Tikras Alus » Dunkeliai

Oktoberfest kaip Tradicija

ciobiskis — Mon, 27 Sep 2010 22:19:33 +0000

Šiomis dienomis Miunchene vykstantis Oktoberfestas – tai didžiausia ir seniausia alaus šventė pasaulyje, nuo kurios rengimo pradžios šiemet sukanka 200 metų. Prisipažinsiu – Oktoberfeste anei Miunchene niekad nebuvau. Bet vis tiek įdomu šiek tiek pažvelgti į šį renginį ne vien iš kiek-mes-šiandien-išlakėme-ir-wurstų-prarijome pusės, o ir kaip į istorinį reiškinį.

Kaip žinia, Oktoberfestas buvo surengtas tuometinio Bavarijos kronprinco, vėliau kelių Vokietijos žemių karaliaus Liudviko I Wittelsbacho ženatvės su Tereza iš Saksų-Hildburgų giminės. Dar 1809 metais ji buvo kandidatė ištekėti už Napoleono, bet pasirinko Liudviką Bavarietį, ir buvo priversta kentėti jo aistrą moterims, menui ir panašiems į viduramžius aristokratiniams ritualams. Istorija jai atlygino tuo, kad iki šiol Oktoberfestas vyksta Theresienwiese, o Miunchen žargonu visa šventė tiesiog vadinama Wiesn. Įdomu tai, kad pirmosios šventės dėmesio centre greičiau buvo arklių lenktynės, nei alaus ragavimas. Kai kas teigia, kad šventė įkvepė Olimpinių žaidynių atkūrimą.

Pirmais metais arklių lenktynės pagal senovės graikų Olimpiados modelį buvo svarbesni nei alus

Liudviko asmenybė ir valdymas buvo prieštaringas – jis ir atidarė iš naujo kelis viduramžių vienuolynus (apie jų įtaką visos Europos aludarystei kitą kartą), ir tuo pačiu skatino krašto industrializaciją, prieštaringumų netrūko jo politinėje veikloje anei meilės nuotykiuose. Įdomu tai, kad savo valdymą jis buvo priverstas baigti po 1844 metais gegužę įvesto mokesčio alui pakėlimo vienu pfenigu. Sukilusi liaudis nurimo tik tada, kai karalius ne tik atšaukė mokestį, bet Miuncheno alaus darykloms įsakė 10% sumažinti jo kainą „darbo liaudžiai ir kariuomenei kaip sveiką ir pigų gėrimą“. Na bet galų gale ta proga karalius sostą užleido sūnui Maksimilianui Antrajam. Alaus maištai išsiliejo į dėl panašių alaus kainų kėlimo priežasčių kilusią 1848 metų revoliuciją. Marksas su Engelsus užsirašinėjo kažką knygelėse (apie tai taip pat kitą kartą).

Na, bet grįžkime prie Oktoberfesto. Po metų šventė buvo pakartota, ją susiejant su žemės ūkio švente, ir pamažu tapo tradicija. Tik 1818 metais pasirodė pirmieji alaus ir maisto stalai, ir ilgainiui arklių lenktynes pakeitė karuselės ir muzika. Šventės laikas buvo patrauktas iš spalio į rugsėjį, kada geresni orai. 1872 metais Spaten daryklos aludaris Gabrielis Sedlmayris ir vienietis Antonas Dreheris, vieni iš modernaus lagerio kūrėjų, susiprato išleisti specialų Oktoberfest alų. Iki šiol alaus monopolį šventės metu laiko Miuncheno daryklos Spaten, o taip pat Augustiner, Hacker-Pschorr, Hofbrau, Lowenbrau ir Paulaner.

Iš tikrųjų, Oktoberfest šiandien tapo alaus stiliumi, dar vadinamu Märzen. Jis apibūdina tamsaus gintaro lagerį su pageidautina Vienos salyklu bei kilmingais vokiškais Hallertau ar Tettnang apyniais, apie 6% stiprumo. Seniau daugelis vokiečių aludarių dėl gaisrų ir sanitarijos vasarą alaus nevirdavo, išvirdavo Märzen alų kovo mėnesį ir palikdavo stovėti ne mažiau kaip 12 savaičių, tai pramušdavo statinę tik vėlyvą vasarą ar jau rudenį, kaip tik ant atkelto Oktoberfesto. Beje, kovo alus buvo verdamas ir ne vienoje Lietuvos darykloje, gaminamas jis ir šiandien visai kitu vardu.

Laikraštis praneš viską

Šiemetinis Oktoberfestas iš tikro nėra 200-asis, nes 24 kartus nevyko dėl choleros epidemijų, karų ir Remarko aprašytos infliacijos. Kelis kartus po karų buvo surengtos šventės su pasilpnintu alumi. Vis dėlto, jis išlieka neprilygstamos kultūringos alaus šventės pavyzdžiu. Aišku, šiandien turime iPhone aplikacijas, padedančiais nepasimesti minioje ir didelę pramogų organizavimo bei tvarkos palaikymo industriją. Bet juk prieš 200 metų ir bavarų karalaitis turbūt bijojo liaudį kviesti burtis miestų aikštėse, o tuo labiau teikti alų litriniuose bokaluose. Kita vertus žinome, kad visokių “sutikimų” ir “naktų” metu liejasi ir nepilstomas alus bei skraido buteliai.

Visi žinot apie ką čia aš. Linkiu lietuviams vieną dieną pasekti vokiečiais ir turėti kultūringą alaus festivalį (ką jau iš esmės pasiekė amerikiečiai su savo Oktoberfestų versijomis, teko būti ir masinėje-bet-kultūringoje alaus šventėje Prahoje), į kurį būtų važiuojama pasižmonėti, padainuoti – nie vien alaus pliumpti – lietuviams bei svečiams iš viso pasaulio.

Kopřivové pivo

ciobiskis — Wed, 30 Jun 2010 21:24:12 +0000

Jei aš dabar surašyčiau tai, ką apie alaus naudą organizmui man pasakoja mano užstalės kolega, į gydytojų odontologų kongresą Prahoje iš Rytų Moravos atvykęs ponas… Jaučiu, po keliolikos minučių prie namo stabtelėtų Valstybinės tabako ir alkoholio tarnybos automobilis su pačiu jos vadovu, kuris įbėgęs į kambarį man užlaužtų rankas ir paskirtų kelis metus katorgos su nuolatiniu baudų mokėjimu.

Bet ponas daktaras mirkteli („ach… jei iš alaus būtų įmanoma išimti alkoholį – tik joks sportininkas nežino, kaip tai padaryti“) ir tęsiame pokalbį apie geriausius barus Pilzene – mano pašnekovas rekomenduoja “Na Spilce” ir klasikinį “Na Parkane”

O susitikome mes Prahoje, auksinėje Prahoje, ir visai netoli jos centro esančiame Pivovarsky Dum – alinėje restorane. Ponas prisipažįsta, kad prieš kiekvieną gydytojų odontologų suvažiavimą turi užsukti čia ir išgerti du mažus „Pšenične“ arba kvietinio, kuris ir čia pateikiamas su citrinos skiltele.

Štai prieš mane jau – mažos alaus girnapusės, į kurias sudėtos net aštuonios taurelės po 100 ml ir trimis kalbomis surašyti pavadinimai (čekų, anglų ir kaip nekeista rusų). Kai kuriems aludės lankytojams šis žaislas jau nuobodus. Jaunų rusų kompanija plepa ir kvatojasi taip garsiai, ir taip ilgai, kad padavėja jau net prašo juos išeiti.

Nuotrauka iš Lonely Planet, daktaras nefotkino

Aš tuo metu kimbu į alaus skonių karuselę – ir pirmas man kliūva Kopřivové – tai yra, dilgelių alus. Kartus, pereinantis net į aitrų skonis ir žalia spalva – įspūdingas vakaro startas tokiam originalumo ieškotojui kaip man. Leidžiamės toliau ir turime Special of The Month, kas šį mėnesį yra Květensky Ležák arba išvertus Maibock – man truputį per saldus, tada Světlé – puiki ir išliekanti apynių ataka. Ach, tas Žatecas!

Ragauju Pšenične – kardamonas čia stipresnis nei citrusinis skonis, nesaldus kvietinio derinys, greičiau subtiliai saldkartis. Tada Bananove – tai labai legvas, ir kyla įtarimas, kad bananų skonį suformavo ne tik salyklo derinys bet ir sirupas. O štai Kavove – puikus porterinis derinys, savotiškai rūgštus, ir čia jau man pradeda vaidentis, kad kavos pupelių sirupo gal ir neprireikė. Višňové – hmm, prisimenu vaikystės sirupą “Dona”. Ragauju galui Tmave ir jau nebejaučiu skonio – tiesiog daug turtingo salyklo su aiškia deginto įtaka. Bet puikus Čekų tamsis a’la szwarzbier

Degustacijos ratas iš GoNomad.com

Po septynių menzūrėlių įtakos pabaigai geriu dar puikų elį, kurio taip reta Čekijoje - Dum Žitné Ale – tai ruginį elį ir mėgaujuosi paraugtos duonos poskoniu. Degustacijos knygutėje gulasi nesuprantamas įrašas „Unpuiln!”

Sirupas? Gerai parinktas salyklų derinys? Sirupas? Gerai parinktas derinys? Geras derinys bet ir sirupas?

Kankina mane abejonė… kankina. Klaust, neklaust. Įžeisiu?

Manęs dar laukia kitos Prahos aludės iš sekančio pasakojimo, kuri dar pasirodys… Bet neištveriu, einu klaust pas padavėją, ar dilgelės tikros. Ta nukreipia mane pas „vyriausią padavėją“. Vyras, puikiai valdantis pipą, pareiškia, kad sladeko paslaptys neišduodamos. Bet paguodžia mane: „Určite tam nějaká kopřiva je!” (Dilgelė kokia tai ten turi būt!)

Tai jau tikrai!

PS. Pasirodo, kad aludarių name gal ir ne, bet Čekijoje tikrai yra tikro dilgelių alaus su nepaneigiamom sveikatinėm savybėm, tik jo reikia ieškoti prie Ostravos

Żywiecas ir jo vartai į alaus kultūrą

ciobiskis — Wed, 09 Jun 2010 14:18:04 +0000

„Tikri Żywieco gyventojai dabar renkasi „Brackie“, – išduoda man paslaptį vietos gyventoja. Ir tikrai – ko nesirinkti šio Cieszyno mieste išvirto alaus, jei roko festivalyje jis tekainuoja 3,5 zloto. Ir skonis kitoks, žaviai kitoks, tamsesnis lageris. Abu bravorai kadaise kartu priklausė Habsburgų arkikunigaikščio Alberto Fridriko „grupei“. Tačiau per pusantro šimto metų iš regioninio Galicijos bravoro gražioje vietoje prie upės „Browar Żywiec“ virto lenkiško alaus gamybos monstru.

Tiesa, tas monstras ne toks jau „monstriškas“, nors jo vertė išlieka apie 8 mlrd. Lenkijos auksinų, tačiau pastaruoju metu ji nelabai kinta, tuo tarpu kai jos pagrindinis konkurentas, „SAB Miller“ valdoma „Kompania Piwowarska“, pasak lenkų spaudos, sėkmingai pavystė vietinius prekės ženklus (tokius kaip „Tyskie“, „Lech“, baltstogiškasis „Zubr“ arba toks niekalas kaip „Wojak“) ir paliko Żywiecą su savo strateginiu investuotoju „Heinekenu“ toli už pečių. Tai yra, pagal finansinius rezultatus.

Senoji Żywieco simbolika greitai bus keičiama modernesne

Na bet o ką Żywiecas? Turi jis Grzegorz Zwierzyna, žmogų, kuris atsakingas ne tik už minėtą roko festivalį „Browar Rock“, bet ir už birželio mėnesį vykstančią milžinišką alaus kolekcionierių biržą, bei šalia jos jau įtvirtintus nedidelių bravorų bei naminio alaus konkursus, apie kuriuos jau skelbėme. Belieka patvirtinti, kad bravoro kiemas ir sodas, kuriame ir vyks šie renginiai, alsuoja pavasariu, kol kas nebuvo užlietas potvynio ir parengtas gerai.

Bet apie viską iš eilės. Pažintį su Żywieco alumi pradedame pačio miestelio viduryje esančioje „Karczma Żywiecka“ (Al. Wolności 1). Įsteigta tik prieš šešis metus, užeiga savo medine išore ir vidumi atspindi mums pažįstamas „dvarų – unijų“ nuotaikas su šiaudiniais diedais, drožtais naminukais ir netikrais vandens malūnais. Tiesa daugelis vietų užsakyta, o patikinus, kad atėjome tik „na piwo“ iš karto nešamas „Żywieco“ lageris. Na mes šiandien firminio patiekalo – „avienos kotleto grietinėlėje“ nenorime, todėl dar papildomai ragaujame ir „Żywieco Porterio“. Jis – ne tik kiek aitresnis ir “raziniškesnio”, kepintų riešutų skonio (9.5% by the way), bet ir ypač kilmingos juodojo gitaro spalvos (bent kaip aš įsivaizduoju juodąjį gintarą, t.y.) ir tamsios putos.

Tačiau iš tikrųjų pažintį su pilnu Żywieco ir Galicijos / Prieškalnių regionu geriau pradėti pačiam bravorui priklausančioje “Piwiarnia Żywiecka” (ul Browarna 88), kuri yra pačiame “Żywieco” bravore. Nors patiekalai pateikiami kitoje patalpoje, t.y. restorane – bravoro valgykloje, viduje jau maloniai renkasi vietinių alaus mėgėjų grupės. Pastebime, kad čia galima paragauti ne tik jau minėto porterio ar “Brackie”, bet ir “filialinių” alų (“Warka” ar “Heineken” Lenkijos prasme) bei grupės teikiamo “Murphy” stouto ar Vokietijai atstovauti patikėto “Paulaner” kvietinio alaus. Labai gaila, kad jau išpirktas “ožinis” alus arba “Kozlak Dubletowy” pagamintas pagal pono Krysiako receptą tame pačiame Cieszyno bravore kaip apdovanojimas už pirmą vietą geriausio naminio alaus konkurse. Toks tai Żywieco grupės santykis su “netikrais” aludariais.

Vakarais Żywieco smuklėje audringa nuotaika

O dar išrankesniam alaus gėrėjui “Piwiarnia Żywiecka” siūlo ir spintoje sustatytus belgiško alaus buteliukus, kitas to paties “Paulaner” atmainas… Susižavėjęs stipresniu gėrimu, gali gauti čia pat išdistiliuotos Żywieco “porterinės” (orig. porterówka) ar netgi jos variacijų Miodula Staropolska, Śliwowica Podbeskidzia, Zozworówka, Litworówka ar Tatarczówka (skamba kaip Šveiko kapeliono Kaco meniu – red. past.).

Na o mes kol kas spiritinius gėrimus, Beskidų upėtakius ar salyklo porteriui skrudinimo sesiją pasiliekame kitam kartui, ir gražiai atsisveikiname su Żywiecu, tikėdamiesi čia dar paviešėti.

Alus virtuvėje

kontekstas — Thu, 17 Dec 2009 15:03:13 +0000

Firminis TAD užkandis: pastarnokų čipsai su kastiniu

Kadangi TAD laboratorija neapsiriboja vien tik alaus virimu, tačiau retkarčiais pažaidžia su puodais ir keptuvėm maisto gaminimo tikslu, nusprendėm švenčių proga su mielais skaitytojais pasidalinti keletu receptų su alumi, kuriuos kažkada suimprovizavom.

Pastaba 1. TAD labai mėgsta tikrą lietuvišką virtuvę, tad kiekvienam recepte yra kažkokia dalis kulinarinio paveldo, kad ir ką tai galėtų reikšti.

Pastaba 2. Gaminant nesilaikoma gramų, litrų, šaukštų ir kitokių matavimų, o vadovaujamasi mūsų guru A†A Keith Floyd nustatytu matavimo principu: „maždaug tiek“.

Taigi.

Geuze marinuotų lašišų užkanda su pastarnokų čipsais

Reikės:

Geuze

Lašišų filė

Jūros druskos

Grūstų juodųjų pipirų

Krapų (kam nepatinka, braukit)

Alyvuogių aliejaus

Pastarnokų

Gaminam:

Į lėkštę dedame lašišos filė oda žemyn, ir švelniai patepame ją alyvuogių aliejumi. Tada dosniai apibarstome druska (druskos kiekis priklauso nuo filė storumo ir norimo sūrumo) ir juodaisiais pipirais. Krapus smulkiai sukapojame ir apibarstome jais lašišą (šitą žingsnį galima praleisti, bet krapai tikrai suteikia sūdytai lašišai gero gaivaus vėjo). Tada maistine plėvele tvirtai užspaudžiame lašišą ir paliekame ją pastovėti vėsiai bent 12 val.

Lašišai pasisūdžius, peiliu nuvalome krapus, ir gražiai supjaustome filė juostelėmis, odą paliekant lėkštėje. Sudedam lašišos juosteles į indą ir užpilam ant jų gueuze, kad apsemtų.

Tuomtarp, įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių. Nulupame pastarnokus, pjaustome juos plonais griežinėliais skersai (kam patinka šiaudeliais, gali šiaudeliais), padruskinam ir papipirinam. Lengvai patepam kepimo skardą aliejum, suberiam pastarnokų griežinėlius, apšlakstom aliejum ir kepam kol pasidarys skaidriai balti ir traškūs (10-15 min, na OK, gal 20, priklausomai nuo griežinėlių storio).

Po viskam, dedam į lėkštę lašišos gabaliukus ištrauktus iš gueuze ir nusausintus, beriam šalia čipsus. Apibarstom kapotais svogūnų laiškais dėl grožio. Galima šalia papjaustyti agurko juostelių. Galima drėbtelti grietinės, o ant jos dar lašą balzaminio acto. Lašiša valgoma šakute, čipsai rankomis, suvalgius viską, lėkštė išlaižoma. Užgerti Cantillion Vigneronne.

Trinta moliūgų sriuba su Doppel Bock

Reikės:

Doppel Bock

Moliūgo

Alyvuogių aliejaus

Porų

Saliero

Čili

Daržovių sultinio

Malto muskato

Druskos ir pipirų

Grietinėlės dėl grožio

Gaminam:

Supjaustom porus ir salierus kaip įmanoma smulkiau. Puode įkaitinam aliejų ir apkepam jame porus ir salierus, kol jie suminkštėja (ant mažos ugnies). Smulkiai sukapojam čili ir taip pat apkepam. Tada suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą. Kepam toliau kokias 3-5 min, pamaišydami, kad visi moliūgo gabaliukai gražiai apkeptų. Pilam doppel bock, na taip gerą pirštą ant dugno, gerai išmaišom, kad visos daržovės įsigertų aromato. Po 2-3 minučių supilam daržovių sultinį (kad apsemtų moliūgų gabaliukus), užverdam, sumažinam ugnį ir paliekam burbuliuoti kol moliūgai visai suminkštės. Padruskinam, papirinam, įberiam muskato. Nukėlę nuo ugnies, duodam sriubai pailsėt penketą minučių, o tada sutrinam su elektrine trintuve iki tolygios konsistencijos. Pilam į lėkštę, pagardinam grietinėle, puošiam baziliko lapeliu. Į sveikatą. Eee.. tai yra skanaus.

Triušis troškintas Baltijos porteryje

Reikės:

Baltijos porterio

Triušio

Miltų

Alyvuogių aliejaus

Svogūno

Česnako

Morkų

Saliero

Pomidorų (gal 5-6 kokių)

Balzaminio acto

Druskos ir pipirų

Cukraus

Vištienos sultinio

Žolelių bukietas (iš šakelių baziliko, kalendros, čiobrelio, šalavijo, mairūno ir apelsino žievelės – galite pratęsti jei norite)

Gaminam:

Veiksmas vyksta sunkiam puode storu dugnu. Įkaitinam aliejų. Triušį, supjaustytą į 8 dalis, apvoliojame miltuose ir apkepam iš visų pusių aliejuje, kol gražiai aukso spalva paskrus. Triušiui apskrudus, išimam gabaliukus iš puodo ir atidedam į šalį. Tuom tarp tame pačiame aliejuje ant mažos ugnies eilės tvarka apkepam svogūną ir česnaką, salierą, morkas. Sudedam nuluptus ir susmulkintus pomidorus, na ir gal 10 min. patroškinam. Įdedam druskos, pipirų pagal skonį, įpilam acto ir duodam jam atsvaros su šiek tiek cukraus. Toks va pagrindas mūsų gražiai burbuliuoja – laikas dėti triušį.

Grąžinam triušį į puodą. Patogiai įtaisome jį tarp padažiuko, kiek luktelim.

O dabar eilė porteriukui! Alus su sultiniu turėtų eiti į puodą santykiu 50 ant 50. Aišku nebūtinai, tačiau kai daugiau alaus, gali tekti paskui apynių kartumą atsverti kokiomis nors kitomis priemonėmis (pvz. su daug čili pipiro). 50/50 turėtų būti optimalu. Taigi supilam alų su sultiniu, įberiam druskos, pipirų ir panardinam žolelių bukietą. Užverdam, sumažinam ugnį, sandariai uždengiam ir paliekam burbuliuoti bent kokioms 2 valandoms, kol triušis pasidarys labai minkštas.

Kaip ir viskas. Patiekti galima su svieste keptomis cukinijomis.

Obuolių pyragas su medumi, graikiškais riešutais, imbieru ir Hefeweizen Dunkel

Reikės:

Hefeweizen Dunkel

Sluoksniuotos tešlos

Obuolių

Medaus

Graikiškų riešutų

Imbiero

Gaminam:

Tešlą iškočiojam iki kokio 1 cm storio, šiek tiek plačiau už kepimo formą.

Obuolius nulupam, supjaustom skiltelėm, sudedam į indą. Uždedam gerą kiekį medaus, įberiam smulkiai sutarkuoto šviežio imbiero, šliukštelim hefe weizen dunkelio ir viską gerai išmaišom. Paliekam kuriam laikui pastovėt.

Kepimo formą tepam lengvai sviestuku, dedam tešlą, ant tešlos supilam mūsų obuolių miksą. Tešlos kraštelius gražiai į viršų užraukiam, kad neduokdie visas gėris iš pyrago nepabėgtų. Apibarstom graikškais riešutais. Šaunam į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių ir kepam kokias 20-30 min. priklausomai nuo pyrago storio. Kad viršutiniai obuoliai nepadžiūtų, o gražiai apskrustų, per vidurį kepimo pyrago viršų patepam lydytu sviestu.

***

Na tai visiems gerų švenčių! Einu į barą.

Brėmeno miesto alauzikantai

ciobiskis — Sat, 31 Oct 2009 09:58:29 +0000

Pasidavęs kelionių aistrai, aš išlipau iš Ryanairo lėktuvo laisvajame Brėmeno mieste. Jis pasitiko mane širdingai, specialiai mano atvykimui (juokauju žinoma) 974 kartą surengęs kasmetinę mugę “Ischa Freimarkt” ir specialų miesto paradą, kuriame žygiavo visi miestelėnai, o priekyje miesto simboliai Asilas, Šuo ir Gaidys mėtė į publiką saldainius.

Isha Freimarkt

Bremeno miestas yra tiesiog pasidavęs “Beck’s” alaus manijai. Jai gali prilygti nebent žaliai-balta meilė “Werder” futbolo komandai. “Beck’s” butelius, kurie sudaro bene trečdalį viso Vokietijos alaus eksporto ir tuo labai džiaugiasi koncernas “InBev”, puošia šio Šiaurės Vokietijos miesto herbas – baltai raudonai šachmatiškai padabintas raktas. Negana to, berods būtent čia prasidėjo visa ta velniava iš serijos skaidrūs buteliai, alus-su-žaliomis-citrinomis, alus-su-žaliąja-arbata, kolabier ir t.t., tačiau brėmeniečiai visa tai, atrodo, priima labai ramiai ar net su entuziazmu. Siurbčioja iš tų savo 0,3 buteliukų alų šaltyje ir tiek… Gal tikrai tame “Beck’s” kažkas yra?

Visą tai galime išbandyti miesto aludėse, kur pateikiamas “Beck’s”, o tiksliau “Haake Beck” (C.H. Haake Brauerei ir Beck & Co susijungė 1981-ais) arsenalas, įpilamas į 0,2 l; 0,4 l ir vidurio mėgėjams į 0,3 l taures, papuoštas tuo gražiu “musmirės” popierėliu alaus lašams sugerti.

Foto: thoth188 / CreativeCommons

Kavinėje “Casablanca” ragavau “Haake-Beck Kräusen” – to eine naturtrübe, norddeutsche Bierspezialität – cloudy lagerio kvietinio drumstumu, su riešutų sviesto prieskoniu bei kiek uogomis karstelėjusiu atoskoniu, kas išplėšia šį alų iš pilsų dominijos, ir paverčia specialiu momentu tegu esančiu ir po koncerno brendu. Kitos rūšys “Haake-Beck Pils”, “Haake-Beck 12″ (dvanactka futbolo fanams ir pankams!) ar “Vitamalz” (gira!) nebuvo tokios ypatingos, nors ir galima sakyt klasikinių klasikinės. Įdomu tai, kad Brėmeno aludėse populiaru turėt ir čekišką alternatyvą, pvz. Staropramen Černy ar Budvarą.

Bet aišku aš esu “Tikro Alaus” žurnalistas, ir man pažinties vien tik su “Haake-Beck” neužteko. Šniūro (Shnoor) kvartale susiradau gyvo alaus daryklą “Schüttinger“. Ankstyvą rytą rinkosi tik pirmieji turistai ir mugei pasiruošę vietiniai, pavyzdžiui solidaus amžiaus vyrukas rankoje “už pavadėlio” laikantis katę-balioną su priklijuotomis popierinėmis kojomis. Mūro rūsyje šis mikrobravoras įsikūrė berods tik 1990, ir buvo galima apžiūrėti kiek į “Avilio” panašią įrangą – tamsoje žalia lempele mirkčiojo vario talpos. Iš karto užsisakiau paragauti visas tris čia verdamas alaus rūšis, nes ketvirtosios pavadinimas buvo kolabier, tai suvokiau kad man jos nereikia.

Schüttinger bravaludės katilai. Foto: Eric The Fish / CreativeCommons

Rusvaplaukė padavėja netruko išpildyti mano užsakymą “alles aber bitte kleine“, ir prieš mane išsirikiavo “Schüttinger Dunkell” (5,1 ABV), “Schüttinger Alster” (5,8 ABV) ir tai, ką aš laikiau “Schüttinger Helles”. Taigi apie viską šioje alinėje iš eilės. “Dunkell” turėjo labai silpną kvapą, tačiau tamsios eee kolos spalvą, su giliu kandžiu ąžuolo skoniu ir lengvu giliu poskoniu. “Alster” daug greičiau pajutau apynius, sumišusius su duona, gira paspalvintu pilnumu. Pabaigai pasilikau lengvą, bet nežinau kodėl.

Tačiau pižonas uodžiu aš tą mein “Hell” ir ten pilnas spektras citrinų kaip iš limonado. Pirmasis gurkšnis ir neliko abejonės šaunioji Rotkopf man sutaisė tikrą radlerį, t.y. prašoma-neprašoma šviesų alų sumaišė su “Sprite”. Ir ne man vienam, kaip vėliau įsižiūrėjau – iš tikrųjų ima ir maišo prie baro, gal ir be piktų kėslų, gal net priešingai! Štai tau ir vokiškas vaišingumas – nori gaivos, gausi gaivą! Kadangi “spraito” neapžvelgiame, nieko negaliu pasakyt apie šios alaus daryklos pasiekimus daugiau.

Jei gyvo alaus darykla “Schüttinger” yra lengvai randama, tai antroji Brėmeno (becks-becks-haakebeck-warsteinner-haakebeck-haakebeck-bitburger-becks-haakebeck-becks) alternatyva, arba “Borgfelder Landhaus” – ten reikia važiuoti iki paskutinės tramvajaus stotelės ir dar paeiti už kanalo (arba jei automobiliu tai į Grigiškes). Tik miestelis vadinasi Borgfeld, bet iškart į jį patekus matosi didelė užeigtrobė (turbūt aš pirmas išradau šį žodį, ar ne?).

Pats pastatas yra gana įdomus – priekyje jo yra krašto restoranas su sočiomis porcijomis, viduryje variu žvilga darykla, o gale yra didelė erdvė šokiams – tiems kur virš 50m su arbatėle ir riestainiais tuo metu kai aš buvau (sekmadienio popietę) ar “electro rave” kitiems (matyt, penkt/šeštadieniais). Alų man pristatė pati ponia savininkė, deja, įspėjusi, kad porterio virimas išsemtas, o deja winterbock dar nepradėtas. Norintieji alų gali išsinešti ir užkemšamuose 10 l stikliniuose ąsočiuose, vėlgi panašiuose į kadaise “Avilio” turėtus.

Rami priemesčio "Landhaus" nuotaika

Taigi… “Borgfelder Urtrüb” (4.8 ABV) ir “Lilienthaler Dunkel” (4.8 ABV). Pirmasis tai šviesus alus su itin stipriau puta, savo drumstoje spalvoje sklepiantis grūdų, juodojo pipiro, lazdyno, obuolio, žolės skonius. Lilentalio (kiek supratau, gretimai esančio miestelio) tamsusis pasižymėjo stipriu karamelės kvapu, aštriu vos ne iki ekstremumo skoniu bet gaivia užbaiga. Kirsdamas prie to pateiktą dešrelę ir riestainį, nesigailėjau čia atvykęs.

Reziume…? Jei dvigubai tamsus alus kažkiek gal geriau skambėjo Šniūre- Senamiestyje, o kažkiek gal geriau Zwickel/Keller pavyko aludariui Brėmeno Garliavoje. Bet į Šiaurės Vokietijos sostinę turi atvykti susitaikęs su tokia reklamos teisybe. Juk mes siekiame vieno – pajusti skirtumą, ar ne:) ?

- -

Thanks for photos shared under CreativeCommons license: Eric The Fish / CC BY 2.0, and thoth188 / CC BY-NC-SA 2.0.

Chodovar reklamą pradeda nuo “pusiau tiesos”

ciobiskis — Thu, 30 Jul 2009 08:38:00 +0000

Šios dienos “Lietuvos ryto” numeryje UAB Ponoras užsakymu pasirodęs straipsnis “Chodovar” alus pripažintas skaniausiu čekišku alumi” ne tik nudžiugino, bet ir pažadino “žurnalistinį ” įtarimo jausmą… Ir tikrai – patikrinus šaltinius, biržiečių komunikatoriai tvirtai žengia mūsų didžiųjų aludarių nueitu “pusiau tiesos”, o kai kur ir visai melo sakymo keliu…

Už teisybę kausis Holešovicų lūšis

“Kasmet vykstančiame pagrindiniame Čekijos alaus čempionate Budejovicuose “Chodovar Cerna” alus žurnalistų ir autoritetingos komisijos buvo pripažintas 2009 metų skaniausiu čekišku alumi, o “Chodovar Skalny Lezak” taip pat užėmė pirmąją vietą “Lager” klasėje”, – pajuodintomis raidėmis skelbiasi “Chodovar” ir “Ponoras” reklaminiame straipsnyje.

Taip! Kasmetinis konkursas “Pivo České republiky” Česke Budejovicuose tikrai įvyko, ir jau tryliktą kartą. Tai – gerai žinomo, tradicinio alaus festivalio dalis (Na, tokie ten vyksta kiekviename mieste, bet Budejovicuose – tikrai didelis). Čekijos žiniasklaida iškilmingai paskelbė jo rezultatus. Taigi, alus buvo įvertintas net trylikoje kategorijų. Cituojame nugalėtojus:

Světlé výčepní (šviesi pilstoma “desitka”) - Tas (Pivovar Černá Hora)
Tmavé výčepní (tamsi pilstoma “desitka”) - Zámecké černé (Rodinný pivovar Chodovar)
Světlý ležák (šviesus lageris) - Czech Rebel Beer (Měšťanský pivovaru Havlíčkův Brod)
Tmavý ležák (tamsus lageris) - Ferdinand (Ferdinand, pivovar Benešov)
Ležák premium (“premium” tipo lageris)- Holba Premium (Pivovar Holba, Hanušovicé)
Světlý speciál – (nestandartinis šviesus) Baron 15% (Pivovar Svijany)
Tmavý speciál – (nestandartinis tamsus) Svijanská kněžna (Pivovar Svijany)
Nealkoholické – (bealkoholinis) Bernard Free (Rodinný Pivovar Bernard, Humpolec)
Se sníženým obsahem cukru (mažiau cukraus)- Rohozec Skalák (Pivovar Rohozec)
Kvasnicové – (mielingas) Kvasničák (Pivovar Svijany)
Světlé z minipivovaru (mikrodaryklų šviesus) - Pašerák 13% (Minipivovar Železná Ruda)
Tmavé z minipivovaru – (mikrodaryklų tamsus) – Dobřanská hvězda 14% (Minipivovar Modrá hvězda Dobřany)
Polotmavé - (pustamsis / dunkelis) Sedm kulí (Ferdinand, pivovar Benešov).

Šaltinis:kamnapivo.sk

Pala pala, o kaip su išgarsinta “pirmąja vieta “Lager” klasėje”??? Taip, pasirodo- buvo ir keturiolikta premija, ir ją tikrai gavo “Chodovar skalní ležák”, tik ta premija vadinasi “Novinářské pivo 2009″…arba “Žurnalistų alus 2009″. Na, žinant žurnalistus (pavyzdžiui, mūsų blogo), juos neabejotinai automatiškai galima pavadinti “ir autoritetinga komisija”. Juokaujame, žinoma.

Tada kas su antrašte “pripažintas skaniausiu čekišku alumi”? Kaip skelbia pačių čekų antraštės, į tokį titulą greičiausiai pretenduotų nugalėtojas “Ležák premium” klasėje arba Moravijos prieškalnuose įsikūręs Holešovicų bravoras. Įkurtas 1874 prie Jesenicų kalnų, jis daugiau garsėjo alumi “11° Šerák”. Be abejo, į tokią skambią antraštę kaip “skaniausias” norėtų pretenduoti ir 3 kategorijas laimėjusi Svijanų alaus darykla, ar 2-ose nugalėjęs “Ferdinandas” iš Benešovo.

Beje, nelabai realybę atitinka ir sakinys “skaniausiu čekišku alumi šio gėrimo gerbėjai nuo birželio pabaigos jau gali mėgautis ir Lietuvoje”, kuris turėtų skambėti “Žurnalistų nuomone, skaniausiu čekišku alumi, kuris pagal licenciją atgaminamas ir Lietuvoje…”. Ar jis tada išliks toks pat skanus, spręsti jums :)? O štai savo pergalės proga “Chodovar” tikrai galėtų savo čempionišką “výčepní desitka” atgabenti paragauti į Lietuvą, nes čia pilstomas daugiau stipresnis tamsus alus.

Pačio konkurso kompetencija abejoti neverta, nes jame tikrai dalyvavo apie 40 alaus daryklų iš visos Čekijos (ir Slovakijos), konkursui pateikę net 180 rūšių alaus. Apžvalgininkai pabrėžia, kad jame nedalyvauja praktiškai tik didžiausieji, kaip Budvar, Prazdroj ar Staropramen, gal bijo apsijuokti. Pažymėtinos ir mažiausioms alaus darykloms skiriamos premijos. Tai labai prisideda prie regioninio turizmo skatinimo (pagalbai galime pasakyti, kad Železna ruda ir jos bravoras yra Šumavos regione, o Dobřany ir “Mėlynoji žvaigždė” – prie Pilzeno).

Tačiau reklaminio straipsnio sakiniui “pagrindiniame Čekijos alaus čempionate” turbūt gerokai pasipriešintų konkuruojančio konkurso “České pivo 2009” rengėjai. Degustaciją jis tradiciškai organizuoja net dvi dienas Velke Popovicų darykloje (geriau mums žinomu iš prekės ženklo “Kozel”), apsiriboja tik 4-5 kategorijomis ir skelbiasi “vieninteliu, kurį remia Čekijos alaus bravorų ir salyklo daryklų sąjunga“. Galbūt jame dalyvauja ir didieji. Šiemet konkursui pateiktas 59 alus, kurį vertina 21 degustatorius, o pagrindinis prizas bus įteiktas tik rugsėjo 25-ąją Prahoje, Švento Vaclavo čekų alaus šventės metu. Dar galite suspėti..!

Na zdraví!

Alus ir Euro2008 (II). Bernardas.

ciobiskis — Thu, 12 Jun 2008 11:20:26 +0000

Europos futbolo čempionatui tęsiantis nerimsta nerimsta aistros. Aišku, tai puiki proga šiek tiek praeksplorinti mūsų prekyvietėse esantį skirtingų šalių išskirtinę pasiūlą. Šį kartą prieš Čekijos – Portugalijos susispardymą lemtingas pasirinkimas krito ant RIMI parduotuvės, kurios lentynos kampe, figūriniame butelyje su „senovišku“ užkimšimu galima rasti nepasterizuoto „Bernard“ alaus iš Čekijos Humpolec daryklos. Pasirinkimas nepigus (4,99 lt), tačiau labai įdomus.

Apie „Bernardo“ gamintojus Čekijoje jau senokai rezgamos legendos – pirma, esą tai labai griežtai šeiminynis bravoras, taip niekada neįtakotas ir neprivatizuotas koncernų (SAB Miller, Heineken ar Interbrew), antra – jie niekada nesistengė gaminti „standartinių“ 10° ar 12° čekiškų alų, trečia – aš ne kartą buvau įtikinėjamas, kad ta šeimyna iš Humpoleco į alų deda vaistažolių, kurios sukuria išskirtinį šio alaus kartumą. O kad jau išskirtinis – tai jis turėjo būti brangesnis už kitą alų ir nedaug kur (tarkim kad ir Prahoje) prieinamas.

Taigi, palikime „ležakus“ nuošalyje, šį kartą mūsų dėmesio centre – Bernard Speciální Černé 13° – tikrai tamsus dunkel tipo lageris, kurio penkių salyklų mišinys užgriūva liežuvį tikru vos ne prieskoniniu superkarameliniu kartumu. Kuris baigiasi lengvesniu su balta kava sulyginamu finišu (Bernard Ležak, beje – atvirkščiai). Tikrai išskirtinis alus, pasaulyje laimėjęs ir daug medalių strong lager kategorijoje. Beje, ant etiketės yra paaiškinama, kad jis yra „s přísadou jemných kvasnic“, ką aš išversčiau „su papildomais (švelniais) mielių mikroelementais“. Magiškas ingredientas, turbūt…

Prie Bernardo dar bus proga sugrįžti, kai čekai duosis su Efes Pilseno virėjais, o gal ir dar vėliau. Beje, jei Čekijos ir Turkijos komandos sužais lygiomis ir esant tokiai dabartinei situacijai, kai likę komandų rodikliai (įvarčių skirtumas) vienodi – pagal reglamentą bus mušami baudiniai.