Atvykę į Lydą, pamatysite kaip „Olvi“ koncerno dėka išsiplėtė keliolika rušių lagerio gaminanti „Lidskoje Pivo“ gamykla – Mickevičiaus gatvėje industrinį miesto peizažą kuria suomių pastatytos įspūdingo aukščio CKT  talpos. Ir pačiame mieste neberasit sovietmečio nostalgijos – visi namai padažyti kaip vaikystės žurnale „Vesiolyje kartinki“, gatvės – išplatintos… O dėl praėjusiais metais čia vykusios „Dožinki“ šventės netgi beveik pilnai baigta at/pastatyti Lydos pilis, šiaip jau įkurta Gedimino.

Todėl vargiai aplinkui dairytumetės sovietmečio pilkumos, ar tos Suwalska gatvės, kurioje pirmąjį Lydos bravorą 1874 metais įkūrė toks Papirmejstras ir visą laiką jis vadinosi  Jakubo Papirmejstro palikuonių bravoras.  Bravoras nebuvo didelis – iki pat antro pasaulinio karo jis turėjo tik apie 40 darbininkų ir 10 tarnautojų. Fabrikui kiek geriau pradėjo sektis apie 1935 metus, kai miežius salyklui pradėjo vežtis iš Centrinės Lenkijos, o apynius – iš Lublino apylinkių (ir dabar žinome „Lubelske“). Tarą, tai yra stiklo butelius, pagamindavo vietinis stiklo fabrikėlis „Nemunas“.

Tačiau ant „Lidskoe Pivo“ etiketės rasite kitą įkūrimo datą – 1876-uosius… Taip atsitiko, kad miesto pakraštyje, šalia savo lentpjūvės, aludarystės verslą pradėti sumanė ir apsukrus miestietis Noselis Pupko. Vėliau išaugusią daryklą valdė Meilachas Pupko, po to – jo sūnūs Markas ir Šimonas Pupko. Lenkiškai pilnai ji vadinosi “Bracia Pupko – Browar, Słodownia i Wytwórnia Wód Gazowanych”. Šiaip jau bravorų gamybos apimtys didelės nebuvo,  jos tesudarė tik apie 1% tarpukario Lenkijos alaus.

Užėjus karui darbas darykloje padėjo išlikti kai kuriems jos darbuotojams, tame tarpe buvusiems šeimininkams Pupko. Kaip reikalingi daryklai darbininkai -  žydai jie išsilaikė joje nepaliesti iki 1943 metų, o įspėjus vokiečiui inžinieriui apie artėjančią baudžiamą akciją – spėjo pabėgti į mišką, iššokę iš važiuojančio traukinio. Po karo Pupko dar grįžo į Lydą, bet aišku niekas jiems daryklos grąžinti neketino, ir šeima išvyko gyventi ir verstis į užsienį (sako, susikrovė nemažus turtus Meksikoje).

Lydos apylinkės negarsėjo gerais salykliniais miežiais, nei apyniais, bet vietinį alų, matyt, gelbėjo geras vietos vanduo. Gamino daryklos standartines to meto alaus rūšis – bavariškąjį, Pilzeno, Kovo, Dvigubą, Stalo. Praktiškai tiesioginė konkurencija vyko tarp Vilniaus (Szopeno), Gardino (Margolio) ir Baltstogės (dabartiniai „Dojlidy“) alaus. Dabar šios daryklos yra trijose skirtingose šalyse, ir praktiškai tarpusavyje nebesusiduria.

Štai kaip apie Lydos alų rašo lenkų alaus tyrinėtojas Odlanicki – Poczobutt: „Vietos Lydos bravorų alus dėl geros kainos populiarus tarp vietos valstiečių ir miesto darbininkų, ir ne tik šioje vaivadijoje, bet ir kaimyninėse, visų pirma Vilniaus. Tačiau dėl reiklesnių vartotojų atvežama daug geresnio rūšių, bet ir brangesnio alaus“. Be jokių abejonių, juk ir tarpukario Vilniuje savo atstovybę turėjo, sakysime, Centrinei Lenkijos daliai priklausęs „Okocimas“ ar Varšuvos bravorai.

Taigi, mažai pėdsakų išliko iš lenkiškai – žydiškos Lydos. Tai – kaip matome charakteringame reklaminiame klipe – ir istorija kuriama iš naujo, nuo senųjų LDK karžygių. Baltarusių (suomių?) marketingistai ant „Lidskoje pivo“ perkėlė Pupko kadaise iškovotus medalius. Tačiau gražinti bravorui senojo pavadinimo, kaip Kaune, panašu, visai nesirengiama. O ir kam? Juk ten dabar kitos problemos – panašu, nedaug pabrangęs alus perkamas kaip iš pypkės. O esant tokiai palankiai kainai „atkurto“ Lydos lagerio galėsime nemažai paragauti ir Lietuvoje.

„Palangos Juzės“ herojus Juozapas Viskanta – laisvos profesijos atstovas, darbą pats sau susirandantis visos plačios geografinės Lietuvos miesteliuose ir ūkininkuose. Kaip tiems laikams vaizduojamas kaip modernus, bendraujantis žmogus – sugebantis ir išklausinėti apie darbus, ir palinksminti jaunimą, ir, kai reikia, būti dievobaimingas ir geras katalikas. Prie viso šito dera ir alaus gėrimas, kuris knygoje anaiptol nei demonizuojamas, nei garbstomas – tai tiesiog XIX a. Žemaitijos gyvenimo dalis.

Naminis alus Žemaitijos ir Lietuvos virtuvėje

Štai ketvirto vakaro pasakojime minimos ir vaišės „pas gerus ūkininkus“ Motuzas Žygaičiuose. Čia Šv. Kalėdų proga po mišių iškeliama puota su pagrindiniu patiekalu – „didžiai skaniu šiupiniu“ su kiauliena, kurią „valgant trakš trakš už ausimis traškėjo“. „Pavalgę atsigėrėm gero alaus“ – taip baigiasi pirmos Šv. Kalėdų dienos šventinės vaišės pasiturinčio ūkininko šeimoje. Pasakojime minima, kad ir antrą Kalėdų dieną „Motuzas atnešino cinos izboną alaus ir padėdino su skleinyčiomis ant stalo – seniai alų plempė, o jaunūmenė pradėjo žiužį nešti“. Jaunimui labiau rūpi linksmi žaidimai, nei gėrimas.

Bačka ir bokalai ant 1979 metų leidimo viršelio

Tačiau ir toliau esančiame nuotykių Skapiškių parapijoje aprašyme minima, kad po sočių Užgavėnių vaišių visi svečiai „klukš klukš alaus atsigėrę“. Aštunto vakaro pasakojime apie Rokiškio apylinkes jau minimas savotiškas dabartinės kepintos duonos analogas – šeimininkės čia „duonos mažus kukulelius iškepusios pjauna pusiau, apsūdo su druska ir su kvynais, paskiaus vėl kiša į pečių ir sudžiovina“. Valančius taikliai pabrėžia, kad „tie sukoriai yra gardūs, užvis su alu valgant, bet reikia turėti gerus dantis“. Toliau seka pašaipus epizodas apie senį, išsilaužiusį dantis.

Aišku, ne visada kriaučiui tokios vaišės nusiseka. Ketvirtoje dalyje minima, kad „nusivertęs ir susikūlęs“ ant Žąsino kalnų, siuvėjas užsuka pas ūkininką Karitoną, tačiau gauna tik vandens atsigerti, nes šeimininkas atsisako vargintis ir parduoti maisto: “Kas čia tieks, terliosis dėl tavęs, čia ne karčema“.

Kvorta alaus karčiamoje

Viena iš pastovios gyvenamosios vietos neturinčio siuvėjo kelionės įprastinių dalių – tai karčiamos lankymas. Natūralu, kad keliautojas čia ieško galimybės pavalgyti, tačiau ir atsipūsti, sužinoti naujienas. Kriaučius iš Palangos apysakoje lankosi užeigose Kretingoje, Salantuose (Asteikinėje), Žarėnuose… Kelionės pradžioje aprašoma tipinė tokio apsilankymo dienotvarkė „Truputį tarsi pavargęs, šmurkš įlindau į karčemą, pirkau nuo žydo pyrago, ėmiau alaus kvartą, pavalgiau, pailsėjaus ir, nieko netrukęs, leidaus Salantų linkan“. Priminsime, kad lietuviškoji kvorta tuo metu buvo apie 0,7 litro.

Vėliau apysakoje karčiamos vaizduojamos jau ne vien taip idiliškai… Pasakojime apie Biržų kraštą, Sėkminių proga jaunimas ne tik linksminasi užeigoje iki išnaktų, bet ir pramiega pamaldas ar net nakvoja pasilinksminimo vietoje. Tiesa, ar ten geriamas alus, ar arielka – nėra iki galo aišku. Toks elgesys Valančiaus jau aiškiai vertinamas neigiamai. Tiesa, blogio šaknų ieškoma pas žydą smuklininką (kuris siekdamas pasipelnyti iš geriančiųjų, apdairiai „prisitaiso“ daug valgių ir gėrimų) bei protestantus (neva tai įvedusiems paprotį drausmingai nesilankyti bažnyčioje ir lėbauti).

Kai alaus nebeužtenka…

Ant originalaus viršelio alaus nebuvo

Susidūręs su tris dienas ir ilgiau vykstančiais vestuvių pokyliais, Valančius jau rimtai imasi smerkti Lietuvos (įdomu, kad skirtingus nei Žemaitijos! – red. past.) papročius, kurie leidžia jauniesiems „į šliūbą“ atvažiuoti jau išgėrus. Pažymima, kad vėliau „priėmę sakramentą, tujaus šmurkš šmurkš sulenda į karčemą. Geria, šoka ir bjauriojas toj per tris dienas, piktina pakeleivingus, kurie apsistoja prie karčemos. Tikra nelaimė lietuvių su tomis karčemomis, be kurių nė kokio švento darbo negal nudirbti“. Taigi, ne tik trukdo tuometiniam „viešbučių verslui“, bet ir įprastam kaimo gyvenimo ritmui. Valančiaus rekomendacija – „kad parėdkas keltų namuose, ne karčemose“.

Vienuolikto vakaro pasakojime jaunimo susirinkime „nebjaunas žmogus“, t.y. koks vietinis išminčius dainuoja pamokančią „Dainę girtuklio“: „Oi, alus tave, tilvike, taipo būtinai nuplikė, taip yra, taip yra. Ar atmeni, kada sėdėdams už stalu, sakei, manie girdint, ir trūbijai alų: “Tiek alus manęs nepaveiks, bet orielkelės dabar reiks” – Ar girdi, ar girdi?“, – kreipiasi degtinė į girtuoklį dainoje. Tas liūdnai išpažįsta: „Teisybė, jog alų gerti atsitiko, vienok tas gėrimas žmogaus nenupliko. Bet kursai taviep pamėgo, neš paskutinę sermėgą – karčemon, karčemon“. Čia jau nuopolio schema aiški – pats alus lyg ir ne toks pavojingas, bet kai įsipainioja „orielkėlė“, žmogus iš namų neša paskutinį turtą – į karčiamą, pabrėžtinai valdomą žydo, ir toliau darda žemyn…

Nuo alaus – prie reikalo

Apysakai baigiantis, kartu su siuvėju atsiduriame tokiose pavyzdinėse žemaitiškose vestuvėse. Tiksliau, prieš apsilankome ir piršlybose – Valančius aprašo visą šeimos sukūrimo procesą nuo pradžių. Vestuvės – daugelio kaimo merginų svajonė. Dešimto vakaro pasakojime Erdiškių kaime prie Viduklės mergina taip dainuoja: „Oi broliukai, negerai, kad mergeles masini, anų šlovę gadini. Į karčemą įvedi ir šnekinti pradedi, pasvadini už stalu, perki midų ir alų. Kad po širdies mergelė, daryk greitai veselę“. Neskubantiems ir neapsisprendžiantiems vaišintojams žadamas niūrus likimas – „Ar gerai, kad nupliksi, paniekintu paliksi“.

Gyvenimas prieš 150 metų Žematijos kaime nebuvo labai linksmas

Na, bet apysakos siužete vietos ūkininkas Pocelis nusiteikęs ryžtingai – jis peršasi šeimininko dukrai Uršulei. Papildoma gera savybė – orielkos negeria. Pirmą, dėrybų „dėl pasogos“ vakarą puota nevyksta – kaip rašo autorius, „tėvai žmoniškai priėmė, večerės vienok nedavė, tiktai padėjo ant stalo alų, sviesto, pyragų ir duonos“. Tuo tarpu į kitą vakarą vykstančias sužadėtuves piršlys „atsivežė gėrimų“. Jų rūšis ir kilmė neįvardinta, tačiau panašu, kad tai vienintelė knygos vieta, kur „toleruojami“ stiprieji gėrimai – jais užsigerdami kaimynai įsipareigoja paremti jaunąją porą dovanomis įsikūrimui. Po „pintuvių“ už dviejų savaičių bus iškeltos pačios vestuvės.

Alus – santuokos ritualo dalis

Po santuokos bažnyčioje, grįžus į namus, senosios ir naujosios šeimos veiksmai aprašyti šitaip:

Parvažiavus dukterį priėmė motyna su duonos kepalu ir su druska. Tėvas priėmė žentą su izbonu alaus ir butelka orielkos. Dar duodamas sakė: “Tė, žentali, mano dovenas, kad tavo butai netrūktų rūgštimo.” Jaunuoju į trobą įeidamu sakė: “Tegul bus pagarbintas Jėzus Kristus!” Jaunoji dar tarė: “Įėjau į trobą su duona ir su druska.” O jaunasis: “Įėjau su rūgščia ir gėralu, kad Viešpats mano gyvenime užlaikytų.” Abudu savo dovenas bakš padėjo ant stalą. Piršlys tujaus, ėmęs butelką, prigožė stiklą ir balsu tarė: “Po švento šliūbo atsigerkim gero gėrimo sveikas, tėvai!” Paskiaus gėrė visi geriantys pakarčiui.

Išeitų, alus, čia įvardijamas kaip „rūgščia“ – turi tam tikrą simbolinę prasmę, nes pagal jaunojo žodžius simbolizuoja santuokinio gyvenimo sėkmę („kad gyvenime užlaikytų“). Na, o tai, kad vėliau visa kaimo (ar šiuo atveju užstalės :) bendruomenė, vyresnieji paeiliui geria už jaunųjų laimę, tai dažnas ritualas ir šiandien.

Tolimesniame šventės aprašyme alui jau neskiriama tokio dėmesio, nors minima, kad „pusėj valgio motriškosios gėrė alų, o vyrai – brauškę“, o jaunojo tėvas svečius taip pat pasitiko su alumi. Valančiui labiau rūpėjo aprašyti ne kas ką kaip gėrė, bet vestuvių papročius – kraičio vežimą, jaunųjų žadinimą, piršlio korimą, jaunimo šokius „lig brėkštatn“. Neilgai trukus ir pagrindinis apysakos herojus netoli Palangos susiranda pačią ir pradeda laimingą sėslų gyvenimą. Įkalbėti ūkininką išleisti dukrą už klajotojo siuvėjo įtikina du argumentai – iš kriaučiaus amato, gyvenant taupiai, sukaupti pinigai per tūkstantį rublių leis įgyti ūkį. Ir svarbiausias – „negeria orielkėlės“.

Vietoj išvadų

„Palangos Juzė“, aprašydama maždaug 1865-7 metų kaimo etnografiją fiksuoja tą laikotarpį, kai laisvosios profesijos dar nebuvo išplitusios (lietuvių, ne žydų tarpe). Alus, matomai, gaminamas ūkininko namuose – niekur neminimi specializuoti aludariai. Įdomiausia, kad knyga liudija alaus paplitimą visoje Žemaitijoje – labiau, nei Lietuvoje, kur dažniau minima degtinė. Dabar, atrodo, sakytume – yra atvirkščiai…

Alus Valančiaus apysakoje nėra garbinamas, bet nėra ir demonizuojamas. Blaivystės sąjūdis ir karčiamų verslo smerkimas aiškiai nukreiptas prieš degtindarystę. Kartais tam randamas ir pateisinimas, ypač kai kalbama apie Žemaitiją – „Orielkos čia pirma niekas negėrė, bet dabar atsirado per nelaimę daug geriančių“. Nelaimė – tai nepavykęs 1863 m. sukilimas ir jo nuslopinimas. Nepamirškime, kad autorius taip pat buvo persekiojamas generalgubernatoriaus Muravjovo, iškeltas į Kauną, verčiamas pataikauti valdžiai.

Tik kalbėdamas savo herojaus lūpomis, galėjo būti laisvesnis, pasaulietiškesnis. Taip ir paliko mums to meto Lietuvos kaimo etnografijos, papročių, net kulinarijos vadovėlį, kuriame savo vietą užėmė ir alus. Kaip matėme, ne visai tokią, kaip šiuolaikinių bambalių plempimo laikais…

Pabaigoje paklausite, ką gi reiškia straipsnio pavadinimas. Tai – irgi Valančiaus kūrinio citata, iš kaltinamosios kalbos piršliui melagiui, prižadėjusiam mergelei nebūtų dalykų…

Straipsniui iliustruoti panaudoti Vytauto Jurkūno (vyresniojo) ir Pauliaus Augiaus Augustinavičiaus raižiniai.

]]> http://tikrasalus.lt/2011/02/09/alaus-ezerai/feed/ 0 http://tikrasalus.lt/2011/01/30/%e2%80%9csveikai-sveikai-o-koki-alu-ten-duoda%e2%80%9c/ http://tikrasalus.lt/2011/01/30/%e2%80%9csveikai-sveikai-o-koki-alu-ten-duoda%e2%80%9c/#comments Sun, 30 Jan 2011 08:51:50 +0000 ciobiskis http://tikrasalus.lt/?p=2627 Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare“ – ne tik viena iš lengviausiai skaitomų ir šypseną keliančių istorijų apie mažas (tokias, kaip alus) ir dideles (tokias, kaip karas) žmogiškas silpnybes. Tai ir tikras XX amžiaus pradžios tuometinės Austrijos-Vengrijos provincijos Bohemijos arba  Čekijos gyvenimo būdo, papročių, kultūros būdo gidas. Tame tarpe ir atskleidžiantis [...]]]> Jaroslavo Hašeko „Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai Pasauliniame kare“ – ne tik viena iš lengviausiai skaitomų ir šypseną keliančių istorijų apie mažas (tokias, kaip alus) ir dideles (tokias, kaip karas) žmogiškas silpnybes. Tai ir tikras XX amžiaus pradžios tuometinės Austrijos-Vengrijos provincijos Bohemijos arba  Čekijos gyvenimo būdo, papročių, kultūros būdo gidas. Tame tarpe ir atskleidžiantis apie tą paslaptingą hospodų pasaulį, kuriame viskas ir prasidėjo…

Naujo šios knygos leidimo lietuviškai (pagaliau su teisingomis Jozefo Lados iliustracijomis, kurio kiti piešiniai puošia ir šį straipsnį) proga – šiek tiek apie tas romano vietas, kur vienaip ar kitaip pasakojama apie alų. Susigaudyti jose mums padėjo knygos vertėjas Almis Grybauskas, elektroniniu paštu maloniai atsakęs į kelis mūsų klausimus ir pateikęs blaivinančius paaiškinimus.

„Ten kiekvieną dieną peštynės, žinia – juk Nusliai…“

Kiekvienas skaitęs romaną puikiai žino vieną pirmųjų scenų – „Taurės“ užeigoje sėdi policijos agentas Bretšneideris ir šnekina, o greičiau provokuoja jos savininką Palivecą. Iš tikrųjų ši užeiga, čekiškai vadinama „U Kalicha“, veikia ir šiandien (tiksliau, jos tradicinėje vietoje veikia restoranas ir suvenyrų parduotuvė, neseniai pradėjusi prekybą ir internete). Istorinėje vietoje priešais Nuslių rotušę tebėra ir „Banzetų“ („U Bansethů“) restoranėlis, kur Šveiką „apdaužė tą pačią dieną, kai pasirodė saulės dėmė“. Nusliai, esantys į pietus nuo tuometinio Prahos centro, netoli garsiojo Pankraco kalėjimo – tikrai nebuvo ta vieta, kur lankėsi aukštuomenės rašytojai ar jų damos.

Nuslių užeigose atmosfera kartais įkaisdavo

„Prieš 30 metų esu matęs dar labai senoviškų interjerų – tokių, man rodos, bent jau Prahos centre nedaug belikę. Traktieriaus „U Kalicha“ interjeras, žinau, taipogi jau pakeistas“, – tapatinti senų ir dabartinių laikų Nusliuose mums neleidžia ponas Grybauskas. „O kodėl tiek daug romano istorijų vyksta ten? Romano pradžioje keikūnas Palivecas pamini, kad Nuslėse gausu kriminalinio elemento. Manding, kad ir šiandien tai nėra vienas iš patrauklesnių Prahos rajonų. Pavyzdžiui, Nuslių tiltas tiek tapo pamėgtas nuo jo šokinėjančių savižudžių, jog teko apipinti jį apsauginiais tinklais“.

„Šveiko“ vertėjas paaiškino, kodėl vertime čekiškam hospoda ar hostinec pavadinti pasirinko šnekamojoje kalboje gan retą žodį traktierius. „Aludė“ tam nelabai tiko, nes čekų hospodoj geriamas ne tik alus – tai matosi ir romane. Traktierius, mano nuomone, tiko todėl, kad tai ir kiek archaiškas žodis, tinkąs XX amžiaus pradžiai, ir kiek egzotiškas, nemūsiškas. O lietuvių raštijoje jis naudotas, kaipo toks yra ir Didžiajame žodyne“.

„Člověk míní, ale hospoda mění“

Traktierius arba hospoda, pasak legendų, dažniausiai buvo ir pačio romano gimimo vieta, nes Jaroslavas Hašekas mėgdavo ne tik klausytis čia pasakojamų istorijų (daugelis jų perpasakotų Šveiko lūpomis), jas užsirašinėti ant servetėlių ar netgi jose pats sudalyvauti. Jo kartos satyriniai čekų rašytojai, anarchistai, kaip pripažįstama – nekentė „poniškų“ kavinių ir restoranų, o aludėse rado savotišką poetiką, „tikrumą“, ten tarėsi radę geresnę visuomenę.

Glostė žvilgsniu...

Iš tikrųjų, Šveikas kaip herojus atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kaip vieno iš tūkstančio Hašeko apsakymų herojus – autorius iš hospodos parsinešė raštelį, kuriame aprašytas būsimas herojus: „Kvailelis savanoris. Pats pasiprašė pasitikrinti [sveikatos], nes norėjo į [Austrijos – Vengrijos] armiją“. Toks „vaikiškai šviesaus žvilgsnio, nuo kurio nežinai juoktis ar pykti“ Šveikas pirmą kartą pasirodo apsakymų rinkinyje 1912 metais. Ir jų tęsinyje, Hašeko parašytame 1917 metais jau Rusijos pusėje, Kijeve.  Šių istorijų pabaigoje  Šveikas nušauna savo karininką jo paties prašymu…

Tuo tarpu romanas, kur Šveikas – jau nebe idiotas, o taiklus pasaulio stebėtojas ar net išmintingas pašaipūnas – parašytas jau Hašekui grįžus į nepriklausomą Čekoslovakijos respubliką 1920 metais. Nedaugelis Lietuvoje žino, kad revoliucijos metais rašytojas buvo tikras bolševikų komisaras, atsakingas už tvarką įvairiuose miestuose už Uralo. Bugulmos mieste Tatarstane  ir dabar veikia Hašekui skirtas memorialinis muziejus. Tačiau nors Rusijoje buvo visiškai metęs gerti, pakliuvęs vėl į Prahos aludžių pasaulį, greitai savo priesaikus pamiršo, ir įsisuko į linksmą bohemišką gyvenimą. Ir tuo pat metu – rašė, rašė, – daugiausia Žižkovo aludėse. Istorijos buvo tokios geros, tad atsirado ir leidėjai, paskui ir pinigai – o tada istorijos pradėjo vėluoti, jų pradėjo trūkti, nes buvo leidžiamos dalimis – brošiūromis…

“Visada svajojau gyventi tiesiog traktieriuje”

Triukšmas iš gretimo kambario netrukdė

Tada leidėjo Sauerio pastangomis 1921 vasarą Hašekas atsidūrė toliau nuo pagundų, Lipnicų miestelyje prie Sazavos upės, vaizdingose aukštumose tarp Čekijos ir Moravijos. Čia dailininko Panuškos surastame pensione, o tiksliau jo hostinece „Prie Čekijos karūnos“ rašytojas ir parašė didesnę Šveiko nuotykių dalį. Nuomojami kambariai susisiekė su tenykščiu traktierium ir autorius, pravėręs duris, galėjo bendrauti su jo lankytojais nepakildamas nuo savo darbo stalo.” Teigiama, kad apie savo naujas „darbo sąlygas“ Hašekas taip atsiliepė: „Pagaliau gyvenu traktieriuje, nieko geresnio man negalėjo nutikti“. Beje „U České koruny“ šiandien priklauso rašytojo anūkui ir sėkmingai veikia.

Ramybė ilgai netruko – apie naują rašytojo įsikūrimo vietą sužinojo jo žmona rusaitė Šura, o vėliau – ir visa plejada jo draugų iš Bohemos, kuriems Hašekas vesdavo ekskursijas po apylinkes. Ekskursijos, savaime suprantama, daugiausiai susidėjo iš vietinių aludžių lankymo, panašaus į aprašytą Šveiko „anabazį“ (apie tai netrukus). Tik 1922 rudenį išpopuliarėjęs ir praturtėjęs autorius nusprendė iš užeigos kraustytis, ir „seniems kaulams saugoti“ nusipirko namelį labai netoliese. Deja, sveikatos Hašekui užteko tik trim mėnesiams, ir romanas apie Šveiką nutrūko beveik įdomiausioje vietoje.

„Man atsitiko nelaimė: sėdau gerti alaus…“

Alus garsiajame romane vaidina svarbų vaidmenį. Prisiminkime vien tai, kad jis yra netiesioginis kaltininkas garsiojo „Šveiko anabazio“ – gerdamas stoties bufete alų bokalas po bokalo (ir dar juo vaišindamas pasiklydusį vengrų kareivį), žymusis karys išleidžia bilietui skirtus pinigus ir į paskyrimo vietą Budejovicuose turi keliauti pėsčiomis. „Nesu autorius ir galiu tik spėti, kad šis epizodas yra Šveiko flegmatiško požiūrio į viską fragmentiškas atspindys“, – mūsų įkarštį ieškoti čia gilesnių prasmių malšina „Šveiko“ vertėjas ponas Almantas.

Na o kaip su tolimesne Šveiko kelione per Pietų Čekijos kaimus, autoriaus pavadintu „anabaziu“? Tas anabazis, beje, kartais primena žygį ne nuo miestelio prie miestelio, bet nuo užeigos prie užeigos (nors kai kurių traktierių pavadinimai, pavyzdžiui, „Katino“ arba „Na kocourku” Putimo miestelyje – išgalvoti). Ir spiritinių gėrimų šiuose romano epizoduose geriama daugiau, to nevengia net uniformuotieji pareigūnai? Gal tai jau kita aludžių kultūra, nei Prahoje?

Romano aptarimas nesustojo ir rašytojui apleidus traktierių

„Jeigu jau imti iš esmės – tai, ką jūs vadinate „čekiškos aludės fenomenas“ – tai vokiškos alaus kultūros mažai modifikuotas variantas. Net ir ją aprašanti Hašeko kalba atrodo senstelėjus, nors vis dar daro poveikį savo ekspresija ir niuansais. Labai šiandien bado akį jo germanizmai“, vėl mus ramina pusę metų gyvenantis Čekijoje ir Brno universitete lituanistiką dėstantis ponas Grybauskas. „Kalbant apie Šveiko anabazio epizode minimus žandarus dera prisiminti, jog veiksmas vyksta žiemą. O žandarai dirba – kaip sakoma – lauko sąlygom. Romas juk dalytas ir kareiviams, kad gertų su arbata ir taip sušiltų“. Tai ir tiek apie svetingą kraštą Pietuose tarp Taboro ir Budejovicų, kur „pakeliui visur pasitaikydavo puikių žmonių“, kurie visaip sušildydavo į savo pulką skubantį kareivį.

Šveikas kaip prekių ženklas

Tuo tarpu su tuo, kai Šveikas šiandien yra ir literatūros klasika, ir turizmo industrijos dalis –sutinka ir mūsų pašnekovas, ir patys Čekijos gyventojai. Mūsų nurodytos autentiškos Hašeko pamiltos vietos Prahoje ir Vidurio Čekijoje– anaiptol ne vienintelė vieta, kur pamatysi Šveiko vardą ar Jozefo Lados paveikslus. Restoranų „Pas Šveiką“ iš tikrųjų daugiau miestuose, kuriuose jo autorius niekada nebuvo. Nepaisant to, joks aludaris Čekijoje nedrįsta savintis jo vardo ir leisti „Šveiko“ alaus. Ar naudoti geriausiai žinomo čeko vardo konkretaus alaus reklamoje – ne taip, kaip kai kurie kaimyninių šalių verslininkai.

Aludė "Pas Šveiką" Sanoko mieste Lenkijoje (beje, čia herojus lankėsi)

O pagunda tam tikrai yra, juk viename epizodų atsisveikindami areštantai Šveikas ir pionierius Vodička ne tik sutaria susitikimo po karo valandą, bet ir įvardija savo mėgstamą alų (Didžiųjų Popovicų arba dabartinį „Kozel“ ir Smichovo arba dabartinį „Staropramen“).

Panašų klausimą prieš kelis metus čekų žurnalistai bandė užduoti ir jau minėtam garsiojo rašytojo anūkui Richardui Hašekui. “Senelis vaikščiodavo po traktierius, aišku į tuos, kur buvo geras alus – tai reiškia, tinkamo šalčio, skonio (sunkiai išverčiamas čekiškas žodis říz), kad gera puta būtų. Alaus rūšių tada buvo daug, nes alaus daryklų daug buvo. Tai kai keliaudavo po pasaulį, visada tas daryklėles aplankydavo. Ir man atrodo, kai alaus paragaudavo ir geras alus būdavo, tai prie jo ir likdavo“, – nė nemirktelėjęs išrėžė „Šveiko“ autoriaus paveldėtojas.

Tai kokį alų labiausiai mėgo Hašekas, dar perklausė klausinėtojai.

„Jei geras alus būdavo, tai ir mėgstamiausias“, – reziumavo anūkas.

Tai tiek! tos čekiškos šveikiškos išminties.

Straipsniui iliustruoti panaudoti Jozefo Lados piešiniai.

Ne paslaptis, kad anaiptol ne visi eksportuojantys alų į Lietuvą mums atsiliepė, tačiau maloniai į klausimus atsakė misteris Tony Johnson iš „Fuller Smith & Turner“ ir „Greene King Brewing Company“ čia atstovaujantys Carl Woodmansee. Ponai atsiuntė ir tas gražias nuotraukas, kurias naudojame čia kaip iliustracijas.

Tikras Alus: Sveikiname, šiais metais pasirodžius ir Baltijos šalių rinkoje. Kur toliausiai yra nukeliavęs jūsų gaminamas alus?

TJ: Tolimiausia vieta, kur yra parduodamas pilstomas „Fuller’s“ alus yra Danidinas, miestas Naujosios Zelandijos Pietų salos pietuose. Nuo Londono tai yra 11 851 mylia. Arba 19071 kilometras.

"Fuller's" darykloje elis "London Pride" pilstomas į statines

CW: „Greene King and Belhaven“ darykla elį eksportuoja į visą Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Aziją, Artimuosius Rytus… Žinome, kad mūsų eliai labai populiarūs Tokijuje, Sidnėjuje, Los Andžele ir Oklende, jei paminėti tik kelis svarbiausius miestus. Toliausiai jis nukeliauja į Naująją Zelandiją.

O kur toliausiai pilstoma su [alaus pilstymo kokybe besirūpinančios organizacijos – red. past.] išduotu „Cask Marque“ sertifikatu?

CW: „Greene King“ iš tikrųjų labai palaiko „Cask Marque“ veiklą. Mūsų „Abbot Ale“ ir „Greene King IPA“ šiandien turi daugiau „Cask Marque“ sertifikatų, nei bet kuris kitas alus Britanijoje. Šiandien „Cask Marque“ sistema veikia tik Britanijoje, bet mums iš tikrųjų rūpi, kad alus būtų pateiktas geriausios būklės, nesvarbu – ar tik už mūsų gamyklos vartų, ar pilstomas bare Lietuvoje, ar butelyje kuris parduodamas Australijoje!

TJ: Tolimiausia vieta, kuri yra mūsų alus ir kuri atitinka „Cask Marque“ sąlygas yra Helsinkyje.

TA: Apie kurį alų galite pasakyti, kad jis geriausiai atstovauja būtent jūsų aludarystės tradicijas?

TJ: Dvi alaus rūšys padėjo „Fuller’s“ tapti tuo, kuo ji yra šiandien – visame pasaulyje garsia, išsikiriančia darykla. „London Pride“ yra daugiausiai parduodamas premium elis Didžiojoje Britanijoje. Ir „ESB (Extra Special Bitter)“, arba– jis ne tik tris kartus laimėjo Britanijos alaus čempionatą. Extra Special Bitter pradėtas naudoti kaip atskiros naujos alaus kategorijos pavadinimas visame pasaulyje.

"Greene King" išsaugojo ąžuolines brandinimo statines

CW: Žinome, kad Beri Sent Edmundse alus buvo verdamas jau 1086 metais, nes vietos abatijos aprašyme Paskutiniojo teismo knygoje (angl. Domesday Book – Viljamo Užkariautojo nurodymu XI a. sudarytas Anglijos gyvenviečių aprašymas – red. past.) minimi “cerevisiarii“ – tai yra, aludariai. „Greene King“ darykloje tradicijos nepertrūkstamai tęsiamos nuo 1799-ųjų. Mes iki šiol naudojame vietinius Safolko miežius – salyklidė yra vos dvi mylios nuo daryklos – ir imame vandenį iš kreidingų šulinių šalia miesto, kad galėtume sukurti tikro elio skonį.

Kiekvienas mūsų alus yra gaminamas tradiciniu būdu, kuris kuria unikalų skonį, kvapą, aromatą ir charakterį. Mes perėmėme tradicinį alaus amatą, ir iki šiol esame aistringai ištikimi gyvam eliui, brandinamam statinėse (angl. cask ale), tačiau tuo pat metu ir modernizuojame įrangą. Ir tarp mūsų gyvų elių pasiūlos – galbūt geriausios visoje šalyje, jei ne pasaulyje – man labai sunku išskirti vieną kurį alų. Bet „Abbot Ale“ – su savo skonių sprogimu, perpildytas aromatais – žinau, kad šiuo alumi žavisi ir alaus mėgėjai, ir patys aludariai.

TA: Ar artimiausioje ateityje daugiau laikysitės savo tradicinių, patikrintų elio rūšių, ar svarstote galimybę paeksperimentuoti, išbandyti naujų stilių?

TJ: Mes visada ieškome būdų, kaip išplėsti mūsų įprastinę pasiūlą. Jau trylika metų leidžiame savo „Vintage Ale“ alaus seriją, ir ji yra tikrai mėgstama. Neseniai išvirėme ir pateikėme alų, kuris vadinasi „Past Masters“ („Praeities Meistrai“ – red. past.), jo receptui daugiau nei šimtas metų.

"Fuller's" darykloje beriami tradiciniai kartieji apyniai

CW: Šalia mūsų tradicinių elių statinėse ir buteliuose, mes gaminame ir kitokį alų – pirmiausia, labai garsų „Abbot Reserve“ – pilno „kūno“, švelnų ir brandų alų, su veržliu vaisių pyrago ir iriso skoniu. Dar turime „St Edmunds“ – gaivų aukso spalvos alų, pritaikytą šiuolaikiniams skoniams. Ir visai neseniai išleidome „Very Special IPA“, 7.5% stiprumo ultra premium alų, kurio receptas – toks pats, kaip IPA (Indian Pale Ale – red. past.) XIX amžiuje, kai klestėjo prekyba su Indija .

TA: Kokios yra tendencijos Anglijoje, kaip kokybiškam eliui sekasi konkuruoti su masinės gamybos šviesiu alumi? Ar jau pasiekėte pergalių, ar dar tam reikia laiko?

TJ: Vartotojai Britanijoje visa labiau ir labiau pageidauja alaus, kuris turėtų daugiau skonio, daugiau charakterio. Be abejo, tai naudinga tradicinio elio gamintojams. Mes džiaugiamės, galėdami pateikti naujiems gerbėjams daug naujų variantų. Ir taip pradėti juos “protinti,” kas yra kokybiškas alus.

CW: Statinėse brandinamas elis yra nacionalinis gėrimas visoje Britanijoje. Ir turiu pasakyti, kad jo pardavimų rezultatai pastaraisiais metais lenkia lagerio, vyno ir stipriųjų gėrimų rezultatus. Tikras elis turi turtingą skonį, ir jį renkasi žmonės, kurie ieško ko nors, kas turėtų skonį, kas turėtų charakterį – ko nors daugiau nei įprastinis, „gazuotas“ lageris.

Žmonės vis didesnę reikšmę teikia tam, ką jie valgo ir geria. Ir jie supranta, kad gerą reputaciją turinčių regioninių aludarių – tokių kaip mūsų „Green King“ – kurie su užsispyrimu laikosi kokybiškų ir britiškų ingredientų, kurie laikosi tradicijų – gamybos rezultatas bus tikras, pilno skonio alus. Kuriuo gali pasigardžiuoti ir pasidžiaugti.

TA: Ši žiema buvo bjauri visoje Europoje…. Kokio stilio alų parekomenduotumėt žiemos metu?

CW: Žiema tikrai neįprastai šalta visame pasaulyje – tai dabar laikas išbandyti alaus rūšis, kurias vadiname „winter warmer“ (tradiciniai saldūs, salyklinio skonio angliški stiprieji eliai – red. past.) Galime pasididžiuoti, kad esame vieninteliai Britanijoje gamintojai, kurie tokį alų specialiai brandina ąžuolo talpose, paskui pagal savo metodą maišome ir į butelius išpilstome nuostabiai žiemai tinkamą alų!

Safolko grafystės žirgas pasiruošęs šuoliui

Gauname „Suffolk Springer“ – tai 6% stiprumo tamsusis elis su turtingu vaisių ir karamelės skoniu. Pas mus Safolke yra Nacionalinis Žirgų lenktynių muziejus ir legendinis Niumarkto hipodromas su „The Rowley Mile“ lenktynių trasa. Iš ten ir atkeliavo elio pavadinimas. Springer vadinamas lenktynių arklys, kurio lažybų kursas nustatytas nepagrįstai mažas. Ir šiuo retu, bet didelį pelną atnešančiu momentu pasinaudoja tie žiūrovai lažybininkai, kurie yra žinovai, kurie gerai išmano arklius. Rekomenduoju šį retą alų, tai mūsų duoklė žirgų lenktynėms – istoriniam „sportų karaliui“. Bent taip jau giliai širdyje tikima grafystėje, kurioje įsikūrusi mūsų darykla.

Taip pat tinka ir „Abbot Reserve“ – jis ilgiau brandinamas, kad išgauti ypatingą skonį. Kaip jau sakiau, tai „kūningas“, brandus, bet švelnus, vaisių ir karamelės skonio alus. Ir jo 6.5% stiprumas tikrai padės jums sušilti.

Žiemą dar diskutuojama, kokioje temperatūroje turi būti pateiktas alus. Mes „Greene King“ visada sakome, kad mūsų eliai turi būti pateikti tarp 11 ir 13˚C temperatūros, nes tada geriausiai atsiskleidžia nuostabūs skoniai ir aromatai. Bet tikras elis turi tokią savybę, kad jis gali būti pateiktas bet kokios temperatūros. Kai kuriose šalyse visas alus būna tik atšaldytas. Čia jau nieko neprikiši – kiekvienas gali pasirinkti, kokio šaltumo alų geria.

TJ: Šaltu oru tobulai tinka miežių vynas (angl. barley wine), toks kaip mūsų „Golden Pride“. Nesuklysit pabandę ir ypač stipraus biterio „ESB“.

TA: Dėkui!

☼ ☼ ☼

For a colder weather, “Fuller’s” recommend “Golden Pride” barley wine or “ESB” ale, whereas brewer’s at “Greene King” present “Suffolk Springer” and “Abbot Reserve” as winter warmers.

Gerų visiems Naujų nuo Tikro Alaus!

Photo: courtesy of Boak and Bailey. Thanks!

Laisvajame Universitete netrukus įvyks paskaita tema “Aludarystės istorija ir praktika” (apie tai pranešime atskirai), kurioje dalyvaus TAD asoc. narys Linas Čekanavičius ir naminio alaus gamybos bei apskritai “pasidaryk pats” kultūros entuziastas Micius. Ta proga siūlome paskaityti įdomų ir išsamų L. Čekanavičiaus interviu. Pasak jo, šis interviu gimė kaip atsakas “Vyno žurnalo” redaktoriui Arūnui Starkui, “leidusiam sau nelabai pagarbiai atsiliepti apie alų.”

Dėkojame Linui ir 4MEN (kuriame šis interviu pasirodė jau anksčiau) redaktoriui už leidimą perpublikuoti.

- – -

Dažniausiai alus tampa tarsi katalizatorius geram pašnekesiui, tačiau šį kartą pats gėrimas tapo mūsų analizuojamu reiškiniu. Nuo pačių seniausių laikų, kai alus buvo netgi populiaresnis už vandenį iki dabartinių alaus “iškraipymų”  – visa tai pateikiame šiame interviu, kurį perskaitęs galėsi sublizgėti žiniomis apie alų prieš savo kompaniją.

Savo žiniomis apie alų sutiko pasidalinti socialinių mokslų daktaras, profesorius ir tikras alaus žinovas Linas Čekanavičius.

Geras alus – sąlyginis apibrėžimas, priklausantis nuo konkretaus žmogaus įnorių, tačiau kaip Jūs, alaus ekspertas, besidomintis jo istorija, ištakomis, raida, pasakytumėte, kas yra geras alus?

Geras – tai blogo antonimas. Nesunku pasakyti, koks alus yra blogas: tas, kuris atsiduoda virtais kopūstais, ožiu, nešvariomis kojinėmis ar dezinfekcijos priemone , kurio skonis primena šlapią kartoną ar acto skiedinį. Dažniausiai tai liudija ne apie aludario nemokšiškumą, bet apie per ilgą ir netinkamą alaus saugojimą.

Tačiau nesugedęs alus ar netgi šviežias alus – dar nėra gero alaus sinonimai. Alus gali būti šviežias, bet prastas: vandeningas, „plokščias“, neišraiškingo skonio, nepaliekantis ilgesnio poskonio. Žodžiu, toks, kuris „tinka visiems ir visur“ – kaip vanduo. Būtent todėl šitoks „masinio skonio“  alus yra masiškai gaminamas, nes jis skirtas gerti, o ne pasimėgaujant gurkšnoti. Lengviau ir daugiau uždirbama iš masinių, o ne ekskliuzyvinių, išlavinto skonio reikalaujančių produktų.

O visgi – kas yra geras alus? Visų pirma, geras alus turi savo išvaizda, aromato ir skonio savybėmis atitikti konkrečiam alaus stiliui keliamus reikalavimus. Stiprus, apetitą žadinantis apynių aromatas ir gaivus kartumas yra privalomi  „pilsner“ ir „IPA“ stiliuose, bet nedera „dortmunder“ tipo aluje. Sausas rūgštumas yra skiriamasis „Berliner Weisse“ ir išlaikyto „lambic“  bruožas, tačiau daugelyje kitų alaus stilių jis reikštų ne ką kitą kaip alaus prarūgimą.

1950 metų klasikinė, "glamūrinė" alaus reklama

Sodrus salyklinis vaisiškumas yra labai sveikintini angliškame elyje, „abbey beer“ bei „barley vine“, bet nepageidautini „pilsner“ stiliaus aluje. Kai kuriems alaus stiliams svarbus skaidrumas, kitoms gi – drumsimas, ūkanotumas. Antra, atitinkančios stilių savybės turi būti ne „perdėtos“, bet tinkamai subalansuotos. Trečia, tikrai geras alus yra tas, kurį nurijus burnoje malonus poskonis ne tik ilgai išlieka, bet ir kinta, atskleisdamas „slaptąsias“ alaus natas.

Kiek esu girdėjęs, alaus atsiradimo istorija dar iki galo yra neaiški. Viena iš versijų, kad alus atsirado atsitiktinai duonai įkritus į vandens kubilą, kuriame, ilgiau pastovėjęs, atsirado alus. Kaip iš tikrųjų atsirado alus? Kur jo ištakos?

Mažų mažiausia, ko reiktų norint atsakyti į šį klausimą, tai – laiko mašina. Bet ir ją turint atsakymo paieška nebūtų lengva, nes nėra tiksliai žinoma, kada, t.y. kuriais metais, pagamintas alus ar kažkoks jo prototipas. Archeologinių kasinėjimų duomenys viso labo leidžia spėti, kad žmonės skanavo alų dar prieš 8000-9000 metų. Apie tai liudija to laikotarpio Tigro ir Eufrato slėnyje rastuose moliniuose induose aptikti medžiagų likučiai – jie identifikuoti kaip induose buvusio alaus liekanos. Taigi spėjamos alaus atsiradimo datos paklaida – apie tūkstantis metų.

Žinių trūkumą visada užpildo įvairios versijos ir mitai. Senovės civilizacijų tikėta, kad alų žmonijai padovanojo dievai. Kadangi šiais laikais tokia hipotezė skamba nebe taip įtikinamai (netgi dievus pakeitus visagaliais ateiviais iš kosmoso), tai  nežinomą kilmę mėginama aiškinti banaliai – atsitiktinumu:  kartą duona atsitiktinai įkrito į vandens kubilą ir…

Šumerų alaus receptas, įrėžtad prieš tūkstančius metų

Panašiai juk aiškinama ir arbatos kilmė: kartą į karšto vandens puodelį atsitiktinai įkrito arbatkrūmio lapelis… Neabejoju, kad ir pačios duonos kilmę kas nors aiškina panašiai: kartą atsitiktinai sumalus grūdus ir atsitiktinai į tą malseną patekus (pvz. prilijus) vandens,  buvo nuspręsta tą mišinį išdžiovinti ant įkaitusio akmens – ir…bingo!

Mitų ir versijų kūrimas – smagus užsiėmimas, bet ką apie tai sako mokslas? Pensilvanijos universiteto (JAV) antropologų tyrinėjimai leido jiems kelti hipotezę, kad alus buvo, ko gero, anksčiau už duoną, gi pastaroji atsirado tik kaip šalutinis alaus gamybos produktas.

Anot mokslininkų, alaus atradimas pakeitė žmonijos raidą: jis paskatino neolito laikotarpio klajoklius rinktis sėslų gyvenimo būdą ir atsisakyti medžioklės žemdirbystės labui – juk alaus gamybai reikia užsiauginti javų, o javų lauką reikia nuolat prižiūrėti ir saugoti, tad…

Netiesioginiu liudijimu šios hipotezės naudai yra tai, kad į kurią tik senovės civilizaciją bepažvelgtume – visur randama alaus pėdsakų: vienur jis buvo gaminamas iš miežių ar kviečių (Artimųjų Rytų šalyse),  kitur – iš kukurūzų (Amerikos žemyne), ryžių (Azijoje), sorgo ir sorų (Afrikoje).

Kai žmonės pagaliau išmoko rašyti, jie nepamiršo, kam turi būti dėkingi už lemtingą gyvenimo  posūkį. Tigro ir Eufrato slėnyje rastose 6000 metų senumo molinėse šumerų lentelėse kruopščiai atvaizduotas alaus gamybos procesas ir duotas jo receptas – seniausias rašytinis maisto gamybos receptas, kokį žino žmonija! Iš jo sužinome, kad šumerai alui gaminti naudojo miežių salyklą: sudaigintus grūdus grubiai sumaldavo, sumaišydavo su trupučiu vandens ir suminkydavo tešlą, iš kurios pakepdavo papločius. Šie buvo laužomi ir mirkomi karštame vandenyje, o į mirkalą su aplinkos mikroflora atkeliavusios laukinių mielių sporos padarydavo likusį darbą – sufermentuodavo tą pirmykštę misą ir paversdavo ją alumi, šumerų vadintą sikaru.

JAV prezidentas B.Obama, viceprezidentas J.Biden ir Harvardo atstovai gurkšnoja alų

Matyt, kažkuriuo metu šumerai susiprato iškepti nuo to gėrimo likusius tirščius – ir taip gimė duona, kuri buvo ir skanesnė, ir skalsesnė negu neraugintos tešlos papločiai. O paskrudinta bei patrinta česnaku – ypač gerai derėjo su alumi.

Kuo skiriasi alaus degustavimas ir, tarkime, vyno ragavimas?
Esminės sąlygos ir principai tie patys. Degustacijai būtinos idealiai švarios taurės, degustacijos dieną patartina pamiršti losjonus ir kvepalus, naujam gėrimui gomurys parengiamas gryno negazuoto  vandens gurkšniais, ir pan. Kaip ir vyno degustavimo atveju, degustuojant alų vertinama jo išvaizda, aromatas, skonis. Kriterijai, žinoma, skiriasi, pvz. kai kurių stilių alui svarbi ne tik spalva ir skaidrumas, be ir putos išvaizda bei ilgaamžiškumas.

Tačiau yra vienas esminis skirtumas: jeigu vyno degustavimo metu degustuojamas gėrimas nenuryjamas, išspjaunamas, tai alaus degustacijose atvirkščiai – alų rekomenduojama nuryti, pajusti jo poskonį, iškvėpti jį per nosį ir papildyti pradinius įspūdžius apie aromatą. Poskonis – vienas iš svarbiausiųjų alaus kokybę apibūdinančių veiksnių, tad jį neįvertinti būtų nedovanotina klaida.

Vyno pasaulyje yra someljė – profesionalai, kurie pataria kokį vyną rinktis valgant įvairius patiekalus. Ar egzistuoja toks reiškinys kaip “alaus someljė”?

Tai – daug retesnė profesija, negu vyno someljė, tačiau ji egzistuoja. Visų pirma, pasaulyje yra išleista ne viena dešimtis solidžių alui skirtų veikalų, kuriose jų autoriai –alaus žinovai ir vertintojai- pataria su kuo derintinas tas ar kitas alaus stilius bei konkreti alaus rūšis. Antra, itin aukštos alaus kultūros šalyje, pavyzdžiui,  Belgijoje, nereikėtų nustebti ar įsižeisti, jei restorano padavėjas leis sau suabejoti jūsų alaus pasirinkimu  prie užsakomo patiekalo ir patars kitą jo rūšį.

Tame krašte, beje, yra nemažai specializuotų alaus parduotuvių „Bier Tempel“ („Alaus šventovė“) ar panašiai žavingu pavadinimu, kurių savininkai bei pardavėjai mielai pagelbės jums pasirinkti tinkamą alų vakarienei ar šiaip pasimėgavimui malonioje draugijoje.

Visi žinome, kad, pavyzdžiui, JAV alaus mėgėjai labiau pripažįsta silpną alų (apie 2-3 proc. alkoholio) ir jo ten gaminama pastebimai daugiau, o štai Europoje arba konkrečiau Lietuvoje silpnas alus laikomas tas, kuriame yra 4-5 procentų alkoholio. Kaip ir kodėl skiriasi alaus stiprumas įvairiuose pasaulio regionuose?

Dėl JAV verdamo alaus silpnumo – tai ne visai tiesa. Taip, tas masinis „light“ arba „lite“ tipo amerikietiškas alus bei su ryžių ar kukurūzų sodria priemaiša verdami prėsko skonio „pilsneriai“ – tai visais atžvilgiais silpni alūs, skirti masiniam ir neišrankiam vartotojui.

Egipto civilizacijos laikotarpiu, ekspertų teigimu, gaivinantis alus buvo populiaresnis už vandenį

Tačiau Amerikoje taipgi galima rasti daug puikaus alaus, kuris stiprumu toli pranoksta bet kurį lietuvišką. Užteks paminėti vien tai, kad ne kur kitur, o būtent JAV, Bostono alaus darykloje, verdamas stipriausias pasaulyje natūraliai fermentuotas ir brandintas alus – „Utopija“, kurio stiprumas siekia 24% alkoholio tūryje.

Apskritai, vidutinį „tradicinį“ alaus stiprumą  konkrečioje šalyje ar regione lemia daugumos alaus gėrėjų poreikiai. Absoliuti JAV alaus gėrėjų dauguma neieško išraiškingo alaus – jiems reikia tik troškulį malšinančio, pokalbio pauzes užpildančio ir, pageidautina, mažai kaloringo gėrimo, kurio būtų galima išgerti daug ir vis tiek sugebėti parvairuoti iš baro namo. Tuo tarpu dauguma Lietuvos alaus mėgėjų aluje ieško, deja, ne originalumo ar charakterio, bet galimybės nebrangiai ir neskubiai svaigintis…

Kai kuriems tas „nebrangiai“ svarbiau nei „neskubiai“ – tokiems gėrėjams skirti tie pigūs ir beskoniai „bambaliniai galiūnai“, turintys 9-9.5% alkoholio. Būtina pabrėžti, kad stiprus alus – netolygu sąvokai „prastas alus“. Antai puikieji belgiški alūs pasiekia 11-12 proc. ir daugiau stiprumo, tačiau alkoholis juose anaiptol neužgožia aromato ir skonio savybių.

Jūsų nuomone, dabar vis dažniau atsirandantys alaus kokteiliai (brendžio, šokolado ir kitų skonių) yra alaus moderni atmaina, alaus tobulėjimas ar tiesiog visiškai kitas gėrimas, kurio jau nederėtų vadinti alumi?

Geriausiu atveju jie vadintini tik alaus skonio gėrimais. Arba, dar tiksliau, gėrimais su alaus priemaiša, nes tokiuose mišiniuose alaus skonio lieka (jeigu lieka) nedaug. Pagaliau net ne skonio stiprumas yra svarbu. Juk nepavadintumėte kavos likerio „kavos tobulėjimu“, ar ne? Ir garsiojo likerio „Bailey‘s“ niekas, net ir jo gamintojai, nevadina „modernia viskio atmaina“ ar „airiško viskio tobulybe“ – tai tiesiog grietinėlės likeris, kurio sudėtyje yra airiško viskio.

Čia reikėtų nubrėžti aiškią takoskyrą tarp su alumi plakamų kokteilių ar, pvz., su alumi gaminamu padažų ir tų alaus stilių, kuriuos gaminant skonio gamos konstravimui naudojami įvairūs negrūdinės kilmės priedai: kalendra, citrusinių vaisių žievelės, medus, kadagiai, pievų viržiai, įvairūs vaisiai ar daržovės, šokoladas, netgi austrių kiautai ir taip toliau. Pabrėžiu: naudojami gaminant -verdant ar brandinant- alų, o ne plakant jį kaip kokteilių sudėtinę dalį!

Žinia, kai kurie alaus gėrėjai yra linkę kvietinį alų gerti su citrinos griežinėliu, o  į meksikietiško „Corona“ butelio kakliuką mėgsta įkišti laimo citrinos griežinėlį. Specifinio „briut“ skonio vokiško „Berliner Weisse“ alaus rūgštumas jį geriančiųjų neretai apmalšinamas keliais lašais kvapiosios krunės ar aviečių esencijos. Tai nėra didelė nuodėmė (o „Corona“ atveju -  gal net vienintelis būdas pajusti bent kažkokį skonį…),  nors tikras alaus mylėtojas to nedarys – lygiai kaip tikras arbatos žinovas niekada neatmieš jos skonio cukrumi.

Betgi alus su brendžiu?! Brrrr… Ir kokiam pamišėliui gali šauti į galvą sukergti šiuodu? Nebent ieškoma ne skonio, bet greitai įgyjamų promilių.

Reikėtų prisiminti ne tik alaus skonį, bet ir alaus butelio išorinį apipavidalinimą. Ar alaus butelis, etiketė gali turėti meninę vertę?  Pagal ką ir kaip tai nustatoma?

Meninė vertė išvis yra subtilus ir apibrėžimams sunkiai pasiduodantis dalykas. Juk prieš 100 metų tie šiandien aukštai vertinami ir milijonus kainuojantys Van Gogho, Sezano ar Modigliani paveikslai buvo laikomi beverčiais, o jų autoriai vos išgalėdavo sudurti galą su galu. Todėl čia gal greičiau reiktų kalbėti apie alaus butelio dizaino bei etiketės sąryšius su menu.  O jų yra.

Antai jau minėtasis Bostone verdamas „Utopija“ parduodamas dailiame variniame alaus virimo katilo formos butelyje – tai tikras dizaino šedevras, kuriame ir dera įkurdinti alaus pasaulio unikumą. Vyresnis, bet  ne toks galingas („tik“ 17% alk.tūrio), „Utopia“ brolio „Samuel Adams Tripple Bock“ dailus tamsiai mėlynas buteliukas su grafino pavyzdžio kamščiu taipgi galėtų papuošti ne tik alaus gerbėjo namų interjerą. Vokietijoje esanti „Ritzenhoff“ stiklo gamykla jau daugelį metų ribotu tiražu gamina kolekcinius alaus bokalus, kasmet papuošiamus vis kito dailininko specialiai parengtu piešiniu ar ornamentu.

O Belgijoje apsilankiusieji žino, kad ten kone kiekviena save gerbianti alaus darykla turi savo alui skanauti skirtą dailios formos taurę. Kai kurios iš jų, pvz. Orval, Chimay, Rochefourt, Kasteel, Tripel Karmeliet – tai akį traukiančio grakštumo, monumentalumo ir funkcionalumo deriniai.  Danijos alaus gamintojai Wiibroe savo verdamo „metų alaus“ (dan. Årgangsøl) butelius tradiciškai puošia jiems specialiai skirtomis žinomų dailininkų pieštomis etiketėmis. Originaliais meno darbais neabejotinai yra ir dailininkų sukurtos etiketės išskirtiniam „Carlsberg“ gaminiui – „Jacobsen Vintage“ alui.

Iškalbingu netiesioginių alaus sąsajų su menu liudijimu gali būti laikomas Kopenhagoje esantis įspūdingas „Ny Carlsberg Glyptotek“ meno muziejus: už galimybę gėrėtis jame sukauptais unikaliais meno turtais turime būti dėkingi „Carlsberg“ alaus daryklai ir joje verdamam alui.

Sakykite, ar alus gerti sveika?

Kad alus gerti sveika manyta jau gilioje senovėje: ne šiaip sau 100 iš beveik 700 vaistų receptų, pateiktų viename pirmųjų pasaulyje medicinos “vadovėlių”, šumerų išraižytame  molinėse lentelėse prieš 3600 metų, mini alų kaip sudėtinę vaistinę medžiagą.

Kiti iš amžių glūdumos mus pasiekę rašytiniai šaltiniai taipgi liudija, kad Babilone gyvenę žydai virė alų su apyniais ir tikėjo, kad toks “ex lupuli confectam” („iš apynių virtas“) gėrimas švelnina raupsų ligą. Nors pastarosios apynių savybės nepatvirtina medicininiai tyrimai, tačiau alui  išties priklauso ligų profilaktikos bei kelio epidemijų plitimui užkirtimo nuopelnai: verdant alų žūdavo vandenyje esančios bakterijos, tad jį vartojantiems senovės bei viduramžių gyventojams grėsdavo kur kas mažesnė tikimybė susirgti užkrečiamomis ligomis. Taigi posakis “alų gerti sveika” jokiu būdu nėra tik šmaikšti nūdienos frazė – tai žmonijos ilgametės istorinės patirties apibendrinimas.

Šiuolaikiniais tyrimais aluje rasta itin daug vitamino B, nemažai naudingų mineralinių medžiagų (magnio, seleno, kalio, fosforo). Nustatyta, kad aluje yra maždaug tiek pat polifenolių (antioksidantų), kiek raudoname vyne.  Be to, alkoholio koncentracija aluje yra santykinai mažesnė, negu stipriuosiuose gėrimuose – tai irgi daro alų mažiau pavojingu organizmui. Maža to, kai kurių mokslininkų teigimu su alumi gaunamas nedidelis alkoholio kiekis gali būti netgi naudingas širdžiai, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

Tačiau tai nereiškia, kad kuo daugiau alaus gersi – tuo sveikesnis būsi.  Viskam reikalingas saikas. nes taip elgiantis  Juk, pavyzdžiui, niekas neginčija vitamino C naudos ir reikalingumo žmogaus organizmui, tačiau ryjant jį saujomis galima rimtai pakenkti sveikatai. Taipgi nors sutariama dėl medaus ir žaliosios arbatos naudingų sveikatai savybių, jokiu būdu nerekomenduojama medų kasdien valgyti kilogramais, o žaliąją arbatą – maukti kibirais. Kiekvienas vaistas nesaikingai ir netinkamai vartojamas gali tapti nuodu.

Ačiū už atsakymus.