—

Po Bauskės alaus darykloje įvykusios devynių Latvijos alaus daryklų alaus degustacijos nustatytos geriausios Latvijos alaus markės, verslo portalui nozare.lv informavo AB “Aldaris” komunikacijų direktorė Laura Krastiņa.
Kiekviena darykla vertinimui galėjo pateikti nedaugiau trijų alų. Geriausias alus buvo renkamas trijose kategorijose: šviesusis, tamsususis ir statinių alus. Buvo vertinami alaus vizualieji požymiai – skonis, aromatas ir skaidrumas, o taip pat ir apynių kokybė ir putų patvarumas.

Kiekvienai alaus markei buvo sumuojamas gautų balų skaičius. Puikiais buvo pripažinti tie alūs, kurie surinko 23-25 balus, o labai gerais – pelnę 21-22,9 balo.

Pasak Krastiņos, šviesaus alaus kategorijoje vertinimas “puikiai” nebuvo skirtas nė vienam alui, nors visi buvo įvertinti kaip labai geri. Tamsaus alaus kategoriją įvertinimą “puikiai” gavo dvi Bauskės tamsaus alaus markės bei Aldario Porteris. Statinių alaus kategorijoje aukščiausią įvertinimą pelnė Užavas alus ir alaus namai “Brālis”.

Degustacijos komisijoje dirbo dešimt alaus ekspertų, turinčių specialų išsilavinimą ir ne trumpesni nei 3 metų darbo stažą alaus gamybos srityje. Siekiant konfidencialumo, degustacijos metu buvo draudžiama trukdyti komisijos narių darbą.

Dalyvavimą degustacijoje patvirtino devynios Latvijos alaus daryklos: Bauskas alus, Aldaris, Cido grupa,  Lāčplēša alus, Cēsu alus, Zaksi, Piebalgas alus, Valmiermuižas alus, Alus nams ir Lido alus.

Jur Mur komentaras: ale gi gaila, kad nedalyvavo Kraslavos alus ir Brengulių Abuls, tie būtų parodę lygį. Kraslava, kaip žinia, daro dunkelį. Nebuvo ir Bruverio, užsiimančio imbierinio vienos alaus darymu.

Įdėjome ir paskutinę pastraipą, nors ir ne visai aišku buvo, ar čia tik mums pasiguosti norėjo ar su visais pasidalinti.

- – -

Prieš vyksdamas į Minską, nedaug turėjau laiko naršyti internete baltarusiško alaus paieškoms. Kolegos, ten dažniau besilankantys, labiau vertina vietinį šnapsą ir apie vietinį alų išskyrus pramoninius “grandus” Krynica, Alivarija ir Lidskoje pivo nieko daugiau nežino. Tad atvykęs elgiausi paprastai – klausiau vietinių “gdie tut u vas možno vypit chorošego piva?”

Alaus dama. Fotografija Evaldo, prasta, nes iš mob. telefono.

Pačioje pirmoje maisto parduotuvėlėj aptikau vadinamą “пивнaя заправка” (“alaus užpildytuvė” – red. vert.) su keturiom rūšim man negirdėto gyvo alaus “Beaver”, pilstomo i plastikinius butelius. Tai vieną rūšį “Biver svetloje nefiltrovanoje” ir paragavau tose pačiose patalpose esančiame bufete.  Kaina – nepigi kaip pilstomam alui išsinešimui – apie 7 litus už litrą, bet skonis maloniai nustebino, sakyčiau nepanašus į nei vieną Lietuvoj ragautą. Anot gamintojų, tai alus ilgai gaminamas, trumpai saugomas ir “приносит море удовольствия” – sunku išversti teisingai. Vėliau grįžęs paskaičiau,kad tą alų sukūrė samdytas vengrų kilmės aludaris iš Bavarijos. Daugiau info apie Beaver – jų svetainėje , kur atvirai parašyti visi kabokai, restoranai bei prekybiniai taškai, pilstantys jų alų.

Beklausinėjant vietinių, kokie šeši iš septynių paminėjo “Rakovski brovar” restoraną su nuosava alau daryklėle, tai dar tą patį vakarą su kolegom apsilankiau ir ten. Nusiteikę alui buvom rimtai, tai paragavom visas jame pilstomo alaus rūšis – “Grašovoje”, “Pilzenskoje”, “Pšeničnoje” ir “Starovilenskoje”. Pirmojo alaus skonio neprisimenu – matyt atitinka savo pavadinimą, o visi kiti buvo puikūs. Ypatingai patiko Starovilenskoje – vien pavadinimas ko vertas, tamsus alus turtingo skonio “neperspausta” karamelės bei aromatų. Admininistratorius sakė,kad jie verda dar bent devynias alaus rūšis, bet tik pagal užsakymą, restorane pilstomos jau paminėtos. Daugiau info www.brovar.by, dar reikėtų pasakyti gerų žodžių apie malonų ir “raukiantį” apie alų aptarnaujantį personalą bei maistą.

Iš daugybės ragautų užkandžių primygtinai rekomenduočiau kiaulės ausis su pupelėm – super, nors nesu kiaulės ausų mėgėjas, nieko panašaus anksčiau nebuvau ragavęs. Tinkama tokiai vietai aplinkai,  romansus grojantys  4 muzikantai (gitara, saksas, bosas ir neprisimenu koks instrumentas) vaikščiojantys aplink stalus, žodžiu vieta tikrai verta tikro alaus žemėlapio. Jeigu svarbu kaina, tai bokalas apie 10lt.

Kitą vakarą buvome vietinių išgirtame “Traktir” Pobiedilej prospekte, tai ten galima eiti kai ieškai kitko, pvz. susipažinti su vietinėmis “damomis”. Programa su kankanais bei rusiško popso daininikais, patiko vienišas akordeonistas pasibaigus vakaro programai vaikščiojantis aplink stalus ir dainuojantis rusiškas karines dainas bei išėjus iš traktieriaus vietinis poetas už 20’000 baltarusiškų rublių (20lt) kuriantis eiles special for you. Labai ilgą parašė, gaila sunkiai įskaitomas, kažkas apie kosmonautus…

Iš alaus tai ten rekomenduočiau Alivarija kvietinį, kitkas neišsiskiriančio skonio didžiųjų daryklų, bet kokiu atveju šita vieta ne alaus mėgėjams, o labiau pažinti vietinį vakarinį gyvenimą ir t.t. Alaus gerti geriau dar kartą nueiti į Rakovski brovar, pasirodo jie ten įvairių salių turi – “Alaus”, “Medžiotojų” ir “Sportininkų”. Arba pažiūrėt internete, kur artimiausias Beaver pilstantis taškas.

Reziumuojant, gyvas alus Baltarusijoj labai populiarėja, teisėtai užima vis tvirtesnes pozicijas vietinėje alaus rinkoje, pastebima aludarių kova pardavinėjant savo alų kuo išradingiau. Išvažiuojant užsukus į didžiausią pakeliui pastebėtą supermarketą, buvau priblokštas, kai pamačiau stovint vidury prekybinės salės tokią nemažą “spintą” su dviem kranais bei dama, kuri pilsto pasirinktą alų į plastikinius butelius. Netgi paragaut įpylė į puoduką va. Visai neblogas, gamintojas save vadina “Bierbank”, keistas man toks pavadinimas, buvo dvi rūšys šviesus ir tamsus, rekomenduočiau šviesujį. Ant maišelio parašyta, kad pagaminta UP Archifakt pivovarnia “Pivnoj bank”. Žodžiu visai linksma toj Baltarusijoj, visai netaip kaip pas kitą kaimyną Lenkiją, kur važiavome sekančią savaitę. Ten ieškant kažko ne Žyvec, Warka ar Lech reikia pusę Gdansko pereiti.

Sėkmingai pravažiavus sieną su visu alum penktadienio vakarą sustojome pakeliui “Alaus namuose” išlenkt po bokalą už gerą kelionę ir “užsirovėm” ant kažkokios baisios diskotekos. Čia kas? Keičiasi konceptas? Naujų dūšių gaudymas? Visiems geras nebūsi, reiktų informuoti tada skelbimu ant durų, kad tipo šis vakaras neroko ir nemetalo, o bus kvaila muzika. Nusivyliau – važiuosiu pas Valentą kitąkart, gaila kad tik vieną bokalą galėjau išgert, būčiau tą patį vakarą kitur nuvažiavęs dūšią nuramint. Ir noriu atkreipt kitų barų savininkų dėmesį – turėk gero alaus, tai bet kokį š… gali grot bet kokiu garsu, vistiek žmonių bus. Tik ar ilgai nežinau.

- – -

Our guest writer Evaldas visits the last dictatorship of Europe which in terms of beer selection, turns out to be quite democratic. You can buy unpastheurised craft beers in many places in Minsk, including “beer filling stations” installed in food stores. Our author recommends “Beaver” beer, crafted by hungarian brewer from Bavaria. More about it and its serving locations – on their website beaver.relax.by. Another recommended place is “Rakovski brovar” – microbrewery-restarant, serving 4 sorts and brewing another 9 sorts by special requests. All in all, craft beers are becoming more popular in Byelorussia and it makes the country worthy to be put on a thirsty traveller’s map.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.

Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.

Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.

“Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.

„Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.

„Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.

Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.

O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.

„Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.

Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.

Mozūrų kraštas slepia daug siurprizų

Įvirstame į parduotuvę “TiM” (Krótka 6) ir ieškome ten retenybių. Parduotuvė atitinka “viso pasaulio” koncepciją – čia gali rasti visokio vyno ir alaus – nuo japoniško iki lietuviško.  Pirmasis į akį krenta tamsusis alus “Warmiak” (ABV – 6,5%), kurio yra likusi, atrodo, tik dėžė. Na, ir gerai, nes jo šviesiojo brolio “Mazur” likusi tik kaina – jį ragausime kitą kartą, kai lyginsime gyvą / retesnį šviesų alų iš Lenkijos.

“Warmiak” pagamintas Olštyno bravore kažkam pasirodžiusiu patraukliu “Kormoran” pavadinimu. Puikiai plečiasi puri ruda kepurė, bet korėta, greitai nykstanti. Šokolado juodumo aluje dominuoja karamelinis salyklas su slyvos, mėlynių poskoniais, beveik visai užgožiantis apynių žaismą. Kitų ekspertų nuomone, neišvengta cukraus, ką lyg ir patvirtintų kiek neproporcingai aukštokas kaip “grynai juodajam”  alui stiprumas. Tačiau ūsuotas ant statinės išsiskėtęs Varmijos aludaris etiketėje tik šypsosi ir neatskleidžia teisybės.

Čia darome truputį ekskursą į šalį ir pristatysime du alus, įgytus “lietuviškame” “Kaufland” supermarkete (Kowalskiego 2). Tarp visokių “vojakų”, “van purų” ir “harnašių” (t.y. “blindų”:) suradome bene brangiausią pasiūloje lenkišką alų, pagamintą darykloje “Amber”, esančioje netoli Gdansko.  Čia sukurtas “Grand Imperial Porter” (ABV 8%) ant etiketės giriasi kavos ir šokolado, kartumo ir saldumo deriniu. Iš tikrųjų,  juodos kavos spalvos porteris – plati, srauji puta neleidžia skubėti – nusileidžia nei per anksti, nei per vėlai. Degintas salyklas ir subtili apynių kombinacija porteryje kuria originalų derinį – “Amber” aludaris tikrai sukūrė gryną kartsaldį ar saldkartį skonį, jei tik toks derinys turi prasmę… Bet kas pažadėta ant etiketės – ištesėta!

Negalime nepaminėti ir alaus, kurio nėra nuotraukoje, tačiau jis taip mums patiko, kad pagal jį pavadinome netgi visą straipsnį. Tai tame pačiame “Amber” bravore gaminamas šviesus alus “Zlote Lwy” (ABV 5,6%). Pradžioje prisistatantis stipriu salyklo ir apynių kvapu, priminusių Kauno “Pilies” ir standžia puta, vėliau pasižymi bohemiško kartumo skoniu sumišusiu su poledyniniu gaivumu. “Auksiniai liūtai”, nors ir brangesnis už vidurkį, puikus ir įdomus alus.

Na bet sugrįžkime į paveiksliuką ir toliau matome dar vieną porterį, šį kartą iš daryklos “Krajan” kažkur Kujavijoj – Pamaryje (tame nelietuviškame Pamaryje, t.y. Pomeranijoje – aut. past.). “Krajan Porter” (ABV 9%, bet sausų medžiagų kiekis 18,1%) – šlapio asfalto spalvos, labai lengvo netgi galima būtų sakyti skystokai-vandeningo kaip (Baltijos?) porteriui priklausytų skonio, nors ir su dinamišku uogų poskoniu. Tikrai įdomus alus, sumaniai maskuojantis savo stiprumą, gal todėl leidžiantis sau užsidėti vaikystės šachmatų lentoje matytą karūną.

Be abejo visi norėjo paklausti, ką turėtų reikšti paskutinis eilėje išrikiuotas “Kama Sutra” alus (ABV 5%), gaminamas Čenstakavos (ten pat kur 1655 metais pasirodė ir nuo švedų antplūdžio miestiečius apgynė Juodoji Madona) mažoje darykloje GAB pasirodė esąs… elis.  Pasirodo GAB ir specializuojasi tik aukštutinės fermentacijos alų gamyboje. O kadangi Lenkijoje elių irgi beveik niekas nedaro, galima sakyt, kad tai buvo geriausias Lenkijos elis, tegu ir be papildomo poveikio.

Na zdrowie i do następnego!

Neapsikentę naujais trendais Lietuvos alaus rinkoje, “Švyturys” planuoja pradėt vežti 4-5 Carslberg grupės alaus daryklų alaus rūšis. Matyt, nusprendė smogti “Vienas pasaulis” vežamai produkcijai (Samson, Erdinger, Bernard, etc). Negana to, rinką turi pasiekta naujas, apie 4% tamsus alus…

Sako dar, labai nepatenkinti Švyturio vadybininkai, nes reikės dirbti J

Kitoje “Alaus karų” serijoje žiūrėkite… Švyturys-Utena atidaro “kaimo” bravoro padalinį ir barą “Šrekutis” :)

Beje, ta pačia tema – kas negalėsite pamatyti nesenai išleisto filmo “Beer Wars” legaliai, galite pažiūrėti piratinę šio filmo kopiją – torrent’ai jau yra Linkomanijos ir Pirate Bay serveriuose. Įdomus filmas, leidžiantis pažvelgti į JAV didžiųjų ir nepriklausomų alaus daryklų konkurencijos užkulisius.

Best beer in Latvia is brewed in small Abula brewery

Unfortunately about 70% of the Latvian beer market is dominated by Scandinavian breweries – Aldaris, Cēsu Alus, Līvu and Lāčplēša. I am neither going to describe these beers, nor recommend them to anyone, many of these are totally the same as their Lithuanian counterparts, just the label and design (sometimes not even that) is different.

As usually, it is the small breweries that make the most interesting and best tasting brews. The most common breweries are Bauskas, Piebalgas, Užavas, Lodiņa and Tērvetes with mainstreem, but nevertheless comparably quality pale lagers that can be found in most supermarkets, especially in Riga. The easy way to find the better Latvian brews might be to skip the pale and look for dark beers (mostly European Dark lagers with occasional Baltic Porter).

The best place to buy bottled Latvian beers in Riga is Stockmann department store, in the very centre of Riga, between the main railway and bus station. There you will find plenty of both macro and micro beers for sligthly inflated prices.

However, there are some more breweries that are even smaller and much less known, as they account for not more than a few percent of the market and their production is not very widely distributed even in Latvia.

Abula (Brenguļu) beer. Of course, everyone has his favorite brews, but it would be quite safe to say that most of the Latvians who have tried Abula beer (there are two sorts – black (Schwarzbier) and pale (European Pale Lager)) think of it as one of the best Latvian beers. The main trick is to buy it – it is not bottled and for 1.20 Ls a liter can be filled in any reservoir you have brought with you to the brewery in Brenguļi (next to Valmiera). The beer is available on-tap in a few pubs as well and it is neither filtered, nor pasteurised.

There is one downside to Abula beer – although quite delicious, you can get a bad headache next morning if more than 2 or 3 pints are consumed. I would consider Abula the only true small-scale craft brewery in Latvia and they are almost the only ones (except for Tērvetes) that produce the malt themselves from local barley. The rest buys malt elsewhere, e.g. in Lithuania :)

Brūveris. Most of its beers are known under the brand name “Ingvera”, produced using Austrial recipes. As the name says, these are ginger beers – average according to European, but quite good for Latvian standards. One of the best is Ingvera Sarkanais (Red), a Vienna lager.

Brālis. Some of their brews are very interesting and certainly worth trying, especially the unfiltered Brālis (one of the few non-pasteurized and non-filtered beers in Latvia, dark and pale
versions exist) and Hincenberga Bavārijas. As usual with small breweries, there are just a few places where you can get Brālis beers – one where there could be better selection os outside the centre – take trolleybus No. 18 or 23 from the Riga central railway station till the stop “Purvciema tirgus”. Look for the sign “Dzērieni” (Drinks) on the first floor of a five storied building – there is a link to Google map info at the end.

LIDO. The only brewpub in Latvia, located in the monstrous building of quasi-traditional Latvian kitchen (Krasta street, Riga, look for a large windmill). It is accessible by tram no. 7 and 9 from Riga central railway station, the stop is called “LIDO Atpūtas centrs”.  Three different unfiltered/unpasteurized beers are brewed, none of them very good, but certainly above industrial beers.

A shiny new, youngest brewery in Latvia - Valmieruižas

Valmiermuižas. Its marketers describe their beer as “exclusive” andthat it has been brewed according to ancient Latvian recipes etc., etc. They invested more than 2 million euros, partly EU funds, in brand new equipment to establish the newest brewery in Latvia, brought in a German brewer and now are trying to conquer the market, rather succesfully I think. They produce only one pale lager, quite similar in taste to German Kellerbier that is above average Latvian standards and is available in more and more shops, their website has all the
details. Some darker brews are expected this fall.

As fars as I am aware of, the best selection of Latvian beers on-tap currently is in the open-air bar “No problems” in the very center of Riga, Doma square. Half a liter costs up to 1.90 Ls and some of the best micros are available there (Tērvetes, Piebalgas, Valmiermuižas, Užavas).

You can also try visiting Rock’n’Riga in the Old Riga (Skārņu 13) – a cozy rock bar where you will find Abula Pale and Valmiermuižas for 2.50 Ls.

Most of the bottled beers, as mentioned earlier, are available in Stockmann and largest RIMI and Maxima supermarkets. Interesting selection of some brews of less known Latvian breweries is available in otherwise very unattractive and dark space – the tunnel under the railway, leading from the Riga Central railway station to the Central Market. It is full of small shops with good selection of beers for attractive prices.

These places are here in the Google map

There are two more breweries in Latvia, but their beers would be very, very hard if not entirely impossible to find in Riga: Gulbenes Alus as well as the only brewery from Latgale region – Krāslavas Avots.

It is also possible to visit some of the breweries, but there would not be too much to see, as visitors rarely are allowed inside production premises. Tērvete charges ridiculous 8 Ls per visitor to be allowed to have a peek at production process through a glass wall and watch a video of brewing process. Some are slightly better, but I would suggest visiting Lodiņa and Valmiermuižas breweries for more interesting experience. And you will see some part of brewing free of charge when visiting Abula brewery when your bottle will be filled.

Of course, the situation is changing all the time, but I assume the above information could be accurate for the summer 2009.

Geriausio latviško alaus darykla Abula. Foto: beerborec.cz

Pritrūkę tikro lietuviško alaus, dažnai žvalgomės, ką galime rasti pas kaimynus. Prieš keletą metų praktiškai į Rygą atvažiuodavome kone vien dėl pubo “De Lacy’s”, kuriame buvo galima rasti ‘perfect pint’ net keletos rūšių  angliško tikro elio (deja, dabar pubas uždarytas). Keliaudami po Latviją atradome ir mėgavomės Tervete, Ingver ir Užavs alumi.

Prieš keletą dienų ir latviai mus susirado. Latvijos alaus entuziastų ir namudinių aludarių klubo narys ir blogeris Atis Rektins (jo alaus blogas Dzeru alu) parašė mums įkvepiantį laišką, kuriame gyrė Lietuvos mažesnių alaus daryklų alų ir namudinių aludarių judėjimą. Mes jo paprašėme parekomenduoti šio to Latvijoje, ir sulaukėme puikaus ir išsamaus Latvijos tikro alaus gido. Dėkojame Atis ir džiaugiamės galėdami pasidalinti šia informacija su jumis, mieli skaitytojai.

Skaitant seilė nutįso, tad jau ruošiam ratus. O jei kas anksčiau važiuosit, parvežkit ir mums paragaut ko radę.

[English] Super thanks to Latvian beer enthusiast and blogger Atis Rektins for this guide of real Latvian beers and breweries which we publish translated to Lithuanian. Courtesy of Atis’ we will soon post the original English version.

- – -

Deja, apie 70% Latvijos rinkos dominuoja Skandinavijos alaus pramonė – Aldaris, Cēsu Alus, Līvu and Lāčplēša. Nesiruošiu nei aprašinėti tuos alus, nei kam nors juos rekomenduoti, dauguma jų yra visiškai tokie pat kaip jų lietuviški atitikmenys, išskyrus gal etiketę ir dizainą (nors dažnai net ir tai nesiskiria.)

Kaip įprasta, tai mažosios alaus daryklos, kurios daro patį įdomiausią ir skaniausią alų. Labiausiai paplitusios yra Bauskas, Piebalgas, Užavas, Lodiņa ir Tērvetes daryklos, kurios gamina minstryminius, bet vistiek palyginti kokybiškus šviesius lagerus kuriuos galima rasti daugumoje supermarketų, ypač Rygoje. Lengviausias būdas pataikyti ant geresnio latviško alaus yra išvis užmiršti šviesius, ir ieškoti tamsaus alus (daugiausia europinius tamsius lagerius, na ir vieną kitą Baltijos Porterį).

Geriausia vieta pirkti latvišką alų buteliuose yra Stockmann parduotuvėje, pačiame Rygos centre, tarp pagrindinės geležinkelio ir autobusų stoties. Čia rasite daugybę macro ir micro alų, tiesa kiek aukštesnėmis kainomis.

Tačiau yra daugiau alaus daryklų, kurios yra dar mažesnės ir gerokai mažiau žinomos, nes jos užima tik kelis procentus rinkos ir jų produkcija nėra pakankamai gerai platinama net pačioje Latvijoje.

Čia parduoda Abula alaus

Abula (Brenguļu) alus. Žinoma, kiekvienas turi savo mėgstamiausias alaus rūšis, tačiau galima drąsiai teigti, kad dauguma latvių, ragavusių Abula alų, laiko jį geriasiu Latvijos alumi. Jo gaminama dvi rūšys – juodas (Schwarzbier tipo) ir šviesus (šviesus europinis lageris). Pagrindinė problema yra, kaip jo įsigyti – jis parduodamas tik pilstomas, ir už 1.20 Ls jo galima užsipildyti bet kokią talpą atvažiavus į drykloją Brenguļi (šalia Valmiera). Šis nefiltruotas ir nepasterizuotas alus pilstomas keliose alinėse.

Nors Abula alaus gana skanus, jis turi ir trūkumą jei išgersite daugiau nei 2-3 bokalus, kitą dieną galite apturėti prastas pagirias. Aš laikyčiau Abula vienintele tikra, maža craft alaus darykla Latvijoje ir jie beveik vieninteliai (išskyrus Tērvetes), kurie patys gamina savo salyklą iš vietinių miežių. Kitos perka salyklą užsienyje, pvz. Lietuvoje:)

Brūveris. Dauguma šios darykloas alaus pažymėta prekės ženklu “Ingvera” ir pagaminta pagal austriškus receptus. Kaip sako pavadinimas, jie yra imbieriniai alūs – būtų vidutiniški Europai, tačiau yra gan geri Latvijos lygyje. Vienas geriausių yra Ingvera Sarkanais (Raudonas), Vienos lagerio tipo.

Brālis. Kai kurie jų alūs yra labai įdomūs ir tikrai verta juos pabandyti, ypač nefiltruotą Brālis (vieną iš nedaugelio nepasterizuotų ir nefiltruotų alaus Latvijoje, yra tamsaus ir šviesaus) ir Hincenberga Bavārijas. Kaip įprasta mažoms alaus darykloms, yra tik kelios vietos, kur galima rasti Brālis alaus – viena, kur galėtų būti daugiau pasirinkimo yra ne centre – reikia pavažiuoti 18 ar 23 troleibusu iš rygos centrinės geležinkelio stoties iki “Purvciema tirgus” sustojimo. Ieškokite ženklo “Dzērieni” (“gėrimai”) pirmame penkiaaukščio namo aukšte, čia Google map nuoroda.

LIDO. Vienintelė bravaludė (bravoras ir aludė viename) Latvojoje, įsikūrusi monstriško kvazi-latviškos virtuvės restorano pastate (Krasta g, Ryga, ieškokite didelio malūno). Iki jo galima nuvažiuoti tramvajumi nr. 7 ir 9 iš Rygos centrinės geležinkelio stoties, stotelė “LIDO Atpūtas centrs”. Čia gainami trys nefiltruoti ir nepasterizuoti alūs, nė vienas jų nėra labai geras, tačiau tikrai geresni nei pramoniniai alūs.

Spindinti tviskanti Valmiermuižas alaus darykla. Foto: diena.lv

Valmiermuižas. Jų pačių marketingistai vadina savo alų “ekskliuzyviniu”, ir esą jis gaminamas pagal senovinius latviškus recptus, ir t.t. ir pan. Jie investavo dauiau nei 2 mln eurų, daugiausia ES fondų lėšas, į naują įrangą ir atidarė naujausią Latvijos alaus bravorą, atsivežė vokietį aludarį ir dabar bando užkariauti rinką, manau gana sėkmingai. Jie gamina tik vieną šviesų lagerį, skoniu gana panašų į vokišką Kellerbier, kuris yra aukščiau vidutinio Latvijos standarto. Jo galima įsigyti vis daugiau ir daugiau parduotuvių, jų svetainėje galima rasti visas detales. Šį rudenį planuojama pasiūlyti ir tamsesnio alaus rūšių.

Kur rasti?

Kiek man žinoma, didžiausias latviško alaus pasirinkimas “iš krano” šiuo metu yra bare po atviru dangum “No problems” pačiame Rygos centre, Doma aikštėje. Puslitris kainuoja iki 1.90 Ls (9.50 Lt) ir čia galima rasti keletą geriausių mikro-alaus rūšių (Tērvetes, Piebalgas, Valmiermuižas, Užavas.)

Taip pat galite išbandyti Rock’n'Riga Rygos senamiestyje (Skārņu 13) – jaukus roko baras kur rasite Abula šviesaus ir Valmiermuižas už 2.50 Ls (12.50 Lt).

Dauguma alaus buteliuose, kaip minėta, galima rasti Stockamnn ir didžiausiose RIMI bei Maxima supermarketuose. Įdomus mažiau žinomų latviškų daryklų alaus pasirinkimas prieinamas šiaip jau gan nepatrauklioje ir tamsioje vietoje – tunelyje po geležinkeliu, vedančiame iš Rygos centrinės geležinkelio stoties į centrinį turgų. Čia pilna mažų parduotuvyčių siūlančių gerą alaus pasirinkimą už patrauklią kainą.

Šios vietos pažymėtos Google žemėlapyje čia

Yra dar dvi alaus daryklos Latvijoje, bet jų alų būtų labai, labai sunku, jei ne neįmanoma, rasti Rygoje: Gulbenes Alus bei vienintelė Latgalės regiono darykla – Krāslavas Avots.

Taip pat įmanoma aplankyti kai kurias alaus daryklas, tačiau ten nebūtų labai ką žiūrėti, nes lankytojai retai kada įleidžiami į gamybines patalpas. Tērvete plėšia absurdiškus 8 Ls nuo lankytojo už galimybę žvilgtelti į gamybos procesą pro stiklinę sieną ir pažiūrėti alaus virimo proceso video. Kitos yra kiek geresnės, tačiau norint įdomesnės patirties, rekomenduočiau aplankyti Lodiņa ir Valmiermuižas alaus daryklas. Abula darykloje galėsite taip pat galėsite užmesti akį į alaus darymo proceso dalį – nemokamai, kol į jūsų atsivežtą tarą pils alų.

Žinoma, situacija vią laiką keičiasi, tačiau laikyčiau šią informaciją teisinga 2009-ųjų vasarai.

Atis Rektins

Vakaro kareivėliai išsirikiavo kovai...

Tarp „Rinkuškių“ išsirinkome kiek retesnes rūšis. Dvi iš jų – „Agaro šviesusis“ (5 ABV) ir „Agaro tradicinis“ (6 ABV).  Nors ant etiketės ir paminėta agaro riešuto legenda (išnyko XIX a.), pats alus – specifinio kaip vadina kolega „rinkuškių“ kvapo, vandeningas, salsvo poskonio. Daug labiau kolegas nudžiugino „Rinkuškių Proginis“ (5,2 ABV) – jis buvo ne tik vasariškai lengvas, bet ir su irisų, gervuogių, grūdų skonio šešėliais.

Nors Sankt Peterburgas turi visai gilias imperinės aludarystės tradicijas kiek nusivylėme patyrę, kad „Nevskoje“ – tai to pačio koncerno „Baltika“ brendas, ir tiek. Alui skirtas interneto puslapis pilnas brendiniu kliedesių – „mes žinome tave – tu aktyvus, savarankiškas, su jumoru. Greičiausiai pas tave yra mėgiamas darbas…“. Suprast reikia, kad bedarbiai ir žmonės be humoro „Nevskoje“ Rusijoje negali sau leisti…

“Baltika – Vena” aludariai pirmiausia giriasi atsukamais kamšteliais, minkštu vandeniu, subalansuotu skoniu (na, tuo giriasi visi – red. past.), tačiau ragaudami „Svetloe“ (4,6 ABV), “Klassičeskoe“ (5ABV) ir “Originalnoe” (5,7 ABV) pajutome ne tik vandens minkštimą, bet ir neangliarūgštinį alaus rūgštumą… daugiau kaip ir nėra ką pasakyt.

Išvados – padarėme klaidą, žiemą gėrėme vasarišką, nekūningą, skystoką alų. Galbūt karštą vasaros dienelę jų vandeninga rūgštelė mus labiau gaivintu, o kol kas C lygos dvikovoje nedidele persvara laimi „Rinkuškiai“.

= = =

After a short degustation of several watery beers we find that the grainy “Rinkuskiu” from Birzai region is slightly more interesting than the “Nevskoje” brands from “Baltika” imperium in  the glorious Sankt Peterburg in Russia.

Had to try this Rinkuskiu brand first...

Trumpai tariant, paprastuose baruose, kur pilsto masinių gamintojų (jų vardai nenusipelno būti minimi šiame bloge) produkciją, alu-kultūrinė situacija veik nepasikeitė per paskutiniuosius 10 metų, nepaisant visų šių daryklų rinkodaros triukų. Dar juokinga, kur interviu “Avilio” aludaris vėl randa progą pasigirti, kad Lietuva geresnė nei kaimynės, nes atseit anie prastesnį alų verda..  ir didžiuojasi savo “originaliu” alumi, kurio originalumas tame, kad aluje yra medaus. Nesupraskite manęs neteisingai – “Avilio” alų mėgstu nuo seno ir manau, kad jis puikios kokybės, tačiau medus aluje tai nieko originalaus. Ir išvis, kodėl toks geras aludaris nepateikė jokių naujų ir originalių alaus receptų per tą eilę sėkmingų metų?

Tai, kad jis (ir mes) beveik nieko nežinome apie estišką ir latvišką alų, nereiškia, kad ten alus prastesnis. Tiesą sakant, teko ragauti latvių Užavs ir Ingver Bruveris daryklų alų, kurie ne prastesni nei lietuviški, o Ingver Bruveris imbierinių alų serija (šviesus, raudonas, juodas ir kvietinis) netgi įdomesni nei dauguma gan panašios vietinės mikrobravorų produkcijos. Tad sakyčiau, mums yra kur pasitempti. Gal skaitytojams taip pat teko ką skanaus atrasti pas kaimynus?

Na va, paburbėjau. Užtat galim pasidžiaugt tuom, kad dabar Vilniaus ir Kauno baruose atsirado čekiško ir kitų šalių alaus, o sostinėje atsidarė jau trys lietuviško alaus centrai.

- – -

My new housemate Adam Mullet who happens to be a Baltic Times reporter, has just painstakingly built an article (in English) about Lithuanian beer scene. Not too much of an in depth research, it correctly states that most pubs that are owned by major breweries seem to have little changed in last 10 years or so – you get the same ambivalent service, poncy interiors and one sort of lousy lager. Yet Adam wanders into microbrewing area in search for some more interesting brews. He finds that and some local brewers boasting about their superior originality and tradition compared to neighbour countries. Actions speak louder than words and we don’t see enough action to justify that pompous and dubious talk.

Foto: www.grodziskie.pl

Geras britų blogas Shut Up About Barkley Perkins, rašantis apie alaus istoriją, rašė ir apie Grodziskie, vienintelę išties autentišką lenkiško alaus rūšį. Tai buvęs rūkytas kvietinis alus (pavadinimas kilęs nuo miestelio Grodzisk, vokiškai – Grätz – pavadinimo), pirmą kart paminėtas raštuose 1773 m (tačiau manoma, atsiradęs kažkur XIV a.) ir savo laiku buvęs ganėtinai populiarus bei išgyvenęs net iki antros XX a pusės. Savo poste autorius rašo ir apie galimą Grodziskie sugrįžimą.

Tiesa, veliau skaiciau Prague Daily Monitor š. m. gegužės mėn. postą, kuriame rašoma, kad apie sugrįžimą nieko nežino net patys lenkai:

As for Grodziskie, the legendary smoked beer also known as Grätzer, I asked about the rumor that it might be poised for a comeback. No news, our Polish brethren said. If Grodziskie is going to return, at least three members of Bractwo Piwne haven’t heard about it. There are not even any homebrewers in Poland who make Grodziskie, if I understood correctly, as part of the problem is that no one produces Grodziskie-style smoked wheat malt anymore.

Beje, lenkų namudiniai aludariai netgi rungiasi, bandydami gaminti Grodziskie alų, tiksliau, jo ekvivalentą. Kartais net patys rūkydami salyklą. Žinot. Rūkydami.

Klausimas alaus istorikams – gal teko sutikti archyvuose informacijos apie tai? Paminėjimas 1773 m, paskutiniosiose Žečpospolitos gyvavimo dekadose, ir alaus populiarumas leidžia manyti, kad ir Lietuvon užveždavo šio alaus, o gal netgi kur nors šalia buvo toks gaminamas?

Tiesa, A. Astrausko “Per barzdą varvėjo” (p. 118-125, žr. TA Literatūros skyrių) minimi istoriniai šaltiniai, kuriais remiantis, daromos išvados, kad kvietinis (arba maišyto įvairių grūdų salyklo) alus buvo kaip tik būdingas Lenkijai (išskyrus vokiškos kultūros Danzig’ui), ypač į pietus nuo Karališkųjų Prūsų ir Pamario. Prūsijoje ir Vokietijoje buvo paplitęs miežinis. Dėl vėsesnio klimato Lietuvoje kviečiai esą prasčiau augę, todėl mažai tikėtina, kad kvietinis alus čia būtų buvęs labai žinomas ar paplitęs.

Visgi man įdomu ribiniai reiškiniai, šiuo atveju – Pamario riba. Čiobiški, kada pradėsim tyrimą?:)

- – -

This post is basically an introduction to ourselves of the only authentic Polish beer Grodziskie, citing a couple of this year’s posts about it’s possible revival (still no confirmation on that). I am particularly interested in the possibility of this beer having any connection to Pamarys region of current Lithuania, which according to some historical sources, was the border of wheat (typical to Poland of these days) and barley (typical to Prussia) beer cultures. Grodziskie was first mentioned in documents in 1780-ies, one of the last decades of Polish–Lithuanian Commonwealth.