“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet aludarystės renginį perkelia į Blome, Vidžemės regione, kuris yra labiausiai žinomas Latvijoje savo aludarystės tradicijomis. Netoliese yra keletas alaus daryklų (Cēsis, Piebalga, Valmiermuižas, Brenguļu), iš šio krašto kilę ir dauguma šiandieninių namudinių aludarių.

Renginys vyks gegužės 12, čia Blome vieta žemėlapyje. Vėliau savo bloge ir alaus kalendoriuje paskelbsime daugiau informacijos (taip pat ir apie alaus konkursą).

Atnaujinta:

Latvijos renginio pagrindinė programa 12 d., galima atvykt 11, išvykt 13. Vietoje yra gana didelis namas su daug kambarių (bus čiužiniai, patalynė savo). Kaina bus kelių latų ribose, dengiantis maitinimą.

Planuojamos keletas paskaitų, plačios degustacijos, nedidelė alaus virimo sesija. Bus aludarystės konkursas, tačiau tik vienos rūšies alaus – Special/Best bitter, išvirto pagal BJCP parametrus.

Kitaip tariant, programa  bus panaši kaip ir ankstesniais metais, tačiau šiemet bus labiau orientuota į pradedančius aludarius, ir mažiau – į bendrą publiką.

Užpilk dar truputį tos velniavos! (Video iš Aizpute 2011 ir anonsas)

Be savanorių pagalbos šis renginys nebūtų pavykęs, todėl pirmiausia ir norėčiau padėkoti – organizatoriams kolegoms ir draugams Simonui, Sauliui, Giedriui; Aistei, kantriai padėjusiai viską koordinuoti ir kūrusiai renginio dizainą, visokeriopą pagalbą teikusiems Donatui, Redai, Tuomsonui, Ruobutui, Tomui Ebo, Vidmai, Mariui ir Jonui, virėjams Beatai ir Artūrui iš “Kultūros”, pranešėjams Linui Čekanavičiui, Viktorui Dagiui, Arvydui Barysui, o taip pat visiems aludariams, parduotuvėlėms ir kitiems, vienaip ar kitaip prisidėjusiems.

Atskira padėka pagrindiniams renginio partneriams ir rėmėjams: VDU Kauno botanikos sodui ir jo darbuotojams Vidai Mildažienei bei Kęstučiui Obelevičiui, bei alaus parduotuvei Beer Barrel, dosniai aprūpinusiai autentiško belgiško vienuolynų alaus degustaciją.

Norėdamas galėčiau ir labai kritiškai įvertinti renginio organizaciją bei įvardinti dešimtis trūkumų – nuo kiek padrikos organizacijos iki pernelyg optimistinio laiko planavimo, tačiau esu tikras, kad pozityvas viršijo trūkumus su kaupu. Vis dar sulaukiame daug pozityvių vertinimų, bet būsime dėkingi ir už konstruktyvią kritiką, kuria galite pasidalinti komentaruose arba el. paštu tikrasalus<@>gmail<.>com .

Toliau – skaičiai ir faktai:

Bendras dalyvių skaičius (su organizatoriais): 110+
Naminio alaus konkurse dalyvavę aludariai: 20
Konkursui pateikta alaus egzempliorių: 31

Alaus konkurso Sambariai 2011 rezultatai

Šviesaus elio kategorija (13 rūšys)

6. Gytis Gurklys (Vilnius) – gnb bblond (belgiškas) (19.2)

5. Žydrius – Arogantiškas bastardas (klonas) (19.5)

4. Eivaras (Kaunas) – Brown Ale (19.8)

3. Egis (Kaunas) – Elis 5.2% (20.2)

1. Gytis Gurklys (Vilnius) – c-elis American Pale Ale (25.4 balai)

Tamsaus elio kategorija (5 rūšys)

2. Donatas Brandišauskas (Vilnius) – Vestuvinis tamsusis (18)

1. Jonas Prapuolenis (JodaZ) (Kaunas) - Tamsus elis (24.2)

Eksperimentinio alaus kategorija (6 rūšys)

2. Jonas Prapuolenis (Jodaz) (Kaunas) – Viskas kas po ranka (18.8)

1. Jonas Prapuolenis (JodaZ) (Kaunas) – Su aviečių stiebais (21.3)

Indian Pale Ale kategorija (3 rūšys)

3. Simonas (Vilnius) – IPA (18.5)

2. Runcė (Panevėžys) – IPA Sau 6% 150 IBU (22)

1. Runcė (Panevėžys) - Imperial IPA 8% (24.3)

Lager / Pilsner kategorija (3 rūšys)

3. Gytis Gurklys (Vilnius) – gnb Helles Bock (21.3)

2. Runcė (Panevėžys) – Pseudopils 4.5% (23.7)

1. Jonas Prapuolenis (JodaZ) (Kaunas) – IPAiškas Pilzneris (24.7)

Bendras TOP sarašas

5. Runcė (Panevėžys) – IPA Sau 6% 150 IBU (22)

6. Runcė (Panevėžys) - Pseudopils 4.5% (23.7)

4. Jonas Prapuolenis (JodaZ) (Kaunas) – Tamsus elis (24.2)

3. Runcė (Panevėžys) – Imperial IPA 8% (24.3)

2. Jonas Prapuolenis (Jodaz) (Kaunas) – IPAiškas Pilzneris (24.7)

1. Gytis Gurklys (Vilnius) – c-elis APA (25.4) – absoliutus Sambarių 2011 nugalėtojas

Dar kartą sveikiname!

Simonas taip pat aprašė konkursą ir nugalėtojus, tuo tarpu Pingvi jau suskubo pasharint per simpoziumą taip ir neparodytą dok. filmą “Alum lijo”:

.

Sambariai, savanoriai ir čempionai

KBS vaizdas iš paukščio skrydžio

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru alumi, aptarti tradicinės ir modernios aludarystės aspektus bei susijusias temas

Tikslai:
alaus kultūros plėtojimas, ryšių užmezgimas (tinklinimasis), tarporganizacinis bendravimas, apsikeitimas informacija, tendencijų apžvalga ir pristatymas, poreikių identifikavimas bei analizė, “brainstormingas”, naujų veiklos krypčių numatymas

Turinys:

prisistatymai, pranešimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai), alaus egzempliorių apsikeitimas (birža), degustacijos, filmų peržiūra (įsk. dok. filmo premjerą), kultūrinė programa

Po degustacijos gali atrodyt šitaip

Siūlomos temos ir klausimai:

• Tradicinis ir šiuolaikinis alus; vidutinė, mažoji, namudinė aludarystė
• Lietuviško alaus ir aludarystės istorija, paveldas, dabartis ir ateitis
• Alaus scenos pasidalijimo problematika – “pramoninis” ir “tikras” alus; didieji, vidutiniai, mažieji (mikro, nano) ir namudiniai aludariai; “kaimietiškas” ir pasaulio alaus stiliai
• “Tikro” alaus įvardijimo problematika – amatinis, tikras, geras alus – kas tai? Situacija Lietuvoje ir užsienyje šiuo klausimu.
• Lietuviškas alus pasaulyje. Lietuvos tradicinis alus – “geriausiai išlaikyta” Europos alaus paveldo paslaptis?
• Lietuviška alaus terminologija
• Komercinė scenos pusė: mažasis verslas (mikrobravorai, parduotuvės, barai), verslo pradėjimas, skatinimas. Konkretūs atvejai (case studies)
• Alaus įvaizdis, marketingas, rinkodara, viešieji ryšiai
• Alaus kultūra ir jos propagavimas; situacija, problemos ir perspektyvos; panašių sričių pavyzdžiai (pvz. vyno sėkmė Lietuvos didmiesčiuose)
• Alaus stiliai, skoninės savybės
• Maistas ir alus
• Kitos susijusios temos: fermentacija, apininkystė, vyno biochemija, kultūros paveldas, technologijos

Laukiame dalyvių:
Alaus ir aludarystės entuziastai, tradiciniai ir šiuolaikiniai aludariai, verslo atstovai, kitų amatų atstovai (amatų gildijos, midaus arba vyno darytojai), akademinė bendruomenė ir studentai, žurnalistai, svečiai iš užsienio (LV), suinteresuota visuomenė.

Klubai ir organizacijos:

Asociacija “Tikro alaus draugija”, namudinio alaus draugija “Atviras alus”, Vilniaus aludarių klubas, Alaus brolija, Kauno-Marijampolės aludarių klubas, Užkanavės bravorėlis, Vilniaus amatų gildija, Kauno akademinis klubas “Malka”, VDU Kauno botanikos sodo draugai, ir kt.Programą ir pranešėjų sarašą žr. žemiau.

Ankstesni tokio tipo renginiai:

• 2009 birželis: Senovinio alaus ir amatų dirbtuvės
• 2010 gegužė: pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (programa)
• 2011 gegužė: antrasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje
• 2011 liepa: naminio alaus mini-festivalis /  dirbtuvės “Guobalynas” Guobų km.

Renginio vieta ir erdvės:
Renginys vyks VDU Kauno botanikos sode, atvirame ore ir/arba uždarose patalpose (salėse). VDU Kauno botanikos sodas (KBS) turi unikalią aplinką ir siekia tapti patraukliu kultūriniu ir turizmo objektu Kaune ir Lietuvoje. Jame be mokslinės veiklos, vykdomi kultūriniai renginiai visuomenei, koncertai, festivaliai. Be kita ko, botanikos sode yra ir Lietuvos augalų genų fondo apynių kolekcija.

KBS erdvės – apie 62 ha: Josepo Godlevskio dvaro rūmai, arklidės ir parkas (KBS priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai), universiteto akademine aplinka.

Dirbtuves būtų galima įrengti arklidžių kiemeliuose arba ta proga aptvarkyti sodo paviljono rūsį. Paskaitos ir pranešimai (su multimedia, nuotolinių studijų centras sudaro galimybę transliuoti internetu) gali vykti salėje; degustacijoms numatyta panaudoti rotondą, parodai – biblioteką, arklidese dar yra “sporto salė”.

Praktiniai dalykai (atnaujinta!):

• Renginys nepriklausomas, nesiekiantis pelno. Išlaidoms padengti bus renkama rinkliava - registruotiems dalyviams 20 Lt, neregistruotiems 25 Lt, namudiniams aludariams, pateikusiems alų konkursui – tik 5 Lt.
• Į rinkliavą įeina: botanikos sodo mokestis (5 Lt), “starter’s pack”, informacija, visi renginiai, degustacijos, nuolaida maistui.
• Užsiregistravę išvykai į “Kauno alaus” bravorą, vietoje įsigis ekskursijos bilietą – 11 Lt (į kainą įeina ekskursija ir degustacija, vedami bravoro laboratorijos vedėjos).
• Maitinimas: mus skaniu, karštu naminiu maistu maitins Kauno kavinė “Kultūra”. Registruotiems dalyviams ir aludariams pietų + vakarienės  komplektas 20 lt, likusiems – pietūs 16 Lt, vakarienė 12 Lt.
  Pietums bus: burokėlių sriuba su grybais ir naminiai balandėliai, vakarienei – ant laužo darytas kaukazietiškas jautienos troškinys su daržovėmis.
• Užsiregistravę dalyviai galės apsistoti botanikos sode, arba pas Kauno alaus entuziastus (reikia suderinti iš anksto), taip pat svečių namuose (1)/viešbučiuose (1)/hosteliuose (visas sarašas) (pigiausių hostelių kaina apie 25 Lt/parai)
  
• Pranešėjams bus suteikta raikalinga įranga (projektorius, ekranas, apšvietimas, elektra, vanduo) ir erdvės
• Transportas: KBS yra netoli Kauno centro (apie 5 km), pasiekiamas viešuoju arba asmeniniu transportu, yra parkavimo vietos.

Preliminari programa:

Pastabos: programa ne eilės tvarka; dauguma žemiau minimų patvirtino dalyvavimą, tačiau gali keistis; laukiama patvirtinimų iš dar kelių pranešėjų.

Download (DOC, 40.5KB)
 

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Renginio afterparty (aka "dūzgės") - tuo pat metu Kaune vykstančiame multimedia festivalyje "Centras".

Norinčius dalyvauti arba pasiūlyti savo pranešimą, savanoriauti, prašome registruotis adresu: tikrasalus<@> gmail<.>com
VAK klubo nariai ar tiesiog vilniečiai gali registruotis info<@>atvirasalus<.>lt

 

Alaus kultūros simpoziumas “Sambariai” – Kaune spalį

Traukinio durys užsidaro… baro durys atsidaro. Žingsnis į praeitį, į “L’Image de Notre Damme”, painiame gatvelių labirinte pasislėpusį archaišką barą, vieną iš daugelio šiame mieste. Du kambarėlius, primenančius  senovinę olandų virtuvę arba praėjusio šimtmečio buities muziejų, iš tamsos vos išplėšia blausi išorės šviesa, besiskverbianti pro apmusijusius gotikinius vitražus. Taurę šluostantis sinjoras taip pat jau apykurtis, bet galop iš mano prancūzų kalbos pastangų išlukštena žodį “saison”, ima taurę ir ją pripildo St. Feuillien skystojo aukso (2009-aisiais World Beer Awards pripažintas geriausiu saison alumi). Netrukus su kolega Aldžiu jau sėdime kamputyje tarp židinio ir indaujos, siurbčiodami alų ir kvėpdami atmosferą.

Tokių žingsnių – tiek pro barų duris, tiek atgal laike, šioje kelionėje bus ne vienas. Mes Belgijoje, alaus Eldorade. Briuselis tik tarpinė stotelė, čia per trumpą laiką patikriname keletą klasikinių taškų. Nevarginsiu visų jų vardais – bet verta paminėti lambikus pilstančius Poechenellekelder (5 Rue du Chene Brussels) ir Moeder Lambic I bei II, na ir alaus Disneilendą – Delirium Cafe, “Alaus namų” dydžio erdvėje sugebančiu pasiūlyti virš 2000 (taip, du tūkst.) rūšių alaus.

Delirium Cafe. Atraskite su aplinka susiliejusį agentą Aldį. Alus slypi kažkur anapus... durų.

Tačiau mūsų tikslas – netolimame Buggenhout miestelyje vykstantis spontaninės fermentacijos festivalis. Traukinys išleidžia mus artimiausioje stotelėje ir likusius 3 kilometrus einame pėstute kartu su nedidele tarptautine grupe, nešina kuprinėmis ir miegmaišiais. Pakeliui susipažįstame su viena iš jų – aludare iš JAV. Vėliau mus pasigaus vokiečių alaus piligrimai ir išsiveš nežinoma kryptimi. Du britai raudonais veidais sėdės parimę prie bokalų kaip medžiai, nepratardami nė žodžio dvi paras. Maskvietis gers ir vairuos… dviratį. Apie šį keistą festivalį ne taip paprasta sužinoti, bet ir pritraukia jis keisčiausią publiką iš visų galų – nuo Olandijos iki Rusijos, ir net Lietuvos.

Margas būrys

Pravėrus reikiamos tavernos pokylių salės duris, pasijuntame labiau bingo lošime kaimo pube, nei festivalyje – pristatyta ilgų stalų, nukrautų taurėmis, prie jų sėdintys žmonės ragauja ir kažką užsirašinėja. Organizuojamas vietinio alaus entuziastų klubo Opstalse Bierpallieters (verčiasi maždaug “alaus bepročiai”), šis renginys kaip ir daugelis gerų dalykų, gimė nuo to, kad draugai ir kaimynai jau parą sėdėjo prie bokalo ir nusprendė pasikviesti dar daugiau draugų. Dabar – jau 20-tą kartą. Dar nesenai tai taip ir vadinosi – “24 valandos alaus”, o šiandien įvykis padalintas į dvi dienas, naktį paliekant atsikvėpti – daugelis lankytojų neina miegoti toliau nei žirgynas su bendrabučiu netoliese.

Tarp staliukų zuja keletas klubo narių ir priima užsakymus. Bene aktyviausiai tą daro klubo prezidentas, su kuriuo netrunkame susipažinti ir išklausyti jo nelabai rišliai angliškai konstruojamų istorijų. Jų nerišlumą visiškai kompensuoja blykčiojantis gera nuotaika veidas ir stipriai raudona nosis. Vienintelė klubo narė moteris alaus šiandien negeria – ji išvežioja į geležinkelio stotelę suminkštėjusius lankytojus, norinčius spėti į paskutinį traukinį namo.

Mūsų stalo kompanija

Naujoje vietoje pasijunti kaip namie, radęs stalą pilną pažįstamų veidų – pusė Briuselio menininkų studijos FoAm, vėliau naujieji draugai vokiečiai ir keletas lietuvių. Kolega aludaris Gundas iš Hagos 5 valandas traukiniu trenkėsi tik tam, kad pasisvečiavęs kelias valandas, dumtų atgal. Vilnietis Artis čia jau antrą kartą ir su visais sveikinasi kaip su senais pažįstamais.

Stveriame meniu – jame daugiau nei 70 rūšių rečiausio ir seniausias tradicijas turinčio pasaulyje – spontaninės (“laukinės”) fermentacijos alaus: lambic, gueuze, kriekenlambic, oude geuze, framboise, cassis, kriek, faro, taip pat kolekciniai ir “specialūs”,  proginiai ir eksperimentiniai kūriniai bei vintažai (kaip antai Belle-Vue Fond Geuze 1989). Jie buvo surinkti iš visų Belgijoje jį dar gaminančių ar maišančių daryklų. Dažniau vadinami bendriniu lambic vardu, šie alūs tradiciškai gaminami išimtinai vienos Belgijos upės – Senos – slėnyje. Daugelio jų neįsigyste niekur kitur, kaip vietiniuose baruose, bravoruose arba kolekcionierių rateliuose. Organizatoriai vėliau pasakojo, kad gueuze butelius pradeda rinkti dar metus iki renginio, o jaunų lambikų statines atsiveža iš bravorų likus vos kelioms dienoms iki starto.

Lambikai

Degustaciją pradedame, užsisakydami visus 11 pavadinimų iš pirmos – lambic kategorijos. Dar gauname dovanų pastovaus festivalio lankytojo, vokiečio Ulricho, sukurto varianto. Kitą rytą aptiksime Ulrichą miegantį savo mašinoje, ant krūvos alaus dėžių, supirktų miksavimo eksperimentams grįžus namo.

Ragavimui įpusėjus, skonių įvairovė ir begalės pokalbių nuotrupos ima pintis. Dabar sunkiai ką beprisimintume, jei ant meniu nebūtume pasižymėję patikusių variantų. Spontaninės fermentacijos alus įdomus ne tik neįprastais skoniais ir aromatais (norint juos apibūdinti, tektų pasitelkti kombinacijas tokių žodžių kaip “tvartas”, “šlapias”, “kojinės”, “arklys”, “senas”, “papuvęs”, “parūgęs” ir pan.), bet ir tuo, kad dėl savo specifikos kiekvienais metais tas pats alus gali būti kitoks, o brandinant juos keletą metų, gauname sunkiai aprėpiamą gamą (priminsime, kad šis alus niekada nepasterizuojamas, ir išlieka gyvas bei gali bręsti buteliuose iki 30 metų, su laiku skoniui tik gerėjant). Tai įdomus, išties savo “gyvenimą gyvenantis” alus (vadinti jį nuvalkiotu “gyvu” liežuvis neapsiverčia).

Ši įvairovė nepaprastai prasiplečia, kai prakalbame apie gueuze – maišytus įvairaus brandinimo laipsnio lambic‘us. Šios kombinacijos dar atskirai brandinamos medinėse statinėse, o po to dar – buteliuose.

Be abejo, čia ir legendiniai, su didele pagarba minimi aludariai, tačiau ne mažiau vertinami ir talentingi “giozų” kombinuotojai – “blenderiai”. Alaus kombinavimąs – atskiras amatas, kurio pagrindu egzistuoja netgi atskiros “blenderijos” – vėliau mums pasiseks patekti į vienos tokios naujos blenderijos atidarymą. Bet apie tai kitą kart.

Iš lambikų pasižymėjome šiuos: Cantillion – klasika. Du stipriausi atradimai – vienas iš De Troch. Kitas – ypatingai išsiskyręs, kartesnis nei kiti, lambikas iš Girardin – vieno rimčiausių gamintojų, aprūpinančių išimtinai tik vietinius barus. Įdomus ir Timmermans egzempliorius, vokiečių pasakojimu, savo specifiniu rūgštumu primenantis jau išnykusį originialųjį Berliner Weisse (vokiečiai taip pat turi savo rūgštaus alaus istoriją, vertą atskiro posto). Iš kriekenlambic verta paminėti gilaus skonio De Cam.

Laikas giozams

Geuze‘ai buvo parduodami tik buteliais, tad visų nebuvo galimybės išbandyti, tačiau negalima nepaminėti Mariage Parfait iš Boon, vėlgi Cantillion, ir Girardin, kuriuo niekaip negalėjome pasisotinti.

Nepripratusiai prie laukinio skonio publikai buvo ir keletas įprastesnių belgiškų – tačiau išimtinai tik iš šio miestelio Bosteels bravoro – tame tarpe “turistiniai” Karmeliet ir Kwaak, gerai pažįstami Vilniaus publikai iš puikiojo “Rene” baro, bei labai rimta Malheur serija (Malheur Dark Brut buvo fantastiškas, tiesa kišenę šis butelaitis palengvino iškart 20 eurų.)

Vardinti išragautą alų būtų beprasmiška – jų apytikslį sarašą galite rasti klubo svetainėje. Grįžę namo, savo meniu radome pažymėtus virš 40 pavadinimų – maždaug tiek sugebėjome paragauti renginio metu.

Visai nenuostabu, kad renginyje pirmenybė buvo atiduota tradiciniams aludariams. Kaip ant žemės, taip ir danguje – net ir Belgijoje tradicinei aludarystei, istoriškai labiau orientuotai į vietinius barus ir gyventojus, sunku atsilaikyti prieš didesnį verslą. Jai taip pat gręsia išnykimo galimybė. Ne vienas toks bravoras nupirktas, uždarytas, apjungtas, gamyba perkelta ir iš esmės pakeista, pasiliekant ir išlaikant tik stiprų vardą. Tokia liūdna istorija nutiko ir su viena labiausiai vertinamų gueuze daryklų Belle Vue. Dabartiniai jų gaminami syrupuoti pakaitalai nė iš tolo neprimena tų kompleksiškų, subtilių gėrimų, kuriuos anksčiau ypač vertino vietiniai ir žinovai. Dabar šios daryklos senojo alaus buteliai, išlaikyti keletą metų, kainuoja dešimtis eurų.

Šiandien tradicinei aludarystei išsilaikyti paradoksaliai padeda ta pati globalizacija. Kažkada Michael “Beerhunter” Jacksono atkasti iš praeities ir pradėti populiarinti, spontaninės fermentacijos alūs tapo viso pasaulio alaus entuziastų geidžiamiausiu alumi. Senieji bravorai gauna vis daugiau pasiūlymų iš užsienio importuotojų, o parduotuvės ir barai – susidomėjimo ir gausėjančio lankytojų srauto tiek iš užsienio, tiek iš Briuselio miestiečių.

Vėliau mūsų naujai sutiktų draugų iš Vokietijos dėka turėjome galimybę patirti nuostabią kelionę po lambikų šalį ir iš arčiau susipažinti su situacija – išlikusiais tradiciniais bravorais, naujomis blenderijomis, tradiciniais “lokalais”. Bet apie tai – kitame poste.

“Dabar prasidės darbas. Tuoj vėl pradėsime rinkti alų kitų metų festivaliui.” – atsisveikinant sako vienas iš vyr. organizatorių, primenantis Jiří Menzel personažus. “We do it for pleasure. See you next year.”

Įspūdžiai iš spontaninės fermentacijos festivalio Belgijoje

„W 1640“, panašu, nusprendė pasukti kitu keliu ir priblokšti plotu nedidelio bariuko Kauno Senamiestyje lankytojus savo pasiūlos platumu. Už ką juo jau įvertino ir žurnalas „Whisky Magazine“. Dabar turimoms daugiau kaip 150 viskio rūšių pristatyti baras kaip tik išleido ir specialų meniu, kuriame jos surinkiuotos pagal lakoniškai bet taikliai apibūdintus pasaulio viskio regionus. Man sakė, kad išleido meniu tyčia ant neblizgaus popieriaus, kad paragavus būtų patogu užsirašinėti įspūdžius.

Lašas vandens atskleidžia aromatą

Panašu, kad „W 1640” jau nuėjo nemažą kelią kurdami viskio vartojimo kultūrą – taip sakant, „nuo viskio su kola ir ledu link viskio su tyru vandeniu“. Dauguma publikos, kurią sudarė pakankamai jauni ir jaunatviški žmonės, jau puikiai mokėjo įsilašint kelis lašus vandens geresniam aromatui atskleisti. Beje, meniu pateiktos ir tikros keturios viskio namų taisyklės pagal „W 1640”, kurios skamba maždaug taip: „Stalo vanduo“, „Nežinai – klausk barmeno!”, „Daugumai viskio – degustacinės taurelės“ ir „Neskubėk!”. Šauniai suformuluota, nieko nepasakysi.

Taigi, degustacija! Palyginus su praeitu kartu, nebuvo jokio posh vedėjo, o prie lektoriaus pulto su stiklinaitėmis stojo vienas iš baro šeimininkų Šarūnas. Žaidimo taisyklės, siekiant geriau pažinti gėrimo aromatus, skonį ir poskonį – tos pačios. Tačiau buvo įdomu sužinoti būdą iš išvaizdos pažinti viskio amžių. Pasukiojus taurė ir leidus gėrimui nubėgti jos kraštu, iš “ašarų” (tears) susiformuoja “kojos” (legs). Kuo jaunesnis viskis, tuo “kojos” arčiau suglaustos, o “ašaros” bėga greitai. Brandesnio salyklinio viskio ar cask strength versijos ašara stambesnė, o taurės kraštu rieda lėčiau.

Kvadratiniuose buteliuose airiai stato savo viensalyklį

Sprendžiant iš baro blogo, vakaro vedėjas kaip tik buvo grįžęs iš Airijos, kur apie savo viskio istoriją jam galva ūžė (ir nuo Škotijos pusės link savęs suko) vietos viskio gamintojai. Šiaip ar taip degustacijos pradžiai buvo pasirinktas visame pasaulyje modernaus dizaino stačiasieniame butelyje populiarėjantis airiškas “Wild Geese Single Malt”. Viskio pavadinimas, pasirodo, su paukščiais nesusijęs, o yra Tėvynę palikusio ir į platų pasaulį išlėkusio airio apibūdinimas. Iš tikrųjų, gėrimas pasižymėjo santykiniu airiško viskio lengvumu. Tikrai galėjo priminti šalia miežių lauko pikto anglo nukautą airių kareivį, dabar gulinti tarp gėlių bei vaisių ir žvelgiantį į vasaros dangų.

Kadagys - švedo paslaptis

Tuo metu degustacija mus skubiai permetė į visai netikėta vietą – Švediją, kur žiemą paslidinėjo aštuoni inžinieriai, prie židinio pasitarė, iš švediškų resursų pastatė pirmąją ir garsiausią vietos viskio varyklą – Mackmyra Destilleri. Iš tikrųjų, tai įspūdingas verslo projektas, kuris, pasak vedėjo, jau veržiasi į Kinijos rinką, o pas save šalia Gavla miesto ketina pasistatyti tikrą viskio gamybos skanseną. Galbūt būdas brandinti viskį mažose vietinio ąžuolo statinėse, gal kadagiai panašiai kaip aludarystėje naudojami filtravimui lemia išskirtinį švelnų, kiek saldoką “Mackmyra Malt Whisky” skonį, kuris pajėgus privilioti viskio gurmanus į parduotuvę tegu ir švediškame miške prie ežero.

Vyriški skoniai

Šitoje vietoje mus iškėlė iš Šiaurinės Švedijos ir perkėlė į Ameriką, kur turėjome susipažinti su klasikiniu Tenesio burbonu „Wild Turkey 8 Yr Old“. Burbonų savybių apibūdinimas galbūt reikalautų atskiro straipsnio (ar apsilankymo Amerikoje :), tačiau taisyklė čia yra tokia, kad daugiau nei pusė maišyto viskio turi sudaryti kukurūzų spiritas. Hunterio S. Thompsono, Rembo ir „Cowboy Junkies“ dėka šis burbonas tapo labai populiari vyriško pasismeigimo priemone Valstijose, tačiau reikia pripažinti kad 8 metus brandinta jo versija tikrai įdomi – karčiai turtingas skonis tuo pačiu yra tarsi „užapvalintas“, palieka medaus švelnumo poskonį.

Bowmore šiaip - nykoka vieta...

Daugiausia diskusijų, kaip visada, sukėlė paskutinis aptartas viskis . Tai buvo „Bowmore Cask Strength”, kilęs iš legendinės degačių durpių ir sūrių jūros vėjų kvapo salos Islay prie Škotijos vakarinių krantų. Degustatoriui pakvietus publiką pasidalinti įspūdžiais, pasigirdo drąsesni šūksniai: „Smala!”, “Degutas!” ar net „Višnevskis!”. Vakaro vedėjas pagyrė išradinguosius ir pabrėžė, kad šiuolaikinėje viskio kritikoje, apibūdinant skonius ir aromatus, vyrauja didelė terminų laisvė ir skatinamas poetinis išradingumas (pavyzdžiui, „šlapio gyvulio kailio skonis“ :). Šiaip ar taip matėsi, kad „Bowmore“ tikrai galioja love or hate taisyklė – kai kurios dailiosios lyties atstovės tik lūpomis prisilietė prie šio gėrimo taurės, o kai kurie vyrai, neabejoju, pradėjo planuoti pradžiai dar 6 “W 1640“ turimų dūminio viskio rūšių paragavimą, jei ne kelionę į ūkanotąjį Ailėjų.

Degustacija kaip viskio kultūros būdas

Iš naujojo meniu matosi, kad „W 1640” pasiruošė tokiems užsinorėjimams – į vieną degustacinį pasiūlymą yra supakuoti keturi „Škotijos Islay regiono viskiai“. Jei nori, gali rinktis paketą „Vienasalykliai viskiai iš skirtingų Škotijos regionų“ (ty, po truputį Speyside, Aukštaitijos / Highlands ir salų viskių) arba atskirai Japonijos, Amerikos, Airijos ragavimo paketus bei viskio rinkinius „Aplink pasaulį“ – panašius į tai, ką mums teko išbandyti šiandien. Atrodo, kad numatyta dozė 4 x 20ml yra optimali vakarui pradėti, bet neužtęsti…

Degustacija baigėsi laisva diskusija, kurios metu buvo iškeltas klausimas, kodėl šiaurės lietuviai iš stipraus alaus ko nors neišdistiliavo. Taip pat, aptartas  nykstantis natūralus salyklo gamybos būdas pačioje darykloje floor malting. Ar į madą ateinantys užrašai ant butelių apie netaikytą šalto filtravimo būdą „No Chilled Filtering“.

Panašu, kad pasaulio (o dabar ir Lietuvos) viskio – kaip ir alaus scenoje – iš mados išeina vien tik pigūs gamybos būdai ir daugėja įvairovės, „vienasalykliškumo“, ir įdomybių.

Palinkėkime „W 1640” nesustoti jų pristatinėti!

Viskio namų taisyklės (II)

Tikiuosi, šią vasarą spraga pagaliau bus užpildyta – ir ar gali tam būti geresnis laikas, kaip Saaremos alaus festivalis (Olletoober) ir Saaremos naminio alaus čempionatas (Saaremaa koduõlu), rengiamus saloje liepos viduryje. Gal net griebti dviračius ir leistis į dar vieną tikro alaus kelionę - Tour de Beer.

Iš Estijos mus apskritai pasiekia labai mažai informacijos, tad nenuostabu jog apie šį tradicinį renginį – vykstantį ne mažiau nei 15 metų – sužinome tik dabar. Jų svetainė taip pat nelabai draugiška užsieniečiui, tad jums kaip ir mums, teks pasinaudoti gūgltransliatoriaus paslaugomis.

Koduõlu, kas greičiausiai tiesiog verčiasi “naminis alus”, yra dažniausiai verdamas su kadagio, kurio šioje saloje gausu, uogomis. Berods kažkur esu skaitęs, kad jis gaminamas iš ruginio salyklo ir daromas labai stiprus, kartais labai tamsus. Visu tuo man primena suomišką legendą - sahti naminį alų, kurio teko džiaugsmas paragauti viešnegės Tamperėje metu. Suomijoje šis alus ypatingai populiarus, yra ištisi regionai, kur jis verdamas masiškai, namuose, pirtyse, ten taip pat rengiami regioniniai ir nacionaliniai šio alaus gamybos konkursai ir čempionatai.

Tad iki susitikimų Saaremoje! Ir – saugokite savo kelnes.

Saaremos alaus festivalis ir koduõlu čempionatas

Kitas reportažas nufilmuotas vieno iš dalyvių – be bendro vaizdo, jame vaizdžiai matosi akmenų leidimas į mentalą, amerikiečio svečio “velnio mašina” (HERMS alaus gamybos sistema) ir alaus rinkimų apdovanojimai.

Video reportažai iš Aizputės

Vilniaus Kaziuke lyg ir netrūko alaus, ką smagiai aprašė Pingvi blogposte. Viso dalyvavo bent 9 mažieji bravorai (sarašas čia.) Galbūt išties geriausiai pasiruošęs buvo Čižas, kuris tiek vizualiai (apranga, apipavidalinimu) tiek veiksmu (paties Ramūno Čižo vis maišomas ir pilstomas karštas alus) pasistengė ir sudominti, ir draugiškai patraukti praeivį prisėsti ir pabendrauti. “Ar teko kada sėdėti ant šiaudų kitkos Gedimino prospekte?” – vis merkė akį Ramūnas.

Tačiau kažkas buvo ne taip. Beveik visos šios, vienaip ar kitaip, tradicinį alaus paveldą pristatančios daryklėlės, alų pardavinėjo išimtinai tik buteliais. Kame reikalas?

Pasikalbėjus su aludariais, aiškėja paini schema. Renginio organizatoriai “Concept Events“, turintys išimtinę sutartį organizuoti Vilniaus savivaldybės viešuosius renginius, parduoda keliasdešimt licenzijų prekybai alumi vartoti vietoje ir išsinešimui renginio metu. Mažieji aludariai, jau pasirašę sutartis, sumokėję už licenzijas ir jas gavę, po kiek laiko iš organizatorių gauna netikėtus nurodymus pilstomu alumi neprekiauti. Nepaklusimo atveju grąsinama net uždrausti prekiauti Kaziuke kitąmet. Argumentuojama, esą Vilniaus savivaldybės klerkams nepatiko didelis skaičius alaus prekybos vietų (wtf?)

Uždraudžiama ne tik vykdyti pagal sutartį ir licenziją leistiną veiklą. Organizatoriai leidžia sau dar daugiau – grąsinti juos kritikuojantiems. Štai gerbiamiausiai Lietuvos aludarei A. Ūdrienei išdrįsus per televiziją prasitarti apie problemą, jos laukė patikrinimas ir siūlymai kitąmet pamiršti apie Kaziuką.

Pilstyti alų praktiškai leista tik Kalnapilio/Tauro grupei. Ar savivaldybei rinkiminių perversmų metu tikrai parūpo prekybos vietos skaičius? Ar tik vėliau iškelti reikalavimai pilstyti alų tik maisto prekybą bei mažiausiai penkias prekybos vietas išpirkusiems užsakovams nebuvo specialiai pritaikytos sąlygos?

Tokiu pat būdu pvz. Švyturys Jūros šventėje ir kituose renginiuose išvengdavo mažųjų aludarių konkurencijos. Ne paslaptis, kad už metų įsigaliosiantis draudimas reklamuoti alų viešose vietose taip pat sujudino didžiąsias daryklas keisti marketingo ir rinkodaros strategijas. Tai ne tik netiesioginė reklama, spalvinė brando identifikacija (geltoni, mėlyni ir žali alaus skėčiai, veiksiantys ir be logo), bet ir reklamos biudžeto lėšų panaudojimas “neformaliais kanalais” ir t.t. Neabejotinai toliau matysime dar daugiau papirkinėjimo, gudravimo, manipuliavimo ir korupcinių žaidimų.

Šiaip ar taip, tęsiame pasivaikščiojimą:) Didelių naujienų neaptikau. Buvo įdomu paragauti dar neragautą Dundulio “Kvietinį” (tiesa, per slogą ir šaltą orą buvo sunku įvertinti), o štai Dvareliškių (UAB Autosera) “obuolinio” net nepastebėjau. A. Grigonio alaus garažo moterėlė pardavinėjo alaus… mieles. Sakė gerai sveikatai:) Netoliese radau ir Kėdainių bitininkus, vos ne už alaus kainą (13-15 Lt už 0,7 l butelį) parduodančius smagų, subtilaus skonio, 12% midų. Taip pat nužiūrėjau bačkorius, ieškodamas kas galėtų padaryti rimtą bačką alui brandinti. Garsus Marijampolės meistras Vitalius buvo nekalbus – tik paminėjo nemenkas sumas ir pakišo vizitinę kortelę. Kolegai Simonui pavyko surasti kitą moteriškę, iš kurios gerokai pigiau įsigijo tvirtą uosinę 12 l bačkutę, į kurią tuoj pat ir buvo sukoštas jo eksperimentinis keptinis alus. Bene geriausią variantą siūlė latviai iš Jelgavos, tačiau jų bačkų kokybę dar reiktų patikrinti.

Marius iš Savasalus.lt taip pat buvo užėmęs kuklią vietelę prie Užupio tilto, ir išstatęs naminio alaus gamybos rakandus ir medžiagas, sulaukė daug susidomėjusių aludaryste namie dėmesio.

Tiek apie Vilniaus Kaziuką, o ateinantį savaitgalį pavasario šventė vyks ir Kaune. Ten kiek teko girdėti, niekas nedraudžia pavaišinti švenčiančiuosius ir iš bokalo.

Kazio atgarsiai

Kaip žinia, Oktoberfestas buvo surengtas tuometinio Bavarijos kronprinco, vėliau kelių Vokietijos žemių karaliaus Liudviko I Wittelsbacho ženatvės su Tereza iš Saksų-Hildburgų giminės. Dar 1809 metais ji buvo kandidatė ištekėti už Napoleono, bet pasirinko Liudviką Bavarietį, ir buvo priversta kentėti jo aistrą moterims, menui ir panašiems į viduramžius aristokratiniams ritualams. Istorija jai atlygino tuo, kad iki šiol Oktoberfestas vyksta Theresienwiese, o Miunchen žargonu visa šventė tiesiog vadinama Wiesn. Įdomu tai, kad pirmosios šventės dėmesio centre greičiau buvo arklių lenktynės, nei alaus ragavimas. Kai kas teigia, kad šventė įkvepė Olimpinių žaidynių atkūrimą.

Pirmais metais arklių lenktynės pagal senovės graikų Olimpiados modelį buvo svarbesni nei alus

Liudviko asmenybė ir valdymas buvo prieštaringas – jis ir atidarė iš naujo kelis viduramžių vienuolynus (apie jų įtaką visos Europos aludarystei kitą kartą), ir tuo pačiu skatino krašto industrializaciją, prieštaringumų netrūko jo politinėje veikloje anei meilės nuotykiuose. Įdomu tai, kad savo valdymą jis buvo priverstas baigti po 1844 metais gegužę įvesto mokesčio alui pakėlimo vienu pfenigu. Sukilusi liaudis nurimo tik tada, kai karalius ne tik atšaukė mokestį, bet Miuncheno alaus darykloms įsakė 10% sumažinti jo kainą „darbo liaudžiai ir kariuomenei kaip sveiką ir pigų gėrimą“. Na bet galų gale ta proga karalius sostą užleido sūnui Maksimilianui Antrajam. Alaus maištai išsiliejo į dėl panašių alaus kainų kėlimo priežasčių kilusią 1848 metų revoliuciją. Marksas su Engelsus užsirašinėjo kažką knygelėse (apie tai taip pat kitą kartą).

Na, bet grįžkime prie Oktoberfesto. Po metų šventė buvo pakartota, ją susiejant su žemės ūkio švente, ir pamažu tapo tradicija.  Tik 1818 metais pasirodė pirmieji alaus ir maisto stalai, ir ilgainiui arklių lenktynes pakeitė karuselės ir muzika.  Šventės laikas buvo patrauktas iš spalio į rugsėjį, kada geresni orai. 1872 metais Spaten daryklos aludaris Gabrielis Sedlmayris ir vienietis Antonas Dreheris, vieni iš modernaus lagerio kūrėjų, susiprato išleisti specialų Oktoberfest alų. Iki šiol alaus monopolį šventės metu laiko Miuncheno daryklos Spaten, o taip pat Augustiner, Hacker-Pschorr, Hofbrau, Lowenbrau ir Paulaner.

Iš tikrųjų, Oktoberfest šiandien tapo alaus stiliumi, dar vadinamu Märzen. Jis apibūdina tamsaus gintaro lagerį su pageidautina Vienos salyklu bei kilmingais vokiškais Hallertau ar Tettnang apyniais, apie 6% stiprumo. Seniau daugelis vokiečių aludarių dėl gaisrų ir sanitarijos vasarą alaus nevirdavo, išvirdavo Märzen alų kovo mėnesį ir palikdavo stovėti ne mažiau kaip 12 savaičių, tai pramušdavo statinę tik vėlyvą vasarą ar jau rudenį, kaip tik ant atkelto Oktoberfesto. Beje, kovo alus buvo verdamas ir ne vienoje Lietuvos darykloje, gaminamas jis ir šiandien visai kitu vardu.

Laikraštis praneš viską

Šiemetinis Oktoberfestas iš tikro nėra 200-asis, nes 24 kartus nevyko dėl choleros epidemijų, karų ir Remarko aprašytos infliacijos. Kelis kartus po karų buvo surengtos šventės su pasilpnintu alumi. Vis dėlto, jis išlieka neprilygstamos kultūringos alaus šventės pavyzdžiu. Aišku, šiandien turime iPhone aplikacijas, padedančiais nepasimesti minioje ir didelę pramogų organizavimo bei tvarkos palaikymo industriją. Bet juk prieš 200 metų ir bavarų karalaitis turbūt bijojo liaudį kviesti burtis miestų aikštėse, o tuo labiau teikti alų litriniuose bokaluose. Kita vertus žinome, kad visokių “sutikimų” ir “naktų” metu liejasi ir nepilstomas alus bei skraido buteliai.

Visi žinot apie ką čia aš. Linkiu lietuviams vieną dieną pasekti vokiečiais ir turėti kultūringą alaus festivalį (ką jau iš esmės pasiekė amerikiečiai su savo Oktoberfestų versijomis, teko būti ir masinėje-bet-kultūringoje alaus šventėje Prahoje), į kurį būtų važiuojama pasižmonėti, padainuoti – nie vien alaus pliumpti – lietuviams bei svečiams iš viso pasaulio.

Oktoberfest kaip Tradicija

Nuotraukoje – sutiktuvių bokalas – autoriaus (Sauliaus) virtas elis

Biržų dienos, Žaldokas ir alaus dirbtuvės

- – -

• Liepos 24 – 25 dienomis Třeboň miestelyje įvyks Tradicinė Alaus Šventė. 600 metų senumo alaus darykla Regent kviečia lankytojus. (www.pivovar-regent.cz)
  Třeboň yra apie 25 kilometrus į vakarus nuo Česke Budejovice
  
• Rugpjūčio 6-7 dienomis jau 16-tą kartą Humpolco miestelyje įvyks alaus festivalis Bernard Fest 2010 (www.bernard.cz). Šventės metu galima bus aplankyti Bernard alaus daryklą, o taip pat sudalyvauti įvairiausiuose koncertuose. Humpolco alaus festivalis kasmet pritraukia daug gero alaus mėgėjų.
  Humpolec nutolęs apie 100 kilometrų nuo Prahos centro.
• Antrą rupgjūčio savaitgalį (rugpjūčio 7 d.) Vrchlabí miestelyje Krkonošų alaus festivalis www.kpivnislavnosti.cz. Lankytojų laukia nacionalinės čekiškos virtuvės patiekalai ir koncertai. Drąsiausieji galės sudalyvauti įvairiausiuose konkursuose, susijusiuose su alaus tema, pavyzdžiui, alaus statinės ridenimo konkurse.
  Vrchlabí yra nutolęs apie 15 kilometrų nuo Špindlerův Mlýn arba 155 kilometrai nuo Prahos
• Tradicinė alaus šventė šeimyninėje alaus darykloje Chodovar (www.chodovar.cz) Chodová Planá mieste įvyks rugpjūčio 21 d. Lankytojai galės paragauti senovinės čekiškos virtuvės patiekalų restorane Ve Skále, kuris įsikūręs senoviniuose uoliniuose rūsiuose. Po skanių pietų galima atsigaivinti alaus SPA ir pirčių komplekse arba apsilankyti alaus darykloje.
  Chodová Planá yra apie 10 kilometrų nuo Marianske Lazne
• Nuostabi šventė alaus mėgėjų laukia 53-oje Žateco alaus šventėje (www.docesna.cz). Rugsėjo 3-4 dienomis bus galima patikrinti savo jėgas šokiuose su alaus bokalu ant galvos bei paragauti 40 alaus rūšių.
  Žatec yra apie nutolęs 65 kilometrus nuo Karlovy Vary
• Pilsner Fest. Būtent Plzeň mieste 1842 metais gimė žinomas visame Pasaulyje Pilsner Urquell alus. Jau anuomet Pilsnerio alus žavėjo savo auksine spalva, tiršta sniego baltumos puta ir išskirtiniu skoniu. Kasmet rugsėjo mėnesį alaus daryklos kieme (www.prazdroj.cz) įvyksta Pilsner alaus festivalis. Šiemet šventė vyks rugpjūčio 27-28 dienomis.
  Plzeň yra 94 kilometrų nuo Prahos

Krūva alaus festivalių Čekijoje (2010)

Preliminari susitikimo programa (bus šiek tiek tikslinama ir improvizuojama):

Balandžio 30, penktadienis

18:00 – 22:00 Atvykimas
21:00 – lengva vakarienė
Alaus virimo įrangos surinkimas kitai dienai, ingridientų peržiūra

Gegužės 1, šeštadienis

8:30 – 9:30 Pusryčiai
10:00 – 11:00 Pasveikinimas ir pristatymas – Atis Rektiņš
Trumpas dalyvių prisistatymas (5 min kiekvienas)
- Tikras Alus
- Signe Pucena ir Ugis Pucens iš SERDE
- Domantas Vizbaras – Gyvas Alus ir Rolands Majevskis – Dzīvais Alus
- Vykis – midaus gamyba, amatų ir maisto istorija
- namudiniai aludariai
- Justinas Bočiarovas, Marius: www.savasalus.lt
- Valmiermuiza alaus darykla kuri taip pat pradės pertrauką su daryklos alumi ir užkandžiais

11:00 – 12:30 Kęstučio Obelevičiaus paskaita apie apynius, rūšis, apynių istoriją ir apininkystę Lietuvoje, 90 min prezentacijoms ir diskusijoms

12:30 – 14:00 Miceuz DIY (pasidarkyk pats) įranga, pasiruošimas alaus virimo sesijai – viena gegužės 1, kita gegužės 2. Šiandien – tamsus kvietinis (dunkelweiss arba weisbock).

14:00 – 15:00 Pietūs

15:00 Popiet – Lietuviško midaus, alaus ir maisto istorija, Vykis

apie 16:00 menų centro dalyviai vykdys alaus distiliavimo iš alaus projektą
Vikio, Ugio midus, degustacijos

20:00 alaus sesijos pabaiga, vakarienė
Pokalbiai apie alaus sceną buvusioje Sovietų Sąjungoje – Evaldas P. ir vienas Latvijos dalyvis

Nuo 22:00 galimai: diskusijos, degustacijos, alaus kinas

Gegužės 2, sekmadienis

8:30 – 9:30 Pusryčiai

10:00 tradicinio alaus virimas mediniuose kubiluose lauke (ugnis pradedama kurti apie 7:00 ryto)
10:30 šiuolaikinio alaus virimo procesa, paprastas šviesus alus/elis
12:30 menų centro atstovai tęs distiliavimo projektą

13:00 maistas lauke, grilis

- – -

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Baltijos alaus entuziastų susitikimo Latvijoje programa

Alaus Viktorina @ ALAUS NAMAI
Data: 2010 m. Balandžio 14 j.
Laikas: 18:30 – 21:05
Vieta: Alaus Namai, mažoji salė

Užteks čia rimtai! Pažintinė viktorina-žaidimas apie alų. Dalyviai suskirstomi komandomis, atsako į 30 vėdėjo klausimų apie alų, gauna „pliusiukus“. Kiekvienas klausimas palydimas pasakojimu ar filmuku klausimo tema. Daugiausiai „pliusiukų“ surinkusi komanda gauna „Aukštaitijos bravorų“ prizą! Komandą sudaro po 4 žmonės.

Renginiai “Alaus namuose”

Lietuva ir Latvija Europos kontekste išsiskiria unikalia aludarystės istoriją. Šiose šalyse, net ir išplitus pramoninei aludarystei, buvo išsaugotos ir naminio alaus gaminimo tradicijos, kurios kartais siekia labai senų laikų. „Pabaltyje“ visada buvo daug užkietėjusių ir daug papasakoti galinčių alaus atributikos kolekcionierių. O pastaruoju metu smagiai sparčiai auga ir „pasidaryk pats“ aludarių judėjimas. Todėl atėjo laikas visiems alaus entuziastams iš broliškų šalių susitikti ir pasidalinti savo patirtimu bei… alučiu!

Pirmąjį Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimą po daugiau nei metų draugustės kartu organizuoja alaus blogai „Tikras alus“ ir „Dzeru alu“, o jaukiai Aizputėje įsikurti padės meno grupė „Serde“. Pirmą gegužės savaitgalį – šiek tiek alaus atsivešime, šiek tiek kartu išsivirsime vietoje ir ne tik…

Susitikimo metu numatomos sesijos ir diskusijos apie:

• Aludarystės tradicijas Latvijoje, Žemaitijoje ir kitur Lietuvoje;
• Midaus gamybos teoriją ir praktiką;
• Vietinių apynių ir alternatyvių jiems augalų naudojimą alaus gamyboje;
• Istorinius alaus aprašymus ir naujus informacijos šaltinius internete;
• Alaus virimo ir kitos dirbtuvės;
• Mažųjų daryklų alaus degustacijos, savos gamybos alaus ragavimas ir mainai.

Kolegų paskaičiavimais, už  dvi nakvynes ir naminį maitinimą teks paaukoti iki 50 eurų 25-27 LVL (124-134 LTL) vertą sumą.

Registracija ir daugiau informacijos: Atis Rektiņš,  +371 20237528, atis.rektins@gmail.com.

Norintys dalyvauti kaip pranešėjai arba kitais organizaciniais klausimais taip pat galite kreiptis tiesiai į mus: tikrasalus@gmail.com arba tel. +370 647 77278.

Menų centro Serde adresas: Atmodas iela 9, Aizpute, LV-3456, Latvija; kiti kontaktai – jų svetainėje.

• 2008 metų alaus gamybos kūrybinių dirbtuvių tame pačiame Serde menų centre svetainė čia, nuotraukos – čia
• 2009 Kintuose vykusio TAD organizuoto senovinio alaus, maisto ir amatų aprašymą ir fotografijas rasite čia

- – -

Tikras Alus Fellowship, Latvian beer blog Dzeru Alu and arts center Serde present: Baltic beer and brewing enthusiasts’ meeting in Latvia, Aizpute (near Liepaja) on May 1-2nd. Full description, and detailed programmes in Lithuanian, English and Polish will be published soon. Watch this space.

Pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Latvijoje

Nu ką buvo visai pilna salė kairiųjų tokių taikių, su akiniais dauguma. Nebuvo kur prisėst, tai stovėjau, klausiau klausiau. Nieko šiaip Čekanavičius savo stiliuje, daug įvairovės ir bajerių. Rodė ten tuos istorinius visokius. Dar sakė jam megstamiausias dabar Paliūniškio Senolių (nesenai dar buvo “Alaus Namuose” – ramtyns), nes tai yra beveik jau belgiškas. Sakė Vilniaus Alaus “12 statinių” kur labai stiprus tipo (12 ar 14 laipsnių stiprumo “miežių vynas” – ramtyns) tai jam nepatiko. Į diskusiją, kodel alus istorijos variklis neišsivystė.

Paskui Micius paprastai papasakojo, kaip jis verda, na žodžiu toks 1-2 sezonų patirtis, nuo sirupo prie salinimo etc. Kažkas paklausė ar iš kviečių nedarai, tai sako iki to nepriėjom.

Namų aludariai Lietuvoje

Daugiau alaus renginių

Su garbinga alaus istorija supažindins socialinių mokslų daktaras, profesorius, Tikro Alaus Draugijos asocijuotas narys Linas Čekanavičius – alaus istorijos, jo vartojimo kultūros bei tradicijų studentas ir nenuilstantis alaus pasaulio piligrimas, kolekcionuojantis lietuviško bei užsieninio alaus skonius ir poskonius. Jis papasakos, kaip alus, kisdamas pats, veikė ir keitė žmonijos raidą. Alus, L. Čekanavičiaus nuomone, yra maistas ir vaistas, „skysta valiuta“, mitų, legendų, literatūros ir meno kūrinių herojus, garsių teisės aktų objektas, istorinių įvykių bei mokslo atradimų katalizatorius.

Antrojoje užsiėmimo dalyje savo patirtimi, kaip namų sąlygomis pasidaryti gero alaus, pasidalins „pasidaryk pats“ (DIY) filosofas, liaudies mokslininkas, didžiojo Vilniaus andergraundo portalo hardcore.lt redaktorius, grupės „SC“ muzikantas Micius Maumertas.

Daugiau info LUNI sveteinėje

LUNI Vilnius: Aludarystės istorija ir praktika

Alaus istorija. Pirma dalis. Nuo seniausių laikų iki 19 amžiaus:
- alaus atsiradimas;
- žaliavos ir gamybos būdai;
- rūšys ir porūšiai.

Tą patį vakarą vyks ir alaus pavyzdžių iš viso pasaulio degustacija, diskusija.  Degustacijos kaina – 5 Lt. Vedėjas Vidmantas Laurinavičius.

L. Čekanavičiaus pranešimas apie alaus istoriją

Ačiū Gundai, apseilėjau visą klaviatūrą.

- – -

Penktadienį iš darbo išeinam anksti ir miname dviračiu tiesiai į traukinių stotį. Turime didelių planų – mažame Bodegraven miestelyje esanti alaus darykla Brouwerij De Molen organizuoja tarptautinį alaus festivaliuką. “Malūno” aludariai yra vieni įdomesnių Olandijoje – jie neverda diena iš dienos to pačio alaus, jie eksperimentuoja, plačiai laviruodami tarp europietiško konservatyvumo ir amerikietiško tradicijų nepaisymo bei “bigger is better” ekstremumų. Tikriausiai ne veltui ši darykla karaliauja ratebeer.com olandiško alaus top penkiasdešimtuke. Bet tai dar ne viskas – ten žada dalyvauti žymieji Danijos eksperimentatoriai Mikkeller, tradicinio skandinaviško alaus atstovai iš Švedijos Närke Kulturbryggeri, gerai žinomi belgų De Struise Brouwers, keletas mažų olandų daryklų ir niekada negirdėta Revalation Cat iš Italijos (?!). Jei to negana, turėčiau paminėti, kad dauguma daryklų čia ruošiasi pristyti labai retas arba visiškai niekur nematytas savo alaus versijas.

Brouwerij De Molen alaus darykla ir restoranas, įsikūrę tikrame malūne, pasitinka kuklia laikina palapine ties įėjimu ir būreliu ant šaligatvio stovinčių bei alų gurkšnojančių žmonių – tai nėra labai įprastas vaizdas Olandijoje. Viduje vietos nedaug, žmonių pilna, nors jų skaičius ir nėra didelis. Renginio atmosfera nė kiek nepanaši į tarptautinio alaus festivalio – labiau primena mažą miestelio šventę su nebūdingai dideliu alaus pasirinkimų. Už 10 eurų įsigijame privalomą ir negrąžinamą 200ml festivalio stiklinaitę bei 5 kuponus (alus kainavo nuo 1 iki 2 kuponų).

Buvo penktadienio popietė, todėl nusprendžiau pradėti renginį kažkuo gaiviu. Tai nebuvo lengva užduotis – pats lengviausias festivalio alus buvo gal 7% stiprumo, daugumos kitų alų stiprumas sukosi apie 10%, o pats stipriausias siekė net 17.5%. Pradėjau festivalį nuo belgiško rūgštaus elio Struise Dirty Horse – gaivus pusiau laukinės fermentacijos alus, šiek tiek smirdantis arkliu :)

Toliau sekė rūkytas olandiško bok stiliaus alus, Struise Cuvée Delphine imperinis stoutas ir labai stipriai rūkytas švediškas Närke elis… Tarp visų stiprių ir dar labiau tamsių alų, mano draugas atrado, švelniai tariant, gaivinantį Mikkeller Super Sour Kriek - ekstremaliai rūgštų, man asmeniškai ant negeriamumo ribos balansuojantį, šiek tiek vyšninį alų.

O aš atradau olandišką Emelisse Double IPA, klasikinį amerikonišką stipriai apyniuotą elį. Tuo labiau, kad kainavo jis tik vieną, o ne du kuponus.

Festivaliukas, prasidėjęs kaip lokali mažo miestelio šventė, po truputį įsivažiavo. Vis daugiau aplinkui girdėjosi sodraus angliško ir amerikietiško alaus turistų akcento – vietiniai olandai jau nebesudarė daugumos. Publika buvo įvairi – nuo besilinksminančio jaunimo, tėvų su beropojančiu ant grindų mažylių iki “alaus akademikų” nešinų išbraukytais alaus rūšių sąrašais ir besižyminčių alaus ragavimo pastabas. Organizatoriai buvo šiek tiek nuvargę, bet anot jų festivalis pranoko geriausius lūkesčius.

Pačius stipriausius alus nusprendėme pasilikti pabaigai. Pirmas iš jų - 16.4% stiprumo De Molen IJsbock. Kaip tokiam stipriam alaui gerai paslėptas alkoholis, bet tuo pačiu kažkur paslėptas ir skonis. Saldus, bet norisi kažko daugiau. Deja, jau nebespėjau paragauti “sausai apyniuotos” šio alaus versijos. Ir paskutinis, stipriausias alus festivalyje, 17.5% stiprumo Mikkeller Black man asmeniškai įsimintino įspūdžio irgi nepaliko – tiesiog labai stiprus, gerai padarytas stout‘as. Tikriausiai po tokios per vakarą išragautos alaus skonių jūros buvo sunku jau ir vertinti – įsimenami tik labiausiai išskirtiniai.

Festivalis buvo puikus. Smagu, kad mažame festivaliuke dalyvavo ne tik
vietiniai aludariai, bet ir žinomi svečiai iš tolimesnių Europos
kraštų. Nemanau, kad dalyvavimas jiems atnešė finansinę naudą. Bet
panašu, kad šiame renginyje tai nebuvo svarbiausia.
Ir pabaigai – festivalio įspūdžiai pačių organizatorių akimis
http://www.brouwerijdemolen.nl/index.php/en/beerfestival/bbf-2009-report.html.

- – -

Our friend Gundas reports from a small international beer festival held in dutch Bodegraven’s windmill-come-brewery “Brouwerij de Molen”, presenting some rare brews including such monsters as Mikkeller Black (17.5%) and De Molen IJsbock (16.4%) as well as other no less intriguing concoctions – skunky wild Struise Dirty Horse, smoked dutch “bok” Struise Cuvée Delphine and heavily smoked Swedish Närke ale, and Mikkeller’s plastic-melting Super Sour Kriek. Great festival, great beers, great things happening in small towns!

Dideli alūs mažame miestelyje

Štai Varėnos kino ir menų festivalyje “Verpetai” (vyksiančiame Lapkričio 25-28) be turtingos kultūrinės ir muzikinės programos, bus ir tikro alaus veiksmas:

Lapkričio 28 d., Varėnos kultūros centre (J. Basanavičiaus g. 2)
Nuo 12 val. – Tikro lietuviško alaus paroda – degustacija. Paskaitos, diskusijos, filmai apie alų ir jo gamybą.

Panašu, kad šitą reikalą kuruos Vilniaus “Alaus namai”, kurių “karčiama” turėtų veikt iki paryčių.

Varėnoje lapkritį – tikro lietuviško alaus paroda–degustacija

Ryanair iš Kauno skraidina į Liverpulį (publikavimo dieną nuo 140 Lt į abi puses, su mokesčiais.)

Daugiau informacijos apie festivalį:
http://www.camra.org.uk
http://www.alefestival.org.uk

(Thanks Atis from Dzerualu for the info!)

CAMRA Winter Ales Festival