Ne paslaptis, kad anaiptol ne visi eksportuojantys alų į Lietuvą mums atsiliepė, tačiau maloniai į klausimus atsakė misteris Tony Johnson iš „Fuller Smith & Turner“ ir „Greene King Brewing Company“ čia atstovaujantys Carl Woodmansee. Ponai atsiuntė ir tas gražias nuotraukas, kurias naudojame čia kaip iliustracijas.

Tikras Alus: Sveikiname, šiais metais pasirodžius ir Baltijos šalių rinkoje. Kur toliausiai yra nukeliavęs jūsų gaminamas alus?

TJ: Tolimiausia vieta, kur yra parduodamas pilstomas „Fuller’s“ alus yra Danidinas, miestas Naujosios Zelandijos Pietų salos pietuose. Nuo Londono tai yra 11 851 mylia. Arba 19071 kilometras.

"Fuller's" darykloje elis "London Pride" pilstomas į statines

CW: „Greene King and Belhaven“ darykla elį eksportuoja į visą Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Aziją, Artimuosius Rytus… Žinome, kad mūsų eliai labai populiarūs Tokijuje, Sidnėjuje, Los Andžele ir Oklende, jei paminėti tik kelis svarbiausius miestus. Toliausiai jis nukeliauja į Naująją Zelandiją.

O kur toliausiai pilstoma su [alaus pilstymo kokybe besirūpinančios organizacijos – red. past.] išduotu „Cask Marque“ sertifikatu?

CW: „Greene King“ iš tikrųjų labai palaiko „Cask Marque“ veiklą. Mūsų „Abbot Ale“ ir „Greene King IPA“ šiandien turi daugiau „Cask Marque“ sertifikatų, nei bet kuris kitas alus Britanijoje. Šiandien „Cask Marque“ sistema veikia tik Britanijoje, bet mums iš tikrųjų rūpi, kad alus būtų pateiktas geriausios būklės, nesvarbu – ar tik už mūsų gamyklos vartų, ar pilstomas bare Lietuvoje, ar butelyje kuris parduodamas Australijoje!

TJ: Tolimiausia vieta, kuri yra mūsų alus ir kuri atitinka „Cask Marque“ sąlygas yra Helsinkyje.

TA: Apie kurį alų galite pasakyti, kad jis geriausiai atstovauja būtent jūsų aludarystės tradicijas?

TJ: Dvi alaus rūšys padėjo „Fuller’s“ tapti tuo, kuo ji yra šiandien – visame pasaulyje garsia, išsikiriančia darykla. „London Pride“ yra daugiausiai parduodamas premium elis Didžiojoje Britanijoje. Ir „ESB (Extra Special Bitter)“, arba– jis ne tik tris kartus laimėjo Britanijos alaus čempionatą. Extra Special Bitter pradėtas naudoti kaip atskiros naujos alaus kategorijos pavadinimas visame pasaulyje.

"Greene King" išsaugojo ąžuolines brandinimo statines

CW: Žinome, kad Beri Sent Edmundse alus buvo verdamas jau 1086 metais, nes vietos abatijos aprašyme Paskutiniojo teismo knygoje (angl. Domesday Book – Viljamo Užkariautojo nurodymu XI a. sudarytas Anglijos gyvenviečių aprašymas – red. past.) minimi “cerevisiarii“ – tai yra, aludariai. „Greene King“ darykloje tradicijos nepertrūkstamai tęsiamos nuo 1799-ųjų. Mes iki šiol naudojame vietinius Safolko miežius – salyklidė yra vos dvi mylios nuo daryklos – ir imame vandenį iš kreidingų šulinių šalia miesto, kad galėtume sukurti tikro elio skonį.

Kiekvienas mūsų alus yra gaminamas tradiciniu būdu, kuris kuria unikalų skonį, kvapą, aromatą ir charakterį. Mes perėmėme tradicinį alaus amatą, ir iki šiol esame aistringai ištikimi gyvam eliui, brandinamam statinėse (angl. cask ale), tačiau tuo pat metu ir modernizuojame įrangą. Ir tarp mūsų gyvų elių pasiūlos – galbūt geriausios visoje šalyje, jei ne pasaulyje – man labai sunku išskirti vieną kurį alų. Bet „Abbot Ale“ – su savo skonių sprogimu, perpildytas aromatais – žinau, kad šiuo alumi žavisi ir alaus mėgėjai, ir patys aludariai.

TA: Ar artimiausioje ateityje daugiau laikysitės savo tradicinių, patikrintų elio rūšių, ar svarstote galimybę paeksperimentuoti, išbandyti naujų stilių?

TJ: Mes visada ieškome būdų, kaip išplėsti mūsų įprastinę pasiūlą. Jau trylika metų leidžiame savo „Vintage Ale“ alaus seriją, ir ji yra tikrai mėgstama. Neseniai išvirėme ir pateikėme alų, kuris vadinasi „Past Masters“ („Praeities Meistrai“ – red. past.), jo receptui daugiau nei šimtas metų.

"Fuller's" darykloje beriami tradiciniai kartieji apyniai

CW: Šalia mūsų tradicinių elių statinėse ir buteliuose, mes gaminame ir kitokį alų – pirmiausia, labai garsų „Abbot Reserve“ – pilno „kūno“, švelnų ir brandų alų, su veržliu vaisių pyrago ir iriso skoniu. Dar turime „St Edmunds“ – gaivų aukso spalvos alų, pritaikytą šiuolaikiniams skoniams. Ir visai neseniai išleidome „Very Special IPA“, 7.5% stiprumo ultra premium alų, kurio receptas – toks pats, kaip IPA (Indian Pale Ale – red. past.) XIX amžiuje, kai klestėjo prekyba su Indija .

TA: Kokios yra tendencijos Anglijoje, kaip kokybiškam eliui sekasi konkuruoti su masinės gamybos šviesiu alumi? Ar jau pasiekėte pergalių, ar dar tam reikia laiko?

TJ: Vartotojai Britanijoje visa labiau ir labiau pageidauja alaus, kuris turėtų daugiau skonio, daugiau charakterio. Be abejo, tai naudinga tradicinio elio gamintojams. Mes džiaugiamės, galėdami pateikti naujiems gerbėjams daug naujų variantų. Ir taip pradėti juos “protinti,” kas yra kokybiškas alus.

CW: Statinėse brandinamas elis yra nacionalinis gėrimas visoje Britanijoje. Ir turiu pasakyti, kad jo pardavimų rezultatai pastaraisiais metais lenkia lagerio, vyno ir stipriųjų gėrimų rezultatus. Tikras elis turi turtingą skonį, ir jį renkasi žmonės, kurie ieško ko nors, kas turėtų skonį, kas turėtų charakterį – ko nors daugiau nei įprastinis, „gazuotas“ lageris.

Žmonės vis didesnę reikšmę teikia tam, ką jie valgo ir geria. Ir jie supranta, kad gerą reputaciją turinčių regioninių aludarių – tokių kaip mūsų „Green King“ – kurie su užsispyrimu laikosi kokybiškų ir britiškų ingredientų, kurie laikosi tradicijų – gamybos rezultatas bus tikras, pilno skonio alus. Kuriuo gali pasigardžiuoti ir pasidžiaugti.

TA: Ši žiema buvo bjauri visoje Europoje…. Kokio stilio alų parekomenduotumėt žiemos metu?

CW: Žiema tikrai neįprastai šalta visame pasaulyje – tai dabar laikas išbandyti alaus rūšis, kurias vadiname „winter warmer“ (tradiciniai saldūs, salyklinio skonio angliški stiprieji eliai – red. past.) Galime pasididžiuoti, kad esame vieninteliai Britanijoje gamintojai, kurie tokį alų specialiai brandina ąžuolo talpose, paskui pagal savo metodą maišome ir į butelius išpilstome nuostabiai žiemai tinkamą alų!

Safolko grafystės žirgas pasiruošęs šuoliui

Gauname „Suffolk Springer“ – tai 6% stiprumo tamsusis elis su turtingu vaisių ir karamelės skoniu. Pas mus Safolke yra Nacionalinis Žirgų lenktynių muziejus ir legendinis Niumarkto hipodromas su „The Rowley Mile“ lenktynių trasa. Iš ten ir atkeliavo elio pavadinimas. Springer vadinamas lenktynių arklys, kurio lažybų kursas nustatytas nepagrįstai mažas. Ir šiuo retu, bet didelį pelną atnešančiu momentu pasinaudoja tie žiūrovai lažybininkai, kurie yra žinovai, kurie gerai išmano arklius. Rekomenduoju šį retą alų, tai mūsų duoklė žirgų lenktynėms – istoriniam „sportų karaliui“. Bent taip jau giliai širdyje tikima grafystėje, kurioje įsikūrusi mūsų darykla.

Taip pat tinka ir „Abbot Reserve“ – jis ilgiau brandinamas, kad išgauti ypatingą skonį. Kaip jau sakiau, tai „kūningas“, brandus, bet švelnus, vaisių ir karamelės skonio alus. Ir jo 6.5% stiprumas tikrai padės jums sušilti.

Žiemą dar diskutuojama, kokioje temperatūroje turi būti pateiktas alus. Mes „Greene King“ visada sakome, kad mūsų eliai turi būti pateikti tarp 11 ir 13˚C temperatūros, nes tada geriausiai atsiskleidžia nuostabūs skoniai ir aromatai. Bet tikras elis turi tokią savybę, kad jis gali būti pateiktas bet kokios temperatūros. Kai kuriose šalyse visas alus būna tik atšaldytas. Čia jau nieko neprikiši – kiekvienas gali pasirinkti, kokio šaltumo alų geria.

TJ: Šaltu oru tobulai tinka miežių vynas (angl. barley wine), toks kaip mūsų „Golden Pride“. Nesuklysit pabandę ir ypač stipraus biterio „ESB“.

TA: Dėkui!

☼ ☼ ☼

For a colder weather, “Fuller’s” recommend “Golden Pride” barley wine or “ESB” ale, whereas brewer’s at “Greene King” present “Suffolk Springer” and “Abbot Reserve” as winter warmers.

Prisijaukintas angliškas elis

Pats bariukas įsikūręs viename Kauno senamiesčio rūsyje. Ir nors kartais gali atrodyti, kad 1640 – tai jo siūlomų viskio rūšių skaičius (čia jų tik per 150), šis skaičius iš tikrųjų reiškia šios patalpos statybos metus. Ją restauravęs vienas žymus Kauno architektas, atkūręs ją iš buvusio šiluminio mazgo, taip pat aktyviai dalyvavo degustacijoje ir skambiai pasisakydavo. Žodžiu, aplinka architektūriška, primenanti rūsyje buvusią legendinę Kauno arkitektų kavinę „Antis“. Jei neskaitysime naujų laikų ir „W 1640” centre – įspūdingos amerikietiškos „grojančios spintos“ arba jukebox.

Whiskey degustacijos ypatybės

Na, bet grįžkime prie renginio, ir pats įdomiausias dalykas buvo jo vedėjas – tai vienas iš blogo „Cask Strength And Carry On“ autorių ir “Whisky Magazine” kritikas Neil Ridley. Patalpa iš karto užsipildė anglišku akcentu, anglišku kostiumu, šiek tiek anglišku humoru ir temperamentu. Vedėjas, pasistatęs stiklinę ginger, vis uodė degustacijai paruoštus viskius, ir sukiojo tulpės formos stiklinaitės. Ir štai degustacijos šou pirmame Lietuvoje specializuotame viskio bare (kol kas nieko nebegirdėjome apie „Ekslibrį“ Vilniaus Rašytojų namuose) prasidėjo…

Viskis, kaip ir stiprieji eliai, ragaujamas iš tulpės formos taurės

Alaus ir viskio degustacijos akcentai yra panašūs, tačiau ne tapatūs. Pirmiausia viskis toje (būtinai tulpės formos) stiklinėje turi būti pasukiojamas, sūkuriuojamas. Taip į vidų patenka deguonies, kuri padeda nugarinti gėrimą ir atskleisti aromatus. Platesnis pagrindas, tačiau siauras kaklelis – viskio aromatai bus nukreipti link nosies. Kol viskis „kvėpuoja“, galite pakelti taurę ir įvertinti jo spalvą. Nors viskio spalvų įvairovė anaiptol neprilygsta alaus, sako, patyrę žiūrėtojai iš karto atskiria, ar gėrimas buvo brandintas šerio (europietiškas būdas), ar ąžuolo (amerikietiški burbonai) statinėse.

Ateina laikas pasidžiaugti aromatu, ir čia viskis jo intensyvumu lenkia alų, todėl rekomenduojama ilgiau pasimėgauti, pasižaisti gėrimo aromatu – nose, neskubėti maktelti. O kai jau pribręstate tam , yra dar viena taisyklė. Pirmąjį gurkšnelį rekomenduojama burnoje išlaikyti kuo ilgiau, kol su juo susipažins ir visapusiškai jo skonius pažins tas nuostabus žmogiškas organas – liežuvis. Atsiskleidžia tikra skonių paletė, ypač jei pavarinėsite taurųjį skystį po įvairius burnos kampelius.

Pagaliau, nurijus, galite pajusti, kaip ilgai po pirmos alkoholio ugnies dar atsiskleidžia nauji skoniai – tai vadinama viskio length of finish. Ir nors susidarė įspūdis, kad degustuojant viskį, palate ir finish nėra visai identiška tam, kas  taste ir aftertaste yra aprašinėjant alų – vis dėlto mandagu ir čia pradėti suokti tais pačiais rafinuotais terminais, šlovinant šokolado, karamelės, vanilės, riešutų ir visu kitus pustonius. Žodžiu, kaip skaitėte auksaburnių ir auksaplunksnių sukurtose stipraus alaus recenzijose.

Degustacijos kelias buvo sukonstruotas taip pat pagal žinomą principą – nuo lengvesnių / švelnesnių prie stipresnių / intensyvesnių gėrimų – su teise sugrįžti ir įsitikinti, kad pirmasis eilėje tikrai „buvo silpnesnis“. Programa apėmė penkias vedėjo bei baro savininkų parinktas rūšis, ir vertė galvoti, kad viskio atveju daugiau neprityrusiems ragautojams neapsimoka imtis, nes tikrai nebeišskirsi skoninių savybių – kad ir kiek sūrių sausainių tarpuose suvalgytum.

Keturi Škotijos krantai ir vienas japoniškas

Taigi pradžiai buvo pateiktas citrusinių vaisių ir žolės tonų (sunku patikėti, bet tai rašau apie viskį :) Deanston 12 viskis iš varyklos prie Perto Škotijoje, kurį vedėjas apibūdino kaip lengvą, vasarišką daiktelį. Nuskambėjo pirmas svečio pasveikinimas Slainte Mhath!

Visa karaliaus kariauna šiam vakarui

Panašiai lengvas (kaip vėliau įsitikinome), su medaus ir laukinių vaisių atšvaitais buvo Yamazaki 10 – Japonijoje, slėnyje netoli Osakos kuriamas viskis. Neilas visaip gražiai pagarbino tvirtėjančias japoniško viskio pozicijas, bet mums, popkultūros žmonėms juk tereikėjo priminti, kad ši distilerija veikia po  Suntory vardu!

Trečiasis degustacijos dalyvis buvo Glenfarclas 105 iš šeimyninės destilerijos, įsikūrusios Spėjaus upės slėnyje – unikaliame viskio gamybai regione Šiaurės Vakarų Škotijoje, kur vienas prie kitos kaip grybai susibūrusios viskio daryklos, o ši yra gal net viena iš didesnių nepriklausomų. 105 Cask Strength (šis terminas reiškia, kad jis buvo išpilstytas tokio stiprumo kaip statinėje, t.y. stiprumas nekoreguotas, neskiestas) solidžiai bakstelėjo ne tik intensyviu karamelės, gvazdikėlių ir degančios nukabinėtos apelsinais eglutės skoniu, bet ir 60 laipsnių stiprumu. Padavėja apdairiai išdalino derančio belgiško šokolado.

Nuo lango į mane žvelgia labai niūrų orą ir dar niūresnį gamtovaizdį su žaibais vaizduojantis plakatas su užrašu Highland Park. Tai reiškė, kad ragausime šį viskį, pagamintą šiaurinėse Škotijos Orknio salose. Už  Orknių jau tik Šetlando salos, toliau Farerai ir Islandija. Nepaisant to, Highland Park 18 YO yra gavęs daugybę gerų kontinentinių įvertinimų bei kalno kritikų liaupsių. Viskis pasirodė visų jų vertas, toks ąą-ąąžuolinis. Jam atvykus jau mokėjau į savo wee drum su šiaudeliu įvarvint nors kelis lašelius vandens.

Nenusigąskit, viskio kritikas rankoje laiko - presuotas durpes!

O tuo metu ponas Ridley jau rankoje laiko presuotų durpių pavyzdį ir pasakoja apie nuostabias akimirkas praleistas Islay saloje prie vakarinių Škotijos krantų. Ten susitelkė visa eilė daryklų (Laphroaig, Bowmore iš žinomesnių), tačiau dėl gamtos skurdumo salyklo gamyboje naudojamos durpės, suteikiančios jam neišdildomą „dūminį“ skonį. Iš tikrųjų, ragaujant finalinio vakaro viskio Lagavulin 16 ir dar klausant pasakojimo, pasijunti tikrai kaip pats padegdamas tas durpes dygstantiems miežiams džiovinti. Pagaliau, galit paskaityti ką apie sūrų Islay skonį kažkadaise parašė pats Užkalnis. O mes degustacijos finalui dar paragaujame dūminiame viskyje marinuotų lašišų sumuštinių.

Netrumpas finišas

Viduje šilta, o ir vakaro vedėjas priena pabendrauti, todėl aptariame durpių naudojimą salyklui džiovinti ir Lietuvoje, vidutinį viskio vartotojų amžių („pas jus taip malonu, susirinko jaunesnio vidurinio amžiaus žmonės, o viskis taip nepelnytai siejamas su šešiasdešimtmečiais“) ir degustacijų patirtis („sunkiausia buvo vesti degustacija rusų delegacijai, jie vienu mauku ištuštindavo taures“). Pagrindinio Škotiją ir Lietuvą skiriančio klausimo – kodėl niekas nesumąstė ir nedistiliavo „kažko“ iš stipraus Šiaurės Lietuvos alaus – šiandien nenagrinėsime, nes įspūdžių ir taip pakanka.

Viensalyklio viskio degustavimas – tai ne pasivažinėjimas ekonomine klase, bet tai galėtų būti įdomus įvykis bent kartą kiekvienu metų laiku. Atsakingumo čia reikia daugiau nei mėgaujantis alumi. Aišku, gera būtų eiti link to, kad nebegalvosime apie viskį kaip apie kažką, ką reikia maišyti su ledais ir kola.  Ar gerti nekontroliuojamomis dozėmis „dar-vieną-kartu-užsimirškime-šį-pasaulį“ su visokiais svarbiais viršininkais, uošviais ar praeiviais…

Naujos viskio kultūros žiedų išskleidimo ir linkime daug žadančiam „W 1640”!

Viskio namų taisyklės

Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse su kitais tamsiais alumis stumdosi „Ragučio“ atsimintas  „Volf Engelman Imperial Porter“ (6 %), nepamirštas ir „Utenos porteris“ (6.8 %), kampe dar principingai styro „Kauno alaus“ verdamas „Senasis Porteris“ (7%), o štai ne vienoje vyno parduotuvėje rasime „Fuller‘s“ daryklos „London Porter“ (tik 5,4 %). Gal tai ir yra tikrasis porteris – jei tik iš Londono?

Stiliaus startas – tikrai  Londono centre

Pagal bene labiausiai paplitusią legendą, porterį pradėjo tūlas Anglijos aludaris Ralph Harwood dar 1730 metais, kuris sumanė sumaišytį rūgštoką elį, saldų alų ir twopenny (arba stiprų  pale ale tipo alų) ir pavadino šį stipruolį „Entire (Butt)“. Privalumas ne tik skoninis, bet ir žema kaina. Žymusis alaus medžiotojas Michael Jackson neigia šitą versiją ir sako, kad alų sukūrė Londono aludariai, verdantys rudo salyklo alų. Jie norėjo  padaryti „pagerintą  ir subrandintą rudą alų“, nes XVIII a. pradžioje Londone  plito iš turtingų kaimo daryklų į sostinę atvežta šviesesnio alaus mada.

Šis žingsnis buvo suprastas paprastų Centrinio Londono darbininkų, kurie galėjo visa dieną sunkiai dirbti, pasivaišinę keliais kepalais duonos ir keliom pintomis alaus. Jam prigijo profesijos vardas „porteris“. Tai buvo tikras Industrijos eros produktas. Paradoksalu, bet šitą alų už jo suteikiamas jėgas įvertino ir aukštesnioji klasė, ir jo populiarumas nepaprastai išaugo.  Silpnas alus tuo laiku tapo vadinamas small beer, na o stipraus alaus sinonimu tapo porter.

Vašingtonas mėgo porterį

Legendą apie porterį į Ameriką parsivežė JAV politikos tėvas ir Kontinentinės armijos vadas generolas George Washington, kuris jį pavadino „geriausiu gėrimu pasaulyje“  ir gyrė jo maistines savybes. Vašingtonas net yra užrašęs naminio alaus iš melasos (be salyklo) receptą, kuris išliko Niujorko bibliotekoje, tačiau tai – jau kita istorija. Alų Amerikos valstybės vyras (savo užrašuose pabrėžtinai vadino American porter ) daugiausiai pirkdavo pas savo pažįstamus aludarius Filadelfijoje, turėjusius tvirtas europietiškas šaknis.

Tačiau bėgo metai, ir Britanijoje porterio mada pradėjo trauktis. Tiesa, porteriui nešlovę atnešė ir tai, kad pabrangus salyklui siekdami pelno jau tada aludariai neišlaukdavo šio alaus subręstant, pradėjo gaminti jį iš paprasto salyklo, primaišant deginto. O kartais primaišydavo – ir visokių karčių augalų, tabako, deginto cukraus  ar net chemikalų (strichinino).  Aišku, Anglijoje iš karto atsirado griežtesnis alaus kokybei įstatymas (taip vadinamas „Beer-Colouring Act“), bet ir reputacija buvo pagadinta. Technologiniai pasikeitimai atvėrė kelią taupiau brangų salyklą naudojančiam mild ale, o paskui – ir pale ale (kol jų visų neišstūmė lageriai)… Netgi dublinietis Guinessas savo tėvo alaus pavadinimą x porter subtiliai pakeitė į stout. Kodėl stout buvo geresnis “prekės ženklas”  nei  porter, ar šie terminai tiesiog buvo naudojami kaip sinonimai – taip pat įdomus, ir dar sau neatsakytas, klausimas.

Carinės Rusijos numylėtinis

Jei Anglijoje porterio populiarumas pradėjo smukti žemyn, jam atsirado nauja rinka – tai šalys aplink Baltijos jūrą. Ir ypatingai Rusija, kur porterį taip pat pamėgo ir carienės dvaras, ir paprasti sunkiai dirbantys darbininkai. Porterį apdainavo netgi Puškinas. Įdomiausia tai, kad net tais metais, kai vyko Rusijos ir Anglijos jūros prekybos blokados (1816-19 ir 1822-57 metais), elio įvežimas į Peterburgą buvo uždraustas, tuo tarpu porterio… leidžiamas.

Negana to, 1807 metais Sankt Peterburge atsidarė pirmos specialios prekybos vietos портерные лавки, 1815 jų buvo 30, amžiaus viduryje – beveik 400, 1897 metais – 826, o prieš pat karą – net  1253 porterio ir alaus (jie visada atskiriami) gėrimo ir išsinešimo vietų. Rusijos imperijos maniją porteriui sustabdė tik Pirmasis Pasaulinis karas, iš pradžių leidus tik silpno alaus gamybą, o paskui ir iš viso ją uždraudus.

Lipskis išrado Rusijos...

Be abejo, anglų pirkliai į tokią netikėta paklausą reagavo visaip – ir, kai galėjo, vežė porterį, ir bandė jį daryti vietoje (ypač kai jo atsivežti buvo sunku). Taip gimė ir Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, su žemutinės fermentacijos mielėmis pagaminantį labai stiprų lagerį, panašų į anglišką porterį. Dabar nėra tikrų žinių, kas pirmasis sumąstė padaryti tą alų su lagerinėmis mielėmis. Viena iš  hipotezių – tas pats „Carlsberg“ koncernas, kuris pirmas išsiskyrė aukštžemutinio rūgimo mielių kamieną, 1895 metais ir išbandė jas su tamsaus salyklo deriniu. Alui davė vardą „Carls Porter“ (7,8%).

...ir Šiaurės porterį

Greičiausia metodas buvo jau XIX a. pab. perimtas ir Rusijoje, ir šiandien galime įtarti, kad, pavyzdžiui, I. E. Lipskio daryklos Vilniuje gamintas „Nord Porter“ iš tikro buvo Baltijos, o ne angliškasis porteris. Nors, Parczewskių bravoras, įkurtas XIX amžiaus pradžioje prie Nemenčinės ir dabar išlikusiame  Raudondvaryje garsėjo pabrėžtinai angliško stiliaus porteriu ir eliu.  Šio bravoro angliškasis porteris buvo populiarus, ir buvo vežiojamas po visą tuometinės Rusijos, o ypač Lietuvos teritoriją sudariusias Vilniaus ir Kauno gubernijas. Kaip rašo savo prisiminimuose K. Tiškevičius  – “porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi Parčevskiai aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos”.

O tuo metu prie Kuršių marių…

Klaipėda, arba Memelis dabar žinomas aludarystės stiprėjimu XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje, kai įsikūrė, pavyzdžiui, Reincke ar Preusso alaus daryklos. Uostas, atrodytų, lyg ir savaime suprantama. Tačiau įdomu pastebėti tai, kad ne turtingi aplinkiniai miežių laukai, ir ne apynynai formavo alaus kultūrą. Istorikai pastebi, kaip kaip tuo metu vyko itin intensyvi prekyba medžiu su Anglija -reikėjo ne tik daug darbo rankų Memelio lentpjūvėse, darbininkai dirbo sunkiai, bet čia atvykdavo ir meistrai iš Anglijos, Škotijos su savo alaus madomis. Anglijos įtaka iki 1815 metų muitų pakėlimo ir net vėliau, ir galime tik spėti, koks alus buvo populiariausias.

1843 metais čia dirbęs gydytojas Friedrich Julius Morgen savo apžvalgoje „Beitrdge zu einer medicinischen Topographie des Kreises und der Stadt Memel“  jau pateikia faktus – rašo, kad miestiečiai dažnai geria Doppelbier ir porterį, kuris yra stiprus ir toks kartus, kad kasdienis jo gėrimas gali pakenkti sveikatai. Daryklos jį darydavo tokį stiprų,  kad net parduodamas iš antrų rankų atskiestas, jis dar priklausydavo stipriųjų alų rūšiai. Morgen liudijimu, uostas porterį daugiausiai išveždavo, iš kitų miestų porterių neimportuodavo. O štai dar vienas dažnas gėrimas buvo silpnas stalo alus Taffelbier arba kaip čia vietoje vadino Schemper – troškuliui numalšinti.

Ar dabartinė Klaipėda buvo išimtis? Panašūs kaip Mėmelyje, dėsniai buvo ir Danzige. Dar nuo kryžiuočių laikų šio miesto gyventojai buvo įpratę prie stipresnių skonių, arba tamsiai raudono spontaninės fermentacijos alaus Jopenbier (arba lenkiškai piwo Jopejskie), kuris, sakome buvo panašus į sirupą, net iki galo nesufermentuotas. Vėliau šiame mieste taip pat iškilo lengvas Preußing, ir grynas ,,dubelbir“ arba Danziger Doppelbier, o vėliau – ir porteris. Apie alų iš Gdansko akcijinio bravoro XIX amžiuje  buvo rašoma, kad „jo puta buvo tokia tiršta, kad ją buvo galima pjaustyti peiliu“. Tačiau pardavinėtas ir stalo alus arba Tafelbier. Dar viena bendra abiejų Baltijos uostų savybė – šaltiniai ir čia mini, kad alus buvo toks stiprus, kad buvo pardavinėjamas atskiestas, ir niekas nepastebėdavo.

Klaipėdiečiai ir tarpukaryje dar lygino savo porterį su angliškuoju

XIX amžiaus pabaigoje Memėlio bravoro pasiūloje jau užsimenama ir apie bavarietišką, o taip pat „Salvator“ tipo alų. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėti gaminti ir visoje Lietuvoje pardavinėti ir tamsūs, bet silpni (pirmiausia dėl taikomų mokesčių) „Audit Ale“ ir “Caramel” alūs. Vis dėlto, skaitant ne tik Klaipėdos Akcijinio bravoro ar jo kaimyno Tilžės bravoro, bet prieškarinių I.B.Volfo-Engelmano ar Prienų Golbergo daryklų  alaus sąrašus matyti ta pati tendencija. Iš vienos pusės – silpni Pilzeno ar stalo alūs, iš kitos – turtingo skonio Bock arba Ožiniai, Doppelbock alūs ir porteriai (kartais pavadinami ir Imperiniais :). Vidurinis kelias, taip paplitęs tarp šiuolaikinės alaus pramonės – kad alus būtų ir pigus, ir pakankamai stiprus, ir šviesus – tuomet nebuvo toks dažnas.

Vietoj išvadų

Daug porterio istorijos aspektų, tame tarpe jo renesansas XX a. pabaigoje, dar liko nepapasakota, bet galbūt prie to sugrįšime .  Alaus stilių kaitą lėmė net tik klimatinės, technologinės, bet ir besikeičiantis žmonių gyvenimo būdas. Iš tikrųjų, dabar uostuose laivai ar traukiniai nėra iškraunami rankomis, sunkus fizinis darbas praktiškai eliminuotas. Idėja, kad alus gali kompensuoti pietus savo maistinėmis savybėmis, atrodo keista.  Tačiau būtų gaila, kad iš užeigų išnyktų tų laikų aludarystės simbolis – porteris. Šiaip ar taip tai liudininkas ir tų alaus istorijos laikų, kai turtingas salyklu, tirštas alus anaiptol neprivalėjo būti  toks stiprus, kad vyrą išverstų iš klumpių.

- – -

After decline of popularity in the United Kingdom, porter beer became enourmously famous in the Tsarist Russia of 19th century, especially St. Petersburg. Baltic Porter style with bottom-fermenting yeast was developed to satisfy local market needs, since the import was often disrupted by wars and trade sanctions. Breweries in territory of contemporary Lithuania (Memel/Klaipeda, Šiauliai, Kaunas, Prienai, Vilnius/Vilna) took advantage of the situation, producing and exporting large quantities of local porter to the major Russian Empire cities. Therefore, the typical Lithuanian brewery offer in the beginning of 20th century consisted of light brews (Pilsener, Taffelbier) and thick strong beers (Doppelbock, Porter).

Porteris, žiemos uosto alus

Sudrumskime tylą

eilinė diena Red Lion'e

Mano pirmasis Londono lokalas “Red Lion” (kur darbo reikalais praleidau 2006-uosius) tiek persikėlus į kitą vietą, tiek grįžus namo, taip ir liko mano mėgstamiausiu lokalu “sausumoje” (t.y. ne ant kanalo kranto – mat tai jau atskira kategorija). 2003 ir 2004 CAMRA jis buvo išrinktas šios Londono dalies metų pubu ir geriausiu “boozeriu”. Retkarčiais vis patikrinu šio pub’o svetainę, bet tik vakar pastebėjau, kad jis vėl išrinktas geriausiu 2009 CAMRA pub’u Richmond&Hounslow dalyje!

Sveikinimai! Kažkaip didžiuojuosi.

Šis pubas pilsto iki 9 rūšių tikro alaus (Real Ale) bet kuriuo metu, tai tikras tradicinis pubas, ypač stipriai orientuotas į aplinkinę bendruomenę. Čia visada kažkas vyksta – to paties pubo teatro kompanijos pantomimos spektakliai, gyva muzika, “quiz” (klausimų konkursų) naktys ir alaus bei sidro festivaliai, kita pusė pubo turi labiau sportišką atmosferą – televizorius futbolui, dartai, pulo stalas ir stalo futbolas. Vidiniame kieme yra fantastiškas sodas, prižiūrimas vieno iš baro klientų. Baro vietiniai verti atskiros knygos – tai ir niekada nekalbantis susivėlęs senukas, visada sėdintis ant baro paskutinės kėdės ir stumdantis svarų krūveles, ekstravagantiškas poetas kalbantis su visais tik eilėmis, gitaristas turintis tik du pirštus, močiutė dainuojanti nekuklias jūreivių dainas, lenkas barmentas -teatro aktorius, ir daug kitų…

Kartais tarp jų galėjai išvysti ir kitus Tikro Alaus draugijos narius, kurie ten ne kartą buvo, ir per vakarą po 10 pintų kokių išgerdavo:)

Vienas "Tikro Alaus" tėvų "Raudonajame Liūte" po 9 bokalo

Nacionalinių CAMRA pub laimėtojų sarašas

- – -

Congratulations to Red Lion of Isleworth – my local pub in 2006, becoming CAMRA pub of the year of 2009 – for the third time! Feeling proud – and passing greetings to the staff of the pub and its locals.

Raudonojo Liūto metai

McCrae, N. 2004. The Beer Ration in Victorian Asylums // History of Psychiatry, 2004, Vol. 15, No. 2, pp. 155 – 175.

Paskaita apie alkoholizmo žalą Fresnes kalėjime

Pagrindinė teksto idėja – alaus vartojimas ir jo atsisakymas XIX a. Anglijos psichiatrinėse ligoninėse. Niekada net nekilo mintis, kad beprotnamiuose alus buvo legalus. Pasirodo, buvo.

Taigi XIX a. bent dalyje Anglijos beprotnamių pacientai kasdien gaudavo alaus. Prie maisto. Minima mažiausiai 13 psichiatrinių gydyklų, kuriose alus buvo įprastas: Berkšyro (Berkshire), Bristolio, Dorseto, Esekso, Herefordo, Lankašyro (Lancashire), Niukaslo, Nottingemo, Viltšyro (Wiltshire), Vūsterio (Worcester), Salopo ir Montgomerio, Prestvičo (Prestwich) ir Stafordo gydyklos. 1880 m. duomenimis, minėtose įstaigose kiekvienas pacientas pietų metu gaudavo po puspintę alaus. Beprotnamių ūkiuose ar dirbtuvėse dirbantys pacientai (sic!) dar dukart per dieną gaudavo po puspintę, t.y. dirbantis pacientas per dieną galėdavo gauti pusantros pintos alaus. Tiesa, Hereforde pietums vyrai gaudavo šiek tiek daugiau – ¾ pintos (moterys – puspintę). „Blogiausia“ padėtis buvo Viltšyre, kur vyrai pietums gaudavo po puspintę, o moterys – 1/3 pintos. Be to, Viltšyro beprotnamyje dirbantys pacientai galėdavo pretenduoti tik į vieną papildomą puspintę. Geriausiai gyveno (1864 m. duomenimis) gyveno Stafordo pacientai, kurie per savaitę išgerdavo 14 pintų alaus.

Įdomi detalė – raportuose apie psichiatrines ligonines buvo minima, kad joms tiekiamas alus yra lengvas (apie 2 ABV), tačiau kokybiškas. Dėl to, pvz. Hereforde apie alų iš pacientų nesulaukta jokių skundų ar priekaištų.

Dar įdomesnė detalė ta, kad kai kurie beprotnamiai, pvz. Salopo ir Montgomerio ar Prestvičo beprotnamiai, turėjo savo bravorus, kuriuose profesionaliam aludariui talkindavo keli ligoniai. Kai kuriais atvejais alaus gamybos apimtys buvo išties įspūdingos: 1878 m. Prestvičo beprotnamyje pagaminti 50044 galonai (beveik 228’000 litrų) alaus.

Alus taip pat buvo naudojamas kaip priedas prie aptarnaujančio personalo atlyginimo, nes darbas tokiose įstaigose nebuvo nei populiarus, nei gerai apmokamas.

XIX a. viduryje Anglijoje prasideda blaivybės sąjūdis, kurio tikslai ir veikimo principai labai primena Valančiaus Lietuvoje inicijuotą sąjūdį. Beje, laikas irgi labai panašus. Todėl apie tai detaliau nebus kalbama, tiesiog užteks to fakto, kad ir Anglijoje prasidėjo tautos išblaivinimas.

Beprotnamių alus taip pat patenka į blaivininkų inicijuoto sąjūdžio akiratį. Įdomiausi yra argumentai už ir prieš alaus racioną psichiatrinėse ligoninėse. Žemiau pateikiama diskusijose tarp „blaivininkų“ ir „alininkų“ naudoti argumentai. Verta pridurti, kad tai nėra vien tik McCrae‘aus teksto atpasakojimas. Tai veikiau racionali rekonstrukcija ir improvizacija teksto pagrindu, nes diskusija apie alus draudimą Anglijos beprotnamiuose niekuomet nevyko vienu metu ir vienoje vietoje, todėl tenka įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti „gyvas“ ginęas.

Blaivininkai pradeda savo puolimą nuo teiginio, jog nemaža dalis psichinių ligonių turi priklausomybę nuo alkoholio, todėl bet kokia alaus dozė yra blogis, t.y. gydymas tampa neefektyvus, nes asmuo legaliai gauna to, kas jam kenkia.

Alininkų argumentas – beprotnamiuose tiekiamas alus yra silpnas – maždaug 1 ar 2 laipsniai, todėl jis žalos nedaro.

Blaivininkai atkerta, kad įgudę alkoholikai puikiausiai sugeba pasididinti alaus dienos normą mainais už paslaugas bei patarnavimus kitiems pacientams, todėl iš principo jie gali susirinkti jiems reikalingą, tačiau medicininiu požiūriu pavojingą alaus dozę.

Alininkai atsako, kad skaičius asmenų, turinčių alkoholinę priklausomybę, beprotnamiuose nesudaro daugiau nei 10 procentų, todėl juos galima efektyviai stebėti ir kontroliuoti.

Blaivininkai kapstydami giliau, bando įrodyti, kad alaus vartojimas beprotnamiuose nepagerina pacientų sveikatos, t.y. alaus vartotojai negauna užtektinai kalorijų ir kitų reikalingų medžiagų iš alaus. Tarkim, už alų pigesnis pienas pilnai gali užtikrinti ar net viršyti alaus maistingumą.

Alininkai apeliuoja į tai, kad alus yra tradicinis anglų virtuvės atributas, todėl jo negalima taip lengvai atsisakyti. Šis pasažas man kelia asociacijas su viena iš „Bass Pale Ale“ reklamų, kurioje teigiama, jog visi kaltina prastą anglų virtuvę, tačiau anglams dzin, nes jie turi „Bass Pale Ale“. Be to, lyginant su tuometinio vandens kokybe, termiškai apdorotas alus yra gerokai sveikesnis už vandenį.

Beje, pats svarbiausias ir humaniškiausias alininkų argumentas yra šis: beprotnamių pacientai ir taip yra gyvenimo nuskriausti, gydyklose jie laikomi ne savo noru, todėl kasdienė alaus norma yra bene vienintelis ligonių džiaugsmas. Kurio jokiu būdu negalima iš jų atimti.

Tokia diskusija rodo, kad alininkai nebuvo linkę pasiduoti ir atidžiai įsiklausyti į blaivininkų argumentus. Deja, XIX – XX a. sandūroje alus visgi buvo išstumtas iš Anglijos beprotnamių. Tiesa, visiškai be blaivininkų pagalbos. Alų pražudė ekonominės naudos principas… Kažkas pasiūlė paskaičiuoti beprotnamių išlaidas. Paaiškėjo, kad tiek alaus gaminimas vietoje (produktų kaina, darbo užmokestis), tiek gatavo produkto pirkimas yra brangus malonumas, kartais išnaudojantis iki trečdalio beprotnamio biudžeto. Kai pradedama kalbėti apie pinigus, humanizmas greitai pranyksta. Taigi taupant lėšas alus buvo paaukotas…

Taigi XIX a. vidurį Anglijos beprotnamiuose galima traktuoti kaip tam tikrą aukso amžių (aišku, tik atsižvelgiant į tai, kas buvo prieš tai ir po to): maždaug nuo XIX a. pradžios pacientai neberakinami grandinėmis, su jais elgiamasi kaip su paprastų ligoninių pacientais, be to, dar neprasidėjo cheminio gydymo vajus, o liūdna įnamių dalia humaniškai skaidrinama tradiciškai įprasta alaus dienos norma.

Alus XIX a. Anglijos beprotnamiuose

Kasdieninė programa to the maximum susidėliojo ir Anglijoj. Būtų tiesiog nepateisinama gaišinti Jūsų laiką visų nuotykių aprašymu, tad kaip ir dera save gerbiančiam blogui, išrinkom geriausius momentus.

Here we go.

Samuel Smith pubai

Su draugu Julium juokėmės, kad jei tik Londone sugalvoji nueit į kokį padoresnį pubą, būtinai pasirodo, kad jis priklauso Sam Smith grandinei. Ir tas tikrai nėra blogai. Apie Samuel Smith alus ne kartą jau rašėme – nuo kokybiško lagerio iki puikiausio stouto – viską jie turi. O apie specifinę atmosferą pube, kuri sukuriama tų istorinių interjerų, nėra ir ką kalbėti. Tokie pubai kaip Cittie of Yorke su savo senoviniais interjero raižiniais ir penktadienine black-and-white matricos publika, pabirusia iš užsidariusių ofisų, arba The Angel su praėjimu į kitą baro pusę per lauką ir sekmadieniniu wanna-be-artsy-leftist kontingentu,  leidžia geriau suprasti, ką Anglijoj reiškia barų kultūra žmonių susitikimams, bendravimui, pagėrimui ir pan.

Mild

Šį kartą važiavau į Angliją su tvirtu nusistatymu paragauti iki šiol burnoj neturėtos alaus rūšies. Mild – tai senovinės receptūros angliškas elis, prieš kurį laiką jau bene išnykęs, tačiau dabar alaus entuziastų sėkmingai atgaivintas ir laimintis apdovanojimus dažnuose alaus festivaliuose. Dažnai tai tamsios vario spalvos, korėtos putos alus, kuris paprastai nebūna stipresnis nei 4 ABV. Skonis pakankamai švelnus, jokio apynių agresyvumo.

Taip jau sutapo, kad mild‘as buvo pirmasis mano paragautas elis šios kelionės metu. Birminghame, slėpdamiesi nuo lietaus, sprukome į pirmą pasitaikiusią aludę po viaduku, tikėdamiesi sušilti iš vidaus ir išorės. Įėjus vaizdelis nieko gero nežadėjo – tipiškas stoties baras su aptriušusia furnitūra, tabloidus  skaitančia publika, kuri neaišku ar šiame amžiuje buvo iš pubo išėjusi, ir rėkiančiais, ką tik darbą baigusiais kelių remontininkais su atšvaitinėm liemenėm. Tačiau kaip nustebau, kai prie baro vienas iš kranų liudijo, kad aludėje pilstomas Hobson‘s Mild – vienas iš puikesnių angliško mild‘o pavyzdžių! Alus buvo puikios kondicijos, šviežut šviežutėlis, nors tik 3,2 stiprumo, tačiau tikrai įdomaus salyklų balanso ir tokio malonaus salykiško salsvumo. Pasakysiu – dar niekaip taip maloniai nežiūrėjau Robbie Williams klipų  per rėkiantį plazminį teliką.

 Wetherspoon alaus festivalis

Nors Wetherspoon aludžių tinklas dažnai sulaukia nepalankių vertinimų iš kolegų bloggerių ar šiaip alaus mėgėjų už be skrupulų perimamas tradicines aludes, įvedant ten supermarketo tvarką, už pernelyg plebėjišką aplinką, maistą iš šaldytų pusfabrikačių ir pan., tačiau kartais, kaip sakoma, tikrai nereikia spjauti į šulinį. Lapkričio mėnesį Wetherspoone visada vyksta Real Ale Festival, kurio metu tinklo aludės prekiauja įvairiais eliais iš visų Anglijos regionų, o taip pat ir iš kitų šalių. Kadangi nori nenori Wetherspoon aludė visada pasipainiodavo po kojomis kuriuo nors metu, tai teko paragauti tikrai nemažai naujovių. Vieni alūs buvo geresni, kiti prastesni, treti visai nuobodūs. Visų jau neprisiminsi. Kas įstrigo atmintin – tai specialiai festivaliui aludario iš Amerikos virtas Grumpy‘s Pale Ale. Gal todėl, kad pompa JAV vėliava padabinta buvo, o gal kad amerikoniškų apynių atakos jau buvau pasiilgęs. Bet kokiu atveju, turint omeny, kad dažniausiai tinklo aludės dirbdavo visa valanda ilgiau nei kiti pubai, kone kiekvieną vakarą tekdavo vakarą užbaigti Wetherspoone ragaujant vis kitokį elį. Patys suprantat, jau būna ne ta būsena, kad šautų galvon pasižymėt alaus skonio ypatybes į savo išmanųjį telefoną…

Fuller‘s ESB

Vienas iš Londono aludarių pasididžiavimų. Fuller‘s alaus daryklos produkcijos buteliuose jau galima gauti ir Lietuvoje, tad ko gero žinote, kad jų alus skanus gerti. Tačiau ESB  iš bačkos – ką jūs – tiesiog puikus! Aišku didelė dalis mano patirto malonumo nuopelno priklauso ir baro Prince Albert savininkui – frajeriui, artėjančiam prie savo gyvenimo saulėlydžio, nešiojančiam po du auksinius žiedus ant kiekvieno piršto – kad puikiai alų išlaiko, teisingai įpila ir juokeliu palydi. (Kai mus lydinčios damos bandė užsisakyt arbatos, tas tik pakraipė galvą: „žinot, mes šiame pube nelabai skatinam arbatą gerti“). ESB, mano nuomone, turi visas geriausias savybes, kuriomis privalo pasižymėti tikras tradicinis angliškas elis – kompleksiško pilno skonio, o panaudotas apynių derinys suteikia alui tiek gaivaus žolinio, tiek aštresnio citrusinio aromato. Galėtų Vynoteka ir šio alaus butelinę versiją atvežti mums į Lietuvą.

Amarillo

Puikiame pube The Charles Lamb Islingtone gėriau alų Amarillo, kuris, ko gero, kaip sufleruoja pavadinimas virtas su amarillo apyniais. Įtariu, kad alų išvirė Butcombe Brewery, bet jie savo saite neprisipažįsta. Vėl gi nepasižymėjau. Kuo man įstrigo šis alus – o gi netikėtu dūminiu poskoniu, lyg būtų parūkytas salyklas naudotas. Na ir žinoma – tas keistas pipirinis, liežuvį kandantis apynių aromatas. Žodžiu,labai patiko ne tik man, bet ir draugams. Jei kas ką žinot apie amarillo daugiau – komentuokit.

Draugai

Na ir galiausiai, bet tikrai nepaskutinėje vietoje noriu padėkoti visiems draugams, su kuriais puikiai laiką praleidom, alaus paragavom, žodžiu kitu persimetėm. Ačiū Adrian, Aidui ir Izabelei, Juliui ir Astai, Karoliui ir Olesiai, Nicos ir Savas, Gedui, Aivarui ir Gedui Si. Buvo smagu! 

Lapkričio tradicija

Ryanair iš Kauno skraidina į Liverpulį (publikavimo dieną nuo 140 Lt į abi puses, su mokesčiais.)

Daugiau informacijos apie festivalį:
http://www.camra.org.uk
http://www.alefestival.org.uk

(Thanks Atis from Dzerualu for the info!)

CAMRA Winter Ales Festival

Crap photo: Alaus Velnio telefonas

Pagaliau. Mūsų maldos Ragučiui buvo išgirstos. Lietuvoje atsirado tikro britiško elio. Ir net ne viena rūšis – o visos devynios. “Vynotekos” parduotuvėse – kurios yra kai kuriuose didmiesčių prekybos centruose (visas prekybos vietų sarašas – jų svetainėje) rasite štai ką:

Buteliuose – didžiausios nepriklausomos ir neslėpsime – geriausios Londono alaus daryklos Fullers kolekciją – London Pride, London Porter, 1845, Organic Honey Dew (su medumi), bei seniausios britų daryklos iš Kento grafystės – Shepherd Neame Bishops Finger. Badger pristato vasarinį auksinį elį Golden Champion, pagardintą šeivamedžio žiedais, o garsi Škotijos darykla Belhaven – malonaus kartumo Twisted Thistle IPA.

Skardinėse galima rasti tą patį Fullers London Pride, Abbot Ale bei Old Speckled Hen.

Reikia pagirti visą selekciją (čia greičiausiai visgi britų tiekėjų nuopelnas) – visi šie alūs, ypač buteliuose – tikrai puikūs, klasikiniai, neblogai reprezentuojantys populiariausias britiškas elių rūšis. Ne vienas jų yra laimėję įvairius apdovanojimus, tame tarpe CAMRA’os – skirtingai nei Lietuvoje, tie apdovanojimai vertinami labai rimtai ir išties šį tą reiškia.

Tie kurie lankėsi Londone, ne vieną šių elių jau bus ragavęs ir pamėgęs. Apie London Porter svaigome pernai, po vizito į Fullers/Griffin daryklą. Sodresnio ir gilesnio skonio porterį sunku rasti, turiu prisipažinti – šiam alui jaučiu silpnybę. London Pride, Bishops Finger – pale ale/bitter pavyzdžiai, jų aromatas ir skonis leidžia iš naujo pajusti, ką reiškia žodis “sodru” ir “balansas” savo esme.

Fullers 1845 yra gan netikėtas kolekcijos narys, reikalaujantis atskiro paminėjimo. Tai specialios progos, skirtas paminėti 150 metų daryklos (tiksliau, Fuller, Smith ir Turner šeimų verslo apjungimo) jubiliejų aludarių kūrinys. Į inauguracinį katilą apynius sudėjo pats Princas Čarlzas. Tai – 6.3% strong ale/old ale. Pas britus eliai, stipresni nei 5% vadinami “strong” (stiprus), na o old ale (senas) reiškia, kad alus buvo specialiai brandintas. Po išpilstymo, gyvas 1845 alus buteliuose buvo brandinamas 100 dienų,  aluje likusių mielių darbo dėka per tą laiką išraiškingam skoniui suteikiant dar daugiau subtilumo. Šį alų galite pabrandinti ir dar ilgiau  – pokštelkite butelį žiemą prie židinio ir mėgaukitės “winter warmer”.

Kiek teko kalbėtis su pardavėjais patiems – bei pagal skaitytojų raportus, tai išsiaiškinome du dalykus. Pirma, tai greičiausiai bandomoji partija, po kurios bus matyt, ar tą alų apsimoka pardavinėti. Beje, kainos tikrai labai padorios – buteliai 5.49-5.99 Lt, skardinės po 3.99 Lt. Tad paskubėkite, kol yra (pvz. Klaipėdoje nebegavau Honey Dew bei alaus skardinėse, Kauno žvalgai sakė, kad ten taip pat neparduoda).

Antra, padavėjai apie alų pasakyt negalėjo nieko. Teko šiek tiek papasakoti, ką patys žinojome. Beveik anekdotas, kai viena pardavėja, besdama pirštu į Twisted Thistle butelio etiketėje besipuikuojantį mėlyną spygliuotą žiedą, klausė “o tai čia šitas su kaktusu, tai gal gerklę pakutena?” Kad jums taip nenutiktų, nustatę išmintingą veidą, visiems aplinkui dėstykite, kad čia pavaizduotos usnies (angliškai Thistle) žiedas yra nacionalinis Škotijos augalas, naudojamas jų heraldikoje. Po to apsižvalgykite ar jūsų dar kas nors klausosi.

Kas žvalgotės po mūsų tviterį, sužinojote apie šią naujieną pirmieji. Kol nenusipirkome kelių dėžių, nenorėjome per garsiai skelbti:)

Dėkojame M. Gumbrevičiaus PPĮ “Gesva”, atvežusiai šią malonią dovaną Lietuvos alaus gerbėjams.

- – -

Finally the day has come when we can buy some british ales in Lithuanian shops. “Vynoteka” shops are stocking 9 sorts, half of which are Fuller’s production (including an awesome London Porter and 1845) – which is more than welcome inclusion. Among others are Shepherd Neame’s Bishops Fingers, Badger Golden Champion and Belhaven Twisted Thistle. This summer is rich in nice beery surprises and we hope it will last – both the summer and british ale bottles.

Pagaliau, britiškas alus Lietuvoje

Aukštas jaunas škotas paima nuo stalo bidonėlį, atidaro milžiniškos medinės statinės dangtį ir pasemia. Pasiūlo paragauti. Drąsiausias aš. Visos prancūzų akys į mane. Aš jau užuodžiu gerai pažįstamą itin mielingo stipraus alaus kvapą. Paliečių jį liežuviu. Sunku patikėti, tačiau gretimoje patalpoje (na aišku dar laukia dešimtmetis brandinimo statinėse :) jis bus paverstas nemaišytu šimtaprocentiniu salykliniu viskiu – Scotch single malt whisky arba kaip jis šaukiamas aludėje – wee dram…

Kaip jau supratote, šis postas bus ne apie alų, bet apie post-alų, t.y. ką iš jo išdistiliuoja Škotijos meistrai savo viskio distilerijose. Viešint Škotijoje, pavyko apsilankyti dvejose tokiose nedidelėse gamyklose šalia Glazgo. Iš tikrųjų vėliau paaiškėja, kad turistus priima ir savo informacinius (prekybos viskiu) turi praktiškai visos šalies viskio dirbtuvės – tiek Škotijos Žemumos (Lowlands) ir Škotijos Kalnuose (Highlands), tiek unikalia distilerijų gausa istoriškai garsėjančiame Speyside rajone, tiek salose, tarp kurių unikaliu „dūminiu” salyklo džiovinimo durpėmis būdu išsiskiria Islay viskis.

Nors kiekviena darykla turi sugalvotą savo istorinį „išsiskyrimo kampą” („šilkinis” skonis, receptą atrado moteris, distilerija stovi ant jūros kranto, seniausia, naujausia ir taip toliau), pats gamybos procesas jose yra panašus. Tai reiškia, kad kurioje Škotijos dalyje beatsidursite, galite drąsiai važiuoti ar žygiuoti  į artimiausią daryklą, kur šiokiadieniai tarp 10 ir 16 valandos, šeštadieniais greičiausiai nuo pietų iki keturių jūs busite surikiuoti į vieną bandą su kitais turistai prašalaičiais (pvz. mano atveju įkaušusių regbio mėgėjų iš Prancūzijos delegacija) maždaug valandą trunkančiai ekskursijai su degustacijos elementais, kuri aišku baigsis daryklos parduotuvėje.

„Laukinė žąsis” glaudžiasi pakalnėje

Mano pirmoji aplankyta darykla vadinosi „Glengoyne”, įsikūrusi pusvalandis kelio automobiliu (arba priemiesčio autobusu) nuo Glazgo link Loch Lomondo ežero – gražioje pakalnėje, galbūt todėl priskirianti save Kalnų (Highlands) regionui. Tiesa, yra dar viena aplinkybė. Pasak ekskursijoje rodyto įvaizdinio filmuko, kadaise – nelegalaus viskio virimo laikais (iki XIX a.) prie šalimais gurgančio upeliuko dėl jo vandens minkštumo ir skaidrumo veikė net keliolika mažų daryklų. Šiandien „Glengoyne” poreikiams (jei neklystu, milijonas litrų viskio per metus) jo vandens toli gražu neužtenka, todėl jis vežamas iš vieno iš aukštumose įsikūrusių ežerų.

Taigi ekskursija prasideda, ir mes išvysime, kaip tik iš trijų visiems gerai žinomų elementų – vandens, miežinio salyklo ir mielių pagaminamas… viskis. „Glengoyne” didžiuojasi tuo, kad jų savininkai – vis dar pačių škotų MacLeodų šeima. Ekskursiją vedantis šeimininkas lyg ir netyčia išsitaria, kad ne kartą čia viešėję rusai siūlėsi iš karto visą daryklėlę nupirkti. Dar kitur, virimo ceche, prašo nefotografuoti neva dėl visur tvyrančių pavojingų alkoholio garų.

Kelionės pradžioje primenama tai, kad pagal įstatymą leidžia viskį vadinti škotišku arba „Scotch” – jis tur būti pagamintas Škotijoje esančioje distilerijoje iš vandens ir salyklo, fermentuojamas tik mielių pagalba, vėliau distiliuojamas iki ne stipresnio kaip 94.8%, kad išlaikytų originalias skonines ir kvapo savybes, vėliau saugomas statinėse ne trumpiau kaip trys metai ir viena diena, ir tik tada išpilstomas (ne silpnesnis kaip 40 laipsnių gėrimas). Vienas ekskursijoje dalyvavęs olandas kažką netaktiškai užsiminė apie brandinimą metalo statinėse su įmestais ąžuolo gabalais, bet buvo ignoruotas….

Let’s blame the English!

Kelionė po „Glengoyne” pradedama griebiant jautį už ragų – nuo dvylikamečio viskio degustacijos gražioje terasoje su vaizdu į mišką, ir trumpo reklaminio filmuko, kuris kažkaip susieja viskį su neva netoliese po miškus besiblaškiusiu legendiniu Škotijos plėšiku Rob Rojumi. Tačiau netrukus jau pereiname į patalpą, kur stende rodomas pirmasis salyklinio viskio gamybos etapas – salyklo sudaiginimas, jo džiovinimas ir rūpus sumalimas, paverčiant jį tuo kas Škotijoje vadinama grist, žodžiu praktiškai vienas prie vieno – tai, kas aprašoma lietuviškame alaus darymo vadovėlyje ar, pavyzdžiui, Čižo pasakojime. Tiesa, škotai dabar jau salyklo patys nebedaro. Perka jį iš anglų.

Taigi lemiamas etapas – iš mash (mentalo) išgauto cukringo wort (misos) ir mielių perdirbtas eee apie 8 laipsnių į alų labai labai panašus skystis arba škotiškai wash. Jis keliauja į didelio puodo (pot still – ne kolonos) formos destiliatorių ir dar kartą tenais pat – škotiškas viskis „Glengoyne” distiliuojamas du kartus.

Atliekas sušeria karvėms – „todėl jos Škotijoje taip šypsosi”. Atskiroje spintoje patalpinti prietaisa matauoja gauto ugninio vandens grynumą ir laipsnius. Tiesa, kol po pastatus šlaistosi ekskursijų prašalaičiai, tikrieji technologai kažkur išsivaikščioję, palikę knygas odiniais viršeliais. Ir vamzdį – va ten, anapus kelio viskis išpilstomas į Amerikoje naudotas šerio ir burbono statines brandintis.

Paskutinis, gal šeimininkams ir svarbiausias etapas – mes įkalam dar po 17 metų senumo „Glengoyno”, mus išmokina pasakyt „Slainte Mhath!” Ir kas nori gali su 3 svarų kuponu rankoje ir apsipirkti. Pasieniui išstatyti „single cask” pavyzdžiai ir galybė visokių suvenyrų, knygų, stikliukų. Bet jau viduje šilta, todėl geriau su šeimininku papletkinam apie tai, ar „Celtics” sugebės aplenkti „Rangers”, ir kaip Vladimir Romanov dalyvavo mūsų TV konkurse „Strictly Came Dancing”.

Klaido upės slėnyje

Ir štai jau kita diena ir mes lankome „Auchentoshan” varykloje. Jei į „Glengoyne” reikia važiuot atostogų plentu link Lomondo ar priemiesčio autobusu, tai ši darykla nesunkiai pasiekiama A82 autostrada (pasukti prieš pat Erskine tiltą per Klaido upę) arba traukiniu iki Kilpatrick stotelės. Nors daryklas skiria tik gera dešimtis mylių, „Auchentoshan” yra laikoma šiauriausia Žemumų single malt, o „Glengoyne” – piečiausia Kalnų distilerija. Bet, kaip sakoma Škotijoje, kalniečiai ir žemaičiai ginčijasi ir vienas kitą kaltiną tik tol, kol nesusėda prie taurelės viskio – tada jau kaltina anglus! O kol kas vėl sukame ten kur iš tolo šviečia „pagodos” formos buvusios salyklidės stogelis.

„Auchentoshan” šiandien priklauso „Morrison Bowmore Distillers”, kurių kapitalą valdo berods japonai, todėl čia atmosfera kiek labiau atsipalaidavusi – ir fotografuoti leidžia, ir aukščiau aprašyta besifermentuojančio wort ragavimo scena čia vyko. Realiai ši darykla didžiuojasi tuo, kad naudoja „airišką” trigubos destiliacijos metodą, todėl galutinį produktą gali pagaminti stipresnį, ir išlaikyti ilgiau – juk kasmet nugaruojanti viskio „angelų dalis” („angel’s share”) neleidžia jo statinėje laikyti be galo.

Šie metai Škotijoje paskelbti tautiečių sugrįžimo namo („Homecoming”) metais, o gegužė tradiciškai čia yra Viskio – degustacijų, konkursų, visokiausių renginių – mėnuo. Kartais degustacijos būna ypatingos – nors man „užtaikyti” nepavyko, bet pavyzdžiui „Auchentoshan” skelbiasi, kad tam tikromis valandomis ragavimui vadovauja pats daryklos meistras – savo rankom atidaro statinę, ir vyksta tikra „single cask” orgija degustacija.

Apžiūrėjus butelius, gražią Klaido slėnio industrinės raidos nuotraukų kolekciją ir paliekant lankytojų centras, išlydi raginimas prisijungti prie „Auchentoshan” distilerijos „Facebooko” ir „Twitter” puslapių. Va tau ir istorinė distilerija!

Alaus reinkarnacija – viskis

Nuotrauka: Ewan-M, Creative Commons share-alike licenzija

Man kaip Londono pub’ų fanui, jų kultūros taip trūksta, kad kartais pasižiūriu net jų nuotraukų. Nenusibosta žiūrėt. Net jiems (pub’ams) užsidarius. Aišku, tai nelinksmas vaizdas, ypač žinant, kad šiuo metu Anglijoje per dieną užsidaro po penkis pub’us. Ewan-M savo puikiame Flickr-bloge dokumentuoja šiuos buvusių aludžių šešėlius.

Kartais tarp jų aptinku vieną kitą matytą. Štai kad ir šis, iš rytų europiečių pamėgto Lewisham rajono.

Nuotrauka: Ewan-M, Creative Commons share-alike licenzija

Mano bičiulis Julius, gyvenantis netoliese, pasakojo – ten visa gatvė namų su parduotuvėmis, tai visas jas uždaro, o vieną, medinių rėmėlių parduotuvę, kuri nenorėjo išsikraustyt, padegė (visai kaip Vilniuje – juk sakiau, kad vieta pamėgsta rytų europiečių:)

Tas baras Phoenix buvęs gėjų baras/klubas, dirbęs iki 4 ryto. Su drag queens ir vaikinais, besisukančiais ant nikeliuotų vamzdžių.

Tokia vat istorija.

Ačiū Boak&Bailey už nuorodą. Jei kam dar mažai, Flickr yra Dead Pubs Society grupė.

Buvę Londono pubai

• London Drinker – smagus CAMRA leidinukas, kuriame gausu scenos naujienų, gandų ir analizės, naujų pubų aprašymų, ir ypač daug alaus festivalių reklamos. Įžanginiame straipsnyje kliūva valdžiai (taip, ten tas pats, ne, gera ji niekada nebūna:), kuri vis kelia mokesčius pubuose pilstomam alui, bet ne stipriam alkoholiui (ir ne supermarketuose parduodamam pramoniniam lageriui), tokiu būdu “vystydami ne alkoholio žalos mažinimo, o didinimo, strategiją”. Redakcinis baigiamas: “For responsible drinkers, is it too much to ask for responsible government?“
• “When you have lost your inns, drown your empty selves. For you have lost your last of England.” (Hilaire Belloc. iš NY Times straipsnio, A Pub Crawl Through the Centuries). Pubams Anglijoje atėjo vieni blogiausių laikų. Rugsėjį paskelbta, kad per savaitę Anglijoje užsidaro po 36 pubus. Dar greičiau nei pernai. Pagrindinės priežastys – mokesčių politika, rūkimo uždraudimas. Pastarasis smogė ne tik pubams – štai viena cheminio valymo įmonė pranešė, kad tai jų 80% pelno smukimo priežastis.
• Blogos naujienos ir planavusiems laimėti gėrimo aukso medalį 2012-aisiais – Great British Beer Festival tais metais greičiausiai neįvyks. Earls Court, šio puikaus festivalio erdvės, ir dauguma GBBF darbuotojų nakvynės vietų, bus okupuota Londone organizuojamos olimpiados.
• Londonas pasidarė dar brangesnis miestas alaus mėgėjui – ir ne tik. Pintą elio dabar nenustebsi radęs už £3.5-£4.50 (14-18 Lt). Iš kokybiškų pubų kaip ir anksčiau, geromis kainomis išsiskiria Samuel Smith daryklai priklausantys pubai, siūlantys savo Ordinary Bitter už £1.89 (!). Priminsiu, kad Sam Smith principingai atsisako pardavinėti gėrimus, susijusius su mass media reklama – už kurią visada susimoka vartotojas. Man belieka svajoti nors apie vieną tokį pubą kur nors pas mus – kelčiausi į tą vietą:)
• Kas dėl gerų naujienų, sklinda gandas, kad į negausią mažų Londono brewpubų broliją greit grįš Williams Brewery/William IV (Leyton, E10).
• The Orchid Group pubų tinklas bus pirmoji Jungtinės Karalystės kompanija, kuri ims pilstyt alų iš statinių, pažymėtų “Red Tractor” ženklu.  Raudonojo Traktoriaus sertifikacija reiškia, kad alus išvirtas Jungtinėje Karalystėjė, naudojant ingridientus išaugintus ypač aukštų kokybės standartų fermose, kurių laikymasis patikrintas nepriklausomų profesionalių inspektorių. Panašu, kad tokį ženklą kol kas turi tik Wells ir Young’s Young’s Bitter eliai.
• CAMRA pradėjo dar vieną kampaniją – LocAl(e), kurios tikslas – skatinti pubuose propaguoti (ir ragauti) vietinius alus ir alaus gamyklas. Pubas gali tapti šios schemos dalimi tik jei jis visus metus turi nors vieną vietinio alaus rūšį. Alaus gamykla arba rūšis gali keistis. Londone vietiniu alumi laikomas tas, kuris pagamintas ne toliau nei per 30 mylių (apie 50 km) nuo pubo durų. CAMRA neabejoja, kad ši akcija pritrauks naujų klientų, tuo pačiu metu sutaupant transportavimo išlaidų ir palaikant vietinę ekonomiką. Ši CAMRA’os kampanija taip pat palaiko valstybinį Darnios bendruomenės aktą (Sustainable Communities Act).
• Geriausias gruodžio mėnesio alaus festivalis Londone – tai gruodžio 2-6 dienomis jau 25-tą kartą Rytų Londone vyksiantis Pig’s Ear Beer and Cider Festival, vien elio pasiūlysiantis daugiau nei 100 rūšių, nekalbant apie užsieninius alus iš bačkų ir butelių. Kita vieta, kurią rekomenduotume aplankyti – tai mongolų pubas “The Horseshoe” prie London Bridge stoties – jame dirba mongolai virėjai ir barmenai, gaminamas mongoliškas maistas ir geria mongolai studentai. Jame netgi yra mongoliško karaoke naktis, kaip sako britai – “it has to be seen to be believed” (brrr.)

- – -

A few last news from our last trip to UK. Pubs closing at a rate of 36 per week, high beer prices… and still thousands of great pubs (including an almost Mongolian one The Horseshoe), rich festivals and smart initiatives such as CAMRA’s LocAl(e) leave us impressed.

Daugiau Londono naujienų (IV)

Dar viena saulėta diena Londone, reikia pasivaikščioti. Važiuodami į šiaurę, link Paddington, vartome kito TAD nario, bičiulio Konteksto paskolintą knygą „Around London in 80 daysbeers“. Smagi ir naudinga knyga, joje aprašoma 80 pubų visame mieste, ir kiekviename jų siūloma paragauti vieną, būtent labiausiai tinkančią tam pubui, alaus rūšį.

Goblinų baras

Pagal ją pasirenkam arčiausiai Marylebone stotelės esantį Hobgoblin, besigarsinantį tuom, kad name priešais kažkada vyko IRA teroristų įkaitų drama. Tai paaiškina šio įvykio laikraščių iškarpas ant pubo sienų, bet tikrai sunku paaiškinti, ką čia veikia J. R. Tolkieno personažai, helovyniškų goblino ir raganos iškamšos palubėse. Be jų, pube tik pora vyresnio amžiaus lankytojų ir trys guvios barmenės. Be negausaus tradicinio alaus pasirinkimo, nematyta tik viena markė – pubo firminis Wychwood Hobgoblin.

Jau beužsisakant, vienas iš senukų tarsteli, „Na štai ir baigėsi ramybė“. Įvyksta magija, pubas sujuda, suošia. Per rekordiškai trumpą laiką, turbūt porą minučių – jis priguža sausakimšai tipiškos britų „auksinio jaunimo“ lochų publikos. Fifkos gniaužo kokakolos stiklines, tatuiruoti bičai garsiai riaugėja į savo draugo ausį. Pubo reitingas mūsų akyse beviltiškai smunka. Gelbėja tik neblogas tailandietiškas maistas (taip, bet man jo niekad negana). Alus raudonas, tirštas ir saldus, geriamas, bet nei man, nei Kiprui nekilo noras pakartot. Palikom pubą goblinams ir barakudoms pribaigti.

Vakaro saulė Regents kanale

Vienas puikumėlis su alumi skrandyje praeiti gražiai nurudenėjusį Regents parką. Palei Regents kanalą praeiname Camden Town, užtvinusį turistų, ir prasivaikštome iki Islingtono/Kings Cross. Ilgas kelias, džiūsta kaklas, akį traukia neįprastai spalvingas pubo pastatas, labiau primenantis Berlyno kaimynijos bariukus nei britišką pubą.

Pub.. I mean pun, intended

Tai The Cross Kings, kaip paskui išsiaiškiname, tai dar ir dvigubas venue (viena scena viršuje, kita rūsyje) – čia vyksta būsimų „next big thing“ indie grupių koncertai, spektakliai, poezijos vakarai. Patogiai susmunkame į minkštas sofas prie židinio, tarp sienų, apkabinėtų plakatais ir anonsais. Neono ir lempų šviesų mišinys apšviečia mūsų patiekalą – Hop Back bravoro  „Summer Lightning“. Šviesiai gintarinis, gaivaus apynių skonio, tai populiarus Londono vasaros elis.

Kairėje ir dešinėje - Summer Lightning

Besiurbčiojant, ima gausiai rinktis grosiančių grupių nariai, tačiau ilgai neužsibūname – draugai mūsų jau laukia tokioje legendinėje vietoje, kurios nevalia praleisti. Ta vieta – tai best kept secret, geriausias kanalo pakrantės lokalas, vienas iš nešlifuotų deimantų Londono pubų gausybėje.

Anarchy & hope

Anchor & Hope prieš keletą metų netikėtai aptikome plaukiodami laivu Hackney kanalais. Vieta, savininkai, bet ypač – išprotėjusi publika ir atmosfera yra nepakartojama. Čia esame praleidę ne vieną šiltą vasaros vakarą, sėdėdami ant metalinių suoliukų prie kanalo tvorelės, šeštadieniais kiemelyje kepama šviežia žuvis, vyksta visuotinas bardakas, visi dalijasi ką turi ir sukasi po suktinę, kažkas susistato būgnų setą, sintezatorių, sukala gyvą drum‘n‘bass setą, kadilaku atvažiuoja barbadosietis kaimynas šviesiu kostiumu ir skrybėle ir žybsi auksiniu dantimi. Sutiksi ir tikrų londoniečių, „in the know“, kurie atvažiuoja iš kito miesto galo vien dėl šio kaiminystės pubo. „Tai geriausia vieta Londone“, sako vienas toks. Mūsų bičiulis John, Financial Times žurnalisto, sako, kad čia „vieta, kurioje apturėsi keisčiausių gyvenime pokalbių“. Mes irgi manome, kad tai portalas į kitą dimensiją.

...

Daugumą kitų pakrantės pubų ištiko liūdnas likimas – jie buvo uždaryti, nugriauti ir užstatyti gyvenamaisiais namais. Anchor & Hope turbūt dėka savo energijos, išliko ir nors dabar priklauso Fullers pubų tinklui, vis dar yra valdomas senyvų sutuoktinių poros, tikrų personažų. Žinoma, alaus pasirinkimas irgi yra Fullers selection – o tai visada gera naujiena.

The Angel

Taip sutapo, kad derinantis prie draugų, likusiomis dienomis lankėmės vietose, kuriose dažniausiai aptikdavome jau ragautas alaus rūšis. Rotherite rajono tyrinėjimai prasideda pakrantės pubu The Angel, priklausančiu Samuel Smith. Dideli senoviniai langai, atgręžti į Temzę – puiki vieta avižiniam stautui ir poetiškam rytiniam laivų stebėjimui. Prie buvusio Surrey Quays uosto, kuriame dabar vaikai treniruojasi plaukioti lengvaisiais burlaiviais, praleidžiame tingų sunday best pubo Moby Dick oranžerijoje, užlietoje skaisčios saulės. Skalaujame gerkles Castle Rock bravoro Notthingham Gold (3.5%) ir kitais silpnais biteriais.

Julius pasakoja istorijas iš laikų, kai dar buvo piratas

Vakare mūsų laukia kita upės pusė – Wapping ir dar vienas Samuel Smith pubas Captain Kidd. Pastarasis skirtas vieno garsaus Londono pirato tuo pačiu vardu legendai. Ieškodami pubo, susipažinome su poetu Joseph Ridgwell, kuris mums padovanoja savo poezijos knygą, rankų darbo. Atverčiame atsitiktinį puslapį, o ten – odė apie alų! Labai vietoj.

Ode to Beer

(Leidykla Blackheath Books, www.blackheathbooks.org.uk)

Negaliu nepaminėti dar vienos smagios vietos Wapping‘e – italų picerijos Il Bordelo (liet. „Bardakas“), kurioje dirba vien italai vyrai, kuriems per 50 metų. Beveik Sopranai. Kiekvienas padavėjas – atskira istorija, su savo kiek įžūliu stiliumi, bet visi – su puikiu jumoro jausmu. Tiesą sakant, Londone nėra paprasta rasti vietą pavalgyti su savitu charakteriu, geru aptarnavimu ir maistu. Big up Juliui, parodžiusiam mus į šią vietą.

Il Bordello

Kitos dienos taip pat pralėkė, lankant draugus, pubus ir pamėgtas vietas. Nebevarginsiu skaitytojų smulkiomis detalėmis, tik dar paminėsiu apsilankymą mano pirmajame tikrame lokale Londone, Isleworth rajono Red Lion. Šis pubas du metus iš eilės yra laimėjęs „geriausio kaiminystės būzerio Londone“ vardą CAMRA apdovanojimuose. Trumpai tariant, tai vieta, kurioje kasdieną kažkas vyksta (nuo mėgėjiško teatro iki džiamų, kur gali pagroti, padainuoti pošlą jūreivišką dainą arba paskaityti savo poeziją).

Lokale kaip namie

Taip pat kasdieną prie keturių iš aštuonių kranų, pilstančių Real Ale, prijungiamos vis naujos alaus rūšies bačkų. Bet didžiausias pasirinkimas laukia keletą kartų per metus „Red Lion“ beergarden‘e vykstančiuose ypač smagiuose alaus festivaliuose. Šio apsilankymo dieną čia pasirinkome: London Brewery „Bamboozle“, „stiprų pavasarinį elį“, nepaprastai išraiškingo ir keisto, žolinio skonio ir šviežių obuolių sulčių aromato – bet po vieno bokalo norėjosi dar!; sklandžiai tekančio Goachers Real Mild Ale; mielo, nepriklausomo Surrey bravoro Hog‘s Back „HOP“ – kaip pavadinimas sako, stipriai apyniuoto. Ir dar… bet gal jau STOP, kiek galima.

• Dar mažai fotkių? Užmesk akį į galeriją.

- – -

We continue our London crawl by doing a bit of boat-spotting with another lovely pint or two of Sam Smith’s finest at The Angel in Bermondsey. Some more boats in Surrey Quays’ Moby Dick (not that there’s really anything else to do in this area otherwise), which is really nice for a pint and a Sunday roast on such a sunny day. The water theme continues in another Sam Smith’s pub Captain Kidd in Wapping.

Among other many places we visited, it’s a big pleasure to come to my first proper London local, which is Isleworth’s Red Lion. I was glad to see that recent refurbishment didn’t take away it’s soul, nor did it take away it’s 8 taps of different Real Ale. We tried and enjoyed London’s Bamboozle, strong spring ale with strange flawor of freshly squeezed apple juice and grass – but nonetheless pleasently drinkable! Other fine moments of the evening were Hog’s Brewery’s HOP (bingo, hops are the keyword in this beer) and refreshing Goacher’s Real Mild Ale.

While looking for one of the pubs we meet a local poet, who gives his book as a gift. We randomly open the first page and it features… an ode to Beer! We love London.

Londono pubai (III). Kanalai ir lokalai.

Kas dieną po naujieną, toks paprastas mūsų planas. Šiandien pėsčiomis iš Bermondsey palei Temzę traukiame link London Bridge. Žinoma, mus domina ne tiltas, o kas po juo, konkrečiau – patį plačiausią asortimentą siūlantis pubas The Rake („Grėblys“, gaila kad ne „Kablys“).

Priartėję prie upės ties Rotherite riba, praeiname gigantiškus ir atšiaurius geltonų plytų pakrantės sandėlių pastatus. Kai kurie jų gan sumaniai „suminkštinti“ medinėmis detalėmis, panelėmis ir langinėmis, kurios gražiai dera prie naujai įmontuoto stiklo. Ši pakrantės dalis anksčiau buvo prekybinių laivų trumpo sustojimo vieta, tikras rojus piratams, kurie anais laikais netruko čia įsisiautėti. Čia pat juos pagavę visų akivaizdoje ir kardavo. Mūsų senas bičiulis, alaus afficionado ir ir slapčiausių Londono vietų ekspertas Julius pasakoja, kad ir dabar tebėra Temzės pakrantėje pubų, su kartuvėmis prieš fasadą.

Arčiau Tower Bridge gatvių pavadinimai (tokie kaip Mill street) dvelkteli aludaryste. Ir išties – čia būta Anchor Brewery, kurią 1787 įkūrė John Courage. Atskiri pastatai turėjo savo funkcijas – Boilerhouse, Brewhouse, Malt Mill. Pastatai dabar irgi paversti į parduotuves, restoranus, nekilnojamojo turto agentūras, o Boilerhouse ženklas kabo virš prabangaus viešbučio įėjimo.

Einame toliau ir prasibrovę pro triukšmingą London Bridge stoties rajoną, pakliūvame į gyvą Borough turgų (puikūs prancūziški, olandiški, ispaniški sūriai, kumpiai, prieskoniai iš Pietu Amerikos ir kita), kol galop randame savo tikslą. Pasislėpusį po London Bridge tilto sąramomis išsibarsčiusių gatvelių labirinte, The Rake – vienintelį pubą Borough turguje – atrasi tik žinodamas, kur jis yra. Vieno kambarėlio dydžio, na ir dar beergarden‘o, praplečiančio erdvę kokiais 200% – šis baras didžiuojasi esąs mažiausias Londone ir tuo pačiu siūlančiu didžiausią alaus pasirinkimą. Bare susigrūdę 2 šaldytuvai talpina, na, iš akies primetu, kokias 200 rūšis tikro alaus. Net ir būdami tokie mažulyčiai, buteliais neapsiriboja – trumputis baras sutalpina net 8 kranus, iš kurių teka kuo puikiausiai sandėliuoti alūs iš viso pasaulio. Puikus pavyzdys tautiniams enterpreneriams, kad nebūtina myžčiot dėl erdvės, interjero ar taikstytis su didžiųjų bravorų diktuojamomis salygomis.

Užsisakome ir einame į sodelį – aš paimu pintą amerikietiško Sierra Nevada Stout iš krano. Nedideliai putotas, netirštas, juodas ir sodrus, 5.8% stiprumo ir kaip priklauso stautams, pakankamai degintų salyklų kartumo su trupučiu apynių. Lengvai sausokas pobūdis primena mano eksperimentinį avižinį stautą, tik šis be avižų – nėra tipiško creaminess (tokio kaip Guiness‘e). Beje, kainos kandžiojasi – 4.5 GBP (20 LT) už šitą pintą.

Kipras negali išsirinkti iš visos gausos alaus, bet laiku pastebi baro gudrybę – už 2 GBP gali užsakyti atsitiktinio alaus, kurį tau parinks barmenės. Jam atitenka 0.3 l butelaitis 7.5% belgiško Nuits Blanches – iš Brasserie l‘Abbaye des Rocs bravoro. Kiek drumstas, rudai-violetinės spalvos, ryškaus juodųjų serbentų ar panašių uogų aromato bei skonio. Kiprui „visai nieko“, aš nelabai sužavėtas, taip pat kaip ir kitais dviem mūsų atsitiktiniais buteliniais laimikiais (reikia pripažint, suveikė ekonominis efektas) – belgišku Abbey Tripel stiliaus Scheldebreuwerij De Zeezuiper (“Jūros sriuba”, 8%) ir vokišku Veltins + Curuba. Pirmasis – tirštas, gera puta, truputis imbierinio, vaisinio skonio, šviesiai rudas-gintarinis, tačiau taurėje plaukiojo kažkas tikrai arčiau žuvienės – debesys ir stambios nuosėdos. Visgi skonis būtų neblogas, jei ne tas vizualios estetikos trūkumas, nesijautė ir alkoholio kiekis. Antrajame butelaityje 20% taip pat sudare tekilos skonio gėrimas, likusius 80% – Veltins lageris, o rezultatas, kaip ir reikia tikėtis – apgailėtinas, labiau tinkantis į diušes limonado kategoriją. Sutariame, kad galėtų būt Palangos vasaros hitas.

Pasigrožime sąmojingais užrašais, paskaitome, kad Anglijoje lauke baruose legalu rūkyti tik po suskleistu skėčiu, jei skėtis išskleistas – galime gauti baudą. Dangus niaukiasi, nerizikuojame, traukiame tolyn. Šiandien numatytas turtinga programa – Clerkenwell/Holborn rajonas ir puikių pubų trijulė, kurios neaplankęs negaliu išvažiuoti iš Londono.

Pirmiausia tai, žinoma, Jerusalem Tavern, rajono legenda. Ankstyva popietė, pubas pustuštis, pasimėgaujame pora pintukių. Tai vienintelis pubas Londone, priklausantis St. Peter‘s alaus daryklai, ir vienintelis, kuriame galima gauti šio puikaus alaus iš krano. Tarp dažnai čia pilstomų St Peter‘s Golden, Standard ir Organic Bitter ir dar kelių rūšių alaus (baro garbei, tik vienas industrinis lageris), pamatau St Peter‘s Mild (3.7%), labai susidomiu. Senovinis mild‘as buvo benugrimztąs į užmarštį, jį nustojo virti bravorai, pubai – pilstyti, tiesą sakant, iki šiol jo nebuvau matęs. Pagal apibrėžimą jis turi būti silpnai apyniuotas, tamsus. St Peter‘s versijoje jis juodas, beveik be putos (toks ir turi būti), lengvą saldumą kompensuoja nestiprus šokoladinio salyklo kartumas. Sakyčiau, kad tai kažkas panašaus į labai skystą porterį, neblogas sesijinis alus.

Toliau mūsų laukia trumpas pasviaikčiojimas po istorinį, o dabar – komercinį Clerkenwell rajonėlį. Neilgai trukus atsiremiame į didingą gotikinį Cittie of Yorke pubo fasadą su išsikišusia laikrodžio „koplyčia“, kurioje ciferblatai rodo laiką visoms trims pusėms. Pubas priklauso Samuel Smith bravorui, seniausiai alaus daryklai Jorkšyro grafystėje. Sam Smith garsėja savo istorija, kokybe, požiūriu, bet ir įnašu į britiško alaus istoriją – būtent ši gamykla išsaugojo beveik išnykusį anglišką porterį ir stautą ateitiems kartoms.

Cittie of Yorke interjeras tuščią dieną (foto: oiyou/flickr)

Cittie of Yorke interjeras reikalautų atskiro posto. Didingi skliautai, masyvios šimtalitrinės bačkos (dabar tik dekoracijos) palubėse, pakibusios virš ilgo baro, palei sienas išsidėsčiusios „klausyklėlės“ su stalais ir patogiais suolais, kaip tik pritaikytais keturių žmonių kompanijai, bei masyvi trikampė krosnis, įsitaisiusi patalpos viduryje. Židinys neturi kamino, ir atrodytų butaforinis, tačiau preitą rudenį teko matyti, kaip į ji, visą ūžiantį nuo ugnies, anglimis tiesiai iš karučio maitino  baro darbuotojas. Klausiate, pro kur išeina dūmai? Ogi pro specialų kaminą, einantį po žeme! Visas pubas apkaltas mediniu dekoru, populiaria XX a technika, turėjusia suteikti patalpai daugiau vizualaus respektabilumo. Bravoro firminės vitražinės detalės dar labiau sustiprina įspūdį, kad mes – alaus bažnyčioje.

Savo pubuose Sam Smith pilsto tik savo gėrimus, ir atsisako pardavinėti bet kokius reklamuojamus gėrimus – todėl be išties pigaus Sam Smith gamybos alaus (Ordinary Bitter – tik 1.89 GBP – rekordas net lyginant su megatinklais, tokiais kaip JD Weatherspoons). Taip pat čia rasite tik Samuel Smith etiketėmis pažymėtą romą, viskį ir net… kolą! Iš krano baras pilsto bent 6 ar 7 rūšis, panašiai dar tiek iš butelių– Extra Stout, Oatmeal Stout, Nut Brown Ale, Old Brewery Pale Ale, Ordinary Bitter, taip pat Pure, Alpine, Organic ir Taddy lagerius, akivaizdžiai orientuotus į sičio baltakalnierius, bei savo gamybos sidrus – dabar pamenu tik Organic Cider. Apakinti alaus pasirinkimo, patys sau netikėtai užsisakome Pure Lager, kuris nors turbūt ir atitinka visus klasikinio kanono reikalavimus, mūsų visiškai nesužavi. Tuo momentu tai neteisingas pasirinkimas. Antrą kartą klaidos nedarome, mano akis užkliūva už dar nematyto Taddy Porter (čia Taddy yra surtumpinimas Tadcaster‘iui) užrašo alaus lentoje.

Bokale šis alus turi nepaprastai patrauklią išvaizdą, puta tvirta, kaip mūras. Tada pirmas gurkšnis… ir čia norėčiau padaryt pauzę. Įsivaizduokit šį didžiulį pubą, kuriame daugybė stovinčių žmonių (atsisėsti nėra kur) garsiai šnekučiuojasi, bendydami perrėkti alkoholio šnektą jų pačių galvose. Dabar įsivaizduokite visą šį triukšmą staiga nuščiūvantį, ir stojančią visišką tylą. Pradžioj jūsų gomurį, po to – gerklę, kūną, ir galop – sąmonę užpildo visiškai aiškus suvokimas, koks nuostabus yra pasaulis. Ir koks skanus yra šis porteris! Tirštas, sodrus ir nepaprastai turtingas, šiek tiek vyraujančio sauso, specifinio aštroko rūgštumo, maloniai kutenančio liežuvį, puikiai subalansuotas, šis alus tą patį momentą tampa mano dienos, metų atradimu, penkmečio alumi. Dėl tokių atradimų verta apkeliauti visą Londoną, ką ten, visą Didžiąją Britaniją, verta atleisti sau ir kitiems visus paklydimus, net baisaus skonio lietuviško industrinio lagerio litrus, suvartotus per savo gyvenimą.

Likusį vakarą aš nenustoju liaupsinti šio alaus ir užsisakinėti vieną butelį po kito, kol neapsikentę draugai mane ištempia iš šios palaimintos vietos. Einame į kita religiškai patiunintą vietą. Tai Ye Olde Mitre (mitra – tai toks vyskupo galvos uždangalas), mažas pubas, įsitaisęs supainiotų siaurų Clerkenwell gatvelių labirinte. Šio pubo išsidestymas ypatingas – tai dvi miniatiūrinės patralpos, talpinančios po tris staliuklus. Tai kaip du atskiri maži pubai, tačiau jas jungia vienas baras, už kurio triūsia keli miklūs barmenai – du senukai britai ir vienas jaunas kazachas. Į abi patalpas galima patekti tik pro atskirą įėjimą, kuriame paprastai dūzgia netilpusios į vidų arba tiesiog labiau vertinančios gryną orą sielos. Iš lauko galima pastebėti dar ir laiptus, kuriais galima užlipti į antrame aukšte esančią trečią jaukią patalpą, kuroje be dviejų staliukų telpa į langą atsisukusi kunigo sakykla su atversta knyga ant jos.

Ye Olde Mitre visada reziduoja puikiausiai sandėliuoti pilstomi Adnams Explorer ir Deuchar‘s eliai, ir dar bent trys guest ales, deja, ekstazėje nuo visų dienos patirčių šiek tiek apsvaigęs, nebepamenu nei apie alų, kurį stačiau draugams, nei kurį statė draugai, nei kaip grįžau, nei kur grįžau.

- – -

We continue our London visit with a morning stroll from Bermondsey to London Bridge, past Anchor Brewery buildings and hit our first pints of Siera Nevada Stout and some obscure belgian beers (sold as random beer offer – most likely the hard to sell leftovers) at The Rake. We move to Clerkenwell afterwards for a couple of pints of St Peter’s Mild and Bitter at Jerusalem Tavern. Eventually we settle in The Cittie of Yorke where I am astonished by new discovery – Sam Smith Taddy Porter. A blast, absolutely georgeous and so smoothly drinkable that it takes three friends to get me out of the pub. Straight to another personal favourite – the cosy Ye Olde Mitre, where I lose myself in another few pints of perfectly kept ales and too-deep-to-finish conversations.

Krauliu per Londoną (II). Nušvitimai.

Bet grįžkime prie kelionės. Stanstead aeruoste nusileidome vėlai vakare, tad labai apsidžiaugėme, aptikę vienintelį aeruosto pubą dar atidarytą. Šis gastropubas, priklausantis didžiausiam airiškų aludžių tinklui O’Neills, negarsėja nei savo kokybe, nei alaus pasirinkimu, tačiau likus dešimčiai minučių iki vienuolikos tai paskutinė galimybė šį vakarą prasmukti pro vartus į Londono elio pasaulį. Pasirinkimas iš krano nedidelis – Guiness, Bath, Caffrey’s ir pora industrinių lagerių. Vienintelis pasirinkimas būtų Bath Ale, deja jo nebėra, tenka imti Caffrey’s. Šį alų, kažkada mano visai mėgtą, dabar gelbėja tik keliautojo troškulys ir nekantrumas. Labai creamy, vidutiniškai gazuotas ir lengvai slystantis gerkle, bet praktiškai be skonio. Užmetame akį į Anglijos – Baltarusijos futbolo rungtynių transliacijos rezultatą ir patraukiame į naktinį metropolį.

Rytas daug žadantis – saulėtas, šiltas oras ir Chiswick (skaitosi “Čizik”) rajonas ramiame (ir brangiame) West End’e. Chiswick gerai pažįstu, nes čia metus teko dirbti technologijų kompanijoje moderniame komplekse Chiswick Park. Atmintinai žinau daugumą drėkinimo skylių dviejų mylių spinduliu nuo darbovietės – beje, pagal BeerInTheEvening.com, tokiu perimetru aplink yra apie 200 pubų (tai nėra įspūdingas skaičius Londono mastais). Deja, mes turime tik vieną dieną ir daug reikalų, todėl teks apsiriboti keletu.

Pradedame nuo Old Pack Horse ant Chiswick High Road kampo, Fullers alaus daryklai priklausančio gražiai sutvarkyto pubo sename karaliaus Edwardo laikų dekoro name, papuošto vitražinėmis langų sekcijomis, šviesiais raštuotais tapetais, raudonom užuolaidom ir kilimu. Šiame pube rasime nūnai vis dažniau aptinkamą ir gerai derinčią partnerystę – tradicinio išdėstymo ir interjero aludės patalpą su visais tam priklausančiais atributais (skaityk, alaus kranais, mediniais stalais ir britų pensininkais su laikraščiais po pažasčia) ir tailandietišką virtuvę. Šiuo atveju tailandiečiai turi dar ir atskirą restorano patalpą, per praėjimą sujungtą su pubu, iš kurio galima užsisakyti alaus, bei mažyti uždara kiemelį su pora staliukų. Pasirenkame pubo erdvę šalia liepsnojančio židinio, iš kur matome tiek po restoraną lakstantį išsišiepusį restorano savininką, tiek baro, ištisai apvesto spindinčiu turėklu, kampą, tiek pavienius raudonus autobusus, už lanko skubančius pro haistrytą.

Bravorams priklausančiuose pubuose retai aptiksi kito nei tų gamyklų gaminamo alaus, tačiau Fuller’s alūs garsėja ypač aukšta kokybe ir puikiu skoniu. Kipras leidžia pirmąjį dienos užsakymo ritualą atlikti man, tad prie tailandietiško raudono kario Kiprui parenku ESB, o sau išsirenku sezoninį Red Fox. ESB, English Strong Bitter, yra Fuller’s klasika ir legenda, o taip pat strong bitter apibrėžimo etalonas. Daugelis kitų gamyklų nesėkmingai bandė prilygti šiam gana nestipraus (nepaisant pavadinimo, jo stiprumas yra tik 5.5% – buteliuose 5.9%) elio pavyzdžiui, kuriame įspūdingai žaidžia sodrūs salyklo ir vaisių bei prieskoninių apynių skoniai. Tuo tarpu Red Fox yra rudens sezono alus, kurį Fuller’s aludėse galima rasti tik spalį. Jo sudėtyje yra skrudintų avižų, kurios suteikia malonų, lengvai salstelėjusį riešutinį skonį ir šiltą šilkinį “užbaigimą”, o nedidelis kaip biteriui apynių kiekis visiškai netrikdo šios skonių tėkmės.

Toliau pro Chiswick centrą patraukiame link kaimyninio Hammersmith rajono. Chiswick negarsėja įvairia kultūrine scena ar naktiniu gyvenimu, tačiau mirgėte mirga mažais barais, madingomis kavinėmis, egzotiškos virtuvės restoranėliais, labdaros (kuriose pardavinėjamos celebričių šmutkės) ir prabangos parduotuvėmis. Netrukus pasukame link Temzės, nes ant jos kranto turiu numatęs keletą savo “firminių” viečikių, kurias noriu parodyt bičiuliui. Ankstyva popietė, todėl apytuščius The Cross Keys (taip pat priklauso Fullers) ir The Black Lion (žiemą turintis winter warmers pasirinkimą) pubus praleidžiame, ir nutupiame “The Ship” pakrantės teritorijoje. Šis moderniai sutvarkytas, tačiau pakankamai paprasto interjero ir eksterjero pubas turi neįprastai didelę lauko erdvę-aikštelę. Vasaros dienomis ne tik gruboki mediniai staliukai, bet ir visa žolė, o taip pat Temzės pakrantę įrėminanti cementinė sienelė, būna nusėsta japių, media tipažų ir šiaip madingos Chiswick ir Turnham Green klientūros su bokalais arba šunų pavadėliais rankose. Deja, dėl tos pačios priežasties šis pubas yra brangus, todėl ilgiau nei bokalui nerekomenduojame.

Čia nepraleidžiu progos užsisakyti dar vieno klasikinio Young’s biterio, labai lengvo (3.7%), gaivinančio ir šviežaus vaisinio apynių kvapo alaus. Tuo tarpu Kipras, užburtas saulės, renkasi kur kas išraiškingesnį ir labiau gazuotą vokišką kvietinį Erdinger. Temzės vandenyje atsispindinčią saulę kartais suvirpina pro šalį slenkantis kruizinis laivas, pralekiantis patruliuojantis greitaeigis kateris ir pora baidarių, varomų pirmyn kelių porų irklų. Nuotaika šviežia ir kone vasariška.

Ši vieta – tai Thames Path, vieno maloniausių paupio pasivaikščiojimo takų, vidurio taškas. Malonus jis ne tik žalumos mėgėjui – Tikro Alaus gerbėjus jis nudžiugins visa eile senų pakrantės pubų ir gražios architektūros pastatų, atgrežusių savo fasadus į lėtai tekantį vandenį. Nors žinome, kad į Hammersmith tilto pusę yra keletas nuostabių šių įstaigų pavyzdžių, pasirenkame priešingą pusę. Mūsų tikslas – Fullers bravoras. Ne kartą jį buvau pravažiavęs dviračiu, tačiau savaitgaliais jis pasitikdavo užvertais vartais ir didinga ramuma, tad šįkart tikimės, kad paprasta darbo diena bus dėkingesnė. Pakeliui mūsų laukia netikėta kliūtis – Temzės vandenys pakilę ir pakrantės gatvė visa patvinusi, tik vienišas autobusiukas stovi įstrigęs vidury.

Aplinkkeliu bandome apeiti, ir taip atsimušame tiesiai į vieno iš alaus gamyklos pastatų fasadą su Fullers ženklu ir užrašu “Griffin Brewery”. Pastebime, kad vieną jos kampą taip pat skalauja pakilęs vanduo. Matyt, aukštas vanduo kelia susirūpinimą ir vietiniam municipalitetui, virš mūsų praplasnoja patruliuojantis malūnsparnis. Tuo tarpu mūsų nosis pasiekia dieviškas salyklo kvapas ir nuveda gilyn į gamyklos kvartalą…

Alus šioje gamykloje, dabar didžiausioje nepriklausomoje alaus gamykloje Londone, verdamas jau daugiau nei 350 metų. Tai tipiškas tradicijos pavyzdys – Fuller, Smith ir Turner šeimos įkūrė bendrą kompaniją 1845-aisiais, ir šių šeimų nariai iki pat šių dienų tebedalyvauja versle. Bene labiausiai žinomas Fullers alus yra London Pride, pirmaujantis pilstomas Jungtinės Karalystės alus. Šis ir dar du Fullers alūs – ESB ir Chiswick Bitter – turi prestižinius Champion Beer of Britain įvertinimus – jokiai kitai gamyklai nepavyko pasiekti tokio rekordo. Paskutinis ir taip gana plataus asortimento papildymas buvo 2005 metais įvestas šviesus (blonde) elis Discovery. Tais pačiais metais Fullers įsigijo kitą gamyklą, Hempširo George Gale & Co. Kartu su ja Fullers nuosavybėn perėjo ir 111 Gale gamyklai priklaususių pubų, ir dabar šeimoje jų yra viso 363 barų, pubų ir viešbučių. Panašu, kad tai ir buvo pagrindinis sandėrio tikslas – netrukus Gale bravoras buvo uždarytas, gerai kad bent kai kurie ten gaminti alūs išlaikyti (jų gamyba perkelta į Chiswick).

Ši, Griffin gamykla užima visai nemažą, apstatytą senais plytiniais pastatais, kvartaliuką, kurį apvaikštome, ieškodami įėjimo. Nesimato nė vieno žmogaus, tik patalpos, įranga, paletės, konteineriai, transportas ir talpos. Salyklo kvapas ir senovinė architektūra užburia ir jaučiamės tarsi vaikščiotume angliško romano puslapiais. Randame The Hock Cellar rūsį, į kurį nukreipta rodyklė “Visitors”.

Priešais pamatome recepcijos duris kur ir užeiname pasiteirauti. Šviesioje priėmimo patalpoje, taip pat dvelkiančioje istorija, ramu ir tvarkinga, tik dvi sekretorės su ausinėmis sėdi prie kompiuterių. Jos mus maloniai patikina, kad galime užsirašyti i lankymo turą, deja artimiausias 5 dienas jie visi pilnai užbukinti. Tik kad už 5 dienų mes jau turime skristi atgal… Kokia nesėkmė:(  Sekretorės mus pradžiugina patarimu nuplauti kartėlį firminėje aludėje, kurioje paprastai visi turai ir prasideda. Pakeliui dar aptinkame firminę parduotuvę, kur turime galimybę apžiūrėti rietuves čia gaminamo alaus, visokių suvenyrų, ir įsigyti lauktuvių draugams. Mus truputi glumina čia pat parduodamo vyno dėžių kiekis, kuris aiškiai viršija alaus.

Iš vienos pusės turintis pavadinimo iškabą The Mawson Arms, iš kitos – The Fox & Hounds (pastarasis buvo nupirktas ir sujungtas su pirmuoju), firminis pubas kaip ir pati gamykla, alsuoja tradicija ir kokybe. Patogios odinės sofos, žemi staliukai, nedidelis, bet geras patiekalų meniu, ant palangės – CAMRA’os The Drinker žurnalai. Sienos nukabintos gamyklos istoriją dokumentuojančiomis nuotraukomis. Nustebina tik penketo rūšių alaus kranai – tikėjomės daugiau, tačiau spragą užpildo daugybė alaus butelių bare.

Kipras pasirenka Chiswick Bitter, tuo tarpu aš labai susidomiu London Porter, kurio dar niekad neragavau. Pastarojo turi tik buteliais – pilstomo jo būna tik specialaus sezono (lapkričio mėnesį) arba festivalių metu. Čia manes laukia vienas didžiausių atradimų! Tirštas, juodas, ir mano džiaugsmui – turintis minimaliai saldumo – Londono porteris užlieja mano gomurį šilta banga, puikiu balansu ir maloniu “finišu”, kuriame nesiveržia lenktyniauti nei skrudinti salyklai, nei apyniai. Nepaprastai malonus ir lengvai geriamas. Entuziastingai pasirenku šį alų visam likusiam vakarui, ir tik po dar kelių bokalų sutinku jį pakeisti į ESB, tam kad pasimėgaučiau gaivia ir šviežia atasvara šiek tiek užklijuojančio porterio tirštumui.

Chiswick Bitter – skaidrus, švaraus, gaivaus, britai dar pridėtų komplimentą “crisp”, skonio, demonstruoja ne tik visas geriausių biterių savybes, bet šiame pube – ir idealaus sandėliavimo praktiką. Gavęs idealios temperatūros, konsistencijos ir putos pintukę, tai pajunti intuityviai. Dar geriau tai pajunti kituose pubuose, kur alaus statinių sandėliavimui neskiriamas pakankamas dėmesys – dėl netinkamos laikymo temperatūros ir trukmės neretai elis būna “plokščias”, “nuvėsęs”, įgyja nepageidautinų kvapų ir nebesuformuoja putos (pastaroji savybė dar nebūtinai reiškia prastą elio kokybę, bet čia atskira tema). Bent jau man, pirmiausia tuo, kaip išlaikytas alus, ir skiriasi geras pubas nuo prasto – ne interjeru ar maistu, net pasirinkimas ir aptarnavimo kokybė yra tik antroje vietoje. Šiomis dienomis Anglijoje pubai, norėdami pabrėžti kad jie ypač kruopščiai laikosi kokybiško sandėliavimo principų (sandėliavimo patalpos turi aušinimo sistemas ir šilumos izoliaciją), įgyja specialią sertifikaciją, kurios ženklą “Marque Cask” galima pamatyti ant durų ar šalia alaus kranų.

Išties puiki diena su puikiu alumi, ir kalbos nesibaigia net ir nakties paslapčiai vėl apgaubus Londoną. Tačiau laikas mūsų kelius kreipti link Shepherds Bush Empire ir ten vykstančio Thievery Corporation koncerto, bet tai jau ne šio blogo tema…

Pilnas fotoreportažas – Tikro Alaus galerijoje.

• Fullers gamyklos adresas: Chiswick Lane South, London W4 2QB. Turai vedami darbo dienomis, 11, 12, 13, 14, 15 val. Išankstinė registracija telefonu +44 (0)20 8996 2063. Kaina 10 GBP.

- – -

Two of Tikras Alus crew just returned from a week-long London pub crawl. It turned out to be a bit of nostalgia-trip, visiting mostly our favourite pubs instead of discovering many new ones. Therefore it’s not a coincidence that we started from Chiswick, where I used to work in an IT company. We started off with Old Pack Horse, a warm Fuller’s owned pub-meets-thai-restaurant place, with pints of classic ESB and seasonal RedFox. Then we moved to Thames Path and had a shot at The Ship while spotting some ships and canoes passing by. The Young’s Bitter and Erdinger beer were very nice to sip in the sun. Difficult to complain about bad weather, having had 5 days of sun during that week.

We continued westwards and visited Fuller’s Griffin brewery. Unfortunately the tour schedule was fully booked for a few days ahead so it had to suffice walking around on our own to open places. The Thames was on high tide, washing the walls of the brewery, the helicopters hovering above and fantastic mashing malt smell was a rather interesting setting. Eventually we landed in the flagship Fuller’s pub The Mawson Arms, where we had a few pints of perfectly kept Chiswick Bitter, ESB, Red Fox, but my personal favourite and a discovery was a smooth and satisfying London Porter. I couldn’t get enough and if not the concert of our favourite band Thievery Corporation, I would’ve stayed there untill kicked off… or until they’d run out of London Porter.

With staying on the diet of mostly Fuller’s beers, we called it a Fuller’s day and what a perfect day at that.

London crawl (I). Fullers diena.

Pernai rudenį dar nelabai žinojau, kas yra karališkasis stautas (Imperial Stout, dar žinomas kaip Russian Imperial Stout), o štai šiemet tuo pat metu Tikro Alaus Laboratorijoje jau išvirėme net dvi šio alaus rūšis.

Šis alaus tipas atsirado XVIII amžiaus aludarių dėka, kurie Rusijos carų skoniui sukūrė šį juodąjį stautų karalių, besididžiuojantį ypač stipriais salykliniais skoniais ir stiprumu (9-10%, ABV yra normalu, leidžiama iki 12%). Mažai arba vidutiniškai gazuotas, su galingais skrudinto, šokoladinio arba deginto salyklo kvapais ir skoniais, tamsių vaisių užuominomis. Skonis dažnai “sausas” (tipiškas, bet gerokai silpnesnis “sausas stautas” – dry stout – yra Guiness), tačiau ypač sodrus, neretai primenantis kone šokoladinį desertą. Apynių pobūdis – nuo subalansuoto iki agresyvaus, tačiau apynių gali ir visai nebūti. Daugiau apie ypatumus čia.

Karališkojo stauto originalu laikomas “Thrale’s Entire Porter”, virtas Thrale Anchor alaus daryklos Southwark, Londone (visai netoli nuo dabartinio Courage bravoro) specialiai eksportui į carienės Katerinos II rūmus Rusijoje.

Pasak Roger Protz, XVIII a į Baltijos šalis karališkąjį stautą eksportavo net 10 Anglijos bravorų! Nepasterizuotas alus laikydavosi trumpokai, o tam kad prailginti jo gyvavimo laiką, tuo metu buvo žinomi du būdai – apyniavimas ir stiprumas. Tai paaiškina, kodėl karališkasis stautas buvo gerokai stipresnis (taip pat ir labiau apyniuotas) už kitus, tuo metu Anglijoje ypač populiarius, britiškus stautus ir porterius. Kaip ir kiti eksportiniai alūs, netrukus šis buvo pradėtas virti ir vietoje, kisdamas ir įgydamas ir regioninių įtakų. Būtent čia ir siejamos ir Baltiškojo porterio – kurį dar tikrai ne kartą apdainuosime mūsų žurnalo puslapiuose – šaknys.

Šiais laikais karališkąjį stautą verda visa eilė mažesnių tikro alaus daryklų JAV, Anglijoje, Skandinavijoje ir kitose šalyse, kiekvienoje – savų interpretacijų, pvz. JAV versijos – kartesnės, “skrudintos”, britiškosios pasižymi sudėtingesnėmis salyklų kombinacijomis, o štai skandinavų Mikeller vėl – įtakotas amerikiečių!

Ypatingai šis alus išpopuliarėjo JAV skanautojų sluoksniuose – BeerAdvocate (vieno įtakingiausių JAV žurnalo apie tikrą alų) renkamame geriausių pasaulio alaus šimtuke akivaizdžiai karaliauja būtent šis alaus tipas. Komerciniai pavyzdžiai: Samuel Smith Imperial Stout, Courage Imperial Stout, Brooklyn Black Chocolate Stout, Rogue Imperial Stout, North Coast Old Rasputin Imperial Stout, Victory Storm King, Bell’s Expedition Stout, Dogfish Head World Wide Stout, Thirsty Dog Siberian Night, Stone Imperial Stout, Avery The Czar, Founders Imperial Stout, Newport Beach John Wayne Imperial Stout, Great Lakes Blackout Stout.

Tikro Alaus Laboratorijos eksperimentams pasirinkome du receptus – Chocolate Moose Stout, 2006-asiais Minesota State Fair laimėjusį bronzos medalį, ir BYO Extremely Imperial Stout, kuriuos modifikavome, suteikdami jiems Baltiško charakterio. Roger Protz istoriniuose šaltiniuose atrado, kad XIX a. karališkajam stautui virti buvo naudojamas Baltiškas Pilsner salyklas – būtent tokį salyklą mes ir naudojame! Šitiems monstrams reikės daugiau laiko subręsti – net kelių mėnesių. Tikimės, kad naujus savo kūrinius galėsime paragaut ir įvertint jau už kokių poros mėnesių – bus kaip tik sušildyt kūną ir sielą žvarbiais vakarais! Bus daugiau…

Chocolate Moose Imperial Stout
Originalus receptas čia
Salyklų (viso 5 salyklai) sudėtis modifikuota
13,63 l, misos virimo laikas – 60 min:

3.266 kg lietuviško šviesaus “Maltosos” salyklo
0.245 kg kristalinio (Crystal 120) salyklo
0.082 kg šokoladinio (Chocolate) salyklo
0.163 kg skrudintų miežių (Roasted Barley)
0.327 kg avižinių dribsnių
0.082 kg lietuviško karamelinio “Maltosos” salyklo (120L)
0.816 kg medaus
0.166 kg juodo 70% “Pergalės” šokolado

Apyniai:
33.00 g UK Golden (5% AA) 60 min
14.57 g US Willammette (4% AA) 15 min

Safbrew S-33 sausos mielės (17 g), nerehidruota

Misos tirštumas: S.G. 1.098, F.G. 1.018, ABV 10.7%

Extremely Imperial Stout

Originalus receptas paimtas ir pritaikytas iš BYO, salykų sudėtis (6 rūšys) modifikuota.

19 l, salinimo laikas – 75 min, misos virimo laikas – 90 min:

5.216 kg lietuviško šviesaus “Maltosos” salyklo
0.454 kg lietuviško karamelinio salyklo (120L)
0.280 kg Angliško šokoladinio salyklo (chocolate malt)
0.174 kg Čekiško (Rudolf ) ypač tamsaus karamelinio salyklo (836 EBC)
0.454 kg skrudintų miežių (Roasted Barley)
1.5 l čekiško salyklo sirupo (ekstrakto) malt syrup (85% ekstraktingumas)

Apyniai:
14 g US Chinook (12.6% AA) 60 min
45 g US Perle (7% AA) 30 min
28.3 g US Willamette (4.7% AA) 15 min
14 g US Willamette (4.7% AA) virimo pabaigoje

2 pakeliai (22 g) amerikietiško elio sausų mielių (Safbrew US-05), rehidruota

Misą virėme ne 60 min, o 90 min, kad atsikratyti DMS (diametilo sulfidų), būdingų lietuviškam pilsner salyklui.
Misos tirštumas: S.G. 1.096, F.G. 1.021, ABV 10.0%

— — — —

Prepare the sledges in summer – says Lithuanian proverb and what it means is that it’s nice warm indian summer behind the window, and we’re brewing beers for the winter in the cellar. Last winter with great pleasure and enthusiasm we discovered for ourselves the thriving scene of Imprial Stouts in New York (special thanks to the amazing Blind Tiger Ale House). This month, we’ve brewed: Chocolate Moose Imperial Stout (recipe courtesy brewers of Minessota) and BYO’s Extremely Imperial Stout (recipe here).

We’re excited by distinct Imperial Stout interpretations existing around the world -  ‘the American versions have more bitterness, roasted character, and finishing hops, while the English varieties reflect a more complex specialty malt character and a more forward ester profile’, (quote from Wyeast Lab).

According to Roger Protz, “In the heyday of porter and stout brewing in London in the 18th century, more than 10 breweries were engaged in exporting dark beer to the Baltic, <…>  It is thought that pilsner malt was used from the 19th century–perhaps some European malt came back in the vessels that supplied the Baltic with beer” (read this very interesting in-depth article here).

We decided to follow this as a guideline as well as give our beers a distinctive ‘Baltic’ character. We’ve changed the grain bill a bit and used mostly local or locally available malts and adjuncts, such as Lithuanian pilsner instead of British Pale malt, Czech Rudolf extra dark caramel (EBC 836) as part of chocolate grain bill. We boiled wort for 90 minutes instead of 60 in order to drive off the extra DMS (Dimethyl Sulfides) common to Pilsner malts. We didn’t treat water which has high total alkalinity and should naturally help regulating mash pH for darker grain bill.

We’re anxcious to try the results but we’ll have to arm ourselves with patience – resulting monsters of 10% ABV and more will have to wait a bit to mature. The Oatmeal stout we brewed last year had to wait for nearly 7 months to gain required maturity and expose its complexity. I hope it was taking much shorter for sailing boats to reach Baltics ports from England in 1800-ies.

Karališkasis stautas (Imperial Stout)

Kad jau užėjo kalba apie festivalius, tai būtų nuodėmė nepaminėti visų festivalių festivalio – The Great British Beer Festival (GBBF). Šiais metais jis vyks rugpjūčio 5-9 dienomis Londone, Earls Court arenoje.

Festivalį organizuoja CAMRA (Campaign for Real Ale) – bene skaitlingiausia ir įtakingiausia alaus entuziastų draugija Europoje, praktiškai išgelbėjusį tradicinį anglišką elį ir nuostabias tradicines anglų aludes nuo išnykimo, daug padariusi dėl alaus kokybės ir vartojimo kultūros gerinimo. Neslėpkime, CAMRA inspiravo ir Tikro alaus draugijos atsiradimą.

GBBF šiemet žada nemažiau kaip 450 alaus rūšių iš bene poros šimtų alaus daryklų. Žinoma, vyks degustacijos, visokie linksminantys šou, taip pat bus renkamas alus – Britanijos čempionas. Praeitų metų rinkimų rezultatai – čia. Pasigirsiu – teko ragaut praeitų metų abosoliutaus čempiono – Hobsons Mild, kuris svečiavosi viename iš Londono pubų Holborne. Perkūniškai geras elis, aš jums pasakysiu.

Taigi Tikras alus primygtinai siūlo turintiems galimybę atšvęsti rugpjūčio pradžią Didžiajam britų alaus festivalyje. Įspūdžių turėtų užtekti visiems metams.

Kad dar labiau sukiltų noras - vieno žymesnių Londono alaus bloggerių Stonch įspūdžiai.

Didysis Britanijos alaus festivalis

= = =

Vakar ragavau šiokį tokį ekstrymą. Šiandien vėl mintimis ir skonio receptoriais keliuosi į Škotiją – Traquair alaus namus.

• Traquair House Ale, ABV 7,2. Spalva nelabai būdinga eliams – (labai) tamsiai ruda, esant tam tikram apšvietimui, galima pagalvoti, kad juoda. Skonis minkštas, nieko panašaus į vakarykščius produktus. Greitai nesigeria – net ir esant karštam orui nesinori susileisti didesnio kiekio iškart. Stiprumas nesijaučia. Ne itin kartus. Poskonis išlieka ilgokai, galbūt po kokios pusės minutės pasijaučia stiprumas. Reikalui esant, galėtų sueiti už belgišką “dubbel”. Žodžiu, konservatyvus elis be siurprizų, nedažnam vartojimui.
• Traquair Jacobite Ale flavored with Coriander, ABV 8. Ingredientai: šaltinio vanduo, salyklas, apyniai, mielės ir kalendra. Gėrimo spalva – ruda, einanti į juodumą su raudonu atspalviu. Atvirai sakant, vakar nelabai įsivaizdavau, koks viržių skonis, o šiandien ta pati istorija nutiko su coriandrum sativum (lot.), arba blakine kalendra (liet.). Kalendros skonis pasirodė pažįstamas. Nepaisant to, aluje tai tikrai originalu. Jei neklystu, kalendra sutinkama apvalių grūdeliu pavidalu, naudojama duonas ir salotas kvepinti. Padauginus kalendros, skonis tikrai suprastėja, tačiau šiame elyje viskas subalansuota.  Skonis maloniai salstelėjęs. Įspūdis toks, kad tik gurkštelėjus lengvai “sutraukia burną”. Poskonis greičiau išsivaikšto nei Traquair House Ale. Tačiau į pabaigą pasirodo lietuviškai juodos duonos skonio fragmentas. Matyt, dėl kalendros keliamų asociacijų. Aromatas intensyvus, tačiau malonus ir, priešingai nei kartais nutinka geriant kitus alus, Jacobite kvapas neerzina. Skonis originalus, tačiau dažnai nepavartosi – tiek dėl stiprumo, tiek dėl “sotumo”.

Įdomus pastebėjimas, kad tiek vakar, tiek ir šiandien, net ir po gana intensyvios dienos po dviejų 0,33 alaus buteliukų daugiau alaus nesinori. Turint omeny, kad Britanijoje škotai garsėja šykštumu, šitie eliai tikslą – taupiai atsigerti – pasiekia. Iš vakarykščio pirkimo liko dar du alūs, kuriuos it koks taupus škotas atidedu rytojui.

Traquair alaus namų taisyklės