Tik įėjus, lankytojus pasitinka šviesi, moderniai bet “kukliai jaukiai” įrengta patalpa. Ilgas užkandžių ir alaus prekybos baras, kuriame šalia vietinės produkcijos kranų – labiau gourmet parduotuvėms įprasta pasiūla – importiniai [...]]]> Nemaniau, kad šiame bloge kada nors bus už ką pagirti didžiąją alaus daryklą. Bet štai atėjo laikas tai padaryti. Taigi: “Švyturio” firminė parduotuvė Klaipėdoje yra labai kokybiškai padaryta.

Ilgas baras

Tik įėjus, lankytojus pasitinka šviesi, moderniai bet “kukliai jaukiai” įrengta patalpa. Ilgas užkandžių ir alaus prekybos baras, kuriame šalia vietinės produkcijos kranų – labiau gourmet parduotuvėms įprasta pasiūla – importiniai sūriai ir t.t. Gal ir nieko “blatno”, bet daržovių traškučiai tikrai skanūs (ir nebrangūs). Už baro – keli daryklos produkcijos išpilstymo kranai.

Vieni skaniausių "čipsų" Lietuvoje

Toliau – dailios alaus lentynos, kuriose yra… ir tikro alaus! Taip, čia iš importuotojų (panašu, daugiausia iš 3B Solutions)  surinkti neblogi pavyzdžiai – jau net Maximose randami “Fullers” eliai, taip pat šis tas iš belgiškųjų (įdomesnė Brunehout, Tangerlo produkcija, ir prastoka Grimbergen, bei sirupinių Timmermans), keletas vokiškų lagerių ir kvietinių. Parduotuvės gale paties Švyturio lentyna su buteliais ir reklamine atributika. Tarp jų kažkaip įsispraudė ir keletas gerų angliškų knygų apie alų.

Plačiausias alaus pasirinkimas pajūryje

Beje, alaus lentynose – specialūs dėkliukai su kelių puslapių, A4 dydžio kokybiškai atspaustais, išsamiais ir detaliais visų stilių aprašymais. Ir apie pale ale, french/belgian ales, ir net tuos pačius lambic/gueuze!

Žodžiu, ačiū marketingistams ir PRistams, kurie įkalbino Švyturį imtis tokio žingsnio, ir skoningai perimti visas geriausias praktikas iš mažųjų daryklėlių, ėmusių atidarinėti tokias parduotuves prieš keletą metų. Kalbu pirmiausia apie Aukštaitijos bravorų “Gyvo alaus krautuvėlės” , Bambalynės, ir Vilniaus alaus firmines parduotuves, kurios pirmosios pabandė alų ištraukti iš “gėralo” įvaizdžio, taip pat naujųjų gourmet ”butikų” ir vyninių bangą.

Žinoma, kokybiško importinio alaus lentynos čia tik tam, kad pozicionuotų ŠUA produkciją į panašų lygį, atseit “premium”. Šis graudus triukas, skirtas naiviam brangiai apmokamos reklamos vartotojui, tegali sukelti šypseną išlaikiusiam nors bazinių skonio receptorių jautrumą. Beje, ŠUA gaminamų “Blindos” ir pan. alkoholio bombų čia neradau, matyt jau išpirko:)

Šiaip ar taip, Akiesmirksniu žodžiais, “lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias”.

Visgi vienas incidentasanekdotas gomuryje paliko nemalonų, ilgai išliekantį kartų skonį.

Parduotuvės gale kabo didžiulis įrėmintas paveikslas su daugybe alaus stilių – tai visiems gerai pažįstamas, ir internete pracirkuliavęs inovatyvaus Bruklino dizainerių ir leidėjų kolektyvo PopChartLab plakatas “The very many varieties of beer” (jis iliustruoja ir mūsų alaus stilių skyrių). Tiesa, čia jam buvo pridėtas lietuviškas pavadinimas ir keletas originalių plakato burbuliukų su alaus pavadinimais pakeista į ŠUA importuojamo alaus pavadinimus (“Memel Brau” lageriukaselis čia apgraibom buvo įkištas į britiško “brown ale” skyrių – matyt dėl to, kad “brau” primena “brown”:)

Bestoviniuojant prie jo, prie manes prieina gerai apmokytas personalas ir ima pasakoti apie tai, koks tai unikalus, Švyturio darbuotojų sukurtas ir užpatentuotas kūrinys (sic!). Paprašius patikslinti, sužinau, kd jį net 6 metus (sic!) kūrė buvusi “direktorė” Čepononė (ŠUA jaunesniosios nealkoholinių grėrimų vadovės pareigas užima anksčiau užėmė p. Ieva Čepononė, matyt, tai ji.) Paklausęs, kam prireikė tiek metų sužinau, kad daugiausia laiko užėmė surinkti visus stilių pavadinimus. Įdomu, kad kitąkart užėjęs, išgirdau beveik tokią pat legendą – jau iš kito pardavėjo.

Nėra abejonės, kad ne pardavėjai sukūrė šią “legendą”. Galbūt tai darė pati ponia Čepononė, šešis metus lenkusi nugarą prie popieriaus lapo?

Šis nedidelis pavyzdys gerai iliustruoja tikrąją įmonės vadovybės verslo “etiką” ir darbo principus, slypinčius po pompastiškais šūkiais ir glotniais fasadais. Ar tikrai geriausia ką mokate (“turite”) – tai meluoti? Nes jei taip, tai nelabai meistriškai.

PopChartLab plakatas

I. Čepononės 6 metų darbas

Emblematinis danų bravoras Mikkeller, kurio alų, neslėpsime, esame pamėgę, ir apie kurį jau ne kartą rašėme, šiais laikais pasiekiamas ir mūsų kraštų ragautojui. Vėlgi kol kas tik Rygoje, toje pačioje Alus Salons parduotuvėje. Prieš daugiau nei mėnesį draugo paprašiau parvežti dėžę pavyzdžių, užsakymas skambėjo “visų Mikkeller, Brewdog, Sierra Nevada”, ir dar kai ką belgiško.

Nebesinori pūsti ditirambų, tad tiesiog trumpa Mikkeller pasiūlos apžvalga.

Pirmiausia, į dėžę papuolė visa serija “vieno apynio” (single hop) serijos alaus. Tikro alaus pasaulyje tiek alaus virėjams, tiek ragautojams svarbu, kokie apyniai, koks salyklas dedamas. Šiuo atveju alūs turi daug, tačiau tik vienos rūšies apynio – kuris dedamas ir kartinimui, ir aromatui išgauti. Tokie alūs leidžia pilnai atsiskleisti, sugroti savo džiazo partiją būtent tai vienintelei apynių rūšiai. Kad šis gardus augalas būtų kuo ryškesnis, jam aluje reikia suteikti tinkamą foną – tai neįkyrus, tačiau pakankamai stiprus salykliškumas, išgrynintas neutralios lagerinių mielių fermentacijos (lagerio mielės skirtingai nuo elio, palieka mažiau aromatingų eterių ir esterių).

Vieno apynio alūs pasaulyje verdami, tačiau nelabai dažni, tad Mikkeller pompastiškai pavadino šią seriją “edukacine”, ir sukišo į ją per dvidešimt apynių (apskritai šiandien rinkoje yra turbūt pora šimtų rūšių daugiau ar mažiau žinomų apynių – o kiek nežinomų?). Man į dėžę pakliuvo šešetas egzempliorių – su amerikietiškais Tomahawk, Apollo, Centennial, taip pat japoniškais Sorachi Ace, naujazelandietiškais Nelson Sauvin ir dar vienais, nepamenu kokiais, apyniais.

Visi alūs – 6.8-6.9% amerikietiško IPA stiliaus, ant etiketės nurodyta detali salyklų sudėtis – jų tarpe Munchen ir Carapils. Įdomu tai, kad visi (bent jau pirmieji 18) alūs buvo išvirti tą pačią savaitę, iš tų pačių salyklų ir fermentuoti su tomis pačiomis mielėmis. Kitaip tariant, visiems apyniams duotos lygios galimybės.

Koks įspūdis? Pirmiausia reikia pasakyt, kad šie apyniai man ir daugeliui Lietuvos namudinių aludarių nėra naujiena – globaliam internete juos užsakinėjome, eksperimentavome, virėme, uostėme, ragavome ir lyginome. Kai kuriuos apynius jau užsimerkę atpažįstame. Tačiau Mikkeller amato kokybė vistiek stebina, tad malonumas didžiulis. Tad man asmeniškai įdomiausia buvo neragautieji – Nelson Sauvin ir netikėtas Sorachi. Apie pačius skonius pasakoti būtų daug darbo, geriau jau parekomenduosime būnant Rygoje, Kopenhagoje ar dar kur įsigyti šio alaus, ir pabandyti, geriausia – vieną greta kito.

Pabaigai galima pridurti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse dar labai daug reikia nuveikti alaus edukacijos srityje. Tad gal Mikkeller ir ne tokie pompastiški.

Visos foto: Tikro Alaus archyvo.

“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet [...]]]> Draugai iš Latvijos pagaliau susuko filmuką apie paskutinį Baltijos alaus amato suvažiavimą. Taip, ten viskas latviškai, bet šnekos nedaug, o ir be vertimo viskas aišku:

“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet aludarystės renginį perkelia į Blome, Vidžemės regione, kuris yra labiausiai žinomas Latvijoje savo aludarystės tradicijomis. Netoliese yra keletas alaus daryklų (Cēsis, Piebalga, Valmiermuižas, Brenguļu), iš šio krašto kilę ir dauguma šiandieninių namudinių aludarių.

Renginys vyks gegužės 12, čia Blome vieta žemėlapyje. Vėliau savo bloge ir alaus kalendoriuje paskelbsime daugiau informacijos (taip pat ir apie alaus konkursą).

Atnaujinta:

Latvijos renginio pagrindinė programa 12 d., galima atvykt 11, išvykt 13. Vietoje yra gana didelis namas su daug kambarių (bus čiužiniai, patalynė savo). Kaina bus kelių latų ribose, dengiantis maitinimą.

Planuojamos keletas paskaitų, plačios degustacijos, nedidelė alaus virimo sesija. Bus aludarystės konkursas, tačiau tik vienos rūšies alaus – Special/Best bitter, išvirto pagal BJCP parametrus.

Kitaip tariant, programa  bus panaši kaip ir ankstesniais metais, tačiau šiemet bus labiau orientuota į pradedančius aludarius, ir mažiau – į bendrą publiką.

“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki [...]]]> Kaip įprasta sausiui, vėl trumpas praėjusių metų apibendrinimas. Atsigavę po švenčių, apkapoję nagus įsilaužėliams (kurie buvo trumpam išjungę mūsų puslapį), galime pasižiūrėti, kokie buvo stipresni akcentai pernai?

Džiaugsmai

“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki tol daug jūsų jau salino, tekino, virė ir raugė namie bei keitėsi informacija forumuose, tačiau nauja Simono “Pono Nieko” paleista svetainė “Atviras alus“, orientuota į receptų keitimąsi, aptarimą ir bendravimą, šį ratą stipriai sujungė. Iš rato gimė ir naujos iniciatyvos, tokios kaip aludarių klubai Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje, jų kasmėnesiniai susitikimai, “mielių banke” veisiamos ir keičiamos retos alaus mielės. Šiandiena klube jau beveik 600 receptų ir 162 aludariai, į kuriuos patarimų kreipiasi ir profesionalių alaus daryklų atstovai.

“Sambarių” simpoziumas ir visuomenės dėmesys tikro alaus kultūrai. Pasigedę rimtesnio renginio, o ir apskritai turinio ir diskusijų apie alaus kultūrą, nebegalėdami klausytis pseudo-gildijų demagogijų ar fanatikų demonizacijų, nusprendėme patys sukurti kokybišką veiksmą. Norėjome būti gamtoje, tad teko susisukti greitai – ką gi, organizacinė kokybė dar turi erdvių tobulėti, bet energija buvo nuostabi. Tyrinėtojai, akademikai pateikė įdomius ir vertingus pranešimus, namudiniai ir profesionalūs aludariai – kūrybingą alų ir diskusijas, bet labiausiai ačiū viešai publikai, kuri parodė tiek susidomėjimo – sulaukėme daugiau nei 160 dalyvių.

Metų šviesuolis - Gintaras

Pavieniai, maži verslininkai, nebijantys biurokratijos, sunkumų, galvojantys kūrybiškai, tiesiog darantys ir… patiriantys sėkmę. Mus visus šiemet įkvėpė Gintaro baras Molėtuose, įsirengęs bravorą 2×2 m. dydžio rūsio kambarėlyje. Dar nedaug girdėjomė, bet daug tikimės ir iš Vasaknų bravoro, įrengto sename dvare. Vienas po kito atsiranda ir naujos kokybės barai bei parduotuvės – stebuklo tarp šių pernai nesulaukėme, tačiau tokios vietos kaip “Marsas” Vilniuje, barai “Kultūra”, “Gyvas” ir Modesto alaus krautuvė Kaune, nuteikia maloniai.

Lietuviško “kaimiško” alaus augantis žinomumas užsienyje.

Vienas iš "paslapčių" saugotojų

Vienodo skonio jūrose išsiskiria autentiški ir originalūs dalykai. Pasaulinėje alaus jūroje užsieniečiai skiria ir vertina lietuvišką “kaimišką” alų (ten jis žinomas kaip “Lithuanian farmhouse ales“). Šiaurės Lietuva, Šnekutis, Čižas, A. Ūdrienė, Jovarai, Paliūniškis, Piniavos alus, Šnekutis, Aukštaitijos bravorai – būtent šiuos ir panašius vardus žino ir mini užsienio blogeriai, žurnalistai, rašytojai ir mūsų sutikti entuziastai, o taip pat ir žymiausias alaus vertinimo centras RateBeer. Apie tai, kodėl lietuviškas alus yra “geriausiai išsaugota Europos alaus paslaptis” ir ko laukti kitąmet, jau rašėme atskirame poste.

Belgiško, britiško ir čekiško alaus sėkmė. Šių klasikinių alaus šalių produkcija jau randama ir ne su žiburiu, ir net kai kuriuose baruose. Tiesa iš kai kurių vietų jis dingo (pvz. iš “Savo kampo” Vilniuje), o daugelyje barų dominuoja vos vidutiniokas Grimbergen, importuojamas ir platinamas  ”Švyturio-Utenos” (abi daryklos priklauso Carlsberg grupei). Nemažą pozityvų postūmį padarė importuotojai, kurių tarpe išskirtume 3B Solutions, jiems priklauso ir Beer Barrel parduotuvių tinklas – tai turbūt didžiausią gero alaus pasiūlą turinti parduotuvė Lietuvoje! (Skaidrumo dėlei pridursiu, kad Beer Barrel buvo vienas pagrindinių mūsų “Sambarių” renginio rėmėjų). Taip pat mus nudžiugino Primator bravoro atėjimas į Lietuvą – pasirodo kuo puikiausias stautas, elis, kvietinis ar lageris nebūtinai turi būti brangus!

Visgi kaip antitezę turime pseudoimportuotojus, kurie tą alų importuoja tik kai vyksta jo nukainavimas / išpardavimas, o vėliau deda ant jo skersą, jau nekalbant apie alaus kultūrą jokią (čia kalba apie Vynoteką.) Taip pat čia reiktų paminėt bielorusiško / rusiško pigaus, beskonio alaus ekspansiją.

Mūsų bendraautorius Akiesmirksniu atkreipė dėmesį, kad tam tikras alaus pateikimo lūžis įvyko ir pas didžiuosius – turime minty naująją firminę parduotuvę Švyturio alaus darykloje Klaipėdoje (ir Vilniuje berods). Žinoma, tai neturi nieko bendro su pačio alaus kokybe, bet lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias:) Be to, ten yra ir keletas butelių Fullers bei Timmerman.

Nusivylimai

Nė vieno naujo, labai gero lietuviško alaus. Kol kas geriausiu atveju tobulinama tik įranga, o ne žmonės.  Pora mažų bravorų nedrąsiai bando naujus receptus, tačiau iki tikrai gero rezultato kelias dar ilgas. Už iniciatyvą galima pagirti “Aukštaitijos bravorų” grupę, kažkur prieš metus pažėrusią saują naujų pavadinimų – iš kurių “Dūmo” ir “Keptinis” buvo visai įdomūs padūmavę variantai. Išimtimi būčiau išskyręs “Vasaknų” alų, tačiau ar kas nors jo išties rado paragauti ir įvertinti?

Alkoholio kontrolės, mokesčių ir pan. įstatymai ir toliau šlifuojami tik pagal didžiųjų gamyklų užgaidas. Apie tai rašėme čia.

Latvių knyga

Norime Lietuvos alaus kultūros žinyno. Kokie metai be pavydo kaimynui!:) Pamačius kokią fantastišką, gerai paruoštą, kupiną aukštos kokybės turinio, dokumentų, vaizdų ir ikonografijos knygą apie alaus kultūrą turi latviai (Linda Dumpe – Alus tradīcijas Latvijā), liūdna, kad Lietuvoje niekas tokios dar neparašė.

Kaimas paliekamas nuošalėje. Kaip bebūtų gaila, bet gero/tikro alaus kultūros plėtra tėra regioninė ir apima tik didmiesčius, tuo tarpu periferija toliau girdoma pramoninio alaus subroduktais. Tam tikros išimtys tėra vietos, kuriose bazuojasi bravorai, ten vietiniai dar gali paragauti  pastarųjų produkcijos.

Skaidri tara. Alui ji netinka ir basta! (saulės ir lempų šviesa veikia apynių komponentus, skonis greit pagenda). O dar labiau ji netinka mažųjų daryklų alui. Kur dingo visur buvęs rudas butelis su keraminiais kamščiais? Sako, gamintojas nebegamina ar tai neparduoda. Nesvarbu, greičiau ieškokite kito.

Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas [...]]]> Lietuvos Seimas paskutinę šių metų rudens sesijos dieną priėmė dar naujas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas. Su jų turiniu galite susipažinti čia, o įstatymo esmę apibendrintą pamatyti čia.

Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas dar nepalaikė.

Didžiojo bambalio mirtis, stipriausio atsisakymas, aludes imituojančių kioskų ribojimas – skamba iš dalies patraukliai, ypač jei įgyvendiname kažkieno žydrą svajonę apie skandinavišką išblaivėjimą ir „Systembolaget“ Lietuvoje.  Tuo pat metu galutiniame variante liko daug keistenybių, pvz. prekyba alumi degalinėse leista iki 2016 metų…

Tačiau, tegu ir neturėdami tikslių duomenų (pvz. ar ateityje ribojamas stipriausias alus nuo 7 iki 9,5% tikrai sudarė nuo 20 iki 25% viso alaus pardavimų?), pabandysime pasidalinti keliais komentarais ar įžvalgomis.

Kam tai naudinga?

Didiesiems alaus gamintojams blogiau nebus. Jei alus verdamas „srauto“ principu, pareguliuoti „High gravity“ aparatą, kad skiestų iki 7,5%, o ne iki 8% – tikrai nėra sunku. O ir stipriausi „pseudo bock“ stiliaus prekių ženklai yra kaip tik „po stiprumo“ riba. Didieji aludariai niekada daug į patį stipriausią alų neinvestavo, tai jo išnykimas jiems netgi naudingas. Įstatymas neužkabina ir santykinai įdomiausių didžiųjų rūšių, kaip „Utenos Porteris“ ar „Gubernijos Kunigaikščių“. Kitas dalykas, kaip bus su PET platsmasiniais buteliais, bet tai, kaip sako, jau visai kita istorija.

Įstatymas, taip, smogs vidutiniokams. Bet, pripažinkime, jie patys sau visus tuos metus kasėsi duobę, viešai deklaruodami natūralumą, o realiai nemažai dirbdami dėl lokalinių „anatolijaus smūgio“ megėjų…  Pasikliaudami pačiu stipriausiu „euro lagerio“ tipo alumi, parduodamu 50 km nuo daryklos spinduliu. Abejoju, ar koks alaus gurmanas pasiilgs „Kablio“, „Kipšo“, „Baro“, „Smūgio“, „Tarano“ ir taip toliau. Galėdami eiti kad ir „Primator“ ar „Brūveris“ keliu, kurti alaus rūšių/stilių įvairovę, „mažieji“ Lietuvos aludariai pasirinko (pa)prastesnį kelią.

Poreikis kurti įvairovę ir pasirinkimą

Bent jau "Pikto" alaus (8.5%) krano šioje kaimo pilstyklėje neliks (Foto: Tikras Alus, Pakruojis)

Dabar vidutinės mažosios kaip ir turi vienerius metus iki įstatymo įsigaliojimo… Kurie grečiausiai bus skirti „pakoreguoti receptūroms“, ir įsigyti tiems mažesniems 1 litro bambaliams, į kuriuos jau eina Biržų ar Bauskės alus. Po didiningo „Šnekučio“ žygio į Vilnių, visi susiprato, kad ~5% alus sostinėje važiuoja lygiai taip pat, kaip 9+% Šiaurės Lietuvos kabokėliuose. Deja, provincijoje (ir ne tik) stipriausiam alui yra didelis konkurentas – pigus vaisių vynas plastmasiniame butelyje, o jam, atrodo, ribojimų pamiršta pritaikyti.

Realiai žiūrint, vienintelė ilgametė originali tradicinė rūšis, buvusi net sovietine receptūra, kuri nukentėtų nuo įstatymo yra „Biržiečių“.  Legendinis „stoutas“, kurio stirpumas – būtent 8%…  Kuriam pristatyti, populiarinti jo virėjai pastaruoju metu nebeskyrė dėmesio, jis liko nišiniu reikalu. Aistringų tamsaus alaus pasiilgusių studentų tarpe tirštą „Biržečių“ saldumą pakeitė lengvesni „Varniukai“ – neabejotinas naujos kartos hitas.

Mikro darykloms, tai yra restoranams – bravorams įstatymas turės mažiausiai įtakos. Galbūt galbūt šitame mikse dar vertas paminėti Vilniaus Alaus „13 statinų“, bet prisipažinkime patys, jis buvo ir pakuojamas kaip konjakas, ir greičiau priklausė suvenyrinei rungčiai kuo stipresnį alų išvirti. Dar tas brangus Kauno „Geros progos“ alus – irgi suvenyrinis, tačiau čia butelis jau perdėtai milžiniškas. Vėlgi – tai vargu ar buvo realaus paveldo dalis.

Dalies belgų tremtis

Na ką, ant galo turim importuotojus. Kokybiško bet sripresnio belgiško, britiško alaus mėgėjai bus nuskriausti. Garsioji trapistų alaus „Chimay“ šeima jau išskirta. Štai dabar išeina, kad prekybos centro lentynoje „Chimay Première“ (arba „raudonas, 7%”) galės būti, o  „Chimay Triple“ („geltonas“, 8%) ar „Chimay Grande Reserves“ (arba „mėlynas“, 9%) – ne. „Leffe Blonde“ ir „Leffe Brune“ – prašom, o štai „Leffe Triple“ (8.5%), „Leffe Radieuse“, „Leffe Vieille Cuvée“, „Leffe 9“ – banned in LT.

Įdomu, kad visos trys išpopuliarintos Lietuvoje „Grimbergen“ rūšys – „Blanche“ (6%),  „Dubbel“ (6,5 %) ir „Blond“ (6,7 %) nesunkiai telpa po reikalavimų kartele, o štai jei koks kvailys sumanytų čia atvežti ir „Trippel“ su savo 9%, tai jau būtų nelegalu. Iš viso, atrodo, nukentėjo visi “trigubo salyklo” Belgijos alūs.

Laimė, kažkaip prieš pat įstatymo priėmimą Seimas atsikvošėjo, ir leido tokiu belgišku alumi prekiauti baruose – todėl restoranai „Rene“ ir „Belgai“ Vilniuje gal nebus kitąmet uždaryti. Ribojimų prožektoriai dabar nukreipti į pseudoaludes – jos turės įrodyti, kad ne tik alumi „bambaliais“ prekiauja, bet ir išalkusiam naktį ruošia šiltą maistą. Ar tai reikš, kad šalia sulūžusio plastmasinio staliuko- skėčio nakčiai bus pastatyta ir neveikianti mikrobanginė, ar kokias rimtesnes permainas Lietuvos užeigų scenoje, pamatysime. Šiaip šis įstatymas duoda geroms užegoms lyg ir naujus šansus kurti alaus vartojimo kultūrą.

Naujos revoliucijos gairės, arba ką daryti?

Pabaigoje norisi graudžiai pajuokauti, kad patiems mažiausiems – naminiams aludariams įstatymo priėmimas gražins tam tikrą romantikos aurą.  Kitąmet – jei tik apsispręsi salinti itin tirštą misą – bus galima prie stalo giminėms pasigirti – kaip kokiems naminės meistrams – ragaukit, čia TAS stiprus! Ir nelegalus! Tokio Lietuvoje prekyboj negausit, tik Belgijoje!

Ironija ironija… Iš tikrųjų, pačio stipriausio (o jei dar su cukrum) alaus gamybos tradicijomis Lietuva neturi ko labai didžiuotis. Kaip ir jo pilstymu į bambalius ir prekyba „načnykuose“. Vis delto, visokie kuriami ribojimai – kurių nėra jokiose Europos šalyse – padėties nepagerins.

Ką mes siūlome, kad ne vien tik kritikuoti?  Seimas turėtų užsiimti apgalvota konstrukcija. Galvoti, kaip nukreipti iš akcizų gaunamus pinigus (mes neprieštarautume, jei tie akcizai būtų gal labiau didinami pagal stiprumą) į pokyčius regionams, kur dominavo „bambaliai“ – kultūrai, sportui, užimtumui gerinti. Pavyzdžiui, kiek baseinų pastaruoju metu mes šalyje atidarėme? Bet tai, ir vėl kita istorija…

- – -

Aizputėje sutikti [...]]]>

Foto: Larsblog

Alaus festivalyje Belgijoje susipažinau su vokiečių alaus fanais, kurie susižavėję, sudrėkusiomis akimis ėmė man sekti pasaką apie lietuvišką alų, apie Šnekutį, Bambalynę, Gubernijos (??) alų Hanoverio expo ir panašiai. Jie skrupulingai užsirašinėjo bravorų pavadinimus, lakytinus barus. Net nebuvę Lietuvoje, jie nepavargdami tvirtino, kad lietuviškas kaimo alus – geriausiai išsaugota nauja Europos alaus paslaptis.

Aizputėje sutikti alaus geek’ai britai lygiai taip pat atmintinai deklamavo lietuviškų barų pavadinimus. Ratebeer, vienas autoritetingiausių internetinių alaus žinynų, kupinas lietuviškų barų apžvalgų (vien Vilnius turi virš 50 įrašų – žinoma niekas nemini pramoniniais lageriais prekiaujančių nuobodybių).

Iš kur visa tai?

Pasirodo, Europos blogeriai atidžiai seka Lietuvos alaus sceną, dažnai joje lankosi, ir skleidžia būtent tokią žinią. Senojoje Europoje viskas žinoma: alus – tai belgai, vokiečiai, britai, čekai. Viskas. Pernelyg gerai žinoma ir pažįstama. Iš nesenai prisijungusių prie ES šalių, vienintelė Lietuva grįžta su savita, stipria alaus tradicija, įdomia jo istorija ir… virš septyniasdešimties veikiančių bravorų!

Apie tai ir rašo savo postuose vienas žymesnių alaus blogerių, švedas Larsas: čia ir čia. Tekstuose tiesiog girdisi čepsėjimas ir tystanti seilė. Populiariausias terminas – “farmhouse ales” (kaimo alus).

Pastaraisiais metais sulaukiau keleto el. laiškų iš alaus knygų autorių/leidėjų, planuojančių į savo knygas įtraukti skyrius apie Lietuvą. Vienas jų – Tim Webb, neabejotinai vienas didžiausių gyvų autoritetų britų medijoje, bet turintis savo rubriką ir JAV žurnale BeerAdvocate, išleidęs visą eilę pasaulio alaus gidų. Jis apie Lietuvą rašys šiaurės rytų Europos gide.

Prieš porą savaičių su produktyviu kanadiečiu autoriumi Martin Thibaut susirašinėjome dėl jo planų Lietuvą įtraukti į “Paradises of the Beer World” – greta Šiaurės Bavarijos, Čekijos, Belgijos, Anglijos, pietų Danijos ir t.t.

Tai rodo, kad Lietuvos tradicinis alus turi didelę vertę pasaulio kultūriniame kontekste, nekalbant apie turizmo potencialą. Niekam ne paslaptis, kad būtent šalies kulinarija ir gėrimai yra vieni svarbiausių turizmo traukos elementų. Ei, nacionalinių įvaizdžių peckeliai. Lietuva – gardi šalis.

- – -

Traveling around the world and often meeting foreigners insulting our intelligence by asking if Lithuania is capital of Riga or a Russian province (and no it’s not only reserved to Americans), it’s actually quite refreshing to see a totally different knowledge from the beer drinkers. Not only they know the difference of Lithuanian beers, they also demonstrate good knowledge of breweries and farmhouse beer pubs. Some of them go as far as to proclaim Lithuania being… the best kept secret of beer in Europe. Just read for example Lardblog: this and another post. Thank you, beer people. We also are happy to hear that e.g. Tim Webb and Martin Thibaut have plans on beer books involving a chapter or two on Lithuanian beers. Big up!

Org: Asociacija “Tikro alaus draugija“, aludarių draugija “Atviras alus”
Partneriai: Kauno botanikos sodas, Vilniaus naminio alaus klubas (VAK), Alaus brolija

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru [...]]]> 2011 spalio 8-9
VDU Kauno Botanikos Sode (Ž. E. Žilibero g. 6, Kaunas)
Detali programa – žemiau

KBS vaizdas iš paukščio skrydžio

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru alumi, aptarti tradicinės ir modernios aludarystės aspektus bei susijusias temas

Tikslai:
alaus kultūros plėtojimas, ryšių užmezgimas (tinklinimasis), tarporganizacinis bendravimas, apsikeitimas informacija, tendencijų apžvalga ir pristatymas, poreikių identifikavimas bei analizė, “brainstormingas”, naujų veiklos krypčių numatymas

Turinys:

prisistatymai, pranešimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai), alaus egzempliorių apsikeitimas (birža), degustacijos, filmų peržiūra (įsk. dok. filmo premjerą), kultūrinė programa

Po degustacijos gali atrodyt šitaip

Siūlomos temos ir klausimai:

• Tradicinis ir šiuolaikinis alus; vidutinė, mažoji, namudinė aludarystė
• Lietuviško alaus ir aludarystės istorija, paveldas, dabartis ir ateitis
• Alaus scenos pasidalijimo problematika – “pramoninis” ir “tikras” alus; didieji, vidutiniai, mažieji (mikro, nano) ir namudiniai aludariai; “kaimietiškas” ir pasaulio alaus stiliai
• “Tikro” alaus įvardijimo problematika – amatinis, tikras, geras alus – kas tai? Situacija Lietuvoje ir užsienyje šiuo klausimu.
• Lietuviškas alus pasaulyje. Lietuvos tradicinis alus – “geriausiai išlaikyta” Europos alaus paveldo paslaptis?
• Lietuviška alaus terminologija
• Komercinė scenos pusė: mažasis verslas (mikrobravorai, parduotuvės, barai), verslo pradėjimas, skatinimas. Konkretūs atvejai (case studies)
• Alaus įvaizdis, marketingas, rinkodara, viešieji ryšiai
• Alaus kultūra ir jos propagavimas; situacija, problemos ir perspektyvos; panašių sričių pavyzdžiai (pvz. vyno sėkmė Lietuvos didmiesčiuose)
• Alaus stiliai, skoninės savybės
• Maistas ir alus
• Kitos susijusios temos: fermentacija, apininkystė, vyno biochemija, kultūros paveldas, technologijos

Laukiame dalyvių:
Alaus ir aludarystės entuziastai, tradiciniai ir šiuolaikiniai aludariai, verslo atstovai, kitų amatų atstovai (amatų gildijos, midaus arba vyno darytojai), akademinė bendruomenė ir studentai, žurnalistai, svečiai iš užsienio (LV), suinteresuota visuomenė.

Klubai ir organizacijos:

Asociacija “Tikro alaus draugija”, namudinio alaus draugija “Atviras alus”, Vilniaus aludarių klubas, Alaus brolija, Kauno-Marijampolės aludarių klubas, Užkanavės bravorėlis, Vilniaus amatų gildija, Kauno akademinis klubas “Malka”, VDU Kauno botanikos sodo draugai, ir kt.Programą ir pranešėjų sarašą žr. žemiau.

Ankstesni tokio tipo renginiai:

• 2009 birželis: Senovinio alaus ir amatų dirbtuvės
• 2010 gegužė: pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (programa)
• 2011 gegužė: antrasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje
• 2011 liepa: naminio alaus mini-festivalis /  dirbtuvės “Guobalynas” Guobų km.

Renginio vieta ir erdvės:
Renginys vyks VDU Kauno botanikos sode, atvirame ore ir/arba uždarose patalpose (salėse). VDU Kauno botanikos sodas (KBS) turi unikalią aplinką ir siekia tapti patraukliu kultūriniu ir turizmo objektu Kaune ir Lietuvoje. Jame be mokslinės veiklos, vykdomi kultūriniai renginiai visuomenei, koncertai, festivaliai. Be kita ko, botanikos sode yra ir Lietuvos augalų genų fondo apynių kolekcija.

KBS erdvės – apie 62 ha: Josepo Godlevskio dvaro rūmai, arklidės ir parkas (KBS priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai), universiteto akademine aplinka.

Dirbtuves būtų galima įrengti arklidžių kiemeliuose arba ta proga aptvarkyti sodo paviljono rūsį. Paskaitos ir pranešimai (su multimedia, nuotolinių studijų centras sudaro galimybę transliuoti internetu) gali vykti salėje; degustacijoms numatyta panaudoti rotondą, parodai – biblioteką, arklidese dar yra “sporto salė”.

Praktiniai dalykai (atnaujinta!):

• Renginys nepriklausomas, nesiekiantis pelno. Išlaidoms padengti bus renkama rinkliava - registruotiems dalyviams 20 Lt, neregistruotiems 25 Lt, namudiniams aludariams, pateikusiems alų konkursui – tik 5 Lt.
• Į rinkliavą įeina: botanikos sodo mokestis (5 Lt), “starter’s pack”, informacija, visi renginiai, degustacijos, nuolaida maistui.
• Užsiregistravę išvykai į “Kauno alaus” bravorą, vietoje įsigis ekskursijos bilietą – 11 Lt (į kainą įeina ekskursija ir degustacija, vedami bravoro laboratorijos vedėjos).
• Maitinimas: mus skaniu, karštu naminiu maistu maitins Kauno kavinė “Kultūra”. Registruotiems dalyviams ir aludariams pietų + vakarienės  komplektas 20 lt, likusiems – pietūs 16 Lt, vakarienė 12 Lt.
  Pietums bus: burokėlių sriuba su grybais ir naminiai balandėliai, vakarienei – ant laužo darytas kaukazietiškas jautienos troškinys su daržovėmis.
• Užsiregistravę dalyviai galės apsistoti botanikos sode, arba pas Kauno alaus entuziastus (reikia suderinti iš anksto), taip pat svečių namuose (1)/viešbučiuose (1)/hosteliuose (visas sarašas) (pigiausių hostelių kaina apie 25 Lt/parai)
  
• Pranešėjams bus suteikta raikalinga įranga (projektorius, ekranas, apšvietimas, elektra, vanduo) ir erdvės
• Transportas: KBS yra netoli Kauno centro (apie 5 km), pasiekiamas viešuoju arba asmeniniu transportu, yra parkavimo vietos.

Preliminari programa:

Pastabos: programa ne eilės tvarka; dauguma žemiau minimų patvirtino dalyvavimą, tačiau gali keistis; laukiama patvirtinimų iš dar kelių pranešėjų.

Download (DOC, 40.5KB)
 

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Renginio afterparty (aka "dūzgės") - tuo pat metu Kaune vykstančiame multimedia festivalyje "Centras".

Norinčius dalyvauti arba pasiūlyti savo pranešimą, savanoriauti, prašome registruotis adresu: tikrasalus<@> gmail<.>com
VAK klubo nariai ar tiesiog vilniečiai gali registruotis info<@>atvirasalus<.>lt

 

Kuris alus buvo šios vasaros (naujas) alus?

Mano kuklia nuomone, tarp lietuviškų lygių nebuvo Kauno alaus “Žaliakalnio tamsiajam” (Maksimoje pardavinėjamas kaip “Gyvas“). Ši nedidelė daryklėlė be fanfarų ir cirkų tiesiog ir toliau gamina turbūt geriausią lagerį Lietuvoje (priešingai nei vasaros Inteligent Life numeryje rašė Egdūnas Račius, lageris nebūtinai automatiškai blogas alus – bet [...]]]>

Kuris alus buvo šios vasaros (naujas) alus?

Mano kuklia nuomone, tarp lietuviškų lygių nebuvo Kauno alaus “Žaliakalnio tamsiajam” (Maksimoje pardavinėjamas kaip “Gyvas“). Ši nedidelė daryklėlė be fanfarų ir cirkų tiesiog ir toliau gamina turbūt geriausią lagerį Lietuvoje (priešingai nei vasaros Inteligent Life numeryje rašė Egdūnas Račius, lageris nebūtinai automatiškai blogas alus – bet reikia sutikti, kad geras lageris – labai retas dalykas). Paradoksalu, kad supermarketuose šis alus pardavinėjamas praktiškai už centus (apie 1.70 Lt).

Iš užsienietiškų pilstomų Lietuvoje man šios vasaros alus bus buvęs Moreeke - Olandijoje pagamintas, belgiško stiliaus šviesusis. Tik 5% stiprume jis sugeba sutalpinti belgiško skonio turtingumą.

Įdomi šio alaus istorija. 90-taisiais į olandų rinką ėmė veržtis ir smarkiai populiarėti belgiškas Palm, daugelis olandiškų bravorų bandė tai sustabdyti, įvesdami naujas panašias savo alaus versijas. Moreeke buvo viena iš jų. Palm tapo dar godesniais ir ėmė žaisti su savo receptu, kaip ir dauguma didžiųjų – mažindami kaštus, prastindami kokybę. Rezultate  savo skoniu Moreeke pranoksta originalą.

Moreeke galima rasti tik poroje vietų Lietuvoje – Klaipėdos Rio Pub’e ir šiaip jau patetiškame RePUBlic Kaune. Ne aš vienas laukdavau, kol jo vėl užveš tinginiai distributoriai, o po dienos kitos bačka jau būdavo tuščia. Manau suprantate, kodėl apie šią mažą paslaptį netrimitavau anksčiau.

Ir trečias alus, kurį noriu paminėti – tai gueuze iš šeimyninės Girardin daryklos St. Ulrik’s Kapelle kaimuky. Statinaitę jo parsiskraidinome (su Ryanair!) iš festivalio ir jis vienos degustacijų metu ištirpo taip greit, kaip rugpjūčio rūkas. Rūgštus ir “sausas”, pikantiškas ir kvepiantis smagiais prisiminimais iš apsilankymo jų bravore. Kaip gaila, kad jo sunkoka aptikti net Belgijoje (reikia ieškoti lambic kavinėse aplink Briuselį)…

Ragaujam Girardin

O kuris alus jums kvepia šia vasara?

Renginys

Įdomiausias vykęs alaus renginys – liepos 23-24 d. Kazlų rūdos rajone vykęs Lietuvos namudinių aludarių suvažiavimas “Guobalynas 2011“, surengtas jau antrą kartą ir tikėkimės, tapsiantis tradiciniu renginiu. Šiemet jame dalyvavo per 25 žmones, o keturiose alaus kategorijose varžėsi virš dvidešimties namudinio alaus egzempliorių. Štai [...]]]> Vasara į pabaigą, trumpa apžvalga kas čia paskutiniu metu naujo.

Renginys

Įdomiausias vykęs alaus renginys – liepos 23-24 d. Kazlų rūdos rajone vykęs Lietuvos namudinių aludarių suvažiavimas “Guobalynas 2011“, surengtas jau antrą kartą ir tikėkimės, tapsiantis tradiciniu renginiu. Šiemet jame dalyvavo per 25 žmones, o keturiose alaus kategorijose varžėsi virš dvidešimties namudinio alaus egzempliorių. Štai statistika:

• Kvietinio kategorijoje (7 konkursantai) nugalėjo renginio organizatoriaus Darenko heffeweizen tipo alus
• Sauso stauto (dry stout) kategorijoje iš 4 nugalėtojų pirmą vietą nuskynė aludario Konung “Penktadienio 13-osios stautas“
• ESB (Extra Special Bitter) kategorijoje kovėsi net 11 pretendentų, pirmąją vietą nuskynė Tikro alaus draugijos atstovas Saulius. Jėė!
• Eksperimentinio alaus kategorijoje nugalėjo Arčio mėlynių alus „Blueberry dreams“, kuris tapo ir absoliučiu šių metų Guobalyno nugalėtoju kaip įspūdingiausias alus.

Sveikinimai nugalėtojams ir linkėjimai organizatoriams! Renginį išsamiau apžvelgė aludaris blogeris GiN, reportažas čia.

Mėlynių alus ant teisėjų stalo

Sukaktis

Geras PPJ straipsnis apie prieš lygiai 80 metų įkurtą pirmąjį nepriklausomą (“pirmasis nepriklausantis žydams”) lietuvišką bravorą. Jį įkūrė penki broliai žemaičiai Šadauskai Mažeikiuose, taip ir pavadino: Pilnoji bendrovė „Broliai Šadauskai. Pirma lietuvių alaus darykla“.

Esu skaitęs vieną kitą straipsnį tarpukario spaudos archyvuose, bet PPJ atkasė įdomios naujos informacijos – nepatingėta net į LCVA nueiti jos beieškant! Tarp įdomių faktų – kad visam alui buvo naudojami kilmingieji čekiški Saaz apyniai. Beje, bravore buvo gaminamas ir savas salyklas. Postas čia.

Simonas (aka PonasNiekas) taip pat atkreipė dėmesį, kad tarp Šadauskų bravoro alaus stilių be stalo ir pilzeno, figūravo unikalus “žemaičių” stiliaus alus! Įrodymas čia.

Keletas (nebe tokių ir naujų) taškų

Tarp tokių galima paminėti:

• Nuo vasaros pradžios veikiančią bene profesionaliausią alaus pilstyklę Klaipėdoje “Špunka” (“Senolių rojaus” ūkininkų turgelyje Liepojos gatvėje, netoliese “Studlendo”) – be Dundulio, Kauno alaus, retesnių vokiškų, čia vienintelė vieta Lietuvoje, kur galima rasti Rygos bravoro “Brūveris” imbierinius alus (nusiskaidrinu: esu susijęs su šia parduotuve, padėjau atsidaryti)
• Verta dėmesio trečioji vieta (po Rio Pub ir Leikos) – nuostabiame vokiškame fachverkiniame pastate Sukilėlių g. 18 adresu naujai atsidaręs “jaukus lizdas Klaipėdos senamiestyje” – “Balta varna“. Šaunioji savininkė pati stovi už baro ir pilsto populiariausią čia Dundulio alų
• O štai jau antrą mėnesį prieš “Meridianą” veikiantis Klaipėdos “Žvejų baras” stumiasi labai sunkiai – nors ir istoriniame gražiame pastate, nors ir pilsto 15 rūšių lietuviško alaus, jiems taip ir nepavyko susikurti savito veido ir publikos, nesijaučia ten ir geros šeimininko rankos
• Vilniaus baras “Transilvanija” praneša iš naujo atvėrę duris Mesinių 3, Vilniuje (šalia Cigarų namų). Skelbiama, kad ten be gardžių užkandžių ir eilės rūšių alaus, bus ir Gurų “Senolių senovinio” – vien dėl jo verta nueiti. Jei jau apsilankėte, papasakokite kaip ten.

Jaukus lizdelis

Tarp radinių

Grįžtant prie istorijos, Simonas taip pat nurodė įdomų registrą – ketvirto dešimtmečio Lietuvos telefonų knygas. Jose daug adresų, susijusių su alumi, įveskite į paiešką žodį “alus”. Pvz. atkreipkite dėmesį į barų pavadinimus.

Deja, pats aludaris buvo ne namie, bet jo žmona ir dukra spėriai lakstė po lauko bariuką už bravorėlio, [...]]]> Iš Vasaknų patraukėme į Dusetas. Čia, ant Sartų ežero kranto, gyvena aludaris Čižas. Po mūsų korespondento apsilankymo prieš porą metų, man kilo daugiau klausimų, nei atsakymų. Tikėjausi iš paties aludario lūpų išgirsti daugiau komentarų.

Deja, pats aludaris buvo ne namie, bet jo žmona ir dukra spėriai lakstė po lauko bariuką už bravorėlio, kuris savo ruožtu įrengtas tokiame lyg ir buvusiame garaže. Labai draugiškos ir paslaugios, bet į bravorą ir antrame aukšte įkurtą “muziejų” be šeimininko nebuvome įleisti. Užtat tuoj pat buvo įleistas bokalas alaus ir pateikti traškūs, naminiai bulviniai blynai.

Gerai užsimaskavęs baras

Baras įrengtas pievelėje, labai paprastai ir skoningai – be papuvusių ratų, surudijusių prosų ir kitų absurdiškų aksesuarų. Viena siena apaugusi vešinčiais apyniais. Tikras malonumas sėdėti taip ramiai pievelėje ir stebėti vietinius bei svečius, atvykstančius įsipilti Čižo “Keptinio” – vienintelio Lietuvoje, gaminamo pagal tikrą keptinio tradiciją (įdomu, kad šis retas stilius aprašytas tik prancūziškoje Wikipedijoje).

Čižo “Keptinio” ne kartą esu ragavęs “Alaus namuose”, kur užsukęs, beveik visada jo užsisakau (kaip ir nuostabaus Paliūniškio “Senolių”, jei tik yra). Jo nesupainiosi su jokiu kitu, savo neskaidria ruda spalva ir rupiu, duoniškai salsvu skoniu išsiskiriančio tarp įprastų kaimo “šiaudinukų”.

Čižas ir jo sriuba Vilniaus Kaziuko mugėje (foto: Helkthon)

Sakoma, alus tiesiai iš aludario statinės būna šviežiausias ir skaniausias. Dėl šviežumo tikrai taip, tačiau mane labai nustebino… kad alus buvo patiekiamas visiškai šiltas. Suprantama, jis tiesiai iš statinės, tačiau kodėl ji turi stovėti ant stalo, o ne pastatyta šaltai, arba nuleista į kokią specialiai iškastą duobę? Sakykit ką norit, bet alus turi būt jei ne šaltas, tai bent vėsus, gaivinantis. Ponas Čižai, prašau, pasirūpinkite.

Nors Čižai svečiams suteikia nakvynę savo namuose – ir tokia galimybė pabendrauti tikrai gali tapti vizito vinimi – kitas puikus pasirinkimas yra skoningai sutvarkyta poilsiavietė kitoje pusėje Sartų ežero (“Pasartėlė“). Šaunieji “Pasartėlės” šeimininkai jums pasiūlys ką tik sugautos ir vietoje išrūkytos žuvies, o išsinuomavę namuką, be natūralios vietos maudynėms ar žvejybai, pirtelės, galėsite pasinaudoti ir baidarėmis, ypač tinkamomis greitai sugrįžti pas Čižą (tik 20 min. irklavimo!), kai tik užsimanysite suvilgyti gerklę. Jei jums pasiseks taip kaip mums, galbūt pateksite į Dusetų miestelio šventę ir greta esančiame hipodrome galėsite stebėti žirgų lenktynes (tai ta pati vieta, kur žiemą vyksta garsiosios Sartų lenktynės.) Arba panešioti antrą pusę (labiau tinka vyrams) žmonų nešiojimo rungtyje, kurios nugalėtojo laukia prizas – tiek alaus, kiek sveria jūsų ką tik nešiota brangenybė.

Šiemet turbūt rekomenduotume jums ten nuvykti liepos 23-iąją, kai Čižo šeima rengs tradicinį vėžių valgymo čempionatą. Jei manote kad tai retos rūšies naikinimo ir maisto švaistymo šventė, apsirinkate – čempionato esmė yra vėžių valgymo meistriškumas. Kiekvienas dalyvis gauna po 3 vėžius, kurie pasveriami prieš ir po. Nugalėtoju paskelbiamas tas, kuris suvalgo didžiausią procentinę vėžių dalį.

Čižas taip pat svečiuosis Kernavės gyvosios archeologijos dienose ir Žolinių metu Nidoje.

Kita didesnė naujiena – labai aktualus renginių [...]]]> Kadangi buvome tokie tinginiai, senai nesugebėję parašyti normalaus posto, tai bent jau persidažėme (pakeitėme blogo išvaizdą). Tikimės, kad šviežia išvaizda paskatins mus pačius – o taip pat ir jus, skaitytojai – daugiau nuveikti, pasidalinti, tikro alaus labui interneto erdvėje. Tad – sekite mūsų postus, rašykite, siūlykite idėjas!

Kita didesnė naujiena – labai aktualus renginių kalendorius, kuriame rasite Lietuvos ir artimojo užsienio renginius su aprašymais ir nuorodomis (galbūt ateityje – ir dalyvavimo patvirtinimu). Šį kalendorių galite net įsidėti į savo blogą/svetainę ar mobilųjį telefoną. Visą informaciją rasite kalendoriaus puslapyje. Jei žinote apie gerą renginį, arba patys organizuojate viešą degustaciją/alaus virimo workshop’ą – praneškite mums, ir renginį lydės sėkmė:)

Kol kas tiek. Iki greitų susitikimų.

Šį kartą nekeliausiu per toli po geografines platumas, o paragausiu “Dogfish Head” bravoro nuo rytinės pakrantės “Chicory Stout” – cikorinį stautą [...]]]> Tęsiame žurnalo svečio šefo Lino Kęsmino, šiuo metu dirbančio Kalifornijos gyvo maisto  institute Living Light, impresijų rubriką. Kas bendro tarp stauto ir mėlyno sūrio? Sužinosite skaitydami toliau. Ačiū Linai už dar vieną e-atvirutę!

Šį kartą nekeliausiu per toli po geografines platumas, o paragausiu “Dogfish Head” bravoro nuo rytinės pakrantės “Chicory Stout” – cikorinį stautą (vienok jau pradejau dometis šia alaus kategorija).

Patinka man ši aludarių kompanija už savo netipišką požiūrį į alų (panašu, kad ne vien Linui ji patinka – Dogfish Head JAV turi kultinį statusą, o jos įkūrėjas ir pagrindinis aludaris Sam Caglione yra bene garsiausias celebrity brewer pasaulyje – red. past.) Kol kas visi man jų pasiekiami alūs tikrai padarė įspūdį, tiek “Palo Santo” – tirštas, sodrus rudasis elis brandintas kvapnaus Paragvajietiško medžio statinėse ar “Midas touch”, pagamintas pagal senovinį receptą, koloboruojant su archeologais iš Pensilvanijos Universiteto. Taip pat neliko nepastebetas ir “90 Minute IPA”, į kurį visas 90 misos virimo minučių be perstojo kraunami apyniai. Vartant šio bravoro internetinį puslapį apima tikra neviltis, matant tiek įvairiausių alų, kurių net skonio neįmanoma įsivaizduoti – alus su spirulina, ingridientais iš visų žemės kontinentų, ir gallop visai galvą susukantis alus, inspiruotas neolito laikotarpio kaimelyje, gyvavusio apie 7000 metų pr. Kr, radinių. Kas liūdniausia, didžioji dalis šių kūrinių pasiekiama tik tiems išrinktiesiems, kurie gyvena rytinėje pakrantėje, Delaware…

Na, bet geriau “Chicory stout” saujoje, nei alaus armija internetinėje girioje. Vėlgi ačiū savo parduotuvei Berkeley Bowl už tą neaprepiamą alaus pasirinkimą!

Skaitau etiketę. Rašo: pagamintas su cikorija ir ekologiška meksikietiška kava. Tamsus, turtingas skoniu alus, besislepiantis po kaulo baltumo puta. Atkemšam. Kvepia deginta kava, tokia cikorijos, gan pigia… Jaučiasi, kad alus nebus saldus ir tirštas. Pilam į stiklą. Alus tikrai netirštas, kaip ir rašo ant butelio – kaulo spalvos, tačiau puta silpna, nei minutei neprabegus ištirpsta nepalikdama pėdų.

Ragaujam. Iš karto jaučiasi angliarūgštė. Alus visai nesaldus, netgi kiek rūgštus, matomai kava “prikišus nagus”, man visai netikėtas toks rūgštumas, neteko tokio porterio ar stauto dar ragauti. Skonių gama gan paprasta. Pirmu smuiku groja rūgštoka kava, su cikorijos kartumu, kuri man asocijuojasi su pigia kava skardinėse, kaimo parduotuvėlėse. Tačiau visa ši rūgštelės, H₂CO₃ ir kavos kokofonija palieka gan malonu kartų geros juodos kavos poskonį.

Gurkšnojant vėliau šį alų ir “apsipratus” su rūgštele ir angliarūgšte, galvoje emė suktis mintys apie maistą. Na čia šokoladas tikrai netiktų. Nesinori nieko saldaus, nesinori “užmušti” alaus. Toliau gurkšnojant, vienu metu visai netikėtai į paviršių “išplaukė” mėlyno pėlėsinio sūrio skonis. Tikrai netikėtas skonis alui, tačiau jei tuo metu bučiau kur netoli “cheesboard” tikrai negalvodamas nusipirkčiau kampelį nepasterizuoto pėlėsinio sūrio, su jų kepama duona ir manau, prie šio alaus daugiau nieko nereikėtu.

Trumpai drūtai – alus nesunkus, visai lengvai geriamas. Su mielu noru galima atsikimšti prie pietų stalo ir nebijoti “apkiausti” (stiprumas tik 5,2 % ABV). Nepavadinčiau šio alaus kažkuom ypatingu. Tačiau reikės nusipirkti dar buteliuką ir šmotelį pelėsinio sūrio ir pažiūrėti, ar tikrai man tas mėlyno pėlėsio skonis aluje neprisisapnavo.

Svetainė [...]]]> Mūsų bičiulis Simonas – dar internete žinomas kaip Ponas Niekas – ne tik archeologas, fotografas, programuotojas bet ir kolega nano-aludaris, nesenai pasikvietęs į svečius nustebinęs savo “Skuodo serbentų lambic’u“. O šiandien šio alaus receptą, kaip ir daugelio kitų entuziastų virto alaus receptus galite rasti paviešintus Simono atidarytoje svetainėje www.atvirasalus.lt

Svetainė veikia pirmiausia kaip alaus “kalkuliatorius” – tai yra, suvedate receptą, o sistema parodo, kokia bus spalva, kartumas, alkoholio stiprumas. Jei pasirinksite, kokiam stiliui priklauso jūsų alus, galėsite palyginti, kaip jo parametrai atitinką tą stilių. Tada receptą galite išsaugoti ir laikyti slaptai arba paviešinti visiems – su galimybe komentuoti. Be viso to, galite pamatyti, kuriuos receptus šiuo metu verda jūsų kolegos.

Išverstame BJCP alaus stilių savade aš pasigedau… lietuviško alaus! Na žinote tą tradicinio alaus “kaimo kvapelį”, kurį pajuntate atsidarę veik bet kurį “Aukštaitijos bravorų”, “Jovarų”, “Davros” ar kitų mažųjų Lietuvos daryklų alų.

Tuoj pat buvo iškeltas pasiūlymas tokį stilių įtraukti, ir pavadinti pvz. “Lietuviškas sodybos alus”, bet va iškilo klausimas, kaip jį tiksliau apibrėžti. Ar įmanoma atskirti, pvz. Biržų ir Pasvalio/Pakruojo/Panevėžio postilius?

Štai alaus guru M. “Beerhunter” Jackson savo kelionės metu į Lietuvą ragavo biržietiškąjį:

All were strong, reddish lagers, very malty, with smoky or winey house characters. They were all said to be made with lager yeasts, though flavours ranged from ale-ish to Lambic-like.

Raudona spalva, kaip ir dabar, matomai gaunama iš vienintelio Lietuvoje laisvai prieinamo čekiško karamelinio salyklo.

Vėliau Michael persikelia į “Stiklių” alinę:

…I tasted on draught a “country beer”, allegedly home-brewed, and said to come from the Birzai region. It was refreshing, fruity, orangey, and Lambic-like.

Kviečiame ir jus prisijungti į diskusiją ir pasiūlyti, kaip apibrėžti tą “lietuvišką” tradicinį alų. Kas jam būdinga?