Kaip žinia, Oktoberfestas buvo surengtas tuometinio Bavarijos kronprinco, vėliau kelių Vokietijos žemių karaliaus Liudviko I Wittelsbacho ženatvės su Tereza iš Saksų-Hildburgų giminės. Dar 1809 metais ji buvo kandidatė ištekėti už Napoleono, bet pasirinko Liudviką Bavarietį, ir buvo priversta kentėti jo aistrą moterims, menui ir panašiems į viduramžius aristokratiniams ritualams. Istorija jai atlygino tuo, kad iki šiol Oktoberfestas vyksta Theresienwiese, o Miunchen žargonu visa šventė tiesiog vadinama Wiesn. Įdomu tai, kad pirmosios šventės dėmesio centre greičiau buvo arklių lenktynės, nei alaus ragavimas. Kai kas teigia, kad šventė įkvepė Olimpinių žaidynių atkūrimą.

Pirmais metais arklių lenktynės pagal senovės graikų Olimpiados modelį buvo svarbesni nei alus

Liudviko asmenybė ir valdymas buvo prieštaringas – jis ir atidarė iš naujo kelis viduramžių vienuolynus (apie jų įtaką visos Europos aludarystei kitą kartą), ir tuo pačiu skatino krašto industrializaciją, prieštaringumų netrūko jo politinėje veikloje anei meilės nuotykiuose. Įdomu tai, kad savo valdymą jis buvo priverstas baigti po 1844 metais gegužę įvesto mokesčio alui pakėlimo vienu pfenigu. Sukilusi liaudis nurimo tik tada, kai karalius ne tik atšaukė mokestį, bet Miuncheno alaus darykloms įsakė 10% sumažinti jo kainą „darbo liaudžiai ir kariuomenei kaip sveiką ir pigų gėrimą“. Na bet galų gale ta proga karalius sostą užleido sūnui Maksimilianui Antrajam. Alaus maištai išsiliejo į dėl panašių alaus kainų kėlimo priežasčių kilusią 1848 metų revoliuciją. Marksas su Engelsus užsirašinėjo kažką knygelėse (apie tai taip pat kitą kartą).

Na, bet grįžkime prie Oktoberfesto. Po metų šventė buvo pakartota, ją susiejant su žemės ūkio švente, ir pamažu tapo tradicija.  Tik 1818 metais pasirodė pirmieji alaus ir maisto stalai, ir ilgainiui arklių lenktynes pakeitė karuselės ir muzika.  Šventės laikas buvo patrauktas iš spalio į rugsėjį, kada geresni orai. 1872 metais Spaten daryklos aludaris Gabrielis Sedlmayris ir vienietis Antonas Dreheris, vieni iš modernaus lagerio kūrėjų, susiprato išleisti specialų Oktoberfest alų. Iki šiol alaus monopolį šventės metu laiko Miuncheno daryklos Spaten, o taip pat Augustiner, Hacker-Pschorr, Hofbrau, Lowenbrau ir Paulaner.

Iš tikrųjų, Oktoberfest šiandien tapo alaus stiliumi, dar vadinamu Märzen. Jis apibūdina tamsaus gintaro lagerį su pageidautina Vienos salyklu bei kilmingais vokiškais Hallertau ar Tettnang apyniais, apie 6% stiprumo. Seniau daugelis vokiečių aludarių dėl gaisrų ir sanitarijos vasarą alaus nevirdavo, išvirdavo Märzen alų kovo mėnesį ir palikdavo stovėti ne mažiau kaip 12 savaičių, tai pramušdavo statinę tik vėlyvą vasarą ar jau rudenį, kaip tik ant atkelto Oktoberfesto. Beje, kovo alus buvo verdamas ir ne vienoje Lietuvos darykloje, gaminamas jis ir šiandien visai kitu vardu.

Laikraštis praneš viską

Šiemetinis Oktoberfestas iš tikro nėra 200-asis, nes 24 kartus nevyko dėl choleros epidemijų, karų ir Remarko aprašytos infliacijos. Kelis kartus po karų buvo surengtos šventės su pasilpnintu alumi. Vis dėlto, jis išlieka neprilygstamos kultūringos alaus šventės pavyzdžiu. Aišku, šiandien turime iPhone aplikacijas, padedančiais nepasimesti minioje ir didelę pramogų organizavimo bei tvarkos palaikymo industriją. Bet juk prieš 200 metų ir bavarų karalaitis turbūt bijojo liaudį kviesti burtis miestų aikštėse, o tuo labiau teikti alų litriniuose bokaluose. Kita vertus žinome, kad visokių “sutikimų” ir “naktų” metu liejasi ir nepilstomas alus bei skraido buteliai.

Visi žinot apie ką čia aš. Linkiu lietuviams vieną dieną pasekti vokiečiais ir turėti kultūringą alaus festivalį (ką jau iš esmės pasiekė amerikiečiai su savo Oktoberfestų versijomis, teko būti ir masinėje-bet-kultūringoje alaus šventėje Prahoje), į kurį būtų važiuojama pasižmonėti, padainuoti – nie vien alaus pliumpti – lietuviams bei svečiams iš viso pasaulio.

Oktoberfest kaip Tradicija

Isha Freimarkt

Bremeno miestas yra tiesiog pasidavęs “Beck’s” alaus manijai. Jai gali prilygti nebent žaliai-balta meilė “Werder” futbolo komandai. “Beck’s” butelius, kurie sudaro bene trečdalį viso Vokietijos alaus eksporto ir tuo labai džiaugiasi koncernas “InBev”, puošia šio Šiaurės Vokietijos miesto herbas – baltai raudonai šachmatiškai padabintas raktas. Negana to, berods būtent čia prasidėjo visa ta velniava iš serijos skaidrūs buteliai, alus-su-žaliomis-citrinomis, alus-su-žaliąja-arbata, kolabier ir t.t., tačiau brėmeniečiai visa tai, atrodo, priima labai ramiai ar net su entuziazmu. Siurbčioja iš tų savo 0,3 buteliukų alų šaltyje ir tiek… Gal tikrai tame “Beck’s” kažkas yra?

Visą tai galime išbandyti miesto aludėse, kur pateikiamas “Beck’s”, o tiksliau “Haake Beck” (C.H. Haake Brauerei ir Beck & Co susijungė 1981-ais) arsenalas, įpilamas į 0,2 l; 0,4 l ir vidurio mėgėjams į 0,3 l taures, papuoštas tuo gražiu “musmirės” popierėliu alaus lašams sugerti.

Foto: thoth188 / CreativeCommons

Kavinėje “Casablanca” ragavau “Haake-Beck Kräusen” – to eine naturtrübe, norddeutsche Bierspezialität – cloudy lagerio kvietinio drumstumu, su riešutų sviesto prieskoniu bei kiek uogomis karstelėjusiu atoskoniu, kas išplėšia šį alų iš pilsų dominijos, ir paverčia specialiu momentu tegu esančiu ir po koncerno brendu. Kitos rūšys “Haake-Beck Pils”, “Haake-Beck 12″ (dvanactka futbolo fanams ir pankams!) ar “Vitamalz” (gira!) nebuvo tokios ypatingos, nors ir galima sakyt klasikinių klasikinės. Įdomu tai, kad Brėmeno aludėse populiaru turėt ir čekišką alternatyvą, pvz. Staropramen Černy ar Budvarą.

Bet aišku aš esu “Tikro Alaus” žurnalistas, ir man pažinties vien tik su “Haake-Beck” neužteko. Šniūro (Shnoor) kvartale susiradau gyvo alaus daryklą “Schüttinger“. Ankstyvą rytą rinkosi tik pirmieji turistai ir mugei pasiruošę vietiniai, pavyzdžiui solidaus amžiaus vyrukas rankoje “už pavadėlio” laikantis katę-balioną su priklijuotomis popierinėmis kojomis. Mūro rūsyje šis mikrobravoras įsikūrė berods tik 1990, ir buvo galima apžiūrėti kiek į “Avilio” panašią įrangą – tamsoje žalia lempele mirkčiojo vario talpos. Iš karto užsisakiau paragauti visas tris čia verdamas alaus rūšis, nes ketvirtosios pavadinimas buvo kolabier, tai suvokiau kad man jos nereikia.

Schüttinger bravaludės katilai. Foto: Eric The Fish / CreativeCommons

Rusvaplaukė padavėja netruko išpildyti mano užsakymą “alles aber bitte kleine“, ir prieš mane išsirikiavo “Schüttinger Dunkell” (5,1 ABV), “Schüttinger Alster” (5,8 ABV) ir tai, ką aš laikiau “Schüttinger Helles”. Taigi apie viską šioje alinėje iš eilės. “Dunkell” turėjo labai silpną kvapą, tačiau tamsios eee kolos spalvą, su giliu kandžiu ąžuolo skoniu ir lengvu giliu poskoniu. “Alster” daug greičiau pajutau apynius, sumišusius su duona, gira paspalvintu pilnumu. Pabaigai pasilikau lengvą, bet nežinau kodėl.

Tačiau pižonas uodžiu aš tą mein “Hell” ir ten pilnas spektras citrinų kaip iš limonado. Pirmasis gurkšnis ir neliko abejonės šaunioji Rotkopf man sutaisė tikrą radlerį, t.y. prašoma-neprašoma šviesų alų sumaišė su “Sprite”. Ir ne man vienam, kaip vėliau įsižiūrėjau – iš tikrųjų ima ir maišo prie baro, gal ir be piktų kėslų, gal net priešingai! Štai tau ir vokiškas vaišingumas – nori gaivos, gausi gaivą! Kadangi “spraito” neapžvelgiame, nieko negaliu pasakyt apie šios alaus daryklos pasiekimus daugiau.

Jei gyvo alaus darykla “Schüttinger” yra lengvai randama, tai antroji Brėmeno (becks-becks-haakebeck-warsteinner-haakebeck-haakebeck-bitburger-becks-haakebeck-becks) alternatyva, arba “Borgfelder Landhaus” – ten reikia važiuoti iki paskutinės tramvajaus stotelės ir dar paeiti už kanalo (arba jei automobiliu tai į Grigiškes). Tik miestelis vadinasi Borgfeld, bet iškart į jį patekus matosi didelė užeigtrobė (turbūt aš pirmas išradau šį žodį, ar ne?).

Pats pastatas yra gana įdomus – priekyje jo yra krašto restoranas su sočiomis porcijomis, viduryje variu žvilga darykla, o gale yra didelė erdvė šokiams – tiems kur virš 50m su arbatėle ir riestainiais tuo metu kai aš buvau (sekmadienio popietę) ar “electro rave” kitiems (matyt, penkt/šeštadieniais). Alų man pristatė pati ponia savininkė, deja, įspėjusi, kad porterio virimas išsemtas, o deja winterbock dar nepradėtas. Norintieji alų gali išsinešti ir užkemšamuose 10 l stikliniuose ąsočiuose, vėlgi panašiuose į kadaise “Avilio” turėtus.

Rami priemesčio "Landhaus" nuotaika

Taigi… “Borgfelder Urtrüb” (4.8 ABV) ir “Lilienthaler Dunkel” (4.8 ABV). Pirmasis tai šviesus alus su itin stipriau puta, savo drumstoje spalvoje sklepiantis grūdų, juodojo pipiro, lazdyno, obuolio, žolės skonius. Lilentalio (kiek supratau, gretimai esančio miestelio) tamsusis pasižymėjo stipriu karamelės kvapu, aštriu vos ne iki ekstremumo skoniu bet gaivia užbaiga. Kirsdamas prie to pateiktą dešrelę ir riestainį, nesigailėjau čia atvykęs.

Reziume…? Jei dvigubai tamsus alus kažkiek gal geriau skambėjo Šniūre- Senamiestyje, o kažkiek gal geriau Zwickel/Keller pavyko aludariui Brėmeno Garliavoje. Bet į Šiaurės Vokietijos sostinę turi atvykti susitaikęs su tokia reklamos teisybe. Juk mes siekiame vieno – pajusti skirtumą, ar ne:) ?

- -

Thanks for photos shared under CreativeCommons license: Eric The Fish / CC BY 2.0, and thoth188 / CC BY-NC-SA 2.0.

Brėmeno miesto alauzikantai

- – -

Nepastebėjau, kad kas nors čia būtų atkreipęs dėmesį į išskirtinį įvykį Lietuvos alaus erdvėje: pirmą kartą ČIA galinma nusipirkti vieno iš alaus pasaulio unikumų – vokiško “rauchbier”!! T.y., tamsaus, beveik juodo, “rūkyto” Frankonijos lagerio, kurio specifinis “degutinis” aromatas ir sodrus dūminis, su salykliško salsvumo “pamušalu”, pabaigon lengvai pasausėjantis skonis yra tiesiog PRIVALOMAS potyris save gerbiančiam alaus mylėtojui.
Vieniems (įskaitant šių eilučių autorių) tai yra tikra šventė skonio receptoriams, kitiems – gal pasirodys tam tikru iššūkiu bei patikra jų skonio atvirumo bei imlumo naujiems potyriams.

Visai neseniai, šį pavasarį, dar nesitikėdamas Lietuvoje išvysti šio alaus, kitame leidinyje esu rašęs:

“Jeigu mėgstate kinišką „Lapsang Souchong“ arbatą, jei vertinate Škotijos Islay saloje distiliuojamus salyklinius (single malt) „Ardbeg“ ar „Lagavulin“ viskius – tai jūs nepasigailėsite nuvykę į Bambergą paskanauti dūminio alaus. Bamberge yra net keletas užeigų, kuriose galima paragauti čia gaminamo šio alaus pasaulio unikumo: tamsiai rudos, bemaž juodos spalvos alaus, kurio aromatas alsuoja dūmais, o skonyje ryškiai juntamas deguto prieskonis. Šias savybes Rauchbier alui suteikia virš bukmedžio anglių ugnies džiovintas miežių salyklas. Jei tokiai kelionei nerandate laiko ar lėšų, tai paieškokite Vokietijoje ar kitose šalyse specializuotose alaus parduotuvėse neišvaizdaus butelio su „Aecht Sclenkerla Rauchbier“ užrašu etiketėje – tai klasikinis Rauchbier alus.”

Ir įtai – BINGO! Galima ir sutaupyti kelionei i Bambergą atidėtas lėšas, nes Jis pats atvyko į Lietuvą!:-) “OZO pc” parduotuvėje “Prizma” yra ir minėtasis klasikinis “„Aecht Sclenkerla Rauchbier“ ir jo “weizen” variantas, abu kainuoja apie 5-6 Lt (tiksliau nepamenu…) Man asmeniškai labiau patinka pirmasis, bet ir “dūminis kvietinukas” yra tikras malonumas.

Tad, broliai ir sesės aluje, skubėkite, lėkite ir pirkite, nes, spėju, kad toks alus Lietuvoje, deja, ilgai neužsibus: jo paklausa bus gana ribota…kaip ir “Lapsang” arbatos…

Aecht Sclenkerla Rauchbier Lietuvoje

Į Vilniaus senamiestį atskrido vokiška žąsis

Kol tikras šefas vokietys (buvom sutikę tarpduryje! sveikinomės!) siautė virtuvėje, net ir paprastą darbo dieną į vokišką restoranėlį rinkosi svečiai. Viename kampe žymiausias dizaineris su nauju draugu, kitame – verslininkai su parduodamų verslų brėžiniais, trečiame – svečiai iš užsienio su gidu, na, o ketvirtame – mes. Įdomu tai, kad tą vakarą matyt net kelių kompanijų Wuensche hatten keine Grenzen, todėl ponai užsisakinėjo kiaulių galvas, kurias jiems mikliai nešė padavėjai. Na, bet nuo interjero – prie alaus…

Restorano freskos ragino lėbauti

„Bunte Gans“ alaus asortimentas jokių vaiduokliškų ar vienuoliškų eksperimentų nežadėjo, tik patikrintus vokiškus karius. Kaip ir turi būt. Pirmoji gretoje radome „Warsteiner“ – lagerinio alaus gintariniai saldžią klasikų klasiką, kurios karštą vasaros dieną norisi išgerti gerą dešimtį … ne vieną bokalą alaus. Po varštainerio –Auf Ihr Wohl!– sekė „Tucher Helles Hefeweizen“ iš Niurnbergo – vokiško kvietinio klasika, kurios skonį prisiminsi – kaip visad prisimeni pirmosios vaikystėje kramtytos ančiuko donaldo kramtuškės skonį. Ir pagaliau iš Mainco miesto, pasauliui davusio Gutenbergą ir spausdintinį žodį – „Schöfferhofer Dunkles Hefeweizen“– tai yra populiariausio Vokietijoje kvietinio alaus tamsioji atmaina, pasižymėjusi ir visu tuo vaniliniu – bananiniu lengvumu tai mikliai slidžiai nugarmėjusi į gerklę.

"Koks skirtumas kas ant taurės? Svarbu, kas joje..."

Na, bet kas be ko „Gans“ sugebėjo ir šokiruoti… Tai yra, kai paprašėme minėtą Schöfferhofer atnešti kvietiniam alui skirtoje taurėje, mus pasitiko nuoširdus padavėjo prunkštelėjimas – mat ko įsigeidė, jam Tucher bokalas su rankena netinka. Negalim sakyt, kad tai buvo nemandagus jaunuolis – ir „Prost!” sakyt išmokė, ir štrudelį parekomendavo, ir nepamiršo paklaust, ar špinatų sriuba skani buvo. Kad tai turbūt kažkokia bendra knaipės politika – išdavė prie baro pūpsančios stirtos firminių vokiško alaus padėkliukų. Turbūt laukiančių, kol koks nors dar nežinia ko norintis kvailys paprašys, kad jie būtų padėti ten, kur pagal alaus pateikimo kultūrą ir priklauso – po bokalu ar taure.

Nors staltiesę apliejau, padėkliuką sutaupeu...

We visit „BUnte GAns“ – a new German -styled restaurant in Vilnius Old City (Aušros Vartų 11), which serves „Warsteiner“, „Tucher Helles Hefeweizen“ and „Schöfferhofer Dunkles Hefeweizen“. And also, some pigs heads..

Margos žąsies juokas

Džiugu, kad pietų Vokietijoj degustuodamas alų, jis nepamiršo mūsų, aprašė savo potyrius, kuriuos dabar ir publikuojame. Povilas žodžių į vatą nevynioja, rašo linksmai ir iš esmės, tad džiaugiamės jo tikro alaus atradimais.

Štai prašom.

_______

Atsisveikinamoji pietų Vokietijos alaus degustacija

Nesu didelis alaus ekspertas- tiesiog, šiaip kartais mėgstu išgerti… todėl šiandien siūlau mesti rimtą veidą į šoną ir alaus degustaciją apriboti grynai neprofesionaliais kriterijais.

Po viešėjimo pas uošvienę pietų Vokietijoje, Baden Wutenbergo regione, leaving parčiui (atsisveikinimo vakarėliui) draugų blogo “Tikras Alus” įkvėptas išsirinkau išbandyti man naujus alaus skonius. Paprastuoju būdu (kuo didesnė kaina ir kuo dailesnis butelis) pardoje išsirinkau penkių tipo gero alaus rūšių pavyzdžius: DAS ECHTE, DAS SCHWARZE, ALLGAUER BUBLE BIER, ROTHAUS HEFE WEIZEN ZAPFLE ir ALTENMUNSTER.

DAS SCHWARZE (juodasis) alus, nors atrodė labai tamsus, nebuvo tirštas ir sunkus, greičiau atvirkščiai – lengvas ir nestiprus (4,9%vol) su tvirtu degintos duonos skoniu,

DAS ECHTE (tikras) vienintelis buvo kažkiek panašus į lietuvišką “Švyturio ekstrą” maišytą su “Tauro tradiciniu”, gal todėl kažkokių ypatingų skonių ar pojūčių nesukėlė, tiesa pistelėjo į galvą labiau nei kiti, nes jo stiprumas 5,7%vol.

Beje, labai didelė atrakcija yra atidarinėti tokius alaus butelius, nes alaus gaziukas su dūmeliu pykšteli kaip šampanas,

Abi alaus rūšys yra gaminamos Štutgarte esančiame Schwaben Braeu bravore, kuris didžiuojasi savo belekiek metų senumu ir istorija. Daugiau informacijos galima rasti jų puslapyje www.schwabenbraeu.de

ALLGAUER BUBLE BIER (berniūkščio) alus rūgštaus- kiek neįprasto skonio. Gerai tiko prie vokiškų ant griliaus keptų riebių dešrų, bet šiaip nebuvo skanus. Jo stiprumas 5,5%vol.

ALTENMUNSTER alus kartaus prieskonio, bet skanus jau vien dėl to, kad iš labai gražaus butelio. Net parsivežėm juos tuščius namo. Žmona žvakėms pritaikys, ir puoš štai interjerą. Žiūrėsim ir smagu bus prisminti, kad alų taip kažkada skanavom. Stiprumas 4,9% vol.

Šios alaus rūšys gaminamos pietų Vokietijos ALLGAU srityje esančiame Allgaeuer Brauhaus bravore. Kaip vokiečiai juokauja, tai vieta, kur karvės gražesnės už moteris (ko gero, toks posakis tiktų ir apskritai visai Vokietijai- aut. pastaba). Daugiau informacijos apie jų gaminamus gaminius jų puslapyje www.allgaeuer-brauhaus.de

ROTHAUS alus daugiau mažiau paplitęs po Visą Vokietiją, tik va šį kartą išbandėme baltojo alaus HEFE WEIZEN ZAPFLE skonį. Visai nemėgstu baltojo alaus, nes kiek Lietuvoje teko bandyti, tiek kartų paleido vidurius (Povilai, ne pagal lietuvišką alų spręsk J – red. past.), tad ir po šio Vokiško varianto buvo kiek neramu, tiesa šį kartą viskas baigėsi laimingai. Alus turėjo Donaldo kramtuškės ir dantistų naudojamo eterio prieskonį, o boba ant alaus etiketės buvo žiauriai panaši į ry-ralio logotipo moterį. Alaus stiprumas 5,4% vol.

ROTHAUS alus gaminamas ir taip jau visa kuo (vyšnių tortu, degtine, mėsa, ledais) žymiame Švarcvalde, iš krištolinio vandens ištryškusio šaltinių kilometrinėse kalvose.

Apibendrindamas norėčiau pastebėti, kad toks degustavimas kokį patyrėme tą kartą prie stalo, buvo kartu ir labai malonus vakaro užsiėmimas, kurį neabejotinai pakartosiu dar ne kartą. Rekomenduoju tai pabandyti ir Jums, mieli blogo skaitytojai!

———

Many thanks and hip hip hooray to Paul Nevermind

Pietų Vokietijos alaus degustacija

Alaus mėgėjai kviečiami išbandyti “ilgiausią aludaržį (biergarten) pasaylyje”, kuris nusities ištisus 2 km per Berlyno centrą. Kasmet rugpjūtį per Alaus Festivalį apie 600’000 gėrėjų gali praeiti šimtus putotų Karl Marx alėjos metrų, pakeliui išbandydami vieną iš daugelio čia parduodamų alų (mūsų žvalgyba Berlyne sako, kad šiemet 240 bravorų iš 80 šalių pristatys daugiau nei 1700 rūšių!)

Festivalis padalintas į 16 “alaus regionų”, kasmet pristatančių vis naują temą. Kad alų skanauti būtų smagiau, jį akomponuos muzika, komedija ir teatras iš 15 scenų.

12-asis Berlyno alaus festivalis vyks 2008 metų rugpjūčio 1-3.
Į Berlyną pigiausia skristi AirBaltic iš Rygos, tik dvigubai brangiau – tiesiai iš Vilniaus.

Daugiau informacijos: www.bierfestival-berlin.de

12-asis Berlyno alaus festivalis – rugpjūtį

Svajodamas apie tą gerą laiką, kai žiurėsiu futbolo varžybas, galvojau, kad reikia išsirinkti kokį Euro2008 alų. Tikslas paprastas – kad geras alus papildytų gero futbolo malonumą arba kompensuotų nusivylimą dėl nuobodžių varžybų. Buvo įvykdyti sąžiningi, atitinkantys demokratijos kanonus rinkimai, ir štai rezultatas: Euro2008 alus – Franziskaner Hefe-Weissbier! Labai gera priežastis negailėti vokiečiams čempionų vardų!

Franziskaneris – ko gero idealus alus, leidžiant vasaros vakarus prie futbolo ekranų. Kvietinis, gaivus su subtiliu vaisių kvapu. Lengvai liežuvį kandžioja butelyje gyvenančios mielės, o geras apyningumas neleidžia mielėms pirmauti aromate - vienžo puikus balansas. Jeigu šviesusis Franziskaneris labiau apeliuoja į skonio receptorius esančius burnos viršuje ir ant liežuvio, tai dunkelis yra šiek tiek “apvalesnio” skonio ir labiau linkęs pasijusti gomuryje. Butelaitis dunkelio – skambus akordas paskutiniam varžybų pusvalandžiui!

Taigi linkim gerų vakarų, žiūrint futbolą su Franziskaner Hefe-Weissbier, džiaugsimės, jei olandai taps čempionais, ir neliūdėsim, jei jais bus vokiečiai.

PS. Išreikštos futbolo simpatijos yra asmeninės ir gali nesutapti su kitų Tikrasalus.lt redaktorių, ypač tų, kurie serga už motobolo komandas, nuomone.

Apie Franziskaner alaus daryklą, galima paskaityti čia

Alus ir Euro2008