Keliames iš ūkanotos šiaurinės Kalifornijos pakrantės į nuodėmių miestą Las Vegas. Nors stalčius pilnas prirašytų atvirlaiškių iš Kalifornijos, tačiau norisi pirma išsiųsti žinutę apie šį gaivinantį alutį, kurį pats tas gurkšnoti tvankiame name vidury [...]]]> Mūsų bičiulis, virėjas Linas Kęsminas, karts nuo karto atsiunčia kokią e-atvirutę iš JAV, kurioje dabar dirba ir keliauja. Dalijames.

Keliames iš ūkanotos šiaurinės Kalifornijos pakrantės į nuodėmių miestą Las Vegas. Nors stalčius pilnas prirašytų atvirlaiškių iš Kalifornijos, tačiau norisi pirma išsiųsti žinutę apie šį gaivinantį alutį, kurį pats tas gurkšnoti tvankiame name vidury nakties.

Visai patenkintas buvau, kai Las Vegas parduotuvėse aptikau iki šiol neragauto Dogfish Head alaus asortimento. Nors vis stengiausi atsilaikyti pagundai įsigyti butelaitį kitą šio bravoro alaus, mat planuose yra po savaitėlės kitos, sėdėti šio bravoro barelyje ir ragauti įvairius alus iš kranelio, bet pamačius “Namaste” butelaitį, negalėjau atsilaikyti. Progą labai lengvai išėjo sugalvoti – gersiu į savo jogos mokytojo sveikatą… o ką? Taip pat ingridientų sąrašas gan intriguojantis : kalendra, apelsinas ir citrinžolė puošia šį belgiško skonio baltajį alų. Tačiau šio alaus istorija daug kilnesnė, nei pakelti tostą į jogos mokytojo sveikatą :)

Sam’as Calagione šį alų išvirė kaip moralinę paramą draugams Belgijoje. Nuostabus Belgijos bravoras 3 Fonteinen, dėl termostato gedimo, neteko 100’000 (taip, taip) butelių lambiko ir gueuze alaus…. Tikrai didelė netektis šiam bravorui. Prisidedam prie materialinės pagalbos belgams (dalis pelno bus skirta 3 Fonteinen) ir gaivinamės šiuo, man keistai, kvepiančiu alumi.

Kvapas. Na nežinau kaip ten kitiems kvepia žolelėmis, citrusais ir pan. aromatais, tačiau man, atkimšus šį butelį pasklinda šunų konservų aromatas sumaišytas su šviežio medaus kvapu…

Spalva. Drumsta, švelniai gintarinė šieno spalva. Su lengva, greitai išnykstančia puta.

Skonis. Gerai subalansuotas. Lengvas. Pats tas atsigaivinti vasarą ar karštą Nevados naktį. Pirmu smuiku užgroja kalendra, pereidama į apelsino žievelės aromatą, tačiau citrinžolė kažkur pasimeta… Ragaujant šį alų, maloniai dera kartumas su gražiai suvaldyta rūgštele, kuri tikrai tinka Belgiškoms mielėms. Atsigaivinti padeda ir lengva angliarūgštė su gvazdikėlių prieskoniu, kuris veliau persimaino į citrusinius, šieno prieskonius. Tikrai neblogas alus, turint omenyje kad jis tik 5% stiprumo.

Apibendrinimui. Kaip daugeliu atvejų, smagu ragauti Dogfish Head alų. Patrauklus etiketės dizainas, bei šmaikštus alaus aprašas puikiai dera prie 750 ml butelio turinio ir padeda laukti dienos, kai įžengsiu į šio bravoro alubarį paragauti gausios kolekcijos išskirtinių alų.

Kauno Senamiestis užplūstas nuosaikaus optimizmo. “Ryanair” vasara“, – pirmame puslapyje rašo vietos laikraštis “Kauno diena”. Ir tai nereiškia, kad vien tik į salas išvyksta ir mūsų tautiečiai – Laikinosios sostinės link pūstelėjo turistai, daugiausiai suomiai. Jų kelis atsiliepimus galite rasti čia. “Avilys” savo “live beer” reklamuojantį stenduką išvilko vos ne [...]]]>

Kauno Senamiestis užplūstas nuosaikaus optimizmo. “Ryanair” vasara“, – pirmame puslapyje rašo vietos laikraštis “Kauno diena”. Ir tai nereiškia, kad vien tik į salas išvyksta ir mūsų tautiečiai – Laikinosios sostinės link pūstelėjo turistai, daugiausiai suomiai. Jų kelis atsiliepimus galite rasti čia. “Avilys” savo “live beer” reklamuojantį stenduką išvilko vos ne į Vilniaus gatvės vidurį. Bet aš žygiuoju dar toliau, į vieną seniausių Kauno pastatų Vilniaus gatvėje septyni.

Ne paslaptis, kad kalbame apie naują tikro alaus barą – “Abato menė“. Savo pasiūloje jis turi “Švyturio” vadybos atvežtą “Grimbergen” (beje tik Blonde), o taip pat visą butelinę „Vienas Pasaulis” pasiūlą – tai yra “Chimay”, “La Trappe”, “Duval”, “Affligem”, “Maredsous”, “Leffe”, lietuviškam alui atstovauja – “Būtautų”.

Užėjus pradedi dairytis, ir kaip matot vėsioje bet šviesioje patalpoje iš tikrųjų suręsta tokia kaip ir eee salykla, bet jos baldų gobelenai greičiau primena Skandinavijos sostinės kebabines, nei autentiškus Ardėnų vienuolynus. Susipažįstame su meniu, ir čia irgi matome prisitaikymą prie vietos sąlygų – skirtingai nei kokiame sostinės Rene čia nerasime nei austrių, nei belgiškų bulvių lazdelių – lengvi ir nelabai brangūs vištos pyragai, atgaivinta lietuvišku virtinių ir “šaltanosių” tradicija. Sunku man patikėti, kad tai įsikūnijo per amžius išsaugoti vienuolių receptai, tačiau matosi pastanga kurti įvairesnį, lengvesnį maistą, pretenduoti į tam tikrą gurmaniškumą, kuo įsitikinome ir ragaudami.

Kol bus atneštas patiekalas, o ant stalo – nuostabus “MaredSous Trippel”, galime pasidomėti ir aplinka. Ir čia atsiskleidžia tam tikras keistumas. Pagrindinis “altorius” yra skirtas abatei Hildegardai Bingenietei, kur visaip dėkojama už apynių, levandų ir kito atradimą. Tai galima suprasti, nes abatė – ir katalikų šventoji. Tačiau ant gretimos sienos – jau lietuvių autoriaus Valančiaus tekstas, liudijantis, kad Kaune rimtai įsigyvenę buvo vienuoliai, o ypač augustijonai. Trečia siena eksponuoja lietuvių bajorų atšakų herbus šalia didesnio vėl vienuolių Augustijonų herbo. Tie, kaip žinia, buvo daugiau į skurdą orientuota regula, bet Valančiaus laikais valdė Kauno Katedrą ir apylinkes, o štai Austrijoje ir aludaryste užsiiminėjo, taigi kaip ir su išlygomis gali būti… “prie ko”. Nors šiaip nesupratau kam skirtas toks interjeras, iš Charleroi atskridusius kosmopolitus belgus veikiau suglumintų nei viliotų. Bet gal čia vakarus prie Dubbelio leisti turėtų į miestą prie Nemuno ir Neries suvažiavę išblaškytų bet nesunaikintų buvusių LDK giminių palikuonys, vis užmesdami akį į protėvių herbą ant sienos?

Sakykloje abatei netrūko nieko

Malda į Šv. Hildegardą lietuviškai

Taigi lyg ir būtų kuo pasidžiaugti – štai viduryje Kauno į originalų stiklą pilstomas belgiškas alus, nekainuojantis nei 10 litų. Malonu, kad kiekvienam alui skirta savos, daugiausiai “šampaninės” formos taurė, atskleidžianti puikų belgiško stiliaus aromatą. Bet štai pavartome kokią tai prie stalo “Vieno pasaulio” išleistą belgiškų alų aprašymą , ir mane pradeda apnikti abejonės… Pirma, ten taip tiesmukai ir rašoma – Blond – “tai šviesus, smarkiai putojantis, atitinkantis daugumos europiečių skonį alus”, o štai Dubbel turi “2 kartus daugiau salyklo” ir “labai sodrų aromatą”, Trippel vėl “3 kartus daugiau salyklo” ir “sodrų subalansuotą skonį”, o štaigi Quadrupel turi “4 kartus daugiau salyklo” ir “aiškiai išreikštą sodrų skonį su lengvai saldžiu prieskoniu”. Suprantama, aprašymai parašyti taip, kad nenugąsdintų prie sodrių ir ypač ypač gerai subalansuotų skonių lagerių pripratusių gerėjų, tačiau manau belgiško stiliaus alūs verti daugiau pagyrimo, daugiau informacijos.

Klausimų man sukėlė ir temperatūra, kuriame jis pateikimas – nes viename šaldytuve gyveno ir lietuviškas alus, ir įvairiausios belgiškojo rūšys. Aišku, aš ten termometro nekišau, gal kaip tik palaikoma tenais geriausia kambario temperatūra (11-14 laipsnių, kaip ir turi būti pateiktas belgiškas alus) karštą dieną, bet kitą kartą norėsis įsitikint. Nes štai trapistinis vynas buvo sudėtas kuklioje, bet praktiškoje horizontalioje lentynoje – skirtingai nei klausykloje vis dar saugomas “Kagoras”.

Dažnai norime kaip geriau, o persistengiame. Manau, tikrai nebūtina maišyti Belgijos ir Olandijos trapistų su Valančiais, Radvilomis ir vokiečiais augustijonais. Ir nebūtina prie alaus įkyriai rašyti XIII amžiaus metų, nors jie pagaminti XXI amžiui modernizuotose vienuolių daryklose. Tai jau nepagarba Belgijos vienuolių alaus kultūrai – tokia kokia ji yra pati sau. Na, o pabaigai turiu pasakyti, kad nustebino kiti be manęs lankytojai visai neturistai – pakankamai jauna kauniečių pora sau pirko pilstomą belgišką alų išsinešimui, ir visai nemažą kiekį. Vadinasi, žmonės moka atsirinkti, ir ne vien alaus kaina jau vienintelis kriterijus ir Kauno senamiestyje.

Aš galiu sugrįžti į Olomoucą…. ir nesvarbu, kad tai jau antras kartas, kai šiame labai gražiame, viduramžių senamiestį ir universitetą turinčiame Čekų žemių mieste lankosi „Tikro Alaus“ rašeivos. „Vikipedijoj“ net rašoma, kad miestas galbūt pavadintas pagal „Ol“ – tą žodį, kuriuo senieji slavai – na ir skandinavai iki šiol [...]]]>

Svarbu tai, kad aš išsivežiau visiškai priešingus įspūdžius, nei mano kolegos!

Aišku, ne apie patį miestą, jo sodus ir paslaugius žmones iš Turizmo informacijos centro (puikiai parekomendavusius man nakvynę), ne apie žavias bažnyčias, galimybę užsilipti į jų bokštus į pažvelgti į Olomouco Senamiestį lietuje.

Aš visiškai nesutinku su savo kolegų alaus kritikų – gal apsvaigus nuo kalnų ilgesio ir vietinių alaus primatorių – pateiktu aprašymu!

Taigi, gražų trečiadienio rytą, be abejo prieš tai aplankęs bažnyčias, miesto muziejų ir kitas kultūringam turistui reikalingas aplankyti vietas, įvirtau į Svatovaclavsky pivovar (Mariánská 4). Visai gali būti, kad įstaiga pakeitė vietą, nes panašėjo ne į „prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų“, o tiesiog į tvarkingą, šviesią užeigą languotomis staltiesėmis. Su viename kampe pūpsančiais alaus vargonų varinėm triūbom bei visai gražiu lauko kiemeliu, kuriuo gal aš būčiau pasinaudojęs, jei ne gaivus gegužės mėnesio vėjelis.

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Todėl pradėjau nuo „Vašek 10˚ “, ir ką aš matau… tai putos kalnas, kaip kokia Snežkos viršūnė, kaip ledų porcija iš vaikystės kooperatyvų laikų automato – stovi per tris pirštus. Prisimenant neseną blogo diskusiją apie tai kas lemia putą, drįstu pasakyti – apyniai, apyniai ir dar kartą Saaz apyniai, kuriuos pasak šaltinio, alaus darykla pati atrenka ir vežasi iš Žateco. Ir tas malonus kartumas, kurio šioje „desitkoje“ daugiau nei keturiuose bokaluose kai kurių mūsų alų.

Toliau seka „Svatováclavská 12˚“, šviesus nefiltruotas lageris ir tas pats putos kalnas, vos ne bronzinė spalva, ąžuolo kvapas ir maloniai maloniai kartus skonis. Aišku, kaltas Žateco apynys „červeňák“.

Tada man pateikiamas „Černé pivo pana Bruna 13˚“. Be reikalo, oi be reikalo jo neragavo prieš mane čia apsilankę Lietuvos blogerėliai iš „Tikras alus“. Kaip tikras, profesionalus žurnalistas išsiaiškinu, kad alus pavadintas pagal poną Bruną – tai yra pagal niūrią viduramžišką istoriją. Jau meniu giriamasi, kad šiam alui pagaminti buvo naudojami net keturi salyklai, ir tikrai – tas lengvas sausumas, tarsi iš ąžuolo statinės atėjęs kvapas ir skonis. Puikus juodasis alus.

Ir štai čia aš padariau klaidą.

Kurių galų po visos šios puikios Švento Vaclavo palaimintos klasikos, kurią už kandau šauniu obuoliniu štrudliu, man prireikė paragauti „specialo“, t.y. medaus alaus.

Medaus alus pasirodė esąs kvietinis su pridedamu šaukštu (barmenas prisipažino!) greičiausiai dirbtinio alaus. Ne tik čekų liūtui nuo perdėto saldumo pradėjo zvimbti smilkiniuose. Teko atsiskaityti ir patraukiau ieškoti antrojo brewpubo, vardu Moritz.

Ką gi, Moritzas pasirodė besąs toks rūsys secesiniame name Nešverova 2. Jei jau vasarą, tai aš jau rinkčiausi sedėti šalimais esančioje aikštėje prie Svobody bulvaro, kur hostinecas Moritzas turi savo skėtį ir staliukus.

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Aišku, viskas hostinece buvo labai miela pradedant nuo to, kad čia paduodama sriuba „česnečka jak ma byt“ („česnakinė sriuba kaip turi būt“), kad viduje nerūkoma, bet galima atsivesti savo mažuosius (suprask, gyvulėlius), kad galima užsisakyti ne tik ekskursiją, bet ir alaus virimo kursus (priėmimas du kartus per metus). Visur pabrėžiama, kad alus – „tik iš natūralių medžiagų“.

Pastebėta, kad daugelis restoranų Čekijoje, o ir apylinkinėse šalyse pastaruoju metu stengiasi sužaisti ir tokia nostalgiška korta. „Moritz“ meniu deklaruoja domėjimąsi Galicijos virtuve, todėl siūlo lenkiškus barščius, upėtakį ar žydišką „šoulet z husičky pro dva“, tai yra pupos su žąsų kepenimis, ruošiamos, kaip pabrėžiama, ne trumpiau nei parą.

Iš alaus buvo paduodamas Moritz 10° ir 12° bei Maisel 11°. Berods būna ir tamsaus alaus, pavadinto „Juodąja Terese“. Tai va, tas Maizelis – labai įdomaus karamelės žaismo – lengvo kvapo, korėtos putos, bet skambaus salyklo pustamsiame aluje pavyzdys. Moritzai, deja, man nepaliko jokio įspūdžio arba greičiau paliko jokį įspūdį.

Reziume? Olomoucas – puikus miestas, kuriame visai šalia gali sugyventi „seno čekiško tipo“ alinės, pagal kurių meniu atrodo, kad tik ką gretimame kambaryje įvyko skerstuvės ir sveiko maisto užeigos. Miestas, į kurį vis dar norėsis sugrįžti, nes jis, kaip Šv. Jonas Sarkanderis, taip ir neišdavė visų paslapčių.

>>>

Nežinau, ar jau paskleidėte alaus gerbėjams dar vieną “gerąją naujieną” iš Lietuvos alaus “slėnių”. O ji neprasta, netgi nepaprasta! PIRMĄ karta Lietuvoje galima įsigyti ir paskanauti belgisko “Oud Bruin” stiliaus alaus! Stiliaus, kuris yra gana [...]]]> TAD asocijuotas narys, alaus žinovas Linas Čekanavičius ir vėl stebina savo uosle, pirmas atrasdamas kas naujo Lietuvos alaus padangėje:

>>>

Nežinau, ar jau paskleidėte alaus gerbėjams dar vieną “gerąją naujieną” iš Lietuvos alaus “slėnių”. O ji neprasta, netgi nepaprasta! PIRMĄ karta Lietuvoje galima įsigyti ir paskanauti belgisko “Oud Bruin” stiliaus alaus! Stiliaus, kuris yra gana retas, netgi savo tėvynėje Belgijoje toli gražu ne visur randamas, ieškotinas specializuotose alaus parduotuvėlėse.

“Oud Bruin” – “senasis rudasis”- stilius yra istorinė paviršinės fermentacijos belgiško alaus klasika, išsiskirianti savo “saldžiarūgščiu” skoniu. Lietuvoje mes jau galime paragauti išties reprezentatyvaus šios stiliaus atstovo “Petrus Oud Bruin” (5.5 %): rusvai raudonos spalvos, kriaušėmis, švelnia vanile ir šviežiai keptos juodos duonos plutelės rūgštimi kvepiančio, ažuolo, mirkytų žalių obuolių bei karamelės skonių lydiniu gomurį stebinančio.

O štai ką apie šį alų rašė garsusis “beerhunter” Michael Jackson:

It is a complex brew, with a tannic aroma and a very smooth palate, with a clean, toffee-like maltiness, hints of chocolate, and cinnamon-dusted peers. (…) It is the reddish-brown, sweet-and-sour style of the West Flanders region. In the classic local procedure it is a blend of beers. The older part is matured for 20-24 months in huge horizontal casks that once held white wine and, before that, Calvados

(LČ pastaba: atrodo, kad šviesaus atminimo M.Jackson čia truputį sumaišė: tos ažuolinės statinės _iš pradžių_ buvo naudotos baltam vynui brandinti, o _po to_ (o ne prieš tai) kalvadosui.)

Dar reiktų pridėti (radau šitai aprašyta kitame šaltinyje), kad tam “blendui” naudojamas “jaunas” šviesus alus ir “senas” tamsus (tasai brandintas ažuole nuo 20 mėn iki 2 metų). Jau vien ši įmantri alaus gamybos procedūra daro jį vertą išskirtinio dėmesio!

Tačiau… tai alus ne kiekvienam skoniui: ragaujantys būkite pasirengę liežuvį įkirpsiančiai rūgštelei – betgi kaip maloniai gaivinančiai ir žadinančiai apetitą! Kita vertus, tai labai tinkamas alus įžangai į tokius klasikinius belgiškus “rūgštuolius”, kaip grynas lambic, Liefman’s Goudenband ar Rodenbach Gran Cru.

Matyt, jau pats laikas pasakyti, kur jį radau. Ogi prekybos centre “BIG”, kuriame pirmą kartą lankiausi vakar ir kuriame buvau maloniai nustebintas ten esančios alinės ir alaus parduotuvės kombinacijos, pavadintos “Beer Barrel”. Joje siūloma 10-12 pilstomo alaus -lenkiško, čekiško, vokiško, angliško ir kt. – pasirinkčių ir galimybė nusipirkti alaus buteliuose: angliško elio, vokiško, čekiško bei lenkiško lagerio, keli belgiški alūs. Tarp pastarųjų – ne tik “Petrus Oud Bruin”, bet taipgi “Petrus Blond”(6.6%) – “äbbey blond” stiliaus gintarinės spalvos ir mandarinų prieskonio elis. Taipgi jie tebeturi klaiskinį “La Trappe” trapistų elio rinkinį, kuris jau, deja, pamažu nyksta iš supermarketų lentynų…

Ir ne tik tai! Savo maloniai nuostabai čia aptikau “La Trappe Witte”, t.y. trapistų “blanche”(!) alų, pirmąjį ir kol kas vienintelį tokį pasaulyje! Prieš  kokius 3-4 metus buvau aptikęs šio unikumo 0.33 ltr buteliuką vienoje Briuselio alaus parduotuvėlėje – iš tų laikų atmintyje ir užrašuose išliko labai palankus įspūdis apie šį trapistišką belgiško “blanche/witte/wit” stiliaus variantą: medus su citrina, pušų sakai, kalendra…. O štai dabar jis jau Lietuvoje, ir dargi kitoks: ne 0.33, bet 0.75 su ažuolo kamščiu! Įdomu, koks šis trapistų “baltukas” bus pabrandintas butelyje keletą mėnesių?…

Susidomėjusiems – truputis praktinės informacijos:

• “Beer barrel” nepriima kortelių, turėkite su savimi grynų!
• Kainos – labai normalios:
  - “Petrus Oud Bruin”(0.33 ltr) ir “Petrus Blond (0.33 ltr) – po 4.29 Lt,
  - “La Trappe Witte”" (0.75 ltr)- 11.99 Lt (akcija)
  - Angliski bei skotiski eliai & stautai: 4.99-5.45 Lt uz 0.5 Ltr

Alaus Viktorina @ ALAUS NAMAI
Data: 2010 m. Balandžio 14 j.
Laikas: 18:30 – 21:05
Vieta: Alaus Namai, mažoji salė

“Net keturiasdešimt kaštonų plačių / Parko alėjose šlama kartu
Kai kam su drauge / o kai kam su draugu / Čia pasėdėti smagu.”

Taip dainuojama populiariame Nijolės Ščiukaitės ir “Estradinių melodijų” šlageryje. Gera daina, iškart ją prisiminiau, kad gavome Kalnapilio atstovų laišką su maloniu siūlymu padegustuoti ir aprašyti jų naująjį produktą. Mandagiai atrašėme, [...]]]>

“Net keturiasdešimt kaštonų plačių / Parko alėjose šlama kartu
Kai kam su drauge / o kai kam su draugu / Čia pasėdėti smagu.”

Taip dainuojama populiariame Nijolės Ščiukaitės ir “Estradinių melodijų” šlageryje. Gera daina, iškart ją prisiminiau, kad gavome Kalnapilio atstovų laišką su maloniu siūlymu padegustuoti ir aprašyti jų naująjį produktą. Mandagiai atrašėme, ir jau po kelių dienų Tikro Alaus draugijai buvo pristatyta dėžutė naujo Kalnapilio alaus, kuris, kaip jau turbūt ir supratote, vadinasi „Kaštonų“. Tad kaip toj dainoj, susidarė proga smagiai pasėdėti kartu.

Pirmiausia, norime pasveikinti Kalnapilį už drasią ir atvirą iniciatyvą pademonstruoti savo naują alų blogerių bendruomenei, kuri, prisipažinkim, iki šiol gan kreivai žiurėjo į didžiųjų gamintojų masinę produkciją. Tai, kad alus buvo be baimės atiduotas degustuoti bei nuomonei laisvai pareikšti alaus entuziastams, kurie ir šilto ir šalto, ir kartaus ir rūgštaus yra ragavę bei žodžių į vatą nevynioja, yra geras liudijimas, kad toks didelis bravoras kaip Kalnapilis atsigręžia į vartotoją ir yra galbūt pasirengęs kažką įdomaus ir naujo pasiūlyti.

Na tad eikim prie esmės.

Vartom butelį. Atpažįstama Kalnapilio etiketė su alas pavadinimu ir užrašu – „Tamsusis alus Ale beer“. Aha, tai nejaugi Kaštonų alus – ne lageris?. Nejaugi sulaukėm bene antro bandymo iš Lietuvos didžiųjų bravorų pristatyti visuomenei elį? Įdomu įdomu. Jau vien už tai reikia siųsti sveikinimo telegramą alaus daryklai. Tik… Man tai tas „Tamsusis alus Ale beer“ nepatinka. Na jeigu tai elis, tai ir užrašykim, kad elis. Manau reikia grąžinti šitą alaus rūšies pavadinimą į oficialią lietuvišką aludarių terminologiją. Juk visi dar kažkada knygose skaitėm, kaip Robinas Hudas elį gėrė -vadinasi, leidžia redaktoriai tokį žodį vartoti. Tad tegu visi gėrėjai žino, kad alus lageris nelygu alui eliui. Ir daugiau informacijos bus, ir vartotojas išmoks daugiau, o ir gamintojai galbūt labiau pradės varžytis elį gamindami. Kaip jūs manot?

Laikas atkimšti butelį ir įpilti į taurę, pažiūrėti, ką čia turim.

Taip iš tiesų, pavadinimas ir informacinė etiketė ant butelio nemeluoja. Alus prinokusių kaštonų spalvos, skaidrus. Puta akivaizdžiai ne lagerinė. Nėra labai ilgai besilaikanti, tačiau malonaus tirštumo, smulkiai korėta. Alus ant akies gražus pažiūrėti.

Uodžiam.

Pirmiausiai ir stipriausiai juntamas tradicinis lietuviškam tamsiajam alui būdingas karamelinio salyklo aromatas. Bandau užuosti apynius, bet nesiseka. Kažkur tolumoj šiek tiek duonos, šiek tiek uogienės kvapo. Nieko ypatingo. Tradiciška. Kaip eliui galėtų būti geriau.

Na paragaukim.

Iš pradžių dėl nemažo angliarūgštės kiekio pagalvojom, ar tik neapsigavom, ar tik nebus lageris. Bet ne. Alui taurėj pakvėpavus, atsiskleidė skonio kreminė tekstūra, išnyko tas pirmas sausumo įspūdis. Nepasakytum, kad labai gilus skonis, tačiau alus nėra lėkštas. Nepasakytum, kad skonyje kas nors labai pirmauja, gan gerai subalansuotas. Na tik gal, tas skrudintas salyklas nori išsišokt. Galėtų jam būt kokia atsvara. Poskonyje tuomtarp – nieko ypatingo. Gal lengvas rūgštumas jaučiamas, bet greit išnyksta. Ant etiketės parašytas tvirtinimas, kad skonis “turtingas” – ne visai pagrįstas.

Alus vidutinio stiprumo – 4,8 %, tad bokalas neturėtų prailgti. Įsivaizduojame, kad gerai atgaivintų vasarą.

Išvada – visai malonus lengvas alus, kuris galėtų pretenduoti į „session beer“, alaus, kurio tikslas pabendrauti, o ne išgerti, kategoriją. Kaip visam lietuviškam alui trūksta akcento į apynius, skonio balansas – ne per sudėtingas. Pagyrimai už spalvą, minusas už ne per sudėtingą aromatą ir tą standartinį salyklo pirmąjį kvapą. Šiaip manau visai vykęs pirmasis bandymas, linkėtumėm, kad gamyba nebūtų nutraukta po kelių partijų. O jei atsiras pilstomo, tai gal bus proga pagirti dar kartą.

Beje, internautams skirtas ir pačio aludario pasakojimas apie alų, kas irgi yra maloni naujovė. Prasikasus per reklaminius apdarus ir užuolaidas, iš pačio aludario Ričardo Barakūno pasirodymo vaizde sužinome, kad iš pradžių “Kalnapilis”  bandė net 10 alaus rūšių, iš kurių buvo atrinkti 3 “kandidatai” – matyt, pretenduosiantys, į nuolatinę gamybą. To labai reiktų linkėti nors vienam eliui. O kol kas ir toliau “Facebooke” kviečia provincijos reklamininkų išgalvotas šūkis “Kaštonizuokis”… Kodėl ne “išbandyk ir pamėk elį?”.

Įdėjome ir paskutinę pastraipą, nors ir ne visai aišku buvo, ar čia tik [...]]]> Šįkart mūsų žurnale svečiuojasi asocijuotas “Tikro Alaus Draugijos” narys Evaldas. Jis ką tik grįžo iš Baltarusijos, kupinas įdomiausių istorijų ir dar su pilna dėžę tikro baltarusiško ir lenkiško alaus! Ačiū Evaldui, ir malonaus skaitymo – o gal net greito apsilankymo pas kaimynus.

Įdėjome ir paskutinę pastraipą, nors ir ne visai aišku buvo, ar čia tik mums pasiguosti norėjo ar su visais pasidalinti.

- – -

Prieš vyksdamas į Minską, nedaug turėjau laiko naršyti internete baltarusiško alaus paieškoms. Kolegos, ten dažniau besilankantys, labiau vertina vietinį šnapsą ir apie vietinį alų išskyrus pramoninius “grandus” Krynica, Alivarija ir Lidskoje pivo nieko daugiau nežino. Tad atvykęs elgiausi paprastai – klausiau vietinių “gdie tut u vas možno vypit chorošego piva?”

Alaus dama. Fotografija Evaldo, prasta, nes iš mob. telefono.

Pačioje pirmoje maisto parduotuvėlėj aptikau vadinamą “пивнaя заправка” (“alaus užpildytuvė” – red. vert.) su keturiom rūšim man negirdėto gyvo alaus “Beaver”, pilstomo i plastikinius butelius. Tai vieną rūšį “Biver svetloje nefiltrovanoje” ir paragavau tose pačiose patalpose esančiame bufete.  Kaina – nepigi kaip pilstomam alui išsinešimui – apie 7 litus už litrą, bet skonis maloniai nustebino, sakyčiau nepanašus į nei vieną Lietuvoj ragautą. Anot gamintojų, tai alus ilgai gaminamas, trumpai saugomas ir “приносит море удовольствия” – sunku išversti teisingai. Vėliau grįžęs paskaičiau,kad tą alų sukūrė samdytas vengrų kilmės aludaris iš Bavarijos. Daugiau info apie Beaver – jų svetainėje , kur atvirai parašyti visi kabokai, restoranai bei prekybiniai taškai, pilstantys jų alų.

Beklausinėjant vietinių, kokie šeši iš septynių paminėjo “Rakovski brovar” restoraną su nuosava alau daryklėle, tai dar tą patį vakarą su kolegom apsilankiau ir ten. Nusiteikę alui buvom rimtai, tai paragavom visas jame pilstomo alaus rūšis – “Grašovoje”, “Pilzenskoje”, “Pšeničnoje” ir “Starovilenskoje”. Pirmojo alaus skonio neprisimenu – matyt atitinka savo pavadinimą, o visi kiti buvo puikūs. Ypatingai patiko Starovilenskoje – vien pavadinimas ko vertas, tamsus alus turtingo skonio “neperspausta” karamelės bei aromatų. Admininistratorius sakė,kad jie verda dar bent devynias alaus rūšis, bet tik pagal užsakymą, restorane pilstomos jau paminėtos. Daugiau info www.brovar.by, dar reikėtų pasakyti gerų žodžių apie malonų ir “raukiantį” apie alų aptarnaujantį personalą bei maistą.

Iš daugybės ragautų užkandžių primygtinai rekomenduočiau kiaulės ausis su pupelėm – super, nors nesu kiaulės ausų mėgėjas, nieko panašaus anksčiau nebuvau ragavęs. Tinkama tokiai vietai aplinkai,  romansus grojantys  4 muzikantai (gitara, saksas, bosas ir neprisimenu koks instrumentas) vaikščiojantys aplink stalus, žodžiu vieta tikrai verta tikro alaus žemėlapio. Jeigu svarbu kaina, tai bokalas apie 10lt.

Kitą vakarą buvome vietinių išgirtame “Traktir” Pobiedilej prospekte, tai ten galima eiti kai ieškai kitko, pvz. susipažinti su vietinėmis “damomis”. Programa su kankanais bei rusiško popso daininikais, patiko vienišas akordeonistas pasibaigus vakaro programai vaikščiojantis aplink stalus ir dainuojantis rusiškas karines dainas bei išėjus iš traktieriaus vietinis poetas už 20’000 baltarusiškų rublių (20lt) kuriantis eiles special for you. Labai ilgą parašė, gaila sunkiai įskaitomas, kažkas apie kosmonautus…

Iš alaus tai ten rekomenduočiau Alivarija kvietinį, kitkas neišsiskiriančio skonio didžiųjų daryklų, bet kokiu atveju šita vieta ne alaus mėgėjams, o labiau pažinti vietinį vakarinį gyvenimą ir t.t. Alaus gerti geriau dar kartą nueiti į Rakovski brovar, pasirodo jie ten įvairių salių turi – “Alaus”, “Medžiotojų” ir “Sportininkų”. Arba pažiūrėt internete, kur artimiausias Beaver pilstantis taškas.

Reziumuojant, gyvas alus Baltarusijoj labai populiarėja, teisėtai užima vis tvirtesnes pozicijas vietinėje alaus rinkoje, pastebima aludarių kova pardavinėjant savo alų kuo išradingiau. Išvažiuojant užsukus į didžiausią pakeliui pastebėtą supermarketą, buvau priblokštas, kai pamačiau stovint vidury prekybinės salės tokią nemažą “spintą” su dviem kranais bei dama, kuri pilsto pasirinktą alų į plastikinius butelius. Netgi paragaut įpylė į puoduką va. Visai neblogas, gamintojas save vadina “Bierbank”, keistas man toks pavadinimas, buvo dvi rūšys šviesus ir tamsus, rekomenduočiau šviesujį. Ant maišelio parašyta, kad pagaminta UP Archifakt pivovarnia “Pivnoj bank”. Žodžiu visai linksma toj Baltarusijoj, visai netaip kaip pas kitą kaimyną Lenkiją, kur važiavome sekančią savaitę. Ten ieškant kažko ne Žyvec, Warka ar Lech reikia pusę Gdansko pereiti.

Sėkmingai pravažiavus sieną su visu alum penktadienio vakarą sustojome pakeliui “Alaus namuose” išlenkt po bokalą už gerą kelionę ir “užsirovėm” ant kažkokios baisios diskotekos. Čia kas? Keičiasi konceptas? Naujų dūšių gaudymas? Visiems geras nebūsi, reiktų informuoti tada skelbimu ant durų, kad tipo šis vakaras neroko ir nemetalo, o bus kvaila muzika. Nusivyliau – važiuosiu pas Valentą kitąkart, gaila kad tik vieną bokalą galėjau išgert, būčiau tą patį vakarą kitur nuvažiavęs dūšią nuramint. Ir noriu atkreipt kitų barų savininkų dėmesį – turėk gero alaus, tai bet kokį š… gali grot bet kokiu garsu, vistiek žmonių bus. Tik ar ilgai nežinau.

- – -

Our guest writer Evaldas visits the last dictatorship of Europe which in terms of beer selection, turns out to be quite democratic. You can buy unpastheurised craft beers in many places in Minsk, including “beer filling stations” installed in food stores. Our author recommends “Beaver” beer, crafted by hungarian brewer from Bavaria. More about it and its serving locations – on their website beaver.relax.by. Another recommended place is “Rakovski brovar” – microbrewery-restarant, serving 4 sorts and brewing another 9 sorts by special requests. All in all, craft beers are becoming more popular in Byelorussia and it makes the country worthy to be put on a thirsty traveller’s map.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei [...]]]> Paskutiniame praėjusių metų „Tikro alaus“ draugijos susirinkime ne tik aptarėme prabėgusias šių metų dienas bei tam tikrus ateities planus (dar per anksti apie juos skelbti), bet ir ragavome alų.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.

Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.

Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.

“Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.

„Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.

„Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.

Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.

O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.

„Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.

Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.

Ačiū Gundai, apseilėjau visą klaviatūrą.

- – -

Penktadienį iš darbo išeinam anksti ir miname dviračiu tiesiai į traukinių stotį. Turime didelių planų – mažame Bodegraven miestelyje esanti alaus darykla Brouwerij De Molen organizuoja [...]]]> Gundas, mūsų asocijuotas draugijos narys Olandijoje, vėl svečių rubrikoje su karštu reportažu iš mini-maxi alaus festivalio… geri dalykai vyksta mažuose miesteliuose!

Ačiū Gundai, apseilėjau visą klaviatūrą.

- – -

Penktadienį iš darbo išeinam anksti ir miname dviračiu tiesiai į traukinių stotį. Turime didelių planų – mažame Bodegraven miestelyje esanti alaus darykla Brouwerij De Molen organizuoja tarptautinį alaus festivaliuką. “Malūno” aludariai yra vieni įdomesnių Olandijoje – jie neverda diena iš dienos to pačio alaus, jie eksperimentuoja, plačiai laviruodami tarp europietiško konservatyvumo ir amerikietiško tradicijų nepaisymo bei “bigger is better” ekstremumų. Tikriausiai ne veltui ši darykla karaliauja ratebeer.com olandiško alaus top penkiasdešimtuke. Bet tai dar ne viskas – ten žada dalyvauti žymieji Danijos eksperimentatoriai Mikkeller, tradicinio skandinaviško alaus atstovai iš Švedijos Närke Kulturbryggeri, gerai žinomi belgų De Struise Brouwers, keletas mažų olandų daryklų ir niekada negirdėta Revalation Cat iš Italijos (?!). Jei to negana, turėčiau paminėti, kad dauguma daryklų čia ruošiasi pristyti labai retas arba visiškai niekur nematytas savo alaus versijas.

Brouwerij De Molen alaus darykla ir restoranas, įsikūrę tikrame malūne, pasitinka kuklia laikina palapine ties įėjimu ir būreliu ant šaligatvio stovinčių bei alų gurkšnojančių žmonių – tai nėra labai įprastas vaizdas Olandijoje. Viduje vietos nedaug, žmonių pilna, nors jų skaičius ir nėra didelis. Renginio atmosfera nė kiek nepanaši į tarptautinio alaus festivalio – labiau primena mažą miestelio šventę su nebūdingai dideliu alaus pasirinkimų. Už 10 eurų įsigijame privalomą ir negrąžinamą 200ml festivalio stiklinaitę bei 5 kuponus (alus kainavo nuo 1 iki 2 kuponų).

Buvo penktadienio popietė, todėl nusprendžiau pradėti renginį kažkuo gaiviu. Tai nebuvo lengva užduotis – pats lengviausias festivalio alus buvo gal 7% stiprumo, daugumos kitų alų stiprumas sukosi apie 10%, o pats stipriausias siekė net 17.5%. Pradėjau festivalį nuo belgiško rūgštaus elio Struise Dirty Horse – gaivus pusiau laukinės fermentacijos alus, šiek tiek smirdantis arkliu :)

Toliau sekė rūkytas olandiško bok stiliaus alus, Struise Cuvée Delphine imperinis stoutas ir labai stipriai rūkytas švediškas Närke elis… Tarp visų stiprių ir dar labiau tamsių alų, mano draugas atrado, švelniai tariant, gaivinantį Mikkeller Super Sour Kriek - ekstremaliai rūgštų, man asmeniškai ant negeriamumo ribos balansuojantį, šiek tiek vyšninį alų.

O aš atradau olandišką Emelisse Double IPA, klasikinį amerikonišką stipriai apyniuotą elį. Tuo labiau, kad kainavo jis tik vieną, o ne du kuponus.

Festivaliukas, prasidėjęs kaip lokali mažo miestelio šventė, po truputį įsivažiavo. Vis daugiau aplinkui girdėjosi sodraus angliško ir amerikietiško alaus turistų akcento – vietiniai olandai jau nebesudarė daugumos. Publika buvo įvairi – nuo besilinksminančio jaunimo, tėvų su beropojančiu ant grindų mažylių iki “alaus akademikų” nešinų išbraukytais alaus rūšių sąrašais ir besižyminčių alaus ragavimo pastabas. Organizatoriai buvo šiek tiek nuvargę, bet anot jų festivalis pranoko geriausius lūkesčius.

Pačius stipriausius alus nusprendėme pasilikti pabaigai. Pirmas iš jų - 16.4% stiprumo De Molen IJsbock. Kaip tokiam stipriam alaui gerai paslėptas alkoholis, bet tuo pačiu kažkur paslėptas ir skonis. Saldus, bet norisi kažko daugiau. Deja, jau nebespėjau paragauti “sausai apyniuotos” šio alaus versijos. Ir paskutinis, stipriausias alus festivalyje, 17.5% stiprumo Mikkeller Black man asmeniškai įsimintino įspūdžio irgi nepaliko – tiesiog labai stiprus, gerai padarytas stout‘as. Tikriausiai po tokios per vakarą išragautos alaus skonių jūros buvo sunku jau ir vertinti – įsimenami tik labiausiai išskirtiniai.

Festivalis buvo puikus. Smagu, kad mažame festivaliuke dalyvavo ne tik
vietiniai aludariai, bet ir žinomi svečiai iš tolimesnių Europos
kraštų. Nemanau, kad dalyvavimas jiems atnešė finansinę naudą. Bet
panašu, kad šiame renginyje tai nebuvo svarbiausia.
Ir pabaigai – festivalio įspūdžiai pačių organizatorių akimis
http://www.brouwerijdemolen.nl/index.php/en/beerfestival/bbf-2009-report.html.

- – -

Our friend Gundas reports from a small international beer festival held in dutch Bodegraven’s windmill-come-brewery “Brouwerij de Molen”, presenting some rare brews including such monsters as Mikkeller Black (17.5%) and De Molen IJsbock (16.4%) as well as other no less intriguing concoctions – skunky wild Struise Dirty Horse, smoked dutch “bok” Struise Cuvée Delphine and heavily smoked Swedish Närke ale, and Mikkeller’s plastic-melting Super Sour Kriek. Great festival, great beers, great things happening in small towns!

Bremeno miestas yra tiesiog pasidavęs “Beck’s” alaus manijai. [...]]]> Pasidavęs kelionių aistrai, aš išlipau iš Ryanairo lėktuvo laisvajame Brėmeno mieste.  Jis pasitiko mane širdingai, specialiai mano atvykimui (juokauju žinoma) 974 kartą  surengęs kasmetinę mugę  “Ischa Freimarkt” ir specialų miesto paradą,  kuriame žygiavo visi miestelėnai, o priekyje miesto simboliai Asilas, Šuo ir Gaidys mėtė į publiką saldainius.

Isha Freimarkt

Bremeno miestas yra tiesiog pasidavęs “Beck’s” alaus manijai. Jai gali prilygti nebent žaliai-balta meilė “Werder” futbolo komandai. “Beck’s” butelius, kurie sudaro bene trečdalį viso Vokietijos alaus eksporto ir tuo labai džiaugiasi koncernas “InBev”, puošia šio Šiaurės Vokietijos miesto herbas – baltai raudonai šachmatiškai padabintas raktas. Negana to, berods būtent čia prasidėjo visa ta velniava iš serijos skaidrūs buteliai, alus-su-žaliomis-citrinomis, alus-su-žaliąja-arbata, kolabier ir t.t., tačiau brėmeniečiai visa tai, atrodo, priima labai ramiai ar net su entuziazmu. Siurbčioja iš tų savo 0,3 buteliukų alų šaltyje ir tiek… Gal tikrai tame “Beck’s” kažkas yra?

Visą tai galime išbandyti miesto aludėse, kur pateikiamas “Beck’s”, o tiksliau “Haake Beck” (C.H. Haake Brauerei ir Beck & Co susijungė 1981-ais) arsenalas, įpilamas į 0,2 l; 0,4 l ir vidurio mėgėjams į 0,3 l taures, papuoštas tuo gražiu “musmirės” popierėliu alaus lašams sugerti.

Foto: thoth188 / CreativeCommons

Kavinėje “Casablanca” ragavau “Haake-Beck Kräusen” – to eine naturtrübe, norddeutsche Bierspezialität – cloudy lagerio kvietinio drumstumu, su riešutų sviesto prieskoniu bei kiek uogomis karstelėjusiu atoskoniu, kas išplėšia šį alų iš pilsų dominijos, ir paverčia specialiu momentu tegu esančiu ir po koncerno brendu. Kitos rūšys “Haake-Beck Pils”, “Haake-Beck 12″ (dvanactka futbolo fanams ir pankams!) ar “Vitamalz” (gira!) nebuvo tokios ypatingos, nors ir galima sakyt klasikinių klasikinės. Įdomu tai, kad Brėmeno aludėse populiaru turėt ir čekišką alternatyvą, pvz. Staropramen Černy ar Budvarą.

Bet aišku aš esu “Tikro Alaus” žurnalistas, ir man pažinties vien tik su “Haake-Beck” neužteko. Šniūro (Shnoor) kvartale susiradau gyvo alaus daryklą “Schüttinger“. Ankstyvą rytą rinkosi tik pirmieji turistai ir mugei pasiruošę vietiniai, pavyzdžiui solidaus amžiaus vyrukas rankoje “už pavadėlio” laikantis katę-balioną su priklijuotomis popierinėmis kojomis. Mūro rūsyje šis mikrobravoras įsikūrė berods tik 1990, ir buvo galima apžiūrėti kiek į “Avilio” panašią įrangą – tamsoje žalia lempele mirkčiojo vario talpos. Iš karto užsisakiau paragauti visas tris čia verdamas alaus rūšis, nes ketvirtosios pavadinimas buvo kolabier, tai suvokiau kad man jos nereikia.

Schüttinger bravaludės katilai. Foto: Eric The Fish / CreativeCommons

Rusvaplaukė padavėja netruko išpildyti mano užsakymą “alles aber bitte kleine“, ir prieš mane išsirikiavo “Schüttinger Dunkell” (5,1 ABV), “Schüttinger Alster” (5,8 ABV) ir tai, ką aš laikiau “Schüttinger Helles”. Taigi apie viską šioje alinėje iš eilės. “Dunkell” turėjo labai silpną kvapą, tačiau tamsios eee kolos spalvą, su giliu kandžiu ąžuolo skoniu ir lengvu giliu poskoniu. “Alster” daug greičiau pajutau apynius, sumišusius su duona, gira paspalvintu pilnumu. Pabaigai pasilikau lengvą, bet nežinau kodėl.

Tačiau pižonas uodžiu aš tą mein “Hell” ir ten pilnas spektras citrinų kaip iš limonado. Pirmasis gurkšnis ir neliko abejonės šaunioji Rotkopf man sutaisė tikrą radlerį, t.y. prašoma-neprašoma šviesų alų sumaišė su “Sprite”. Ir ne man vienam, kaip vėliau įsižiūrėjau – iš tikrųjų ima ir maišo prie baro, gal ir be piktų kėslų, gal net priešingai! Štai tau ir vokiškas vaišingumas – nori gaivos, gausi gaivą! Kadangi “spraito” neapžvelgiame, nieko negaliu pasakyt apie šios alaus daryklos pasiekimus daugiau.

Jei gyvo alaus darykla “Schüttinger” yra lengvai randama, tai antroji Brėmeno (becks-becks-haakebeck-warsteinner-haakebeck-haakebeck-bitburger-becks-haakebeck-becks) alternatyva, arba “Borgfelder Landhaus” – ten reikia važiuoti iki paskutinės tramvajaus stotelės ir dar paeiti už kanalo (arba jei automobiliu tai į Grigiškes). Tik miestelis vadinasi Borgfeld, bet iškart į jį patekus matosi didelė užeigtrobė (turbūt aš pirmas išradau šį žodį, ar ne?).

Pats pastatas yra gana įdomus – priekyje jo yra krašto restoranas su sočiomis porcijomis, viduryje variu žvilga darykla, o gale yra didelė erdvė šokiams – tiems kur virš 50m su arbatėle ir riestainiais tuo metu kai aš buvau (sekmadienio popietę) ar “electro rave” kitiems (matyt, penkt/šeštadieniais). Alų man pristatė pati ponia savininkė, deja, įspėjusi, kad porterio virimas išsemtas, o deja winterbock dar nepradėtas. Norintieji alų gali išsinešti ir užkemšamuose 10 l stikliniuose ąsočiuose, vėlgi panašiuose į kadaise “Avilio” turėtus.

Rami priemesčio "Landhaus" nuotaika

Taigi… “Borgfelder Urtrüb” (4.8 ABV) ir “Lilienthaler Dunkel” (4.8 ABV). Pirmasis tai šviesus alus su itin stipriau puta, savo drumstoje spalvoje sklepiantis grūdų, juodojo pipiro, lazdyno, obuolio, žolės skonius. Lilentalio (kiek supratau, gretimai esančio miestelio) tamsusis pasižymėjo stipriu karamelės kvapu, aštriu vos ne iki ekstremumo skoniu bet gaivia užbaiga. Kirsdamas prie to pateiktą dešrelę ir riestainį, nesigailėjau čia atvykęs.

Reziume…? Jei dvigubai tamsus alus kažkiek gal geriau skambėjo Šniūre- Senamiestyje, o kažkiek gal geriau Zwickel/Keller pavyko aludariui Brėmeno Garliavoje. Bet į Šiaurės Vokietijos sostinę turi atvykti susitaikęs su tokia reklamos teisybe. Juk mes siekiame vieno – pajusti skirtumą, ar ne:) ?

- -

Thanks for photos shared under CreativeCommons license: Eric The Fish / CC BY 2.0, and thoth188 / CC BY-NC-SA 2.0.

Šitą postą dedu turbūt labiau dėl to, kad pasidalint spalvinga butelių nuotrauka, nes to vakaro, kai staiga iškrito ankstyvas sniegas, jau nelabai pamenu. Šitą smagią dovanėlę-degustaciją iš Danijos mums suteikė mielas bičiulis Ilja, kuriam didžiai dėkojame. Rinkinys gan eklektiškas, atrinktas beveik be kriterijų, todėl buvo dar įdomiau.

Tiesą sakant lūkesčių kartelė, paragavus daniško [...]]]>

Šitą postą dedu turbūt labiau dėl to, kad pasidalint spalvinga butelių nuotrauka, nes to vakaro, kai staiga iškrito ankstyvas sniegas, jau nelabai pamenu. Šitą smagią dovanėlę-degustaciją iš Danijos mums suteikė mielas bičiulis Ilja, kuriam didžiai dėkojame. Rinkinys gan eklektiškas, atrinktas beveik be kriterijų, todėl buvo dar įdomiau.

Tiesą sakant lūkesčių kartelė, paragavus daniško Mikkeller alaus, gan aukšta. Šiame rinkinyje tokių ryškių gal ir nebuvo, tačiau keletas tikrai verti paminėjimo. Man prie to pirmo sniego bene labiausiai patiko Bryggeriet Refsvindinge “Mors Stout” (5.7%), angliško stiliaus stautas, kiek neįprastai švelnus ir minkšto, kone pieniško saldumo;  Gourmetbryggeriet FinAle (7%) – čia danai jau pažodžiui kopijuoja amerikiečius – tai tiesiog American IPA būdingas, gaivių citrininių apynių šuoras (jų norėtųsi dar daugiau); ir Norrebro Bryghus – savo minimalistinio dizaino buteliu tiesiog rėkiantis kokybę, tačiau tik pakutenantis liežuvį šampanine angliarūgšte ir maloniu, bet visai lengvučiu skoniu. Pasirodo, tai cream ale.

Dar pora ar trejetas kitų turėjo šokoladinius charakterius, kuris tačiau iki galo nė viename nesuveikė – ypač tai ryšku Carlsberg premium linijos Jakobsen Brown Ale – jame atrodė, kad šokoladas ir alus niekada nesusitikę, taip ir nuėjo kiekvienas savo keliais.

Įvirstame [...]]]> “Nepasterizuoto alaus? Nėra nepasterizuoto alaus – dabar visą alų pasterizuoja!”, – geranoriškai man nori padėti karoliais pasidabinusi pardavėja iš Suvalkų parduotuvės, kurios pavadinimas verčiamas kaip “Rojus”. Bet ir aš nepėsčias. “O ar neturite parduotuvės, kuri vadintųsi “Alkoholių Pasaulis”? “Yra tokia”, – numoja ranka į konkurenciją suvalkėnė. “Anapus Konopnickos aikštės, prie gėlių kiosko…“

Mozūrų kraštas slepia daug siurprizų

Įvirstame į parduotuvę “TiM” (Krótka 6) ir ieškome ten retenybių. Parduotuvė atitinka “viso pasaulio” koncepciją – čia gali rasti visokio vyno ir alaus – nuo japoniško iki lietuviško.  Pirmasis į akį krenta tamsusis alus “Warmiak” (ABV – 6,5%), kurio yra likusi, atrodo, tik dėžė. Na, ir gerai, nes jo šviesiojo brolio “Mazur” likusi tik kaina – jį ragausime kitą kartą, kai lyginsime gyvą / retesnį šviesų alų iš Lenkijos.

“Warmiak” pagamintas Olštyno bravore kažkam pasirodžiusiu patraukliu “Kormoran” pavadinimu. Puikiai plečiasi puri ruda kepurė, bet korėta, greitai nykstanti. Šokolado juodumo aluje dominuoja karamelinis salyklas su slyvos, mėlynių poskoniais, beveik visai užgožiantis apynių žaismą. Kitų ekspertų nuomone, neišvengta cukraus, ką lyg ir patvirtintų kiek neproporcingai aukštokas kaip “grynai juodajam”  alui stiprumas. Tačiau ūsuotas ant statinės išsiskėtęs Varmijos aludaris etiketėje tik šypsosi ir neatskleidžia teisybės.

Čia darome truputį ekskursą į šalį ir pristatysime du alus, įgytus “lietuviškame” “Kaufland” supermarkete (Kowalskiego 2). Tarp visokių “vojakų”, “van purų” ir “harnašių” (t.y. “blindų”:) suradome bene brangiausią pasiūloje lenkišką alų, pagamintą darykloje “Amber”, esančioje netoli Gdansko.  Čia sukurtas “Grand Imperial Porter” (ABV 8%) ant etiketės giriasi kavos ir šokolado, kartumo ir saldumo deriniu. Iš tikrųjų,  juodos kavos spalvos porteris – plati, srauji puta neleidžia skubėti – nusileidžia nei per anksti, nei per vėlai. Degintas salyklas ir subtili apynių kombinacija porteryje kuria originalų derinį – “Amber” aludaris tikrai sukūrė gryną kartsaldį ar saldkartį skonį, jei tik toks derinys turi prasmę… Bet kas pažadėta ant etiketės – ištesėta!

Negalime nepaminėti ir alaus, kurio nėra nuotraukoje, tačiau jis taip mums patiko, kad pagal jį pavadinome netgi visą straipsnį. Tai tame pačiame “Amber” bravore gaminamas šviesus alus “Zlote Lwy” (ABV 5,6%). Pradžioje prisistatantis stipriu salyklo ir apynių kvapu, priminusių Kauno “Pilies” ir standžia puta, vėliau pasižymi bohemiško kartumo skoniu sumišusiu su poledyniniu gaivumu. “Auksiniai liūtai”, nors ir brangesnis už vidurkį, puikus ir įdomus alus.

Na bet sugrįžkime į paveiksliuką ir toliau matome dar vieną porterį, šį kartą iš daryklos “Krajan” kažkur Kujavijoj – Pamaryje (tame nelietuviškame Pamaryje, t.y. Pomeranijoje – aut. past.). “Krajan Porter” (ABV 9%, bet sausų medžiagų kiekis 18,1%) – šlapio asfalto spalvos, labai lengvo netgi galima būtų sakyti skystokai-vandeningo kaip (Baltijos?) porteriui priklausytų skonio, nors ir su dinamišku uogų poskoniu. Tikrai įdomus alus, sumaniai maskuojantis savo stiprumą, gal todėl leidžiantis sau užsidėti vaikystės šachmatų lentoje matytą karūną.

Be abejo visi norėjo paklausti, ką turėtų reikšti paskutinis eilėje išrikiuotas “Kama Sutra” alus (ABV 5%), gaminamas Čenstakavos (ten pat kur 1655 metais pasirodė ir nuo švedų antplūdžio miestiečius apgynė Juodoji Madona) mažoje darykloje GAB pasirodė esąs… elis.  Pasirodo GAB ir specializuojasi tik aukštutinės fermentacijos alų gamyboje. O kadangi Lenkijoje elių irgi beveik niekas nedaro, galima sakyt, kad tai buvo geriausias Lenkijos elis, tegu ir be papildomo poveikio.

Na zdrowie i do następnego!

Kaip ir pernai, šios vasaros pabaigoje pamario pelkynuose su talka pririnkom maišą viržių žiedų ir išvirėm naują senovės vikingų ir škotų mėgto alaus versiją. Pernykštis bandymas pasirodė per silpnas įvairiais kampais, tad šiemet gerokai pakeičiau receptą, mostelėjau gerai paskrudintų salyklų – suteikt šiek tiek kartumo, lengvai apynių – tiek kad nepermuštų viržių, [...]]]>

Kaip ir pernai, šios vasaros pabaigoje pamario pelkynuose su talka pririnkom maišą viržių žiedų ir išvirėm naują senovės vikingų ir škotų mėgto alaus versiją. Pernykštis bandymas pasirodė per silpnas įvairiais kampais, tad šiemet gerokai pakeičiau receptą, mostelėjau gerai paskrudintų salyklų – suteikt šiek tiek kartumo, lengvai apynių – tiek kad nepermuštų viržių, ir kviečio – pagerinti putai ir alaus “kūnui”.

Minėtos medžiagos rezultate neblogai atliko savo paskirtį, 5.6% stiprumo alus buvo gardus ragauti ir rasti giros, riešutų, duonos skonių, skrudintas ruginis salyklas davė rūgštesnį charakterį, kuris gerai derėjo su švelniu vaistažolių medaus aromatu ir ilgokai išliekančiu, sausoku, netgi kiek “mediniu” viržių skoniu. Alų ragavusieji TA draugijos nariai puikiai j įvertino, ir prašė dar – kuo ir džiaugiuosi.

Spėliojantiems, kas nutiko kitam eksperimentui – derliaus alui – galiu nuraminti – jis jau senai sėkmingai išragautas “Marių burių” regatos, į kurią su visu alaus kegu papuoliau kiek netikėtai, metu. Beje, atmosfera ir publika buvo tikrai puiki, o muzikinė-kultūrinė dalis, kurioje vienu metu dalyvavo kokie 15 “bembų” (tokie būgneliai) – tiesiog superinis energijos pliūpsnis.

Tačiau derliaus aluje aš pasigedau tokio pat stipraus apynių “spyrio”. Jo visiškai tikėjausi, į 25 l katilą suvertęs kibirą ką tik nurinktų, prie sodybos augančių, stiprų aromatą skleidžiančių apynių. Gavosi 6% stiprumo skystas (tačiau ne gryno skaidrumo) gintaras su įdomiu, švelniai aitroku apynio žaismu lipnaus ir saldaus gurkšnio uodegoje. Kas ragavo nebrokijo ir netgi džiaugėsi. Alus ir burės kažkaip gerai derinasi. Tik per tą uodegą pabaigoje vos iki laivo sugebėjau nusikapstyti.

Kažkuris receptas netrukus bus padėtas į atitinkamą skyrių.

- – -

It’s time to try our latest concoctions – the new, darker and stronger version of Heather Ale and a first-time try of Harvest Ale. If the former is total success, nicely ballancing dryiness of roasted rye with medicinal flavour of heather (I employed Scottisch brewers’ technique of late heather tip steeping in hot ale in last stages of fermentation), the harvest ale lacked the notable hop ‘kick’ due to the small amount of alpha acids in local semi-wild hops (high in aroma though).