Nebesinori pūsti ditirambų, tad tiesiog trumpa Mikkeller pasiūlos apžvalga.

Pirmiausia, į dėžę papuolė visa serija “vieno apynio” (single hop) serijos alaus. Tikro alaus pasaulyje tiek alaus virėjams, tiek ragautojams svarbu, kokie apyniai, koks salyklas dedamas. Šiuo atveju alūs turi daug, tačiau tik vienos rūšies apynio – kuris dedamas ir kartinimui, ir aromatui išgauti. Tokie alūs leidžia pilnai atsiskleisti, sugroti savo džiazo partiją būtent tai vienintelei apynių rūšiai. Kad šis gardus augalas būtų kuo ryškesnis, jam aluje reikia suteikti tinkamą foną – tai neįkyrus, tačiau pakankamai stiprus salykliškumas, išgrynintas neutralios lagerinių mielių fermentacijos (lagerio mielės skirtingai nuo elio, palieka mažiau aromatingų eterių ir esterių).

Vieno apynio alūs pasaulyje verdami, tačiau nelabai dažni, tad Mikkeller pompastiškai pavadino šią seriją “edukacine”, ir sukišo į ją per dvidešimt apynių (apskritai šiandien rinkoje yra turbūt pora šimtų rūšių daugiau ar mažiau žinomų apynių – o kiek nežinomų?). Man į dėžę pakliuvo šešetas egzempliorių – su amerikietiškais Tomahawk, Apollo, Centennial, taip pat japoniškais Sorachi Ace, naujazelandietiškais Nelson Sauvin ir dar vienais, nepamenu kokiais, apyniais.

Visi alūs – 6.8-6.9% amerikietiško IPA stiliaus, ant etiketės nurodyta detali salyklų sudėtis – jų tarpe Munchen ir Carapils. Įdomu tai, kad visi (bent jau pirmieji 18) alūs buvo išvirti tą pačią savaitę, iš tų pačių salyklų ir fermentuoti su tomis pačiomis mielėmis. Kitaip tariant, visiems apyniams duotos lygios galimybės.

Koks įspūdis? Pirmiausia reikia pasakyt, kad šie apyniai man ir daugeliui Lietuvos namudinių aludarių nėra naujiena – globaliam internete juos užsakinėjome, eksperimentavome, virėme, uostėme, ragavome ir lyginome. Kai kuriuos apynius jau užsimerkę atpažįstame. Tačiau Mikkeller amato kokybė vistiek stebina, tad malonumas didžiulis. Tad man asmeniškai įdomiausia buvo neragautieji – Nelson Sauvin ir netikėtas Sorachi. Apie pačius skonius pasakoti būtų daug darbo, geriau jau parekomenduosime būnant Rygoje, Kopenhagoje ar dar kur įsigyti šio alaus, ir pabandyti, geriausia – vieną greta kito.

Pabaigai galima pridurti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse dar labai daug reikia nuveikti alaus edukacijos srityje. Tad gal Mikkeller ir ne tokie pompastiški.

Visos foto: Tikro Alaus archyvo.

Mikkeller edukacija arba vieno apynio giesmė

“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet aludarystės renginį perkelia į Blome, Vidžemės regione, kuris yra labiausiai žinomas Latvijoje savo aludarystės tradicijomis. Netoliese yra keletas alaus daryklų (Cēsis, Piebalga, Valmiermuižas, Brenguļu), iš šio krašto kilę ir dauguma šiandieninių namudinių aludarių.

Renginys vyks gegužės 12, čia Blome vieta žemėlapyje. Vėliau savo bloge ir alaus kalendoriuje paskelbsime daugiau informacijos (taip pat ir apie alaus konkursą).

Atnaujinta:

Latvijos renginio pagrindinė programa 12 d., galima atvykt 11, išvykt 13. Vietoje yra gana didelis namas su daug kambarių (bus čiužiniai, patalynė savo). Kaina bus kelių latų ribose, dengiantis maitinimą.

Planuojamos keletas paskaitų, plačios degustacijos, nedidelė alaus virimo sesija. Bus aludarystės konkursas, tačiau tik vienos rūšies alaus – Special/Best bitter, išvirto pagal BJCP parametrus.

Kitaip tariant, programa  bus panaši kaip ir ankstesniais metais, tačiau šiemet bus labiau orientuota į pradedančius aludarius, ir mažiau – į bendrą publiką.

Užpilk dar truputį tos velniavos! (Video iš Aizpute 2011 ir anonsas)

Kalifornijos trijulė ant mūsų stalo. Foto: Tikras Alus

Tiems kurie domisi pasaulio alumi, nereikia įrodinėti, kad viena pažangiausių alaus šalių šiuo metu yra JAV – per pastaruosius du dešimtmečius tikro alaus (fine, craft beers) scena ten sprogo: nuo kelių dešimčių “craft” bravorų iki poros tūkstančių (taip, 1800!). Jiems taip pat nereikės pristatinėti ir vieno įtakingiausių JAV nepriklausomų bravorų Sierra Nevada, nei jo alaus, kurio šiandien jau galima nesunkiai rasti ir Europos geresniuose baruose ir parduotuvėse.

Sierra Nevada 1980-aisiais Chico, Kalifornijoje įkūrė du namudiniai aludariai, pradėję nuo savo gamybos įrangos. Šiandien tai – šešta didžiausia JAV alaus kompanija, kurioje dirba 450 žmonių, jų alus yra antras labiausiai parduodamas “craft” alus JAV.

Alaus darykla šiandien garsėja savo novatoriškais ir etiškais sprendimais. 2010-aisiais bravoras laimėjo “žaliausio metų verslo” apdovanojimą – jis visas yra aprūpinamas elektra iš saulės elementų, išvežiojimo transportas varomas perdirbtu iš panaudoto aliejaus kuru, o panaudoti grūdai panaudojami gyvuliams šerti vietinėse rančose.

Bravoras superka didžiausią organiškų apynių kiekį šalyje, taip pat turi savo fermą, kurioje patys auginasi organiškus apynius ir miežius (iš kurių verda savo kasmetinį derliaus alų – Chico Estate Harvest Ale.) Dar šiai firmai priklauso maisto ir degustacijų restoranas bei muzikos klubas “The Big Room”.

Mes arčiausiai šio alaus galime rasti Rygoje – baruose ir spec. parduotuvėje Alus Salons. Iš ten ir atėjo mūsų užsakyta tikro alaus siunta – tiesa, šįkart buvo likę tik trys klasikinės rūšys.

Foto: Wikipedia

Sierra Nevada Pale Ale – tai žinomiausias daryklos alus, man tai gausiai apyniuoto amerikietiško alaus etalonas – čia ir ypač ryškus, gaivus greipfurtinis Cascade apynių antplūdis, atsimušantis į sodraus salyklo skonio bazę. Šis, kaip ir keletas kitų bravoro alų – gyvas, jis baigia fermentaciją jau supilstytas į butelius. Beje, šio alaus klono naminis receptas bene populiariausias ir Tikro Alaus laboratorijoje, draugų degustacijose visada susilaukiantis didelės sėkmės.

Sierra Nevada Porter ir Stout – puikios klasikinių stilių amerikietiškos versijos, šiek tiek panašūs, tik stautas – kiek stipresnis, kartėlesnis. Jie sausi, gausūs stipriai skrudintos kavos ir juodo šokolado skonio, tačiau vėlgi tipiški amerikietiški apyniai suteikia gyvo charakterio, savotiškai primenančio amerikiečių entuziazmą.

Lietuvoje šio alaus kol kas nėra. Tačiau jau bandome susitarti su tiekėjais ir tikimės, netrukus padėtis pasikeis. Sekite mūsų naujienas!

Amerikos klasika: Sierra Nevada alus

Pasak Pivni Filosof, Náchod darykla, dabar žinoma kaip Primator, šiandien yra turbūt inovatyviausias bravoras Čekijoje. Jie vadina save “specialaus alaus specialistais”, kas yra visiška tiesa, jų asortimente – per tuziną pavadinimų alaus – nuo klasikinio lagerio iki kvietinio, ir net stauto. Beje, ši darykla buvo pirmoji pramoninė Čekijoje, pradėjusi daryti viršutinės fermentacijos alus (elius) – tai gan drąsu palyginus konservatyviai vietinei alaus scenai, dar labiau nuostabu, kad jiems gerai sekasi. Taip pat įdomi yra jų stipriųjų lagerių eilė – nė iš tolo nepanaši į tą lietuvišką ar lenkišką stiprų birzgalą, kuris brukamas mūsų supermarketuose.

Jų tikrai nuostabų stautą jau pagyrėme, taip sutapo kad šiandien eilė kitam Primator alui, kurio dėžę pasiėmiau su savimi į kūrybinę komandiruotę Dzūkijos kaime (žinau ką pagalvojote, bet apie samanę šiandien nešnekėsime). Tai Primator 13 (“trinadcatka“), pavadintas “polotmavý” – kaip patys bravoriai teigia, tarp šviesaus ir tamsaus. Stora puta, ant bokalo paliekanti rieves, pustamsio gintaro spalva, pastebimai salykliškas skonis, nestiprus kvietinio bei karamelinio salyklų salsvumas gerai atsvertas kilmingais čekiškais Saaz apyniais – gerai apskaičiuota kombinacija ir didesnė salyklo masė suteikia skoniui ryškumo. Nepaisant šio ryškumo, ir to kad kaip lageriui jis gan stiprus – 5.5%, alus gana “sesijinis” – t.y. jį galima ilgai gurkšnoti, skonis nepabosta ir alus “nekerta” per galvą ar kojas.

Kas lemia šio lagerio išskirtinumą? Tikrų alaus meistrų amatas ir geros medžiagos. Rezultato nepagadina net tas faktas, kad šis alus pasterizuotas. Rekomenduojame.

Primator alaus galima aptikti vis daugiau barų sostinėje ir Klaipėdoje (deja, kol kas tik buteliais). Didžiausias pasirinkimas – jų firminėje parduotuvėje Saltoniškių g. Vilniuje (priešais PC Panorama). Firminėje parduotuvėje mačiau krūvas statinių, bet pamiršau paklausti, tad gal skaitytojai praneš kas pilsto!

Primator. Mūsų mėnesio alus – 13

Keliames iš ūkanotos šiaurinės Kalifornijos pakrantės į nuodėmių miestą Las Vegas. Nors stalčius pilnas prirašytų atvirlaiškių iš Kalifornijos, tačiau norisi pirma išsiųsti žinutę apie šį gaivinantį alutį, kurį pats tas gurkšnoti tvankiame name vidury nakties.

Visai patenkintas buvau, kai Las Vegas parduotuvėse aptikau iki šiol neragauto Dogfish Head alaus asortimento. Nors vis stengiausi atsilaikyti pagundai įsigyti butelaitį kitą šio bravoro alaus, mat planuose yra po savaitėlės kitos, sėdėti šio bravoro barelyje ir ragauti įvairius alus iš kranelio, bet pamačius “Namaste” butelaitį, negalėjau atsilaikyti. Progą labai lengvai išėjo sugalvoti – gersiu į savo jogos mokytojo sveikatą… o ką? Taip pat ingridientų sąrašas gan intriguojantis : kalendra, apelsinas ir citrinžolė puošia šį belgiško skonio baltajį alų. Tačiau šio alaus istorija daug kilnesnė, nei pakelti tostą į jogos mokytojo sveikatą :)

Sam’as Calagione šį alų išvirė kaip moralinę paramą draugams Belgijoje. Nuostabus Belgijos bravoras 3 Fonteinen, dėl termostato gedimo, neteko 100’000 (taip, taip) butelių lambiko ir gueuze alaus…. Tikrai didelė netektis šiam bravorui. Prisidedam prie materialinės pagalbos belgams (dalis pelno bus skirta 3 Fonteinen) ir gaivinamės šiuo, man keistai, kvepiančiu alumi.

Kvapas. Na nežinau kaip ten kitiems kvepia žolelėmis, citrusais ir pan. aromatais, tačiau man, atkimšus šį butelį pasklinda šunų konservų aromatas sumaišytas su šviežio medaus kvapu…

Spalva. Drumsta, švelniai gintarinė šieno spalva. Su lengva, greitai išnykstančia puta.

Skonis. Gerai subalansuotas. Lengvas. Pats tas atsigaivinti vasarą ar karštą Nevados naktį. Pirmu smuiku užgroja kalendra, pereidama į apelsino žievelės aromatą, tačiau citrinžolė kažkur pasimeta… Ragaujant šį alų, maloniai dera kartumas su gražiai suvaldyta rūgštele, kuri tikrai tinka Belgiškoms mielėms. Atsigaivinti padeda ir lengva angliarūgštė su gvazdikėlių prieskoniu, kuris veliau persimaino į citrusinius, šieno prieskonius. Tikrai neblogas alus, turint omenyje kad jis tik 5% stiprumo.

Apibendrinimui. Kaip daugeliu atvejų, smagu ragauti Dogfish Head alų. Patrauklus etiketės dizainas, bei šmaikštus alaus aprašas puikiai dera prie 750 ml butelio turinio ir padeda laukti dienos, kai įžengsiu į šio bravoro alubarį paragauti gausios kolekcijos išskirtinių alų.

Atvirutė iš Las Vego

Tai šis pasakojimas – daugiausiai apie Ciechanową, tokį kokio aš jo (dar) neaplankiau. Kiek suprantu, tai toks Lenkijos miestelis in the middle of nowhere, kažkur nuo Varšuvos link jūros. Pasirodo, ten yra visai graži pilis. Vokiškai vadinosi Zichenau. Alaus darykla miestelyje veikė nuo XIX amžiaus vidurio, paskui ilgą laiką buvo Varšuvos bravorų susivienijimo cechas – prie įvairių valdžių.

90-ųjų pabaigoje nelabai prestižinį bravorėlį nupirko verslininkas Marek Jakubiak, pavadino „Gambrinusu“, bet prieš gerą dešimtmetį jau nauju vardu „Ciechan“ pradėjo virti įdomesnes rūšis ir buvo vienas alaus revoliucijos Lenkijoje pradininkų. Tam gerokai padėjo Varšuvos rinkos geografinis artumas. Tačiau ir šiandien pietinių kaimynų alaus ragautojai jo rūšis vertina aukštai.

Labai aukštai.

Taigi, perkame tokį alų… dideliame supermarkete. Taip, nuo praeitos publikacijos, kur reikėjo po visokius užkaborius ieškot ko nors nepasterizuotesnio praėjo kiek laiko. Ir didžiausios Lenkijos priekyvietės būtinai turi vieną dalį, skirtą įdomiam vietiniam alui. Aišku, ten įsimaišo ir visokių nefiltruotų apsimetelių a‘la „Kasztelan“ ar „Lodzkie Nepasteryzowane“. Tačiau mūsų atveju lentynose dominavo „Ciechano“ bei giminaičių rūšių kaleidoskopas.

Koks yra tikras lenkiškas alus?

Parsivežę degustacijai pasirinkome penkis. Pirmasis eilėje atsidūrė šviesusis „Lwowek Ratuszowy“. Sakyčiau, va čia tai pilno, vaisingo skonio lageris. Rekomenduojamas. Bet kaip jis čia atsidurė? Racionalus paaiškinimas netruko sekti – pasirodo, patį seniausią (istorija persipina vos ne su Belgijos amžių vienuolynais) bravorą Lwoweke, arba Löwenberge Silezijoje, taip pat kontroliuoja „Ciechano“ bendrovė.

Na, bet grįžkime prie pačio „Ciechano“…….. ir štai centrinė jo rūšis „Miodowe“, aišku medaus alus . Šiaip nesu didelis medaus dėjimo į alų (be ypatingiausiojo išmanymo ar reikalo) entuziastas. O tai išbandęs ir perbandęs kolega naminis aludaris paragavęs tvirtina – kvapas stiprus, taip, bet medus dirbtinis.

O medaus alūs, pasirodo, Varšuvoje ir kitur tik populiarėja. Parduodama pamažu, bet vis daugiau. Štai paaiškinimas tam – gana paprastas, daugelis šių kraštų po švininių dangumi gyventojų jau tiek kartėlio kasdien prisiragauja, kad nori alaus — bet kad būtų saldus. Todėl ir grzane z sokem malinowim…

Aš netgi pasakyčiau – o kame „Varniukų“ sekmė?

Na bet nėra laiko tokiems svarstymams, nes ant stalo putoja Ciechano kvietinis „Pszeniczne“. Putoja reiškia, kad standi puta suformuota neblogai ir laikosi. Skonis daugiau į gvazdikėlių ir bananų pusę. Kontrolinio kintamojo rolę atliko „Faustus“ kvietinukas, kuris buvo švelnesnis, mažiau išraiškingas. Bet… po truputį pradėjo ryškėti detektyviniai elementai kas visgi….

Čia norėčiau padaryti intarpą. Mano įsitikinimu, kvietinis alus yra kažkur giliai būdingas Lenkijai. Man tai sako istoriniai duomenys. Garsiaus lenkų istorikas Janas Dlugošas juk aiškiai rašė – Žemaitijoje geriamas tik miežių alus, tuo tarpu Didlenkėje – kvietinis (braxatum).

Negana to, jis skaičiuodavo bačkas, kurias suveždavo valstiečiai Krokuvos vyskupui. Salyklui daryti per šimtą metų pirma buvo imami tik kviečiai, po kelių dešimtmečių – kviečių ir miežių mišinys, o dar vėliau – jau įsigalėjo tik miežiai. Mano hipotezė – dėl pasikeitusių metereologinių sąlygų („mažojo ledynmečio“ ar wtf), kviečių perteklius iškeliavo į pietus, į Bavariją. Juk iš pradžių net Grendlandija buvo žalia, ar ne? Bet kažkur giliai lenkai ilgisi ne vien pilno stipraus tarptautinio alaus , bet ir kito skonio, ar ne?

Ilgisi ar neisiilgi, bet, žodžiu, ant „Fausto“ etiketės galų gale radome vietovės pavadinimą Ingolstadt. Man prieš akis sušmėžavo vizitas Prahoje, kai alaus parodoje didieji lagerių kunigaikščiai ir lordai su savo daryklomis, ir net mažiukai – praktiškai nei vienas negalėjo pasiūlyti kvietinio – ši kukli rolė buvo suteikta šaldytuvui su kvietinukais iš Vokietijos.

Šmėžavo ar nešmėžavo, bet tuo laiku jau buvome atidarę paskutinį degustacijos alų – visaip angliškai apvadintą dark smoot beer „Heban“. Įdomus pavadinimas, kaip lenkiškam alui.

Degustacijos pabaigai buvo kaip tik. Čia saldumas buvo subalansuotas. Karamelė, vaisiai ir ruginė duona. Truputis razinų, gal net ir sausumo. Na ir apsukame butelį… … Herrnbräu in Ingolstadt.

Tai – vokiškas alus, pasirodo.

Verdammt Reheinsgebot!!! Jis taip ištobulino teisingą alų, kad net apvilktas tamsiai ryškia Mazovijos suknele, jis vistiek geriausias :)!

Medus ir kvietys

Traukinio durys užsidaro… baro durys atsidaro. Žingsnis į praeitį, į “L’Image de Notre Damme”, painiame gatvelių labirinte pasislėpusį archaišką barą, vieną iš daugelio šiame mieste. Du kambarėlius, primenančius  senovinę olandų virtuvę arba praėjusio šimtmečio buities muziejų, iš tamsos vos išplėšia blausi išorės šviesa, besiskverbianti pro apmusijusius gotikinius vitražus. Taurę šluostantis sinjoras taip pat jau apykurtis, bet galop iš mano prancūzų kalbos pastangų išlukštena žodį “saison”, ima taurę ir ją pripildo St. Feuillien skystojo aukso (2009-aisiais World Beer Awards pripažintas geriausiu saison alumi). Netrukus su kolega Aldžiu jau sėdime kamputyje tarp židinio ir indaujos, siurbčiodami alų ir kvėpdami atmosferą.

Tokių žingsnių – tiek pro barų duris, tiek atgal laike, šioje kelionėje bus ne vienas. Mes Belgijoje, alaus Eldorade. Briuselis tik tarpinė stotelė, čia per trumpą laiką patikriname keletą klasikinių taškų. Nevarginsiu visų jų vardais – bet verta paminėti lambikus pilstančius Poechenellekelder (5 Rue du Chene Brussels) ir Moeder Lambic I bei II, na ir alaus Disneilendą – Delirium Cafe, “Alaus namų” dydžio erdvėje sugebančiu pasiūlyti virš 2000 (taip, du tūkst.) rūšių alaus.

Delirium Cafe. Atraskite su aplinka susiliejusį agentą Aldį. Alus slypi kažkur anapus... durų.

Tačiau mūsų tikslas – netolimame Buggenhout miestelyje vykstantis spontaninės fermentacijos festivalis. Traukinys išleidžia mus artimiausioje stotelėje ir likusius 3 kilometrus einame pėstute kartu su nedidele tarptautine grupe, nešina kuprinėmis ir miegmaišiais. Pakeliui susipažįstame su viena iš jų – aludare iš JAV. Vėliau mus pasigaus vokiečių alaus piligrimai ir išsiveš nežinoma kryptimi. Du britai raudonais veidais sėdės parimę prie bokalų kaip medžiai, nepratardami nė žodžio dvi paras. Maskvietis gers ir vairuos… dviratį. Apie šį keistą festivalį ne taip paprasta sužinoti, bet ir pritraukia jis keisčiausią publiką iš visų galų – nuo Olandijos iki Rusijos, ir net Lietuvos.

Margas būrys

Pravėrus reikiamos tavernos pokylių salės duris, pasijuntame labiau bingo lošime kaimo pube, nei festivalyje – pristatyta ilgų stalų, nukrautų taurėmis, prie jų sėdintys žmonės ragauja ir kažką užsirašinėja. Organizuojamas vietinio alaus entuziastų klubo Opstalse Bierpallieters (verčiasi maždaug “alaus bepročiai”), šis renginys kaip ir daugelis gerų dalykų, gimė nuo to, kad draugai ir kaimynai jau parą sėdėjo prie bokalo ir nusprendė pasikviesti dar daugiau draugų. Dabar – jau 20-tą kartą. Dar nesenai tai taip ir vadinosi – “24 valandos alaus”, o šiandien įvykis padalintas į dvi dienas, naktį paliekant atsikvėpti – daugelis lankytojų neina miegoti toliau nei žirgynas su bendrabučiu netoliese.

Tarp staliukų zuja keletas klubo narių ir priima užsakymus. Bene aktyviausiai tą daro klubo prezidentas, su kuriuo netrunkame susipažinti ir išklausyti jo nelabai rišliai angliškai konstruojamų istorijų. Jų nerišlumą visiškai kompensuoja blykčiojantis gera nuotaika veidas ir stipriai raudona nosis. Vienintelė klubo narė moteris alaus šiandien negeria – ji išvežioja į geležinkelio stotelę suminkštėjusius lankytojus, norinčius spėti į paskutinį traukinį namo.

Mūsų stalo kompanija

Naujoje vietoje pasijunti kaip namie, radęs stalą pilną pažįstamų veidų – pusė Briuselio menininkų studijos FoAm, vėliau naujieji draugai vokiečiai ir keletas lietuvių. Kolega aludaris Gundas iš Hagos 5 valandas traukiniu trenkėsi tik tam, kad pasisvečiavęs kelias valandas, dumtų atgal. Vilnietis Artis čia jau antrą kartą ir su visais sveikinasi kaip su senais pažįstamais.

Stveriame meniu – jame daugiau nei 70 rūšių rečiausio ir seniausias tradicijas turinčio pasaulyje – spontaninės (“laukinės”) fermentacijos alaus: lambic, gueuze, kriekenlambic, oude geuze, framboise, cassis, kriek, faro, taip pat kolekciniai ir “specialūs”,  proginiai ir eksperimentiniai kūriniai bei vintažai (kaip antai Belle-Vue Fond Geuze 1989). Jie buvo surinkti iš visų Belgijoje jį dar gaminančių ar maišančių daryklų. Dažniau vadinami bendriniu lambic vardu, šie alūs tradiciškai gaminami išimtinai vienos Belgijos upės – Senos – slėnyje. Daugelio jų neįsigyste niekur kitur, kaip vietiniuose baruose, bravoruose arba kolekcionierių rateliuose. Organizatoriai vėliau pasakojo, kad gueuze butelius pradeda rinkti dar metus iki renginio, o jaunų lambikų statines atsiveža iš bravorų likus vos kelioms dienoms iki starto.

Lambikai

Degustaciją pradedame, užsisakydami visus 11 pavadinimų iš pirmos – lambic kategorijos. Dar gauname dovanų pastovaus festivalio lankytojo, vokiečio Ulricho, sukurto varianto. Kitą rytą aptiksime Ulrichą miegantį savo mašinoje, ant krūvos alaus dėžių, supirktų miksavimo eksperimentams grįžus namo.

Ragavimui įpusėjus, skonių įvairovė ir begalės pokalbių nuotrupos ima pintis. Dabar sunkiai ką beprisimintume, jei ant meniu nebūtume pasižymėję patikusių variantų. Spontaninės fermentacijos alus įdomus ne tik neįprastais skoniais ir aromatais (norint juos apibūdinti, tektų pasitelkti kombinacijas tokių žodžių kaip “tvartas”, “šlapias”, “kojinės”, “arklys”, “senas”, “papuvęs”, “parūgęs” ir pan.), bet ir tuo, kad dėl savo specifikos kiekvienais metais tas pats alus gali būti kitoks, o brandinant juos keletą metų, gauname sunkiai aprėpiamą gamą (priminsime, kad šis alus niekada nepasterizuojamas, ir išlieka gyvas bei gali bręsti buteliuose iki 30 metų, su laiku skoniui tik gerėjant). Tai įdomus, išties savo “gyvenimą gyvenantis” alus (vadinti jį nuvalkiotu “gyvu” liežuvis neapsiverčia).

Ši įvairovė nepaprastai prasiplečia, kai prakalbame apie gueuze – maišytus įvairaus brandinimo laipsnio lambic‘us. Šios kombinacijos dar atskirai brandinamos medinėse statinėse, o po to dar – buteliuose.

Be abejo, čia ir legendiniai, su didele pagarba minimi aludariai, tačiau ne mažiau vertinami ir talentingi “giozų” kombinuotojai – “blenderiai”. Alaus kombinavimąs – atskiras amatas, kurio pagrindu egzistuoja netgi atskiros “blenderijos” – vėliau mums pasiseks patekti į vienos tokios naujos blenderijos atidarymą. Bet apie tai kitą kart.

Iš lambikų pasižymėjome šiuos: Cantillion – klasika. Du stipriausi atradimai – vienas iš De Troch. Kitas – ypatingai išsiskyręs, kartesnis nei kiti, lambikas iš Girardin – vieno rimčiausių gamintojų, aprūpinančių išimtinai tik vietinius barus. Įdomus ir Timmermans egzempliorius, vokiečių pasakojimu, savo specifiniu rūgštumu primenantis jau išnykusį originialųjį Berliner Weisse (vokiečiai taip pat turi savo rūgštaus alaus istoriją, vertą atskiro posto). Iš kriekenlambic verta paminėti gilaus skonio De Cam.

Laikas giozams

Geuze‘ai buvo parduodami tik buteliais, tad visų nebuvo galimybės išbandyti, tačiau negalima nepaminėti Mariage Parfait iš Boon, vėlgi Cantillion, ir Girardin, kuriuo niekaip negalėjome pasisotinti.

Nepripratusiai prie laukinio skonio publikai buvo ir keletas įprastesnių belgiškų – tačiau išimtinai tik iš šio miestelio Bosteels bravoro – tame tarpe “turistiniai” Karmeliet ir Kwaak, gerai pažįstami Vilniaus publikai iš puikiojo “Rene” baro, bei labai rimta Malheur serija (Malheur Dark Brut buvo fantastiškas, tiesa kišenę šis butelaitis palengvino iškart 20 eurų.)

Vardinti išragautą alų būtų beprasmiška – jų apytikslį sarašą galite rasti klubo svetainėje. Grįžę namo, savo meniu radome pažymėtus virš 40 pavadinimų – maždaug tiek sugebėjome paragauti renginio metu.

Visai nenuostabu, kad renginyje pirmenybė buvo atiduota tradiciniams aludariams. Kaip ant žemės, taip ir danguje – net ir Belgijoje tradicinei aludarystei, istoriškai labiau orientuotai į vietinius barus ir gyventojus, sunku atsilaikyti prieš didesnį verslą. Jai taip pat gręsia išnykimo galimybė. Ne vienas toks bravoras nupirktas, uždarytas, apjungtas, gamyba perkelta ir iš esmės pakeista, pasiliekant ir išlaikant tik stiprų vardą. Tokia liūdna istorija nutiko ir su viena labiausiai vertinamų gueuze daryklų Belle Vue. Dabartiniai jų gaminami syrupuoti pakaitalai nė iš tolo neprimena tų kompleksiškų, subtilių gėrimų, kuriuos anksčiau ypač vertino vietiniai ir žinovai. Dabar šios daryklos senojo alaus buteliai, išlaikyti keletą metų, kainuoja dešimtis eurų.

Šiandien tradicinei aludarystei išsilaikyti paradoksaliai padeda ta pati globalizacija. Kažkada Michael “Beerhunter” Jacksono atkasti iš praeities ir pradėti populiarinti, spontaninės fermentacijos alūs tapo viso pasaulio alaus entuziastų geidžiamiausiu alumi. Senieji bravorai gauna vis daugiau pasiūlymų iš užsienio importuotojų, o parduotuvės ir barai – susidomėjimo ir gausėjančio lankytojų srauto tiek iš užsienio, tiek iš Briuselio miestiečių.

Vėliau mūsų naujai sutiktų draugų iš Vokietijos dėka turėjome galimybę patirti nuostabią kelionę po lambikų šalį ir iš arčiau susipažinti su situacija – išlikusiais tradiciniais bravorais, naujomis blenderijomis, tradiciniais “lokalais”. Bet apie tai – kitame poste.

“Dabar prasidės darbas. Tuoj vėl pradėsime rinkti alų kitų metų festivaliui.” – atsisveikinant sako vienas iš vyr. organizatorių, primenantis Jiří Menzel personažus. “We do it for pleasure. See you next year.”

Įspūdžiai iš spontaninės fermentacijos festivalio Belgijoje

Atvykę į Lydą, pamatysite kaip „Olvi“ koncerno dėka išsiplėtė keliolika rušių lagerio gaminanti „Lidskoje Pivo“ gamykla – Mickevičiaus gatvėje industrinį miesto peizažą kuria suomių pastatytos įspūdingo aukščio CKT  talpos. Ir pačiame mieste neberasit sovietmečio nostalgijos – visi namai padažyti kaip vaikystės žurnale „Vesiolyje kartinki“, gatvės – išplatintos… O dėl praėjusiais metais čia vykusios „Dožinki“ šventės netgi beveik pilnai baigta at/pastatyti Lydos pilis, šiaip jau įkurta Gedimino.

Todėl vargiai aplinkui dairytumetės sovietmečio pilkumos, ar tos Suwalska gatvės, kurioje pirmąjį Lydos bravorą 1874 metais įkūrė toks Papirmejstras ir visą laiką jis vadinosi  Jakubo Papirmejstro palikuonių bravoras.  Bravoras nebuvo didelis – iki pat antro pasaulinio karo jis turėjo tik apie 40 darbininkų ir 10 tarnautojų. Fabrikui kiek geriau pradėjo sektis apie 1935 metus, kai miežius salyklui pradėjo vežtis iš Centrinės Lenkijos, o apynius – iš Lublino apylinkių (ir dabar žinome „Lubelske“). Tarą, tai yra stiklo butelius, pagamindavo vietinis stiklo fabrikėlis „Nemunas“.

Tačiau ant „Lidskoe Pivo“ etiketės rasite kitą įkūrimo datą – 1876-uosius… Taip atsitiko, kad miesto pakraštyje, šalia savo lentpjūvės, aludarystės verslą pradėti sumanė ir apsukrus miestietis Noselis Pupko. Vėliau išaugusią daryklą valdė Meilachas Pupko, po to – jo sūnūs Markas ir Šimonas Pupko. Lenkiškai pilnai ji vadinosi “Bracia Pupko – Browar, Słodownia i Wytwórnia Wód Gazowanych”. Šiaip jau bravorų gamybos apimtys didelės nebuvo,  jos tesudarė tik apie 1% tarpukario Lenkijos alaus.

Užėjus karui darbas darykloje padėjo išlikti kai kuriems jos darbuotojams, tame tarpe buvusiems šeimininkams Pupko. Kaip reikalingi daryklai darbininkai -  žydai jie išsilaikė joje nepaliesti iki 1943 metų, o įspėjus vokiečiui inžinieriui apie artėjančią baudžiamą akciją – spėjo pabėgti į mišką, iššokę iš važiuojančio traukinio. Po karo Pupko dar grįžo į Lydą, bet aišku niekas jiems daryklos grąžinti neketino, ir šeima išvyko gyventi ir verstis į užsienį (sako, susikrovė nemažus turtus Meksikoje).

Lydos apylinkės negarsėjo gerais salykliniais miežiais, nei apyniais, bet vietinį alų, matyt, gelbėjo geras vietos vanduo. Gamino daryklos standartines to meto alaus rūšis – bavariškąjį, Pilzeno, Kovo, Dvigubą, Stalo. Praktiškai tiesioginė konkurencija vyko tarp Vilniaus (Szopeno), Gardino (Margolio) ir Baltstogės (dabartiniai „Dojlidy“) alaus. Dabar šios daryklos yra trijose skirtingose šalyse, ir praktiškai tarpusavyje nebesusiduria.

Štai kaip apie Lydos alų rašo lenkų alaus tyrinėtojas Odlanicki – Poczobutt: „Vietos Lydos bravorų alus dėl geros kainos populiarus tarp vietos valstiečių ir miesto darbininkų, ir ne tik šioje vaivadijoje, bet ir kaimyninėse, visų pirma Vilniaus. Tačiau dėl reiklesnių vartotojų atvežama daug geresnio rūšių, bet ir brangesnio alaus“. Be jokių abejonių, juk ir tarpukario Vilniuje savo atstovybę turėjo, sakysime, Centrinei Lenkijos daliai priklausęs „Okocimas“ ar Varšuvos bravorai.

Taigi, mažai pėdsakų išliko iš lenkiškai – žydiškos Lydos. Tai – kaip matome charakteringame reklaminiame klipe – ir istorija kuriama iš naujo, nuo senųjų LDK karžygių. Baltarusių (suomių?) marketingistai ant „Lidskoje pivo“ perkėlė Pupko kadaise iškovotus medalius. Tačiau gražinti bravorui senojo pavadinimo, kaip Kaune, panašu, visai nesirengiama. O ir kam? Juk ten dabar kitos problemos – panašu, nedaug pabrangęs alus perkamas kaip iš pypkės. O esant tokiai palankiai kainai „atkurto“ Lydos lagerio galėsime nemažai paragauti ir Lietuvoje.

Lydos alus. Kuria istoriją

Tikiuosi, šią vasarą spraga pagaliau bus užpildyta – ir ar gali tam būti geresnis laikas, kaip Saaremos alaus festivalis (Olletoober) ir Saaremos naminio alaus čempionatas (Saaremaa koduõlu), rengiamus saloje liepos viduryje. Gal net griebti dviračius ir leistis į dar vieną tikro alaus kelionę - Tour de Beer.

Iš Estijos mus apskritai pasiekia labai mažai informacijos, tad nenuostabu jog apie šį tradicinį renginį – vykstantį ne mažiau nei 15 metų – sužinome tik dabar. Jų svetainė taip pat nelabai draugiška užsieniečiui, tad jums kaip ir mums, teks pasinaudoti gūgltransliatoriaus paslaugomis.

Koduõlu, kas greičiausiai tiesiog verčiasi “naminis alus”, yra dažniausiai verdamas su kadagio, kurio šioje saloje gausu, uogomis. Berods kažkur esu skaitęs, kad jis gaminamas iš ruginio salyklo ir daromas labai stiprus, kartais labai tamsus. Visu tuo man primena suomišką legendą - sahti naminį alų, kurio teko džiaugsmas paragauti viešnegės Tamperėje metu. Suomijoje šis alus ypatingai populiarus, yra ištisi regionai, kur jis verdamas masiškai, namuose, pirtyse, ten taip pat rengiami regioniniai ir nacionaliniai šio alaus gamybos konkursai ir čempionatai.

Tad iki susitikimų Saaremoje! Ir – saugokite savo kelnes.

Saaremos alaus festivalis ir koduõlu čempionatas

Kitas reportažas nufilmuotas vieno iš dalyvių – be bendro vaizdo, jame vaizdžiai matosi akmenų leidimas į mentalą, amerikiečio svečio “velnio mašina” (HERMS alaus gamybos sistema) ir alaus rinkimų apdovanojimai.

Video reportažai iš Aizputės

Pagamintas triušis buvo sudorotas prieš spėjant jį nufotografuoti. Teko daryt retai pasitaikantį nusižengimą - talpinti rastą nuotrauką, artimiausią tikram vaizdui

Važinėdamasis po kalvotąją Žemaitiją, netoli Lenkimų aptikau ženklą “triušiena”, pasekęs juo – triušyną, jame – močiutę. Pastaroji prisistatė kaip “senė” (jos pačios žodžiai: “senė ką tik išsimaudė, senė nieka negird, senė tuoj paduos triušių”), ir papasakojo apie savo natūralų ūkį ir jame auginamą tūkstantį triušių. Malonu įsigyti produktą iš augintojų rankų.

Lenkimų ferma

Netrukus virtuvėje griebiausi darbo. Jei tik yra proga, gaminu iš alaus, prie alaus ar bent jau su alumi rankoje. Nusprendžiau palydėti žvėrelį į amžinus rupšnojimo plotus su belgišku alumi.

Triušienos galite rasti ir supermarketuose bei turguje, tinka ir šaldytas. Maniškis svėrė apie 1.5 kg, iš jo pavalgė 6 žmonės – su pakartojimu. Jei žvėrelis mažesnis, galite imti du, ir atitinkamai pakoreguoti ingridientų kiekius.

Sudėtis

300 g džiovintų slyvų be kauliukų, atmirkytų vandenyje bent valandą. Turėjau skanių prancūziškų slyvų su kauliukais (iš kito ūkininko Kretingoje), tai panaudojau jas, bet tiks bet kokios
75-100 g rūkytos šoninės, supjaustytos plonais griežinėliais
3 šaukštai miltų
druskos ir maltų pipirų pagal skonį
3 nedideli svogūnai, kapoti
2 mažos morkos, rupiai pjaustytos arba kapotos
2 česnako skiltelės, išspaustos
0.5 l belgiško rudo arba raudono alaus, galima naudoti ir kitokius trapistų, ar britišką elį, kuo pilnesnio ir sodresnio skonio. Naudojau La Trappe Quadrupel (10.5% ABV).
1-2 šaukštai acto – dar labiau sustiprinau “belgišką” akcentą gardžiu Lambic Kriek alaus actu, žinoma tiks tiesiog obuolių sidro actas
2 lauro lapai
2 gvazdikėliai
čiobrelių – ant palangės auga švieži, bet puikiai tiks ir džiovinti
1-2 triušiai (apie 1.5 kg), supjaustyti stambiais gabalais

Eiga

Reikės storo metalo katilo, bet pradinį apkepimą galima daryti ir storoje keptuvėje. Šoninę pakepinti ant vidutinės ugnies, kol išeis visas riebalas, tada šoninę išimti ir sudėti ant vaškinio popieriaus nuvarvėti.
Miltus sumaišyti su druska ir pipirais ir juose apvolioti triušio gabalus, tada po kelis gabalus dėti į šoninės riebalus ir truputį aprudinti iš abiejų pusių, laikinai padėti į lėkštę.
Į tą pačią keptuvę ar katilą sudėti svogūnus, morkas, česnaką ir pakepinti kelias minutes, kol suminkštės.
Jei kepėte keptuvėje, dabar laikas viską perkelti į katilą (katilą taip pat perkelti ant ugnies). Sudėti triušieną ir maišant, dar pakepti kelias minutes.
Tada nedideliais kiekiais vis įpilti alaus, leidžiant jam kiek pakaisti ir sutirštėti, kol bus supiltas visas.
Sumažinti ugnį, sudėti actą, lauro lapus, gvazdikėlius ir uždengus, leisti virti apie 40-45 min.
Tada sudėkite čiobrelius, slyvas, šoninę ir uždengę, dar leiskite troškintis 30 min., kol triušis bus visai minkštas.

Pabaigai

Šiam patiekalui reikia tikro, sodraus elio. Naudojau La Trappe Quadrupel, bet jaučiau kad jis buvo kiek saldokas – labiau būtų tikęs Dubbel. Originaliame recepte meldžiamasi Flandrijos Rodenbach alui (kuris neretai brandinamas ąžuolo statinėse), mūsų salygomis galima nesunkiai rasti trapistų ar belgiško stiliaus alaus. Iš britiškų turbūt siūlyčiau Fuller’s 1845, Breakspear Triple, stipresnius Whychwood. Kitą kart įdomumo dėlei naudosiu lambic arba vokišką rauchbier, iš lietuviškų turbūt galima būtų rekomenduot Būtautų tamsųjį (dar žinomą kaip IKI Gurmanų.)

Prie triušio galite pateikti mėgstamo garnyro – buvlių košės, orkaitėje apkeptų bulvių.

O štai prie kokio alaus patiekti šį patiekalą… pabandykite rasti savo derinį. Kiek bandėme, labai sodrus belgiškas konkuruoja su patiekalu, turbūt geresnis derinys su blonde, dubbel ar bruin.

Receptas: triušis troškintas belgiškame aluje

kepalai keptiniam alui - foto PPJ (alaus.info)

Lenkijos naminių aludarių ir alaus mėgėjų portale „Browar“ laikas nuo laiko išlenda koks nors fragmentas, susijęs ir su aludaryste Lietuvoje. Atradome ten ir keptinio alaus aprašymo…

Šlapi nuo kojų iki galvos, arba toliau apie keptinį alų

Jau kokie metai gyvenu North Coast Brewery pašonėje ir ragauju Kalifornijos alus, tačiau tik dabar prisiruošiau parašyti apie tai (ne be Ramtyno padrasinimų). Nors Kalifornija man asocijuojasi su amerikietiškais “užturbintais” kvapniais apyniais IPA alumis, tačiau pirmas atvirlaiškis ne apie juos, o apie japoniško bravoro Kiuchi kavinį stautą.

Japonų alūs tūlam lietuviui, o turbūt ir didžiai daliai europiečių, asocijuojasi su giganto Asahi, gal dar Sapporo lageriais. Šitie tai nieko ypatingo – tas pats Calsbergas, tik kitoj rankoj ir dar su hieroglifais.

Tačiau plečiam akiratį. Kiuchi bravoras, Ibaraki prefektūroje matomai nesiekia užversti pasaulio lageriais, o sau ramiai nuo 1823 metų verda geros kokybės sake, šočių (toks japoniškas tradicinis distiliuotas gėrimas). Nuo 1996-ųjų – jau ir alų. Kad jiems tai gerai sekasi, gali paliudyti ne vienas tarptautinis apdovanojimas. Viena alus rūšis brandinama šočio statinėse. Bet jei manot, kad galit išvirti dar geresnį alų, bravoras su mielu noru leis pasinaudoti savo įrenginiais ir dar jūsų pagamintą alų pristatys į namus. Nėra ką ir pridurti, gal tik tiek, kad deja, Europoje jo dar neteko matyti.

Nors ir nesu didelis stautų gerbėjas, japonai mane intriguoja, ypač kai uždeda juokingą pelėdą ant alaus butelio. Pažintis su Kiuchi bravoro produkcija prasidejo nuo raudonųjų ryžių alaus, po to imbiero alaus, kurie tiesą sakant, didelio įspūdžio nepaliko. Bet pamatęs Espresso Stout, ilgai negalvojęs pagriebiau nuo lentynos, įsimečiau į krepšį šalia kito grobio, ir nutariau paturėti jį iki tinkamos progos. Juo labiau kad ne kasdien apsilankau Berkeley Bowl, parduotuvėje su 500 rušių alaus.

Taigi, sėdėjo ta pėlėda (ne bet kokia, o bronzos medaliu 2008 pasaulio alaus taurėje padabinta) ant butelio pas mane kamaraitėje gal kokį mėnesį, kol nutariau išleisti ją į laisvę be jokios kokios tai progos, tiesiog užsimaniau kavos skonio. Su salyga kad kavos negeriu, ypač kai laikrodis rodo 10 vakaro, teko išleisti pėlėdos džiną iš japoniško butelio.

egzotiškas alus reikalauja egzotiško bokalo

Alus tamsiai tamsiai rudas, vos ne juodas. Atrodo kiek tirštokas, kvapas, kaip ir parašyta ant etiketės – kavos, persimaišantis su salyklu. Na, įjungus fantaziją, galima dar užuosti ir grikių medų, razinas ar džiovintas slyvas. Pilant atrodo pusėtinai tirštas, puta, kapučino spalvos, gerai laikosi. Ragaujant kiek nustembu, nes tikiuosi tirštesnės konsistencijos. Greitai į tai nebekreipiu dėmesio, nes skonis nukreipia mintis visai kita linkme. Kaip ir reikia tikėtis, kava groja pirmu smuiku, tik ne kaip Vanessa Mae, o daug subtiliau. Kavos aromatas su karstelėjimu pereina į apynių kartumą, tačiau neišnyksta ir galima dar gan ilgą laiką mėgautis kavos ir apynių skoniu, kurio nepermuša per didelis saldumas ir liežuvio neužvelia tirštumas. Tas, ko reikia. Taip pat nustebina tai, kad nelabai jaučiasi alkoholis, nors stiprumas 7,6 %.

Alaus analitikams aukščiau pateiktą literatūrinę skonio receptorių pasaką galima išversti į labiau technišką kalbą. Alaus receptūros pagrindas – Rusiškas Imperinis Stautas. Apyniai – Saphir ir Northen Brewer. Kavos aromatą ir spalvą priduoda kepinto, karamelinio, juodo, bei šokoladinio salyklo kombinacija, o labiau specifinį espresso skonį – virimo metu į alų dedamos espresso kavos pupelės. Matomai ir vanduo ne iš krano pilamas.

Dar truputis lyrinių nukrypimų. Kadangi maistas man antra prigimtis, tai nori nenori galvoje pradeda suktis mintys su kuo tiktu tas alus, ką čia galima būtų tokio užkrimsti. Dviračio be abejo, čia neišrasi. Kaip 2×2=4, taip ir kava su šokoladu – klasikinė kombinacija. Gaila, kad baigėsi pačio gamybos kavos skonio šokoladas, tai tenka traukti Kalėdom dovanoto 72 % ir 70 % tamsaus, kartaus prancūziško šokolado iš Gajanos ir Venesuelos kavamedžių pupelių. Kombinacija pasakiška. Nebepykstu jau ir ant viešbutėlio šeimininko, kuris šį vakar nukosėjo mano alų – sezoninį (tad teks laukti kitų metų, jei išvis pasirodys šis alus), laikytą šaldytuvę 3 mėn lyginamajai degustacijai. Ką čia jau tie mirtingieji su Sierra Nevada alumi :) Mėgaujuosi nuostabiu skonių duetu ir tiek. Po šios degustacijos nors ir tvanas…

Trumpas reziume. Nors ir nesu didelis stautų mėgėjas, tačiau šitą alų tikrai turėsiu savo sandėliuke (po raktu), kad reikiamai progai ištikus, būtų galima juo pasimėgauti. Tikrai nebus gėda ir kitiems pasiūlyti paragauti šio subtilaus japoniško skanėsto, galbūt net kaip ir deserto, su tamsiu, karčiu šokoladu. Kampai!

Atvirutės iš Kalifornijos: Hitochino Nest “Espresso Stout”

Šiemet susitikimas organizuojamas gegužės 7-8 dienomis ten pat, Aizputėje, tarpdisciplininio meno centre SERDE. Programa dar tikslinama, tačiau jau planuojama, kad vienu metu vyks 4 paralelios alaus virimo sesijos, degustacijos. Dalyvauti planuoja ir 2-3 mažos alaus daryklos iš Latvijos (pernai labai sėkmingai dalyvavo novatoriškas bravoras Valmiermuižas iš Valmieros).

Naminio alaus konkurse bus kelios kategorijos, kol kas planuojama skirstyti į: IPA, Pale ale, Scotch/dark ale, Porter (visi porterio stiliai, įskaitant Baltijos porterį).

Kviečiame besidominčius prisijungti. Šviežiausia informacija bus atnaujinama šiame, oficialiame puslapyje: http://kupla.lv/aizpute2011/

2-asis Baltijos alaus entuziastų susitikimas Aizputėje 2011 gegužę

Naujo šios knygos leidimo lietuviškai (pagaliau su teisingomis Jozefo Lados iliustracijomis, kurio kiti piešiniai puošia ir šį straipsnį) proga – šiek tiek apie tas romano vietas, kur vienaip ar kitaip pasakojama apie alų. Susigaudyti jose mums padėjo knygos vertėjas Almis Grybauskas, elektroniniu paštu maloniai atsakęs į kelis mūsų klausimus ir pateikęs blaivinančius paaiškinimus.

„Ten kiekvieną dieną peštynės, žinia – juk Nusliai…“

Kiekvienas skaitęs romaną puikiai žino vieną pirmųjų scenų – „Taurės“ užeigoje sėdi policijos agentas Bretšneideris ir šnekina, o greičiau provokuoja jos savininką Palivecą. Iš tikrųjų ši užeiga, čekiškai vadinama „U Kalicha“, veikia ir šiandien (tiksliau, jos tradicinėje vietoje veikia restoranas ir suvenyrų parduotuvė, neseniai pradėjusi prekybą ir internete). Istorinėje vietoje priešais Nuslių rotušę tebėra ir „Banzetų“ („U Bansethů“) restoranėlis, kur Šveiką „apdaužė tą pačią dieną, kai pasirodė saulės dėmė“. Nusliai, esantys į pietus nuo tuometinio Prahos centro, netoli garsiojo Pankraco kalėjimo – tikrai nebuvo ta vieta, kur lankėsi aukštuomenės rašytojai ar jų damos.

Nuslių užeigose atmosfera kartais įkaisdavo

„Prieš 30 metų esu matęs dar labai senoviškų interjerų – tokių, man rodos, bent jau Prahos centre nedaug belikę. Traktieriaus „U Kalicha“ interjeras, žinau, taipogi jau pakeistas“, – tapatinti senų ir dabartinių laikų Nusliuose mums neleidžia ponas Grybauskas. „O kodėl tiek daug romano istorijų vyksta ten? Romano pradžioje keikūnas Palivecas pamini, kad Nuslėse gausu kriminalinio elemento. Manding, kad ir šiandien tai nėra vienas iš patrauklesnių Prahos rajonų. Pavyzdžiui, Nuslių tiltas tiek tapo pamėgtas nuo jo šokinėjančių savižudžių, jog teko apipinti jį apsauginiais tinklais“.

„Šveiko“ vertėjas paaiškino, kodėl vertime čekiškam hospoda ar hostinec pavadinti pasirinko šnekamojoje kalboje gan retą žodį traktierius. „Aludė“ tam nelabai tiko, nes čekų hospodoj geriamas ne tik alus – tai matosi ir romane. Traktierius, mano nuomone, tiko todėl, kad tai ir kiek archaiškas žodis, tinkąs XX amžiaus pradžiai, ir kiek egzotiškas, nemūsiškas. O lietuvių raštijoje jis naudotas, kaipo toks yra ir Didžiajame žodyne“.

„Člověk míní, ale hospoda mění“

Traktierius arba hospoda, pasak legendų, dažniausiai buvo ir pačio romano gimimo vieta, nes Jaroslavas Hašekas mėgdavo ne tik klausytis čia pasakojamų istorijų (daugelis jų perpasakotų Šveiko lūpomis), jas užsirašinėti ant servetėlių ar netgi jose pats sudalyvauti. Jo kartos satyriniai čekų rašytojai, anarchistai, kaip pripažįstama – nekentė „poniškų“ kavinių ir restoranų, o aludėse rado savotišką poetiką, „tikrumą“, ten tarėsi radę geresnę visuomenę.

Glostė žvilgsniu...

Iš tikrųjų, Šveikas kaip herojus atsirado dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kaip vieno iš tūkstančio Hašeko apsakymų herojus – autorius iš hospodos parsinešė raštelį, kuriame aprašytas būsimas herojus: „Kvailelis savanoris. Pats pasiprašė pasitikrinti [sveikatos], nes norėjo į [Austrijos – Vengrijos] armiją“. Toks „vaikiškai šviesaus žvilgsnio, nuo kurio nežinai juoktis ar pykti“ Šveikas pirmą kartą pasirodo apsakymų rinkinyje 1912 metais. Ir jų tęsinyje, Hašeko parašytame 1917 metais jau Rusijos pusėje, Kijeve.  Šių istorijų pabaigoje  Šveikas nušauna savo karininką jo paties prašymu…

Tuo tarpu romanas, kur Šveikas – jau nebe idiotas, o taiklus pasaulio stebėtojas ar net išmintingas pašaipūnas – parašytas jau Hašekui grįžus į nepriklausomą Čekoslovakijos respubliką 1920 metais. Nedaugelis Lietuvoje žino, kad revoliucijos metais rašytojas buvo tikras bolševikų komisaras, atsakingas už tvarką įvairiuose miestuose už Uralo. Bugulmos mieste Tatarstane  ir dabar veikia Hašekui skirtas memorialinis muziejus. Tačiau nors Rusijoje buvo visiškai metęs gerti, pakliuvęs vėl į Prahos aludžių pasaulį, greitai savo priesaikus pamiršo, ir įsisuko į linksmą bohemišką gyvenimą. Ir tuo pat metu – rašė, rašė, – daugiausia Žižkovo aludėse. Istorijos buvo tokios geros, tad atsirado ir leidėjai, paskui ir pinigai – o tada istorijos pradėjo vėluoti, jų pradėjo trūkti, nes buvo leidžiamos dalimis – brošiūromis…

“Visada svajojau gyventi tiesiog traktieriuje”

Triukšmas iš gretimo kambario netrukdė

Tada leidėjo Sauerio pastangomis 1921 vasarą Hašekas atsidūrė toliau nuo pagundų, Lipnicų miestelyje prie Sazavos upės, vaizdingose aukštumose tarp Čekijos ir Moravijos. Čia dailininko Panuškos surastame pensione, o tiksliau jo hostinece „Prie Čekijos karūnos“ rašytojas ir parašė didesnę Šveiko nuotykių dalį. Nuomojami kambariai susisiekė su tenykščiu traktierium ir autorius, pravėręs duris, galėjo bendrauti su jo lankytojais nepakildamas nuo savo darbo stalo.” Teigiama, kad apie savo naujas „darbo sąlygas“ Hašekas taip atsiliepė: „Pagaliau gyvenu traktieriuje, nieko geresnio man negalėjo nutikti“. Beje „U České koruny“ šiandien priklauso rašytojo anūkui ir sėkmingai veikia.

Ramybė ilgai netruko – apie naują rašytojo įsikūrimo vietą sužinojo jo žmona rusaitė Šura, o vėliau – ir visa plejada jo draugų iš Bohemos, kuriems Hašekas vesdavo ekskursijas po apylinkes. Ekskursijos, savaime suprantama, daugiausiai susidėjo iš vietinių aludžių lankymo, panašaus į aprašytą Šveiko „anabazį“ (apie tai netrukus). Tik 1922 rudenį išpopuliarėjęs ir praturtėjęs autorius nusprendė iš užeigos kraustytis, ir „seniems kaulams saugoti“ nusipirko namelį labai netoliese. Deja, sveikatos Hašekui užteko tik trim mėnesiams, ir romanas apie Šveiką nutrūko beveik įdomiausioje vietoje.

„Man atsitiko nelaimė: sėdau gerti alaus…“

Alus garsiajame romane vaidina svarbų vaidmenį. Prisiminkime vien tai, kad jis yra netiesioginis kaltininkas garsiojo „Šveiko anabazio“ – gerdamas stoties bufete alų bokalas po bokalo (ir dar juo vaišindamas pasiklydusį vengrų kareivį), žymusis karys išleidžia bilietui skirtus pinigus ir į paskyrimo vietą Budejovicuose turi keliauti pėsčiomis. „Nesu autorius ir galiu tik spėti, kad šis epizodas yra Šveiko flegmatiško požiūrio į viską fragmentiškas atspindys“, – mūsų įkarštį ieškoti čia gilesnių prasmių malšina „Šveiko“ vertėjas ponas Almantas.

Na o kaip su tolimesne Šveiko kelione per Pietų Čekijos kaimus, autoriaus pavadintu „anabaziu“? Tas anabazis, beje, kartais primena žygį ne nuo miestelio prie miestelio, bet nuo užeigos prie užeigos (nors kai kurių traktierių pavadinimai, pavyzdžiui, „Katino“ arba „Na kocourku” Putimo miestelyje – išgalvoti). Ir spiritinių gėrimų šiuose romano epizoduose geriama daugiau, to nevengia net uniformuotieji pareigūnai? Gal tai jau kita aludžių kultūra, nei Prahoje?

Romano aptarimas nesustojo ir rašytojui apleidus traktierių

„Jeigu jau imti iš esmės – tai, ką jūs vadinate „čekiškos aludės fenomenas“ – tai vokiškos alaus kultūros mažai modifikuotas variantas. Net ir ją aprašanti Hašeko kalba atrodo senstelėjus, nors vis dar daro poveikį savo ekspresija ir niuansais. Labai šiandien bado akį jo germanizmai“, vėl mus ramina pusę metų gyvenantis Čekijoje ir Brno universitete lituanistiką dėstantis ponas Grybauskas. „Kalbant apie Šveiko anabazio epizode minimus žandarus dera prisiminti, jog veiksmas vyksta žiemą. O žandarai dirba – kaip sakoma – lauko sąlygom. Romas juk dalytas ir kareiviams, kad gertų su arbata ir taip sušiltų“. Tai ir tiek apie svetingą kraštą Pietuose tarp Taboro ir Budejovicų, kur „pakeliui visur pasitaikydavo puikių žmonių“, kurie visaip sušildydavo į savo pulką skubantį kareivį.

Šveikas kaip prekių ženklas

Tuo tarpu su tuo, kai Šveikas šiandien yra ir literatūros klasika, ir turizmo industrijos dalis –sutinka ir mūsų pašnekovas, ir patys Čekijos gyventojai. Mūsų nurodytos autentiškos Hašeko pamiltos vietos Prahoje ir Vidurio Čekijoje– anaiptol ne vienintelė vieta, kur pamatysi Šveiko vardą ar Jozefo Lados paveikslus. Restoranų „Pas Šveiką“ iš tikrųjų daugiau miestuose, kuriuose jo autorius niekada nebuvo. Nepaisant to, joks aludaris Čekijoje nedrįsta savintis jo vardo ir leisti „Šveiko“ alaus. Ar naudoti geriausiai žinomo čeko vardo konkretaus alaus reklamoje – ne taip, kaip kai kurie kaimyninių šalių verslininkai.

Aludė "Pas Šveiką" Sanoko mieste Lenkijoje (beje, čia herojus lankėsi)

O pagunda tam tikrai yra, juk viename epizodų atsisveikindami areštantai Šveikas ir pionierius Vodička ne tik sutaria susitikimo po karo valandą, bet ir įvardija savo mėgstamą alų (Didžiųjų Popovicų arba dabartinį „Kozel“ ir Smichovo arba dabartinį „Staropramen“).

Panašų klausimą prieš kelis metus čekų žurnalistai bandė užduoti ir jau minėtam garsiojo rašytojo anūkui Richardui Hašekui. “Senelis vaikščiodavo po traktierius, aišku į tuos, kur buvo geras alus – tai reiškia, tinkamo šalčio, skonio (sunkiai išverčiamas čekiškas žodis říz), kad gera puta būtų. Alaus rūšių tada buvo daug, nes alaus daryklų daug buvo. Tai kai keliaudavo po pasaulį, visada tas daryklėles aplankydavo. Ir man atrodo, kai alaus paragaudavo ir geras alus būdavo, tai prie jo ir likdavo“, – nė nemirktelėjęs išrėžė „Šveiko“ autoriaus paveldėtojas.

Tai kokį alų labiausiai mėgo Hašekas, dar perklausė klausinėtojai.

„Jei geras alus būdavo, tai ir mėgstamiausias“, – reziumavo anūkas.

Tai tiek! tos čekiškos šveikiškos išminties.

Straipsniui iliustruoti panaudoti Jozefo Lados piešiniai.

“Šveikai! Šveikai! O kokį alų ten duoda?“

Ne paslaptis, kad anaiptol ne visi eksportuojantys alų į Lietuvą mums atsiliepė, tačiau maloniai į klausimus atsakė misteris Tony Johnson iš „Fuller Smith & Turner“ ir „Greene King Brewing Company“ čia atstovaujantys Carl Woodmansee. Ponai atsiuntė ir tas gražias nuotraukas, kurias naudojame čia kaip iliustracijas.

Tikras Alus: Sveikiname, šiais metais pasirodžius ir Baltijos šalių rinkoje. Kur toliausiai yra nukeliavęs jūsų gaminamas alus?

TJ: Tolimiausia vieta, kur yra parduodamas pilstomas „Fuller’s“ alus yra Danidinas, miestas Naujosios Zelandijos Pietų salos pietuose. Nuo Londono tai yra 11 851 mylia. Arba 19071 kilometras.

"Fuller's" darykloje elis "London Pride" pilstomas į statines

CW: „Greene King and Belhaven“ darykla elį eksportuoja į visą Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Aziją, Artimuosius Rytus… Žinome, kad mūsų eliai labai populiarūs Tokijuje, Sidnėjuje, Los Andžele ir Oklende, jei paminėti tik kelis svarbiausius miestus. Toliausiai jis nukeliauja į Naująją Zelandiją.

O kur toliausiai pilstoma su [alaus pilstymo kokybe besirūpinančios organizacijos – red. past.] išduotu „Cask Marque“ sertifikatu?

CW: „Greene King“ iš tikrųjų labai palaiko „Cask Marque“ veiklą. Mūsų „Abbot Ale“ ir „Greene King IPA“ šiandien turi daugiau „Cask Marque“ sertifikatų, nei bet kuris kitas alus Britanijoje. Šiandien „Cask Marque“ sistema veikia tik Britanijoje, bet mums iš tikrųjų rūpi, kad alus būtų pateiktas geriausios būklės, nesvarbu – ar tik už mūsų gamyklos vartų, ar pilstomas bare Lietuvoje, ar butelyje kuris parduodamas Australijoje!

TJ: Tolimiausia vieta, kuri yra mūsų alus ir kuri atitinka „Cask Marque“ sąlygas yra Helsinkyje.

TA: Apie kurį alų galite pasakyti, kad jis geriausiai atstovauja būtent jūsų aludarystės tradicijas?

TJ: Dvi alaus rūšys padėjo „Fuller’s“ tapti tuo, kuo ji yra šiandien – visame pasaulyje garsia, išsikiriančia darykla. „London Pride“ yra daugiausiai parduodamas premium elis Didžiojoje Britanijoje. Ir „ESB (Extra Special Bitter)“, arba– jis ne tik tris kartus laimėjo Britanijos alaus čempionatą. Extra Special Bitter pradėtas naudoti kaip atskiros naujos alaus kategorijos pavadinimas visame pasaulyje.

"Greene King" išsaugojo ąžuolines brandinimo statines

CW: Žinome, kad Beri Sent Edmundse alus buvo verdamas jau 1086 metais, nes vietos abatijos aprašyme Paskutiniojo teismo knygoje (angl. Domesday Book – Viljamo Užkariautojo nurodymu XI a. sudarytas Anglijos gyvenviečių aprašymas – red. past.) minimi “cerevisiarii“ – tai yra, aludariai. „Greene King“ darykloje tradicijos nepertrūkstamai tęsiamos nuo 1799-ųjų. Mes iki šiol naudojame vietinius Safolko miežius – salyklidė yra vos dvi mylios nuo daryklos – ir imame vandenį iš kreidingų šulinių šalia miesto, kad galėtume sukurti tikro elio skonį.

Kiekvienas mūsų alus yra gaminamas tradiciniu būdu, kuris kuria unikalų skonį, kvapą, aromatą ir charakterį. Mes perėmėme tradicinį alaus amatą, ir iki šiol esame aistringai ištikimi gyvam eliui, brandinamam statinėse (angl. cask ale), tačiau tuo pat metu ir modernizuojame įrangą. Ir tarp mūsų gyvų elių pasiūlos – galbūt geriausios visoje šalyje, jei ne pasaulyje – man labai sunku išskirti vieną kurį alų. Bet „Abbot Ale“ – su savo skonių sprogimu, perpildytas aromatais – žinau, kad šiuo alumi žavisi ir alaus mėgėjai, ir patys aludariai.

TA: Ar artimiausioje ateityje daugiau laikysitės savo tradicinių, patikrintų elio rūšių, ar svarstote galimybę paeksperimentuoti, išbandyti naujų stilių?

TJ: Mes visada ieškome būdų, kaip išplėsti mūsų įprastinę pasiūlą. Jau trylika metų leidžiame savo „Vintage Ale“ alaus seriją, ir ji yra tikrai mėgstama. Neseniai išvirėme ir pateikėme alų, kuris vadinasi „Past Masters“ („Praeities Meistrai“ – red. past.), jo receptui daugiau nei šimtas metų.

"Fuller's" darykloje beriami tradiciniai kartieji apyniai

CW: Šalia mūsų tradicinių elių statinėse ir buteliuose, mes gaminame ir kitokį alų – pirmiausia, labai garsų „Abbot Reserve“ – pilno „kūno“, švelnų ir brandų alų, su veržliu vaisių pyrago ir iriso skoniu. Dar turime „St Edmunds“ – gaivų aukso spalvos alų, pritaikytą šiuolaikiniams skoniams. Ir visai neseniai išleidome „Very Special IPA“, 7.5% stiprumo ultra premium alų, kurio receptas – toks pats, kaip IPA (Indian Pale Ale – red. past.) XIX amžiuje, kai klestėjo prekyba su Indija .

TA: Kokios yra tendencijos Anglijoje, kaip kokybiškam eliui sekasi konkuruoti su masinės gamybos šviesiu alumi? Ar jau pasiekėte pergalių, ar dar tam reikia laiko?

TJ: Vartotojai Britanijoje visa labiau ir labiau pageidauja alaus, kuris turėtų daugiau skonio, daugiau charakterio. Be abejo, tai naudinga tradicinio elio gamintojams. Mes džiaugiamės, galėdami pateikti naujiems gerbėjams daug naujų variantų. Ir taip pradėti juos “protinti,” kas yra kokybiškas alus.

CW: Statinėse brandinamas elis yra nacionalinis gėrimas visoje Britanijoje. Ir turiu pasakyti, kad jo pardavimų rezultatai pastaraisiais metais lenkia lagerio, vyno ir stipriųjų gėrimų rezultatus. Tikras elis turi turtingą skonį, ir jį renkasi žmonės, kurie ieško ko nors, kas turėtų skonį, kas turėtų charakterį – ko nors daugiau nei įprastinis, „gazuotas“ lageris.

Žmonės vis didesnę reikšmę teikia tam, ką jie valgo ir geria. Ir jie supranta, kad gerą reputaciją turinčių regioninių aludarių – tokių kaip mūsų „Green King“ – kurie su užsispyrimu laikosi kokybiškų ir britiškų ingredientų, kurie laikosi tradicijų – gamybos rezultatas bus tikras, pilno skonio alus. Kuriuo gali pasigardžiuoti ir pasidžiaugti.

TA: Ši žiema buvo bjauri visoje Europoje…. Kokio stilio alų parekomenduotumėt žiemos metu?

CW: Žiema tikrai neįprastai šalta visame pasaulyje – tai dabar laikas išbandyti alaus rūšis, kurias vadiname „winter warmer“ (tradiciniai saldūs, salyklinio skonio angliški stiprieji eliai – red. past.) Galime pasididžiuoti, kad esame vieninteliai Britanijoje gamintojai, kurie tokį alų specialiai brandina ąžuolo talpose, paskui pagal savo metodą maišome ir į butelius išpilstome nuostabiai žiemai tinkamą alų!

Safolko grafystės žirgas pasiruošęs šuoliui

Gauname „Suffolk Springer“ – tai 6% stiprumo tamsusis elis su turtingu vaisių ir karamelės skoniu. Pas mus Safolke yra Nacionalinis Žirgų lenktynių muziejus ir legendinis Niumarkto hipodromas su „The Rowley Mile“ lenktynių trasa. Iš ten ir atkeliavo elio pavadinimas. Springer vadinamas lenktynių arklys, kurio lažybų kursas nustatytas nepagrįstai mažas. Ir šiuo retu, bet didelį pelną atnešančiu momentu pasinaudoja tie žiūrovai lažybininkai, kurie yra žinovai, kurie gerai išmano arklius. Rekomenduoju šį retą alų, tai mūsų duoklė žirgų lenktynėms – istoriniam „sportų karaliui“. Bent taip jau giliai širdyje tikima grafystėje, kurioje įsikūrusi mūsų darykla.

Taip pat tinka ir „Abbot Reserve“ – jis ilgiau brandinamas, kad išgauti ypatingą skonį. Kaip jau sakiau, tai „kūningas“, brandus, bet švelnus, vaisių ir karamelės skonio alus. Ir jo 6.5% stiprumas tikrai padės jums sušilti.

Žiemą dar diskutuojama, kokioje temperatūroje turi būti pateiktas alus. Mes „Greene King“ visada sakome, kad mūsų eliai turi būti pateikti tarp 11 ir 13˚C temperatūros, nes tada geriausiai atsiskleidžia nuostabūs skoniai ir aromatai. Bet tikras elis turi tokią savybę, kad jis gali būti pateiktas bet kokios temperatūros. Kai kuriose šalyse visas alus būna tik atšaldytas. Čia jau nieko neprikiši – kiekvienas gali pasirinkti, kokio šaltumo alų geria.

TJ: Šaltu oru tobulai tinka miežių vynas (angl. barley wine), toks kaip mūsų „Golden Pride“. Nesuklysit pabandę ir ypač stipraus biterio „ESB“.

TA: Dėkui!

☼ ☼ ☼

For a colder weather, “Fuller’s” recommend “Golden Pride” barley wine or “ESB” ale, whereas brewer’s at “Greene King” present “Suffolk Springer” and “Abbot Reserve” as winter warmers.

Prisijaukintas angliškas elis

Gyvas alus pasirodė žymiausioje Lietuvos vasaros gatvėje

Tradicija tampa Naujus Metus pradėti subjektyviu mūsų redakcijos straipsniu, kuriame apžvelgiame praėjusius metus Lietuvos alaus scenoje. Jo tikslas – ne išrinkti „geriausią“ ar atskiriems rašytojams labiausiai patikusį alų, nors šiemet rinktis tikrai buvo iš ko. Laikomės tų pačių idealų – alaus įvairovės ir galimybės rinktis, neiškreipto vartotojų informavimo, mažesnio „poveikio aplinkai“ ir rimtesnio požiūrio į alaus kultūrą, o ne vien pardavimus, ypač nepilnamečiams. Džiugu, kad šiais sunkiais metais gerų naujienų buvo gal net ir daugiau nei blogų. Į Naujus metus, kaip prie bokalo stumdysis, sako, Metalinis Kiškis su Baltuoju Katinu, žengiame:

DŽIAUGSMAI

Prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija
Jei metų pradžioje tai atrodė kaip drąsus „Gyvo alaus krautuvėlės“ eksperimentas Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje, tai prieš Naujus tikro alaus kranai buvo beveik kiekviename didžiųjų miestų supermarkete. Ten, kur vaikšto daug žmonių. Mažųjų alumi nebereikia prekiauti iš gamyklos sarginės ar prastos šlovės rajone. Prie to prisidėjo ir ženkliai išaugusi jo reputacija. Jo dabar ieškoma.

Naujausi išradimai tiesiog glumina – vienur didelės talpos alui subrandinti nebe darykloje, o parduotuvėje; kitur – degustacijos vietoje staliukai su galimybe žiūrėti sporto varžybas, žuvies pasiūla ir net Didžiojo Aludario pirmoji tokios (galbūt ir nusižiūrėtos:) koncepcijos prekyvietė savo produktams. Kalbos apie mažųjų aludarių neišvengiamus bankrotus, atrodo, nutilo. O reikėjo tiek nedaug.

Bamb‘alynė

Atsakingas darbo laikas

Gero lietuviško alaus rūsys (Stiklių g. 7) Vilniaus senamiestyje – tikras lietuviško alaus konsulatas. Puikiai išnaudotas senovinis rūsys. Nedidelė, bet patogi patalpa paragauti alui, kurioje neskamba įkyri pseudotautinė muzika. Plati pasiūla ir visos naujienos iš tradicinių aludarystės regionų. Šaldytuvo ar rūsio temperatūros alus. Lietuviška užkanda ir stiklo taurės. Degustacijoms.

Jei Maiklas Džeksonas būtų gyvas (be abejo, turime omenyje ne pernai ir ne laiku pasaulį apleidusį daininką – red. past.), jį būtinai reikėtų čia nusitempti -  įvadui į Lietuvos alų.

Naminės aludarystės stiprėjimas
Pati mažiausia – pasidaryk pats (dar vadinama naminė, virtuvinė, nano…) aludarystė išliko įdomiausia ir eksperimentiškiausia. Tam padėjo ir gausėjanti „alaus dalių“ internete pasiūla, ir augantis pačių virėjų skaičius.  Nestabdė nei prastas vietinių apynių derlius dėl vėlyvo pavasario, itin karštos vasaros, o paskui lietingo rudens. Scenos gyvybingumą įrodė susitikimas su kolegomis iš Latvijos gegužės mėnesį Aizputės miestelyje.

Čia malonu mums pirmą kartą patvirtinti, kad toks tarptautinis naminių aludarių susitikimas vyks ir 2011-aisiais!

NUSIVYLIMAI

„Gyvo” alaus pasakos

Vargšas Pasteras

Dar prieš metus kitus buvęs vos-ne-judėjimo-vėliava, šiemet “gyvas” alus tapo nuvalkiota reklamine fraze. Visi – dideli ir maži, automatizuoti ir amatiniai – dabar verda tik gyvą alų. Ant etikečių žodis GYVAS tapo svarbesniu už alaus stilių ar jo pavadinimą. Barmenas, prisipažinęs kad pilsto negyvą alų, turbūt būtų nubaustas griežčiausia bausme vietoje. Pasteras vartosi kape.

Gal ir tai nebūtų taip blogai, jei ne legendas lydinčios mažesnės pasakos. Pas vienus gyviausios mielės išlieka, nors alus išfiltruotas. Antri atkuria tradicinio alaus receptą pagal gamyklos teritorijoje rastą butelį. Treti gyvam alui pritaiko išskirtinius plastikinius butelius, kurių forma atitinka senas Lietuvos aludarių tradicijas. Iš ko juokiatės, ponai?

Bravorų restoranuose pilkumas
Jei mažosios alaus daryklos ir jų produkciją pilstančios alinės pernai toliau smarkiai plėtė lietuviško alaus pasiūlą, tai mikrobravorai restoranuose… greičiau nedarė nieko. „Gyvo” alaus mada vežė ir jų pardavimus, tai kam stengtis daugiau…. Vienas toks Vilniaus centre vasarą išvirė „kvietinį elį“, uždėjo jam aukštą kainą ir pats po to savęs išsigando. Įdomumai baigėsi, ir vokiški įrengimai toliau birbina „stadartus“. Tamsų. Šviesų. Medaus. Ir kuo brangiau. Kvailo turisto piniginei ant iešmo mauti. O pasakos apie degustacijas ir alaus kultūros plėtrą dažniausiai lieka tik pirmame reklaminiame straipsnyje apie naujai įrengtą vietą.

Norėtųsi, kad ir mikrobravorai plėstų savo teritorijas, žengtų kur dar Lietuvos aludariai nebuvo. Nebijoti eksperimentuoti su naujom medžiagom (apyniai neprivalo būti vien tik “Magnum”), technologijomis. Būtų šaunu, jei naujos rūšys būtų ne “gyvas” alus ar “medaus”, o čekiško stiliaus pilsneris, arba trigubas belgiško stiliaus IPA…

Energetika jaunimui

Ačiū, gal nereikia...

Ne tik Lietuvoje didžiųjų aludarių pardavimai smuko. Reikėjo kažko imtis. Tiesa, į rinką buvo įvesta viena kita ne vien etikete nauja rūšis. Tačiau buvo atrastas ir naujas eldoradas – energetiniai ir alaus gėrimai jaunimui. Segmentas, dar turintis perspektyvą augti, kaip rašo žiniasklaida.

Staigus poveikis – imponuoja jaunimui. Didžiausia gudrybė – sumaišyti alų ir energetinį gėrimą. Jų poveikiai skirtingi, todėl vienas kitą realiai „išminusuoja“. Organizmas reikalauja „pakartoti“. Tada perkama dar viena skardinė pigaus alaus, ir dar viena skardinė „energetinio“. O dar gudriau – alų ir gėrimą su taurinu sumaišyti viename skaidriame buteliuke.

Abejojame, ar tokio paragavęs Jonas Jablonskis tikrai ištartų – „alus gerti sveika“. Socialinė akcija, kuriame realūs jaunuoliai ragina bendraamžius negerti – pagirtina. Bet ir produkcijoje reikia atsakomybės…

2010-ieji – džiaugsmų daugiau nei nusivylimų

Pats bariukas įsikūręs viename Kauno senamiesčio rūsyje. Ir nors kartais gali atrodyti, kad 1640 – tai jo siūlomų viskio rūšių skaičius (čia jų tik per 150), šis skaičius iš tikrųjų reiškia šios patalpos statybos metus. Ją restauravęs vienas žymus Kauno architektas, atkūręs ją iš buvusio šiluminio mazgo, taip pat aktyviai dalyvavo degustacijoje ir skambiai pasisakydavo. Žodžiu, aplinka architektūriška, primenanti rūsyje buvusią legendinę Kauno arkitektų kavinę „Antis“. Jei neskaitysime naujų laikų ir „W 1640” centre – įspūdingos amerikietiškos „grojančios spintos“ arba jukebox.

Whiskey degustacijos ypatybės

Na, bet grįžkime prie renginio, ir pats įdomiausias dalykas buvo jo vedėjas – tai vienas iš blogo „Cask Strength And Carry On“ autorių ir “Whisky Magazine” kritikas Neil Ridley. Patalpa iš karto užsipildė anglišku akcentu, anglišku kostiumu, šiek tiek anglišku humoru ir temperamentu. Vedėjas, pasistatęs stiklinę ginger, vis uodė degustacijai paruoštus viskius, ir sukiojo tulpės formos stiklinaitės. Ir štai degustacijos šou pirmame Lietuvoje specializuotame viskio bare (kol kas nieko nebegirdėjome apie „Ekslibrį“ Vilniaus Rašytojų namuose) prasidėjo…

Viskis, kaip ir stiprieji eliai, ragaujamas iš tulpės formos taurės

Alaus ir viskio degustacijos akcentai yra panašūs, tačiau ne tapatūs. Pirmiausia viskis toje (būtinai tulpės formos) stiklinėje turi būti pasukiojamas, sūkuriuojamas. Taip į vidų patenka deguonies, kuri padeda nugarinti gėrimą ir atskleisti aromatus. Platesnis pagrindas, tačiau siauras kaklelis – viskio aromatai bus nukreipti link nosies. Kol viskis „kvėpuoja“, galite pakelti taurę ir įvertinti jo spalvą. Nors viskio spalvų įvairovė anaiptol neprilygsta alaus, sako, patyrę žiūrėtojai iš karto atskiria, ar gėrimas buvo brandintas šerio (europietiškas būdas), ar ąžuolo (amerikietiški burbonai) statinėse.

Ateina laikas pasidžiaugti aromatu, ir čia viskis jo intensyvumu lenkia alų, todėl rekomenduojama ilgiau pasimėgauti, pasižaisti gėrimo aromatu – nose, neskubėti maktelti. O kai jau pribręstate tam , yra dar viena taisyklė. Pirmąjį gurkšnelį rekomenduojama burnoje išlaikyti kuo ilgiau, kol su juo susipažins ir visapusiškai jo skonius pažins tas nuostabus žmogiškas organas – liežuvis. Atsiskleidžia tikra skonių paletė, ypač jei pavarinėsite taurųjį skystį po įvairius burnos kampelius.

Pagaliau, nurijus, galite pajusti, kaip ilgai po pirmos alkoholio ugnies dar atsiskleidžia nauji skoniai – tai vadinama viskio length of finish. Ir nors susidarė įspūdis, kad degustuojant viskį, palate ir finish nėra visai identiška tam, kas  taste ir aftertaste yra aprašinėjant alų – vis dėlto mandagu ir čia pradėti suokti tais pačiais rafinuotais terminais, šlovinant šokolado, karamelės, vanilės, riešutų ir visu kitus pustonius. Žodžiu, kaip skaitėte auksaburnių ir auksaplunksnių sukurtose stipraus alaus recenzijose.

Degustacijos kelias buvo sukonstruotas taip pat pagal žinomą principą – nuo lengvesnių / švelnesnių prie stipresnių / intensyvesnių gėrimų – su teise sugrįžti ir įsitikinti, kad pirmasis eilėje tikrai „buvo silpnesnis“. Programa apėmė penkias vedėjo bei baro savininkų parinktas rūšis, ir vertė galvoti, kad viskio atveju daugiau neprityrusiems ragautojams neapsimoka imtis, nes tikrai nebeišskirsi skoninių savybių – kad ir kiek sūrių sausainių tarpuose suvalgytum.

Keturi Škotijos krantai ir vienas japoniškas

Taigi pradžiai buvo pateiktas citrusinių vaisių ir žolės tonų (sunku patikėti, bet tai rašau apie viskį :) Deanston 12 viskis iš varyklos prie Perto Škotijoje, kurį vedėjas apibūdino kaip lengvą, vasarišką daiktelį. Nuskambėjo pirmas svečio pasveikinimas Slainte Mhath!

Visa karaliaus kariauna šiam vakarui

Panašiai lengvas (kaip vėliau įsitikinome), su medaus ir laukinių vaisių atšvaitais buvo Yamazaki 10 – Japonijoje, slėnyje netoli Osakos kuriamas viskis. Neilas visaip gražiai pagarbino tvirtėjančias japoniško viskio pozicijas, bet mums, popkultūros žmonėms juk tereikėjo priminti, kad ši distilerija veikia po  Suntory vardu!

Trečiasis degustacijos dalyvis buvo Glenfarclas 105 iš šeimyninės destilerijos, įsikūrusios Spėjaus upės slėnyje – unikaliame viskio gamybai regione Šiaurės Vakarų Škotijoje, kur vienas prie kitos kaip grybai susibūrusios viskio daryklos, o ši yra gal net viena iš didesnių nepriklausomų. 105 Cask Strength (šis terminas reiškia, kad jis buvo išpilstytas tokio stiprumo kaip statinėje, t.y. stiprumas nekoreguotas, neskiestas) solidžiai bakstelėjo ne tik intensyviu karamelės, gvazdikėlių ir degančios nukabinėtos apelsinais eglutės skoniu, bet ir 60 laipsnių stiprumu. Padavėja apdairiai išdalino derančio belgiško šokolado.

Nuo lango į mane žvelgia labai niūrų orą ir dar niūresnį gamtovaizdį su žaibais vaizduojantis plakatas su užrašu Highland Park. Tai reiškė, kad ragausime šį viskį, pagamintą šiaurinėse Škotijos Orknio salose. Už  Orknių jau tik Šetlando salos, toliau Farerai ir Islandija. Nepaisant to, Highland Park 18 YO yra gavęs daugybę gerų kontinentinių įvertinimų bei kalno kritikų liaupsių. Viskis pasirodė visų jų vertas, toks ąą-ąąžuolinis. Jam atvykus jau mokėjau į savo wee drum su šiaudeliu įvarvint nors kelis lašelius vandens.

Nenusigąskit, viskio kritikas rankoje laiko - presuotas durpes!

O tuo metu ponas Ridley jau rankoje laiko presuotų durpių pavyzdį ir pasakoja apie nuostabias akimirkas praleistas Islay saloje prie vakarinių Škotijos krantų. Ten susitelkė visa eilė daryklų (Laphroaig, Bowmore iš žinomesnių), tačiau dėl gamtos skurdumo salyklo gamyboje naudojamos durpės, suteikiančios jam neišdildomą „dūminį“ skonį. Iš tikrųjų, ragaujant finalinio vakaro viskio Lagavulin 16 ir dar klausant pasakojimo, pasijunti tikrai kaip pats padegdamas tas durpes dygstantiems miežiams džiovinti. Pagaliau, galit paskaityti ką apie sūrų Islay skonį kažkadaise parašė pats Užkalnis. O mes degustacijos finalui dar paragaujame dūminiame viskyje marinuotų lašišų sumuštinių.

Netrumpas finišas

Viduje šilta, o ir vakaro vedėjas priena pabendrauti, todėl aptariame durpių naudojimą salyklui džiovinti ir Lietuvoje, vidutinį viskio vartotojų amžių („pas jus taip malonu, susirinko jaunesnio vidurinio amžiaus žmonės, o viskis taip nepelnytai siejamas su šešiasdešimtmečiais“) ir degustacijų patirtis („sunkiausia buvo vesti degustacija rusų delegacijai, jie vienu mauku ištuštindavo taures“). Pagrindinio Škotiją ir Lietuvą skiriančio klausimo – kodėl niekas nesumąstė ir nedistiliavo „kažko“ iš stipraus Šiaurės Lietuvos alaus – šiandien nenagrinėsime, nes įspūdžių ir taip pakanka.

Viensalyklio viskio degustavimas – tai ne pasivažinėjimas ekonomine klase, bet tai galėtų būti įdomus įvykis bent kartą kiekvienu metų laiku. Atsakingumo čia reikia daugiau nei mėgaujantis alumi. Aišku, gera būtų eiti link to, kad nebegalvosime apie viskį kaip apie kažką, ką reikia maišyti su ledais ir kola.  Ar gerti nekontroliuojamomis dozėmis „dar-vieną-kartu-užsimirškime-šį-pasaulį“ su visokiais svarbiais viršininkais, uošviais ar praeiviais…

Naujos viskio kultūros žiedų išskleidimo ir linkime daug žadančiam „W 1640”!

Viskio namų taisyklės

Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse su kitais tamsiais alumis stumdosi „Ragučio“ atsimintas  „Volf Engelman Imperial Porter“ (6 %), nepamirštas ir „Utenos porteris“ (6.8 %), kampe dar principingai styro „Kauno alaus“ verdamas „Senasis Porteris“ (7%), o štai ne vienoje vyno parduotuvėje rasime „Fuller‘s“ daryklos „London Porter“ (tik 5,4 %). Gal tai ir yra tikrasis porteris – jei tik iš Londono?

Stiliaus startas – tikrai  Londono centre

Pagal bene labiausiai paplitusią legendą, porterį pradėjo tūlas Anglijos aludaris Ralph Harwood dar 1730 metais, kuris sumanė sumaišytį rūgštoką elį, saldų alų ir twopenny (arba stiprų  pale ale tipo alų) ir pavadino šį stipruolį „Entire (Butt)“. Privalumas ne tik skoninis, bet ir žema kaina. Žymusis alaus medžiotojas Michael Jackson neigia šitą versiją ir sako, kad alų sukūrė Londono aludariai, verdantys rudo salyklo alų. Jie norėjo  padaryti „pagerintą  ir subrandintą rudą alų“, nes XVIII a. pradžioje Londone  plito iš turtingų kaimo daryklų į sostinę atvežta šviesesnio alaus mada.

Šis žingsnis buvo suprastas paprastų Centrinio Londono darbininkų, kurie galėjo visa dieną sunkiai dirbti, pasivaišinę keliais kepalais duonos ir keliom pintomis alaus. Jam prigijo profesijos vardas „porteris“. Tai buvo tikras Industrijos eros produktas. Paradoksalu, bet šitą alų už jo suteikiamas jėgas įvertino ir aukštesnioji klasė, ir jo populiarumas nepaprastai išaugo.  Silpnas alus tuo laiku tapo vadinamas small beer, na o stipraus alaus sinonimu tapo porter.

Vašingtonas mėgo porterį

Legendą apie porterį į Ameriką parsivežė JAV politikos tėvas ir Kontinentinės armijos vadas generolas George Washington, kuris jį pavadino „geriausiu gėrimu pasaulyje“  ir gyrė jo maistines savybes. Vašingtonas net yra užrašęs naminio alaus iš melasos (be salyklo) receptą, kuris išliko Niujorko bibliotekoje, tačiau tai – jau kita istorija. Alų Amerikos valstybės vyras (savo užrašuose pabrėžtinai vadino American porter ) daugiausiai pirkdavo pas savo pažįstamus aludarius Filadelfijoje, turėjusius tvirtas europietiškas šaknis.

Tačiau bėgo metai, ir Britanijoje porterio mada pradėjo trauktis. Tiesa, porteriui nešlovę atnešė ir tai, kad pabrangus salyklui siekdami pelno jau tada aludariai neišlaukdavo šio alaus subręstant, pradėjo gaminti jį iš paprasto salyklo, primaišant deginto. O kartais primaišydavo – ir visokių karčių augalų, tabako, deginto cukraus  ar net chemikalų (strichinino).  Aišku, Anglijoje iš karto atsirado griežtesnis alaus kokybei įstatymas (taip vadinamas „Beer-Colouring Act“), bet ir reputacija buvo pagadinta. Technologiniai pasikeitimai atvėrė kelią taupiau brangų salyklą naudojančiam mild ale, o paskui – ir pale ale (kol jų visų neišstūmė lageriai)… Netgi dublinietis Guinessas savo tėvo alaus pavadinimą x porter subtiliai pakeitė į stout. Kodėl stout buvo geresnis “prekės ženklas”  nei  porter, ar šie terminai tiesiog buvo naudojami kaip sinonimai – taip pat įdomus, ir dar sau neatsakytas, klausimas.

Carinės Rusijos numylėtinis

Jei Anglijoje porterio populiarumas pradėjo smukti žemyn, jam atsirado nauja rinka – tai šalys aplink Baltijos jūrą. Ir ypatingai Rusija, kur porterį taip pat pamėgo ir carienės dvaras, ir paprasti sunkiai dirbantys darbininkai. Porterį apdainavo netgi Puškinas. Įdomiausia tai, kad net tais metais, kai vyko Rusijos ir Anglijos jūros prekybos blokados (1816-19 ir 1822-57 metais), elio įvežimas į Peterburgą buvo uždraustas, tuo tarpu porterio… leidžiamas.

Negana to, 1807 metais Sankt Peterburge atsidarė pirmos specialios prekybos vietos портерные лавки, 1815 jų buvo 30, amžiaus viduryje – beveik 400, 1897 metais – 826, o prieš pat karą – net  1253 porterio ir alaus (jie visada atskiriami) gėrimo ir išsinešimo vietų. Rusijos imperijos maniją porteriui sustabdė tik Pirmasis Pasaulinis karas, iš pradžių leidus tik silpno alaus gamybą, o paskui ir iš viso ją uždraudus.

Lipskis išrado Rusijos...

Be abejo, anglų pirkliai į tokią netikėta paklausą reagavo visaip – ir, kai galėjo, vežė porterį, ir bandė jį daryti vietoje (ypač kai jo atsivežti buvo sunku). Taip gimė ir Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, su žemutinės fermentacijos mielėmis pagaminantį labai stiprų lagerį, panašų į anglišką porterį. Dabar nėra tikrų žinių, kas pirmasis sumąstė padaryti tą alų su lagerinėmis mielėmis. Viena iš  hipotezių – tas pats „Carlsberg“ koncernas, kuris pirmas išsiskyrė aukštžemutinio rūgimo mielių kamieną, 1895 metais ir išbandė jas su tamsaus salyklo deriniu. Alui davė vardą „Carls Porter“ (7,8%).

...ir Šiaurės porterį

Greičiausia metodas buvo jau XIX a. pab. perimtas ir Rusijoje, ir šiandien galime įtarti, kad, pavyzdžiui, I. E. Lipskio daryklos Vilniuje gamintas „Nord Porter“ iš tikro buvo Baltijos, o ne angliškasis porteris. Nors, Parczewskių bravoras, įkurtas XIX amžiaus pradžioje prie Nemenčinės ir dabar išlikusiame  Raudondvaryje garsėjo pabrėžtinai angliško stiliaus porteriu ir eliu.  Šio bravoro angliškasis porteris buvo populiarus, ir buvo vežiojamas po visą tuometinės Rusijos, o ypač Lietuvos teritoriją sudariusias Vilniaus ir Kauno gubernijas. Kaip rašo savo prisiminimuose K. Tiškevičius  – “porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi Parčevskiai aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos”.

O tuo metu prie Kuršių marių…

Klaipėda, arba Memelis dabar žinomas aludarystės stiprėjimu XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje, kai įsikūrė, pavyzdžiui, Reincke ar Preusso alaus daryklos. Uostas, atrodytų, lyg ir savaime suprantama. Tačiau įdomu pastebėti tai, kad ne turtingi aplinkiniai miežių laukai, ir ne apynynai formavo alaus kultūrą. Istorikai pastebi, kaip kaip tuo metu vyko itin intensyvi prekyba medžiu su Anglija -reikėjo ne tik daug darbo rankų Memelio lentpjūvėse, darbininkai dirbo sunkiai, bet čia atvykdavo ir meistrai iš Anglijos, Škotijos su savo alaus madomis. Anglijos įtaka iki 1815 metų muitų pakėlimo ir net vėliau, ir galime tik spėti, koks alus buvo populiariausias.

1843 metais čia dirbęs gydytojas Friedrich Julius Morgen savo apžvalgoje „Beitrdge zu einer medicinischen Topographie des Kreises und der Stadt Memel“  jau pateikia faktus – rašo, kad miestiečiai dažnai geria Doppelbier ir porterį, kuris yra stiprus ir toks kartus, kad kasdienis jo gėrimas gali pakenkti sveikatai. Daryklos jį darydavo tokį stiprų,  kad net parduodamas iš antrų rankų atskiestas, jis dar priklausydavo stipriųjų alų rūšiai. Morgen liudijimu, uostas porterį daugiausiai išveždavo, iš kitų miestų porterių neimportuodavo. O štai dar vienas dažnas gėrimas buvo silpnas stalo alus Taffelbier arba kaip čia vietoje vadino Schemper – troškuliui numalšinti.

Ar dabartinė Klaipėda buvo išimtis? Panašūs kaip Mėmelyje, dėsniai buvo ir Danzige. Dar nuo kryžiuočių laikų šio miesto gyventojai buvo įpratę prie stipresnių skonių, arba tamsiai raudono spontaninės fermentacijos alaus Jopenbier (arba lenkiškai piwo Jopejskie), kuris, sakome buvo panašus į sirupą, net iki galo nesufermentuotas. Vėliau šiame mieste taip pat iškilo lengvas Preußing, ir grynas ,,dubelbir“ arba Danziger Doppelbier, o vėliau – ir porteris. Apie alų iš Gdansko akcijinio bravoro XIX amžiuje  buvo rašoma, kad „jo puta buvo tokia tiršta, kad ją buvo galima pjaustyti peiliu“. Tačiau pardavinėtas ir stalo alus arba Tafelbier. Dar viena bendra abiejų Baltijos uostų savybė – šaltiniai ir čia mini, kad alus buvo toks stiprus, kad buvo pardavinėjamas atskiestas, ir niekas nepastebėdavo.

Klaipėdiečiai ir tarpukaryje dar lygino savo porterį su angliškuoju

XIX amžiaus pabaigoje Memėlio bravoro pasiūloje jau užsimenama ir apie bavarietišką, o taip pat „Salvator“ tipo alų. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėti gaminti ir visoje Lietuvoje pardavinėti ir tamsūs, bet silpni (pirmiausia dėl taikomų mokesčių) „Audit Ale“ ir “Caramel” alūs. Vis dėlto, skaitant ne tik Klaipėdos Akcijinio bravoro ar jo kaimyno Tilžės bravoro, bet prieškarinių I.B.Volfo-Engelmano ar Prienų Golbergo daryklų  alaus sąrašus matyti ta pati tendencija. Iš vienos pusės – silpni Pilzeno ar stalo alūs, iš kitos – turtingo skonio Bock arba Ožiniai, Doppelbock alūs ir porteriai (kartais pavadinami ir Imperiniais :). Vidurinis kelias, taip paplitęs tarp šiuolaikinės alaus pramonės – kad alus būtų ir pigus, ir pakankamai stiprus, ir šviesus – tuomet nebuvo toks dažnas.

Vietoj išvadų

Daug porterio istorijos aspektų, tame tarpe jo renesansas XX a. pabaigoje, dar liko nepapasakota, bet galbūt prie to sugrįšime .  Alaus stilių kaitą lėmė net tik klimatinės, technologinės, bet ir besikeičiantis žmonių gyvenimo būdas. Iš tikrųjų, dabar uostuose laivai ar traukiniai nėra iškraunami rankomis, sunkus fizinis darbas praktiškai eliminuotas. Idėja, kad alus gali kompensuoti pietus savo maistinėmis savybėmis, atrodo keista.  Tačiau būtų gaila, kad iš užeigų išnyktų tų laikų aludarystės simbolis – porteris. Šiaip ar taip tai liudininkas ir tų alaus istorijos laikų, kai turtingas salyklu, tirštas alus anaiptol neprivalėjo būti  toks stiprus, kad vyrą išverstų iš klumpių.

- – -

After decline of popularity in the United Kingdom, porter beer became enourmously famous in the Tsarist Russia of 19th century, especially St. Petersburg. Baltic Porter style with bottom-fermenting yeast was developed to satisfy local market needs, since the import was often disrupted by wars and trade sanctions. Breweries in territory of contemporary Lithuania (Memel/Klaipeda, Šiauliai, Kaunas, Prienai, Vilnius/Vilna) took advantage of the situation, producing and exporting large quantities of local porter to the major Russian Empire cities. Therefore, the typical Lithuanian brewery offer in the beginning of 20th century consisted of light brews (Pilsener, Taffelbier) and thick strong beers (Doppelbock, Porter).

Porteris, žiemos uosto alus

Kaip žinia, Oktoberfestas buvo surengtas tuometinio Bavarijos kronprinco, vėliau kelių Vokietijos žemių karaliaus Liudviko I Wittelsbacho ženatvės su Tereza iš Saksų-Hildburgų giminės. Dar 1809 metais ji buvo kandidatė ištekėti už Napoleono, bet pasirinko Liudviką Bavarietį, ir buvo priversta kentėti jo aistrą moterims, menui ir panašiems į viduramžius aristokratiniams ritualams. Istorija jai atlygino tuo, kad iki šiol Oktoberfestas vyksta Theresienwiese, o Miunchen žargonu visa šventė tiesiog vadinama Wiesn. Įdomu tai, kad pirmosios šventės dėmesio centre greičiau buvo arklių lenktynės, nei alaus ragavimas. Kai kas teigia, kad šventė įkvepė Olimpinių žaidynių atkūrimą.

Pirmais metais arklių lenktynės pagal senovės graikų Olimpiados modelį buvo svarbesni nei alus

Liudviko asmenybė ir valdymas buvo prieštaringas – jis ir atidarė iš naujo kelis viduramžių vienuolynus (apie jų įtaką visos Europos aludarystei kitą kartą), ir tuo pačiu skatino krašto industrializaciją, prieštaringumų netrūko jo politinėje veikloje anei meilės nuotykiuose. Įdomu tai, kad savo valdymą jis buvo priverstas baigti po 1844 metais gegužę įvesto mokesčio alui pakėlimo vienu pfenigu. Sukilusi liaudis nurimo tik tada, kai karalius ne tik atšaukė mokestį, bet Miuncheno alaus darykloms įsakė 10% sumažinti jo kainą „darbo liaudžiai ir kariuomenei kaip sveiką ir pigų gėrimą“. Na bet galų gale ta proga karalius sostą užleido sūnui Maksimilianui Antrajam. Alaus maištai išsiliejo į dėl panašių alaus kainų kėlimo priežasčių kilusią 1848 metų revoliuciją. Marksas su Engelsus užsirašinėjo kažką knygelėse (apie tai taip pat kitą kartą).

Na, bet grįžkime prie Oktoberfesto. Po metų šventė buvo pakartota, ją susiejant su žemės ūkio švente, ir pamažu tapo tradicija.  Tik 1818 metais pasirodė pirmieji alaus ir maisto stalai, ir ilgainiui arklių lenktynes pakeitė karuselės ir muzika.  Šventės laikas buvo patrauktas iš spalio į rugsėjį, kada geresni orai. 1872 metais Spaten daryklos aludaris Gabrielis Sedlmayris ir vienietis Antonas Dreheris, vieni iš modernaus lagerio kūrėjų, susiprato išleisti specialų Oktoberfest alų. Iki šiol alaus monopolį šventės metu laiko Miuncheno daryklos Spaten, o taip pat Augustiner, Hacker-Pschorr, Hofbrau, Lowenbrau ir Paulaner.

Iš tikrųjų, Oktoberfest šiandien tapo alaus stiliumi, dar vadinamu Märzen. Jis apibūdina tamsaus gintaro lagerį su pageidautina Vienos salyklu bei kilmingais vokiškais Hallertau ar Tettnang apyniais, apie 6% stiprumo. Seniau daugelis vokiečių aludarių dėl gaisrų ir sanitarijos vasarą alaus nevirdavo, išvirdavo Märzen alų kovo mėnesį ir palikdavo stovėti ne mažiau kaip 12 savaičių, tai pramušdavo statinę tik vėlyvą vasarą ar jau rudenį, kaip tik ant atkelto Oktoberfesto. Beje, kovo alus buvo verdamas ir ne vienoje Lietuvos darykloje, gaminamas jis ir šiandien visai kitu vardu.

Laikraštis praneš viską

Šiemetinis Oktoberfestas iš tikro nėra 200-asis, nes 24 kartus nevyko dėl choleros epidemijų, karų ir Remarko aprašytos infliacijos. Kelis kartus po karų buvo surengtos šventės su pasilpnintu alumi. Vis dėlto, jis išlieka neprilygstamos kultūringos alaus šventės pavyzdžiu. Aišku, šiandien turime iPhone aplikacijas, padedančiais nepasimesti minioje ir didelę pramogų organizavimo bei tvarkos palaikymo industriją. Bet juk prieš 200 metų ir bavarų karalaitis turbūt bijojo liaudį kviesti burtis miestų aikštėse, o tuo labiau teikti alų litriniuose bokaluose. Kita vertus žinome, kad visokių “sutikimų” ir “naktų” metu liejasi ir nepilstomas alus bei skraido buteliai.

Visi žinot apie ką čia aš. Linkiu lietuviams vieną dieną pasekti vokiečiais ir turėti kultūringą alaus festivalį (ką jau iš esmės pasiekė amerikiečiai su savo Oktoberfestų versijomis, teko būti ir masinėje-bet-kultūringoje alaus šventėje Prahoje), į kurį būtų važiuojama pasižmonėti, padainuoti – nie vien alaus pliumpti – lietuviams bei svečiams iš viso pasaulio.

Oktoberfest kaip Tradicija