Emblematinis danų bravoras Mikkeller, kurio alų, neslėpsime, esame pamėgę, ir apie kurį jau ne kartą rašėme, šiais laikais pasiekiamas ir mūsų kraštų ragautojui. Vėlgi kol kas tik Rygoje, toje pačioje Alus Salons parduotuvėje. Prieš daugiau nei mėnesį draugo paprašiau parvežti dėžę pavyzdžių, užsakymas skambėjo “visų Mikkeller, Brewdog, Sierra Nevada”, ir dar kai ką belgiško.

Nebesinori pūsti ditirambų, tad tiesiog trumpa Mikkeller pasiūlos apžvalga.

Pirmiausia, į dėžę papuolė visa serija “vieno apynio” (single hop) serijos alaus. Tikro alaus pasaulyje tiek alaus virėjams, tiek ragautojams svarbu, kokie apyniai, koks salyklas dedamas. Šiuo atveju alūs turi daug, tačiau tik vienos rūšies apynio – kuris dedamas ir kartinimui, ir aromatui išgauti. Tokie alūs leidžia pilnai atsiskleisti, sugroti savo džiazo partiją būtent tai vienintelei apynių rūšiai. Kad šis gardus augalas būtų kuo ryškesnis, jam aluje reikia suteikti tinkamą foną – tai neįkyrus, tačiau pakankamai stiprus salykliškumas, išgrynintas neutralios lagerinių mielių fermentacijos (lagerio mielės skirtingai nuo elio, palieka mažiau aromatingų eterių ir esterių).

Vieno apynio alūs pasaulyje verdami, tačiau nelabai dažni, tad Mikkeller pompastiškai pavadino šią seriją “edukacine”, ir sukišo į ją per dvidešimt apynių (apskritai šiandien rinkoje yra turbūt pora šimtų rūšių daugiau ar mažiau žinomų apynių – o kiek nežinomų?). Man į dėžę pakliuvo šešetas egzempliorių – su amerikietiškais Tomahawk, Apollo, Centennial, taip pat japoniškais Sorachi Ace, naujazelandietiškais Nelson Sauvin ir dar vienais, nepamenu kokiais, apyniais.

Visi alūs – 6.8-6.9% amerikietiško IPA stiliaus, ant etiketės nurodyta detali salyklų sudėtis – jų tarpe Munchen ir Carapils. Įdomu tai, kad visi (bent jau pirmieji 18) alūs buvo išvirti tą pačią savaitę, iš tų pačių salyklų ir fermentuoti su tomis pačiomis mielėmis. Kitaip tariant, visiems apyniams duotos lygios galimybės.

Koks įspūdis? Pirmiausia reikia pasakyt, kad šie apyniai man ir daugeliui Lietuvos namudinių aludarių nėra naujiena – globaliam internete juos užsakinėjome, eksperimentavome, virėme, uostėme, ragavome ir lyginome. Kai kuriuos apynius jau užsimerkę atpažįstame. Tačiau Mikkeller amato kokybė vistiek stebina, tad malonumas didžiulis. Tad man asmeniškai įdomiausia buvo neragautieji – Nelson Sauvin ir netikėtas Sorachi. Apie pačius skonius pasakoti būtų daug darbo, geriau jau parekomenduosime būnant Rygoje, Kopenhagoje ar dar kur įsigyti šio alaus, ir pabandyti, geriausia – vieną greta kito.

Pabaigai galima pridurti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse dar labai daug reikia nuveikti alaus edukacijos srityje. Tad gal Mikkeller ir ne tokie pompastiški.

Visos foto: Tikro Alaus archyvo.

Org: Asociacija “Tikro alaus draugija“, aludarių draugija “Atviras alus”
Partneriai: Kauno botanikos sodas, Vilniaus naminio alaus klubas (VAK), Alaus brolija

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru [...]]]> 2011 spalio 8-9
VDU Kauno Botanikos Sode (Ž. E. Žilibero g. 6, Kaunas)
Detali programa – žemiau

KBS vaizdas iš paukščio skrydžio

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru alumi, aptarti tradicinės ir modernios aludarystės aspektus bei susijusias temas

Tikslai:
alaus kultūros plėtojimas, ryšių užmezgimas (tinklinimasis), tarporganizacinis bendravimas, apsikeitimas informacija, tendencijų apžvalga ir pristatymas, poreikių identifikavimas bei analizė, “brainstormingas”, naujų veiklos krypčių numatymas

Turinys:

prisistatymai, pranešimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai), alaus egzempliorių apsikeitimas (birža), degustacijos, filmų peržiūra (įsk. dok. filmo premjerą), kultūrinė programa

Po degustacijos gali atrodyt šitaip

Siūlomos temos ir klausimai:

• Tradicinis ir šiuolaikinis alus; vidutinė, mažoji, namudinė aludarystė
• Lietuviško alaus ir aludarystės istorija, paveldas, dabartis ir ateitis
• Alaus scenos pasidalijimo problematika – “pramoninis” ir “tikras” alus; didieji, vidutiniai, mažieji (mikro, nano) ir namudiniai aludariai; “kaimietiškas” ir pasaulio alaus stiliai
• “Tikro” alaus įvardijimo problematika – amatinis, tikras, geras alus – kas tai? Situacija Lietuvoje ir užsienyje šiuo klausimu.
• Lietuviškas alus pasaulyje. Lietuvos tradicinis alus – “geriausiai išlaikyta” Europos alaus paveldo paslaptis?
• Lietuviška alaus terminologija
• Komercinė scenos pusė: mažasis verslas (mikrobravorai, parduotuvės, barai), verslo pradėjimas, skatinimas. Konkretūs atvejai (case studies)
• Alaus įvaizdis, marketingas, rinkodara, viešieji ryšiai
• Alaus kultūra ir jos propagavimas; situacija, problemos ir perspektyvos; panašių sričių pavyzdžiai (pvz. vyno sėkmė Lietuvos didmiesčiuose)
• Alaus stiliai, skoninės savybės
• Maistas ir alus
• Kitos susijusios temos: fermentacija, apininkystė, vyno biochemija, kultūros paveldas, technologijos

Laukiame dalyvių:
Alaus ir aludarystės entuziastai, tradiciniai ir šiuolaikiniai aludariai, verslo atstovai, kitų amatų atstovai (amatų gildijos, midaus arba vyno darytojai), akademinė bendruomenė ir studentai, žurnalistai, svečiai iš užsienio (LV), suinteresuota visuomenė.

Klubai ir organizacijos:

Asociacija “Tikro alaus draugija”, namudinio alaus draugija “Atviras alus”, Vilniaus aludarių klubas, Alaus brolija, Kauno-Marijampolės aludarių klubas, Užkanavės bravorėlis, Vilniaus amatų gildija, Kauno akademinis klubas “Malka”, VDU Kauno botanikos sodo draugai, ir kt.Programą ir pranešėjų sarašą žr. žemiau.

Ankstesni tokio tipo renginiai:

• 2009 birželis: Senovinio alaus ir amatų dirbtuvės
• 2010 gegužė: pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (programa)
• 2011 gegužė: antrasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje
• 2011 liepa: naminio alaus mini-festivalis /  dirbtuvės “Guobalynas” Guobų km.

Renginio vieta ir erdvės:
Renginys vyks VDU Kauno botanikos sode, atvirame ore ir/arba uždarose patalpose (salėse). VDU Kauno botanikos sodas (KBS) turi unikalią aplinką ir siekia tapti patraukliu kultūriniu ir turizmo objektu Kaune ir Lietuvoje. Jame be mokslinės veiklos, vykdomi kultūriniai renginiai visuomenei, koncertai, festivaliai. Be kita ko, botanikos sode yra ir Lietuvos augalų genų fondo apynių kolekcija.

KBS erdvės – apie 62 ha: Josepo Godlevskio dvaro rūmai, arklidės ir parkas (KBS priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai), universiteto akademine aplinka.

Dirbtuves būtų galima įrengti arklidžių kiemeliuose arba ta proga aptvarkyti sodo paviljono rūsį. Paskaitos ir pranešimai (su multimedia, nuotolinių studijų centras sudaro galimybę transliuoti internetu) gali vykti salėje; degustacijoms numatyta panaudoti rotondą, parodai – biblioteką, arklidese dar yra “sporto salė”.

Praktiniai dalykai (atnaujinta!):

• Renginys nepriklausomas, nesiekiantis pelno. Išlaidoms padengti bus renkama rinkliava - registruotiems dalyviams 20 Lt, neregistruotiems 25 Lt, namudiniams aludariams, pateikusiems alų konkursui – tik 5 Lt.
• Į rinkliavą įeina: botanikos sodo mokestis (5 Lt), “starter’s pack”, informacija, visi renginiai, degustacijos, nuolaida maistui.
• Užsiregistravę išvykai į “Kauno alaus” bravorą, vietoje įsigis ekskursijos bilietą – 11 Lt (į kainą įeina ekskursija ir degustacija, vedami bravoro laboratorijos vedėjos).
• Maitinimas: mus skaniu, karštu naminiu maistu maitins Kauno kavinė “Kultūra”. Registruotiems dalyviams ir aludariams pietų + vakarienės  komplektas 20 lt, likusiems – pietūs 16 Lt, vakarienė 12 Lt.
  Pietums bus: burokėlių sriuba su grybais ir naminiai balandėliai, vakarienei – ant laužo darytas kaukazietiškas jautienos troškinys su daržovėmis.
• Užsiregistravę dalyviai galės apsistoti botanikos sode, arba pas Kauno alaus entuziastus (reikia suderinti iš anksto), taip pat svečių namuose (1)/viešbučiuose (1)/hosteliuose (visas sarašas) (pigiausių hostelių kaina apie 25 Lt/parai)
  
• Pranešėjams bus suteikta raikalinga įranga (projektorius, ekranas, apšvietimas, elektra, vanduo) ir erdvės
• Transportas: KBS yra netoli Kauno centro (apie 5 km), pasiekiamas viešuoju arba asmeniniu transportu, yra parkavimo vietos.

Preliminari programa:

Pastabos: programa ne eilės tvarka; dauguma žemiau minimų patvirtino dalyvavimą, tačiau gali keistis; laukiama patvirtinimų iš dar kelių pranešėjų.

Download (DOC, 40.5KB)
 

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Renginio afterparty (aka "dūzgės") - tuo pat metu Kaune vykstančiame multimedia festivalyje "Centras".

Norinčius dalyvauti arba pasiūlyti savo pranešimą, savanoriauti, prašome registruotis adresu: tikrasalus<@> gmail<.>com
VAK klubo nariai ar tiesiog vilniečiai gali registruotis info<@>atvirasalus<.>lt

 

Lietuva ir Latvija Europos kontekste išsiskiria unikalia aludarystės istoriją. Šiose šalyse, net ir išplitus pramoninei aludarystei, buvo išsaugotos ir naminio alaus gaminimo tradicijos, kurios kartais siekia labai [...]]]> Tikro Alaus Draugija, Latvijos alaus blogas Dzeru Alu ir tarpdisciplininio meno grupė Serde pristato: Pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (prie Liepojos),  Latvijoje

Lietuva ir Latvija Europos kontekste išsiskiria unikalia aludarystės istoriją. Šiose šalyse, net ir išplitus pramoninei aludarystei, buvo išsaugotos ir naminio alaus gaminimo tradicijos, kurios kartais siekia labai senų laikų. „Pabaltyje“ visada buvo daug užkietėjusių ir daug papasakoti galinčių alaus atributikos kolekcionierių. O pastaruoju metu smagiai sparčiai auga ir „pasidaryk pats“ aludarių judėjimas. Todėl atėjo laikas visiems alaus entuziastams iš broliškų šalių susitikti ir pasidalinti savo patirtimu bei… alučiu!

Pirmąjį Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimą po daugiau nei metų draugustės kartu organizuoja alaus blogai „Tikras alus“ ir „Dzeru alu“, o jaukiai Aizputėje įsikurti padės meno grupė „Serde“. Pirmą gegužės savaitgalį – šiek tiek alaus atsivešime, šiek tiek kartu išsivirsime vietoje ir ne tik…

Susitikimo metu numatomos sesijos ir diskusijos apie:

• Aludarystės tradicijas Latvijoje, Žemaitijoje ir kitur Lietuvoje;
• Midaus gamybos teoriją ir praktiką;
• Vietinių apynių ir alternatyvių jiems augalų naudojimą alaus gamyboje;
• Istorinius alaus aprašymus ir naujus informacijos šaltinius internete;
• Alaus virimo ir kitos dirbtuvės;
• Mažųjų daryklų alaus degustacijos, savos gamybos alaus ragavimas ir mainai.

Kolegų paskaičiavimais, už  dvi nakvynes ir naminį maitinimą teks paaukoti iki 50 eurų 25-27 LVL (124-134 LTL) vertą sumą.

Registracija ir daugiau informacijos: Atis Rektiņš,  +371 20237528, atis.rektins@gmail.com.

Norintys dalyvauti kaip pranešėjai arba kitais organizaciniais klausimais taip pat galite kreiptis tiesiai į mus: tikrasalus@gmail.com arba tel. +370 647 77278.

Menų centro Serde adresas: Atmodas iela 9, Aizpute, LV-3456, Latvija; kiti kontaktai – jų svetainėje.

• 2008 metų alaus gamybos kūrybinių dirbtuvių tame pačiame Serde menų centre svetainė čia, nuotraukos – čia
• 2009 Kintuose vykusio TAD organizuoto senovinio alaus, maisto ir amatų aprašymą ir fotografijas rasite čia

- – -

Tikras Alus Fellowship, Latvian beer blog Dzeru Alu and arts center Serde present: Baltic beer and brewing enthusiasts’ meeting in Latvia, Aizpute (near Liepaja) on May 1-2nd. Full description, and detailed programmes in Lithuanian, English and Polish will be published soon. Watch this space.

PrimaDona gerą derlių davė, gaila tik kad dalis spurgų padžiūvo dar vasarą. Freda ir Marynka kaip visada puikiai užderėjo, gal kiek prasčiau [...]]]> Ramtyns jau rašė apie harvest ale, tačiau mes dar kartą norim pasidžiaugti Tikro alaus apynių derliumi. Neblogai uždėrėjo šiemet – du savaitgalius visa gimine skynėm. Bet kad daug nešnekėt – keletas foto.

Baigiant skinti anglų nykštukus

Kvepia apynys

Pirma porcija PrimaDonos

PrimaDona gerą derlių davė, gaila tik kad dalis spurgų padžiūvo dar vasarą. Freda ir Marynka kaip visada puikiai užderėjo, gal kiek prasčiau pasirodė Aromat Polesja. Užtat pradžiugino Žateco kilmingieji – taip užderėjo užkerojo užbujojo, kad visą dieną nurinkinėjom, geras dvi dėžes priskynėm. Naujokas pirmametis anerikonas Phoenix irgi nepasišiukšlijo – gerą trilitrį spurgom užpildė. Kitais metais to paties lauksim iš anglo Fuggles, kuris šiemet kažkaip nusimuliavo ir pažeme prasitrynė. Na, bet bent smagu, kad prigijo.

Miela malonu kaip sakoma.

***

We are quite satsified with our hops harvest.

Pasirodo, tūlas Martin Možny su Čekijos Hidrometereologijos instituto komanda suskaičiavo, kad garsuosiuose  Saaz / Žateco apyniuose kartumą ir kitas savybes [...]]]> “Newsweek” ir kiti šaltiniai, pasiremdami “New Scientist” publikacija, šią savaitę pradėjo trimituoti – klimato atšilimas lemia čekiškų apynių, o tuo pačiu ir alaus, suprastėjimą.

Paskutinė šventė Žatece?

Pasirodo, tūlas Martin Možny su Čekijos Hidrometereologijos instituto komanda suskaičiavo, kad garsuosiuose  Saaz / Žateco apyniuose kartumą ir kitas savybes alui suteikiačios  “alfa” rūgšties dalis kasmet nuo 1954 iki 2006 mažėjo, vidutiniškai po 0,06% kasmet. Jei klimatas toliau šils -  kaip teigia mokslininkai -  “alfa” rūgšties kiekis vienuose iš svarbiausių  pasaulio apynių (dabar jie turi apie 5%) kris labiau drastiškai.

Įspėjama, kad šylantis klimatas  gali turėti poveikį ir analogiškoje klimato zonoje esantiems Rytų Vokietijos ir Slovakijos apynynams.

Na o mums belieka pajuokauti – jei klimatas šils, gal palanki(ausia) apyniams auginti klimato zona  pamažu pamažu ir atkeliaus pas mus?

“Tokiu būdu, truputį suprastintai galima sakyti, kad jei žmogus iš  pradžių nori [...]]]> Nacionalinė tabako ir alkoholio kontrolės koalicija (NTAKK) žiniasklaidoje išplatino “pareiškimą, kuriame išdėstė kritišką požiūrį į mitą, jog alų gerti sveika” pavadinimu “Karti tiesa apie alų“. Teksto turinys priminė man panašų anksčiau skaitytą isterišką rusišką tekstą, o manipuliuojančios sakinių formuluotės, tokios kaip ši:

“Tokiu būdu, truputį suprastintai galima sakyti, kad jei žmogus iš  pradžių nori tapti moraliniu degradu, o po to – impotentu, tai jis  geria degtinę, o jei pirmenybę teikia atbuliniam eiliškumui, tai geria alų”

- nepaliko abejonių, kad tai pažodinis vertinys iš to paties rusiško teksto iš mano spam aplanko, prasidėjusio Puškino (neabejotinai žymiausio rusų blaivybės propaguotojo) citata, ir pabaigoje viską suvedusio į religiją fatalizmą ir konspiraciją.

Nepatingėjau surasti originalo: Горькая правда о пиве, o čia ir ankstesnis lietuviškas vertinys.

Ar verta rimtai vertinti šią informaciją? NTAKK stumia pažodinį vertimą kaip savo “pareiškimą”, nepateikdama “mokslinio kandidato Klimenko Ivano Petrovičiaus” autorystės. Jei NTAKK tingi  patikrinti mokslinių šaltinius, tekste minimus teiginius, o tik nurašinėja rusiškus, manau sąžininga juos iškart atmesti kaip nekompetetingus plagiatorius ir į religinius ginčus su jais nesivelti.

Tačiau tema įdomi, o apie apyniuose esančių estrogenines medžiagas teko skaityti ir kitur, todėl truputį pasigilinkime.

Pirmiausia, minėto “mokslinio kandidato” kompetencija suabejoti iškart priverčia tokie perlai: “Priversta kiekvieną dieną perpumpuoti papildomą skysčių kiekį, gaunamą su alumi, širdis smarkiai padidėja <…>.” Abejonę kelia ir kai kurių teiginių formuluotės, kuriose painiojami arba lyginami skirtingi dalykai, arba štai bandymas iš alaus narkotiką padaryti greituoju būdu, susiejant jį su kanapėmis (galima būtų pratęsti, kad jos turbūt irgi mirtinas narkotikas, prilygstantis heroinui.)

Rusų skaitytojai forumuose diskutavo, kad autoriaus cituojami mokslininkai arba neegzistuoja, arba (kas praktiškai reiškia tą patį) jų tyrimų rezultatai nebuvo priimti į peer review mokslinius žurnalus. Originale minimi autoriai, tokie kaip ispanų mokslininkas Garzon M. užsiima visai kitokiais tyrimais (tai galima patikrinti JAV Nacionalinės biotechnologijos centro PubMed straipsnių sarašuose, įvedus paieškoje: “Garzon M” [Author] AND spain [ad]), Betts J. apie alų taip pat nieko nėra publikavęs.

Paieška internete duoda daugiau, nors mokslinius šaltinius interpretuoti nėra labai paprasta. Štai apie 8-prenilnaringenino (8-PN, augalinio fito-estrogeno) poveikį tyrimai rodo (kiti šaltiniai: čia ir čia), kad apyniuose jų yra, tačiau aluje esantis kiekis yra toks mažas, kad pripažintas nekeliančiu susirūpinimo.

Kitame tyrime atrasta, kad dalis kitos medžiagos iš apynių, izoksantohumolio (IX),  žarnyno mikrobiotos gali būti paverčiama tuo pačiu 8-PN. Kiekis yra visiškai individualus, tačiau daroma išvada, kad yra galimybė, jog šios konversijos pagamintas 8-PN pateks į biologinio poveikio žmogui diapozoną. Išvadų, koks tas poveikis ir rizika, neaptikau. “Galimybė” nėra faktas, o be konkrečių statistinių skaičių jokių išvadų daryti negalime.

Paskaitinėjus dar, galima pasakyti, kad reikia būti atsargiems ir su greitomis analogijomis. Tai, kad tam tikras augalinės kilmės maiste (vynas, soja, alus) esantis silpnas augalinis fito-estrogenas gali turėti poveikį estrogeno receptoriams (veikdami arba užpildydami juos), yra toli gražu ne tas pats, kaip sakyti jog jie “turi tą patį poveikį kaip (kur kas stipresnis, žmogiškas) estrogenas”. Tokiose analogijose daromas didelis ir nelogiškas šuolis.

Šioje šviesoje NTAKK ir teksto originalo autoriaus tikslas ima atrodyti kaip bandymai demonizuoti alų. Kita vertus, teisus ir mano kolega, sakantis: “neatsisakau alaus kaip pramogos, <…> tačiau sąmoningai priimu tą riziką, kurią ši galimybė suteikia. Tačiau svarbiausia, kad alaus kultūros, kaipo tokios, garbinimas tarsi bando  šią riziką visiškai nuslėpti/nustumti į pasamonę ar net visiškai atmesti”.

Todėl nepasikliaukime populistiniais teiginiais ir žiniasklaidiniu “blogu mokslu”, o patys domėkimės, darykime išvadas, įvertinkime riziką ir vartokime saikingai. Tikro Alaus draugija pasisako tik už saikingą alaus vartojimą, kurį kartais gal skubėdami laikome savaime suprantamu, ir ateityje skirsime daugiau įdėjų, kokia galėtų būti tikra, o ne demonizuojanti ar manipuliuojanti nesaikingo girtavimo prevencija. Nurašinėti rusiškus interneto tekstus, atvirai pasakius, nėra paveiku…

Dar, aš nesu medicinos specas. Būtų įdomu ir vertinga, kad koks biochemijos specialistas pateiktų savo nuomonę arba šaltinių/teiginių vertinimą.

Išgirdome daug įdomių istorijų apie apynių selekcijos tradicijas Kaune, kur jau [...]]]>

LTSR laikais sodininkus ragino įtaigūs piešiniai

Apyniai paplitę visame pasaulyje

Apyniai dauginami iš šakniastiebių paruoštais auginiais, šakniastiebiai atpjaunami nuo senų kerų pavasarį. <…> Jie vienoje vietoje gali augti 50 ir daugiau metų, nes jų požeminė dalis ilgaamžė. Norint gauti gerą spurgų derlių, parenkama saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta su giliu podirviniu vandeniu, silpnai rūgščios reakcijos priesmėlio arba lengvo priemolio dirvožemio. <…>

Jauni kereliai sodinami anksti pavasarį vienas nuo kito kas 1,5 – 2 metrai. Kiekvienam kerui kasamos 60 x 60 x 60 cm dydžio duobės, kurios lygiomis dalimis užpildomos pūdinio ir iš duobučių išmesto viršutinio žemės sluoksnio mišiniu. Pasodinus po 10 – 12 dienų pradeda augti stiebeliai; paaugę tik 50-60 cm, pradeda vyniotis… [I dalies pabaiga]

Sveiki, skelbiame subjektyvią “Tikro Alaus” draugijos ir šito blogo nuomonę, kas tikrai džiugino, ir tikrai liūdino praėjusių metų mūsų alaus scenoje. Mūsų idealai – alaus įvairovė ir galimybė rinktis, tinkamas vartotojų informavimas, istorijos nepadirbinėjimas, mažesnis šiukšlinimas ir kad  vaikai, paaugliai nebūtų skatinami  [...]]]> [For full english version of this post, follow this link]

Sveiki, skelbiame subjektyvią “Tikro Alaus” draugijos ir šito blogo nuomonę, kas tikrai džiugino, ir tikrai liūdino praėjusių metų mūsų alaus scenoje. Mūsų idealai – alaus įvairovė ir galimybė rinktis, tinkamas vartotojų informavimas, istorijos nepadirbinėjimas, mažesnis šiukšlinimas ir kad  vaikai, paaugliai nebūtų skatinami  gerti. Visi žinome, kad padėtis šalyje sunki, į biudžetą nesurinkti milijoniniai mokesčiai, todėl leidome sau nesivelti į samprotavimus, ar įvairaus dydžio ir kokybės šalies aludarystei yra reikalingos mokestinės lengvatos ar netgi kokios tai regioninės privilegijos. Tad į Naujus, Jaučio ir sunkaus darbo metus žengiame pažymėdami:

METŲ ŠAUNUMAI

* * *

Foto: Iki

“Gurmanų” serijos alaus šaldytuvai “IKI” ir “IKIuko” parduotuvėse UAB “Palink” ir UAB “Fulgor” bendrą projektą reiktų apdovanoti už valią, ryžtą ir nuoseklumą nuolatos laikyti pasiūloje tikrą lietuvišką alų – ir tamsų, ir šviesų, o taip pat rūpintis daugkartinių butelių supirkimu ar net įsileisti ten naują alų (šiemet šaldytuvuose  švystelėjo dar vieno jau labai lietuviškai tikro – naminio, mielingo “I.O. Boiko” alaus iš Kurklių / Anykščių rūšis, nors šiaip dažnai apsigyvena ir “Faxe” produkcija). Dabar kai manęs autobusų stoties IKI turistė iš Estijos užklausia, kur galima gauti “unikalaus jūsų gyvo alaus”, aš turiu ką jai atsakyti (atvejis iš gyvenimo, beje)! Bet laukiame dar daugiau rūšių!

Foto: Broniaus Talakio

“Pas Rudolfą II” už pateikiamo alaus įvairovę Pateikiamo alaus įvairovė bent jau Vilniuje šiemet išaugo, aišku, ne tiek, kiek norėtųsi mūsų draugijos nariams, bet vis tiek yra kuo pasidžiaugti. Aišku, prie to prisidėjo ir “Rene”, ir “BoBo”, ir “Bunte Gans”, o toks “Šnekutis” aplamai sukūrė dvi Šiaurės Lietuvos ambasadas, bet jei reiktų išskirti vieną nugalėtoją, juo renkamės Gedimino g. 46 įsikūrusią užeigą. Nors, tarkime “Verslo žinių” specialistė (neskirianti “krkonogų” nuo Krkonošų) jo virtuvę vertina žemai, mes džiaugiamės ne tik pateikiamu čekišku alumi (nuo “Gambrinus” per “Kozel”  iki “Velvet”), bet ir vokišku “Tucheriu”, airišku “O’Hara”, ir belgišku “Witterkerke“.

Apyniai mūsų sode

Lietuvos apynių augintojams už paneigtą mitą, kad geri apyniai pas mus negali augti. Lietuvos apynių augintojų draugijos apynyne Kauno Botanikos sode auga per 30 rūšių apynių, tame tarpe trijų Lietuvos selekcionierių kartų išvestos lietuviškos apynių rūšys (pvz. “Fredos Taurieji”); Tikro Alaus draugijos sėkmingi praktiniai bandymai auginti ir naudoti aluje lietuviškus bei užsienio apynius; “BūtautųButautų dvaro” alaus gamintojų sprendimas auginti apynius patiems – visa tai patvirtina, kad apyniai Lietuvoje auga, dera ir duoda puikius rezultatus!

Antanui Astrauskui už monografiją “Per barzdą varvėjo… svaigiųjų gėrimų istorija Lietuvoje” , leidėjas “Baltos lankos” - už atvirą, šiuolaikišką, intriguojantį žvilgsnį į fermentacijos istoriją mūsų kraštuose.

Naminei aludarystei už suteikiamą alternatyvą, kokybę ir bendravimą Šiemet dar stipriau įsitikinome, kad namuose tikrai galima pasigaminti alaus, kokybiškesnio ir skanesnio nei parduotuvėse. Receptais keitėmės su bendraminčiais Lietuvoje ir užsienyje; gaminome lietuvišką alų, alt’us, dunkelweiss’us ir tikrus imperinius stautus; medžiagas užsakinėjome Kaune, Biržuose ir ebay.com; virėme namų virtuvėse, rūsiuose ir garažuose; degustavome, džiaugėmės rezultatais ir jais dalijomės su kitais. Ir svarbiausia, daug bendravome ir bendradarbiavome!

Tarptautinei alaus mėgėjų bendruomenei ir blogeriams už inspiracijas Šiemet ypač daug pasisėmėme iš kolegų, rašančių apie alų visame pasaulyje – nuo Didžiosios Britanijos iki Lenkijos. Skaitydami juos, keliavome ir atradome įdomiausius bravorus bei alaus rūšis įvairiose šalyse, išgyvenome nepakartojamus nuotykius dirbant pube arba vaikštant po alaus festivalius, gilinomės į alaus tradiciją ir istoriją, dalyvavome bendrose rašymo apie alų sesijose. Linkėjimai visiems! O kitais metais mūsų draugijos siekis – pradėti pažindintis ir gyvai!

* * *

METŲ NUSIVYLIMAI

Foto: Vigmantas Butkus

Neveikianti, nesukurta plastmasinės taros tvarkymo sistema Lietuvoje – plastmasiniai buteliai nesuperkami, nors Estijoje jie superkami. Jei kokie “žalieji taškai” ar kiti plastmasės pramonės  pakalikai ir tvirtina, kad tai neturi įtakos taršai mūsų krašte, tegu nueina ir pasižiūri į bet kokią pamiškę, paežerę, paplūdimį, pakelę…

Plečiamas “alaus kokteilių”, akivaizdžiai skirtų paauglių rinkai, asortimentas – be komentarų. Geria vaikai…  Nelabai čia yra kuo didžiuotis mūsų šaliai ir kartai, gal tik tuo, kad jau baigėsi naktinė prekyba šia chemija.

Istorijos falsifikavimas, pristatant naujas alaus rūšis.  Apie vieną tokių atvejų – jau netrukus bloge…

Sutinkate? Nesutinkate? O gal turite savo pasiūlymų?  Labai kviečiame pasisakyti komentaruose!

Iš daugelio Tikro Alaus Laboratorijoje šiemet išvirtų alaus rūšių vienas išsiskyrė rekordiniu jo išnykimo draugų ragautojų gerklėsna greičiu. Tai ‘Raškažinis’, kuriam vardą davė vieno autodirbtuvių darbuotojo, akivaizdžiai labiau mėgstančio pūst į akį, nei dirbt, pravardė. Na o skonį ir kvapą jam suteikė dvi laukinių lietuviškų apynių rūšys, surinktos vasarą Ignalinos nacionaliniame parke (prie [...]]]>

Iš daugelio Tikro Alaus Laboratorijoje šiemet išvirtų alaus rūšių vienas išsiskyrė rekordiniu jo išnykimo draugų ragautojų gerklėsna greičiu. Tai ‘Raškažinis’, kuriam vardą davė vieno autodirbtuvių darbuotojo, akivaizdžiai labiau mėgstančio pūst į akį, nei dirbt, pravardė. Na o skonį ir kvapą jam suteikė dvi laukinių lietuviškų apynių rūšys, surinktos vasarą Ignalinos nacionaliniame parke (prie Aiseto ežero) ir Kintuose. Pirmą kartą bandėme lietuviškus apynius ir buvo ypač įdomu, ką jie gali, nes buvome prisiklausę legendų apie tai, kokie jie prasti, Lietuvoje neauga ir panašiai.

Pasirodo, VAT IR NE!!! Nors Ignalinos apyniai atrodė blankokai, užtat Kintų, maloniai kvepėjo, bet sumetus į katilą kvapas, užliejęs patalpą, buvo tiesiog nepadoriai malonus, ryškus, primenantis citrusinius vaisius. Galbūt tai vienas iš dingusios vokiškosios PamarioKuršių krašto aludarystės istorijos siūlo galas? Kaip ten bebūtų, šie apyniai davė salsvą, apelsininį kvapą, ir kiek labiau karamelinį, greipfurtinį, maloniai aštroką skonį. Kadangi nežinojome laukinių apynių stiprumo, dėjome jų gana daug (kaip rekomenduojama, maždaug 4 kartus daugiau nei kultūrinių), ir rezultate turėjome tikrai stipriai apyniuotą alų, panašiai kaip IPA (Indian Pale Ale).

Ignalinos ir Kintų laukinukai

Ikvėpti škotų ir žemaičių panašumo, receptą sudarėme panašų i ‘Scottish 80/- Export’ stiliaus alaus. Rezultate gavome naują rūšį, kurią pavadinsime Samogitian Export!

Daugiau foto – galerijoje.

—–

‘Raškažinis’, one of our brewed ales this year that gained most popularity.  It’s something we will call from now on a ‘Samogitian Export’ style, inspired by it being a crossover of Scottish 80/- Export, American Amber and IPA, with more emphasis on hop bitterness. We hopped it with two completely different types of local wild hops, picked in far apart regions of Lithuania – Ignalina National Park and Kintai.

The Kintai hops definitely was a winner and big surprize with its powerful citrus aroma, providing a fantastic grapefruit-ish, slightly spicy flavor with tones of caramel (we added some caramel malt, but not that much for it to be so pronounced). Perfect thirst-quencher and satisfying, interesting taste.

The area where we picked the hops used to be German lands, like all German lands bearing strong beer brewing tradition until WW2. There’s not much information about brewing history of this area available (but we are going to investigate more soon). Is it possible that we managed to find the survival hops sort? We hope the Association of Hop Growers of Lithuania will help us to research and find it out.

Check out the gallery. Damn, I’m so inspired I’m thinking to use a photo of this one’s head as a header for this blog:)

Viduramžiais aludariai tiek kaimuose, tiek vienuolynuose, savo viraluose naudojo “augalinius” priedus. Taip vadinamas grut, arba gruit alus (šis terminas išlikęs ir naudojamas iki šiol) iki XVII amžiaus buvo verdamas su eile įvairiausių žolelių ir botaninių ingridientų, kurie suteikdavo aromatą, skonį ir kartumą – tą patį, ką šiandien aluje [...]]]>

Iliustracija iš www.gruitale.com

Viduramžiais aludariai tiek kaimuose, tiek vienuolynuose, savo viraluose naudojo “augalinius” priedus. Taip vadinamas grut, arba gruit alus (šis terminas išlikęs ir naudojamas iki šiol) iki XVII amžiaus buvo verdamas su eile įvairiausių žolelių ir botaninių ingridientų, kurie suteikdavo aromatą, skonį ir kartumą – tą patį, ką šiandien aluje atlieka įvairios apynių rūšys. Išskirtinai gruit alus viduramžiais buvo verdamas Nyderlandų, Skandinavijos, šiaurės Prancūzijos ir apatinio Reino slėnio teritorijose, tačiau tradicija buvo žinoma ir populiari ir kitose šalyse, taip pat ir Lietuvoje.

Kas būdavo dedama į alų, smarkiai priklausė nuo vietinių tradicijų ir gamtos teikiamo pasirinkimo. Bene populiariausios žolelės buvo trys – pajūrinis sotvaras (lot Myrica gale), paprastoji kraujažolė ir gailiai (Ledum palustre). Kiti naudoti prieskoniai ir žalumynai – tai kadagio uogos, imbieras, kmynai, anyžiai, muskato riešutas, cinamonas, pelynas, šalavijas, prožirnis, juodoji drignė, kietis, mandragora, šafranas ir daugybė kitų. Beveik kiekvienas virėjas turėjo savo slaptą, kruopščiai saugomą receptą, kurį dažniausiai ir nusinešdavo į kapus. Todėl tų senovinių receptų nelabai yra žinoma.

Šiandieną visas šias žoleles pakeitė vienas augalas – apyniai. Apynio populiarumui pirmiausia turėjo įtakos faktas, kad šis augalas turi ypač stiprių konservuojančių medžiagų, apyniuotas alus daug ilgiau laikosi nesugedęs – o tatai ypač buvo svarbu, neturint šaldymo technologijų. Tačiau istoriniame kontekste perėjimui prie apynių buvo ir kitų priežasčių – pvz., Vokietijoje reformatai propagavo apyninį alų, kad sumažintų vienuolynų ordinų pajamas iš gruit, kurį pastarieji buvo monopolizavę. Beje, žolelės turi psichoaktyvių (dažnai – lengvai narkotiziojančių) medžiagų, tuo tarpu apyniai turi slopinančių savybių. Iš čia ir legendos, kaip senovės žmonės plempdavo ir linksmindavosi savaitėmis, arba kaip škotai, prisigėrę viržių alaus, būdavo nenugalimi (nors pala, tas pats juk dedasi ir su Tikro Alaus Draugija… na, tiek to.)

Kai kurios tradicinės neapyniuoto alaus rūšys išgyveno apynių atejimą, kaip antai sahti alus Suomijoje, kuris pagardintas kadugio uogomis ir šakelėmis. Šiais laikais, pasaulyje populiarėjant mikrobravorams, vėl atsirado keletas komercinių gruit alaus rūšių – Škotijoje, Anglijoje, Belgijoje, Bretanėje ir JAV.

Gruit buvo žinomas bei verdamas ir Lietuvoje. Istoriniuose dokumentuose minima, kad viržių ir kitų žolelių būdavo dedama į midų, natūralu tikėtis, kad vėliau technologija buvo perkelta ir į alų, kurį išmokta gaminti vėliau. Lietuvoje apyniai atsirado, manoma, panašiu metu kaip ir Rusijoje – apie IX-X a, tačiau alui naudoti pradėta ne anksčiau, kaip ir likusioje Europoje – XI a. Galbūt Kuršių žemėse, vienu metu buvusiose Skandinavijos provincija, kuriam nors pamario pilkapy palaidoti ir kadagių alaus receptai…

Įkvėpti šių istorijų, rugsėjį nusprendėme atgaminti lietuviško “grūto” alaus receptą Tikro Alaus Laboratorijoje. Pirmajam bandymui pasirinkome nepavojingą vaistinį augalą viržį, juo labiau kad kaip tik rugpjūtį – rugsėjį Lituvoje yra jų žydėjimo sezonas, kai pamiškės ir pelkės tampa banguojančia violetinių žiedų jūra. Tuo metu kaip tik vykdėme ekologinį projektą Kintuose (taigi, ir kuršių sąsaja išlaikyta), tad pasinaudoję proga, pririnkome kelis šimtus gramų ekologiškai švarių viržių žiedų, augančių netoli Aukštumalos aukštapelkės draustinio. Ištyrus keletą senovinių receptų, kaip pagrindas buvo pasirinktas škotiško alaus salyklų santykis, užsienietiškus salyklus pakeičiant lietuviškais. Tikro Alaus galerijoje galite pažiūrėti daugiau nuotraukų iš eksperimento.

Norintiems pasigaminti šio alaus namie, pateikiame receptą:

Viržių Alus

3,290 kg šviesaus lietuviško salyklo
454 g Carapils salyklo (kitą kartą jį pakeisime kvietiniu lietuvišku salyklu)
454 g Crystal salyklo (40° Lovibond, arba per pusę maišytus 20° ir 40° L)
57 g šokoladinio salyklo (turėjome šokoladinio, bet Lietuvoje lengviau gauti ir galima keisti tokiu pačiu kiekiu čekiško ypač tamsaus karamelinio salyklo, EBC 836)
3 stiklinės šviežių arba 1-2 stiklinės džiovintų viržių žiedų (pusę virti 60 min, likusią pusę sudėti virimo pabaigoje)
Naudojome Safbrew S-33 mieles (tiks bet kokios viršutinės fermentacijos mielės).

Salinom prie 65°C 70 min, ištekinom apie 30 l misos, iš kurios gavosi viso 23 l alaus. Tik pamatavę pradinį misos tirštumą supratome, kad šiek tiek apsiskaičiavom, alų padarėm per skystą bei per silpną ((tirštumas 1.039, stiprumas 3,7% ABV). Kitą kartą tekinsim tik kokius 25 l ir sieksim, kad po virimo liktų 19 l galutinės misos S.G. 1.048 (5% ABV). Fermentavom prie 21°C savaitę, brandinom prie 15°C dvi savaites.

Nuorodos:

• Tikro Alaus galerija
• Gruit wikipedijoj
• Gruitale.com
• Bazinis receptas TA Viržių Alui
• Historic Scottish ales

— — — — —

This post is an introduction to the history and technique of gruit brews in the world and Lithuania. From historic documents It is known that mead – the oldest known traditional Lithuanian fermented drink, was brewed with various herbs (especially heather) in ancient and medieval times in Lithuania. It is very likely that these techniques were adapted to beer brewing. Since the recipes were kept in secret by brewers, we have no way of knowing exactly what it was like in the ol’ days. Nowadays Stakliškės distillery makes a range of alcoholic meads, some of which are quite tasty yet bear little in common with original tradition.

Inspired by the tales and stories, we decided to recreate the style and brew a first modern Lithuanian Viržių Alus (heather ale). We chose BYO recipe as a basis, but used Lithuanian base malts and some heather picked in the amazing, enchanting Aukstuma swampland natural reserve near Curonian Sea. The Curonian area being famous for it’s distinct culture and kind of viking past, scandinavian connection may lead us to try brewing sahti beer next, usually made in Finland with juniper beers.

Check the session photos in our photo gallery.

Panašiai, kaip ir Dzūkijoje, visi apyniai prigijo, tačiau jau pirmą mėnesį Čekijos legionieriai Žateckij Zelionyj neatlaikė, netikėtai pasiligojo ir nudžiūvo. Gaila šio augalėlio, nes Žatec, Europoje labiau žinomas Saaz [...]]]> Kaip žinia, tos pačios 6 apynių rūšys buvo pasodintos 5 skirtingose Lietuvos vietose. Pažiūrėkim, kaip tuo pat metu sekasi apyniams Žemaitijoje, Kretingoje.

Panašiai, kaip ir Dzūkijoje, visi apyniai prigijo, tačiau jau pirmą mėnesį Čekijos legionieriai Žateckij Zelionyj neatlaikė, netikėtai pasiligojo ir nudžiūvo. Gaila šio augalėlio, nes Žatec, Europoje labiau žinomas Saaz vardu, yra vienas iš “kilmingųjų” apynių ir alui suteikia ypač malonų skonį ir kvapą.

Pora kitų apynių taip pat jau buvo pradėję silpti, tad teko juos nupurkšti, ir tai panašu, padėjo jiems atsigauti.

Angliškieji Golden Tassels, žemaūgių apynių rūšis, pradžioje taip pat kėlė susirūpinimą, vis nenorėdamas augti, tačiau į vasaros antrą pusę, davus atramą, nenuorama pradėjo nedrąsiai aplink ją vyniotis, ir dabar jau yra beveik 30 cm aukščio. Galbūt vyšnaitės pavėsyje tiesiog trūksta saulės.

Tuo tarpu greta įsitaisiusiai Prima Dona viskas labai patiko, ir ši taip pat britiška žemaūgė rūšis, vystosi labai energingai – išskleidė daugiausia lapijos, net keleta stiebų ir jau praaugo mane (t.y. 2 metrus).

Marynka ir Fredos Taurieji vystosi labai vienodai, išleido po dvi-tris ataugas ir stiebiasi tik į viršų. Šios dvi rūšys paaugo aukščiausiai ir jau siekia kokius 2.5 metro.

Ukrainietis Aromat Polesyja auga kukliai, išleido ploną ūsą ir palypėjo tik keliasdešimt cm. Tikėkimės, kitais metais pasivys bendraamžius.

Turim pasidžiaugti angliškais Prima Dona apyniais, kurie prigijo ir sulapojo. Šiek tiek glumina džentelmenai [...]]]> Vasara jau gerokai persirito į antrą pusę, tad nutarėm pasidžiaugti savo apynių, apie kurių sodinimą rašėme, progresu. Sprendžiant iš atsiliepimų, tas progresas ne visur yra vienodas, tačiau svarbiausia, kad jis yra. Taigi, kokias tarpines išvadas galim daryti?

Turim pasidžiaugti angliškais Prima Dona apyniais, kurie prigijo ir sulapojo. Šiek tiek glumina džentelmenai Golden Tassels, kurie suskubo pasidabinti auksu, tačiau stiebtis į viršų neskuba, daro tai labai pamažu. Džiugu, kad nudžiūti – taip pat nėra jų tikslas.

Dūdiškių plantacijoj neišsaugojom Aromat Polesja sodinukų. Matyt, jų pačių lepumas, padedant kurmiams, padarė savo.

Užtat akį džiugina Marynka, Fredos Taurieji ir Žateco Žalieji apyniai. Pasistiebę jau gerus tris metrus, drąsiai kopia ant kluono stogo. Manau iš jų šiemet ir tikėsimės pirmųjų spurgų.

O dabar foto-medžiaga iš Dūdiškų.

Marynka, Freda ir Žateckis

Prima Dona

Marynka lipa ant stogo

Ką pasėjom, tą ir pjausim

Laukinukai apyniai – kas būna, kai netrukdai

Gerai įraudę ir linksmi šokėjų veidai bei ypač lankstūs tokiam amžiui judesiai išdavė netoliese esant jaunystės [...]]]> Lietuvoje tikro alaus atrasi netikėčiausiose vietose. Vakar, paskutinę savo kelionės dviračiu aplink Kuršių marias dieną, papuoliau į žvejų šventę Juodkrantėje. Karštoje dienos saulėje ratu sukosi daug senyvų šokėjų porų, o šventės MC nesėkmingai ragino prisijungti ir jaunimą.

Gerai įraudę ir linksmi šokėjų veidai bei ypač lankstūs tokiam amžiui judesiai išdavė netoliese esant jaunystės eleksyro. Ir išties, savo dideliam džiaugsmui, čia pat pastebėjau namuką su užrašu “Alus Kaimiškas.”

Stende – pilstomas dviejų rūšių alus – “Apynio kaimiškas” ir “Medaus”, bei salyklinė gira. Stendą aplipę pirkėjai, o prie statinių triūsiantis “Apynio” darykos aludaris Vytautas vos spėjo prakaitą braukti.

Užsisakau “Apynio kaimiško” bokalą. Gintarinės spalvos, nestiprus (5%), putotas, skonis nesudėtingas, gaivus ir labai “gyvas”, apyniai vos jaučiasi. Tipiškas ir panašus į kitus lietuvišus “kaimiškus” alus. Ekspromtu paimu trumpą aludario dienos interviu iš plušančio Vytauto.

TA: Tai kur įsikūręs jūsų bravoras?
Vy: Tigi Pakaunėj, netoli Vaišvydavos.
TA: Ar ten galima užsukti, įsigyti alaus?
Vy: Žinoma.
TA: Iš kokio salyklo gaminat alų? Gal pats salyklą darotės?
Vy: Nu jau, kur ten pats darysies. Nepakonkuruosi su Maltosa, ar ten tuo Prunskienės švogerio… (pavadinimo nenugirdau – aut.). Tik dvi įmonės Lietuvoj daro.
TA: Tad perkat salyklą iš Sulivestos?
Vy: Taip. Oo.. tai pats ką atstovaujat?
TA: Alaus mėgėjus. Norėčiau kažkada užsukt pažiūrėt, kaip alų darot.
Vy: Tai prašom, tik nekasdien verdu.
TA: Jaučiasi apyniai. Gal pats juos ir auginat?
Vy: Tai kur tau alus be apynių! Nee, kur ten pats.. tigi maišo reiktų apynių, jei daugiau norėtai išvirt. Ten pat perku.

Šiuo momentu vėl užplūsta pirkėjai, tad tuo tarpu užsisakau “Medaus” alaus. Šis alus kiek stipresnis, 5.9%, skaidrus, rudos spalvos. Kaip išduoda pavadinimas, jaučiamas pakankamai stiprus medaus skonis ir aromatas. Matyt, medaus dėta fermentavimo pabaigoje, kitaip didelė dalis jo būtų perdirbama į alkoholį ir skonio liktų mažiau.

Šiaip jau nesu didelis medaus aluje gerbėjas. Tačiau šįkart mane sudomina gana ryškiai jaučiama ir saldumą labai sėkmingai balansuojanti rūgštelė, žoleles primenantis prieskonis. Kyla klausimų.

TA: Medus gerai kvepia, gal pabaigoj dėjot?
Vy: Taip, brandinimo stadijoje.
TA: Jaučiasi ir dar kažkoks skonis.
Vy: Aha (šypsosi ir pabėga prie pirkėjo; netrukus užsisakau dar vieną bokalą)
TA: Tad ko ten dar pridėjot?
Vy: Negaliu sakyt… (šypsosi ir vėl pabėga)

Tai toks vat paslaptingas “Apynio” alus. Pabaigai – trumpas video reportažas.