Kategorijos 'Istorija' archyvas

Puslapis 2 iš 4

Buvę Londono pubai

expub

Nuotrauka: Ewan-M, Creative Commons share-alike licenzija

Man kaip Londono pub’ų fanui, jų kultūros taip trūksta, kad kartais pasižiūriu net jų nuotraukų. Nenusibosta žiūrėt. Net jiems (pub’ams) užsidarius. Aišku, tai nelinksmas vaizdas, ypač žinant, kad šiuo metu Anglijoje per dieną užsidaro po penkis pub’us. Ewan-M savo puikiame Flickr-bloge dokumentuoja šiuos buvusių aludžių šešėlius.

Kartais tarp jų aptinku vieną kitą matytą. Štai kad ir šis, iš rytų europiečių pamėgto Lewisham rajono.

Foto

Nuotrauka: Ewan-M, Creative Commons share-alike licenzija

Mano bičiulis Julius, gyvenantis netoliese, pasakojo – ten visa gatvė namų su parduotuvėmis, tai visas jas uždaro, o vieną, medinių rėmėlių parduotuvę, kuri nenorėjo išsikraustyt, padegė (visai kaip Vilniuje – juk sakiau, kad vieta pamėgsta rytų europiečių:)

Tas baras Phoenix buvęs gėjų baras/klubas, dirbęs iki 4 ryto. Su drag queens ir vaikinais, besisukančiais ant nikeliuotų vamzdžių.

Tokia vat istorija.

Ačiū Boak&Bailey už nuorodą. Jei kam dar mažai, Flickr yra Dead Pubs Society grupė.

Žemaitijos alaus likimas XX a ir anodija

Pasak tyrėjų, anksčiau alus gamintas visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje – vienu metu beveik kiekvienoje šeimoje mokėta pasigaminti alaus. Kas atsitiko, kad iki dabar alaus tradicija išliko tik šiaurės Lietuvoje, ir kas atsitiko Žemaitijoje?

Janina Samulionytė straipsnio “Kontrabanda muziejuose: anodija” išvadose rašo:

Istorikas E. Aleksandravičius teigė, kad XIX a. Žemaitija (…) buvo šviesiausias, turtingiausias ir dėl to blaiviausias Lietuvos kraštas.“[lxxv] XX a. Vakarų Lietuva keitėsi įtakojama kaimyninės Vokietijos. Lietuvą veikė ne tik teigiami, bet ir neigiami civilizacijos pasiekimai. Anodijos, kaip ir kitų kontrabandinių svaigalų, vartojimas atpratino Klaipėdos krašto ir Žemaitijos gyventojus gaminti naminį miežinį alų.

kontrabanda

Nuotraukoje iš tarpukario Lietuvos žurnalo "Policija": sėkmingas policijos reidas ir konfiskuoti anodijos kanistrai

Įdomu, kad čia pabrėžiamas būtent anodijos poveikis alaus kultūros nunykimui. Anodija – tai svaiginantis eterio ir 90% spirito mišinys, kontrabanda importuotas (neretai – “knygnešių”, kartu su kita svaigia kontrabanda – knygomis, spiritu, šokoladu) iš Vokietijos ir mėgtas gyventojų, ypač moterų. Net dėgtinė turėjo mažiau įtakos – po pirmo pasaulinio karo, jos buvo sunku gauti, tad kur kas pigesnė anodija tuo metu ypač paplito. Net vaikams ją duodavo, o ir blaivybės sąjūdžiams ji neužkliuvo – nepaisant to, kad ji pavojingesnė sveikatai, nei stiprūs alkoholiniai gėrimai.

Visas straipsnis apie turtingą Lietuvos kontrabandos tradiciją – čia. Nuotrauka paimta iš taip pat įdomaus ir turtingo iliustracijomis “Verslo žinių” straipsnio Apie anodiją ir kitus nuodus.

- – -

Western Lithuania, historically bordering with Germany unfortunately hasn’t kept it’s beer making traditions. Some researchers claim that smuggling of other booze – namely, anodija (a mix of ether and strong spirit) – is to blame. After WWI even vodka was too expensive and instead, cheap ether and chocolate was smuggled from Germany, together with books in Lithuanian. While the latter (illegaly smuggled books)  later had an enormous impact on cultural and political revival of independent Lithuania, the ether seems to make the beer culture evaporate too in these parts of the country.

Biergarten (alaus kiemelis)

Besidžiaugdamas kone vasarišku oru, naudojuosi proga, kad papostint… praktiškai apie nieką:) Tiksliau, apiue tą malonumą, kai sėdėdamas kokiam nors alaus kiemelyje, veidą glostant saulei, mėgaujiesi kokybišku alumi.

guinesspint

Vakar po eilinės alaus virimo sesijos prie plačiai atvertų Žvėryno langų, su kitu alaus entuziastu Donatu nuėjome reikalą atšvesti į “Verandos” barą Kęstučio g. 39. Šis baras, besiskelbiantis esąs seniausio baro Žvėryne vietoje, turi kaip tik tokį puikų kiemelį, atskirtą nuo gatvės. Kitas baro privalumas – pigiausias Guinness mieste – tik 9 Lt už pintą. Stovi ten ir Kilkenny kranas – kurį aš asmeniškai mėgstu labiau, deja barmenės “paaiškino” kad jį pilsto tik žiemą (wtf?!)

Gyvenimas Žvėryne turi daug privalumų. Čia pat šalia mano namų ką tik naujai atsidaręs sezoninės virtuvės restoranas “Jalta” (Vykinto 17a) turi ne tik puikų interjerą ir maistą – čia taip pat baigiama tvarkyti terasėlė, kurioje greitai bus galima mėgautis alumi – restorano šeimininkai patikino, kad įsiklausė į mūsų draugijos patarimus, ir pilstys tikrą alų. Jei/kai taip nutiks, būtinai painformuosiu.

Kitios vietos, turinčios kažką panašaus į alaus kiemelius Vilniuje: ŠMC kavinė, Balti drambliai, Užupio kavinė, Dubliners, Blusynė, In Vino, Mokytojų kiemelis (paskutinieji dar neatidaryti). Kaune: Skliautai, Siena, Bernelių užeiga senamiestyje. Klaipėdoje geriausia vieta – Laikraščio kavinės kiemelis, deja senai nebėra puikiosios parko vyninės, City pub taip pat išsikėlė iš Frydricho pasažo. Lieka dar nuobodoki Senoji Hansa, Kurpiai, Mėmelis ir Menininkų kiemelis.

Žinote daugiau? Pasidalinkite.

- – -

The spring has finally come to Lithuania and we’re celebrating it with pints of beer in the beergarden of Veranda bar in green district of Žvėrynas (“Menagerie”) while trying to count other beergardens in the city. There are some, but never enough! Some of them are listed in English in our “Where to find fine beer” section.

Belgiško alaus degustacinis vakaras “Paradis Belge”

paradisVilniaus restoranas “Paradis Belge” organizuoja šį renginį su galimybė išgirsti Lino Čekanavičiaus, besidominčio alaus gamyba ir istorija, pasakojimą apie įvairių alaus ingridientų panaudojimą aluje.

Į kainą (40 Lt asmeniui, 125 Lt – keturiems) įeina užkandis, desertas ir prie jų priderinti du alūs – „Newton“ baltas, obuolių skonio, kvietinis alus ir persikų skonio “Peache”.

„Paradis Belge +32“ restorane
Vilniuje Rūdninkų g.15/46
Balandžio 7 dieną, 19.30 val.

TEMA: „Gimęs ne vien iš miežio grūdo… (Alaus komponentų vaivorykštė)“.

Pasakojimas apie įvairius priedus naudotus ir naudojamus alaus gamyboje nuo medaus ir datulių iki, žinoma, įvairių vaisių, apžvelgiant jų gamybos ir skonio ypatumus.

Vakarą ves soc. m. dr., docentas, katedros vedėjas Linas Čekanavičius.

Registracija telefonu 8 614 37738
mintare@paradisbelge.lt
info@paradisbelge.lt

Ačiū skaitytojui, persiuntusiam informaciją apie šį renginį.

- – -

A belgian beer and food degustation night is taking place tomorrow in one of Vilnius beer restaurants. The lector Linas Cekanavicius will tell the story of different ingredients used in history of making beers.

Parodijimas kaip apynius auginti pagal naujūjū pritikimū

Nors už lango vis dar ūžauja pūga, pavasaris jau netoli… O kol kas mūsų nedidelė delegacija vėl apsilankė Kauno Botanikos sode ,Vaistinių ir uoginių augalų laboratorijoje pas didelį apynių Lietuvoje auginimo entuziastą, mokslininką Kęstutį Obelevičių, turbūt pažįstamą ne vienam šio blogo rašytojui ir skaitytojui.

Išgirdome daug įdomių istorijų apie apynių selekcijos tradicijas Kaune, kur jau seniai bandyta kryžminti vokiškas apynių veisles iš Rytprusių su vietos apyniais, apie nepelnytą apynių auginimo nunykimą Lietuvoje, tarptautinių firmų pastangas šioje srityje ir pastarojo meto bandymus viską atkurti ne tik moksliniame lygyje. Pasak p. Kęstučio, iš pernykščių bandymų ypač gerai pavyko siekiai auginti Lietuvoje naują lenkišką veislę “Marynka”. Na, o savo nanodaryklai išprašėme įsigyti kelis maišėkus “post-eksperimentinių” apynių iš Kauno Fredos, kurių vis dar nepaėmė tai pažadėjusi padaryti kuri tai vaistinė.

Ponas Obelevičius mums padovanojo ir dar savo pirmtako, Vaistinių augalų skyriaus vedėjo dr. Stasio Gudanavičiaus tyrimų dėka 1989 metais išleistą brošiūrą “Apyniai”. Norėtume kelis jos paragrafus pacituoti, gal dar daugiau žmonių susigundys patys auginti apynius ar norės jai atidžiau domėtis.

LTSR laikais sodininkus ragino įtaigūs piešiniai

LTSR laikais sodininkus ragino įtaigūs piešiniai

“Pirmosios rašytinės žinios mūsų gimtąja kalba apie apynius pasirodė labai vėlai (lietuviškais apyniais  prekiauta nuo XVI a. – red. past.) Žymus lietuvių istorikas Simonas Daukantas 1847 m. iš vokiečių kalbos išvertė B. R. Grunardo knygelę apyninkystės klausimu (“Parodijimas kaip apynius auginti pagal naujūjū pritikimū, išguldė Jonas Ragaunis”). Simonas Daukantas stengėsi paskatinti valstiečius auginti apynius ir gauti už spurgus šiek tiek pajamų, nes tais laikais jie turėjo nemažą prekinę vertę. <…>

Apyniai yra daugiamečiai, dvinamiai, vijokliniai, vėjo apdulkinami žoliniai, kanapinių – Canabaceae šeimos augalai. Jų stiebai pagal laikrodžio rodyklę vyniojasi ant atramų iki 7-12 m aukščio. Žydi birželio – rugpjūčio mėnesiais.  Vyriškieji kerai spurgų neužaugina. Moteriškųjų egzempliorių žiedeliai yra kankorėžio pavidalo žiedynuose – spurguose, kurie sukrauti į nusvirusiais kekes. Nedaug mūsų gamtoje taip greitai augančių augalų kaip apyniai – per 120-150 dienų jie užauga 7-12 metrų aukščio, subrandina derlių ir jų stiebai atmiršta.

Apyniai paplitę visame pasaulyje

Apyniai paplitę visame pasaulyje

Apyniai dauginami iš šakniastiebių paruoštais auginiais, šakniastiebiai atpjaunami nuo senų kerų pavasarį. <…> Jie vienoje vietoje gali augti 50 ir daugiau metų, nes jų požeminė dalis ilgaamžė. Norint gauti gerą spurgų derlių, parenkama saulėta, nuo vėjų apsaugota vieta su giliu podirviniu vandeniu, silpnai rūgščios reakcijos priesmėlio arba lengvo priemolio dirvožemio. <…>

Jauni kereliai sodinami anksti pavasarį vienas nuo kito kas 1,5 – 2 metrai. Kiekvienam kerui kasamos 60 x 60 x 60 cm dydžio duobės, kurios lygiomis dalimis užpildomos pūdinio ir iš duobučių išmesto viršutinio žemės sluoksnio mišiniu. Pasodinus po 10 – 12 dienų pradeda augti stiebeliai; paaugę tik 50-60 cm, pradeda vyniotis… [I dalies pabaiga]

Back to Basic

Vilniaus Knygų mugės proga nekurie mūsų klano nariai porterį ragavo su žymiausiais Lietuvos eseisitais, na o aš tiesiog džiaugiuosi nusipirkęs knygą “Didi maža tauta: Lietuvos įvaizdžio kampanija JAV XIX metais”.

Jei kas nežino tos knygoje aprašomos  istorijos, tai Amerikos lietuviai, 1918 – 1919 metais visaip siekdami Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo, nusamdė bene žymiausius to laikmečio o gal ir visų laikų įvaizdžio kūrimo specialistus Byoirą ir Bernays padėti lietuviams patekti į Amerikos spaudą. Propagandistas  E.L. Bernays subūrė per 20 žmonių komandą, kuri ėmėsi darbo ir per tą karštą v asarą Amerikos spaudoje publikavo šimtus straipsnių, idealizuojančių Vakarų pasauliui veik nepažįstamą Lietuvą.

Dabar tūlas Remigijus Misiūnas tuos straipsnius surado archyve, prirašė įžangą ir išleido.  Straipsniuose pinasi faktai ir svajonės, nepagrįsti apibendrinimai ir drąsiai išdėstyti visokie lietuvių tautos privalumai. Alus knygoje minimas du kartus. Pirmiausia, “Albany Argus” 1919 gegužės 25-ąją publikacijoje “Prohibition In Lithuania” teigia:

“Sausas įstatymas, kuris Amerikoje buvo priimtas per naktį [1917 m., įsigaliojo po ratifikacijos 1920 m. - red. past.], ilgai buvo svarstomas klausimas Lietuvoje, mažoje Baltijos respublikoje, kuri prašo apsisprendimo teisės ir demonstruoja savo gebėjimą ja naudotis. Lietuviai turi mažas alaus daryklas ir spirito varyklas beveik kiekvienose namuose. Jie mažai vartoja svaigalų, o balivybės draugija Lietuvoje turi 172 skyrius ir 20 tūkst. narių visoje šalyje”.

Žodžiu, blaivus nanoaludarių judėjimas – nieko nauja, tiesiog sugrįžimas prie lietuviškų šaknų. Bet dar įdomesnį straipsnį propagandistai prisapnavo, pasakodami amerikiečiams apie bebaimes lietuvaičių pramogas. Štai ką rašo “New Bedford Mercury” 1919 birželio 6 dienos numeris publikacijoje “Ice Dodging In Lithuania”:

Pirmyn, vaikinai! Krante mūsų laukia mergikės su alumi ir pyragais!

Pirmyn, vaikinai! Krante mūsų laukia mergikės su naminiu alumi ir aguonų pyragais!

“Sportuoti [Lietuvoje] pradedama pavasarį, kai ima šniokšti upės ir dardėti ledo lytys [...]. Tačiau Lietuvos vaikinai ir merginos nebijo. Jie traukia savo baidares, brenda į sūkuriuojančius valndenis ir pasileidžia per slenkstėtas upes, laužydami milžiniškus ledo gabalus, kuriuos tirpdo šiltas oras. Tėvai ir draugai šaukdami linki sėkmės. Jie patarinėja ir drąsina, tačiau irkluotojai jų negirdi per vandens ir ledo ūžimą.

Žemupyje jie išlipa į dumbliną krantą ir visi eina į lenktyinių laimėtojo namus, čia vaišinasi aguonų pyragais bei namuose darytų alumi. Šis žaidimas yra pavojingas, tačiau Lietuva per priespaudos amžius įprato prie pavojų.[...]‘”

Žodžiu, nieka nauja po saule! Visus su Vasario 16-ąja!

Medinės statinaitės nuojauta

Medinės statinaitės nuojauta mane prisivijo trečiąją Kalėdų dieną, žygiuojant Šiaulių Brodvėjumi Vilniaus gatve, kur vyko tokia tipo liaudies mugė.  Rašau “liaudies”, nes joje dominavo kiniški fejevjerkai ir moliniai jautukai. Kurie turbūt reiškė, kad kitąmet mums visiems teks labai sunkiai ir daug dirbti. Sunkiai dirbti teks ir Šiaulių daryklai “Gubernija”, jei ji kitąmet norės išvengti bankroto, bet daug kur mieste paliekami šio bravoro home label “Žalčio” buteliai liudijo ne tik jo stiprumą (9,5%), bet ir jį gaminančių ryžtą (“Žalčio” alus – buvo ir bus!” – skelbė šūkis ant etiketės).

Statinaitės laukia pirkėjo

Statinaitės laukia mugėje..

Bet štai! Vienas meistras siūlo kelias maždaug 20 l talpos medines statinaites su plieniniais kraneliais, kurių turbūt neatsisakytų daugelis namų aludarių skirtos įvairiems naminiams gėrimams išpilstyti, kaip paaiškino mūsų komentatorius … Pono iš karto paklausiau kainos, ir sužinojau, kad tokia statinė verta 320 litų. Kai paprašiau nufotografuoti – leido. Tačiau kai paprašiau meistro kontaktų, pas gerbiamą amatininką prabudo lietuviškas įtarumas ir tyliai be aiškiai ištarta  buvo:  “O kam reikia?” (Maždaug: – vistiek nepirksi… O gal net - dar nureketuosi tu mane :) ? – aut. past.)  Pavyko tik sužinoti, kad nors statinaičių (ir kitų medinių baikų) gamintojas Lietuvoje ir dalyvauja amatų šventėse, didžioji dalis statinaičių išgabenama tiesiai į Vokietiją ir į Angliją.

...o ši - muziejuje

...o ši - muziejuje

Pažintį su istorinėmis regiono medinėmis statinaitėmis pratęsiau Šiaulių “Aušros” muziejuje, o tiksliau Aušros alėjos rūmuose. Muziejus nors ir įsikūręs gražiame “smetoniniame” pastate, nelabai įdomus. Mat šiauliškiai vis negali apsispręsti ar Žiemgalai, ar Žemaitijai kadaise priklausė, todėl tarkime vietoj įspūdingos kruvino Saulės mūšio rekonstrukcijos ar kažko tokio įdomiausiu muziejaus eksponatu laikomas iš pelkės ištrauktas luotas

Bet užteks karksėti! Štai gretimoje salėje įsikūrusi muziejaus Etnografijos ekspozicija, ir joje ištisa vitrina skirta grynai aludarystei.  Nedidelė istorinė nuotrauka su besidarbuojančiu “žaldoku” ir visi eksponatai atskleidžia, kaip artimai mūsų naminė aludarystė buvo susijusi su medžiu – alus brandinamas, leidžiamas, košiamas, užkemšamas ir net geriamas  (ekspozicijoje kabo medinis bokalas!) buvo iš medžio pagamintais įrankiais . Įdomu tai, kad eskponuojamos etnografinės  medinės statinaitės taip pat buvusios negodaus dydžio – tos pačios apie 20 l talpos.

... ir bokalas - medinis!

... ir bokalas - medinis!

Antrajame muziejaus aukšte siaučia šiuolaikinių liaudies meistrų išmonė, ir reikia pasakyti, kad ji nedaug kuo skiriasi nuo matytos kolekcijos – tokios pačios juostos, skaros, karpiniai, Užgavenių baidyklos… Gaila tik, kad į Žemaitijos tautodailės forumą “Aukso vainikas” šįmet aludarystės įrankiai nevažiuos… Gal medžio bokalams ir ne vieta šalia kryždirbystės meistrų darbų, bet vieną kitą nusibodusį šaukštą ar margutį ir pakeisti galėtų.

Ta proga belieka mums kreiptis į jus gerbiami mūsų nuolatiniai skaitytojai ar atsitiktiniai “Tikro alaus” lankytojai! Kas žinote, kur Lietuvoje dar gaminamos statinaitės  alui saugoti ar kiti mediniai įrankiai aludarystėje naudojami? Kuo jie tarpusavyje skiriasi, kokios svarbiausios jų savybės ir į ką reiktų atkreipti dėmesį įsigijant ar užsakant nedidelės talpos statinaitę alui brandinti? Gal kas gali ir kainomis, kontaktais ar kitomis žiniomis pasidalinti… labai lauksime!

* * *

We visit “Aušra” museum in Šiauliai to explore the exhibits – various tools from wood used in the traditional beer making craft in the Northern Lithuania. Today, you can still buy a small woodel barrel for  90 eur in the local market…

Grodziskie

www.grodziskie.pl

Foto: www.grodziskie.pl

Geras britų blogas Shut Up About Barkley Perkins, rašantis apie alaus istoriją, rašė ir apie Grodziskie, vienintelę išties autentišką lenkiško alaus rūšį. Tai buvęs rūkytas kvietinis alus (pavadinimas kilęs nuo miestelio Grodzisk, vokiškai – Grätz – pavadinimo), pirmą kart paminėtas raštuose 1773 m (tačiau manoma, atsiradęs kažkur XIV a.) ir savo laiku buvęs ganėtinai populiarus bei išgyvenęs net iki antros XX a pusės. Savo poste autorius rašo ir apie galimą Grodziskie sugrįžimą.

Tiesa, veliau skaiciau Prague Daily Monitor š. m. gegužės mėn. postą, kuriame rašoma, kad apie sugrįžimą nieko nežino net patys lenkai:

As for Grodziskie, the legendary smoked beer also known as Grätzer, I asked about the rumor that it might be poised for a comeback. No news, our Polish brethren said. If Grodziskie is going to return, at least three members of Bractwo Piwne haven’t heard about it. There are not even any homebrewers in Poland who make Grodziskie, if I understood correctly, as part of the problem is that no one produces Grodziskie-style smoked wheat malt anymore.

Beje, lenkų namudiniai aludariai netgi rungiasi, bandydami gaminti Grodziskie alų, tiksliau, jo ekvivalentą. Kartais net patys rūkydami salyklą. Žinot. Rūkydami.

Klausimas alaus istorikams – gal teko sutikti archyvuose informacijos apie tai? Paminėjimas 1773 m, paskutiniosiose Žečpospolitos gyvavimo dekadose, ir alaus populiarumas leidžia manyti, kad ir Lietuvon užveždavo šio alaus, o gal netgi kur nors šalia buvo toks gaminamas?

Tiesa, A. Astrausko “Per barzdą varvėjo” (p. 118-125, žr. TA Literatūros skyrių) minimi istoriniai šaltiniai, kuriais remiantis, daromos išvados, kad kvietinis (arba maišyto įvairių grūdų salyklo) alus buvo kaip tik būdingas Lenkijai (išskyrus vokiškos kultūros Danzig’ui), ypač į pietus nuo Karališkųjų Prūsų ir Pamario. Prūsijoje ir Vokietijoje buvo paplitęs miežinis. Dėl vėsesnio klimato Lietuvoje kviečiai esą prasčiau augę, todėl mažai tikėtina, kad kvietinis alus čia būtų buvęs labai žinomas ar paplitęs.

Visgi man įdomu ribiniai reiškiniai, šiuo atveju – Pamario riba. Čiobiški, kada pradėsim tyrimą?:)

- – -

This post is basically an introduction to ourselves of the only authentic Polish beer Grodziskie, citing a couple of this year’s posts about it’s possible revival (still no confirmation on that). I am particularly interested in the possibility of this beer having any connection to Pamarys region of current Lithuania, which according to some historical sources, was the border of wheat (typical to Poland of these days) and barley (typical to Prussia) beer cultures. Grodziskie was first mentioned in documents in 1780-ies, one of the last decades of Polish–Lithuanian Commonwealth.

Iš Vilniaus salyklininkų cecho istorijos (II). Per Šventą Mikalojų.

Artėja Šventas Mikalojus – ne tik vaikų šventė ar Advento pradžia. Pasibaigus darbams, senovėje tai buvo ir svarbi administracinė data, ką ir sužinome iš Vilniaus salyklininkų cecho istorijos tęsinio. Šį kartą – 1699 metų kovo 9 dieną Varšuvoje karaliaus Augusto II-ojo Sakso išleistas dokumentas, kuriame jis savo ir savo protėvių vardu dar kartą patvirtina Vilniaus salyklininkų statuto straipsnius. Šį kartą – apie garbingumą, cechų valdžios rinkimą tais laikais, finansų auditą ir kontrolę,  bei cecho susirinkimų pravedimo užtikrinimą  (t’sakant).

Pirmas punktas. Salyklininkų cecho broliai Romos tikėjimo gerieji, dievobaimingieji žmonės kiekvienais metais prie [cecho] skrynios per Šventą Mikalojų susirinkę turės iš dvylikos tarp savęs pasirinktų kandidatų du vyresniuosius [seniūnus] išrinkti. Ir vardan geresnės ir ramesnės tvarkos ne [prasčiokų] minia savo šūksniais ir sumaištimi, o tik šešiasdešimt ir ne daugiau garbingų vyrų turi rinkti vyresniuosius. Tie vyrai rinkimams iškelti turi būti nusipelnę cechui, žinomi visuomenėje ir niekuo neįtariami. Ir taip išrinkti vyresnieji užsės pirmąsias vietas, ir galią bei valdžią turės, reikalus cechui reikalingus tam paskirtame name ir per susirinkimus tvarkys su pritarimu visų savo brolių, ir visais atvejais bendram ir cecho reikalui, o ne brolių nenaudai ar magistrato nepritarimui turės daryti. <…>

Vilniaus miesto rotušė XVII a. pagal Rossi atviruką
Vilniaus miesto rotušė XVII a. pagal Rossi atviruką

Trečias punktas. Antrą dieną po Švento Mikalojaus naujai išrinkti [cecho] vyresnieji Rotušėje priesaiką turės duoti; o kai baigs vyresniojo [seniūno] pareigas eiti prieš brolių skirtus atstovus už pajamas ir išlaidas atsiskaityti ir tvarkingai registro įrašus su brolių inventoriumi surašyti, ir skrynelę bei raktus į rankas naujiems metų vyresniesiems [seniūnams] atiduoti.

Ketvirtas punktas. Cecho skrynelė privilegijoms, žinioms, registrams ir bendroms lėšoms laikyti tik viena gali būti, ir privalo būti miesto jurisdikcijoje [Rotušėje] saugoma; o abu cecho seniūnai į ją atskirus raktus turi turėti, taip kad vienas be kito valios ir žinios brolių jos atidaryti nedrįstų. Jei kuris nors vienas iš seniūnų į kelionę turėtų išvykti, turi savo kolegai pranešti, kad su jo žinia kitam cecho broliui raktas būtų patikėtas ir kad [pavaduotojas] jo vietą per susirinkimus kol bus išvykęs užsėstų.
<…>

Šeštas punktas. Susirinkimai [cecho] ten, kur brolių skrynia saugoma, blaiviai jokiu būdu ne girtai, be keiksmų ir įžeidžiančių žodžių bus rengiami, o kas [pažeis susitarimą] nesiplūsti bus ketvirčiu svaro vaško brolių žvakėms baudžiamas. Per susirinkimus šiuos kiekvienas iš brolių atvykdamas po du grašius į [bendrą] skrynelę duoti privalo. O jei koks brolis be tinkamos priežasties ir apie save vyresniajam nepranešęs neatvyktų, tai baudą keturių grašių [mokėti turėtų], o jei [apie susirinkimą] pamirštų, du grašius turės sumokėti.
<…>

Keturioliktas punktas. Jei brolis mažai garbingas būtų, nei miestui pasitarnavęs, ir priesaikos vengiantis, o ypač [dėl nusižengimų] įtariamas būtų, toks vietos salyklininkų ceche neturės.

* * *

The original documents (Acts) by Vilnius Maltster Guild from 17th century republished in our blog show an interesting historical case of brewers self-goverment rites, management of common finances and Code of Practise. The Maltster Guild was electing its Seniors on St. Nicholas Day (December 6th).

Karališkasis stautas (Imperial Stout)

Pernai rudenį dar nelabai žinojau, kas yra karališkasis stautas (Imperial Stout, dar žinomas kaip Russian Imperial Stout), o štai šiemet tuo pat metu Tikro Alaus Laboratorijoje jau išvirėme net dvi šio alaus rūšis.

Šis alaus tipas atsirado XVIII amžiaus aludarių dėka, kurie Rusijos carų skoniui sukūrė šį juodąjį stautų karalių, besididžiuojantį ypač stipriais salykliniais skoniais ir stiprumu (9-10%, ABV yra normalu, leidžiama iki 12%). Mažai arba vidutiniškai gazuotas, su galingais skrudinto, šokoladinio arba deginto salyklo kvapais ir skoniais, tamsių vaisių užuominomis. Skonis dažnai “sausas” (tipiškas, bet gerokai silpnesnis “sausas stautas” – dry stout – yra Guiness), tačiau ypač sodrus, neretai primenantis kone šokoladinį desertą. Apynių pobūdis – nuo subalansuoto iki agresyvaus, tačiau apynių gali ir visai nebūti. Daugiau apie ypatumus čia.

Karališkojo stauto originalu laikomas “Thrale’s Entire Porter”, virtas Thrale Anchor alaus daryklos Southwark, Londone (visai netoli nuo dabartinio Courage bravoro) specialiai eksportui į carienės Katerinos II rūmus Rusijoje.

Pasak Roger Protz, XVIII a į Baltijos šalis karališkąjį stautą eksportavo net 10 Anglijos bravorų! Nepasterizuotas alus laikydavosi trumpokai, o tam kad prailginti jo gyvavimo laiką, tuo metu buvo žinomi du būdai – apyniavimas ir stiprumas. Tai paaiškina, kodėl karališkasis stautas buvo gerokai stipresnis (taip pat ir labiau apyniuotas) už kitus, tuo metu Anglijoje ypač populiarius, britiškus stautus ir porterius. Kaip ir kiti eksportiniai alūs, netrukus šis buvo pradėtas virti ir vietoje, kisdamas ir įgydamas ir regioninių įtakų. Būtent čia ir siejamos ir Baltiškojo porterio – kurį dar tikrai ne kartą apdainuosime mūsų žurnalo puslapiuose – šaknys.

Šiais laikais karališkąjį stautą verda visa eilė mažesnių tikro alaus daryklų JAV, Anglijoje, Skandinavijoje ir kitose šalyse, kiekvienoje – savų interpretacijų, pvz. JAV versijos – kartesnės, “skrudintos”, britiškosios pasižymi sudėtingesnėmis salyklų kombinacijomis, o štai skandinavų Mikeller vėl – įtakotas amerikiečių!

Ypatingai šis alus išpopuliarėjo JAV skanautojų sluoksniuose – BeerAdvocate (vieno įtakingiausių JAV žurnalo apie tikrą alų) renkamame geriausių pasaulio alaus šimtuke akivaizdžiai karaliauja būtent šis alaus tipas. Komerciniai pavyzdžiai: Samuel Smith Imperial Stout, Courage Imperial Stout, Brooklyn Black Chocolate Stout, Rogue Imperial Stout, North Coast Old Rasputin Imperial Stout, Victory Storm King, Bell’s Expedition Stout, Dogfish Head World Wide Stout, Thirsty Dog Siberian Night, Stone Imperial Stout, Avery The Czar, Founders Imperial Stout, Newport Beach John Wayne Imperial Stout, Great Lakes Blackout Stout.

Tikro Alaus Laboratorijos eksperimentams pasirinkome du receptus – Chocolate Moose Stout, 2006-asiais Minesota State Fair laimėjusį bronzos medalį, ir BYO Extremely Imperial Stout, kuriuos modifikavome, suteikdami jiems Baltiško charakterio. Roger Protz istoriniuose šaltiniuose atrado, kad XIX a. karališkajam stautui virti buvo naudojamas Baltiškas Pilsner salyklas – būtent tokį salyklą mes ir naudojame! Šitiems monstrams reikės daugiau laiko subręsti – net kelių mėnesių. Tikimės, kad naujus savo kūrinius galėsime paragaut ir įvertint jau už kokių poros mėnesių – bus kaip tik sušildyt kūną ir sielą žvarbiais vakarais! Bus daugiau…

Tek naftikė
Tek naftikė

Chocolate Moose Imperial Stout
Originalus receptas čia
Salyklų (viso 5 salyklai) sudėtis modifikuota
13,63 l, misos virimo laikas – 60 min:

3.266 kg lietuviško šviesaus “Maltosos” salyklo
0.245 kg kristalinio (Crystal 120) salyklo
0.082 kg šokoladinio (Chocolate) salyklo
0.163 kg skrudintų miežių (Roasted Barley)
0.327 kg avižinių dribsnių
0.082 kg lietuviško karamelinio “Maltosos” salyklo (120L)
0.816 kg medaus
0.166 kg juodo 70% “Pergalės” šokolado

Apyniai:
33.00 g UK Golden (5% AA) 60 min
14.57 g US Willammette (4% AA) 15 min

Safbrew S-33 sausos mielės (17 g), nerehidruota

Misos tirštumas: S.G. 1.098, F.G. 1.018, ABV 10.7%

Extremely Imperial Stout

Originalus receptas paimtas ir pritaikytas iš BYO, salykų sudėtis (6 rūšys) modifikuota.

19 l, salinimo laikas – 75 min, misos virimo laikas – 90 min:

5.216 kg lietuviško šviesaus “Maltosos” salyklo
0.454 kg lietuviško karamelinio salyklo (120L)
0.280 kg Angliško šokoladinio salyklo (chocolate malt)
0.174 kg Čekiško (Rudolf ) ypač tamsaus karamelinio salyklo (836 EBC)
0.454 kg skrudintų miežių (Roasted Barley)
1.5 l čekiško salyklo sirupo (ekstrakto) malt syrup (85% ekstraktingumas)

Apyniai:
14 g US Chinook (12.6% AA) 60 min
45 g US Perle (7% AA) 30 min
28.3 g US Willamette (4.7% AA) 15 min
14 g US Willamette (4.7% AA) virimo pabaigoje

2 pakeliai (22 g) amerikietiško elio sausų mielių (Safbrew US-05), rehidruota

Misą virėme ne 60 min, o 90 min, kad atsikratyti DMS (diametilo sulfidų), būdingų lietuviškam pilsner salyklui.
Misos tirštumas: S.G. 1.096, F.G. 1.021, ABV 10.0%

— — — —

Prepare the sledges in summer – says Lithuanian proverb and what it means is that it’s nice warm indian summer behind the window, and we’re brewing beers for the winter in the cellar. Last winter with great pleasure and enthusiasm we discovered for ourselves the thriving scene of Imprial Stouts in New York (special thanks to the amazing Blind Tiger Ale House). This month, we’ve brewed: Chocolate Moose Imperial Stout (recipe courtesy brewers of Minessota) and BYO’s Extremely Imperial Stout (recipe here).

We’re excited by distinct Imperial Stout interpretations existing around the world -  ‘the American versions have more bitterness, roasted character, and finishing hops, while the English varieties reflect a more complex specialty malt character and a more forward ester profile’, (quote from Wyeast Lab).

According to Roger Protz, “In the heyday of porter and stout brewing in London in the 18th century, more than 10 breweries were engaged in exporting dark beer to the Baltic, <…>  It is thought that pilsner malt was used from the 19th century–perhaps some European malt came back in the vessels that supplied the Baltic with beer” (read this very interesting in-depth article here).

We decided to follow this as a guideline as well as give our beers a distinctive ‘Baltic’ character. We’ve changed the grain bill a bit and used mostly local or locally available malts and adjuncts, such as Lithuanian pilsner instead of British Pale malt, Czech Rudolf extra dark caramel (EBC 836) as part of chocolate grain bill. We boiled wort for 90 minutes instead of 60 in order to drive off the extra DMS (Dimethyl Sulfides) common to Pilsner malts. We didn’t treat water which has high total alkalinity and should naturally help regulating mash pH for darker grain bill.

We’re anxcious to try the results but we’ll have to arm ourselves with patience – resulting monsters of 10% ABV and more will have to wait a bit to mature. The Oatmeal stout we brewed last year had to wait for nearly 7 months to gain required maturity and expose its complexity. I hope it was taking much shorter for sailing boats to reach Baltics ports from England in 1800-ies.

Facebook Twitter RSS Foursquare E-mail prenumerata

Paskutinis bokalas:


''Bites''

Lithuanian Beer Map

Tikro Alaus Galerija

beer resque

Daugiau

Kategorijos

Reklama