Atėjus rudeniui, ateina ir geriausias alaus ragavimo sezonas, tikiuosi rasti laiko ir dažniau apie tai brūkštelti.

Pamenu prieš eilę metų, kai Lietuvoje buvo sunku rasti tikro alaus, netgi Guinness alaus ieškodavome su žiburiu, ir bent jau iki soties jo prisiragaudavome keliaudami užsienyje. Tai pavyzdys komercinio, meinstryminio ir visgi kokybiško bei puikaus skonio alaus (žinoma su salyga, kad jis gerai išlaikytas,  neperšaldytas ir teisingai įpiltas).

Tada vis kildavo diskusijų, ar Lietuvoje pilstomas tas pats Guinness kaip ir Dubline, kuris skanesnis ir t.t. Kartais diskusijos nesibaigdavo, kol nesibaigdavo ir alaus statinė.

Dabar galiu pasakyt štai ką – skaniausias mano ragautas Guinness -Malaizijoje!

Tiesą sakant, atsidūręs Georgetown uostamiestyje Penang saloje, pirmiausia buvau užvaldytas erdvių, azijietiško kosmopolitinio bruzdulio, post-kolonijinės architektūros (miestas įtrauktas į Unesco paveldo sarašą), ir neįtikėtinos virtuvės, kurioje persipina malajietiška, indiška, musulmoniška, kinietiška, tailandietiška ir kitos virtuvės į margą ir spalvingą fusion.

Visgi dar nebuvo tokio miesto, kuriame neatsidurčiau aludėje, o Georgetown’e jų netrūksta. Tai ne taip jau ir įprasta, turint omeny kad Malaizija – musulmoniška šalis (tiesa, vietinis islamo “brandas” laikomas vienu draugiškiausių pasaulyje).

Be įprastų lagerių (šiame mieste karaliauja Carslberg’as), airiškoje aludėje aptikome Paulaner kvietinį bei klasikinę ir mums gerai pažįstamą Guinness versiją. Šio skonis toks pats, tad gal ir būčiau nesužinojęs didžiosios paslapties, jei charizmatiškasis bolywood-meets-rasta bičiulis Sir Jim, padėjęs mums tvarkytis vizos dokumentus, nebūtų leptelėjęs: “vienintelis Guinness vertas dėmesio – Malaizijos gamybos, buteliuose”.

Suintriguotas, nusipirkau jau pirmoje parduotuvėje ir čia pat pokštelėjau. Sodrus, tirštas, turtingas ir stiprus skonis tik iš tolo priminė savo europinį brolį. Maloniai nuteikė degintų miežių ir karčiųjų apynių skoniai, likę ilgai ir maloniai suktis gomuryje. Butelio užrašas – “Guinness Foreign Extra Stout”, stiprumas 6.8% ABV, gaminamas Malaizijoje. Išties tai iš Dublino atplukdomas apyniuotas, nefermentuotas salyklo ekstraktas, kuris vietoje sumaišomas su vietiniu salyklu ir fermentuojamas. Foreign Extra Stout gaminamas bei parduodamas ir Afrikoje, Karibuose, Azijoje, beje skirtingo stiprumo – nuo 5% Kinijoje iki 8% Singapūre.

Foreign Extra Stout savo stiprumu yra bene arčiausiai originaliai Guinness versijai, gamintai Dubline XIX amžiuje. Foreign Extra Stotu gamybos metu netgi specialiai maišomas su nedideliu kiekiu prarūgusio stauto – kaip anais gerais laikais.

- – -

Finally having a chance to try Guinness Foreign Extra Stout – in Malaysian Georgetown (Penang). In Malaysia it’s brewed to 6.8% ABV and is rich with taste, quite bitter from roasted grains and hops. This seems to be the version most close to how it was brewed back in the days in XIX century.

Kauno Senamiestis užplūstas nuosaikaus optimizmo. “Ryanair” vasara“, – pirmame puslapyje rašo vietos laikraštis “Kauno diena”. Ir tai nereiškia, kad vien tik į salas išvyksta ir mūsų tautiečiai – Laikinosios sostinės link pūstelėjo turistai, daugiausiai suomiai. Jų kelis atsiliepimus galite rasti čia. “Avilys” savo “live beer” reklamuojantį stenduką išvilko vos ne į Vilniaus gatvės vidurį. Bet aš žygiuoju dar toliau, į vieną seniausių Kauno pastatų Vilniaus gatvėje septyni.

Ne paslaptis, kad kalbame apie naują tikro alaus barą – “Abato menė“. Savo pasiūloje jis turi “Švyturio” vadybos atvežtą “Grimbergen” (beje tik Blonde), o taip pat visą butelinę „Vienas Pasaulis” pasiūlą – tai yra “Chimay”, “La Trappe”, “Duval”, “Affligem”, “Maredsous”, “Leffe”, lietuviškam alui atstovauja – “Būtautų”.

Užėjus pradedi dairytis, ir kaip matot vėsioje bet šviesioje patalpoje iš tikrųjų suręsta tokia kaip ir eee salykla, bet jos baldų gobelenai greičiau primena Skandinavijos sostinės kebabines, nei autentiškus Ardėnų vienuolynus. Susipažįstame su meniu, ir čia irgi matome prisitaikymą prie vietos sąlygų – skirtingai nei kokiame sostinės Rene čia nerasime nei austrių, nei belgiškų bulvių lazdelių – lengvi ir nelabai brangūs vištos pyragai, atgaivinta lietuvišku virtinių ir “šaltanosių” tradicija. Sunku man patikėti, kad tai įsikūnijo per amžius išsaugoti vienuolių receptai, tačiau matosi pastanga kurti įvairesnį, lengvesnį maistą, pretenduoti į tam tikrą gurmaniškumą, kuo įsitikinome ir ragaudami.

Kol bus atneštas patiekalas, o ant stalo – nuostabus “MaredSous Trippel”, galime pasidomėti ir aplinka. Ir čia atsiskleidžia tam tikras keistumas. Pagrindinis “altorius” yra skirtas abatei Hildegardai Bingenietei, kur visaip dėkojama už apynių, levandų ir kito atradimą. Tai galima suprasti, nes abatė – ir katalikų šventoji. Tačiau ant gretimos sienos – jau lietuvių autoriaus Valančiaus tekstas, liudijantis, kad Kaune rimtai įsigyvenę buvo vienuoliai, o ypač augustijonai. Trečia siena eksponuoja lietuvių bajorų atšakų herbus šalia didesnio vėl vienuolių Augustijonų herbo. Tie, kaip žinia, buvo daugiau į skurdą orientuota regula, bet Valančiaus laikais valdė Kauno Katedrą ir apylinkes, o štai Austrijoje ir aludaryste užsiiminėjo, taigi kaip ir su išlygomis gali būti… “prie ko”. Nors šiaip nesupratau kam skirtas toks interjeras, iš Charleroi atskridusius kosmopolitus belgus veikiau suglumintų nei viliotų. Bet gal čia vakarus prie Dubbelio leisti turėtų į miestą prie Nemuno ir Neries suvažiavę išblaškytų bet nesunaikintų buvusių LDK giminių palikuonys, vis užmesdami akį į protėvių herbą ant sienos?

Sakykloje abatei netrūko nieko

Malda į Šv. Hildegardą lietuviškai

Taigi lyg ir būtų kuo pasidžiaugti – štai viduryje Kauno į originalų stiklą pilstomas belgiškas alus, nekainuojantis nei 10 litų. Malonu, kad kiekvienam alui skirta savos, daugiausiai “šampaninės” formos taurė, atskleidžianti puikų belgiško stiliaus aromatą. Bet štai pavartome kokią tai prie stalo “Vieno pasaulio” išleistą belgiškų alų aprašymą , ir mane pradeda apnikti abejonės… Pirma, ten taip tiesmukai ir rašoma – Blond – “tai šviesus, smarkiai putojantis, atitinkantis daugumos europiečių skonį alus”, o štai Dubbel turi “2 kartus daugiau salyklo” ir “labai sodrų aromatą”, Trippel vėl “3 kartus daugiau salyklo” ir “sodrų subalansuotą skonį”, o štaigi Quadrupel turi “4 kartus daugiau salyklo” ir “aiškiai išreikštą sodrų skonį su lengvai saldžiu prieskoniu”. Suprantama, aprašymai parašyti taip, kad nenugąsdintų prie sodrių ir ypač ypač gerai subalansuotų skonių lagerių pripratusių gerėjų, tačiau manau belgiško stiliaus alūs verti daugiau pagyrimo, daugiau informacijos.

Klausimų man sukėlė ir temperatūra, kuriame jis pateikimas – nes viename šaldytuve gyveno ir lietuviškas alus, ir įvairiausios belgiškojo rūšys. Aišku, aš ten termometro nekišau, gal kaip tik palaikoma tenais geriausia kambario temperatūra (11-14 laipsnių, kaip ir turi būti pateiktas belgiškas alus) karštą dieną, bet kitą kartą norėsis įsitikint. Nes štai trapistinis vynas buvo sudėtas kuklioje, bet praktiškoje horizontalioje lentynoje – skirtingai nei klausykloje vis dar saugomas “Kagoras”.

Dažnai norime kaip geriau, o persistengiame. Manau, tikrai nebūtina maišyti Belgijos ir Olandijos trapistų su Valančiais, Radvilomis ir vokiečiais augustijonais. Ir nebūtina prie alaus įkyriai rašyti XIII amžiaus metų, nors jie pagaminti XXI amžiui modernizuotose vienuolių daryklose. Tai jau nepagarba Belgijos vienuolių alaus kultūrai – tokia kokia ji yra pati sau. Na, o pabaigai turiu pasakyti, kad nustebino kiti be manęs lankytojai visai neturistai – pakankamai jauna kauniečių pora sau pirko pilstomą belgišką alų išsinešimui, ir visai nemažą kiekį. Vadinasi, žmonės moka atsirinkti, ir ne vien alaus kaina jau vienintelis kriterijus ir Kauno senamiestyje.

Kai kurie skaitytojai galbūt prisimins mano pirmąjį alaus virimą saloje – 2007-aisiais Niujorko Long Island’e. Šiandien jūsų dėmesiui – atsakaita iš tropinės  Koh Samui salos Pietų Tailande.

Taip nutiko, kad šią vasarą tenka praleisti čia. Nedidelėje (15 km skersmens) žalumoje skęstančioje saloje – esą vieni gražiausių pasaulyje pliažų, smaragdinė jūra su kyšančiomis archipelago salelėmis, saulė, kalnai ir juose – tankios džiunglės. Milijonai kokosų ir šimtai žvejų laivelių. Kalnai vaisių, puikus įvairus ir čia, pietuose, aštriausias Tailande maistas.

Skamba kaip atostogos? Deja, darbo dienas praleidžiu dirbdamas namų ofise po ventiliatoriumi, palinkęs prie laptopo. Užtat vakarais ir savaitgaliais tyrinėju salą ir vietinę kultūrą bei kulinariją. Restoranėliai, turgūs ir fiestos, gatvės maistas, kaiminystėje iš tailandietiškų cukranendrių distiliuotas puikus romas. Ir – nuobodus alus.

Kaip ir Lietuvoje, alaus čia galima rasti dešimtimis pavadinimų – Tiger, Chang, Singha gal garsiausi, tačiau visus juos vienija tas pats kaip ir mūsų krašte – blankus ir beveidis pramoninio globa-lagerio skonis. Kol kas renkuosi Chang, nes jame gal kiek labiau dvelkia salyklu. Iliuzijų ir anksčiau neturėjau, ragauti gero azijietiško alaus dar niekur neteko. Beje, Tailande alkoholiui taikomi ypač dideli mokesčiai, mažas buteliukas šio gėralo bare gali kainuoti net Bt100 (apie 10 Lt).

Todėl jau kraudamasis kuprinę, pirmiausia joje suradau vietos salyklo ekstraktams, apyniams ir mielėms. Apie naminį alų šiame žemyne beveik niekas negirdėję (tačiau naminį fermentuotą ryžių gėrimą, taip pat kaip iš jo virti samagoną, kai kurie žino), tad ir ingridientų čia nenusipirksi. Kol kas neradau žmogaus, kuris žinotų ir kas yra apyniai, nei kuriose džiunglėse jų ieškoti.

Kita užduotis – susirinkti įrangą. Naminiam alui daug nereikia, tačiau tai užtruko. Patogų nerūdyjančio plieno katilą ir mažas svarstykles pagaliau radau supermarkete, o aliuminį vamzdį aušinimo gyvatukui susisukti – vietinių meistriukų dirbtuvėlėse. Sunkiausia buvo įsigyti… termometrą. Teko apvažiuoti visą salą, vaistines, barachlynus, kol radau vokišką kepyklos ingridientų ir instrumentų tiekėjų firmelę – ten pat suradau ir aerometrą (misos saldumui matuoti). Tokie pasivažinėjimai visai ne vargas, tiesą sakant mėgavausi naujomis pažintimis, patarimais ir patirties pasidalijimais.

Pietryčių Azijoje visada vasara, saloje visus metus temperatūra dieną apie 30 C. Per šilta britiško ar lietuviško stiliaus eliui (tiesa, biržiečiai kartais raugina alkūnės temperatūroje – t.y. apie 37 C). Tačiau man jau senai knietėjo pabandyti padaryti kitą alų, tradiciškai verdamą tik vasarą. Tai iš kaimo kilęs, bet smrkiai emancipavęsis Saison (Prancūzijoje žinomas kaip Biere du Garde) stiliaus alus, kuriam naudojamos specialios mielės, mėgstančios ypač aukštą rūgimo temperatūrą. Kelionės Belgijon metu nepaprastai pamėgau šį alų ir išbandžiau daug jo variacijų. Šis gėrimas turi įprasto belgiško rūgštumo, pikantiškai aštroką skonį, yra ypač sausas ir gausiai nugaivintas apyniais.

Daugiau apie saison gal parašysiu kokį kitą kartą, kol kas pakanka pasakyti, kad į Tailandą su manimi atskrido ir specialių gyvų mielių Wyeast Belgian Saison 3724 mėgintuvėlis – tų pačių, kurias naudoja Brasserie Dupont savo nuostabiam alui, laikomam neginčijama saison klasika. Alaus sausumui išgauti naudojama dar viena mielių rūšis “pabaigimui” ir belgiškas candi cukrus (jį pakeičiau nerafinuotu rudu cukranendrių cukrumi).

“Farmhouse Ales” knygoje rašoma, kad Saison Dupont pirminis rūgimas vyksta prie ypač aukštų temperatūrų – nuo 30 iki 35 C! Namie dieną temperatūra pakyla iki 30 C ir daugiau, o rūgimo metu alus dar labiau įkaista, todėl teko sukonstruoti laikiną šaldytuvą iš putoplasto dėžių, skirtų laikyti atšaldytai žuviai. Į jas be fermentacijos kibiro, dedami keli užšaldyto vandens buteliai, ir viskas sandariai uždengiama.

Jau po nakties alus puikiai užgyveno! Temperatūrą “šaldytuve” pavyksta išlaikyti 25-30 C, jį atidarius, nosį pasitinka nuostabus kvapas. Patransliuosiu apie progresą šio blogo puslapiuose, o norintiems pasigaminti analogišką alų namie, į receptų skyrių patalpinau savo alaus – Saison de Samui – receptą.

Daugiau nuotraukų iš virimo sesijos netrukus – Tikro Alaus Flickr galerijoje ir Facebook puslapyje.

- – -

We can’t have enough of brewing on islands, and this time we do it on Koh Samui in Southern Thailand. The weather is suitable for Saison, and we got the same yeast as famous Brasserie Dupont in Belgium is using. Other ingredients had to be imported from Lithuania and the equipment we bought in local markets, workshops and brick-a-brack. No miracles here, it’s a simple improvisation (see the recipe in our recipes section) with probably too much wheat and lots of beautiful hops at the top end of style range. A makeshift fridge from styrofoam boxes and ice-frozen water bottles should help to keep it below 35 C. Now let’s see how this saison likes the tropical climate…

Bet ponas daktaras mirkteli („ach… jei iš alaus būtų įmanoma išimti alkoholį – tik joks sportininkas nežino, kaip tai padaryti“) ir tęsiame pokalbį apie geriausius barus Pilzene – mano pašnekovas rekomenduoja “Na Spilce” ir klasikinį “Na Parkane”

O susitikome mes Prahoje, auksinėje Prahoje, ir visai netoli jos centro esančiame Pivovarsky Dum – alinėje restorane. Ponas prisipažįsta, kad prieš kiekvieną gydytojų odontologų suvažiavimą turi užsukti čia ir išgerti du mažus „Pšenične“ arba kvietinio, kuris ir čia pateikiamas su citrinos skiltele.

Štai prieš mane jau – mažos alaus girnapusės, į kurias sudėtos net aštuonios taurelės po 100 ml ir trimis kalbomis surašyti pavadinimai (čekų, anglų ir kaip nekeista rusų). Kai kuriems aludės lankytojams šis žaislas jau nuobodus. Jaunų rusų kompanija plepa ir kvatojasi taip garsiai, ir taip ilgai, kad padavėja jau net prašo juos išeiti.

Nuotrauka iš Lonely Planet, daktaras nefotkino

Aš tuo metu kimbu į alaus skonių karuselę – ir pirmas man kliūva Kopřivové – tai yra, dilgelių alus. Kartus, pereinantis net į aitrų skonis ir žalia spalva – įspūdingas vakaro startas tokiam originalumo ieškotojui kaip man. Leidžiamės toliau ir turime Special of The Month, kas šį mėnesį yra Květensky Ležák arba išvertus Maibock – man truputį per saldus, tada Světlé – puiki ir išliekanti apynių ataka. Ach, tas Žatecas!

Ragauju Pšenične – kardamonas čia stipresnis nei citrusinis skonis, nesaldus kvietinio derinys, greičiau subtiliai saldkartis. Tada Bananove – tai labai legvas, ir kyla įtarimas, kad bananų skonį suformavo ne tik salyklo derinys bet ir sirupas. O štai Kavove – puikus porterinis derinys, savotiškai rūgštus, ir čia jau man pradeda vaidentis, kad kavos pupelių sirupo gal ir neprireikė. Višňové – hmm, prisimenu vaikystės sirupą “Dona”. Ragauju galui Tmave ir jau nebejaučiu skonio – tiesiog daug turtingo salyklo su aiškia deginto įtaka. Bet puikus Čekų tamsis a’la szwarzbier

Degustacijos ratas iš GoNomad.com

Po septynių menzūrėlių įtakos pabaigai geriu dar puikų elį, kurio taip reta Čekijoje - Dum Žitné Ale – tai ruginį elį ir mėgaujuosi paraugtos duonos poskoniu. Degustacijos knygutėje gulasi nesuprantamas įrašas „Unpuiln!”

Sirupas? Gerai parinktas salyklų derinys? Sirupas? Gerai parinktas derinys? Geras derinys bet ir sirupas?

Kankina mane abejonė… kankina. Klaust, neklaust. Įžeisiu?

Manęs dar laukia kitos Prahos aludės iš sekančio pasakojimo, kuri dar pasirodys… Bet neištveriu, einu klaust pas padavėją, ar dilgelės tikros. Ta nukreipia mane pas „vyriausią padavėją“. Vyras, puikiai valdantis pipą, pareiškia, kad sladeko paslaptys neišduodamos. Bet paguodžia mane: „Určite tam nějaká kopřiva je!” (Dilgelė kokia tai ten turi būt!)

Tai jau tikrai!

PS. Pasirodo, kad aludarių name gal ir ne, bet Čekijoje tikrai yra tikro dilgelių alaus su nepaneigiamom sveikatinėm savybėm, tik jo reikia ieškoti prie Ostravosl

Čekijos turizmo centras atsiuntė sarašą šioje nuostabioje šalyje vykstančių alaus festivalių. Dalijamės su jumis šia informacija (gramatika pataisyta.)

- – -

• Liepos 24 – 25 dienomis Třeboň miestelyje įvyks Tradicinė Alaus Šventė. 600 metų senumo alaus darykla Regent kviečia lankytojus. (www.pivovar-regent.cz)
  Třeboň yra apie 25 kilometrus į vakarus nuo Česke Budejovice
  
• Rugpjūčio 6-7 dienomis jau 16-tą kartą Humpolco miestelyje įvyks alaus festivalis Bernard Fest 2010 (www.bernard.cz). Šventės metu galima bus aplankyti Bernard alaus daryklą, o taip pat sudalyvauti įvairiausiuose koncertuose. Humpolco alaus festivalis kasmet pritraukia daug gero alaus mėgėjų.
  Humpolec nutolęs apie 100 kilometrų nuo Prahos centro.
• Antrą rupgjūčio savaitgalį (rugpjūčio 7 d.) Vrchlabí miestelyje Krkonošų alaus festivalis www.kpivnislavnosti.cz. Lankytojų laukia nacionalinės čekiškos virtuvės patiekalai ir koncertai. Drąsiausieji galės sudalyvauti įvairiausiuose konkursuose, susijusiuose su alaus tema, pavyzdžiui, alaus statinės ridenimo konkurse.
  Vrchlabí yra nutolęs apie 15 kilometrų nuo Špindlerův Mlýn arba 155 kilometrai nuo Prahos
• Tradicinė alaus šventė šeimyninėje alaus darykloje Chodovar (www.chodovar.cz) Chodová Planá mieste įvyks rugpjūčio 21 d. Lankytojai galės paragauti senovinės čekiškos virtuvės patiekalų restorane Ve Skále, kuris įsikūręs senoviniuose uoliniuose rūsiuose. Po skanių pietų galima atsigaivinti alaus SPA ir pirčių komplekse arba apsilankyti alaus darykloje.
  Chodová Planá yra apie 10 kilometrų nuo Marianske Lazne
• Nuostabi šventė alaus mėgėjų laukia 53-oje Žateco alaus šventėje (www.docesna.cz). Rugsėjo 3-4 dienomis bus galima patikrinti savo jėgas šokiuose su alaus bokalu ant galvos bei paragauti 40 alaus rūšių.
  Žatec yra apie nutolęs 65 kilometrus nuo Karlovy Vary
• Pilsner Fest. Būtent Plzeň mieste 1842 metais gimė žinomas visame Pasaulyje Pilsner Urquell alus. Jau anuomet Pilsnerio alus žavėjo savo auksine spalva, tiršta sniego baltumos puta ir išskirtiniu skoniu. Kasmet rugsėjo mėnesį alaus daryklos kieme (www.prazdroj.cz) įvyksta Pilsner alaus festivalis. Šiemet šventė vyks rugpjūčio 27-28 dienomis.
  Plzeň yra 94 kilometrų nuo Prahos

Svarbu tai, kad aš išsivežiau visiškai priešingus įspūdžius, nei mano kolegos!

Aišku, ne apie patį miestą, jo sodus ir paslaugius žmones iš Turizmo informacijos centro (puikiai parekomendavusius man nakvynę), ne apie žavias bažnyčias, galimybę užsilipti į jų bokštus į pažvelgti į Olomouco Senamiestį lietuje.

Aš visiškai nesutinku su savo kolegų alaus kritikų – gal apsvaigus nuo kalnų ilgesio ir vietinių alaus primatorių – pateiktu aprašymu!

Taigi, gražų trečiadienio rytą, be abejo prieš tai aplankęs bažnyčias, miesto muziejų ir kitas kultūringam turistui reikalingas aplankyti vietas, įvirtau į Svatovaclavsky pivovar (Mariánská 4). Visai gali būti, kad įstaiga pakeitė vietą, nes panašėjo ne į „prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų“, o tiesiog į tvarkingą, šviesią užeigą languotomis staltiesėmis. Su viename kampe pūpsančiais alaus vargonų varinėm triūbom bei visai gražiu lauko kiemeliu, kuriuo gal aš būčiau pasinaudojęs, jei ne gaivus gegužės mėnesio vėjelis.

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Todėl pradėjau nuo „Vašek 10˚ “, ir ką aš matau… tai putos kalnas, kaip kokia Snežkos viršūnė, kaip ledų porcija iš vaikystės kooperatyvų laikų automato – stovi per tris pirštus. Prisimenant neseną blogo diskusiją apie tai kas lemia putą, drįstu pasakyti – apyniai, apyniai ir dar kartą Saaz apyniai, kuriuos pasak šaltinio, alaus darykla pati atrenka ir vežasi iš Žateco. Ir tas malonus kartumas, kurio šioje „desitkoje“ daugiau nei keturiuose bokaluose kai kurių mūsų alų.

Toliau seka „Svatováclavská 12˚“, šviesus nefiltruotas lageris ir tas pats putos kalnas, vos ne bronzinė spalva, ąžuolo kvapas ir maloniai maloniai kartus skonis. Aišku, kaltas Žateco apynys „červeňák“.

Tada man pateikiamas „Černé pivo pana Bruna 13˚“. Be reikalo, oi be reikalo jo neragavo prieš mane čia apsilankę Lietuvos blogerėliai iš „Tikras alus“. Kaip tikras, profesionalus žurnalistas išsiaiškinu, kad alus pavadintas pagal poną Bruną – tai yra pagal niūrią viduramžišką istoriją. Jau meniu giriamasi, kad šiam alui pagaminti buvo naudojami net keturi salyklai, ir tikrai – tas lengvas sausumas, tarsi iš ąžuolo statinės atėjęs kvapas ir skonis. Puikus juodasis alus.

Ir štai čia aš padariau klaidą.

Kurių galų po visos šios puikios Švento Vaclavo palaimintos klasikos, kurią už kandau šauniu obuoliniu štrudliu, man prireikė paragauti „specialo“, t.y. medaus alaus.

Medaus alus pasirodė esąs kvietinis su pridedamu šaukštu (barmenas prisipažino!) greičiausiai dirbtinio alaus. Ne tik čekų liūtui nuo perdėto saldumo pradėjo zvimbti smilkiniuose. Teko atsiskaityti ir patraukiau ieškoti antrojo brewpubo, vardu Moritz.

Ką gi, Moritzas pasirodė besąs toks rūsys secesiniame name Nešverova 2. Jei jau vasarą, tai aš jau rinkčiausi sedėti šalimais esančioje aikštėje prie Svobody bulvaro, kur hostinecas Moritzas turi savo skėtį ir staliukus.

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Aišku, viskas hostinece buvo labai miela pradedant nuo to, kad čia paduodama sriuba „česnečka jak ma byt“ („česnakinė sriuba kaip turi būt“), kad viduje nerūkoma, bet galima atsivesti savo mažuosius (suprask, gyvulėlius), kad galima užsisakyti ne tik ekskursiją, bet ir alaus virimo kursus (priėmimas du kartus per metus). Visur pabrėžiama, kad alus – „tik iš natūralių medžiagų“.

Pastebėta, kad daugelis restoranų Čekijoje, o ir apylinkinėse šalyse pastaruoju metu stengiasi sužaisti ir tokia nostalgiška korta. „Moritz“ meniu deklaruoja domėjimąsi Galicijos virtuve, todėl siūlo lenkiškus barščius, upėtakį ar žydišką „šoulet z husičky pro dva“, tai yra pupos su žąsų kepenimis, ruošiamos, kaip pabrėžiama, ne trumpiau nei parą.

Iš alaus buvo paduodamas Moritz 10° ir 12° bei Maisel 11°. Berods būna ir tamsaus alaus, pavadinto „Juodąja Terese“. Tai va, tas Maizelis – labai įdomaus karamelės žaismo – lengvo kvapo, korėtos putos, bet skambaus salyklo pustamsiame aluje pavyzdys. Moritzai, deja, man nepaliko jokio įspūdžio arba greičiau paliko jokį įspūdį.

Reziume? Olomoucas – puikus miestas, kuriame visai šalia gali sugyventi „seno čekiško tipo“ alinės, pagal kurių meniu atrodo, kad tik ką gretimame kambaryje įvyko skerstuvės ir sveiko maisto užeigos. Miestas, į kurį vis dar norėsis sugrįžti, nes jis, kaip Šv. Jonas Sarkanderis, taip ir neišdavė visų paslapčių.

>>>

Nežinau, ar jau paskleidėte alaus gerbėjams dar vieną “gerąją naujieną” iš Lietuvos alaus “slėnių”. O ji neprasta, netgi nepaprasta! PIRMĄ karta Lietuvoje galima įsigyti ir paskanauti belgisko “Oud Bruin” stiliaus alaus! Stiliaus, kuris yra gana retas, netgi savo tėvynėje Belgijoje toli gražu ne visur randamas, ieškotinas specializuotose alaus parduotuvėlėse.

“Oud Bruin” – “senasis rudasis”- stilius yra istorinė paviršinės fermentacijos belgiško alaus klasika, išsiskirianti savo “saldžiarūgščiu” skoniu. Lietuvoje mes jau galime paragauti išties reprezentatyvaus šios stiliaus atstovo “Petrus Oud Bruin” (5.5 %): rusvai raudonos spalvos, kriaušėmis, švelnia vanile ir šviežiai keptos juodos duonos plutelės rūgštimi kvepiančio, ažuolo, mirkytų žalių obuolių bei karamelės skonių lydiniu gomurį stebinančio.

O štai ką apie šį alų rašė garsusis “beerhunter” Michael Jackson:

It is a complex brew, with a tannic aroma and a very smooth palate, with a clean, toffee-like maltiness, hints of chocolate, and cinnamon-dusted peers. (…) It is the reddish-brown, sweet-and-sour style of the West Flanders region. In the classic local procedure it is a blend of beers. The older part is matured for 20-24 months in huge horizontal casks that once held white wine and, before that, Calvados

(LČ pastaba: atrodo, kad šviesaus atminimo M.Jackson čia truputį sumaišė: tos ažuolinės statinės _iš pradžių_ buvo naudotos baltam vynui brandinti, o _po to_ (o ne prieš tai) kalvadosui.)

Dar reiktų pridėti (radau šitai aprašyta kitame šaltinyje), kad tam “blendui” naudojamas “jaunas” šviesus alus ir “senas” tamsus (tasai brandintas ažuole nuo 20 mėn iki 2 metų). Jau vien ši įmantri alaus gamybos procedūra daro jį vertą išskirtinio dėmesio!

Tačiau… tai alus ne kiekvienam skoniui: ragaujantys būkite pasirengę liežuvį įkirpsiančiai rūgštelei – betgi kaip maloniai gaivinančiai ir žadinančiai apetitą! Kita vertus, tai labai tinkamas alus įžangai į tokius klasikinius belgiškus “rūgštuolius”, kaip grynas lambic, Liefman’s Goudenband ar Rodenbach Gran Cru.

Matyt, jau pats laikas pasakyti, kur jį radau. Ogi prekybos centre “BIG”, kuriame pirmą kartą lankiausi vakar ir kuriame buvau maloniai nustebintas ten esančios alinės ir alaus parduotuvės kombinacijos, pavadintos “Beer Barrel”. Joje siūloma 10-12 pilstomo alaus -lenkiško, čekiško, vokiško, angliško ir kt. – pasirinkčių ir galimybė nusipirkti alaus buteliuose: angliško elio, vokiško, čekiško bei lenkiško lagerio, keli belgiški alūs. Tarp pastarųjų – ne tik “Petrus Oud Bruin”, bet taipgi “Petrus Blond”(6.6%) – “äbbey blond” stiliaus gintarinės spalvos ir mandarinų prieskonio elis. Taipgi jie tebeturi klaiskinį “La Trappe” trapistų elio rinkinį, kuris jau, deja, pamažu nyksta iš supermarketų lentynų…

Ir ne tik tai! Savo maloniai nuostabai čia aptikau “La Trappe Witte”, t.y. trapistų “blanche”(!) alų, pirmąjį ir kol kas vienintelį tokį pasaulyje! Prieš  kokius 3-4 metus buvau aptikęs šio unikumo 0.33 ltr buteliuką vienoje Briuselio alaus parduotuvėlėje – iš tų laikų atmintyje ir užrašuose išliko labai palankus įspūdis apie šį trapistišką belgiško “blanche/witte/wit” stiliaus variantą: medus su citrina, pušų sakai, kalendra…. O štai dabar jis jau Lietuvoje, ir dargi kitoks: ne 0.33, bet 0.75 su ažuolo kamščiu! Įdomu, koks šis trapistų “baltukas” bus pabrandintas butelyje keletą mėnesių?…

Susidomėjusiems – truputis praktinės informacijos:

• “Beer barrel” nepriima kortelių, turėkite su savimi grynų!
• Kainos – labai normalios:
  - “Petrus Oud Bruin”(0.33 ltr) ir “Petrus Blond (0.33 ltr) – po 4.29 Lt,
  - “La Trappe Witte”" (0.75 ltr)- 11.99 Lt (akcija)
  - Angliski bei skotiski eliai & stautai: 4.99-5.45 Lt uz 0.5 Ltr

Tiesa, tas monstras ne toks jau „monstriškas“, nors jo vertė išlieka apie 8 mlrd. Lenkijos auksinų, tačiau pastaruoju metu ji nelabai kinta, tuo tarpu kai jos pagrindinis konkurentas, „SAB Miller“ valdoma „Kompania Piwowarska“, pasak lenkų spaudos, sėkmingai pavystė vietinius prekės ženklus (tokius kaip „Tyskie“, „Lech“, baltstogiškasis „Zubr“ arba toks niekalas kaip „Wojak“) ir paliko Żywiecą su savo strateginiu investuotoju „Heinekenu“ toli už pečių. Tai yra, pagal finansinius rezultatus.

Senoji Żywieco simbolika greitai bus keičiama modernesne

Na bet o ką Żywiecas? Turi jis Grzegorz Zwierzyna, žmogų, kuris atsakingas ne tik už minėtą roko festivalį „Browar Rock“, bet ir už birželio mėnesį vykstančią milžinišką alaus kolekcionierių biržą, bei šalia jos jau įtvirtintus nedidelių bravorų bei naminio alaus konkursus, apie kuriuos jau skelbėme. Belieka patvirtinti, kad bravoro kiemas ir sodas, kuriame ir vyks šie renginiai, alsuoja pavasariu, kol kas nebuvo užlietas potvynio ir parengtas gerai.

Bet apie viską iš eilės. Pažintį su Żywieco alumi pradedame pačio miestelio viduryje esančioje „Karczma Żywiecka“ (Al. Wolności 1). Įsteigta tik prieš šešis metus, užeiga savo medine išore ir vidumi atspindi mums pažįstamas „dvarų – unijų“ nuotaikas su šiaudiniais diedais, drožtais naminukais ir netikrais vandens malūnais. Tiesa daugelis vietų užsakyta, o patikinus, kad atėjome tik „na piwo“ iš karto nešamas „Żywieco“ lageris. Na mes šiandien firminio patiekalo – „avienos kotleto grietinėlėje“ nenorime, todėl dar papildomai ragaujame ir „Żywieco Porterio“. Jis – ne tik kiek aitresnis ir “raziniškesnio”, kepintų riešutų skonio (9.5% by the way), bet ir ypač kilmingos juodojo gitaro spalvos (bent kaip aš įsivaizduoju juodąjį gintarą, t.y.) ir tamsios putos.

Tačiau iš tikrųjų pažintį su pilnu Żywieco ir Galicijos / Prieškalnių regionu geriau pradėti pačiam bravorui priklausančioje “Piwiarnia Żywiecka” (ul Browarna 88), kuri yra pačiame “Żywieco” bravore. Nors patiekalai pateikiami kitoje patalpoje, t.y. restorane – bravoro valgykloje, viduje jau maloniai renkasi vietinių alaus mėgėjų grupės. Pastebime, kad čia galima paragauti ne tik jau minėto porterio ar “Brackie”, bet ir “filialinių” alų (“Warka” ar “Heineken” Lenkijos prasme) bei grupės teikiamo “Murphy” stouto ar Vokietijai atstovauti patikėto “Paulaner” kvietinio alaus. Labai gaila, kad jau išpirktas “ožinis” alus arba “Kozlak Dubletowy” pagamintas pagal pono Krysiako receptą tame pačiame Cieszyno bravore kaip apdovanojimas už pirmą vietą geriausio naminio alaus konkurse. Toks tai Żywieco grupės santykis su “netikrais” aludariais.

Vakarais Żywieco smuklėje audringa nuotaika

O dar išrankesniam alaus gėrėjui “Piwiarnia Żywiecka” siūlo ir spintoje sustatytus belgiško alaus buteliukus, kitas to paties “Paulaner” atmainas… Susižavėjęs stipresniu gėrimu, gali gauti čia pat išdistiliuotos Żywieco “porterinės” (orig. porterówka) ar netgi jos variacijų Miodula Staropolska, Śliwowica Podbeskidzia, Zozworówka, Litworówka ar Tatarczówka (skamba kaip Šveiko kapeliono Kaco meniu – red. past.).

Na o mes kol kas spiritinius gėrimus, Beskidų upėtakius ar salyklo porteriui skrudinimo sesiją pasiliekame kitam kartui, ir gražiai atsisveikiname su Żywiecu, tikėdamiesi čia dar paviešėti.

—

Po Bauskės alaus darykloje įvykusios devynių Latvijos alaus daryklų alaus degustacijos nustatytos geriausios Latvijos alaus markės, verslo portalui nozare.lv informavo AB “Aldaris” komunikacijų direktorė Laura Krastiņa.
Kiekviena darykla vertinimui galėjo pateikti nedaugiau trijų alų. Geriausias alus buvo renkamas trijose kategorijose: šviesusis, tamsususis ir statinių alus. Buvo vertinami alaus vizualieji požymiai – skonis, aromatas ir skaidrumas, o taip pat ir apynių kokybė ir putų patvarumas.

Kiekvienai alaus markei buvo sumuojamas gautų balų skaičius. Puikiais buvo pripažinti tie alūs, kurie surinko 23-25 balus, o labai gerais – pelnę 21-22,9 balo.

Pasak Krastiņos, šviesaus alaus kategorijoje vertinimas “puikiai” nebuvo skirtas nė vienam alui, nors visi buvo įvertinti kaip labai geri. Tamsaus alaus kategoriją įvertinimą “puikiai” gavo dvi Bauskės tamsaus alaus markės bei Aldario Porteris. Statinių alaus kategorijoje aukščiausią įvertinimą pelnė Užavas alus ir alaus namai “Brālis”.

Degustacijos komisijoje dirbo dešimt alaus ekspertų, turinčių specialų išsilavinimą ir ne trumpesni nei 3 metų darbo stažą alaus gamybos srityje. Siekiant konfidencialumo, degustacijos metu buvo draudžiama trukdyti komisijos narių darbą.

Dalyvavimą degustacijoje patvirtino devynios Latvijos alaus daryklos: Bauskas alus, Aldaris, Cido grupa,  Lāčplēša alus, Cēsu alus, Zaksi, Piebalgas alus, Valmiermuižas alus, Alus nams ir Lido alus.

Jur Mur komentaras: ale gi gaila, kad nedalyvavo Kraslavos alus ir Brengulių Abuls, tie būtų parodę lygį. Kraslava, kaip žinia, daro dunkelį. Nebuvo ir Bruverio, užsiimančio imbierinio vienos alaus darymu.