“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet [...]]]> Draugai iš Latvijos pagaliau susuko filmuką apie paskutinį Baltijos alaus amato suvažiavimą. Taip, ten viskas latviškai, bet šnekos nedaug, o ir be vertimo viskas aišku:

“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet aludarystės renginį perkelia į Blome, Vidžemės regione, kuris yra labiausiai žinomas Latvijoje savo aludarystės tradicijomis. Netoliese yra keletas alaus daryklų (Cēsis, Piebalga, Valmiermuižas, Brenguļu), iš šio krašto kilę ir dauguma šiandieninių namudinių aludarių.

Renginys vyks gegužės 12, čia Blome vieta žemėlapyje. Vėliau savo bloge ir alaus kalendoriuje paskelbsime daugiau informacijos (taip pat ir apie alaus konkursą).

Atnaujinta:

Latvijos renginio pagrindinė programa 12 d., galima atvykt 11, išvykt 13. Vietoje yra gana didelis namas su daug kambarių (bus čiužiniai, patalynė savo). Kaina bus kelių latų ribose, dengiantis maitinimą.

Planuojamos keletas paskaitų, plačios degustacijos, nedidelė alaus virimo sesija. Bus aludarystės konkursas, tačiau tik vienos rūšies alaus – Special/Best bitter, išvirto pagal BJCP parametrus.

Kitaip tariant, programa  bus panaši kaip ir ankstesniais metais, tačiau šiemet bus labiau orientuota į pradedančius aludarius, ir mažiau – į bendrą publiką.

Tikiuosi, šią vasarą spraga pagaliau bus užpildyta – ir ar gali tam būti geresnis laikas, kaip Saaremos alaus festivalis (Olletoober) ir Saaremos naminio alaus čempionatas (Saaremaa koduõlu), rengiamus saloje liepos viduryje. Gal net [...]]]> Mes girdėjome apie legendinį Saaremos tradicinį alų, kurio užtiškęs lašas pradegina kelnes. Bet dar niekada neteko jo ragauti.

Tikiuosi, šią vasarą spraga pagaliau bus užpildyta – ir ar gali tam būti geresnis laikas, kaip Saaremos alaus festivalis (Olletoober) ir Saaremos naminio alaus čempionatas (Saaremaa koduõlu), rengiamus saloje liepos viduryje. Gal net griebti dviračius ir leistis į dar vieną tikro alaus kelionę - Tour de Beer.

Iš Estijos mus apskritai pasiekia labai mažai informacijos, tad nenuostabu jog apie šį tradicinį renginį – vykstantį ne mažiau nei 15 metų – sužinome tik dabar. Jų svetainė taip pat nelabai draugiška užsieniečiui, tad jums kaip ir mums, teks pasinaudoti gūgltransliatoriaus paslaugomis.

Koduõlu, kas greičiausiai tiesiog verčiasi “naminis alus”, yra dažniausiai verdamas su kadagio, kurio šioje saloje gausu, uogomis. Berods kažkur esu skaitęs, kad jis gaminamas iš ruginio salyklo ir daromas labai stiprus, kartais labai tamsus. Visu tuo man primena suomišką legendą - sahti naminį alų, kurio teko džiaugsmas paragauti viešnegės Tamperėje metu. Suomijoje šis alus ypatingai populiarus, yra ištisi regionai, kur jis verdamas masiškai, namuose, pirtyse, ten taip pat rengiami regioniniai ir nacionaliniai šio alaus gamybos konkursai ir čempionatai.

Tad iki susitikimų Saaremoje! Ir – saugokite savo kelnes.

Kitas reportažas nufilmuotas vieno iš [...]]]> Ką tik grįžome iš Baltijos aludarių susitikimo Aizputėje. Kol apvirškinsime įvykius ir pateiksime detalesnį aprašymą, čia dedame porą video iš renginio. Pirmasis – Latvijos televizijos LNT reportažas, ką tik parodytas žiniose – jose renginiui skirta kelios minutės. Žinoma viskas latviškai, bet vaizdai kalba už save (atsukite nuo 16:47).

Kitas reportažas nufilmuotas vieno iš dalyvių – be bendro vaizdo, jame vaizdžiai matosi akmenų leidimas į mentalą, amerikiečio svečio “velnio mašina” (HERMS alaus gamybos sistema) ir alaus rinkimų apdovanojimai.

Autoriai ten cituoja Biruta Markuza-Bieniecka parašytą kulinarijos vadovėlį “Chłodnik znad Niemna” arba „Šaltibarčiai prie Nemuno“. Nors jis išleistas paskutiniais „komunos“ metais – ant viršelio dar įterptras LTSR vėliavą primenantis [...]]]>

kepalai keptiniam alui - foto PPJ (alaus.info)

Lenkijos naminių aludarių ir alaus mėgėjų portale „Browar“ laikas nuo laiko išlenda koks nors fragmentas, susijęs ir su aludaryste Lietuvoje. Atradome ten ir keptinio alaus aprašymo…

Šiemet susitikimas organizuojamas gegužės 7-8 dienomis ten pat, Aizputėje, tarpdisciplininio meno centre SERDE. Programa dar tikslinama, [...]]]> 2010-aisiais Latvijoje, Aizputės miestelyje, įvyko pirmasis Baltijos alaus entuziastų susiėjimas, organizuotas Tikro Alaus Draugijos, Latvijos blogo Labs Alus ir meno grupės Serde. Dvi dienas truko paskaitos, mainai patirtimi, bendras alaus virimas ir žinoma, savo gamybos alaus degustacijos.

Šiemet susitikimas organizuojamas gegužės 7-8 dienomis ten pat, Aizputėje, tarpdisciplininio meno centre SERDE. Programa dar tikslinama, tačiau jau planuojama, kad vienu metu vyks 4 paralelios alaus virimo sesijos, degustacijos. Dalyvauti planuoja ir 2-3 mažos alaus daryklos iš Latvijos (pernai labai sėkmingai dalyvavo novatoriškas bravoras Valmiermuižas iš Valmieros).

Naminio alaus konkurse bus kelios kategorijos, kol kas planuojama skirstyti į: IPA, Pale ale, Scotch/dark ale, Porter (visi porterio stiliai, įskaitant Baltijos porterį).

Kviečiame besidominčius prisijungti. Šviežiausia informacija bus atnaujinama šiame, oficialiame puslapyje: http://kupla.lv/aizpute2011/

Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse [...]]]> Atėjus žiemai, aplankė mintis paragauti porterio, tačiau vietinėje parduotuvėje neradau nei didelėje, nei mažoje darykloje pagaminto.  Iš tikrųjų, ir vis labiau populiarėjančiuose gyvo alaus baruose tamsaus ir tuo pačiu stipraus alaus nesutiksi. Galima pasakyti, kad porterio stilius dabar nėra mados smaigalyje. Tačiau taip buvo ne visada…

Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse su kitais tamsiais alumis stumdosi „Ragučio“ atsimintas  „Volf Engelman Imperial Porter“ (6 %), nepamirštas ir „Utenos porteris“ (6.8 %), kampe dar principingai styro „Kauno alaus“ verdamas „Senasis Porteris“ (7%), o štai ne vienoje vyno parduotuvėje rasime „Fuller‘s“ daryklos „London Porter“ (tik 5,4 %). Gal tai ir yra tikrasis porteris – jei tik iš Londono?

Stiliaus startas – tikrai  Londono centre

Pagal bene labiausiai paplitusią legendą, porterį pradėjo tūlas Anglijos aludaris Ralph Harwood dar 1730 metais, kuris sumanė sumaišytį rūgštoką elį, saldų alų ir twopenny (arba stiprų  pale ale tipo alų) ir pavadino šį stipruolį „Entire (Butt)“. Privalumas ne tik skoninis, bet ir žema kaina. Žymusis alaus medžiotojas Michael Jackson neigia šitą versiją ir sako, kad alų sukūrė Londono aludariai, verdantys rudo salyklo alų. Jie norėjo  padaryti „pagerintą  ir subrandintą rudą alų“, nes XVIII a. pradžioje Londone  plito iš turtingų kaimo daryklų į sostinę atvežta šviesesnio alaus mada.

Šis žingsnis buvo suprastas paprastų Centrinio Londono darbininkų, kurie galėjo visa dieną sunkiai dirbti, pasivaišinę keliais kepalais duonos ir keliom pintomis alaus. Jam prigijo profesijos vardas „porteris“. Tai buvo tikras Industrijos eros produktas. Paradoksalu, bet šitą alų už jo suteikiamas jėgas įvertino ir aukštesnioji klasė, ir jo populiarumas nepaprastai išaugo.  Silpnas alus tuo laiku tapo vadinamas small beer, na o stipraus alaus sinonimu tapo porter.

Vašingtonas mėgo porterį

Legendą apie porterį į Ameriką parsivežė JAV politikos tėvas ir Kontinentinės armijos vadas generolas George Washington, kuris jį pavadino „geriausiu gėrimu pasaulyje“  ir gyrė jo maistines savybes. Vašingtonas net yra užrašęs naminio alaus iš melasos (be salyklo) receptą, kuris išliko Niujorko bibliotekoje, tačiau tai – jau kita istorija. Alų Amerikos valstybės vyras (savo užrašuose pabrėžtinai vadino American porter ) daugiausiai pirkdavo pas savo pažįstamus aludarius Filadelfijoje, turėjusius tvirtas europietiškas šaknis.

Tačiau bėgo metai, ir Britanijoje porterio mada pradėjo trauktis. Tiesa, porteriui nešlovę atnešė ir tai, kad pabrangus salyklui siekdami pelno jau tada aludariai neišlaukdavo šio alaus subręstant, pradėjo gaminti jį iš paprasto salyklo, primaišant deginto. O kartais primaišydavo – ir visokių karčių augalų, tabako, deginto cukraus  ar net chemikalų (strichinino).  Aišku, Anglijoje iš karto atsirado griežtesnis alaus kokybei įstatymas (taip vadinamas „Beer-Colouring Act“), bet ir reputacija buvo pagadinta. Technologiniai pasikeitimai atvėrė kelią taupiau brangų salyklą naudojančiam mild ale, o paskui – ir pale ale (kol jų visų neišstūmė lageriai)… Netgi dublinietis Guinessas savo tėvo alaus pavadinimą x porter subtiliai pakeitė į stout. Kodėl stout buvo geresnis “prekės ženklas”  nei  porter, ar šie terminai tiesiog buvo naudojami kaip sinonimai – taip pat įdomus, ir dar sau neatsakytas, klausimas.

Carinės Rusijos numylėtinis

Jei Anglijoje porterio populiarumas pradėjo smukti žemyn, jam atsirado nauja rinka – tai šalys aplink Baltijos jūrą. Ir ypatingai Rusija, kur porterį taip pat pamėgo ir carienės dvaras, ir paprasti sunkiai dirbantys darbininkai. Porterį apdainavo netgi Puškinas. Įdomiausia tai, kad net tais metais, kai vyko Rusijos ir Anglijos jūros prekybos blokados (1816-19 ir 1822-57 metais), elio įvežimas į Peterburgą buvo uždraustas, tuo tarpu porterio… leidžiamas.

Negana to, 1807 metais Sankt Peterburge atsidarė pirmos specialios prekybos vietos портерные лавки, 1815 jų buvo 30, amžiaus viduryje – beveik 400, 1897 metais – 826, o prieš pat karą – net  1253 porterio ir alaus (jie visada atskiriami) gėrimo ir išsinešimo vietų. Rusijos imperijos maniją porteriui sustabdė tik Pirmasis Pasaulinis karas, iš pradžių leidus tik silpno alaus gamybą, o paskui ir iš viso ją uždraudus.

Lipskis išrado Rusijos...

Be abejo, anglų pirkliai į tokią netikėta paklausą reagavo visaip – ir, kai galėjo, vežė porterį, ir bandė jį daryti vietoje (ypač kai jo atsivežti buvo sunku). Taip gimė ir Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, su žemutinės fermentacijos mielėmis pagaminantį labai stiprų lagerį, panašų į anglišką porterį. Dabar nėra tikrų žinių, kas pirmasis sumąstė padaryti tą alų su lagerinėmis mielėmis. Viena iš  hipotezių – tas pats „Carlsberg“ koncernas, kuris pirmas išsiskyrė aukštžemutinio rūgimo mielių kamieną, 1895 metais ir išbandė jas su tamsaus salyklo deriniu. Alui davė vardą „Carls Porter“ (7,8%).

...ir Šiaurės porterį

Greičiausia metodas buvo jau XIX a. pab. perimtas ir Rusijoje, ir šiandien galime įtarti, kad, pavyzdžiui, I. E. Lipskio daryklos Vilniuje gamintas „Nord Porter“ iš tikro buvo Baltijos, o ne angliškasis porteris. Nors, Parczewskių bravoras, įkurtas XIX amžiaus pradžioje prie Nemenčinės ir dabar išlikusiame  Raudondvaryje garsėjo pabrėžtinai angliško stiliaus porteriu ir eliu.  Šio bravoro angliškasis porteris buvo populiarus, ir buvo vežiojamas po visą tuometinės Rusijos, o ypač Lietuvos teritoriją sudariusias Vilniaus ir Kauno gubernijas. Kaip rašo savo prisiminimuose K. Tiškevičius  – “porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi Parčevskiai aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos”.

O tuo metu prie Kuršių marių…

Klaipėda, arba Memelis dabar žinomas aludarystės stiprėjimu XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje, kai įsikūrė, pavyzdžiui, Reincke ar Preusso alaus daryklos. Uostas, atrodytų, lyg ir savaime suprantama. Tačiau įdomu pastebėti tai, kad ne turtingi aplinkiniai miežių laukai, ir ne apynynai formavo alaus kultūrą. Istorikai pastebi, kaip kaip tuo metu vyko itin intensyvi prekyba medžiu su Anglija -reikėjo ne tik daug darbo rankų Memelio lentpjūvėse, darbininkai dirbo sunkiai, bet čia atvykdavo ir meistrai iš Anglijos, Škotijos su savo alaus madomis. Anglijos įtaka iki 1815 metų muitų pakėlimo ir net vėliau, ir galime tik spėti, koks alus buvo populiariausias.

1843 metais čia dirbęs gydytojas Friedrich Julius Morgen savo apžvalgoje „Beitrdge zu einer medicinischen Topographie des Kreises und der Stadt Memel“  jau pateikia faktus – rašo, kad miestiečiai dažnai geria Doppelbier ir porterį, kuris yra stiprus ir toks kartus, kad kasdienis jo gėrimas gali pakenkti sveikatai. Daryklos jį darydavo tokį stiprų,  kad net parduodamas iš antrų rankų atskiestas, jis dar priklausydavo stipriųjų alų rūšiai. Morgen liudijimu, uostas porterį daugiausiai išveždavo, iš kitų miestų porterių neimportuodavo. O štai dar vienas dažnas gėrimas buvo silpnas stalo alus Taffelbier arba kaip čia vietoje vadino Schemper – troškuliui numalšinti.

Ar dabartinė Klaipėda buvo išimtis? Panašūs kaip Mėmelyje, dėsniai buvo ir Danzige. Dar nuo kryžiuočių laikų šio miesto gyventojai buvo įpratę prie stipresnių skonių, arba tamsiai raudono spontaninės fermentacijos alaus Jopenbier (arba lenkiškai piwo Jopejskie), kuris, sakome buvo panašus į sirupą, net iki galo nesufermentuotas. Vėliau šiame mieste taip pat iškilo lengvas Preußing, ir grynas ,,dubelbir“ arba Danziger Doppelbier, o vėliau – ir porteris. Apie alų iš Gdansko akcijinio bravoro XIX amžiuje  buvo rašoma, kad „jo puta buvo tokia tiršta, kad ją buvo galima pjaustyti peiliu“. Tačiau pardavinėtas ir stalo alus arba Tafelbier. Dar viena bendra abiejų Baltijos uostų savybė – šaltiniai ir čia mini, kad alus buvo toks stiprus, kad buvo pardavinėjamas atskiestas, ir niekas nepastebėdavo.

Klaipėdiečiai ir tarpukaryje dar lygino savo porterį su angliškuoju

XIX amžiaus pabaigoje Memėlio bravoro pasiūloje jau užsimenama ir apie bavarietišką, o taip pat „Salvator“ tipo alų. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėti gaminti ir visoje Lietuvoje pardavinėti ir tamsūs, bet silpni (pirmiausia dėl taikomų mokesčių) „Audit Ale“ ir “Caramel” alūs. Vis dėlto, skaitant ne tik Klaipėdos Akcijinio bravoro ar jo kaimyno Tilžės bravoro, bet prieškarinių I.B.Volfo-Engelmano ar Prienų Golbergo daryklų  alaus sąrašus matyti ta pati tendencija. Iš vienos pusės – silpni Pilzeno ar stalo alūs, iš kitos – turtingo skonio Bock arba Ožiniai, Doppelbock alūs ir porteriai (kartais pavadinami ir Imperiniais :). Vidurinis kelias, taip paplitęs tarp šiuolaikinės alaus pramonės – kad alus būtų ir pigus, ir pakankamai stiprus, ir šviesus – tuomet nebuvo toks dažnas.

Vietoj išvadų

Daug porterio istorijos aspektų, tame tarpe jo renesansas XX a. pabaigoje, dar liko nepapasakota, bet galbūt prie to sugrįšime .  Alaus stilių kaitą lėmė net tik klimatinės, technologinės, bet ir besikeičiantis žmonių gyvenimo būdas. Iš tikrųjų, dabar uostuose laivai ar traukiniai nėra iškraunami rankomis, sunkus fizinis darbas praktiškai eliminuotas. Idėja, kad alus gali kompensuoti pietus savo maistinėmis savybėmis, atrodo keista.  Tačiau būtų gaila, kad iš užeigų išnyktų tų laikų aludarystės simbolis – porteris. Šiaip ar taip tai liudininkas ir tų alaus istorijos laikų, kai turtingas salyklu, tirštas alus anaiptol neprivalėjo būti  toks stiprus, kad vyrą išverstų iš klumpių.

- – -

After decline of popularity in the United Kingdom, porter beer became enourmously famous in the Tsarist Russia of 19th century, especially St. Petersburg. Baltic Porter style with bottom-fermenting yeast was developed to satisfy local market needs, since the import was often disrupted by wars and trade sanctions. Breweries in territory of contemporary Lithuania (Memel/Klaipeda, Šiauliai, Kaunas, Prienai, Vilnius/Vilna) took advantage of the situation, producing and exporting large quantities of local porter to the major Russian Empire cities. Therefore, the typical Lithuanian brewery offer in the beginning of 20th century consisted of light brews (Pilsener, Taffelbier) and thick strong beers (Doppelbock, Porter).

—

Po Bauskės alaus darykloje įvykusios devynių Latvijos alaus daryklų alaus degustacijos nustatytos geriausios Latvijos alaus markės, verslo portalui nozare.lv informavo AB “Aldaris” komunikacijų direktorė Laura Krastiņa.
Kiekviena darykla vertinimui galėjo pateikti nedaugiau trijų alų. Geriausias alus buvo renkamas trijose kategorijose: šviesusis, tamsususis ir statinių alus. [...]]]> Ačiū Jur Mur už atsiųstą informaciją.

—

Po Bauskės alaus darykloje įvykusios devynių Latvijos alaus daryklų alaus degustacijos nustatytos geriausios Latvijos alaus markės, verslo portalui nozare.lv informavo AB “Aldaris” komunikacijų direktorė Laura Krastiņa.
Kiekviena darykla vertinimui galėjo pateikti nedaugiau trijų alų. Geriausias alus buvo renkamas trijose kategorijose: šviesusis, tamsususis ir statinių alus. Buvo vertinami alaus vizualieji požymiai – skonis, aromatas ir skaidrumas, o taip pat ir apynių kokybė ir putų patvarumas.

Kiekvienai alaus markei buvo sumuojamas gautų balų skaičius. Puikiais buvo pripažinti tie alūs, kurie surinko 23-25 balus, o labai gerais – pelnę 21-22,9 balo.

Pasak Krastiņos, šviesaus alaus kategorijoje vertinimas “puikiai” nebuvo skirtas nė vienam alui, nors visi buvo įvertinti kaip labai geri. Tamsaus alaus kategoriją įvertinimą “puikiai” gavo dvi Bauskės tamsaus alaus markės bei Aldario Porteris. Statinių alaus kategorijoje aukščiausią įvertinimą pelnė Užavas alus ir alaus namai “Brālis”.

Degustacijos komisijoje dirbo dešimt alaus ekspertų, turinčių specialų išsilavinimą ir ne trumpesni nei 3 metų darbo stažą alaus gamybos srityje. Siekiant konfidencialumo, degustacijos metu buvo draudžiama trukdyti komisijos narių darbą.

Dalyvavimą degustacijoje patvirtino devynios Latvijos alaus daryklos: Bauskas alus, Aldaris, Cido grupa,  Lāčplēša alus, Cēsu alus, Zaksi, Piebalgas alus, Valmiermuižas alus, Alus nams ir Lido alus.

Jur Mur komentaras: ale gi gaila, kad nedalyvavo Kraslavos alus ir Brengulių Abuls, tie būtų parodę lygį. Kraslava, kaip žinia, daro dunkelį. Nebuvo ir Bruverio, užsiimančio imbierinio vienos alaus darymu.

Įdėjome ir paskutinę pastraipą, nors ir ne visai aišku buvo, ar čia tik [...]]]> Šįkart mūsų žurnale svečiuojasi asocijuotas “Tikro Alaus Draugijos” narys Evaldas. Jis ką tik grįžo iš Baltarusijos, kupinas įdomiausių istorijų ir dar su pilna dėžę tikro baltarusiško ir lenkiško alaus! Ačiū Evaldui, ir malonaus skaitymo – o gal net greito apsilankymo pas kaimynus.

Įdėjome ir paskutinę pastraipą, nors ir ne visai aišku buvo, ar čia tik mums pasiguosti norėjo ar su visais pasidalinti.

- – -

Prieš vyksdamas į Minską, nedaug turėjau laiko naršyti internete baltarusiško alaus paieškoms. Kolegos, ten dažniau besilankantys, labiau vertina vietinį šnapsą ir apie vietinį alų išskyrus pramoninius “grandus” Krynica, Alivarija ir Lidskoje pivo nieko daugiau nežino. Tad atvykęs elgiausi paprastai – klausiau vietinių “gdie tut u vas možno vypit chorošego piva?”

Alaus dama. Fotografija Evaldo, prasta, nes iš mob. telefono.

Pačioje pirmoje maisto parduotuvėlėj aptikau vadinamą “пивнaя заправка” (“alaus užpildytuvė” – red. vert.) su keturiom rūšim man negirdėto gyvo alaus “Beaver”, pilstomo i plastikinius butelius. Tai vieną rūšį “Biver svetloje nefiltrovanoje” ir paragavau tose pačiose patalpose esančiame bufete.  Kaina – nepigi kaip pilstomam alui išsinešimui – apie 7 litus už litrą, bet skonis maloniai nustebino, sakyčiau nepanašus į nei vieną Lietuvoj ragautą. Anot gamintojų, tai alus ilgai gaminamas, trumpai saugomas ir “приносит море удовольствия” – sunku išversti teisingai. Vėliau grįžęs paskaičiau,kad tą alų sukūrė samdytas vengrų kilmės aludaris iš Bavarijos. Daugiau info apie Beaver – jų svetainėje , kur atvirai parašyti visi kabokai, restoranai bei prekybiniai taškai, pilstantys jų alų.

Beklausinėjant vietinių, kokie šeši iš septynių paminėjo “Rakovski brovar” restoraną su nuosava alau daryklėle, tai dar tą patį vakarą su kolegom apsilankiau ir ten. Nusiteikę alui buvom rimtai, tai paragavom visas jame pilstomo alaus rūšis – “Grašovoje”, “Pilzenskoje”, “Pšeničnoje” ir “Starovilenskoje”. Pirmojo alaus skonio neprisimenu – matyt atitinka savo pavadinimą, o visi kiti buvo puikūs. Ypatingai patiko Starovilenskoje – vien pavadinimas ko vertas, tamsus alus turtingo skonio “neperspausta” karamelės bei aromatų. Admininistratorius sakė,kad jie verda dar bent devynias alaus rūšis, bet tik pagal užsakymą, restorane pilstomos jau paminėtos. Daugiau info www.brovar.by, dar reikėtų pasakyti gerų žodžių apie malonų ir “raukiantį” apie alų aptarnaujantį personalą bei maistą.

Iš daugybės ragautų užkandžių primygtinai rekomenduočiau kiaulės ausis su pupelėm – super, nors nesu kiaulės ausų mėgėjas, nieko panašaus anksčiau nebuvau ragavęs. Tinkama tokiai vietai aplinkai,  romansus grojantys  4 muzikantai (gitara, saksas, bosas ir neprisimenu koks instrumentas) vaikščiojantys aplink stalus, žodžiu vieta tikrai verta tikro alaus žemėlapio. Jeigu svarbu kaina, tai bokalas apie 10lt.

Kitą vakarą buvome vietinių išgirtame “Traktir” Pobiedilej prospekte, tai ten galima eiti kai ieškai kitko, pvz. susipažinti su vietinėmis “damomis”. Programa su kankanais bei rusiško popso daininikais, patiko vienišas akordeonistas pasibaigus vakaro programai vaikščiojantis aplink stalus ir dainuojantis rusiškas karines dainas bei išėjus iš traktieriaus vietinis poetas už 20’000 baltarusiškų rublių (20lt) kuriantis eiles special for you. Labai ilgą parašė, gaila sunkiai įskaitomas, kažkas apie kosmonautus…

Iš alaus tai ten rekomenduočiau Alivarija kvietinį, kitkas neišsiskiriančio skonio didžiųjų daryklų, bet kokiu atveju šita vieta ne alaus mėgėjams, o labiau pažinti vietinį vakarinį gyvenimą ir t.t. Alaus gerti geriau dar kartą nueiti į Rakovski brovar, pasirodo jie ten įvairių salių turi – “Alaus”, “Medžiotojų” ir “Sportininkų”. Arba pažiūrėt internete, kur artimiausias Beaver pilstantis taškas.

Reziumuojant, gyvas alus Baltarusijoj labai populiarėja, teisėtai užima vis tvirtesnes pozicijas vietinėje alaus rinkoje, pastebima aludarių kova pardavinėjant savo alų kuo išradingiau. Išvažiuojant užsukus į didžiausią pakeliui pastebėtą supermarketą, buvau priblokštas, kai pamačiau stovint vidury prekybinės salės tokią nemažą “spintą” su dviem kranais bei dama, kuri pilsto pasirinktą alų į plastikinius butelius. Netgi paragaut įpylė į puoduką va. Visai neblogas, gamintojas save vadina “Bierbank”, keistas man toks pavadinimas, buvo dvi rūšys šviesus ir tamsus, rekomenduočiau šviesujį. Ant maišelio parašyta, kad pagaminta UP Archifakt pivovarnia “Pivnoj bank”. Žodžiu visai linksma toj Baltarusijoj, visai netaip kaip pas kitą kaimyną Lenkiją, kur važiavome sekančią savaitę. Ten ieškant kažko ne Žyvec, Warka ar Lech reikia pusę Gdansko pereiti.

Sėkmingai pravažiavus sieną su visu alum penktadienio vakarą sustojome pakeliui “Alaus namuose” išlenkt po bokalą už gerą kelionę ir “užsirovėm” ant kažkokios baisios diskotekos. Čia kas? Keičiasi konceptas? Naujų dūšių gaudymas? Visiems geras nebūsi, reiktų informuoti tada skelbimu ant durų, kad tipo šis vakaras neroko ir nemetalo, o bus kvaila muzika. Nusivyliau – važiuosiu pas Valentą kitąkart, gaila kad tik vieną bokalą galėjau išgert, būčiau tą patį vakarą kitur nuvažiavęs dūšią nuramint. Ir noriu atkreipt kitų barų savininkų dėmesį – turėk gero alaus, tai bet kokį š… gali grot bet kokiu garsu, vistiek žmonių bus. Tik ar ilgai nežinau.

- – -

Our guest writer Evaldas visits the last dictatorship of Europe which in terms of beer selection, turns out to be quite democratic. You can buy unpastheurised craft beers in many places in Minsk, including “beer filling stations” installed in food stores. Our author recommends “Beaver” beer, crafted by hungarian brewer from Bavaria. More about it and its serving locations – on their website beaver.relax.by. Another recommended place is “Rakovski brovar” – microbrewery-restarant, serving 4 sorts and brewing another 9 sorts by special requests. All in all, craft beers are becoming more popular in Byelorussia and it makes the country worthy to be put on a thirsty traveller’s map.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei [...]]]> Paskutiniame praėjusių metų „Tikro alaus“ draugijos susirinkime ne tik aptarėme prabėgusias šių metų dienas bei tam tikrus ateities planus (dar per anksti apie juos skelbti), bet ir ragavome alų.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.

Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.

Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.

“Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.

„Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.

„Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.

Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.

O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.

„Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.

Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.

Įvirstame [...]]]> “Nepasterizuoto alaus? Nėra nepasterizuoto alaus – dabar visą alų pasterizuoja!”, – geranoriškai man nori padėti karoliais pasidabinusi pardavėja iš Suvalkų parduotuvės, kurios pavadinimas verčiamas kaip “Rojus”. Bet ir aš nepėsčias. “O ar neturite parduotuvės, kuri vadintųsi “Alkoholių Pasaulis”? “Yra tokia”, – numoja ranka į konkurenciją suvalkėnė. “Anapus Konopnickos aikštės, prie gėlių kiosko…“

Mozūrų kraštas slepia daug siurprizų

Įvirstame į parduotuvę “TiM” (Krótka 6) ir ieškome ten retenybių. Parduotuvė atitinka “viso pasaulio” koncepciją – čia gali rasti visokio vyno ir alaus – nuo japoniško iki lietuviško.  Pirmasis į akį krenta tamsusis alus “Warmiak” (ABV – 6,5%), kurio yra likusi, atrodo, tik dėžė. Na, ir gerai, nes jo šviesiojo brolio “Mazur” likusi tik kaina – jį ragausime kitą kartą, kai lyginsime gyvą / retesnį šviesų alų iš Lenkijos.

“Warmiak” pagamintas Olštyno bravore kažkam pasirodžiusiu patraukliu “Kormoran” pavadinimu. Puikiai plečiasi puri ruda kepurė, bet korėta, greitai nykstanti. Šokolado juodumo aluje dominuoja karamelinis salyklas su slyvos, mėlynių poskoniais, beveik visai užgožiantis apynių žaismą. Kitų ekspertų nuomone, neišvengta cukraus, ką lyg ir patvirtintų kiek neproporcingai aukštokas kaip “grynai juodajam”  alui stiprumas. Tačiau ūsuotas ant statinės išsiskėtęs Varmijos aludaris etiketėje tik šypsosi ir neatskleidžia teisybės.

Čia darome truputį ekskursą į šalį ir pristatysime du alus, įgytus “lietuviškame” “Kaufland” supermarkete (Kowalskiego 2). Tarp visokių “vojakų”, “van purų” ir “harnašių” (t.y. “blindų”:) suradome bene brangiausią pasiūloje lenkišką alų, pagamintą darykloje “Amber”, esančioje netoli Gdansko.  Čia sukurtas “Grand Imperial Porter” (ABV 8%) ant etiketės giriasi kavos ir šokolado, kartumo ir saldumo deriniu. Iš tikrųjų,  juodos kavos spalvos porteris – plati, srauji puta neleidžia skubėti – nusileidžia nei per anksti, nei per vėlai. Degintas salyklas ir subtili apynių kombinacija porteryje kuria originalų derinį – “Amber” aludaris tikrai sukūrė gryną kartsaldį ar saldkartį skonį, jei tik toks derinys turi prasmę… Bet kas pažadėta ant etiketės – ištesėta!

Negalime nepaminėti ir alaus, kurio nėra nuotraukoje, tačiau jis taip mums patiko, kad pagal jį pavadinome netgi visą straipsnį. Tai tame pačiame “Amber” bravore gaminamas šviesus alus “Zlote Lwy” (ABV 5,6%). Pradžioje prisistatantis stipriu salyklo ir apynių kvapu, priminusių Kauno “Pilies” ir standžia puta, vėliau pasižymi bohemiško kartumo skoniu sumišusiu su poledyniniu gaivumu. “Auksiniai liūtai”, nors ir brangesnis už vidurkį, puikus ir įdomus alus.

Na bet sugrįžkime į paveiksliuką ir toliau matome dar vieną porterį, šį kartą iš daryklos “Krajan” kažkur Kujavijoj – Pamaryje (tame nelietuviškame Pamaryje, t.y. Pomeranijoje – aut. past.). “Krajan Porter” (ABV 9%, bet sausų medžiagų kiekis 18,1%) – šlapio asfalto spalvos, labai lengvo netgi galima būtų sakyti skystokai-vandeningo kaip (Baltijos?) porteriui priklausytų skonio, nors ir su dinamišku uogų poskoniu. Tikrai įdomus alus, sumaniai maskuojantis savo stiprumą, gal todėl leidžiantis sau užsidėti vaikystės šachmatų lentoje matytą karūną.

Be abejo visi norėjo paklausti, ką turėtų reikšti paskutinis eilėje išrikiuotas “Kama Sutra” alus (ABV 5%), gaminamas Čenstakavos (ten pat kur 1655 metais pasirodė ir nuo švedų antplūdžio miestiečius apgynė Juodoji Madona) mažoje darykloje GAB pasirodė esąs… elis.  Pasirodo GAB ir specializuojasi tik aukštutinės fermentacijos alų gamyboje. O kadangi Lenkijoje elių irgi beveik niekas nedaro, galima sakyt, kad tai buvo geriausias Lenkijos elis, tegu ir be papildomo poveikio.

Na zdrowie i do następnego!

Neapsikentę naujais trendais Lietuvos alaus rinkoje, “Švyturys” planuoja pradėt vežti 4-5 Carslberg grupės alaus daryklų alaus rūšis. Matyt, nusprendė smogti “Vienas pasaulis” vežamai produkcijai (Samson, Erdinger, Bernard, etc). Negana to, rinką turi pasiekta naujas, apie 4% tamsus alus…

Sako dar, labai nepatenkinti [...]]]> Taip vadinosi el. laiškas, kuriame mūsų skaitytojas dalijasi “insaiderine” informacija iš šios daryklos:

Neapsikentę naujais trendais Lietuvos alaus rinkoje, “Švyturys” planuoja pradėt vežti 4-5 Carslberg grupės alaus daryklų alaus rūšis. Matyt, nusprendė smogti “Vienas pasaulis” vežamai produkcijai (Samson, Erdinger, Bernard, etc). Negana to, rinką turi pasiekta naujas, apie 4% tamsus alus…

Sako dar, labai nepatenkinti Švyturio vadybininkai, nes reikės dirbti J

Kitoje “Alaus karų” serijoje žiūrėkite… Švyturys-Utena atidaro “kaimo” bravoro padalinį ir barą “Šrekutis” :)

Beje, ta pačia tema – kas negalėsite pamatyti nesenai išleisto filmo “Beer Wars” legaliai, galite pažiūrėti piratinę šio filmo kopiją – torrent’ai jau yra Linkomanijos ir Pirate Bay serveriuose. Įdomus filmas, leidžiantis pažvelgti į JAV didžiųjų ir nepriklausomų alaus daryklų konkurencijos užkulisius.

Unfortunately about 70% of the Latvian beer market is dominated by Scandinavian breweries – Aldaris, Cēsu [...]]]> Beer enthusiast Atis Rektins from Latvia (Dzeru alu blog – in Latvian only) kindly put together this short guide to Latvian fine beers and smaller breweries (in English). Cheers! Lithuanian translation can be found here.

Best beer in Latvia is brewed in small Abula brewery

Unfortunately about 70% of the Latvian beer market is dominated by Scandinavian breweries – Aldaris, Cēsu Alus, Līvu and Lāčplēša. I am neither going to describe these beers, nor recommend them to anyone, many of these are totally the same as their Lithuanian counterparts, just the label and design (sometimes not even that) is different.

As usually, it is the small breweries that make the most interesting and best tasting brews. The most common breweries are Bauskas, Piebalgas, Užavas, Lodiņa and Tērvetes with mainstreem, but nevertheless comparably quality pale lagers that can be found in most supermarkets, especially in Riga. The easy way to find the better Latvian brews might be to skip the pale and look for dark beers (mostly European Dark lagers with occasional Baltic Porter).

The best place to buy bottled Latvian beers in Riga is Stockmann department store, in the very centre of Riga, between the main railway and bus station. There you will find plenty of both macro and micro beers for sligthly inflated prices.

However, there are some more breweries that are even smaller and much less known, as they account for not more than a few percent of the market and their production is not very widely distributed even in Latvia.

Abula (Brenguļu) beer. Of course, everyone has his favorite brews, but it would be quite safe to say that most of the Latvians who have tried Abula beer (there are two sorts – black (Schwarzbier) and pale (European Pale Lager)) think of it as one of the best Latvian beers. The main trick is to buy it – it is not bottled and for 1.20 Ls a liter can be filled in any reservoir you have brought with you to the brewery in Brenguļi (next to Valmiera). The beer is available on-tap in a few pubs as well and it is neither filtered, nor pasteurised.

There is one downside to Abula beer – although quite delicious, you can get a bad headache next morning if more than 2 or 3 pints are consumed. I would consider Abula the only true small-scale craft brewery in Latvia and they are almost the only ones (except for Tērvetes) that produce the malt themselves from local barley. The rest buys malt elsewhere, e.g. in Lithuania :)

Brūveris. Most of its beers are known under the brand name “Ingvera”, produced using Austrial recipes. As the name says, these are ginger beers – average according to European, but quite good for Latvian standards. One of the best is Ingvera Sarkanais (Red), a Vienna lager.

Brālis. Some of their brews are very interesting and certainly worth trying, especially the unfiltered Brālis (one of the few non-pasteurized and non-filtered beers in Latvia, dark and pale
versions exist) and Hincenberga Bavārijas. As usual with small breweries, there are just a few places where you can get Brālis beers – one where there could be better selection os outside the centre – take trolleybus No. 18 or 23 from the Riga central railway station till the stop “Purvciema tirgus”. Look for the sign “Dzērieni” (Drinks) on the first floor of a five storied building – there is a link to Google map info at the end.

LIDO. The only brewpub in Latvia, located in the monstrous building of quasi-traditional Latvian kitchen (Krasta street, Riga, look for a large windmill). It is accessible by tram no. 7 and 9 from Riga central railway station, the stop is called “LIDO Atpūtas centrs”.  Three different unfiltered/unpasteurized beers are brewed, none of them very good, but certainly above industrial beers.

A shiny new, youngest brewery in Latvia - Valmieruižas

Valmiermuižas. Its marketers describe their beer as “exclusive” andthat it has been brewed according to ancient Latvian recipes etc., etc. They invested more than 2 million euros, partly EU funds, in brand new equipment to establish the newest brewery in Latvia, brought in a German brewer and now are trying to conquer the market, rather succesfully I think. They produce only one pale lager, quite similar in taste to German Kellerbier that is above average Latvian standards and is available in more and more shops, their website has all the
details. Some darker brews are expected this fall.

As fars as I am aware of, the best selection of Latvian beers on-tap currently is in the open-air bar “No problems” in the very center of Riga, Doma square. Half a liter costs up to 1.90 Ls and some of the best micros are available there (Tērvetes, Piebalgas, Valmiermuižas, Užavas).

You can also try visiting Rock’n’Riga in the Old Riga (Skārņu 13) – a cozy rock bar where you will find Abula Pale and Valmiermuižas for 2.50 Ls.

Most of the bottled beers, as mentioned earlier, are available in Stockmann and largest RIMI and Maxima supermarkets. Interesting selection of some brews of less known Latvian breweries is available in otherwise very unattractive and dark space – the tunnel under the railway, leading from the Riga Central railway station to the Central Market. It is full of small shops with good selection of beers for attractive prices.

These places are here in the Google map

There are two more breweries in Latvia, but their beers would be very, very hard if not entirely impossible to find in Riga: Gulbenes Alus as well as the only brewery from Latgale region – Krāslavas Avots.

It is also possible to visit some of the breweries, but there would not be too much to see, as visitors rarely are allowed inside production premises. Tērvete charges ridiculous 8 Ls per visitor to be allowed to have a peek at production process through a glass wall and watch a video of brewing process. Some are slightly better, but I would suggest visiting Lodiņa and Valmiermuižas breweries for more interesting experience. And you will see some part of brewing free of charge when visiting Abula brewery when your bottle will be filled.

Of course, the situation is changing all the time, but I assume the above information could be accurate for the summer 2009.

Prieš keletą dienų ir [...]]]>

Geriausio latviško alaus darykla Abula. Foto: beerborec.cz

Pritrūkę tikro lietuviško alaus, dažnai žvalgomės, ką galime rasti pas kaimynus. Prieš keletą metų praktiškai į Rygą atvažiuodavome kone vien dėl pubo “De Lacy’s”, kuriame buvo galima rasti ‘perfect pint’ net keletos rūšių  angliško tikro elio (deja, dabar pubas uždarytas). Keliaudami po Latviją atradome ir mėgavomės Tervete, Ingver ir Užavs alumi.

Prieš keletą dienų ir latviai mus susirado. Latvijos alaus entuziastų ir namudinių aludarių klubo narys ir blogeris Atis Rektins (jo alaus blogas Dzeru alu) parašė mums įkvepiantį laišką, kuriame gyrė Lietuvos mažesnių alaus daryklų alų ir namudinių aludarių judėjimą. Mes jo paprašėme parekomenduoti šio to Latvijoje, ir sulaukėme puikaus ir išsamaus Latvijos tikro alaus gido. Dėkojame Atis ir džiaugiamės galėdami pasidalinti šia informacija su jumis, mieli skaitytojai.

Skaitant seilė nutįso, tad jau ruošiam ratus. O jei kas anksčiau važiuosit, parvežkit ir mums paragaut ko radę.

[English] Super thanks to Latvian beer enthusiast and blogger Atis Rektins for this guide of real Latvian beers and breweries which we publish translated to Lithuanian. Courtesy of Atis’ we will soon post the original English version.

- – -

Deja, apie 70% Latvijos rinkos dominuoja Skandinavijos alaus pramonė – Aldaris, Cēsu Alus, Līvu and Lāčplēša. Nesiruošiu nei aprašinėti tuos alus, nei kam nors juos rekomenduoti, dauguma jų yra visiškai tokie pat kaip jų lietuviški atitikmenys, išskyrus gal etiketę ir dizainą (nors dažnai net ir tai nesiskiria.)

Kaip įprasta, tai mažosios alaus daryklos, kurios daro patį įdomiausią ir skaniausią alų. Labiausiai paplitusios yra Bauskas, Piebalgas, Užavas, Lodiņa ir Tērvetes daryklos, kurios gamina minstryminius, bet vistiek palyginti kokybiškus šviesius lagerus kuriuos galima rasti daugumoje supermarketų, ypač Rygoje. Lengviausias būdas pataikyti ant geresnio latviško alaus yra išvis užmiršti šviesius, ir ieškoti tamsaus alus (daugiausia europinius tamsius lagerius, na ir vieną kitą Baltijos Porterį).

Geriausia vieta pirkti latvišką alų buteliuose yra Stockmann parduotuvėje, pačiame Rygos centre, tarp pagrindinės geležinkelio ir autobusų stoties. Čia rasite daugybę macro ir micro alų, tiesa kiek aukštesnėmis kainomis.

Tačiau yra daugiau alaus daryklų, kurios yra dar mažesnės ir gerokai mažiau žinomos, nes jos užima tik kelis procentus rinkos ir jų produkcija nėra pakankamai gerai platinama net pačioje Latvijoje.

Čia parduoda Abula alaus

Abula (Brenguļu) alus. Žinoma, kiekvienas turi savo mėgstamiausias alaus rūšis, tačiau galima drąsiai teigti, kad dauguma latvių, ragavusių Abula alų, laiko jį geriasiu Latvijos alumi. Jo gaminama dvi rūšys – juodas (Schwarzbier tipo) ir šviesus (šviesus europinis lageris). Pagrindinė problema yra, kaip jo įsigyti – jis parduodamas tik pilstomas, ir už 1.20 Ls jo galima užsipildyti bet kokią talpą atvažiavus į drykloją Brenguļi (šalia Valmiera). Šis nefiltruotas ir nepasterizuotas alus pilstomas keliose alinėse.

Nors Abula alaus gana skanus, jis turi ir trūkumą jei išgersite daugiau nei 2-3 bokalus, kitą dieną galite apturėti prastas pagirias. Aš laikyčiau Abula vienintele tikra, maža craft alaus darykla Latvijoje ir jie beveik vieninteliai (išskyrus Tērvetes), kurie patys gamina savo salyklą iš vietinių miežių. Kitos perka salyklą užsienyje, pvz. Lietuvoje:)

Brūveris. Dauguma šios darykloas alaus pažymėta prekės ženklu “Ingvera” ir pagaminta pagal austriškus receptus. Kaip sako pavadinimas, jie yra imbieriniai alūs – būtų vidutiniški Europai, tačiau yra gan geri Latvijos lygyje. Vienas geriausių yra Ingvera Sarkanais (Raudonas), Vienos lagerio tipo.

Brālis. Kai kurie jų alūs yra labai įdomūs ir tikrai verta juos pabandyti, ypač nefiltruotą Brālis (vieną iš nedaugelio nepasterizuotų ir nefiltruotų alaus Latvijoje, yra tamsaus ir šviesaus) ir Hincenberga Bavārijas. Kaip įprasta mažoms alaus darykloms, yra tik kelios vietos, kur galima rasti Brālis alaus – viena, kur galėtų būti daugiau pasirinkimo yra ne centre – reikia pavažiuoti 18 ar 23 troleibusu iš rygos centrinės geležinkelio stoties iki “Purvciema tirgus” sustojimo. Ieškokite ženklo “Dzērieni” (“gėrimai”) pirmame penkiaaukščio namo aukšte, čia Google map nuoroda.

LIDO. Vienintelė bravaludė (bravoras ir aludė viename) Latvojoje, įsikūrusi monstriško kvazi-latviškos virtuvės restorano pastate (Krasta g, Ryga, ieškokite didelio malūno). Iki jo galima nuvažiuoti tramvajumi nr. 7 ir 9 iš Rygos centrinės geležinkelio stoties, stotelė “LIDO Atpūtas centrs”. Čia gainami trys nefiltruoti ir nepasterizuoti alūs, nė vienas jų nėra labai geras, tačiau tikrai geresni nei pramoniniai alūs.

Spindinti tviskanti Valmiermuižas alaus darykla. Foto: diena.lv

Valmiermuižas. Jų pačių marketingistai vadina savo alų “ekskliuzyviniu”, ir esą jis gaminamas pagal senovinius latviškus recptus, ir t.t. ir pan. Jie investavo dauiau nei 2 mln eurų, daugiausia ES fondų lėšas, į naują įrangą ir atidarė naujausią Latvijos alaus bravorą, atsivežė vokietį aludarį ir dabar bando užkariauti rinką, manau gana sėkmingai. Jie gamina tik vieną šviesų lagerį, skoniu gana panašų į vokišką Kellerbier, kuris yra aukščiau vidutinio Latvijos standarto. Jo galima įsigyti vis daugiau ir daugiau parduotuvių, jų svetainėje galima rasti visas detales. Šį rudenį planuojama pasiūlyti ir tamsesnio alaus rūšių.

Kur rasti?

Kiek man žinoma, didžiausias latviško alaus pasirinkimas “iš krano” šiuo metu yra bare po atviru dangum “No problems” pačiame Rygos centre, Doma aikštėje. Puslitris kainuoja iki 1.90 Ls (9.50 Lt) ir čia galima rasti keletą geriausių mikro-alaus rūšių (Tērvetes, Piebalgas, Valmiermuižas, Užavas.)

Taip pat galite išbandyti Rock’n'Riga Rygos senamiestyje (Skārņu 13) – jaukus roko baras kur rasite Abula šviesaus ir Valmiermuižas už 2.50 Ls (12.50 Lt).

Dauguma alaus buteliuose, kaip minėta, galima rasti Stockamnn ir didžiausiose RIMI bei Maxima supermarketuose. Įdomus mažiau žinomų latviškų daryklų alaus pasirinkimas prieinamas šiaip jau gan nepatrauklioje ir tamsioje vietoje – tunelyje po geležinkeliu, vedančiame iš Rygos centrinės geležinkelio stoties į centrinį turgų. Čia pilna mažų parduotuvyčių siūlančių gerą alaus pasirinkimą už patrauklią kainą.

Šios vietos pažymėtos Google žemėlapyje čia

Yra dar dvi alaus daryklos Latvijoje, bet jų alų būtų labai, labai sunku, jei ne neįmanoma, rasti Rygoje: Gulbenes Alus bei vienintelė Latgalės regiono darykla – Krāslavas Avots.

Taip pat įmanoma aplankyti kai kurias alaus daryklas, tačiau ten nebūtų labai ką žiūrėti, nes lankytojai retai kada įleidžiami į gamybines patalpas. Tērvete plėšia absurdiškus 8 Ls nuo lankytojo už galimybę žvilgtelti į gamybos procesą pro stiklinę sieną ir pažiūrėti alaus virimo proceso video. Kitos yra kiek geresnės, tačiau norint įdomesnės patirties, rekomenduočiau aplankyti Lodiņa ir Valmiermuižas alaus daryklas. Abula darykloje galėsite taip pat galėsite užmesti akį į alaus darymo proceso dalį – nemokamai, kol į jūsų atsivežtą tarą pils alų.

Žinoma, situacija vią laiką keičiasi, tačiau laikyčiau šią informaciją teisinga 2009-ųjų vasarai.

Atis Rektins

Pernai rudenį dar nelabai žinojau, kas yra karališkasis stautas (Imperial Stout, dar žinomas kaip Russian Imperial Stout), o štai šiemet tuo pat metu Tikro Alaus Laboratorijoje jau išvirėme net dvi šio alaus rūšis.

Šis alaus tipas atsirado XVIII amžiaus aludarių dėka, kurie Rusijos carų skoniui sukūrė šį juodąjį stautų [...]]]>

Pernai rudenį dar nelabai žinojau, kas yra karališkasis stautas (Imperial Stout, dar žinomas kaip Russian Imperial Stout), o štai šiemet tuo pat metu Tikro Alaus Laboratorijoje jau išvirėme net dvi šio alaus rūšis.

Šis alaus tipas atsirado XVIII amžiaus aludarių dėka, kurie Rusijos carų skoniui sukūrė šį juodąjį stautų karalių, besididžiuojantį ypač stipriais salykliniais skoniais ir stiprumu (9-10%, ABV yra normalu, leidžiama iki 12%). Mažai arba vidutiniškai gazuotas, su galingais skrudinto, šokoladinio arba deginto salyklo kvapais ir skoniais, tamsių vaisių užuominomis. Skonis dažnai “sausas” (tipiškas, bet gerokai silpnesnis “sausas stautas” – dry stout – yra Guiness), tačiau ypač sodrus, neretai primenantis kone šokoladinį desertą. Apynių pobūdis – nuo subalansuoto iki agresyvaus, tačiau apynių gali ir visai nebūti. Daugiau apie ypatumus čia.

Karališkojo stauto originalu laikomas “Thrale’s Entire Porter”, virtas Thrale Anchor alaus daryklos Southwark, Londone (visai netoli nuo dabartinio Courage bravoro) specialiai eksportui į carienės Katerinos II rūmus Rusijoje.

Pasak Roger Protz, XVIII a į Baltijos šalis karališkąjį stautą eksportavo net 10 Anglijos bravorų! Nepasterizuotas alus laikydavosi trumpokai, o tam kad prailginti jo gyvavimo laiką, tuo metu buvo žinomi du būdai – apyniavimas ir stiprumas. Tai paaiškina, kodėl karališkasis stautas buvo gerokai stipresnis (taip pat ir labiau apyniuotas) už kitus, tuo metu Anglijoje ypač populiarius, britiškus stautus ir porterius. Kaip ir kiti eksportiniai alūs, netrukus šis buvo pradėtas virti ir vietoje, kisdamas ir įgydamas ir regioninių įtakų. Būtent čia ir siejamos ir Baltiškojo porterio – kurį dar tikrai ne kartą apdainuosime mūsų žurnalo puslapiuose – šaknys.

Šiais laikais karališkąjį stautą verda visa eilė mažesnių tikro alaus daryklų JAV, Anglijoje, Skandinavijoje ir kitose šalyse, kiekvienoje – savų interpretacijų, pvz. JAV versijos – kartesnės, “skrudintos”, britiškosios pasižymi sudėtingesnėmis salyklų kombinacijomis, o štai skandinavų Mikeller vėl – įtakotas amerikiečių!

Ypatingai šis alus išpopuliarėjo JAV skanautojų sluoksniuose – BeerAdvocate (vieno įtakingiausių JAV žurnalo apie tikrą alų) renkamame geriausių pasaulio alaus šimtuke akivaizdžiai karaliauja būtent šis alaus tipas. Komerciniai pavyzdžiai: Samuel Smith Imperial Stout, Courage Imperial Stout, Brooklyn Black Chocolate Stout, Rogue Imperial Stout, North Coast Old Rasputin Imperial Stout, Victory Storm King, Bell’s Expedition Stout, Dogfish Head World Wide Stout, Thirsty Dog Siberian Night, Stone Imperial Stout, Avery The Czar, Founders Imperial Stout, Newport Beach John Wayne Imperial Stout, Great Lakes Blackout Stout.

Tikro Alaus Laboratorijos eksperimentams pasirinkome du receptus – Chocolate Moose Stout, 2006-asiais Minesota State Fair laimėjusį bronzos medalį, ir BYO Extremely Imperial Stout, kuriuos modifikavome, suteikdami jiems Baltiško charakterio. Roger Protz istoriniuose šaltiniuose atrado, kad XIX a. karališkajam stautui virti buvo naudojamas Baltiškas Pilsner salyklas – būtent tokį salyklą mes ir naudojame! Šitiems monstrams reikės daugiau laiko subręsti – net kelių mėnesių. Tikimės, kad naujus savo kūrinius galėsime paragaut ir įvertint jau už kokių poros mėnesių – bus kaip tik sušildyt kūną ir sielą žvarbiais vakarais! Bus daugiau…

Chocolate Moose Imperial Stout
Originalus receptas čia
Salyklų (viso 5 salyklai) sudėtis modifikuota
13,63 l, misos virimo laikas – 60 min:

3.266 kg lietuviško šviesaus “Maltosos” salyklo
0.245 kg kristalinio (Crystal 120) salyklo
0.082 kg šokoladinio (Chocolate) salyklo
0.163 kg skrudintų miežių (Roasted Barley)
0.327 kg avižinių dribsnių
0.082 kg lietuviško karamelinio “Maltosos” salyklo (120L)
0.816 kg medaus
0.166 kg juodo 70% “Pergalės” šokolado

Apyniai:
33.00 g UK Golden (5% AA) 60 min
14.57 g US Willammette (4% AA) 15 min

Safbrew S-33 sausos mielės (17 g), nerehidruota

Misos tirštumas: S.G. 1.098, F.G. 1.018, ABV 10.7%

Extremely Imperial Stout

Originalus receptas paimtas ir pritaikytas iš BYO, salykų sudėtis (6 rūšys) modifikuota.

19 l, salinimo laikas – 75 min, misos virimo laikas – 90 min:

5.216 kg lietuviško šviesaus “Maltosos” salyklo
0.454 kg lietuviško karamelinio salyklo (120L)
0.280 kg Angliško šokoladinio salyklo (chocolate malt)
0.174 kg Čekiško (Rudolf ) ypač tamsaus karamelinio salyklo (836 EBC)
0.454 kg skrudintų miežių (Roasted Barley)
1.5 l čekiško salyklo sirupo (ekstrakto) malt syrup (85% ekstraktingumas)

Apyniai:
14 g US Chinook (12.6% AA) 60 min
45 g US Perle (7% AA) 30 min
28.3 g US Willamette (4.7% AA) 15 min
14 g US Willamette (4.7% AA) virimo pabaigoje

2 pakeliai (22 g) amerikietiško elio sausų mielių (Safbrew US-05), rehidruota

Misą virėme ne 60 min, o 90 min, kad atsikratyti DMS (diametilo sulfidų), būdingų lietuviškam pilsner salyklui.
Misos tirštumas: S.G. 1.096, F.G. 1.021, ABV 10.0%

— — — —

Prepare the sledges in summer – says Lithuanian proverb and what it means is that it’s nice warm indian summer behind the window, and we’re brewing beers for the winter in the cellar. Last winter with great pleasure and enthusiasm we discovered for ourselves the thriving scene of Imprial Stouts in New York (special thanks to the amazing Blind Tiger Ale House). This month, we’ve brewed: Chocolate Moose Imperial Stout (recipe courtesy brewers of Minessota) and BYO’s Extremely Imperial Stout (recipe here).

We’re excited by distinct Imperial Stout interpretations existing around the world -  ‘the American versions have more bitterness, roasted character, and finishing hops, while the English varieties reflect a more complex specialty malt character and a more forward ester profile’, (quote from Wyeast Lab).

According to Roger Protz, “In the heyday of porter and stout brewing in London in the 18th century, more than 10 breweries were engaged in exporting dark beer to the Baltic, <…>  It is thought that pilsner malt was used from the 19th century–perhaps some European malt came back in the vessels that supplied the Baltic with beer” (read this very interesting in-depth article here).

We decided to follow this as a guideline as well as give our beers a distinctive ‘Baltic’ character. We’ve changed the grain bill a bit and used mostly local or locally available malts and adjuncts, such as Lithuanian pilsner instead of British Pale malt, Czech Rudolf extra dark caramel (EBC 836) as part of chocolate grain bill. We boiled wort for 90 minutes instead of 60 in order to drive off the extra DMS (Dimethyl Sulfides) common to Pilsner malts. We didn’t treat water which has high total alkalinity and should naturally help regulating mash pH for darker grain bill.

We’re anxcious to try the results but we’ll have to arm ourselves with patience – resulting monsters of 10% ABV and more will have to wait a bit to mature. The Oatmeal stout we brewed last year had to wait for nearly 7 months to gain required maturity and expose its complexity. I hope it was taking much shorter for sailing boats to reach Baltics ports from England in 1800-ies.

Labai apsidžiaugiau būtent estišku alumi, nes štai ką nesenai buvau radęs viename Verslo Žinių straipsnyje:

Įdomu ir tai, kad Saremos moterys nuo seno [...]]]> Kai draugai parveža lauktuvių alaus, priimame šią dovaną su dideliu džiaugsmu. Viena iš paskutinių tokių dovanų atnešė keletą  Slovakijos, Ukrainos ir Estijos pavyzdžių – ačiū Giedriui!

Labai apsidžiaugiau būtent estišku alumi, nes štai ką nesenai buvau radęs viename Verslo Žinių straipsnyje:

Įdomu ir tai, kad Saremos moterys nuo seno dirbo žemę, tad nuotakos buvo pasirenkamos pagal stambias kojas – moteris turėjo tvirtai stovėti ant žemės. Vyrai nuolat būdavo jūroje, o grįžę į krantą leido laiką karčiamose gerdami tamsų alų ir pasakodami istorijas. Apie tamsų Saremos alų sakoma: jo lašeliui užtiškus ant drabužio, tuoj pat atsirasdavusi skylė.

Puls Marzen

Su šio butelio atidarymo pokštelėjimu išgirstu ir komentarą, kad bet kas Estijoje, šiek tiek vertinantis kokybišką alų, paklaustas, kokio geriausia parvežti lauktuvių, nedvejodamas atsakys – Puls. Pasak European Beer Guide, tai nepriklausoma Piarnu gamykla, buvusi Pärnu õlletehas. Matomai, 2003 ir 2004 metais daryklai buvo ypač sunkūs metai, bet dabar su nauju pavadinimu ir planais statyti naują daryklą Piarnu pakraštyje, jai sekasi kur kas geriau.

Pirmąjį ir paragavome jų Marzen, kuris liejosi šiek tiek tamsesne nei įprasta, rusva gintarine spalva (patikrinom – ant stalo užtiškęs alus skylės nepradegino. Bet tai čia ne Saaremos bravoras). Lengva puta ir toks pat lengvai salyklinis aromatas. Skonis šiek tiek salstelėjęs, vėl nestipraus salyklo, malonu, kai jis neužmušinėjamas angliarūgšte. Stiprumas – 5.4%, užsisakyčiau dar.

Puls Tume Kirsiõlu

Tamsusis Vyšninis – tad vyšnios ir jaučiasi, nelabai kas daugiau. Uogos labiau salsvos nei rūgštos, tačiau ne visiškai užgožia lengvą apynių karstelėjimą. Spalva tamsiai ruda-gintarinė, stiprumas 4.6%. Su Kipru nutarėme, kad gerti galima, atšaldytas, karštą dieną butelaitis sueis kaip desertinis aperityvas, bet ne daugiau.

Estiškų alaus daryklų sąrašas ir asortimentas – Beers of Estonia.

Zlatý Bažant Tmavy 11.5 %

“Auksinio Fazano Tamsus” – tradicinis Slovakiškas juodas alus, stiprumas 4.5%. Spalva – tamsi raudona, puta šviesiai ruda. Pirmas skonis – gerai paskrudinto salyklo ir duonos, pamažu pranykstantis ir burnoje paliekantis man neįprastą, šiek tiek primenantį sachariną, saldumą ir kiek malonesnę skrudinto salyklo “uodegą”. Berods, pirmą kartą ragavau slovakiško juodo, deja, lyginant su čekiškais, šis manes neįkvėpė.

Lvivske Porter / Lwowskie Porter Dark

Ukrainietiškas Lvovo bravoro (įkurto 1715) virtas porteris, keistai orientuotas į Lenkišką rinką. Visi užrašai ant etiketės – lenkiški. Šį alų ragavome dviese su Aldžiu, ir nuomonės išsiskyrė – Aldis šiame butelyje nerado nieko įdomaus, tuo tarpu aš buvau pamalonintas deginto ir skrudinto salyklo natų – ko deja, nesulauksi nė iš vieno lietuviško porterio.  Taip pat radau minkštą ir saldų apynių aromatą. Žinoma, šis malonumas atsiėjo atitinkamą kiekį saldumo ir tirštumo (kietųjų medžiagų čia net 20%, stiprumas – 8%). Spalva – tamsiai ruda/juoda.