Firminis TAD užkandis: pastarnokų čipsai su kastiniu

Kadangi TAD laboratorija neapsiriboja vien tik alaus virimu, tačiau retkarčiais pažaidžia su puodais ir keptuvėm maisto gaminimo tikslu, nusprendėm švenčių proga su mielais skaitytojais pasidalinti keletu receptų su alumi, kuriuos kažkada suimprovizavom.

Pastaba 1. TAD labai mėgsta tikrą lietuvišką virtuvę, tad kiekvienam recepte yra kažkokia dalis kulinarinio paveldo, kad ir ką tai galėtų reikšti.

Pastaba 2. Gaminant nesilaikoma gramų, litrų, šaukštų ir kitokių matavimų, o vadovaujamasi mūsų guru A†A Keith Floyd nustatytu matavimo principu: „maždaug tiek“.

Taigi.

Geuze marinuotų lašišų užkanda su pastarnokų čipsais

Reikės:

Geuze

Lašišų filė

Jūros druskos

Grūstų juodųjų pipirų

Krapų (kam nepatinka, braukit)

Alyvuogių aliejaus

Pastarnokų

Gaminam:

Į lėkštę dedame lašišos filė oda žemyn, ir švelniai patepame ją alyvuogių aliejumi. Tada dosniai apibarstome druska (druskos kiekis priklauso nuo filė storumo ir norimo sūrumo) ir juodaisiais pipirais. Krapus smulkiai sukapojame ir apibarstome jais lašišą (šitą žingsnį galima praleisti, bet krapai tikrai suteikia sūdytai lašišai gero gaivaus vėjo). Tada maistine plėvele tvirtai užspaudžiame lašišą ir paliekame ją pastovėti vėsiai bent 12 val.

Lašišai pasisūdžius, peiliu nuvalome krapus, ir gražiai supjaustome filė juostelėmis, odą paliekant lėkštėje. Sudedam lašišos juosteles į indą ir užpilam ant jų gueuze, kad apsemtų.

Tuomtarp, įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių. Nulupame pastarnokus, pjaustome juos plonais griežinėliais skersai (kam patinka šiaudeliais, gali šiaudeliais), padruskinam ir papipirinam. Lengvai patepam kepimo skardą aliejum, suberiam pastarnokų griežinėlius, apšlakstom aliejum ir kepam kol pasidarys skaidriai balti ir traškūs (10-15 min, na OK, gal 20, priklausomai nuo griežinėlių storio).

Po viskam, dedam į lėkštę lašišos gabaliukus ištrauktus iš gueuze ir nusausintus, beriam šalia čipsus. Apibarstom kapotais svogūnų laiškais dėl grožio. Galima šalia papjaustyti agurko juostelių. Galima drėbtelti grietinės, o ant jos dar lašą balzaminio acto. Lašiša valgoma šakute, čipsai rankomis, suvalgius viską, lėkštė išlaižoma. Užgerti Cantillion Vigneronne.

Trinta moliūgų sriuba su Doppel Bock

Reikės:

Doppel Bock

Moliūgo

Alyvuogių aliejaus

Porų

Saliero

Čili

Daržovių sultinio

Malto muskato

Druskos ir pipirų

Grietinėlės dėl grožio

Gaminam:

Supjaustom porus ir salierus kaip įmanoma smulkiau. Puode įkaitinam aliejų ir apkepam jame porus ir salierus, kol jie suminkštėja (ant mažos ugnies). Smulkiai sukapojam čili ir taip pat apkepam. Tada suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą. Kepam toliau kokias 3-5 min, pamaišydami, kad visi moliūgo gabaliukai gražiai apkeptų. Pilam doppel bock, na taip gerą pirštą ant dugno, gerai išmaišom, kad visos daržovės įsigertų aromato. Po 2-3 minučių supilam daržovių sultinį (kad apsemtų moliūgų gabaliukus), užverdam, sumažinam ugnį ir paliekam burbuliuoti kol moliūgai visai suminkštės. Padruskinam, papirinam, įberiam muskato. Nukėlę nuo ugnies, duodam sriubai pailsėt penketą minučių, o tada sutrinam su elektrine trintuve iki tolygios konsistencijos.  Pilam į lėkštę, pagardinam grietinėle, puošiam baziliko lapeliu. Į sveikatą. Eee.. tai yra skanaus.

Triušis troškintas Baltijos porteryje

Reikės:

Baltijos porterio

Triušio

Miltų

Alyvuogių aliejaus

Svogūno

Česnako

Morkų

Saliero

Pomidorų (gal 5-6 kokių)

Balzaminio acto

Druskos ir pipirų

Cukraus

Vištienos sultinio

Žolelių bukietas (iš šakelių baziliko, kalendros, čiobrelio, šalavijo, mairūno ir apelsino žievelės – galite pratęsti jei norite)

Gaminam:

Veiksmas vyksta sunkiam puode storu dugnu. Įkaitinam aliejų. Triušį, supjaustytą į 8 dalis, apvoliojame miltuose ir apkepam iš visų pusių aliejuje, kol gražiai aukso spalva paskrus. Triušiui apskrudus, išimam gabaliukus iš puodo ir atidedam į šalį. Tuom tarp tame pačiame aliejuje ant mažos ugnies eilės tvarka apkepam svogūną ir česnaką, salierą, morkas. Sudedam nuluptus ir susmulkintus pomidorus, na ir gal 10 min. patroškinam. Įdedam druskos, pipirų pagal skonį, įpilam acto ir duodam jam atsvaros su šiek tiek cukraus. Toks va pagrindas mūsų gražiai burbuliuoja – laikas dėti triušį.

Grąžinam triušį į puodą. Patogiai įtaisome jį tarp padažiuko, kiek luktelim.

O dabar eilė porteriukui! Alus su sultiniu turėtų eiti į puodą santykiu 50 ant 50. Aišku nebūtinai, tačiau kai daugiau alaus, gali tekti paskui apynių kartumą atsverti kokiomis nors kitomis priemonėmis (pvz. su daug čili pipiro). 50/50 turėtų būti optimalu. Taigi supilam alų su sultiniu, įberiam druskos, pipirų ir panardinam žolelių bukietą. Užverdam, sumažinam ugnį, sandariai uždengiam ir paliekam burbuliuoti bent kokioms 2 valandoms, kol triušis pasidarys labai minkštas.

Kaip ir viskas. Patiekti galima su svieste keptomis cukinijomis.

Obuolių pyragas su medumi, graikiškais riešutais, imbieru ir Hefeweizen Dunkel

Reikės:

Hefeweizen Dunkel

Sluoksniuotos tešlos

Obuolių

Medaus

Graikiškų riešutų

Imbiero

Gaminam:

Tešlą iškočiojam iki kokio 1 cm storio, šiek tiek plačiau už kepimo formą.

Obuolius nulupam, supjaustom skiltelėm, sudedam į indą. Uždedam gerą kiekį medaus, įberiam smulkiai sutarkuoto šviežio imbiero, šliukštelim hefe weizen dunkelio ir viską gerai išmaišom. Paliekam kuriam laikui pastovėt.

Kepimo formą tepam lengvai sviestuku, dedam tešlą, ant tešlos supilam mūsų obuolių miksą. Tešlos kraštelius gražiai į viršų užraukiam, kad neduokdie visas gėris iš pyrago nepabėgtų. Apibarstom graikškais riešutais. Šaunam į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių ir kepam kokias 20-30 min. priklausomai nuo pyrago storio. Kad viršutiniai obuoliai nepadžiūtų, o gražiai apskrustų, per vidurį kepimo pyrago viršų patepam lydytu sviestu.

***

Na tai visiems gerų švenčių! Einu į barą.

Dar visai nesenai su bičiuliu antropologu Donatu B. alinėje diskutavome apie senovinę lietuviško alaus kultūrą, tradicijas, technikas ir receptus. Kalbėjome apie “miltą”, arba “akmeninį” alų, kuomet į užmaišytą mentalą arba misą merkiami iki raudonumo įkaitinti akmenys, apie dūminį alų iš rūkyto salyklo, keptinį alų, daromą iš mentalo kepalų, keptų krosnyje. Šiandien šios tradicijos užmirštos, šių alaus rūšių jau neberasime parduotuvėse ir net pas naudinius aludarius (išskyrus keptinio alaus, kurį tebedaro Čižas).

Nedaug užtruko (gal porą bokalų), kol į galvą šovė mintis – “kodėl nepabandžius to šiandien”? Juk nepaprastai įdomu, kokiais skoniais čia lepindavosi prieš šimtus metų. Idėja netruko pasklist iš lūpų į lūpas, iš visų kraštų ėmė rastis vis daugiau norinčių prisijungti. Naujų dalyvių įdomios žinios, įgūdžiai ir patirtis savaime praplėtė renginio formatą.

Tad birželio vidury pagaliau įvyko pirmosios senovinio alaus ir maisto kūrybinės dirbtuvės (workshop). Į šimtametę kuršišką sodybą Kintuose, prie pat marių, rinkosi alaus darymo, senovinės kulinarijos ir midaus, naminės duonos, keramikos amatininkai, tyrinėtojai ir propaguotojai, etnologai, antropologai, geologai, virėjai ir kiti entuziastai. Čia buvo surengtos naminio alaus degustacijos stendas (ten pat buvo galima paragaut ir 10 rūšių salyklo), užkurti keli laužai ir demonstruojami įvairūs alaus ir maisto gamybos būdai, dainuojamos dainos ir tiesiog džiaugiamasi gamta unikalioje Lietuvos vietovėje.

Vienas iš ragautų, Pale Ale tipo alus

Puota tęsėsi kelias dienas, lauže ant žarijų buvo gaminama ir čia pat ragaujama ryte sugauta žuvis, kepta specialios formos moliniame inde (pagamintame Vilniaus keramikų pagal archeologų atkastus pavyzdžius), ožkiena troškinta naminiame aluje su padažu, gamintu iš burokėlių giros ir svogūnų, skalsi naminė duona, kepta krosnyje, klajoklinis kebabas ant lazdos, žemaitiška pusmarškonė košė, burokai kepti žarijose, uzbekiškas plovas… ir žinoma, daug alaus, išvirto Tikro Alaus rūsyje bei Užkanavės bravorėlyje – tiek klasikinių stilių – Kolsch, Pale Ale, tiek eksperimentinių – Imperinio Stauto, dūminio Porterio, pelyninio, “ajurvedinio” alaus. Degustaciją papildė ir atvykėlių suvežtas tikras alus – iš Juozo Alaus, Butautų dvaro, Kauno Alaus daryklų.

Šį kartą neturėjome tradicinės aludarystės rakandų – medinių kubilų, girinių, trikojų ir statinių, tad alus buvo gaminamas kiek modernesniu būdu. Netrukus visa senovinė sodyba tapo alaus gamybos proceso dalimi. Name ant pečiaus keliuose katiluose buvo kaitinamas vanduo, kieme vyko salinimas, tekinimas ir kiti procesai, kol pagaliau misa buvo aušinama prie šalto vandens šaltinio už namo. Vėliau alus buvo supiltas į fermentavimo talpas ir pastatytas šilčiausiame namo kambary gyventi. Viso buvo išvirtos 4 rūšys alaus – “miltas” (akmeninis), “rūkytas”, tradicinis biržietiškas ir jungtinis “Biržų-Užkanavės”.

Ruobuts rūko / smoking malt

Rūkytam alui salyklą dar prieš kelias dienas ant alksnio malkų išrūkė Užkanaviečiai Tuomsons ir Ruobuts, kurie ėmėsi ir paties alaus. Biržietiškas alus gaunasi tik tada, jei jį verda aludaris iš Biržų – tam specialiai atvyko biržietis Saulius. Sužinojome, kad biržietiško alaus misa nevirinama, iš apynių verdama “arbata”, apyniai sudėdami į mentalą, o nuoviras – į misą.

“Miltas” (sen. liet. žodis, žymintis akmenis, kuriais kaitinamas vanduo pirčiai, arba pats vanduo “miltas” – “pamylėtas akmens”) alus reikalavo didesnio pasiruošimo – geologų pagalba pajūryje buvo atrinkti specialūs akmenys. Čia tinka tik kelios rūšys, tinkamos sandaros, gerai atsparios karščiui ir ilgai jį išlaikančios. Akmenys buvo iki raudonumo įkaitinti ugnyje ir žarijose, tada leidžiami į specialų tinklą, įmerktą mison.

Ištraukti iš alaus, jau atvėsę akmenys, pasidengę saldžia karamele / Caramel coated stones that gave away their heat and flavour for beer

Šį panardinimą lydėjo ne tik purslų taškymasis, greitai užverdančio alaus putos ir karamelinis kvapas, bet ir speciali aludarystės daina, atliekama Vykinto ir kitų draugų iš senovinių amatų ir gyvosios istorijos festivalio Apuolėje. Panašu, kad ši daina įpūtė alui gyvybės ir užtikrino sėkmingą jo “gyvenimą”.

Kiek sėkmingai suveikė visos mūsų pastangos aluje, pamatysime už poros savaičių, kai šis bus pilnai subrendęs. Tačiau svarbiausia, kad susirinkę žmonės (30-40 žmonių) puikiai bendravo ir kūrė kartu, keitėsi žiniomis, audė apmatus tolesnei bendrai veiklai – ir taip dirbtuves pavirto energija trykštančiu mini amatų festivaliu.

Padėka visiems dalyvavusiems ir – iki rezultatų degustacijos!

Daugiau foto – TA Galerijoje, bei Viktorijos ir Vilijos galerijose

- – -

"Miltas" alus pakeliui į brandinimo rūsius / Stone beer ready for 2ndary fermentation

Finally we start a series of Tikras Alus events and the first one develops to an energetic mini festival of ancient brewing and culinary crafts bonanza. We brew 4 different old traditional beers that once used to be made in Lithuania – “Miltas akmeninis” (hot stone beer, where mash or/and wort was prebaked or boiled by red hot stones, similarly to steinbier tradition in Germany), “Dūminis” (with smoked malt – originally it would be smoked unintentionally while drying on fire smoke in sauna or house loft), traditional Biržų (where the wort is not boiled and hop tea is added) and “Collaboration beer” which was a group work of different brewers as the name implies. A tasting of experimental homebrews – gruit ales, classic and experimental styles as well as collection of craft beers from around the country was also here, as well as uncountable numbers of culinary treats, ranging from ancient meals prepared on coals in clay pots and other clay vessels crafted following archeological discoveries, foods ranging from morning-catch fish, goat meat, beer, beet-root kwass to nomadic kebaps, porridges and filling pilaf, all accompanied by travel, beer, culinary stories and folk songs about brewing.

A highly succesfull event which brought many interesting people together, enabling intensive knowledge and ideas exchange and stimulation, we feel it is going to inspire many further collaborations and similar events. I will drink to that.

More photos in the galleries: 1, 2, 3

Vakar po eilinės alaus virimo sesijos prie plačiai atvertų Žvėryno langų, su kitu alaus entuziastu Donatu nuėjome reikalą atšvesti į “Verandos” barą Kęstučio g. 39. Šis baras, besiskelbiantis esąs seniausio baro Žvėryne vietoje, turi kaip tik tokį puikų kiemelį, atskirtą nuo gatvės. Kitas baro privalumas – pigiausias Guinness mieste – tik 9 Lt už pintą. Stovi ten ir Kilkenny kranas – kurį aš asmeniškai mėgstu labiau, deja barmenės “paaiškino” kad jį pilsto tik žiemą (wtf?!)

Gyvenimas Žvėryne turi daug privalumų. Čia pat šalia mano namų ką tik naujai atsidaręs sezoninės virtuvės restoranas “Jalta” (Vykinto 17a) turi ne tik puikų interjerą ir maistą – čia taip pat baigiama tvarkyti terasėlė, kurioje greitai bus galima mėgautis alumi – restorano šeimininkai patikino, kad įsiklausė į mūsų draugijos patarimus, ir pilstys tikrą alų. Jei/kai taip nutiks, būtinai painformuosiu.

Kitios vietos, turinčios kažką panašaus į alaus kiemelius Vilniuje: ŠMC kavinė, Balti drambliai, Užupio kavinė, Dubliners, Blusynė, In Vino, Mokytojų kiemelis (paskutinieji dar neatidaryti). Kaune: Skliautai, Siena, Bernelių užeiga senamiestyje. Klaipėdoje geriausia vieta – Laikraščio kavinės kiemelis, deja senai nebėra puikiosios parko vyninės, City pub taip pat išsikėlė iš Frydricho pasažo. Lieka dar nuobodoki Senoji Hansa, Kurpiai, Mėmelis ir Menininkų kiemelis.

Žinote daugiau? Pasidalinkite.

- – -

The spring has finally come to Lithuania and we’re celebrating it with pints of beer in the beergarden of Veranda bar in green district of Žvėrynas (“Menagerie”) while trying to count other beergardens in the city. There are some, but never enough! Some of them are listed in English in our “Where to find fine beer” section.

Į kainą (40 Lt asmeniui, 125 Lt – keturiems) įeina užkandis, desertas ir prie jų priderinti du alūs – „Newton“ baltas, obuolių skonio, kvietinis alus ir persikų skonio “Peache”.

„Paradis Belge +32“ restorane
Vilniuje Rūdninkų g.15/46
Balandžio 7 dieną, 19.30 val.

TEMA: „Gimęs ne vien iš miežio grūdo… (Alaus komponentų vaivorykštė)“.

Pasakojimas apie įvairius priedus naudotus ir naudojamus alaus gamyboje nuo medaus ir datulių iki, žinoma, įvairių vaisių, apžvelgiant jų gamybos ir skonio ypatumus.

Vakarą ves soc. m. dr., docentas, katedros vedėjas Linas Čekanavičius.

Registracija telefonu 8 614 37738
mintare@paradisbelge.lt
info@paradisbelge.lt

Ačiū skaitytojui, persiuntusiam informaciją apie šį renginį.

- – -

A belgian beer and food degustation night is taking place tomorrow in one of Vilnius beer restaurants. The lector Linas Cekanavicius will tell the story of different ingredients used in history of making beers.

Pirmadienio rytą, bepkrapštydamas pakaušį, ar eit į darbą, ar tiek to, įsijungiau Travel Channel ir nužiūrėjau dar nematytą “Ištroškusio keliautojo” epizodą apie Aliaskos alų. Nežinau, ar dėl to, kad pastaruoju metu jaučiu ypatingą trauką poliarinėms kelionėms, ar dėl to, kad tas alus per teliką atrodė labai gražiai, man laida patiko. Parodė kaip verdamas Alaskan Smoked Porter Ale, ir kas konkrečiai įdomu – kaip ruošiamas salyklas tokiam alui. Taip pat suskėlė neblogą lašišos marinato, padaryto alaus pagrindu, receptą. Check this out. Artėja barbekiu sezonas, būtinai reiks išbandyt.

O gal kas artimiausiu metu į Aliaską vykstat? Parvežkit alaus!

2009 vasario 12 ketvirtadienį, 20 val naujame “Skraidančio Olando” bare Vilniaus senamiestyje, Bokšto g. 3, vyks Green Drinks Vilnius susitikimas. Green Drinks vyksta daugiau nei 430 pasaulio miestų, jame aplinkosaugos, ekologijos, darnaus vystymo  NVO dirbantys ar besidomintys žmonės susitikinka pabendrauti neformalioje aplinkoje, be planų, oficialių kalbų ar pranešimų.

Specialiai šiam susitikimui bus pilstomas Belmonto “Ypatingasis”, TAD 2009 sausį išrinktas geriausiu Vilniaus tikru alumi. Talentingas jaunas virėjas Linas Kesminas pristatys pasaulyje žinomą “Raw Food” (mažai apdoroto maisto) judėjimą. Bus galima paragauti jo paruoštų užkandžių.

Daugiau: www.greendrinks.org, greenvilnius@gmail.com .

Kaip rasti (žemėlapis)

* * *

First Vilnius Green Drinks gathering takes place on 12 of February, 8 pm at “Skraidantis olandas” (”Flying dutchman”) bar located Bokšto 3. This is informal meeting for those involved in ecology/sustainability NGOs, media and simply people with similar interests. Just come and say hello.

There will be served Belmontas’ Ypatingasis (Special), The Best Fine Beer brewed in Vilnius (as voted by the authors of this blog in January 2009). Chef Linas Kesminas will be preparing Raw Food.

More info: www.greendrinks.org.

How to get there (map)

Prieš metus nebuvau girdėjęs ir aš, bet šiemet kelionės po Peru metu, teko susipažinti su šia grūdine kultūra (dar vadinama “Inkų ryžiais”), kuri ten gana populiari. Ji ypač maistinga, auginama ir naudojama maistui Pietų Amerikoje ir Afrikoje jau daugiau nei 6 tūkstančius metų. Iš jų paruoštą quinotto (kažkas panašaus į risotto) renkuosi šių metų firminiu patiekalu.

Jei jau galima valgyti, tai gal galima ir alų iš jos išvirti? Trumpa paieška atskleidė, kad taip! Dar 2002-ais metais Henrique Kabia iš Zambijos kartu su belgų aludariais ištobulino iš prosenelių paveldėtą quinoa alaus receptą (istoriją apie tai galite paskaityti čia) ir dabar jis šį alų gamina kartu su belgų darykla Van Steenberge, Mongozo (afrikiečių kalba tai reiškia “į sveikatą”) vardu. Be quinoa, Kabia dar siūlo alų iš kokoso, bananų, palmių riešutų ir mango. Išsamesnė šio alaus istorija Beer Activist bloge.

Labai apsidžiaugiau, nesenai aptikęs, kad quinoa jau galima įsigyti ir Lietuvoje, parduotuvėse “Sveiki produktai“.

- – -

Ever heard about quinoa? Even better, quinoa beer? I got to know this grain culture during this year’s trip to Peru and it’s been a fantastic discovery to me – try quinotto made from this grain (also known as “Inka rice”) and you’ll know why.

It has been cultivated and consumed by indigenous cultures of South America and Africa for more than 6000 years. Recently an african brewer Henrique Kabia started brewing this and other exotic beers technology for which he inherited from his ancestors. The beers, made under name Mongozo (“cheers!” in African) with a Belgian brewery Van Steenberge, include quinoa, banana, coconut and other beers. Read more of the story at Beer Activist blog.

(Let me know if you can find where to buy it!)

Va įsivaizduokite: atsibundate ryte po vakarėlio. Na, ne tokio, kai naktį burnoje kažkokie nykštukai pridergia, o iš ryto galva braška. Ne, šiaip tokio ramaus pasisėdėjimo su alaus bokalu, vienu kitu (trečiu ketvirtu). Nužvelgiate apsiblausiusiu žvilgsniu vakarykščio gėrio likučius, ir staiga pastebite, kad kažkoks negeras žmogus paliko ant stalo atkimštą, bet visai nenugertą alaus butelį. Ar netgi du butelius. Alus per naktį išsigaravo, išsikvėpė, tokį gerti – feeee, nejaugi jau taip savęs nemylite? Bet neskubėkite jo išpilti! Geriau prisiminkite senolių patirtį ir išsivirkite alaus sriubos.

Taigis, pasiimame kokį litrą šviesaus alaus. Gausis sriubos maždaug keturios porcijos. Alų supilame į puodą, įmetame tris gvazdikėlius ir pagaliuką cinamono, statome ant nepernelyg energingos ugnies, ir tegul jis ten po truputį užverda. Jeigu norite, kad sriuba būtų truputį su laipsniais, tai užvirinus iš karto išjunkite, o jeigu ne – tuomet galima ir lengvai pavirti kelias minutes, tada išjunkite ir uždenkite, kad alus prisigertų prieskonių aromatų. Ar taip, ar kitaip, laipsnių išvirtoje sriuboje lieka mizeris.

Tuo metu susirandame kokius penkis kiaušinius, pageidautina vištos, ir lengvu rankos judesiu į dubenėlio kraštą skeliame. Tada iš vienos lukšto pusikės į kitą kiaušinio trynį tik op-op, baltymas suteka apačion į dubenėlį (juk virš dubenėlio tas manipuliacijas atliekate, ar ne?), o lukšto puselėje lieka trynys. Tą trynį dedam atskirai, ir operaciją kartojame su kitais keturiais kiaušais. Baltymus vėliau suplakite mikseriu iki putų, cukraus, išdžiovinkite orkaitėje, bus trapūs oriniai “sausainiukai” tipo bize. O štai į trynius įpilame dar kokią pusę stiklinės, arba 4-5 šaukštus cukraus, ir viską išplakame iki baltumo, į gogel-mogelį.

Taaaaaip, turime labai karšto alaus ir pakankamai nekaršto gogelmogelio. Jeigu viską iš karto viens ir sumaišytumėme, tai turėtume saldžios prėskos kiaušinienės dribsnių, sumirkusių aluje. Jeigu toks tikslas ir buvo – viskas puiku, bet pamėginkime visgi, kad tai bent iš tolo primintų sriubą. Semiame samtį alaus, į kitą ranką šluotelę, ir nuolat maišydami į gogelmogelį lėta srovele supilame alų. Jeigu viską atlikote gerai, sriubytė “nesukrešės”. Tuomet dar samtuką, vėlgi nuolat maišant. Ir jau tada galima viską, ką primaišėte, pilti į puodą ir ant labai lėtos ugnies kaitinti, bet šiukštu neužvirinkite ir nuolat maišykite, antraip žr apie sumirkusią kiaušinienę. Sriuba truputį sutirštėja, sušyla iki kokių 70-80 laipsnių, ima garuoti, na ir puiku, sakykim, kad baigėm. Išjungiam.

Tuomet imame paprasčiausio lietuviško balto varškės sūrio, pjaustome mažais kubeliais. Paskrudintą svieste juodą duoną irgi pjaustome panašiais kubeliais, turime juoda ir balta. Beriame sūrį į lėkštę, užpilame sriubos, ant viršaus pabarstome duonos. Na ok, galima ir bulkos, juoda tiesiog gražiau atrodo.

Sriuba gaunasi labai aromatinga, skoniu kiek primenantį kalėdinį eggnogą, tačiau su ryškiai išreikšta ir derančia apynių kvapo sudedamąja. Sriuba saldi, ir kiek rūgštokas baltas sūris čia labai gerai dera. Manau, tokią sriubą, įpylus mažą taurelę “Žalgirio” ar “Suktinio”, galima vartoti ir kaip prevencinę priemonę nuo peršalimo šaltomis žiemos dienomis.

Skanaus!

Pirmas bandymas – vykęs

Nu ką, paskutinė karšta vasaros savaitė nusklendė į užmarštį, galima ir prie kompo prisėst, susikaupusią medžiagą paskleist šiam žurnaliuky.

Taigi, va jums tema – ką daryt, jei užsigulėjo ir sugedo koks bačkoje brandintas eliukas, arba koks netikėlis nesusipratęs padovanojo butelką tipiško netikro Švyturio birzgalo? Taip, galima patręšt gėles. Bet mūsų vieno mėgstamiausių alaus žurnalų Londone autoriai Boak & Bailey, patys pirma ir uždavę šį klausimą, jau turi kitą pasiūlymą. Išsikepkite iš to alaus kuo puikiausios ruginės duonos!

Nuo vaikystės man duonos kepimas ir tas kvapas, užliejantis ne tik močiutės kiemą, bet regis, visą kaimą, buvo kažkas nerealaus, kaip koki minkšti patalai, į kuriuos norėjos susivyniot. Ir nieko nėr skanesnio už storą, minkštą, kvapnią, vakar keptos duonos riekę su sviestu! Štai kaip apsidžiaugiau šiuo receptu, kad net du kartus išsikepiau tuos duonos. Receptas gan paprastas, rezultatas – abu kartus puikus.

B&B savo poste pateikia ir originalų receptą, ir savo pastabas dėl ingridientų bei naudotinų alaus rūšių. Iš savo pusės pridursiu tik, kad neklausykit patarimo apie druską ir naudokit tiek, kiek originaliam recepte. Alus tiks bet koks, bet man kvapniausia duona gavosi iš nugaravusio savos gamybos, juodo kaip smala, avižinio stauto. Tad manau, kad neblogai tiks visi tamsūs alūs. Ruginių miltų gauti lengva, o vat kvietinių, tinkamo duonai glitumo – 550C tipo, neradau nė vienoj parduotuvėj. Vietoj jų visai tiko populiarūs 550D ir maksiminiai “ekologinės” linijos nevalyti miltai. Džiovintų kepimo mielių pakeliais irgi nesunku rasti, bet manau, su šviežiom gal ir dar geriau gautųsi.

Siūlau pabandyt ir su mumis pasidalint (bent jau įspūdžiais). Skanaus!

O jei turit idėjų, kaip dar panaudot prastą alų – klokit į komentarus.

“Mano melžiama karvutė – nei girdau, nei šeriu, o melžti turiu ką” – mėgstamiausias  E. Prūso  posakis. Pats skaniausias patiekalas, Irenos  keptos ar konservuotos nėgės, duonelė ir kava, galįs kas rytą valgyti, nenusibosta.

XX a. pradžioje, kada prie klaipėdiečio F. Suhr’o rūkyklos buvo iškabinama  raudona vėliava, iš kurios  žvelgia dvi akys ir iškalbingas skaičius “9”, suprask “devynakės jau eina” – vietiniai taip vadina nėges.

Žinovai ir provincialūs skanautojai žinojo, kad čia jau galima gauti paragauti šviežiai rūkytų nėgių. Anuomet jos buvo gaudomos Nemune, kur giluma, Dangėje, Vilchelmo kanale ir Rusnės plačioje vandeningoje upėje. Gilumoje pastatomi iš karklų vytelių nupinti bučiai ir tik kartą savaitėje, dažniausiai šeštadieniais auštant, tikrinami. Kiti nėgių gaudymui naudojo venterius. Žvejybos laimikis būdavo įvairus, kartais per  savaitę  į Klaipėdos F.Suhr’o rūkyklą  atplukdydavo iki 20 t. sugautų nėgių.

Šalia rūkyklos buvo nėgių ragavimo (skanavimo) svetainė (Paradys g-vėje). Medinis namelis, kuriame trys kambariai ir lauke gražus darželis. Vienu metu jame sutelpa iki 30 lankytojų  ar svečių. Susėdus prie stalo atnešamas indas, pilnas prikrautas šviežiai rūkytų nėgių, kiekvienas galėjo imti ir valgyti iki soties. Atsiskaitymas vykdavo, suskaičiavus lėkštėje sudėtas suvalgytų nėgių galvas. Nėgės buvo valgomos su bandele. Itin dideli smaližiai galėjo užsukti į rūkyklą ir tiesiog čia pat vietoje skanauti dar karštu dūmeliu kvepiančias nėges. Skanaujant nėges buvo geriamas porteris. Šis namelis buvo  žinomas  toli už Klaipėdos ribų, jame lankėsi ir išimtinai garbių svečių, kurie pasirašydavo lankytojų knygoje. Aukšti generolai, profesoriai, daktarai – Hugo Gutsche iš pietų Afrikos, rašytojo Hanso Grimo draugas, lankytojai iš Amerikos. 1916m. ši rūkykla uždaroma, ir įruošiama didesnė (Schlevis) gatvėje. Čia nėgės jau  marinuojamos, pakuojamos į dėžes ir pardavinėjamos visoje Vokietijoje.

Labiausiai vertinamos ant žarijų skrudintos nėgės. Skrudinimo patalpoje  gyvos nėgės suverčiamos į  dideles medines neaukštas bačkas ir gausiai apibarstomos druska. Uždengtos jos smarkiai raitosi, trinasi viena į kitą, besitrinant  nueina plona gleivėta oda, gerai iš vidaus ir burnos išsivalo smėlis. Moterys peilio pagalba nubraukia druskos ir odos likučius, nėgės tampa pilkai žalios spalvos.Taip paruoštos “devynakės” skrudinamos. Glaustai, viena šalia kitos sudedamos ant metalinių skrudintuvų, kepamos ant medžio anglies žarijų. Sudėtingiausias darbas ir menas yra kepamų nėgių vartymas ir nuojauta, kada nėgė pilnai paruošta. Pridegintos ar ne pilnai paskrudintos nėgės buvo metamos į šoną, jos nenaudojamos. Pradžioje nėgės skrudinamos ant  mažo karščio  žarijų, palaipsniui didinant karštį. Vartoma nesustojant, kol pilnai paskrunda. Nuėmus nuo žarijų išdėliojamos atvėsimui. Pilnai atvėsusios nėgės suskaičiuojamos (dėl vienodo kiekio pakuojant), nustatytas ir visada vienodas jų skaičius dedamas į medines bačkeles ir sandariai uždaromas  dangtis, pro specialią angą supilamas alaus acto marinatas ir mediniu kaišteliu užkemšama.

Parduodamų nėgių vertė, skonis ir paklausa priklausė nuo marinato. Alaus acto marinatas suteikė nėgėms pikantišką skonį, o paprastas actas suteikia nėgėm rūgštoką skonį, tai kenkia kokybei ir paklausai. Naudojami prieskoniai ir alaus actas buvo kiekvienos tuo metu užsiimančios  šiuo verslu  įmonės paslaptis. Geriausią paklausą turėjo ir labiausiai gurmanų vertinamos – nėgės marinuotos alaus acte.