, sportui, užimtumui gerinti. Pavyzdžiui, kiek baseinų pastaruoju metu mes šalyje atidarėme? Bet tai, ir vėl kita istorija…

Org: Asociacija “Tikro alaus draugija“, aludarių draugija “Atviras alus”
Partneriai: Kauno botanikos sodas, Vilniaus naminio alaus klubas (VAK), Alaus brolija

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru [...]]]> 2011 spalio 8-9
VDU Kauno Botanikos Sode (Ž. E. Žilibero g. 6, Kaunas)
Detali programa – žemiau

KBS vaizdas iš paukščio skrydžio

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru alumi, aptarti tradicinės ir modernios aludarystės aspektus bei susijusias temas

Tikslai:
alaus kultūros plėtojimas, ryšių užmezgimas (tinklinimasis), tarporganizacinis bendravimas, apsikeitimas informacija, tendencijų apžvalga ir pristatymas, poreikių identifikavimas bei analizė, “brainstormingas”, naujų veiklos krypčių numatymas

Turinys:

prisistatymai, pranešimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai), alaus egzempliorių apsikeitimas (birža), degustacijos, filmų peržiūra (įsk. dok. filmo premjerą), kultūrinė programa

Po degustacijos gali atrodyt šitaip

Siūlomos temos ir klausimai:

• Tradicinis ir šiuolaikinis alus; vidutinė, mažoji, namudinė aludarystė
• Lietuviško alaus ir aludarystės istorija, paveldas, dabartis ir ateitis
• Alaus scenos pasidalijimo problematika – “pramoninis” ir “tikras” alus; didieji, vidutiniai, mažieji (mikro, nano) ir namudiniai aludariai; “kaimietiškas” ir pasaulio alaus stiliai
• “Tikro” alaus įvardijimo problematika – amatinis, tikras, geras alus – kas tai? Situacija Lietuvoje ir užsienyje šiuo klausimu.
• Lietuviškas alus pasaulyje. Lietuvos tradicinis alus – “geriausiai išlaikyta” Europos alaus paveldo paslaptis?
• Lietuviška alaus terminologija
• Komercinė scenos pusė: mažasis verslas (mikrobravorai, parduotuvės, barai), verslo pradėjimas, skatinimas. Konkretūs atvejai (case studies)
• Alaus įvaizdis, marketingas, rinkodara, viešieji ryšiai
• Alaus kultūra ir jos propagavimas; situacija, problemos ir perspektyvos; panašių sričių pavyzdžiai (pvz. vyno sėkmė Lietuvos didmiesčiuose)
• Alaus stiliai, skoninės savybės
• Maistas ir alus
• Kitos susijusios temos: fermentacija, apininkystė, vyno biochemija, kultūros paveldas, technologijos

Laukiame dalyvių:
Alaus ir aludarystės entuziastai, tradiciniai ir šiuolaikiniai aludariai, verslo atstovai, kitų amatų atstovai (amatų gildijos, midaus arba vyno darytojai), akademinė bendruomenė ir studentai, žurnalistai, svečiai iš užsienio (LV), suinteresuota visuomenė.

Klubai ir organizacijos:

Asociacija “Tikro alaus draugija”, namudinio alaus draugija “Atviras alus”, Vilniaus aludarių klubas, Alaus brolija, Kauno-Marijampolės aludarių klubas, Užkanavės bravorėlis, Vilniaus amatų gildija, Kauno akademinis klubas “Malka”, VDU Kauno botanikos sodo draugai, ir kt.Programą ir pranešėjų sarašą žr. žemiau.

Ankstesni tokio tipo renginiai:

• 2009 birželis: Senovinio alaus ir amatų dirbtuvės
• 2010 gegužė: pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (programa)
• 2011 gegužė: antrasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje
• 2011 liepa: naminio alaus mini-festivalis /  dirbtuvės “Guobalynas” Guobų km.

Renginio vieta ir erdvės:
Renginys vyks VDU Kauno botanikos sode, atvirame ore ir/arba uždarose patalpose (salėse). VDU Kauno botanikos sodas (KBS) turi unikalią aplinką ir siekia tapti patraukliu kultūriniu ir turizmo objektu Kaune ir Lietuvoje. Jame be mokslinės veiklos, vykdomi kultūriniai renginiai visuomenei, koncertai, festivaliai. Be kita ko, botanikos sode yra ir Lietuvos augalų genų fondo apynių kolekcija.

KBS erdvės – apie 62 ha: Josepo Godlevskio dvaro rūmai, arklidės ir parkas (KBS priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai), universiteto akademine aplinka.

Dirbtuves būtų galima įrengti arklidžių kiemeliuose arba ta proga aptvarkyti sodo paviljono rūsį. Paskaitos ir pranešimai (su multimedia, nuotolinių studijų centras sudaro galimybę transliuoti internetu) gali vykti salėje; degustacijoms numatyta panaudoti rotondą, parodai – biblioteką, arklidese dar yra “sporto salė”.

Praktiniai dalykai (atnaujinta!):

• Renginys nepriklausomas, nesiekiantis pelno. Išlaidoms padengti bus renkama rinkliava - registruotiems dalyviams 20 Lt, neregistruotiems 25 Lt, namudiniams aludariams, pateikusiems alų konkursui – tik 5 Lt.
• Į rinkliavą įeina: botanikos sodo mokestis (5 Lt), “starter’s pack”, informacija, visi renginiai, degustacijos, nuolaida maistui.
• Užsiregistravę išvykai į “Kauno alaus” bravorą, vietoje įsigis ekskursijos bilietą – 11 Lt (į kainą įeina ekskursija ir degustacija, vedami bravoro laboratorijos vedėjos).
• Maitinimas: mus skaniu, karštu naminiu maistu maitins Kauno kavinė “Kultūra”. Registruotiems dalyviams ir aludariams pietų + vakarienės  komplektas 20 lt, likusiems – pietūs 16 Lt, vakarienė 12 Lt.
  Pietums bus: burokėlių sriuba su grybais ir naminiai balandėliai, vakarienei – ant laužo darytas kaukazietiškas jautienos troškinys su daržovėmis.
• Užsiregistravę dalyviai galės apsistoti botanikos sode, arba pas Kauno alaus entuziastus (reikia suderinti iš anksto), taip pat svečių namuose (1)/viešbučiuose (1)/hosteliuose (visas sarašas) (pigiausių hostelių kaina apie 25 Lt/parai)
  
• Pranešėjams bus suteikta raikalinga įranga (projektorius, ekranas, apšvietimas, elektra, vanduo) ir erdvės
• Transportas: KBS yra netoli Kauno centro (apie 5 km), pasiekiamas viešuoju arba asmeniniu transportu, yra parkavimo vietos.

Preliminari programa:

Pastabos: programa ne eilės tvarka; dauguma žemiau minimų patvirtino dalyvavimą, tačiau gali keistis; laukiama patvirtinimų iš dar kelių pranešėjų.

Download (DOC, 40.5KB)
 

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Renginio afterparty (aka "dūzgės") - tuo pat metu Kaune vykstančiame multimedia festivalyje "Centras".

Norinčius dalyvauti arba pasiūlyti savo pranešimą, savanoriauti, prašome registruotis adresu: tikrasalus<@> gmail<.>com
VAK klubo nariai ar tiesiog vilniečiai gali registruotis info<@>atvirasalus<.>lt

 

45 minučių filme, sumontuotame iš 10 valandų trukmės nufilmuotos medžiagos, bus pristatomas lietuviškas “kaimo” [...]]]> Būtent taip vadinsis dokumentinis filmas apie mažuosius Lietuvos aludarius, kurį baigia montuoti žinomas režisierius Arvydas Barysas, garsus savo filmais apie Lietuvą ir jos žmones bei istoriją. Pavadinimas paimtas iš Pasvalio poeto eilėraščio, kuris ir tapo esminiu filmo leitmotyvu.

45 minučių filme, sumontuotame iš 10 valandų trukmės nufilmuotos medžiagos, bus pristatomas lietuviškas “kaimo” alus, tradicinė aludarystė, žinomi Aukštaitijos aludariai ir mažos daryklėlės – Joniškėlio, J. Morkūnas, A. Ūdrienė, Dvareliškių, Darva, Pyniava ir kiti.

Režisieriui pagalbon pasijungęs lietuviško alaus žinovas ir populiarintojas Vidmantas Laurinavičius pasakojo, kad filme tilps “tekinto” alaus procesas, vykęs vienoje Pakruojo klėtyje, kadrai iš muziejų (pvz. komentuos istorikas iš Pasvalio muziejaus), Balsių malūno, kuriame savo salyklą maldavo visi aplinkiniai aludariai, ir “kiti šposai”.

Džiagiamės, kad pagaliau bus sukurtas toks dokumentas, tapsiantis savotišku paminklu autentiškai Lietuvos aludarystės kultūrai. Taip pat džiaugiamės, kad galėsime filmą pristatyti netrukus vyksiančiame alaus simpoziume Kaune – apie šį renginį pranešime jau kitame poste.

A. Barysas planuoja filmą pabaigti iki spalio, kuomet jis išvyksta į JAV. Jei jokie trukdžiai nesutrukdys filmo pabaigti laiku, numatomos šios pirmosios filmo demonstracijos:

• rugsėjo 24 d. “Alutinio” maratono metu Vilniuje;
• spalio 8-9 d. Alaus kultūros sambūryje-simpoziume Kaune.

- – -

A 45 min. new documentary film called “Viskas per tų alų” (trans. ‘All because of this beer’) is being completed by known Lithuanian director A. Barysas. It will present traditional beermaking craft of North Lithuania region and will feature brewers, historians, locations and process of Lithuanian ‘farmhouse’ beer that is still being made according to centuries old traditions. Two pre-screenings are scheduled on Sep 24 in Vilnius and Oct 8-9 (2011) in Kaunas during beer related events.

Lauke lyja lietus, kai pagaliau pasiekiame nedidelį, paprastą, naujai sutvarkytą bariuką. Nepaisant lietaus, [...]]]> Pasidžiaugę nauju Vasaknų bravoru, pasimėgavę Sartais pas Čižą, grįždami namo, užsukome į Molėtus. Įvairiais kanalais mus jau buvo pasiekęs garsas apie mistinį “Gintaro barą”, kur savininkas esą pilsto savo gamybos porterius ir stautus. Atėjo laikas pamatyti savo akimis.

Lauke lyja lietus, kai pagaliau pasiekiame nedidelį, paprastą, naujai sutvarkytą bariuką. Nepaisant lietaus, prisėdame lauke (po skėčiu). Kol laukiame baro savininko, apžiūrime meniu, kuriame laukia pirmas malonus siurprizas: užkandis prie alaus – lietuviškos sraigės sviesto ir žolelių padaže (už trigubai mažesnę kainą nei toks pat kiekis kažkuriame sostinės restoranėlyje). Originalu, ir kaip skanu! Dar pusė meniu – malkomis kūrenamoje krosnyje keptos picos. Užsukame vidun – tikrai, už baro kūrenasi plytinė krosnis, jon be sustojimo liže šaunamos picos. Vėl ragaujame – skanu, vėliau išgirsime istoriją apie italą, išmokiusį kepti picas ir nubraižiųsį, kokia turi būti itališkų picų krosnis.

Metų užkandis prie alaus

Prie šių patiekalų užsisakome to, ko čia ir atvykome – Gintaro alaus. Gėrimas atvyksta firminiuose bokaluose su tiršta akyta puta. Drumstas, tamsiai geltonos-gintarinės-su-oranžiniais-tonais spalvos, kvepia lyg ir citrusiniasi vaisiais. Tirštas, minkštas, 5% stiprumo, geriasi lėtai. Nors man per saldus, ir tikrai neprilygsta kokiems čekiškiems šedevrams, tačiau jame nerasi ir to pabodusio lietuviško kaimo kvapelio. Nesupainiosi – tai savas, kitoks alus nei kur kitur.

Net neįtartum, kad už šio paprasto fasado slypi Lietuvos alaus ateitis

Ir išties, jis verdamas čia pat, rūsyje, baro savininko Gintaro, kurį pagaliau sutinkame stovintį už baro. Jis ką tik nusileido iš to paties pastato antro aukšto, kur yra jo namai. Visas švytintis ir geros nuotaikos, jis spėriai aptarnauja ištroškusius klientus, kiekvienam rasdamas po žodelį. Visą vakarą stebėdamas jį, aš suvokiau, kad būtent taip įsivaizduočiau gerą tipiško lietuviško baro savininko/barmeno pavyzdį (jau įsivaizduoju jį šalia ūsuoto čekų hospodos šeimininko ir akį merkiančio britų publikano). Praktiškas, sumanus, rūpestingas ir suinteresuotas, su gera nuotaika. Reikia tuo gyventi. “Manes klausia, kada aš ilsiuosi. Aš atsakau, kad man nereikia ilsėtis, nes nelaikau šito darbu. Man tai – džiaugsmas ir malonumas”,- porina pašnekovas.

Baro siela - Gintaras

“Baras – tai klausykla, žmonės po bokalo viską išsipasakoja. Kadangi vaikų neturiu, tai mano džiaugsmas – čia, bendraujant su vietiniais ir svečiais,”-tęsia jis. Apsižvalgau. Tolėliau dvi merginos kažką aptarinėja prie pilnų bokalų ir picos. Arčiau baro susirinkusi publika stebi bokso čempionatą, užsuka jaunas tėvas su dviem vaikais. Tėvas užsisako alaus, vaikai gauna ledų. Gintaras pamažėle pasakoja baro istorijas – apie italą ir jo krosnį, apie 15 metų patirtį baro versle ir siekį daryti kažką naujo, kažką įdomaus. Apie tai, kaip jis atrado mūsų alaus draugijos puslapius, iš jų sužinojo apie aludarystę, ir pagaliau nusprendė pats pabandyti. Apie bendradarbiavimą su jau minėtais aludarystės konsultantais Lopetomis, pirmas aludarystės klaidas naujai sumontuotame bravore, kuris telpa… 4 kv. metrų sandėliuke rūsyje. Ne, neapsirikome – tai 2 x 2 m bravoras.

Bus daugiau...

Ta pradžia buvo prieš metus – o šiandien Gintaras jau pilsto savo alų. Didžiųjų daryklų kranai – senai išmesti. Ne dėl ideologijos. “Tiesiog neapsimoka,” – šypsosi Gintaras – “maniškio išgeria kelis kart daugiau, o Švyturio bačka stovi, kol sugenda”. Tą dieną, kai atvykome, buvo pilstoma Gintaro pagaminta gira, paprastas alus (dar tebetobulinamas lageris) ir dar vienas virtas pagal tą patį receptą su trupučiu kalendros. Tiesa, nei porterių nei stautų čia nėra – pasirodo, kol kas tai tik nežinia iš kur atsiradęs gandas.

Publika greit pamėgo alų, turintį skonį. Užtenka vieno bokalo, kad jo aromatas ir skonis primintų, ką reiškia tikras alus. Prie fabrikinio skystalėlio tik retas sugrįžta. Netrukus į barą ėmė plūsti ne tik vietiniai, bet ir svečiai iš sostinės ir kitų miestų, iš lūpų į lūpas sužinoję apie alaus oazę.

Vaizdas po kojomis

Priešais barą stovi keli staliukai ir patogios sėdynės, akys netrunka pastebėti stiklinę sekciją grindyse. Per ją lankytojai gali pamatyti, kur gimsta alus, esantis jų bokaluose. Atvėręs virtuvėje į grindis įtaisytas normalias duris, šeimininkas praveda mini ekskursiją. Tai išties inžinerijos pasiekimas – į 4 kv. m. gudriai sutalpinta kriauklė (privaloma bravore), virimo ir filtravimo mikroblokas (250 l talpos) ir viena tokios pat talpos fermentacijos talpa. Po fermentacijos alus perpilamas į kegus ir ten baigia bręsti. Grūdų malūnėlis – pagal reikalavimus, atskirame kambarėlyje.

Ekskursija po bravorą

Gintaras juokiasi prisiminęs, kaip instancijos negalėjo patikėti, pamačiusios dokumentuose pateiktus matmenis. Klausė ar nepamiršo nulio, važiavo pasižiūrėti. Galiausiai didelių problemų sutvarkyti dokumentus nekilo. Bet yra mažo bravoro ir trūkumų, tiesa tik du. Pirma, alaus jau nebeužtenka. Antra, kiekvieno tokio mažo virimo pavyzdį tenka vežti į laboratoriją patikrinti, kas kainuoja ne tokius ir mažus pinigus – tiek pat, kiek toks patikrinimas kainuoja kelias tonas iškart verdančiame bravore.

Šias problemas padės išspręsti atskiroje patalpoje jau sumontuotas naujas 500 l talpos CKT fermentacijos talpa. Tai leis Gintarui netrukus įsivesti dar vieną rūšį.

Gyvenimas vyksta. Į barą užsuko kvietinio mėgėjas - tokio Gintaras dar negamina

Svetingojo šeimininko vis pripildomi bokalai niekada nesibaigtų, o taip pat ir viena už kitą įdomesnės istorijos. Bet jau reikia važiuoti namo. Kaip paskutinį kozerį įkalbinti mus pasilikti (neabejoju, kad nesudėtume bluosto per naktį), šeimininkas iš rūsio atneša vieną iš savo privačių eksperimentų – pusę metų brandintą belgiško abatijos stiliaus elį su… grikiais. Aromatas ir spalva man padaro didelį įspūdį, kurį tik dar labiau sustiprina puikus, sodrus alaus skonis. Dėl tokio tikrai daug dažniau atvažiuočiau į Molėtus!

Dėkoju Gintarui už begalinį svetingumą ir leidimą publikuoti bravoro nuotraukas. Nuoširdžiai linkiu sėkmės, o mūsų blogo skaitytojams siūlau ten važiuoti, ir draugus atsivežti. O galbūt ir patiems atidaryti arba padėti kitiems atidaryti tokį mikrobravorą jūsų rajone. Gintaras man pačiam įrodė, kas viskas yra įmanoma, pasirodo, nėra ir labai sudėtinga. Reikia tik noro, sumanumo ir šiek tiek optimizmo.

Adresas: Inturkės g. 51, Molėtai

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. [...]]]> Ką tik grįžau iš šiaurės rytų Lietuvos. Tai, ką ten pamačiau leidžia man teigti – šiuo metu įdomiausi alaus dalykai vyksta ten, ežerų krašte, o ne kur nors Biržuose ar Vilniuje.

Vasaknų dvaro svirnas šiandien

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. Dvare jau pilnai įrengtas ir paleistas naujasis alaus barvoras. Puiki priežastis apsilankyti.

Su Alfonsu ir Rasa susipažinome dar Baltijos aludarių suvažiavime Aizputėje, kur jie ir papasakojo apie savo dvarą bei idėjas. Be įdomių planų ir nemažo įdirbio, jie pasirodė beturį gerą skonį aluje – labiausiai mėgsta ir išmano belgiškus alus.

Apžiūrėti bravorą dar seniau kvietė pažįstamas aludaris ir inžinierius Dainius Lopeta. Tai jie su kolega (o gal ir giminaičiu) Saulium Lopeta ir suprojektavo bei su vengrų partneriais įrengė šį bravorą, kartu su naujuoju dvaro šeimininku ištobulino du naujus alaus receptus bei pradėjo gamybą.

Įsiminkite šiuos vardus – drįsčiau teigti, kad šiandien Dainius ir Saulius Lopetos yra kvalifikuočiausi ir perspektyviausi alaus gamybos profesionalai Lietuvoje, nuolat besidomintys savo sritimi, dalyvaujantys konferencijose. Dirbę, įrengę ar startavę ne vieną alaus daryklą – čia galime paminėti keletą: Vilkmergės HBH, Belmonto, Bravariją, Avilį, Prie Katedros ir t.t. – jie yra tie, kurie atkakliai ir nesigarsindami dirba savo darbą tam, kad šiuolaikinio tikro, mažojo alaus ratas suktųsi ir judėtų pirmyn.

Tas pats svirnas prieš dešimt metų

Vasaknų dvarą atrasti nesunku, nors stovi jis nuošaliai, gražioje vietoje ant aukštumos prie Vasakno ežero. Dvaro savininkais dar nuo XVI a  buvo įtakingiausi Lietuvos didikai: Radvilos (kurie beje, pradėjo tų pačių Biržų pramoninės aludarystės istoriją), vėliau Pliateriai ir Tiškevičiai.  Kadagi pats dvaro pastatas šiandien sunykęs iki pamatų, naujieji savininkai 52 vietų viešbutį, restoraną, konferencijų salę ir poilsio erdves įrengė buvusiame dvaro svirne. Džiugu, kad skoningai – suvaldyta prabanga, modernios erdvės, saikingai panaudotas medis, net aukšta britiško stiliaus bibliotekos siena – visa tai dvelkia tinkamu dvarui lengvu aristokratiškumu. Šalia dar laukia sodininko rankų didžiulis parkas.

Alaus darykla įrengta buvusiame tarnų name. Įdomu tai, kad dvare iš tiesų anksčiau būta alaus bravoro – o taip pat sūrinė bei 12 m. aukščio kaminas. Dvaro atgaivinimo ateities planuose – ir rūkykla, ir sūrių gamyba, ir dar šis tas.

Bravoras

Prie akmeninio pastato, kurio antras aukštas dar nebaigtas įrengti (ten bus degustacijos erdvės) pasitinka Saulius ir Dainius. Įėjus vidun, iškart į akis krenta išlikusios gražios raudonų plytų sienos, tokių pat plytų arkiniai praėjimai, ir patalpose efektyviai išdėstyti nauji, blizgantys bravoro įrenginiai. Jų čia nemažai – vien fermentavimo-brandinimo talpų – 12 vienetų – kiekviena talpinanti po toną. Centrinėje patalpoje – 500 litrų talpos variu blizgantis virimo blokas su valdymo pultu, šalia jo – taip pat variu dengtas, kombinuotas vandens pašildymo ir “virpulio” (nuosėdų nusodinimo) katilas.

Virimo blokas su valdymo pultu

Kitose patalpose – šaldymo, plovimo, mielių surinkimo ir saugojimo įrenginiai bei naujoviški saikikliai su keičiamais steriliais maišais. Sterilūs maišai turi dvigubą paskirtį – jie leidžia saikikliuose pasiekti norimą slėgimą oru (nenaudojant svetimos angliarūgštės ir orui nesiliečiant su alumi), taip pat nebelieka būtinybės naudoti intensyvią chemiją saikiklių plovimui.   Aušinimui naudojami dviejų pakopų šilumokaičiai.

Ir nepatyrusia akimi matosi įrangos bei sujungimų kokybė, taip pat ir estetiškai deranti prie patalpų savitumo. Čia netaupyta, metalą keičiant plastmase. Atsisakyta ir sanitariniais sumetimais iškelto reikalavimo padengti senovines plytas plaunamomis plytelėmis – vietoje to buvo surasta speciali danga, kuria padengus sienas, pasiekiamas tas pats efektas, neprarandant architektūrinių detalių.

Dainius ir Saulius neslėpė pasididžiavimo pasiektu rezultatu ir drąsiai teigė, kad tai – moderniausiai Lietuvoje įrengtas mikrobravoras. Didžioji dalis įrangos pagaminta ilgalaikių partnerių Vengrijoje – būtent jų kaina ir kokybė per ilgą laiką pasitvirtino labiausiai.

Saikikliai ir brandinimo talpos

Po apžiūros ir gausybės techninių pokalbių pradžiūvusias burnas suvilgome čia pat Sauliaus pagamintos duonos gira – šiltas duonos aromatas, geriasi smagiai, skonis “minkštas”, kiek salsvas – beveik kaip pas močiutę.

Dainius Lopeta džiaugiasi rezultatais

Netrukus prie lūpų keliame šviežią alų iš brandinimo talpų (alus brandinamas mažiausiai mėnesį). Gurkštelėjus iš stiklinės, mano akys nušvinta – pagaliau, puikus lageris! Šviesus, gilaus ir pilno skonio, pagamintas iš trijų austriškų salyklų ir maloniai, bet ne perdėtai kvepiantis kilmingais vokiškais apyniais, kurie alui taip pat suteikia ir atsvarą aiškiai jaučiamam salykliškumui. Beveik atspėju, kad tai Hallertauer, iš tiesų – vokiški Hersbrucker apyniai iš to paties Hallertauer slėnio. Fermentacijai naudojamos Weihanstephan lagerio mielės – klasikinis pasirinkimas. Aludarių pasakojimu, tai mielės, su kuriomis gan lengva dirbti. Tiesą sakant, šis alus man šiek tiek priminė kitą Dainiaus kūrinį – Belmonto šviesųjį, taip pat virtą vien su aromatiniais apyniais.

Ragaujame antrą rūšį. Tai pustamsis alus iš keturių salyklų, fermentuotas su Lietuvoje labai populiariomis aukštutinio rūgimo Safale 33 mielėmis. Techniškai tai turėtų būti elis, tačiau skonyje ir kvape labai mažai fenolių, tik aiškus salyklo ir kiek stipresnis nei pirmajame aluje, apynių skonis (naudojami tie patys Hallertauer aromatiniai ir šiek tiek karčiųjų apynių). Pasirodo, šis alus fermentuojamas prie 14 C temperatūros, kas ir lemia tokius subtilius rezultatus. Rezultatas vėlgi puikus: sodrus skonis, kažkas tarp tamsesnio elio ir salyklingo Vienos lagerio.

Tai – meistriški kūriniai, man neabejotinai geriausias naujas lietuviškas alus. Ieškokite – jie ką tik pasirodė “Alyno” tinklo parduotuvėse po “Vasaknų dvaro” marke. Giros taip pat galima rasti parduotuvėje “Link Molėtų”, PC “Ozas” (ir dar kažkur, nebepamenu).

Ačiū bravoro savininkams už leidimą talpinti fotografijas, Dainiui ir Sauliui – už ekskursiją. Linkiu sėkmės plėtojant savo viziją ir kreipiant tikro alaus liniją teisinga linkme.

Kitas reportažas nufilmuotas vieno iš [...]]]> Ką tik grįžome iš Baltijos aludarių susitikimo Aizputėje. Kol apvirškinsime įvykius ir pateiksime detalesnį aprašymą, čia dedame porą video iš renginio. Pirmasis – Latvijos televizijos LNT reportažas, ką tik parodytas žiniose – jose renginiui skirta kelios minutės. Žinoma viskas latviškai, bet vaizdai kalba už save (atsukite nuo 16:47).

Kitas reportažas nufilmuotas vieno iš dalyvių – be bendro vaizdo, jame vaizdžiai matosi akmenų leidimas į mentalą, amerikiečio svečio “velnio mašina” (HERMS alaus gamybos sistema) ir alaus rinkimų apdovanojimai.

Nors mus domina kuo įvairiausi šiuolaikiniai tikro alaus gamybos metodai, labai domimės ir sava tradicija. Tad kasmet vis imamės atgaminti kokį nors istorinį lietuvišką alų (pirmą kart, 2009-aisiais tai buvo akmeninis). Bevartant 1930-ųjų lietuvišką spaudą, aptikome įdomių tyrinėjimų ir detalių, paskatinusių šįkart imtis XX a. pradžios žemaitiško alaus atkūrimu. Tad pirmomis balandžio [...]]]>

Nors mus domina kuo įvairiausi šiuolaikiniai tikro alaus gamybos metodai, labai domimės ir sava tradicija. Tad kasmet vis imamės atgaminti kokį nors istorinį lietuvišką alų (pirmą kart, 2009-aisiais tai buvo akmeninis). Bevartant 1930-ųjų lietuvišką spaudą, aptikome įdomių tyrinėjimų ir detalių, paskatinusių šįkart imtis XX a. pradžios žemaitiško alaus atkūrimu. Tad pirmomis balandžio dienomis, stovint tirštam rūkui, leidomės į Tour de Bier – dviračiais iš Klaipėdos į Užkanavę pas legendinius žemaičių aludarius Tuomsoną ir Ruobutą. Apie veiksmą raportuoja vienas iš sesijos dalyvių, Simonas G.

Svečiuojantis pas prietelius ir gimines Žemaitijoje pastebėjau, jog dažnas į pasiūlymą pakaštavuoti „nomėni alaus“ reaguodavo gan skeptiškai : „Ek tu da galva skaudies nuo tava tou trakala“. „Trakals“ – taip kartais įvardina naminį alų žemaičiai, gėrimą be kurio neapsieidavo nė viena žemaitiška veselė, anei būdynė. Tokį alų dar dažnai vadindavo douniniu, nes jį gamindavo iš sudžiūvusios duonos. Duoną dažnai paskrudindavo pečiuje, kad gėrimas įgautų geresnį skonį ir spalvą. Pasak mano močiutės, pavirindavo ir perlinių kruopų (gerą puskilį 30 l. bidonui) – kad alus geriau putotų. Alų pastiprindavo dėdami cukraus. Pagardindavo  paupiuose surinktų apynių arbata.  Trakalas buvo ruošiamas dieną prieš pat  šventę. Pirmą dieną jį gerdavo ir vaikai, o trečiąją dieną gėrimas atskleisdavo  visas savo „trakiąsias“ savybes ir sugebėdavo verst iš kojų net rimčiausius baliauninkus.

Apie plintančią tradiciją virti „duoninį“ alų mini ir A. Vaitiekūnas 1935m. „Gimtasai kraštas“ publikuotame straipsnyje „Alus“. A. Vaitiekūnas pažymi, kad III-ąjame dešimtmetyje sugalvoti pivorių „ersacai“ pamažu išstumia iš vartojimo tikrąjį alų.  Autorius susirūpinęs tikrojo alaus virimo tradicijų išlikimu, detaliai aprašo tikrojo žemaitiško alaus virimo eigą. Nenorėdamas gaišint jūsų brangaus laiko, paminėsiu tik išskirtines vietas, kurios mums, namų aludariams sukėlė nuostabą ir paskatino tikrojo žemaitiško alaus rekonstrukcijai (pilną A. Vaitiekūno straipsnį skaitykite čia – nuo 212 psl.)

Pirma, ir galbūt visų svarbiausia gaminant žemaitišką alų – reikia būti žemaitiško būdo, tai yra niekur neskubėt, nes salinimo procesas trunka 5 valandas. Atsižvelgę į šią svarbią detalę, rekonstruoti žemaitišką alų susirinkom tryse žemaičiai Žemaitijoje, Užkanavis bravorėly. Suteikdami pakankamai „neskubėjimo“ reikšmės sėkmingam rezultatui, susitikę dar ilgai ruokavomies ir išruokavuom, kad atlikdami eksperimentą nenaudosim termometrų, hidrometrų, o vietoj jų pasitelksim tikslius juslinius instrumentus ir metodus. Tai buvo svarbus apsisprendimas, nes žemaičiai salindami salyklą užpildavo verdančiu vandeniu, o per didelė mentalo temperatūrą galėjo privesti prie fiasko – fermentų, konvertuojančių krakmolą į cukrų, mirtį. Taigi salinimo metu į mentalą buvo kišamas pirštas ir pagal piršto savininko veidą, bei kiek pirštas galėjo tverti košėje, buvo sprendžiama apie temperatūros tinkamumą salinimui. Užsalinę salyklą, neskubėdami užvirėm naminių apynių – išaugintų čia pat kieme, arbatą, kuri pagal A. Vaitiekūno pateiktus duomenis „troškiai“ uždarytame katile turėjo virti 5 valandas.

Neskubam. Po trijų valandų einam užpilt dar verdančio vandens ant pravėsusio mentalo. Dalį mentalo sudedame į skardą, sumaišom su apyniais ir pašaunam į krosnį, kepam mentalo duoneles. Neskubam, dar turime pora valandų. Po poros valandų neskubėjimo, mums teko atlikti patį reikšmingiausią ir daugeliui aludarių nesuvokiamą veiksmą – mentalą užvirti ir virti visas 30 minučių. Esant didesniai nei 78 C mentalo temperatūrai išsiskiria taninai, kurie šiais laikais dažniausiai yra nepageidautina ar nepriimtina alaus skoninė savybė. Kodėl žemaičiai virindavo mentalą, nėra aišku. Galbūt tai buvo daroma dezinfekcijos sumetimu, o gal tai buvo iš kaimynų vokiečių nusižiūrėtas „decoction“ metodas, kuriuo bandyta kuo daugiau ištraukti iš mažai modifikuoto salyklo.

Pavirę mentalą, jį užpylėm apynių arbata, kuri buvo tokia stipri, kad arbatinis šaukštelis jos žaibiškai suraukdavo veidą, ir ne tik. Ištekinom netoli 60 litrų saldžios karčios, labai drumstos misos, kurią palietus gerai klijavosi pirštai. Taigi, visi jusliniai aparatai ir metodika nuteikė optimistiškai – atrodo eksperimentas bus pavykęs, ir lyg įrodytų, kad žemaičiai galėjo tokiu būdų virti alų – jei tik toks alus užgyvens.

Fermentacijai nusprendėme pakombinuoti kepimo mieles ir namudinių aludarių tarpe populiarias alaus mieles (S33). Jas uždavus, jau kitą rytą alus intesyviai pūškavo. Po pusantros savaitės fermentacijos alus vis dar buvo drumstas, kaip ožio akis – bet košimo metu kvapas ir skonis nerodė jokių neigiamų procesų.

Po trijų savaičių jau išdrįstam kaštavuot. Alus gavosi! Daug salyklinio skonio ir aromato. Šilkinio kūno, intensyvus kiek tiesmukiškas apynių skonis, užsibaigantis neerzinančiu taninų kartėliu.

Alumi teko dalintis ir Vilniaus naminių aludarių klube, kur jis ne tik kad nebuvo išbrokytas, bet buvo išrinktas vakaro favoritu. Taigi eksperimentu įsitikinome, kad šiuo tradiciniu-netradiciniu metodu žemaičiai galėjo išvirti tikrą, išskirtinį salyklinį alų.

Įsiterpia Ramtyns: pridursiu, kad skonis buvo gana netikėtas. Nežinojome, kaip paveiks mentalo virinimas, tikėjomės dar aštresnio taninų skonio. Skoniui daug įtakos davė būtent kepimo mielės, suteikdamos “žemiško”, rupaus, specifiškai aštroko skonio, kartais aptinkamo ir ruginėje ar duonos giroje. Šių mielių efektas man priminė ragautą suomišką tradicinį naminį ruginį sahti alų, daromą taip pat su kepimo mielėmis. Beje, šilkinio kūno neaptikau, man jis pasirodė kaip tik labai sausas – tai priskirčiau taip pat mielėms. Buvo sunku įvertinti dedamų naminių apynių kartumą. Visgi rezultatas buvo kiek per “jaunas” po 3 brandinimo savaičių, ir skonis buvo subrendęs tik po 4 ar 5-tos savaitės.

Mūsų suinterpretuotas šio alaus receptas.

Autoriai ten cituoja Biruta Markuza-Bieniecka parašytą kulinarijos vadovėlį “Chłodnik znad Niemna” arba „Šaltibarčiai prie Nemuno“. Nors jis išleistas paskutiniais „komunos“ metais – ant viršelio dar įterptras LTSR vėliavą primenantis [...]]]>

kepalai keptiniam alui - foto PPJ (alaus.info)

Lenkijos naminių aludarių ir alaus mėgėjų portale „Browar“ laikas nuo laiko išlenda koks nors fragmentas, susijęs ir su aludaryste Lietuvoje. Atradome ten ir keptinio alaus aprašymo…

Svetainė [...]]]> Mūsų bičiulis Simonas – dar internete žinomas kaip Ponas Niekas – ne tik archeologas, fotografas, programuotojas bet ir kolega nano-aludaris, nesenai pasikvietęs į svečius nustebinęs savo “Skuodo serbentų lambic’u“. O šiandien šio alaus receptą, kaip ir daugelio kitų entuziastų virto alaus receptus galite rasti paviešintus Simono atidarytoje svetainėje www.atvirasalus.lt

Svetainė veikia pirmiausia kaip alaus “kalkuliatorius” – tai yra, suvedate receptą, o sistema parodo, kokia bus spalva, kartumas, alkoholio stiprumas. Jei pasirinksite, kokiam stiliui priklauso jūsų alus, galėsite palyginti, kaip jo parametrai atitinką tą stilių. Tada receptą galite išsaugoti ir laikyti slaptai arba paviešinti visiems – su galimybe komentuoti. Be viso to, galite pamatyti, kuriuos receptus šiuo metu verda jūsų kolegos.

Išverstame BJCP alaus stilių savade aš pasigedau… lietuviško alaus! Na žinote tą tradicinio alaus “kaimo kvapelį”, kurį pajuntate atsidarę veik bet kurį “Aukštaitijos bravorų”, “Jovarų”, “Davros” ar kitų mažųjų Lietuvos daryklų alų.

Tuoj pat buvo iškeltas pasiūlymas tokį stilių įtraukti, ir pavadinti pvz. “Lietuviškas sodybos alus”, bet va iškilo klausimas, kaip jį tiksliau apibrėžti. Ar įmanoma atskirti, pvz. Biržų ir Pasvalio/Pakruojo/Panevėžio postilius?

Štai alaus guru M. “Beerhunter” Jackson savo kelionės metu į Lietuvą ragavo biržietiškąjį:

All were strong, reddish lagers, very malty, with smoky or winey house characters. They were all said to be made with lager yeasts, though flavours ranged from ale-ish to Lambic-like.

Raudona spalva, kaip ir dabar, matomai gaunama iš vienintelio Lietuvoje laisvai prieinamo čekiško karamelinio salyklo.

Vėliau Michael persikelia į “Stiklių” alinę:

…I tasted on draught a “country beer”, allegedly home-brewed, and said to come from the Birzai region. It was refreshing, fruity, orangey, and Lambic-like.

Kviečiame ir jus prisijungti į diskusiją ir pasiūlyti, kaip apibrėžti tą “lietuvišką” tradicinį alų. Kas jam būdinga?

Šiemet susitikimas organizuojamas gegužės 7-8 dienomis ten pat, Aizputėje, tarpdisciplininio meno centre SERDE. Programa dar tikslinama, [...]]]> 2010-aisiais Latvijoje, Aizputės miestelyje, įvyko pirmasis Baltijos alaus entuziastų susiėjimas, organizuotas Tikro Alaus Draugijos, Latvijos blogo Labs Alus ir meno grupės Serde. Dvi dienas truko paskaitos, mainai patirtimi, bendras alaus virimas ir žinoma, savo gamybos alaus degustacijos.

Šiemet susitikimas organizuojamas gegužės 7-8 dienomis ten pat, Aizputėje, tarpdisciplininio meno centre SERDE. Programa dar tikslinama, tačiau jau planuojama, kad vienu metu vyks 4 paralelios alaus virimo sesijos, degustacijos. Dalyvauti planuoja ir 2-3 mažos alaus daryklos iš Latvijos (pernai labai sėkmingai dalyvavo novatoriškas bravoras Valmiermuižas iš Valmieros).

Naminio alaus konkurse bus kelios kategorijos, kol kas planuojama skirstyti į: IPA, Pale ale, Scotch/dark ale, Porter (visi porterio stiliai, įskaitant Baltijos porterį).

Kviečiame besidominčius prisijungti. Šviežiausia informacija bus atnaujinama šiame, oficialiame puslapyje: http://kupla.lv/aizpute2011/

Gerų visiems Naujų nuo Tikro Alaus!

Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse [...]]]> Atėjus žiemai, aplankė mintis paragauti porterio, tačiau vietinėje parduotuvėje neradau nei didelėje, nei mažoje darykloje pagaminto.  Iš tikrųjų, ir vis labiau populiarėjančiuose gyvo alaus baruose tamsaus ir tuo pačiu stipraus alaus nesutiksi. Galima pasakyti, kad porterio stilius dabar nėra mados smaigalyje. Tačiau taip buvo ne visada…

Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse su kitais tamsiais alumis stumdosi „Ragučio“ atsimintas  „Volf Engelman Imperial Porter“ (6 %), nepamirštas ir „Utenos porteris“ (6.8 %), kampe dar principingai styro „Kauno alaus“ verdamas „Senasis Porteris“ (7%), o štai ne vienoje vyno parduotuvėje rasime „Fuller‘s“ daryklos „London Porter“ (tik 5,4 %). Gal tai ir yra tikrasis porteris – jei tik iš Londono?

Stiliaus startas – tikrai  Londono centre

Pagal bene labiausiai paplitusią legendą, porterį pradėjo tūlas Anglijos aludaris Ralph Harwood dar 1730 metais, kuris sumanė sumaišytį rūgštoką elį, saldų alų ir twopenny (arba stiprų  pale ale tipo alų) ir pavadino šį stipruolį „Entire (Butt)“. Privalumas ne tik skoninis, bet ir žema kaina. Žymusis alaus medžiotojas Michael Jackson neigia šitą versiją ir sako, kad alų sukūrė Londono aludariai, verdantys rudo salyklo alų. Jie norėjo  padaryti „pagerintą  ir subrandintą rudą alų“, nes XVIII a. pradžioje Londone  plito iš turtingų kaimo daryklų į sostinę atvežta šviesesnio alaus mada.

Šis žingsnis buvo suprastas paprastų Centrinio Londono darbininkų, kurie galėjo visa dieną sunkiai dirbti, pasivaišinę keliais kepalais duonos ir keliom pintomis alaus. Jam prigijo profesijos vardas „porteris“. Tai buvo tikras Industrijos eros produktas. Paradoksalu, bet šitą alų už jo suteikiamas jėgas įvertino ir aukštesnioji klasė, ir jo populiarumas nepaprastai išaugo.  Silpnas alus tuo laiku tapo vadinamas small beer, na o stipraus alaus sinonimu tapo porter.

Vašingtonas mėgo porterį

Legendą apie porterį į Ameriką parsivežė JAV politikos tėvas ir Kontinentinės armijos vadas generolas George Washington, kuris jį pavadino „geriausiu gėrimu pasaulyje“  ir gyrė jo maistines savybes. Vašingtonas net yra užrašęs naminio alaus iš melasos (be salyklo) receptą, kuris išliko Niujorko bibliotekoje, tačiau tai – jau kita istorija. Alų Amerikos valstybės vyras (savo užrašuose pabrėžtinai vadino American porter ) daugiausiai pirkdavo pas savo pažįstamus aludarius Filadelfijoje, turėjusius tvirtas europietiškas šaknis.

Tačiau bėgo metai, ir Britanijoje porterio mada pradėjo trauktis. Tiesa, porteriui nešlovę atnešė ir tai, kad pabrangus salyklui siekdami pelno jau tada aludariai neišlaukdavo šio alaus subręstant, pradėjo gaminti jį iš paprasto salyklo, primaišant deginto. O kartais primaišydavo – ir visokių karčių augalų, tabako, deginto cukraus  ar net chemikalų (strichinino).  Aišku, Anglijoje iš karto atsirado griežtesnis alaus kokybei įstatymas (taip vadinamas „Beer-Colouring Act“), bet ir reputacija buvo pagadinta. Technologiniai pasikeitimai atvėrė kelią taupiau brangų salyklą naudojančiam mild ale, o paskui – ir pale ale (kol jų visų neišstūmė lageriai)… Netgi dublinietis Guinessas savo tėvo alaus pavadinimą x porter subtiliai pakeitė į stout. Kodėl stout buvo geresnis “prekės ženklas”  nei  porter, ar šie terminai tiesiog buvo naudojami kaip sinonimai – taip pat įdomus, ir dar sau neatsakytas, klausimas.

Carinės Rusijos numylėtinis

Jei Anglijoje porterio populiarumas pradėjo smukti žemyn, jam atsirado nauja rinka – tai šalys aplink Baltijos jūrą. Ir ypatingai Rusija, kur porterį taip pat pamėgo ir carienės dvaras, ir paprasti sunkiai dirbantys darbininkai. Porterį apdainavo netgi Puškinas. Įdomiausia tai, kad net tais metais, kai vyko Rusijos ir Anglijos jūros prekybos blokados (1816-19 ir 1822-57 metais), elio įvežimas į Peterburgą buvo uždraustas, tuo tarpu porterio… leidžiamas.

Negana to, 1807 metais Sankt Peterburge atsidarė pirmos specialios prekybos vietos портерные лавки, 1815 jų buvo 30, amžiaus viduryje – beveik 400, 1897 metais – 826, o prieš pat karą – net  1253 porterio ir alaus (jie visada atskiriami) gėrimo ir išsinešimo vietų. Rusijos imperijos maniją porteriui sustabdė tik Pirmasis Pasaulinis karas, iš pradžių leidus tik silpno alaus gamybą, o paskui ir iš viso ją uždraudus.

Lipskis išrado Rusijos...

Be abejo, anglų pirkliai į tokią netikėta paklausą reagavo visaip – ir, kai galėjo, vežė porterį, ir bandė jį daryti vietoje (ypač kai jo atsivežti buvo sunku). Taip gimė ir Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, su žemutinės fermentacijos mielėmis pagaminantį labai stiprų lagerį, panašų į anglišką porterį. Dabar nėra tikrų žinių, kas pirmasis sumąstė padaryti tą alų su lagerinėmis mielėmis. Viena iš  hipotezių – tas pats „Carlsberg“ koncernas, kuris pirmas išsiskyrė aukštžemutinio rūgimo mielių kamieną, 1895 metais ir išbandė jas su tamsaus salyklo deriniu. Alui davė vardą „Carls Porter“ (7,8%).

...ir Šiaurės porterį

Greičiausia metodas buvo jau XIX a. pab. perimtas ir Rusijoje, ir šiandien galime įtarti, kad, pavyzdžiui, I. E. Lipskio daryklos Vilniuje gamintas „Nord Porter“ iš tikro buvo Baltijos, o ne angliškasis porteris. Nors, Parczewskių bravoras, įkurtas XIX amžiaus pradžioje prie Nemenčinės ir dabar išlikusiame  Raudondvaryje garsėjo pabrėžtinai angliško stiliaus porteriu ir eliu.  Šio bravoro angliškasis porteris buvo populiarus, ir buvo vežiojamas po visą tuometinės Rusijos, o ypač Lietuvos teritoriją sudariusias Vilniaus ir Kauno gubernijas. Kaip rašo savo prisiminimuose K. Tiškevičius  – “porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi Parčevskiai aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos”.

O tuo metu prie Kuršių marių…

Klaipėda, arba Memelis dabar žinomas aludarystės stiprėjimu XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje, kai įsikūrė, pavyzdžiui, Reincke ar Preusso alaus daryklos. Uostas, atrodytų, lyg ir savaime suprantama. Tačiau įdomu pastebėti tai, kad ne turtingi aplinkiniai miežių laukai, ir ne apynynai formavo alaus kultūrą. Istorikai pastebi, kaip kaip tuo metu vyko itin intensyvi prekyba medžiu su Anglija -reikėjo ne tik daug darbo rankų Memelio lentpjūvėse, darbininkai dirbo sunkiai, bet čia atvykdavo ir meistrai iš Anglijos, Škotijos su savo alaus madomis. Anglijos įtaka iki 1815 metų muitų pakėlimo ir net vėliau, ir galime tik spėti, koks alus buvo populiariausias.

1843 metais čia dirbęs gydytojas Friedrich Julius Morgen savo apžvalgoje „Beitrdge zu einer medicinischen Topographie des Kreises und der Stadt Memel“  jau pateikia faktus – rašo, kad miestiečiai dažnai geria Doppelbier ir porterį, kuris yra stiprus ir toks kartus, kad kasdienis jo gėrimas gali pakenkti sveikatai. Daryklos jį darydavo tokį stiprų,  kad net parduodamas iš antrų rankų atskiestas, jis dar priklausydavo stipriųjų alų rūšiai. Morgen liudijimu, uostas porterį daugiausiai išveždavo, iš kitų miestų porterių neimportuodavo. O štai dar vienas dažnas gėrimas buvo silpnas stalo alus Taffelbier arba kaip čia vietoje vadino Schemper – troškuliui numalšinti.

Ar dabartinė Klaipėda buvo išimtis? Panašūs kaip Mėmelyje, dėsniai buvo ir Danzige. Dar nuo kryžiuočių laikų šio miesto gyventojai buvo įpratę prie stipresnių skonių, arba tamsiai raudono spontaninės fermentacijos alaus Jopenbier (arba lenkiškai piwo Jopejskie), kuris, sakome buvo panašus į sirupą, net iki galo nesufermentuotas. Vėliau šiame mieste taip pat iškilo lengvas Preußing, ir grynas ,,dubelbir“ arba Danziger Doppelbier, o vėliau – ir porteris. Apie alų iš Gdansko akcijinio bravoro XIX amžiuje  buvo rašoma, kad „jo puta buvo tokia tiršta, kad ją buvo galima pjaustyti peiliu“. Tačiau pardavinėtas ir stalo alus arba Tafelbier. Dar viena bendra abiejų Baltijos uostų savybė – šaltiniai ir čia mini, kad alus buvo toks stiprus, kad buvo pardavinėjamas atskiestas, ir niekas nepastebėdavo.

Klaipėdiečiai ir tarpukaryje dar lygino savo porterį su angliškuoju

XIX amžiaus pabaigoje Memėlio bravoro pasiūloje jau užsimenama ir apie bavarietišką, o taip pat „Salvator“ tipo alų. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėti gaminti ir visoje Lietuvoje pardavinėti ir tamsūs, bet silpni (pirmiausia dėl taikomų mokesčių) „Audit Ale“ ir “Caramel” alūs. Vis dėlto, skaitant ne tik Klaipėdos Akcijinio bravoro ar jo kaimyno Tilžės bravoro, bet prieškarinių I.B.Volfo-Engelmano ar Prienų Golbergo daryklų  alaus sąrašus matyti ta pati tendencija. Iš vienos pusės – silpni Pilzeno ar stalo alūs, iš kitos – turtingo skonio Bock arba Ožiniai, Doppelbock alūs ir porteriai (kartais pavadinami ir Imperiniais :). Vidurinis kelias, taip paplitęs tarp šiuolaikinės alaus pramonės – kad alus būtų ir pigus, ir pakankamai stiprus, ir šviesus – tuomet nebuvo toks dažnas.

Vietoj išvadų

Daug porterio istorijos aspektų, tame tarpe jo renesansas XX a. pabaigoje, dar liko nepapasakota, bet galbūt prie to sugrįšime .  Alaus stilių kaitą lėmė net tik klimatinės, technologinės, bet ir besikeičiantis žmonių gyvenimo būdas. Iš tikrųjų, dabar uostuose laivai ar traukiniai nėra iškraunami rankomis, sunkus fizinis darbas praktiškai eliminuotas. Idėja, kad alus gali kompensuoti pietus savo maistinėmis savybėmis, atrodo keista.  Tačiau būtų gaila, kad iš užeigų išnyktų tų laikų aludarystės simbolis – porteris. Šiaip ar taip tai liudininkas ir tų alaus istorijos laikų, kai turtingas salyklu, tirštas alus anaiptol neprivalėjo būti  toks stiprus, kad vyrą išverstų iš klumpių.

- – -

After decline of popularity in the United Kingdom, porter beer became enourmously famous in the Tsarist Russia of 19th century, especially St. Petersburg. Baltic Porter style with bottom-fermenting yeast was developed to satisfy local market needs, since the import was often disrupted by wars and trade sanctions. Breweries in territory of contemporary Lithuania (Memel/Klaipeda, Šiauliai, Kaunas, Prienai, Vilnius/Vilna) took advantage of the situation, producing and exporting large quantities of local porter to the major Russian Empire cities. Therefore, the typical Lithuanian brewery offer in the beginning of 20th century consisted of light brews (Pilsener, Taffelbier) and thick strong beers (Doppelbock, Porter).

Ant gerai apgrūzdintų 400 gr. miežių užpilti 6 litrus vandens ir visa [...]]]> Šį kartą spausdiname bene trumpiausią rastą lietuviško alaus receptą, publikuotą 1934 metų birželio 2 dieną savaitinio leidinio “Ūkis ir namai” IV puslapyje kartu su duoninės giros, spanguolių giros, citrininės giros ir šalto gėrimo iš braškių receptais. Receptą “Alus” pasirašo: “J. S-nė”.

Alaus hegemonai nepatiko žmonėms ir prieš karą. Stasio Žuko karikatūra

Ant gerai apgrūzdintų 400 gr. miežių užpilti 6 litrus vandens ir visa tai virti 3 valandas. Tuo pačiu laiku kitame inde virti 3 litrus vandens su 20 gr. apynių. Po 3 val. supilti viską kartu ir perkošti. Dar reikia atskirai užvirti 1 litrą vandens su 400 gr. cukraus ir supilti viską kartu. Kai atauš, pridėti 20 gr. mielių, gerai išmaišyti ir laikyti šiltoj vietoj dvi paras (ko šiltesnė vieta, tuo geriau). Paskui supilti į butelius, gerai užkimšti, pastatyti šaltoj vietoj ir po 5-6 dienų galima jau gerti.

Kalba, ir, suprantama, pats receptas netaisytas!

Šiomis dienomis Miunchene vykstantis Oktoberfestas – tai didžiausia ir seniausia alaus šventė pasaulyje, nuo kurios rengimo pradžios šiemet sukanka 200 metų. Prisipažinsiu – Oktoberfeste anei Miunchene niekad nebuvau. Bet vis tiek įdomu šiek tiek pažvelgti į šį renginį ne vien iš kiek-mes-šiandien-išlakėme-ir-wurstų-prarijome pusės, o ir kaip į istorinį reiškinį.

Kaip žinia, Oktoberfestas buvo surengtas tuometinio Bavarijos kronprinco, vėliau kelių Vokietijos žemių karaliaus Liudviko I Wittelsbacho ženatvės su Tereza iš Saksų-Hildburgų giminės. Dar 1809 metais ji buvo kandidatė ištekėti už Napoleono, bet pasirinko Liudviką Bavarietį, ir buvo priversta kentėti jo aistrą moterims, menui ir panašiems į viduramžius aristokratiniams ritualams. Istorija jai atlygino tuo, kad iki šiol Oktoberfestas vyksta Theresienwiese, o Miunchen žargonu visa šventė tiesiog vadinama Wiesn. Įdomu tai, kad pirmosios šventės dėmesio centre greičiau buvo arklių lenktynės, nei alaus ragavimas. Kai kas teigia, kad šventė įkvepė Olimpinių žaidynių atkūrimą.

Pirmais metais arklių lenktynės pagal senovės graikų Olimpiados modelį buvo svarbesni nei alus

Liudviko asmenybė ir valdymas buvo prieštaringas – jis ir atidarė iš naujo kelis viduramžių vienuolynus (apie jų įtaką visos Europos aludarystei kitą kartą), ir tuo pačiu skatino krašto industrializaciją, prieštaringumų netrūko jo politinėje veikloje anei meilės nuotykiuose. Įdomu tai, kad savo valdymą jis buvo priverstas baigti po 1844 metais gegužę įvesto mokesčio alui pakėlimo vienu pfenigu. Sukilusi liaudis nurimo tik tada, kai karalius ne tik atšaukė mokestį, bet Miuncheno alaus darykloms įsakė 10% sumažinti jo kainą „darbo liaudžiai ir kariuomenei kaip sveiką ir pigų gėrimą“. Na bet galų gale ta proga karalius sostą užleido sūnui Maksimilianui Antrajam. Alaus maištai išsiliejo į dėl panašių alaus kainų kėlimo priežasčių kilusią 1848 metų revoliuciją. Marksas su Engelsus užsirašinėjo kažką knygelėse (apie tai taip pat kitą kartą).

Na, bet grįžkime prie Oktoberfesto. Po metų šventė buvo pakartota, ją susiejant su žemės ūkio švente, ir pamažu tapo tradicija.  Tik 1818 metais pasirodė pirmieji alaus ir maisto stalai, ir ilgainiui arklių lenktynes pakeitė karuselės ir muzika.  Šventės laikas buvo patrauktas iš spalio į rugsėjį, kada geresni orai. 1872 metais Spaten daryklos aludaris Gabrielis Sedlmayris ir vienietis Antonas Dreheris, vieni iš modernaus lagerio kūrėjų, susiprato išleisti specialų Oktoberfest alų. Iki šiol alaus monopolį šventės metu laiko Miuncheno daryklos Spaten, o taip pat Augustiner, Hacker-Pschorr, Hofbrau, Lowenbrau ir Paulaner.

Iš tikrųjų, Oktoberfest šiandien tapo alaus stiliumi, dar vadinamu Märzen. Jis apibūdina tamsaus gintaro lagerį su pageidautina Vienos salyklu bei kilmingais vokiškais Hallertau ar Tettnang apyniais, apie 6% stiprumo. Seniau daugelis vokiečių aludarių dėl gaisrų ir sanitarijos vasarą alaus nevirdavo, išvirdavo Märzen alų kovo mėnesį ir palikdavo stovėti ne mažiau kaip 12 savaičių, tai pramušdavo statinę tik vėlyvą vasarą ar jau rudenį, kaip tik ant atkelto Oktoberfesto. Beje, kovo alus buvo verdamas ir ne vienoje Lietuvos darykloje, gaminamas jis ir šiandien visai kitu vardu.

Laikraštis praneš viską

Šiemetinis Oktoberfestas iš tikro nėra 200-asis, nes 24 kartus nevyko dėl choleros epidemijų, karų ir Remarko aprašytos infliacijos. Kelis kartus po karų buvo surengtos šventės su pasilpnintu alumi. Vis dėlto, jis išlieka neprilygstamos kultūringos alaus šventės pavyzdžiu. Aišku, šiandien turime iPhone aplikacijas, padedančiais nepasimesti minioje ir didelę pramogų organizavimo bei tvarkos palaikymo industriją. Bet juk prieš 200 metų ir bavarų karalaitis turbūt bijojo liaudį kviesti burtis miestų aikštėse, o tuo labiau teikti alų litriniuose bokaluose. Kita vertus žinome, kad visokių “sutikimų” ir “naktų” metu liejasi ir nepilstomas alus bei skraido buteliai.

Visi žinot apie ką čia aš. Linkiu lietuviams vieną dieną pasekti vokiečiais ir turėti kultūringą alaus festivalį (ką jau iš esmės pasiekė amerikiečiai su savo Oktoberfestų versijomis, teko būti ir masinėje-bet-kultūringoje alaus šventėje Prahoje), į kurį būtų važiuojama pasižmonėti, padainuoti – nie vien alaus pliumpti – lietuviams bei svečiams iš viso pasaulio.