Tikras Alus » Eliai

Prisijaukintas angliškas elis

ciobiskis — Sat, 15 Jan 2011 03:19:36 +0000

Dar vienu, nors ir mūsų metų apžvalgoje nebepaminėtu, pastarojo meto įvykių Lietuvos alaus scenai buvo prekybos tinklo „Vynoteka“ realizuotas sumanymas pristatyti mūsų šaliai angliškus elius. Žinom ne vieną atvejį, kai alaus mėgėjai pirkdavo visą seriją išstatytų spalvingų netradicinės formos butelių ir darydavo lyginamąją degustaciją. Na o mes nusprendėme griebti liūtą už ūsų, tai yra – su interviu klausimais kreiptis tiesiai į pačius anglų aludarius.

Ne paslaptis, kad anaiptol ne visi eksportuojantys alų į Lietuvą mums atsiliepė, tačiau maloniai į klausimus atsakė misteris Tony Johnson iš „Fuller Smith & Turner“ ir „Greene King Brewing Company“ čia atstovaujantys Carl Woodmansee. Ponai atsiuntė ir tas gražias nuotraukas, kurias naudojame čia kaip iliustracijas.

Tikras Alus: Sveikiname, šiais metais pasirodžius ir Baltijos šalių rinkoje. Kur toliausiai yra nukeliavęs jūsų gaminamas alus?

TJ: Tolimiausia vieta, kur yra parduodamas pilstomas „Fuller’s“ alus yra Danidinas, miestas Naujosios Zelandijos Pietų salos pietuose. Nuo Londono tai yra 11 851 mylia. Arba 19071 kilometras.

"Fuller's" darykloje elis "London Pride" pilstomas į statines

CW: „Greene King and Belhaven“ darykla elį eksportuoja į visą Europą, Šiaurės ir Pietų Ameriką, Aziją, Artimuosius Rytus… Žinome, kad mūsų eliai labai populiarūs Tokijuje, Sidnėjuje, Los Andžele ir Oklende, jei paminėti tik kelis svarbiausius miestus. Toliausiai jis nukeliauja į Naująją Zelandiją.

O kur toliausiai pilstoma su [alaus pilstymo kokybe besirūpinančios organizacijos – red. past.] išduotu „Cask Marque“ sertifikatu?

CW: „Greene King“ iš tikrųjų labai palaiko „Cask Marque“ veiklą. Mūsų „Abbot Ale“ ir „Greene King IPA“ šiandien turi daugiau „Cask Marque“ sertifikatų, nei bet kuris kitas alus Britanijoje. Šiandien „Cask Marque“ sistema veikia tik Britanijoje, bet mums iš tikrųjų rūpi, kad alus būtų pateiktas geriausios būklės, nesvarbu – ar tik už mūsų gamyklos vartų, ar pilstomas bare Lietuvoje, ar butelyje kuris parduodamas Australijoje!

TJ: Tolimiausia vieta, kuri yra mūsų alus ir kuri atitinka „Cask Marque“ sąlygas yra Helsinkyje.

TA: Apie kurį alų galite pasakyti, kad jis geriausiai atstovauja būtent jūsų aludarystės tradicijas?

TJ: Dvi alaus rūšys padėjo „Fuller’s“ tapti tuo, kuo ji yra šiandien – visame pasaulyje garsia, išsikiriančia darykla. „London Pride“ yra daugiausiai parduodamas premium elis Didžiojoje Britanijoje. Ir „ESB (Extra Special Bitter)“, arba– jis ne tik tris kartus laimėjo Britanijos alaus čempionatą. Extra Special Bitter pradėtas naudoti kaip atskiros naujos alaus kategorijos pavadinimas visame pasaulyje.

"Greene King" išsaugojo ąžuolines brandinimo statines

CW: Žinome, kad Beri Sent Edmundse alus buvo verdamas jau 1086 metais, nes vietos abatijos aprašyme Paskutiniojo teismo knygoje (angl. Domesday Book – Viljamo Užkariautojo nurodymu XI a. sudarytas Anglijos gyvenviečių aprašymas – red. past.) minimi “cerevisiarii“ – tai yra, aludariai. „Greene King“ darykloje tradicijos nepertrūkstamai tęsiamos nuo 1799-ųjų. Mes iki šiol naudojame vietinius Safolko miežius – salyklidė yra vos dvi mylios nuo daryklos – ir imame vandenį iš kreidingų šulinių šalia miesto, kad galėtume sukurti tikro elio skonį.

Kiekvienas mūsų alus yra gaminamas tradiciniu būdu, kuris kuria unikalų skonį, kvapą, aromatą ir charakterį. Mes perėmėme tradicinį alaus amatą, ir iki šiol esame aistringai ištikimi gyvam eliui, brandinamam statinėse (angl. cask ale), tačiau tuo pat metu ir modernizuojame įrangą. Ir tarp mūsų gyvų elių pasiūlos – galbūt geriausios visoje šalyje, jei ne pasaulyje – man labai sunku išskirti vieną kurį alų. Bet „Abbot Ale“ – su savo skonių sprogimu, perpildytas aromatais – žinau, kad šiuo alumi žavisi ir alaus mėgėjai, ir patys aludariai.

TA: Ar artimiausioje ateityje daugiau laikysitės savo tradicinių, patikrintų elio rūšių, ar svarstote galimybę paeksperimentuoti, išbandyti naujų stilių?

TJ: Mes visada ieškome būdų, kaip išplėsti mūsų įprastinę pasiūlą. Jau trylika metų leidžiame savo „Vintage Ale“ alaus seriją, ir ji yra tikrai mėgstama. Neseniai išvirėme ir pateikėme alų, kuris vadinasi „Past Masters“ („Praeities Meistrai“ – red. past.), jo receptui daugiau nei šimtas metų.

"Fuller's" darykloje beriami tradiciniai kartieji apyniai

CW: Šalia mūsų tradicinių elių statinėse ir buteliuose, mes gaminame ir kitokį alų – pirmiausia, labai garsų „Abbot Reserve“ – pilno „kūno“, švelnų ir brandų alų, su veržliu vaisių pyrago ir iriso skoniu. Dar turime „St Edmunds“ – gaivų aukso spalvos alų, pritaikytą šiuolaikiniams skoniams. Ir visai neseniai išleidome „Very Special IPA“, 7.5% stiprumo ultra premium alų, kurio receptas – toks pats, kaip IPA (Indian Pale Ale – red. past.) XIX amžiuje, kai klestėjo prekyba su Indija .

TA: Kokios yra tendencijos Anglijoje, kaip kokybiškam eliui sekasi konkuruoti su masinės gamybos šviesiu alumi? Ar jau pasiekėte pergalių, ar dar tam reikia laiko?

TJ: Vartotojai Britanijoje visa labiau ir labiau pageidauja alaus, kuris turėtų daugiau skonio, daugiau charakterio. Be abejo, tai naudinga tradicinio elio gamintojams. Mes džiaugiamės, galėdami pateikti naujiems gerbėjams daug naujų variantų. Ir taip pradėti juos “protinti,” kas yra kokybiškas alus.

CW: Statinėse brandinamas elis yra nacionalinis gėrimas visoje Britanijoje. Ir turiu pasakyti, kad jo pardavimų rezultatai pastaraisiais metais lenkia lagerio, vyno ir stipriųjų gėrimų rezultatus. Tikras elis turi turtingą skonį, ir jį renkasi žmonės, kurie ieško ko nors, kas turėtų skonį, kas turėtų charakterį – ko nors daugiau nei įprastinis, „gazuotas“ lageris.

Žmonės vis didesnę reikšmę teikia tam, ką jie valgo ir geria. Ir jie supranta, kad gerą reputaciją turinčių regioninių aludarių – tokių kaip mūsų „Green King“ – kurie su užsispyrimu laikosi kokybiškų ir britiškų ingredientų, kurie laikosi tradicijų – gamybos rezultatas bus tikras, pilno skonio alus. Kuriuo gali pasigardžiuoti ir pasidžiaugti.

TA: Ši žiema buvo bjauri visoje Europoje…. Kokio stilio alų parekomenduotumėt žiemos metu?

CW: Žiema tikrai neįprastai šalta visame pasaulyje – tai dabar laikas išbandyti alaus rūšis, kurias vadiname „winter warmer“ (tradiciniai saldūs, salyklinio skonio angliški stiprieji eliai – red. past.) Galime pasididžiuoti, kad esame vieninteliai Britanijoje gamintojai, kurie tokį alų specialiai brandina ąžuolo talpose, paskui pagal savo metodą maišome ir į butelius išpilstome nuostabiai žiemai tinkamą alų!

Safolko grafystės žirgas pasiruošęs šuoliui

Gauname „Suffolk Springer“ – tai 6% stiprumo tamsusis elis su turtingu vaisių ir karamelės skoniu. Pas mus Safolke yra Nacionalinis Žirgų lenktynių muziejus ir legendinis Niumarkto hipodromas su „The Rowley Mile“ lenktynių trasa. Iš ten ir atkeliavo elio pavadinimas. Springer vadinamas lenktynių arklys, kurio lažybų kursas nustatytas nepagrįstai mažas. Ir šiuo retu, bet didelį pelną atnešančiu momentu pasinaudoja tie žiūrovai lažybininkai, kurie yra žinovai, kurie gerai išmano arklius. Rekomenduoju šį retą alų, tai mūsų duoklė žirgų lenktynėms – istoriniam „sportų karaliui“. Bent taip jau giliai širdyje tikima grafystėje, kurioje įsikūrusi mūsų darykla.

Taip pat tinka ir „Abbot Reserve“ – jis ilgiau brandinamas, kad išgauti ypatingą skonį. Kaip jau sakiau, tai „kūningas“, brandus, bet švelnus, vaisių ir karamelės skonio alus. Ir jo 6.5% stiprumas tikrai padės jums sušilti.

Žiemą dar diskutuojama, kokioje temperatūroje turi būti pateiktas alus. Mes „Greene King“ visada sakome, kad mūsų eliai turi būti pateikti tarp 11 ir 13˚C temperatūros, nes tada geriausiai atsiskleidžia nuostabūs skoniai ir aromatai. Bet tikras elis turi tokią savybę, kad jis gali būti pateiktas bet kokios temperatūros. Kai kuriose šalyse visas alus būna tik atšaldytas. Čia jau nieko neprikiši – kiekvienas gali pasirinkti, kokio šaltumo alų geria.

TJ: Šaltu oru tobulai tinka miežių vynas (angl. barley wine), toks kaip mūsų „Golden Pride“. Nesuklysit pabandę ir ypač stipraus biterio „ESB“.

TA: Dėkui!

☼ ☼ ☼

For a colder weather, “Fuller’s” recommend “Golden Pride” barley wine or “ESB” ale, whereas brewer’s at “Greene King” present “Suffolk Springer” and “Abbot Reserve” as winter warmers.

Primator Lietuvoje

ramtyns — Tue, 07 Sep 2010 11:58:12 +0000

Va kokį reikalą Kontekstas užtiko vienam Vilniaus restorane

Prieš metus kitus atrasti, pamėgti ir jau keletą kartų minėti mūsų puslapiuose šauniųjų čekų iš Nachod daryklos “eksperimentinės” linijos Primator alus buvo netikėtai aptiktas “Vilniaus vartų” valgykloje, tokioje savitarnos “value” vadinasi. Nieko gero apie vartus ir pačią vietą negaliu pasakyti. Bet gera naujiena kad netrukus Primatoras turėtų ir kitur išlysti. Kaip suprantu, kol kas tik buteliniame formate?

Taip pat smagu matyti britiško tipo elius – net jei jie gaminti Čekijoje – pamažu užpildant nišą. Pastarasis gan smagus, ryškaus – kiek gėlinio – kvapo ir skonio, kuriuos suteikia gausūs aromatiniai apyniai (jei gerai pamenu, kvepėjo Fuggle ir East Kent Gold).

“Aukščiausias rūgimas?” Neblogas bandymas:)

Kviečiu skaitytojus pasidalinti komentaruose, jei aptiksite Primator ir kitur.

Kopřivové pivo

ciobiskis — Wed, 30 Jun 2010 21:24:12 +0000

Jei aš dabar surašyčiau tai, ką apie alaus naudą organizmui man pasakoja mano užstalės kolega, į gydytojų odontologų kongresą Prahoje iš Rytų Moravos atvykęs ponas… Jaučiu, po keliolikos minučių prie namo stabtelėtų Valstybinės tabako ir alkoholio tarnybos automobilis su pačiu jos vadovu, kuris įbėgęs į kambarį man užlaužtų rankas ir paskirtų kelis metus katorgos su nuolatiniu baudų mokėjimu.

Bet ponas daktaras mirkteli („ach… jei iš alaus būtų įmanoma išimti alkoholį – tik joks sportininkas nežino, kaip tai padaryti“) ir tęsiame pokalbį apie geriausius barus Pilzene – mano pašnekovas rekomenduoja “Na Spilce” ir klasikinį “Na Parkane”

O susitikome mes Prahoje, auksinėje Prahoje, ir visai netoli jos centro esančiame Pivovarsky Dum – alinėje restorane. Ponas prisipažįsta, kad prieš kiekvieną gydytojų odontologų suvažiavimą turi užsukti čia ir išgerti du mažus „Pšenične“ arba kvietinio, kuris ir čia pateikiamas su citrinos skiltele.

Štai prieš mane jau – mažos alaus girnapusės, į kurias sudėtos net aštuonios taurelės po 100 ml ir trimis kalbomis surašyti pavadinimai (čekų, anglų ir kaip nekeista rusų). Kai kuriems aludės lankytojams šis žaislas jau nuobodus. Jaunų rusų kompanija plepa ir kvatojasi taip garsiai, ir taip ilgai, kad padavėja jau net prašo juos išeiti.

Nuotrauka iš Lonely Planet, daktaras nefotkino

Aš tuo metu kimbu į alaus skonių karuselę – ir pirmas man kliūva Kopřivové – tai yra, dilgelių alus. Kartus, pereinantis net į aitrų skonis ir žalia spalva – įspūdingas vakaro startas tokiam originalumo ieškotojui kaip man. Leidžiamės toliau ir turime Special of The Month, kas šį mėnesį yra Květensky Ležák arba išvertus Maibock – man truputį per saldus, tada Světlé – puiki ir išliekanti apynių ataka. Ach, tas Žatecas!

Ragauju Pšenične – kardamonas čia stipresnis nei citrusinis skonis, nesaldus kvietinio derinys, greičiau subtiliai saldkartis. Tada Bananove – tai labai legvas, ir kyla įtarimas, kad bananų skonį suformavo ne tik salyklo derinys bet ir sirupas. O štai Kavove – puikus porterinis derinys, savotiškai rūgštus, ir čia jau man pradeda vaidentis, kad kavos pupelių sirupo gal ir neprireikė. Višňové – hmm, prisimenu vaikystės sirupą “Dona”. Ragauju galui Tmave ir jau nebejaučiu skonio – tiesiog daug turtingo salyklo su aiškia deginto įtaka. Bet puikus Čekų tamsis a’la szwarzbier

Degustacijos ratas iš GoNomad.com

Po septynių menzūrėlių įtakos pabaigai geriu dar puikų elį, kurio taip reta Čekijoje - Dum Žitné Ale – tai ruginį elį ir mėgaujuosi paraugtos duonos poskoniu. Degustacijos knygutėje gulasi nesuprantamas įrašas „Unpuiln!”

Sirupas? Gerai parinktas salyklų derinys? Sirupas? Gerai parinktas derinys? Geras derinys bet ir sirupas?

Kankina mane abejonė… kankina. Klaust, neklaust. Įžeisiu?

Manęs dar laukia kitos Prahos aludės iš sekančio pasakojimo, kuri dar pasirodys… Bet neištveriu, einu klaust pas padavėją, ar dilgelės tikros. Ta nukreipia mane pas „vyriausią padavėją“. Vyras, puikiai valdantis pipą, pareiškia, kad sladeko paslaptys neišduodamos. Bet paguodžia mane: „Určite tam nějaká kopřiva je!” (Dilgelė kokia tai ten turi būt!)

Tai jau tikrai!

PS. Pasirodo, kad aludarių name gal ir ne, bet Čekijoje tikrai yra tikro dilgelių alaus su nepaneigiamom sveikatinėm savybėm, tik jo reikia ieškoti prie Ostravos

Kaštavonės – Tikras Alus atsiveda elį į Lietuvą

ciobiskis — Tue, 13 Apr 2010 12:15:18 +0000

Per šiuos metus nemažai “Tikro Alaus” draugijos veiklos idealų jau pasiekta ar siekiama – šalyje tikrai išaugo alaus (ypač vietinio) pasiūla, gerėja vartotojų (ir mūsų :) supratimas apie alaus kategorijas ir skoninius niuansus, stiprėja “pasidaryk pats” aludarių judėjimas. Artėja vasara, prasidėjus turizmo sezonui geriau pažinsime ir užsienio alaus tradicijas, naujoves, alaus pateikimo kultūrą…

Naujojo elio degustacija viename iš pajūrio barų. Foto: Artūras Styx (Lava)

Tačiau ypatingai malonūs būna etapiniai, Pirmieji tokie pasiekimai. Ir čia tikrai reikia pasveikinti kolegą Ramtyną, kuris pirmą kartą savo sukurtą receptą realizavo tikroje mažoje (ne namudinėje) alaus darykloje. Aišku, jis tai padarė ne naktį įsibrovęs, ir ne slapčia. Bet ar reikia sakyti, kad ši naujovė prisideda prie alaus įvairovės, nes buvo iš esmės išvirtas angliškasis premium bitter, kurio senai (dar nuo tarpukario, kuomet elis buvo gana populiarus), nebuvo Lietuvoje – o ne dar vienas lageris, “tamsusis” ar “stiprusis”.

Kiek žinome, kūriniui ilgai buvo renkamas vardas, ir štai pagaliau vieną pavasario popietę jis pasiekė jau su vardu “Atpūtys” (speciali padėka ir pavadinimo autorystės prizas eina žemaičių aludariui Ruobutui iš Palangos), įkomponuotu į žalią ratą, savo simbolika kiek primenantį Londono metro ir senos “Žalgirio” programėlės ovalo mišinį. Taip atrodė vienoje Vilniaus kavinėje dalinami kuponai, kurių kitoje pusėje buvo išspausdintas ir aiškinimas, kodėl ir koks čia buvo alus.

Kadangi Vilnių pasiekė tik pirmoji statinaitė šio labai įdomaus alaus ir vakaro šeimininkė Natalija žaismingai normavo šį gėrimą kontroliuodama kuponus, mums pavyko paragauti net du bokalus dar bręstančio, dar gal net ne geriausio “Atpūčio” elio. Korėta puta ir gelsva spalva žadėjo elio nuotykį, ir tikrai šiame gaiviame aluje netrūko nei salyklo, nei nuosaikiai gausių apynių (prisipažinsiu, kai kurie angliškieji IPA man jau per daug). Citriniškas, greipfurtinis poskonis vertė pasvajoti, koks šaunus šis elis gali būti po varpelio ar grybo formos stogeliu karštą vasaros dieną, kai bus pateiktas šaltas.

Ramtyns papildo:

Alus eksperimento tvarka buvo išvirtas su Kupiškio Alaus darykla – nuoširdus ačiū už bendradarviavimą, visokeriopą pagalbą ir palaikymą jos direktorei Jolitai, aludariui Šarūnui ir vadybininkui Domantui. Alaus gamyboje buvo panaudotas šviesusis Kupiškio salyklas, ypač daug kilmingų slovėniškų apynių, viršutinio rūgimo britiškos elio mielės ir taikytas specialus elio gamybos procesas. Vėliau sekė eilė uždarų degustacijų Vilniuje, Kaune ir Palangoje, kur naujagimis sulaukė tiek pagyrų, tiek kritikos.

Artimiausiu laiku šio alaus bus galima paragauti parodos “Elnių žmonės – Sibiro oročėnai” parodos atidarymo metu Vilniuje – Tikras Alus stato alų parodos autoriui D. Brandišauskui.

- – -

When we stay true to our aims and ideals, many of our dreams are fulfilling. One of them for Tikras Alus Fellowship was to try brewing in a small brewery and produce tasty beer. We teamed up with Kupiškis brewery, loaded bags of locally grown malts, lots of hops and british ale yeast, and ended up with a large batch of proper, tasty and aromatic premium bitter similar to Styrian Stunner. We proved that a tasty british-style bitter really can be done locally, in a country dominated by single-substyle lagers. There’s still lots of space for growth of our newborn, and we are already planning something else. Watch this space!

Kaštonų alus

kontekstas — Mon, 05 Apr 2010 18:03:55 +0000

“Net keturiasdešimt kaštonų plačių / Parko alėjose šlama kartu
Kai kam su drauge / o kai kam su draugu / Čia pasėdėti smagu.”

Taip dainuojama populiariame Nijolės Ščiukaitės ir “Estradinių melodijų” šlageryje. Gera daina, iškart ją prisiminiau, kad gavome Kalnapilio atstovų laišką su maloniu siūlymu padegustuoti ir aprašyti jų naująjį produktą. Mandagiai atrašėme, ir jau po kelių dienų Tikro Alaus draugijai buvo pristatyta dėžutė naujo Kalnapilio alaus, kuris, kaip jau turbūt ir supratote, vadinasi „Kaštonų“. Tad kaip toj dainoj, susidarė proga smagiai pasėdėti kartu.

Pirmiausia, norime pasveikinti Kalnapilį už drasią ir atvirą iniciatyvą pademonstruoti savo naują alų blogerių bendruomenei, kuri, prisipažinkim, iki šiol gan kreivai žiurėjo į didžiųjų gamintojų masinę produkciją. Tai, kad alus buvo be baimės atiduotas degustuoti bei nuomonei laisvai pareikšti alaus entuziastams, kurie ir šilto ir šalto, ir kartaus ir rūgštaus yra ragavę bei žodžių į vatą nevynioja, yra geras liudijimas, kad toks didelis bravoras kaip Kalnapilis atsigręžia į vartotoją ir yra galbūt pasirengęs kažką įdomaus ir naujo pasiūlyti.

Na tad eikim prie esmės.

Vartom butelį. Atpažįstama Kalnapilio etiketė su alas pavadinimu ir užrašu – „Tamsusis alus Ale beer“. Aha, tai nejaugi Kaštonų alus – ne lageris?. Nejaugi sulaukėm bene antro bandymo iš Lietuvos didžiųjų bravorų pristatyti visuomenei elį? Įdomu įdomu. Jau vien už tai reikia siųsti sveikinimo telegramą alaus daryklai. Tik… Man tai tas „Tamsusis alus Ale beer“ nepatinka. Na jeigu tai elis, tai ir užrašykim, kad elis. Manau reikia grąžinti šitą alaus rūšies pavadinimą į oficialią lietuvišką aludarių terminologiją. Juk visi dar kažkada knygose skaitėm, kaip Robinas Hudas elį gėrė -vadinasi, leidžia redaktoriai tokį žodį vartoti. Tad tegu visi gėrėjai žino, kad alus lageris nelygu alui eliui. Ir daugiau informacijos bus, ir vartotojas išmoks daugiau, o ir gamintojai galbūt labiau pradės varžytis elį gamindami. Kaip jūs manot?

Laikas atkimšti butelį ir įpilti į taurę, pažiūrėti, ką čia turim.

Taip iš tiesų, pavadinimas ir informacinė etiketė ant butelio nemeluoja. Alus prinokusių kaštonų spalvos, skaidrus. Puta akivaizdžiai ne lagerinė. Nėra labai ilgai besilaikanti, tačiau malonaus tirštumo, smulkiai korėta. Alus ant akies gražus pažiūrėti.

Uodžiam.

Pirmiausiai ir stipriausiai juntamas tradicinis lietuviškam tamsiajam alui būdingas karamelinio salyklo aromatas. Bandau užuosti apynius, bet nesiseka. Kažkur tolumoj šiek tiek duonos, šiek tiek uogienės kvapo. Nieko ypatingo. Tradiciška. Kaip eliui galėtų būti geriau.

Na paragaukim.

Iš pradžių dėl nemažo angliarūgštės kiekio pagalvojom, ar tik neapsigavom, ar tik nebus lageris. Bet ne. Alui taurėj pakvėpavus, atsiskleidė skonio kreminė tekstūra, išnyko tas pirmas sausumo įspūdis. Nepasakytum, kad labai gilus skonis, tačiau alus nėra lėkštas. Nepasakytum, kad skonyje kas nors labai pirmauja, gan gerai subalansuotas. Na tik gal, tas skrudintas salyklas nori išsišokt. Galėtų jam būt kokia atsvara. Poskonyje tuomtarp – nieko ypatingo. Gal lengvas rūgštumas jaučiamas, bet greit išnyksta. Ant etiketės parašytas tvirtinimas, kad skonis “turtingas” – ne visai pagrįstas.

Alus vidutinio stiprumo – 4,8 %, tad bokalas neturėtų prailgti. Įsivaizduojame, kad gerai atgaivintų vasarą.

Išvada – visai malonus lengvas alus, kuris galėtų pretenduoti į „session beer“, alaus, kurio tikslas pabendrauti, o ne išgerti, kategoriją. Kaip visam lietuviškam alui trūksta akcento į apynius, skonio balansas – ne per sudėtingas. Pagyrimai už spalvą, minusas už ne per sudėtingą aromatą ir tą standartinį salyklo pirmąjį kvapą. Šiaip manau visai vykęs pirmasis bandymas, linkėtumėm, kad gamyba nebūtų nutraukta po kelių partijų. O jei atsiras pilstomo, tai gal bus proga pagirti dar kartą.

Beje, internautams skirtas ir pačio aludario pasakojimas apie alų, kas irgi yra maloni naujovė. Prasikasus per reklaminius apdarus ir užuolaidas, iš pačio aludario Ričardo Barakūno pasirodymo vaizde sužinome, kad iš pradžių “Kalnapilis” bandė net 10 alaus rūšių, iš kurių buvo atrinkti 3 “kandidatai” – matyt, pretenduosiantys, į nuolatinę gamybą. To labai reiktų linkėti nors vienam eliui. O kol kas ir toliau “Facebooke” kviečia provincijos reklamininkų išgalvotas šūkis “Kaštonizuokis”… Kodėl ne “išbandyk ir pamėk elį?”.

Lapkričio tradicija

kontekstas — Tue, 01 Dec 2009 15:09:18 +0000

Taip jau sutapo, kad jau bene penketą metų iš eilės lapkričio mėnesį tenka lankytis Anglijoje su visais iš to išplaukiančiais malonumais. Šie priešadventiniai apsilankymai tarsi užfiksuoja šventinio laikotarpio pradžią, duoda startą kalėdiniams pasimatymams ir pasisėdėjimams su draugais, na žinot tokiems – „einam šnektelsim po du tris, ne daugiau šešių“. Ir taip kasdien.

Kasdieninė programa to the maximum susidėliojo ir Anglijoj. Būtų tiesiog nepateisinama gaišinti Jūsų laiką visų nuotykių aprašymu, tad kaip ir dera save gerbiančiam blogui, išrinkom geriausius momentus.

Here we go.

Samuel Smith pubai

Su draugu Julium juokėmės, kad jei tik Londone sugalvoji nueit į kokį padoresnį pubą, būtinai pasirodo, kad jis priklauso Sam Smith grandinei. Ir tas tikrai nėra blogai. Apie Samuel Smith alus ne kartą jau rašėme – nuo kokybiško lagerio iki puikiausio stouto – viską jie turi. O apie specifinę atmosferą pube, kuri sukuriama tų istorinių interjerų, nėra ir ką kalbėti. Tokie pubai kaip Cittie of Yorke su savo senoviniais interjero raižiniais ir penktadienine black-and-white matricos publika, pabirusia iš užsidariusių ofisų, arba The Angel su praėjimu į kitą baro pusę per lauką ir sekmadieniniu wanna-be-artsy-leftist kontingentu, leidžia geriau suprasti, ką Anglijoj reiškia barų kultūra žmonių susitikimams, bendravimui, pagėrimui ir pan.

Mild

Šį kartą važiavau į Angliją su tvirtu nusistatymu paragauti iki šiol burnoj neturėtos alaus rūšies. Mild – tai senovinės receptūros angliškas elis, prieš kurį laiką jau bene išnykęs, tačiau dabar alaus entuziastų sėkmingai atgaivintas ir laimintis apdovanojimus dažnuose alaus festivaliuose. Dažnai tai tamsios vario spalvos, korėtos putos alus, kuris paprastai nebūna stipresnis nei 4 ABV. Skonis pakankamai švelnus, jokio apynių agresyvumo.

Taip jau sutapo, kad mild‘as buvo pirmasis mano paragautas elis šios kelionės metu. Birminghame, slėpdamiesi nuo lietaus, sprukome į pirmą pasitaikiusią aludę po viaduku, tikėdamiesi sušilti iš vidaus ir išorės. Įėjus vaizdelis nieko gero nežadėjo – tipiškas stoties baras su aptriušusia furnitūra, tabloidus skaitančia publika, kuri neaišku ar šiame amžiuje buvo iš pubo išėjusi, ir rėkiančiais, ką tik darbą baigusiais kelių remontininkais su atšvaitinėm liemenėm. Tačiau kaip nustebau, kai prie baro vienas iš kranų liudijo, kad aludėje pilstomas Hobson‘s Mild – vienas iš puikesnių angliško mild‘o pavyzdžių! Alus buvo puikios kondicijos, šviežut šviežutėlis, nors tik 3,2 stiprumo, tačiau tikrai įdomaus salyklų balanso ir tokio malonaus salykiško salsvumo. Pasakysiu – dar niekaip taip maloniai nežiūrėjau Robbie Williams klipų per rėkiantį plazminį teliką.

Wetherspoon alaus festivalis

Nors Wetherspoon aludžių tinklas dažnai sulaukia nepalankių vertinimų iš kolegų bloggerių ar šiaip alaus mėgėjų už be skrupulų perimamas tradicines aludes, įvedant ten supermarketo tvarką, už pernelyg plebėjišką aplinką, maistą iš šaldytų pusfabrikačių ir pan., tačiau kartais, kaip sakoma, tikrai nereikia spjauti į šulinį. Lapkričio mėnesį Wetherspoone visada vyksta Real Ale Festival, kurio metu tinklo aludės prekiauja įvairiais eliais iš visų Anglijos regionų, o taip pat ir iš kitų šalių. Kadangi nori nenori Wetherspoon aludė visada pasipainiodavo po kojomis kuriuo nors metu, tai teko paragauti tikrai nemažai naujovių. Vieni alūs buvo geresni, kiti prastesni, treti visai nuobodūs. Visų jau neprisiminsi. Kas įstrigo atmintin – tai specialiai festivaliui aludario iš Amerikos virtas Grumpy‘s Pale Ale. Gal todėl, kad pompa JAV vėliava padabinta buvo, o gal kad amerikoniškų apynių atakos jau buvau pasiilgęs. Bet kokiu atveju, turint omeny, kad dažniausiai tinklo aludės dirbdavo visa valanda ilgiau nei kiti pubai, kone kiekvieną vakarą tekdavo vakarą užbaigti Wetherspoone ragaujant vis kitokį elį. Patys suprantat, jau būna ne ta būsena, kad šautų galvon pasižymėt alaus skonio ypatybes į savo išmanųjį telefoną…

Fuller‘s ESB

Vienas iš Londono aludarių pasididžiavimų. Fuller‘s alaus daryklos produkcijos buteliuose jau galima gauti ir Lietuvoje, tad ko gero žinote, kad jų alus skanus gerti. Tačiau ESB iš bačkos – ką jūs – tiesiog puikus! Aišku didelė dalis mano patirto malonumo nuopelno priklauso ir baro Prince Albert savininkui – frajeriui, artėjančiam prie savo gyvenimo saulėlydžio, nešiojančiam po du auksinius žiedus ant kiekvieno piršto – kad puikiai alų išlaiko, teisingai įpila ir juokeliu palydi. (Kai mus lydinčios damos bandė užsisakyt arbatos, tas tik pakraipė galvą: „žinot, mes šiame pube nelabai skatinam arbatą gerti“). ESB, mano nuomone, turi visas geriausias savybes, kuriomis privalo pasižymėti tikras tradicinis angliškas elis – kompleksiško pilno skonio, o panaudotas apynių derinys suteikia alui tiek gaivaus žolinio, tiek aštresnio citrusinio aromato. Galėtų Vynoteka ir šio alaus butelinę versiją atvežti mums į Lietuvą.

Amarillo

Puikiame pube The Charles Lamb Islingtone gėriau alų Amarillo, kuris, ko gero, kaip sufleruoja pavadinimas virtas su amarillo apyniais. Įtariu, kad alų išvirė Butcombe Brewery, bet jie savo saite neprisipažįsta. Vėl gi nepasižymėjau. Kuo man įstrigo šis alus – o gi netikėtu dūminiu poskoniu, lyg būtų parūkytas salyklas naudotas. Na ir žinoma – tas keistas pipirinis, liežuvį kandantis apynių aromatas. Žodžiu,labai patiko ne tik man, bet ir draugams. Jei kas ką žinot apie amarillo daugiau – komentuokit.

Draugai

Na ir galiausiai, bet tikrai nepaskutinėje vietoje noriu padėkoti visiems draugams, su kuriais puikiai laiką praleidom, alaus paragavom, žodžiu kitu persimetėm. Ačiū Adrian, Aidui ir Izabelei, Juliui ir Astai, Karoliui ir Olesiai, Nicos ir Savas, Gedui, Aivarui ir Gedui Si. Buvo smagu!

Lenkiško liūto lyžtelėjimas

ciobiskis — Tue, 13 Oct 2009 18:28:12 +0000

“Nepasterizuoto alaus? Nėra nepasterizuoto alaus – dabar visą alų pasterizuoja!”, – geranoriškai man nori padėti karoliais pasidabinusi pardavėja iš Suvalkų parduotuvės, kurios pavadinimas verčiamas kaip “Rojus”. Bet ir aš nepėsčias. “O ar neturite parduotuvės, kuri vadintųsi “Alkoholių Pasaulis”? “Yra tokia”, – numoja ranka į konkurenciją suvalkėnė. “Anapus Konopnickos aikštės, prie gėlių kiosko…“

Mozūrų kraštas slepia daug siurprizų

Įvirstame į parduotuvę “TiM” (Krótka 6) ir ieškome ten retenybių. Parduotuvė atitinka “viso pasaulio” koncepciją – čia gali rasti visokio vyno ir alaus – nuo japoniško iki lietuviško. Pirmasis į akį krenta tamsusis alus “Warmiak” (ABV – 6,5%), kurio yra likusi, atrodo, tik dėžė. Na, ir gerai, nes jo šviesiojo brolio “Mazur” likusi tik kaina – jį ragausime kitą kartą, kai lyginsime gyvą / retesnį šviesų alų iš Lenkijos.

“Warmiak” pagamintas Olštyno bravore kažkam pasirodžiusiu patraukliu “Kormoran” pavadinimu. Puikiai plečiasi puri ruda kepurė, bet korėta, greitai nykstanti. Šokolado juodumo aluje dominuoja karamelinis salyklas su slyvos, mėlynių poskoniais, beveik visai užgožiantis apynių žaismą. Kitų ekspertų nuomone, neišvengta cukraus, ką lyg ir patvirtintų kiek neproporcingai aukštokas kaip “grynai juodajam” alui stiprumas. Tačiau ūsuotas ant statinės išsiskėtęs Varmijos aludaris etiketėje tik šypsosi ir neatskleidžia teisybės.

Čia darome truputį ekskursą į šalį ir pristatysime du alus, įgytus “lietuviškame” “Kaufland” supermarkete (Kowalskiego 2). Tarp visokių “vojakų”, “van purų” ir “harnašių” (t.y. “blindų”:) suradome bene brangiausią pasiūloje lenkišką alų, pagamintą darykloje “Amber”, esančioje netoli Gdansko. Čia sukurtas “Grand Imperial Porter” (ABV 8%) ant etiketės giriasi kavos ir šokolado, kartumo ir saldumo deriniu. Iš tikrųjų, juodos kavos spalvos porteris – plati, srauji puta neleidžia skubėti – nusileidžia nei per anksti, nei per vėlai. Degintas salyklas ir subtili apynių kombinacija porteryje kuria originalų derinį – “Amber” aludaris tikrai sukūrė gryną kartsaldį ar saldkartį skonį, jei tik toks derinys turi prasmę… Bet kas pažadėta ant etiketės – ištesėta!

Negalime nepaminėti ir alaus, kurio nėra nuotraukoje, tačiau jis taip mums patiko, kad pagal jį pavadinome netgi visą straipsnį. Tai tame pačiame “Amber” bravore gaminamas šviesus alus “Zlote Lwy” (ABV 5,6%). Pradžioje prisistatantis stipriu salyklo ir apynių kvapu, priminusių Kauno “Pilies” ir standžia puta, vėliau pasižymi bohemiško kartumo skoniu sumišusiu su poledyniniu gaivumu. “Auksiniai liūtai”, nors ir brangesnis už vidurkį, puikus ir įdomus alus.

Na bet sugrįžkime į paveiksliuką ir toliau matome dar vieną porterį, šį kartą iš daryklos “Krajan” kažkur Kujavijoj – Pamaryje (tame nelietuviškame Pamaryje, t.y. Pomeranijoje – aut. past.). “Krajan Porter” (ABV 9%, bet sausų medžiagų kiekis 18,1%) – šlapio asfalto spalvos, labai lengvo netgi galima būtų sakyti skystokai-vandeningo kaip (Baltijos?) porteriui priklausytų skonio, nors ir su dinamišku uogų poskoniu. Tikrai įdomus alus, sumaniai maskuojantis savo stiprumą, gal todėl leidžiantis sau užsidėti vaikystės šachmatų lentoje matytą karūną.

Be abejo visi norėjo paklausti, ką turėtų reikšti paskutinis eilėje išrikiuotas “Kama Sutra” alus (ABV 5%), gaminamas Čenstakavos (ten pat kur 1655 metais pasirodė ir nuo švedų antplūdžio miestiečius apgynė Juodoji Madona) mažoje darykloje GAB pasirodė esąs… elis. Pasirodo GAB ir specializuojasi tik aukštutinės fermentacijos alų gamyboje. O kadangi Lenkijoje elių irgi beveik niekas nedaro, galima sakyt, kad tai buvo geriausias Lenkijos elis, tegu ir be papildomo poveikio.

Na zdrowie i do następnego!

Pagaliau, britiškas alus Lietuvoje

ramtyns — Wed, 05 Aug 2009 16:28:16 +0000

Crap photo: Alaus Velnio telefonas

Pagaliau. Mūsų maldos Ragučiui buvo išgirstos. Lietuvoje atsirado tikro britiško elio. Ir net ne viena rūšis – o visos devynios. “Vynotekos” parduotuvėse – kurios yra kai kuriuose didmiesčių prekybos centruose (visas prekybos vietų sarašas – jų svetainėje) rasite štai ką:

Buteliuose – didžiausios nepriklausomos ir neslėpsime – geriausios Londono alaus daryklos Fullers kolekciją – London Pride, London Porter, 1845, Organic Honey Dew (su medumi), bei seniausios britų daryklos iš Kento grafystės – Shepherd Neame Bishops Finger. Badger pristato vasarinį auksinį elį Golden Champion, pagardintą šeivamedžio žiedais, o garsi Škotijos darykla Belhaven – malonaus kartumo Twisted Thistle IPA.

Skardinėse galima rasti tą patį Fullers London Pride, Abbot Ale bei Old Speckled Hen.

Reikia pagirti visą selekciją (čia greičiausiai visgi britų tiekėjų nuopelnas) – visi šie alūs, ypač buteliuose – tikrai puikūs, klasikiniai, neblogai reprezentuojantys populiariausias britiškas elių rūšis. Ne vienas jų yra laimėję įvairius apdovanojimus, tame tarpe CAMRA’os – skirtingai nei Lietuvoje, tie apdovanojimai vertinami labai rimtai ir išties šį tą reiškia.

Tie kurie lankėsi Londone, ne vieną šių elių jau bus ragavęs ir pamėgęs. Apie London Porter svaigome pernai, po vizito į Fullers/Griffin daryklą. Sodresnio ir gilesnio skonio porterį sunku rasti, turiu prisipažinti – šiam alui jaučiu silpnybę. London Pride, Bishops Finger – pale ale/bitter pavyzdžiai, jų aromatas ir skonis leidžia iš naujo pajusti, ką reiškia žodis “sodru” ir “balansas” savo esme.

Fullers 1845 yra gan netikėtas kolekcijos narys, reikalaujantis atskiro paminėjimo. Tai specialios progos, skirtas paminėti 150 metų daryklos (tiksliau, Fuller, Smith ir Turner šeimų verslo apjungimo) jubiliejų aludarių kūrinys. Į inauguracinį katilą apynius sudėjo pats Princas Čarlzas. Tai – 6.3% strong ale/old ale. Pas britus eliai, stipresni nei 5% vadinami “strong” (stiprus), na o old ale (senas) reiškia, kad alus buvo specialiai brandintas. Po išpilstymo, gyvas 1845 alus buteliuose buvo brandinamas 100 dienų, aluje likusių mielių darbo dėka per tą laiką išraiškingam skoniui suteikiant dar daugiau subtilumo. Šį alų galite pabrandinti ir dar ilgiau – pokštelkite butelį žiemą prie židinio ir mėgaukitės “winter warmer”.

Kiek teko kalbėtis su pardavėjais patiems – bei pagal skaitytojų raportus, tai išsiaiškinome du dalykus. Pirma, tai greičiausiai bandomoji partija, po kurios bus matyt, ar tą alų apsimoka pardavinėti. Beje, kainos tikrai labai padorios – buteliai 5.49-5.99 Lt, skardinės po 3.99 Lt. Tad paskubėkite, kol yra (pvz. Klaipėdoje nebegavau Honey Dew bei alaus skardinėse, Kauno žvalgai sakė, kad ten taip pat neparduoda).

Antra, padavėjai apie alų pasakyt negalėjo nieko. Teko šiek tiek papasakoti, ką patys žinojome. Beveik anekdotas, kai viena pardavėja, besdama pirštu į Twisted Thistle butelio etiketėje besipuikuojantį mėlyną spygliuotą žiedą, klausė “o tai čia šitas su kaktusu, tai gal gerklę pakutena?” Kad jums taip nenutiktų, nustatę išmintingą veidą, visiems aplinkui dėstykite, kad čia pavaizduotos usnies (angliškai Thistle) žiedas yra nacionalinis Škotijos augalas, naudojamas jų heraldikoje. Po to apsižvalgykite ar jūsų dar kas nors klausosi.

Kas žvalgotės po mūsų tviterį, sužinojote apie šią naujieną pirmieji. Kol nenusipirkome kelių dėžių, nenorėjome per garsiai skelbti:)

Dėkojame M. Gumbrevičiaus PPĮ “Gesva”, atvežusiai šią malonią dovaną Lietuvos alaus gerbėjams.

- – -

Finally the day has come when we can buy some british ales in Lithuanian shops. “Vynoteka” shops are stocking 9 sorts, half of which are Fuller’s production (including an awesome London Porter and 1845) – which is more than welcome inclusion. Among others are Shepherd Neame’s Bishops Fingers, Badger Golden Champion and Belhaven Twisted Thistle. This summer is rich in nice beery surprises and we hope it will last – both the summer and british ale bottles.

Saison – belgiška atgaiva

kontekstas — Tue, 28 Jul 2009 11:43:58 +0000

Kol TAD savo laboratorijoje prisiruoš išvirti belgišką saison alų, pagalvojau, gal reiktų jį trumpai pristatyti ir paaiškinti, kodėl mes jį taip pamėgom iš pirmo paragavimo.

Saison - tai nestiprus elio tipo alus, tradiciškai verdamas prancūziškai kalbančioje Belgijos dalyje – Valonijoje. Šis elis – valstiečių alus, kurį dirbantieji atsinešdavo į laukus atsigaivinimui derliaus nuėmimo metu. Kadangi Tikro alaus nariai neslepia savo prielankumo kaimui ir žemės ūkiui, tai ko gero ir buvo priežastis, kodėl pamėgom šį alų iš pirmo gurkšnio. Iš tikrųjų alus yra labai down to earth, kaip sakė p. Jacksonas. Mūsų ragautas Saison Dupont buvo tikrai smagus, pakankamai kompleksiškas, bet tuo pačiu ir lengvai geriamas elis.

Ir vėl kaltas apynys

Kita savybė, dėl kurios saison atsidurė mūsų favoritų sąraše, buvo padiktuota alaus paskirties. Kadangi šis alaus stilius yra pakankamai senas ir išrastas dar iki šaldytuvų atsiradimo, belgai jį virdavo rudens-žiemos periodu, kad apsaugotų nuo sugedimo. Tam, kad galėtų būti laikomas buteliuose iki pat vėlyvos vasaros, alus turėjo būti arba stiprus, arba labai apyningas. O norint, kad darbininkai laukuose neapsivožtų – taip jūs atspėjot – alus turėjo būti tik apyningas! Ta apynio gaiva saisone mus ir sužavėjo. Toks, žinot, žoliškumo poskonis likdavo po kiekvieno gurkšnio.

Kalbant apie alkoholio kiekį saisone, jo standartas – ne daugiau kaip 3-3,5. Amerikonai, pradėję gaminti jį pas save, sau būdinga maniera gali išspausti iš jo ir 8, tačiau net ir jie stengiasi neperlipti 5. Na, o belgai šiuo metu matyt neturintys poreikio gerti alaus vietoj vandens, kuldami javus, vėl pradėjo gaminti saisoną vis stipresnį ir stipresnį (6-8 laipsnių). Na bet palyginus su jų 10 laipsnių monstrais, 6 laipsnių eliukas geriasi kaip šalta apynių arbata. (O, beje reiks pabandyt užsivirt tokios).

Kita saisonui būdinga, o tiksliau nebūdinga savybė – spalva. Priklausomai nuo naudojamo salyklo, spalva gali varijuoti. Paprastai tai šviesus nepermatomas alus, tačiau gali pasitaikyti ir tamsesnių raudono gintaro spalvos egzempliorių.

Nu vienu žodžiu geras elis. Stojus pagaliau vasarai, artėjant derliaus nuėmimo metui, mielai bačkutę pašonėj turėčiau. Kaip ten, įdomu, pas mus laboratorijoj reikalai?

Jovarų alaus paslaptys

ramtyns — Sat, 06 Jun 2009 12:57:02 +0000

Vakar važinėdamasis dviračiu pajūriu, netyčia papuoliau į Šventosios sezono atidarymo mugę. Turbūt girdėjote apie tą Šventosios devynaukščių skandalą? Kur vietoj leistų 4 išdygo 9 aukštai? Dabar šitie pastatai-vaiduokliai bado miestelio svečių akis, o tuo tarpu “statybų verslininkai” bando prikelti šiuos numirėlius, jų kieme organizuodami į Gariūnų turgavietę panešėjančias muges.

Bet nesiplėsiu apie tą apgailėtiną renginį. Pozityvas būtų toks, kad tarp Olialia scenos, šašlykų ir dešrelių buvo dviejų tradicinio alaus gamintojų kioskai, prekiavę savo produkcija. Vieni jų – Davra, gaminantys “Alaus namų” populiariausią “Varniukų” alų, kurio deja į pajūrį neatsivežė. Vietoj to pilstė savo šviesų alų, kurio skonis (apynių nerasta) ir kokybė… lieka tik palinkėti geresnio.

Tad prie jų neužtrukome ir diskusijas apie alų perkėlėme į gretimą palapinę, kurioje darbavosi A. Grigonio iš Jovarų kaimo (Pasvalio Pakruojo raj.) alaus daryklos žmonės. Pastarieji taip pat turėjo tik vieną rūšį alaus, pažymėto “Kulinarinio paveldo” ženklu – 5.5% šviesų “Šinkorių”. Pastarojo skonis taip pat labai nesužavėjo, bet bent jau apynių skonis aluje jautėsi. Užtat labai maloniai pasišnekučiavome su alų pilsčiusiais jovariečiais. Iš jų išpešėme, kad jų pilstomas alus iš tiesų yra elis (viršutinės fermentacijos), kad dar jie gamina stipresnį alų vestuvėms ir kitoms šventėms, ir kitą, labai silpną – 2-3% “raugalėlį”. Pasirodo už poros savaičių būtent šis silpniausias alus bus pilstomas ir “Alaus namuose”, tačiau net patys pardavėjai stebėjosi, kodėl buvo pasirinktas šis, jų nuomone neypatingas, alutis (reikia pastabėti, kad labai silpnas alus turi mažai tirštumo, todėl sunku jį padaryti skanų). Mūsų spėjimas – baras nori turėti šio to “merginoms”, o galbūt nuskinti silpniausio alaus mieste rekordą. Išgirdome ir legendos apie “šiferinį” patvirtinimą.

Didžiausias mūsų nustebimas buvo sužinojus, kad alaus misa šiame bravore neverdama. Taip išties darydavo mųsų senoliai, tad turbūt galima tai laikyti paveldo dalimi. Šiais laikais alaus misa paprastai verdama su apyniais 1-1.5 val, kad gerai dezinfekuotųsi ir pilnai pasisavintų apynių karčiąsias medžiagas. Man kilo klausimas, kaip tokį alų pavyksta išrauginti, jo neužkrečiant, ir ar šiame aluje jaučiamas rūgštumas kartais nėra kokios pašalinės bakterijos rūgimo pasekmė. Deja, kad ir kaip norėtųsi, rezultatas nė iš tolo neprimena belgiškų spontaninės (specialiai užkrečiamo laukinėmis mielėmis) fermentacijos lambic’ų.

- – -

On our visit to Lithuanian seaside we stumble upon a fair where some traditional beer is being sold and have a chat with people from A. Grigonio – Jovarų brewery (from Northern Lithuania’s beer town Pakruojis). Their 5.5% beer “Šinkorių” (lit. “Landlord’s” or “Barkeeper’s”) is marked with “Culinary heritage” sign which means it is brewed by traditional means and techniques. Yet we vere really surprised to learn that the wort for this beer is never boiled. They brew hop-tea which is added to the wort after run-off and the top-fermenting yeast is pitched. The result is slightly sourish ale with significant hop presence in taste and less so in aroma.

“Angliškas elis Vilniuje!” – pranešė tikrasalus.lt balandžio 1-ąją

kontekstas — Wed, 01 Apr 2009 07:24:45 +0000

“Ką tik kalbėjau su bičiuliu iš Rygos, kuris turi barą ten. Jis išdavė mažą paslaptį, kad ruošiasi jau greitu laiku atidaryti angliško stiliaus pub’ą Vilniuje, kuriame iš bačkos pilstys Abbot Ale iš Greene King Brewery! Hip hip hooray!”, – prima aprilis proga mums pranešė bičiulis Kontekstas. O dar kokį elį parinko…

Šmaikštuolis!

Paskutinė metų degustacija (II): eliai

ramtyns — Wed, 14 Jan 2009 21:08:58 +0000

Antroji metų pabaigos alaus ragavimo aprašymo dalis. Pirmąja, apie gueuzus, skaitykite čia.

- – -

Pereinam į žiemą, į elių dominiją. Jų ragavimą pradėjome nuo iš Kanados Halifax bravoro Garrison Brewing Co, kuriame gruodį lankėsi akiesmirksniu (apie šį vizitą netrukus – atskirame poste), parvežtų “main ales”. Nut Brown Ale (5% ABV) liejosi gražia, spindinčia tamsiai ruda spalva, puta balta, netiršta, laikosi neilgai. Skonis – kaip ir dera tokio tipo eliams, sodrus, riešutinių ataskonių (jį suteikia šokoladinis, karamelinis ir juodas salyklai). Labai gerai subalansuotas, su vos juntama saldumo persvara. Maloniai ir gaiviai nuteikiantis gomurį. Išvada – puikus šio tipo alaus atstovas, niekuo nenusileidžiantis klasikiniam ir mūsų pamėgstam britiškam – Samuel Smith Nut Brown Ale.

Tolesnis krenta Imperial Pale Ale (6.9% ABV) butelio kamštelis. Alus liejasi tirštai, spalva – tamsiai geltona-gintarinio rusvumo, su oranžiniais atspalviais. Puta tiršta, stangri ir ilgai besilaikanti, kvapas ypač sodrus ir turtingas, su vyraujančiais vaisinias, citrusiniais aromatais. Iš viso to jau galima nujausti, kad tai stiprus alus. Ragaujame jį, ir čia mūsų laukia šioks toks netikėtumas. Iš burnas užliejusios malonios alaus bangos lyg uola į korpusą trenkia labai stiprus apynių skonis, taip ir pasiliekantis burnoje. Besitęsiantis kartumas ir jo stiprumas primena pelyną (ragavote pelyno trauktinę? brr…), tačiau neturi pastarojo šleikštumo. Kartume slepiasi ir vėl citrusinių vaisių niuansai, (alaus gykams paminėsime naudojamų apynių rūšis – Cascade ir Amarillo).

Šis elis, išleistas ir entuziastingai sutiktas pirmame Halifax Seaport Beer festivalyje 2007 metais, tais pačiais 2007-aisiais ir 2008-aisiais laimėjo geriausio Kanados alaus titulą, bei aukso medalį “Indian Pale Ale” kategorijoje. Buvo vertinami 239 alūs iš visų Kanados regionų.

TAD ragautojams jis taip pat paliko stiprų įspūdį – tai liudija ir jo pakrikštijimas “žadintuvu” (aliuzija į šio IPA galimybę prikelti baro lankytoją iš “mirusiųjų”), ir specialiai šiam gėrimui mūsų sugalvota tiesiog idealiai deranti užkanda – camembert tipo sūris su medumi.

Medumi ir sūriu išvalę gomurį, kimbame į “speciality ales” – tai sezoninis Martello Stout. Puta vientisa, kapučino spalvos, deginto salyklo aromatas. Tik 4.9% stiprumo – ir tai gan nedaug stautams, matyt todėl skonis, kaip išsireiškė aldevinas, “vandeningas”. Visgi tai buvo maloni atgaiva po išgyventos apynių atakos, o kaip tokiam nedideliam stiprumui, ir visai neblogas skonių kompleksas.

Prieš atidarydami paskutinį Garrison butelį, persijungiame į TAD laboratorijoje pagamintą alų. Pirmasis – Staliaus Porteris (Londono porterio tipo), 4.7% stiprumo, liejasi labai tamsiai rudas, beveik juodas, puta vos rusvos spalvos, korėta, minkšta, aromatas švelnus, vaisinis, džiovintų slyvų. Skonis ir kompleksija panašį į prieš tai ragautą, tačiau stipriau išreikšti vaisinio skonio apyniai ir nestiprų kartumą balansuojantis rūgštumas/sausumas. Užskaitome kaip pavykusį Fuller’s London Porter kloną.

Antrasis butelis – vėl iš karališkosios šeimos. Mūsų pačių gamintas ir 3 mėnesius brandintas Ekstremaliai Imperinis Stautas, 10% ABV, liejasi tirštai kaip tepalas, yra nepermatomai juodas kaip degutas, ir turi rudą, tirštą, ilgai išsilaikančią putą. Skonis ypač sodrus ir kompleksiškas, užliejantis burną ir joje dominuojantis, deja, ties vienuoliktu alumi jau sunkiai išskiriame skonio dedamąsias.. 10% stiprume alkoholio nesijaučia, tačiau jaučiasi, kad jis šildo. Užskaityta.

Paskutinis butelis, raudonu blizgučiu apvyniotu kakliuku simbolizuojantis Kalėdines šventes – tai Garrison Winter Warmer (“žiemos šildiklis”). Liejasi vidutinio tamsumo skaidria, tamsiai gintarine ruda spalva, puta nedidelė. Skonis malonus, saldumas maloniai balansuojantis su nestipriais įvairių prieskonių tonais. Smagus paskutinis butelis, smagus metų užbaigimas.

Staliaus porteris. Nuotrauka daryta jau kitos degustacijos, "Skraidančio olando" bare Vilniuje, metu. Taip, mes net atsinešėme firminį Fullers bokalą. Final touch u nou.

Klestėjimo dienų perlai

ciobiskis — Wed, 26 Nov 2008 16:02:46 +0000

Sako, Estijoje jau užsidarė trečdalis barų ir kavinių… Rygoje kavinėse išleidžiamų pinigų kiekis sumažėjo perpus. Šių ir kitų pikantiškų gandų įkaitinti, lengvos lietuviškos panikos pakurstyti su kolega Ramtynu išsiruošiame po nedidelį kraulį po Vilniaus barus, teikiančius tikrą alų. O kas jei ateisi ir kitą kartą jau neberasi..? – toks motyvas gena mus prisiminti, ką gero turėjome per šitą iliuzinį Šiaurės Prahos klestėjimo laikotarpį….

Taigi, dėmesio centre – belgiškas alus. Ir jį teikusios Vilniaus kavinaitės.

: Čia gyvena belgiškas monstrs…

Pirmiausia – siauroje Antokolskio gatvėje įsikūrusi „René“. Tai dar viena užeiga (po „In Vino“ ir tos rislingo parduotuvės Teatro g.), kuri priklauso sumaniam reklamos specialistui Kristupui Baubliui ir draugams. Todėl neveltui jau patį pastato fasadą puošia bilbordas, pranešantis kad čia paruodamas „Tripel Karmeliet“ šiais metais buvo išrinktas „geriausiu eliu pasaulyje“. Iš tikrųjų, su „World Beer Awards 2008“ rezultatais galite susipažinti čia .

: ….mielas….

„René“ vis dar vyrauja René Magritte dvasia, malonio ūsuotos padavėjos su katiliukais, nors lankytojų ir dvigubai mažiau nei prieš dvi savaites. Neaptarsime čia garsiųjų šios alaus virtuvės teikiamų šonkauliukų, midijų ar tegu ir klasikinių bulvyčių, užtenka pasakyt, kad Brouwerij Bosteels dabar gaminamas „Tripel Karmeliet“ iš tikrųjų vertas vizito, nuodemės ir t.t.

: …trigubas karmelitų alus.

Meniu galima perskaityti, kad jam pagaminti reikia trijų – kviečių, miežių ir avižų salyklo, ir kol jo skonis pražysta vanilės, citrinos saldžiu poskoniu, nejučiomis pradedi kažką paišyt ant popierinės staltiesės… Nes man visada buvo neaišku, kaip basakojai karmelitai iš tikrųjų kūrė vieną turtingiausiu skoniu abatijų alų?

: O čia jau iš Paradis Belge kolekcijos…

Bet laikas nelaukia, jis kviečia tolyn, ir mes atvykstame prie „Rūdninkų vartų“ viešbučio įsikūrusią dar vieną belgišką kavinę „Paradis Belge + 32°“. Kadaise čia rinkdavosi, atrodo, aukšti politikai ir amerikietiškai pliauškiantys ekonomistai bei žvalgybos pareigūnai, dabar čia daug tyliau. Kažkas įsisuko ir į 21 rūšių 0,33 l talpos buteliukų alaus kolekciją, palikdamas joje tik „Briuselio berniuką“ ir padavėjos tyliai bet atkakliai peršamą „Chimay“. Bet mes renkamės „Brugse Zot“ elį už 11 litų, kuris irgi šiek tiek auksu stiprokas, saldumą maloniai kompensuoja gražiai subalansuotas apynių derinys, ir Briugės pajacas man vėl tampa šiek tiek savas… O ką veikti Briugėje sekmadieniais, galite paskaityti čia .

Kadangi degustacija trumpa, ji vistiek baigiasi netoliese esančiame – perpildytame – „Šnekutyje“, kur ragaujame mūsų dupelį alį „Morkūno“, o namo įsidedame penkiadupelio „Stačias“. Trumpas pokalbis su ponu Valentu apie tai, kaip bankrutuos rinkodaros neišmanančios ir tik savo apylinkei alų parduodančios mažosios daryklos… ir mes vėl išeiname pasitikti kriziso nakties…

- – -
In our short Vilnius pub (cafe?) crawl, we discover the Belgian ales – „Tripel Karmeliet“ at „René“ (Antokolskio 13) and „Brugse Zot“ at „Paradis Belge + 32°“ (Rūdninkų 15/Pylimo 46) before heading to „Šnekutis“ again for some silly discussion on impact of global and local crisis for brewing…

Daugiau Londono naujienų (IV)

ramtyns — Mon, 24 Nov 2008 22:23:17 +0000

Taip, gal kiek jau ir daugokai apie tą patį… Bet žinot, su Akiesmirksniu prisirankiojome nemažai naujienų, ir ne vien bokaluose. Apie jas taip norėjosi pasidalinti su draugais ir TA žurnalo skaitytojais.

: Prieš išplaukiant kanaluosna, įgulos nariai, lietuviai ir ispanai, tariasi dėl pakeliui aplankomų aludžių skaičiaus. Foto: TA korespondento Alexey Gabsatarov

London Drinker – smagus CAMRA leidinukas, kuriame gausu scenos naujienų, gandų ir analizės, naujų pubų aprašymų, ir ypač daug alaus festivalių reklamos. Įžanginiame straipsnyje kliūva valdžiai (taip, ten tas pats, ne, gera ji niekada nebūna:), kuri vis kelia mokesčius pubuose pilstomam alui, bet ne stipriam alkoholiui (ir ne supermarketuose parduodamam pramoniniam lageriui), tokiu būdu “vystydami ne alkoholio žalos mažinimo, o didinimo, strategiją”. Redakcinis baigiamas: “For responsible drinkers, is it too much to ask for responsible government?“
“When you have lost your inns, drown your empty selves. For you have lost your last of England.” (Hilaire Belloc. iš NY Times straipsnio, A Pub Crawl Through the Centuries). Pubams Anglijoje atėjo vieni blogiausių laikų. Rugsėjį paskelbta, kad per savaitę Anglijoje užsidaro po 36 pubus. Dar greičiau nei pernai. Pagrindinės priežastys – mokesčių politika, rūkimo uždraudimas. Pastarasis smogė ne tik pubams – štai viena cheminio valymo įmonė pranešė, kad tai jų 80% pelno smukimo priežastis.
Blogos naujienos ir planavusiems laimėti gėrimo aukso medalį 2012-aisiais – Great British Beer Festival tais metais greičiausiai neįvyks. Earls Court, šio puikaus festivalio erdvės, ir dauguma GBBF darbuotojų nakvynės vietų, bus okupuota Londone organizuojamos olimpiados.
Londonas pasidarė dar brangesnis miestas alaus mėgėjui – ir ne tik. Pintą elio dabar nenustebsi radęs už £3.5-£4.50 (14-18 Lt). Iš kokybiškų pubų kaip ir anksčiau, geromis kainomis išsiskiria Samuel Smith daryklai priklausantys pubai, siūlantys savo Ordinary Bitter už £1.89 (!). Priminsiu, kad Sam Smith principingai atsisako pardavinėti gėrimus, susijusius su mass media reklama – už kurią visada susimoka vartotojas. Man belieka svajoti nors apie vieną tokį pubą kur nors pas mus – kelčiausi į tą vietą:)
Kas dėl gerų naujienų, sklinda gandas, kad į negausią mažų Londono brewpubų broliją greit grįš Williams Brewery/William IV (Leyton, E10).
The Orchid Group pubų tinklas bus pirmoji Jungtinės Karalystės kompanija, kuri ims pilstyt alų iš statinių, pažymėtų “Red Tractor” ženklu. Raudonojo Traktoriaus sertifikacija reiškia, kad alus išvirtas Jungtinėje Karalystėjė, naudojant ingridientus išaugintus ypač aukštų kokybės standartų fermose, kurių laikymasis patikrintas nepriklausomų profesionalių inspektorių. Panašu, kad tokį ženklą kol kas turi tik Wells ir Young’s Young’s Bitter eliai.
CAMRA pradėjo dar vieną kampaniją – LocAl(e), kurios tikslas – skatinti pubuose propaguoti (ir ragauti) vietinius alus ir alaus gamyklas. Pubas gali tapti šios schemos dalimi tik jei jis visus metus turi nors vieną vietinio alaus rūšį. Alaus gamykla arba rūšis gali keistis. Londone vietiniu alumi laikomas tas, kuris pagamintas ne toliau nei per 30 mylių (apie 50 km) nuo pubo durų. CAMRA neabejoja, kad ši akcija pritrauks naujų klientų, tuo pačiu metu sutaupant transportavimo išlaidų ir palaikant vietinę ekonomiką. Ši CAMRA’os kampanija taip pat palaiko valstybinį Darnios bendruomenės aktą (Sustainable Communities Act).
Geriausias gruodžio mėnesio alaus festivalis Londone – tai gruodžio 2-6 dienomis jau 25-tą kartą Rytų Londone vyksiantis Pig’s Ear Beer and Cider Festival, vien elio pasiūlysiantis daugiau nei 100 rūšių, nekalbant apie užsieninius alus iš bačkų ir butelių. Kita vieta, kurią rekomenduotume aplankyti – tai mongolų pubas “The Horseshoe” prie London Bridge stoties – jame dirba mongolai virėjai ir barmenai, gaminamas mongoliškas maistas ir geria mongolai studentai. Jame netgi yra mongoliško karaoke naktis, kaip sako britai – “it has to be seen to be believed” (brrr.)

- – -

A few last news from our last trip to UK. Pubs closing at a rate of 36 per week, high beer prices… and still thousands of great pubs (including an almost Mongolian one The Horseshoe), rich festivals and smart initiatives such as CAMRA’s LocAl(e) leave us impressed.

Londono pubai (III). Kanalai ir lokalai.

ramtyns — Sun, 02 Nov 2008 09:19:23 +0000

Tai trečia ir paskutinė TAD rudens kelionės į Londoną pasakojimo dalis.

Dar viena saulėta diena Londone, reikia pasivaikščioti. Važiuodami į šiaurę, link Paddington, vartome kito TAD nario, bičiulio Konteksto paskolintą knygą „Around London in 80 daysbeers“. Smagi ir naudinga knyga, joje aprašoma 80 pubų visame mieste, ir kiekviename jų siūloma paragauti vieną, būtent labiausiai tinkančią tam pubui, alaus rūšį.

Goblinų baras

Pagal ją pasirenkam arčiausiai Marylebone stotelės esantį Hobgoblin, besigarsinantį tuom, kad name priešais kažkada vyko IRA teroristų įkaitų drama. Tai paaiškina šio įvykio laikraščių iškarpas ant pubo sienų, bet tikrai sunku paaiškinti, ką čia veikia J. R. Tolkieno personažai, helovyniškų goblino ir raganos iškamšos palubėse. Be jų, pube tik pora vyresnio amžiaus lankytojų ir trys guvios barmenės. Be negausaus tradicinio alaus pasirinkimo, nematyta tik viena markė – pubo firminis Wychwood Hobgoblin.

Jau beužsisakant, vienas iš senukų tarsteli, „Na štai ir baigėsi ramybė“. Įvyksta magija, pubas sujuda, suošia. Per rekordiškai trumpą laiką, turbūt porą minučių – jis priguža sausakimšai tipiškos britų „auksinio jaunimo“ lochų publikos. Fifkos gniaužo kokakolos stiklines, tatuiruoti bičai garsiai riaugėja į savo draugo ausį. Pubo reitingas mūsų akyse beviltiškai smunka. Gelbėja tik neblogas tailandietiškas maistas (taip, bet man jo niekad negana). Alus raudonas, tirštas ir saldus, geriamas, bet nei man, nei Kiprui nekilo noras pakartot. Palikom pubą goblinams ir barakudoms pribaigti.

Vakaro saulė Regents kanale

Vienas puikumėlis su alumi skrandyje praeiti gražiai nurudenėjusį Regents parką. Palei Regents kanalą praeiname Camden Town, užtvinusį turistų, ir prasivaikštome iki Islingtono/Kings Cross. Ilgas kelias, džiūsta kaklas, akį traukia neįprastai spalvingas pubo pastatas, labiau primenantis Berlyno kaimynijos bariukus nei britišką pubą.

Pub.. I mean pun, intended

Tai The Cross Kings, kaip paskui išsiaiškiname, tai dar ir dvigubas venue (viena scena viršuje, kita rūsyje) – čia vyksta būsimų „next big thing“ indie grupių koncertai, spektakliai, poezijos vakarai. Patogiai susmunkame į minkštas sofas prie židinio, tarp sienų, apkabinėtų plakatais ir anonsais. Neono ir lempų šviesų mišinys apšviečia mūsų patiekalą – Hop Back bravoro „Summer Lightning“. Šviesiai gintarinis, gaivaus apynių skonio, tai populiarus Londono vasaros elis.

Kairėje ir dešinėje - Summer Lightning

Besiurbčiojant, ima gausiai rinktis grosiančių grupių nariai, tačiau ilgai neužsibūname – draugai mūsų jau laukia tokioje legendinėje vietoje, kurios nevalia praleisti. Ta vieta – tai best kept secret, geriausias kanalo pakrantės lokalas, vienas iš nešlifuotų deimantų Londono pubų gausybėje.

Anarchy & hope

Anchor & Hope prieš keletą metų netikėtai aptikome plaukiodami laivu Hackney kanalais. Vieta, savininkai, bet ypač – išprotėjusi publika ir atmosfera yra nepakartojama. Čia esame praleidę ne vieną šiltą vasaros vakarą, sėdėdami ant metalinių suoliukų prie kanalo tvorelės, šeštadieniais kiemelyje kepama šviežia žuvis, vyksta visuotinas bardakas, visi dalijasi ką turi ir sukasi po suktinę, kažkas susistato būgnų setą, sintezatorių, sukala gyvą drum‘n‘bass setą, kadilaku atvažiuoja barbadosietis kaimynas šviesiu kostiumu ir skrybėle ir žybsi auksiniu dantimi. Sutiksi ir tikrų londoniečių, „in the know“, kurie atvažiuoja iš kito miesto galo vien dėl šio kaiminystės pubo. „Tai geriausia vieta Londone“, sako vienas toks. Mūsų bičiulis John, Financial Times žurnalisto, sako, kad čia „vieta, kurioje apturėsi keisčiausių gyvenime pokalbių“. Mes irgi manome, kad tai portalas į kitą dimensiją.

...

Daugumą kitų pakrantės pubų ištiko liūdnas likimas – jie buvo uždaryti, nugriauti ir užstatyti gyvenamaisiais namais. Anchor & Hope turbūt dėka savo energijos, išliko ir nors dabar priklauso Fullers pubų tinklui, vis dar yra valdomas senyvų sutuoktinių poros, tikrų personažų. Žinoma, alaus pasirinkimas irgi yra Fullers selection – o tai visada gera naujiena.

The Angel

Taip sutapo, kad derinantis prie draugų, likusiomis dienomis lankėmės vietose, kuriose dažniausiai aptikdavome jau ragautas alaus rūšis. Rotherite rajono tyrinėjimai prasideda pakrantės pubu The Angel, priklausančiu Samuel Smith. Dideli senoviniai langai, atgręžti į Temzę – puiki vieta avižiniam stautui ir poetiškam rytiniam laivų stebėjimui. Prie buvusio Surrey Quays uosto, kuriame dabar vaikai treniruojasi plaukioti lengvaisiais burlaiviais, praleidžiame tingų sunday best pubo Moby Dick oranžerijoje, užlietoje skaisčios saulės. Skalaujame gerkles Castle Rock bravoro Notthingham Gold (3.5%) ir kitais silpnais biteriais.

Julius pasakoja istorijas iš laikų, kai dar buvo piratas

Vakare mūsų laukia kita upės pusė – Wapping ir dar vienas Samuel Smith pubas Captain Kidd. Pastarasis skirtas vieno garsaus Londono pirato tuo pačiu vardu legendai. Ieškodami pubo, susipažinome su poetu Joseph Ridgwell, kuris mums padovanoja savo poezijos knygą, rankų darbo. Atverčiame atsitiktinį puslapį, o ten – odė apie alų! Labai vietoj.

Ode to Beer

(Leidykla Blackheath Books, www.blackheathbooks.org.uk)

Negaliu nepaminėti dar vienos smagios vietos Wapping‘e – italų picerijos Il Bordelo (liet. „Bardakas“), kurioje dirba vien italai vyrai, kuriems per 50 metų. Beveik Sopranai. Kiekvienas padavėjas – atskira istorija, su savo kiek įžūliu stiliumi, bet visi – su puikiu jumoro jausmu. Tiesą sakant, Londone nėra paprasta rasti vietą pavalgyti su savitu charakteriu, geru aptarnavimu ir maistu. Big up Juliui, parodžiusiam mus į šią vietą.

Il Bordello

Kitos dienos taip pat pralėkė, lankant draugus, pubus ir pamėgtas vietas. Nebevarginsiu skaitytojų smulkiomis detalėmis, tik dar paminėsiu apsilankymą mano pirmajame tikrame lokale Londone, Isleworth rajono Red Lion. Šis pubas du metus iš eilės yra laimėjęs „geriausio kaiminystės būzerio Londone“ vardą CAMRA apdovanojimuose. Trumpai tariant, tai vieta, kurioje kasdieną kažkas vyksta (nuo mėgėjiško teatro iki džiamų, kur gali pagroti, padainuoti pošlą jūreivišką dainą arba paskaityti savo poeziją).

Lokale kaip namie

Taip pat kasdieną prie keturių iš aštuonių kranų, pilstančių Real Ale, prijungiamos vis naujos alaus rūšies bačkų. Bet didžiausias pasirinkimas laukia keletą kartų per metus „Red Lion“ beergarden‘e vykstančiuose ypač smagiuose alaus festivaliuose. Šio apsilankymo dieną čia pasirinkome: London Brewery „Bamboozle“, „stiprų pavasarinį elį“, nepaprastai išraiškingo ir keisto, žolinio skonio ir šviežių obuolių sulčių aromato – bet po vieno bokalo norėjosi dar!; sklandžiai tekančio Goachers Real Mild Ale; mielo, nepriklausomo Surrey bravoro Hog‘s Back „HOP“ – kaip pavadinimas sako, stipriai apyniuoto. Ir dar… bet gal jau STOP, kiek galima.

Dar mažai fotkių? Užmesk akį į galeriją.

- – -

We continue our London crawl by doing a bit of boat-spotting with another lovely pint or two of Sam Smith’s finest at The Angel in Bermondsey. Some more boats in Surrey Quays’ Moby Dick (not that there’s really anything else to do in this area otherwise), which is really nice for a pint and a Sunday roast on such a sunny day. The water theme continues in another Sam Smith’s pub Captain Kidd in Wapping.

Among other many places we visited, it’s a big pleasure to come to my first proper London local, which is Isleworth’s Red Lion. I was glad to see that recent refurbishment didn’t take away it’s soul, nor did it take away it’s 8 taps of different Real Ale. We tried and enjoyed London’s Bamboozle, strong spring ale with strange flawor of freshly squeezed apple juice and grass – but nonetheless pleasently drinkable! Other fine moments of the evening were Hog’s Brewery’s HOP (bingo, hops are the keyword in this beer) and refreshing Goacher’s Real Mild Ale.

While looking for one of the pubs we meet a local poet, who gives his book as a gift. We randomly open the first page and it features… an ode to Beer! We love London.

Krauliu per Londoną (II). Nušvitimai.

ramtyns — Tue, 28 Oct 2008 17:31:17 +0000

Kas dieną po naujieną, toks paprastas mūsų planas. Šiandien pėsčiomis iš Bermondsey palei Temzę traukiame link London Bridge. Žinoma, mus domina ne tiltas, o kas po juo, konkrečiau – patį plačiausią asortimentą siūlantis pubas The Rake („Grėblys“, gaila kad ne „Kablys“).

Priartėję prie upės ties Rotherite riba, praeiname gigantiškus ir atšiaurius geltonų plytų pakrantės sandėlių pastatus. Kai kurie jų gan sumaniai „suminkštinti“ medinėmis detalėmis, panelėmis ir langinėmis, kurios gražiai dera prie naujai įmontuoto stiklo. Ši pakrantės dalis anksčiau buvo prekybinių laivų trumpo sustojimo vieta, tikras rojus piratams, kurie anais laikais netruko čia įsisiautėti. Čia pat juos pagavę visų akivaizdoje ir kardavo. Mūsų senas bičiulis, alaus afficionado ir ir slapčiausių Londono vietų ekspertas Julius pasakoja, kad ir dabar tebėra Temzės pakrantėje pubų, su kartuvėmis prieš fasadą.

Arčiau Tower Bridge gatvių pavadinimai (tokie kaip Mill street) dvelkteli aludaryste. Ir išties – čia būta Anchor Brewery, kurią 1787 įkūrė John Courage. Atskiri pastatai turėjo savo funkcijas – Boilerhouse, Brewhouse, Malt Mill. Pastatai dabar irgi paversti į parduotuves, restoranus, nekilnojamojo turto agentūras, o Boilerhouse ženklas kabo virš prabangaus viešbučio įėjimo.

Einame toliau ir prasibrovę pro triukšmingą London Bridge stoties rajoną, pakliūvame į gyvą Borough turgų (puikūs prancūziški, olandiški, ispaniški sūriai, kumpiai, prieskoniai iš Pietu Amerikos ir kita), kol galop randame savo tikslą. Pasislėpusį po London Bridge tilto sąramomis išsibarsčiusių gatvelių labirinte, The Rake – vienintelį pubą Borough turguje – atrasi tik žinodamas, kur jis yra. Vieno kambarėlio dydžio, na ir dar beergarden‘o, praplečiančio erdvę kokiais 200% – šis baras didžiuojasi esąs mažiausias Londone ir tuo pačiu siūlančiu didžiausią alaus pasirinkimą. Bare susigrūdę 2 šaldytuvai talpina, na, iš akies primetu, kokias 200 rūšis tikro alaus. Net ir būdami tokie mažulyčiai, buteliais neapsiriboja – trumputis baras sutalpina net 8 kranus, iš kurių teka kuo puikiausiai sandėliuoti alūs iš viso pasaulio. Puikus pavyzdys tautiniams enterpreneriams, kad nebūtina myžčiot dėl erdvės, interjero ar taikstytis su didžiųjų bravorų diktuojamomis salygomis.

Užsisakome ir einame į sodelį – aš paimu pintą amerikietiško Sierra Nevada Stout iš krano. Nedideliai putotas, netirštas, juodas ir sodrus, 5.8% stiprumo ir kaip priklauso stautams, pakankamai degintų salyklų kartumo su trupučiu apynių. Lengvai sausokas pobūdis primena mano eksperimentinį avižinį stautą, tik šis be avižų – nėra tipiško creaminess (tokio kaip Guiness‘e). Beje, kainos kandžiojasi – 4.5 GBP (20 LT) už šitą pintą.

Kipras negali išsirinkti iš visos gausos alaus, bet laiku pastebi baro gudrybę – už 2 GBP gali užsakyti atsitiktinio alaus, kurį tau parinks barmenės. Jam atitenka 0.3 l butelaitis 7.5% belgiško Nuits Blanches – iš Brasserie l‘Abbaye des Rocs bravoro. Kiek drumstas, rudai-violetinės spalvos, ryškaus juodųjų serbentų ar panašių uogų aromato bei skonio. Kiprui „visai nieko“, aš nelabai sužavėtas, taip pat kaip ir kitais dviem mūsų atsitiktiniais buteliniais laimikiais (reikia pripažint, suveikė ekonominis efektas) – belgišku Abbey Tripel stiliaus Scheldebreuwerij De Zeezuiper (“Jūros sriuba”, 8%) ir vokišku Veltins + Curuba. Pirmasis – tirštas, gera puta, truputis imbierinio, vaisinio skonio, šviesiai rudas-gintarinis, tačiau taurėje plaukiojo kažkas tikrai arčiau žuvienės – debesys ir stambios nuosėdos. Visgi skonis būtų neblogas, jei ne tas vizualios estetikos trūkumas, nesijautė ir alkoholio kiekis. Antrajame butelaityje 20% taip pat sudare tekilos skonio gėrimas, likusius 80% – Veltins lageris, o rezultatas, kaip ir reikia tikėtis – apgailėtinas, labiau tinkantis į diušes limonado kategoriją. Sutariame, kad galėtų būt Palangos vasaros hitas.

Pasigrožime sąmojingais užrašais, paskaitome, kad Anglijoje lauke baruose legalu rūkyti tik po suskleistu skėčiu, jei skėtis išskleistas – galime gauti baudą. Dangus niaukiasi, nerizikuojame, traukiame tolyn. Šiandien numatytas turtinga programa – Clerkenwell/Holborn rajonas ir puikių pubų trijulė, kurios neaplankęs negaliu išvažiuoti iš Londono.

Pirmiausia tai, žinoma, Jerusalem Tavern, rajono legenda. Ankstyva popietė, pubas pustuštis, pasimėgaujame pora pintukių. Tai vienintelis pubas Londone, priklausantis St. Peter‘s alaus daryklai, ir vienintelis, kuriame galima gauti šio puikaus alaus iš krano. Tarp dažnai čia pilstomų St Peter‘s Golden, Standard ir Organic Bitter ir dar kelių rūšių alaus (baro garbei, tik vienas industrinis lageris), pamatau St Peter‘s Mild (3.7%), labai susidomiu. Senovinis mild‘as buvo benugrimztąs į užmarštį, jį nustojo virti bravorai, pubai – pilstyti, tiesą sakant, iki šiol jo nebuvau matęs. Pagal apibrėžimą jis turi būti silpnai apyniuotas, tamsus. St Peter‘s versijoje jis juodas, beveik be putos (toks ir turi būti), lengvą saldumą kompensuoja nestiprus šokoladinio salyklo kartumas. Sakyčiau, kad tai kažkas panašaus į labai skystą porterį, neblogas sesijinis alus.

Toliau mūsų laukia trumpas pasviaikčiojimas po istorinį, o dabar – komercinį Clerkenwell rajonėlį. Neilgai trukus atsiremiame į didingą gotikinį Cittie of Yorke pubo fasadą su išsikišusia laikrodžio „koplyčia“, kurioje ciferblatai rodo laiką visoms trims pusėms. Pubas priklauso Samuel Smith bravorui, seniausiai alaus daryklai Jorkšyro grafystėje. Sam Smith garsėja savo istorija, kokybe, požiūriu, bet ir įnašu į britiško alaus istoriją – būtent ši gamykla išsaugojo beveik išnykusį anglišką porterį ir stautą ateitiems kartoms.

Cittie of Yorke interjeras tuščią dieną (foto: oiyou/flickr)

Cittie of Yorke interjeras reikalautų atskiro posto. Didingi skliautai, masyvios šimtalitrinės bačkos (dabar tik dekoracijos) palubėse, pakibusios virš ilgo baro, palei sienas išsidėsčiusios „klausyklėlės“ su stalais ir patogiais suolais, kaip tik pritaikytais keturių žmonių kompanijai, bei masyvi trikampė krosnis, įsitaisiusi patalpos viduryje. Židinys neturi kamino, ir atrodytų butaforinis, tačiau preitą rudenį teko matyti, kaip į ji, visą ūžiantį nuo ugnies, anglimis tiesiai iš karučio maitino baro darbuotojas. Klausiate, pro kur išeina dūmai? Ogi pro specialų kaminą, einantį po žeme! Visas pubas apkaltas mediniu dekoru, populiaria XX a technika, turėjusia suteikti patalpai daugiau vizualaus respektabilumo. Bravoro firminės vitražinės detalės dar labiau sustiprina įspūdį, kad mes – alaus bažnyčioje.

Savo pubuose Sam Smith pilsto tik savo gėrimus, ir atsisako pardavinėti bet kokius reklamuojamus gėrimus – todėl be išties pigaus Sam Smith gamybos alaus (Ordinary Bitter – tik 1.89 GBP – rekordas net lyginant su megatinklais, tokiais kaip JD Weatherspoons). Taip pat čia rasite tik Samuel Smith etiketėmis pažymėtą romą, viskį ir net… kolą! Iš krano baras pilsto bent 6 ar 7 rūšis, panašiai dar tiek iš butelių– Extra Stout, Oatmeal Stout, Nut Brown Ale, Old Brewery Pale Ale, Ordinary Bitter, taip pat Pure, Alpine, Organic ir Taddy lagerius, akivaizdžiai orientuotus į sičio baltakalnierius, bei savo gamybos sidrus – dabar pamenu tik Organic Cider. Apakinti alaus pasirinkimo, patys sau netikėtai užsisakome Pure Lager, kuris nors turbūt ir atitinka visus klasikinio kanono reikalavimus, mūsų visiškai nesužavi. Tuo momentu tai neteisingas pasirinkimas. Antrą kartą klaidos nedarome, mano akis užkliūva už dar nematyto Taddy Porter (čia Taddy yra surtumpinimas Tadcaster‘iui) užrašo alaus lentoje.

Bokale šis alus turi nepaprastai patrauklią išvaizdą, puta tvirta, kaip mūras. Tada pirmas gurkšnis… ir čia norėčiau padaryt pauzę. Įsivaizduokit šį didžiulį pubą, kuriame daugybė stovinčių žmonių (atsisėsti nėra kur) garsiai šnekučiuojasi, bendydami perrėkti alkoholio šnektą jų pačių galvose. Dabar įsivaizduokite visą šį triukšmą staiga nuščiūvantį, ir stojančią visišką tylą. Pradžioj jūsų gomurį, po to – gerklę, kūną, ir galop – sąmonę užpildo visiškai aiškus suvokimas, koks nuostabus yra pasaulis. Ir koks skanus yra šis porteris! Tirštas, sodrus ir nepaprastai turtingas, šiek tiek vyraujančio sauso, specifinio aštroko rūgštumo, maloniai kutenančio liežuvį, puikiai subalansuotas, šis alus tą patį momentą tampa mano dienos, metų atradimu, penkmečio alumi. Dėl tokių atradimų verta apkeliauti visą Londoną, ką ten, visą Didžiąją Britaniją, verta atleisti sau ir kitiems visus paklydimus, net baisaus skonio lietuviško industrinio lagerio litrus, suvartotus per savo gyvenimą.

Likusį vakarą aš nenustoju liaupsinti šio alaus ir užsisakinėti vieną butelį po kito, kol neapsikentę draugai mane ištempia iš šios palaimintos vietos. Einame į kita religiškai patiunintą vietą. Tai Ye Olde Mitre (mitra – tai toks vyskupo galvos uždangalas), mažas pubas, įsitaisęs supainiotų siaurų Clerkenwell gatvelių labirinte. Šio pubo išsidestymas ypatingas – tai dvi miniatiūrinės patralpos, talpinančios po tris staliuklus. Tai kaip du atskiri maži pubai, tačiau jas jungia vienas baras, už kurio triūsia keli miklūs barmenai – du senukai britai ir vienas jaunas kazachas. Į abi patalpas galima patekti tik pro atskirą įėjimą, kuriame paprastai dūzgia netilpusios į vidų arba tiesiog labiau vertinančios gryną orą sielos. Iš lauko galima pastebėti dar ir laiptus, kuriais galima užlipti į antrame aukšte esančią trečią jaukią patalpą, kuroje be dviejų staliukų telpa į langą atsisukusi kunigo sakykla su atversta knyga ant jos.

Ye Olde Mitre visada reziduoja puikiausiai sandėliuoti pilstomi Adnams Explorer ir Deuchar‘s eliai, ir dar bent trys guest ales, deja, ekstazėje nuo visų dienos patirčių šiek tiek apsvaigęs, nebepamenu nei apie alų, kurį stačiau draugams, nei kurį statė draugai, nei kaip grįžau, nei kur grįžau.

- – -

We continue our London visit with a morning stroll from Bermondsey to London Bridge, past Anchor Brewery buildings and hit our first pints of Siera Nevada Stout and some obscure belgian beers (sold as random beer offer – most likely the hard to sell leftovers) at The Rake. We move to Clerkenwell afterwards for a couple of pints of St Peter’s Mild and Bitter at Jerusalem Tavern. Eventually we settle in The Cittie of Yorke where I am astonished by new discovery – Sam Smith Taddy Porter. A blast, absolutely georgeous and so smoothly drinkable that it takes three friends to get me out of the pub. Straight to another personal favourite – the cosy Ye Olde Mitre, where I lose myself in another few pints of perfectly kept ales and too-deep-to-finish conversations.

London crawl (I). Fullers diena.

ramtyns — Mon, 27 Oct 2008 16:28:09 +0000

Praėjo keli mėnesiai nuo paskutinio apsilankymo Anglijoje, pasiilgome, tad prieš savaitę kartu su kitu Tikro Alaus draugijos nariu ir įkūrėju Kipru susiruošėme į The Great London Pub Crawl (didįjį Londono aludžių ropinėjimą). Manau, nėra reikalo pasakoti, kokią reikšmę alaus – ir ypač Tikro Alaus – kultūra ir istorija turi britiškai sąmonei, kokią įtaką ir kokį pėdsaką britiško elio tradicijos yra palikę pasaulyje. Kaip ten bebūtų, jei britai nebūtų šio meno praktikavę visą tą laiką ir išlaikę šios tradicijos iki mūsų laikų, pasaulis būtų nuobodi vieta gyventi.

Bet grįžkime prie kelionės. Stanstead aeruoste nusileidome vėlai vakare, tad labai apsidžiaugėme, aptikę vienintelį aeruosto pubą dar atidarytą. Šis gastropubas, priklausantis didžiausiam airiškų aludžių tinklui O’Neills, negarsėja nei savo kokybe, nei alaus pasirinkimu, tačiau likus dešimčiai minučių iki vienuolikos tai paskutinė galimybė šį vakarą prasmukti pro vartus į Londono elio pasaulį. Pasirinkimas iš krano nedidelis – Guiness, Bath, Caffrey’s ir pora industrinių lagerių. Vienintelis pasirinkimas būtų Bath Ale, deja jo nebėra, tenka imti Caffrey’s. Šį alų, kažkada mano visai mėgtą, dabar gelbėja tik keliautojo troškulys ir nekantrumas. Labai creamy, vidutiniškai gazuotas ir lengvai slystantis gerkle, bet praktiškai be skonio. Užmetame akį į Anglijos – Baltarusijos futbolo rungtynių transliacijos rezultatą ir patraukiame į naktinį metropolį.

Rytas daug žadantis – saulėtas, šiltas oras ir Chiswick (skaitosi “Čizik”) rajonas ramiame (ir brangiame) West End’e. Chiswick gerai pažįstu, nes čia metus teko dirbti technologijų kompanijoje moderniame komplekse Chiswick Park. Atmintinai žinau daugumą drėkinimo skylių dviejų mylių spinduliu nuo darbovietės – beje, pagal BeerInTheEvening.com, tokiu perimetru aplink yra apie 200 pubų (tai nėra įspūdingas skaičius Londono mastais). Deja, mes turime tik vieną dieną ir daug reikalų, todėl teks apsiriboti keletu.

Pradedame nuo Old Pack Horse ant Chiswick High Road kampo, Fullers alaus daryklai priklausančio gražiai sutvarkyto pubo sename karaliaus Edwardo laikų dekoro name, papuošto vitražinėmis langų sekcijomis, šviesiais raštuotais tapetais, raudonom užuolaidom ir kilimu. Šiame pube rasime nūnai vis dažniau aptinkamą ir gerai derinčią partnerystę – tradicinio išdėstymo ir interjero aludės patalpą su visais tam priklausančiais atributais (skaityk, alaus kranais, mediniais stalais ir britų pensininkais su laikraščiais po pažasčia) ir tailandietišką virtuvę. Šiuo atveju tailandiečiai turi dar ir atskirą restorano patalpą, per praėjimą sujungtą su pubu, iš kurio galima užsisakyti alaus, bei mažyti uždara kiemelį su pora staliukų. Pasirenkame pubo erdvę šalia liepsnojančio židinio, iš kur matome tiek po restoraną lakstantį išsišiepusį restorano savininką, tiek baro, ištisai apvesto spindinčiu turėklu, kampą, tiek pavienius raudonus autobusus, už lanko skubančius pro haistrytą.

Bravorams priklausančiuose pubuose retai aptiksi kito nei tų gamyklų gaminamo alaus, tačiau Fuller’s alūs garsėja ypač aukšta kokybe ir puikiu skoniu. Kipras leidžia pirmąjį dienos užsakymo ritualą atlikti man, tad prie tailandietiško raudono kario Kiprui parenku ESB, o sau išsirenku sezoninį Red Fox. ESB, English Strong Bitter, yra Fuller’s klasika ir legenda, o taip pat strong bitter apibrėžimo etalonas. Daugelis kitų gamyklų nesėkmingai bandė prilygti šiam gana nestipraus (nepaisant pavadinimo, jo stiprumas yra tik 5.5% – buteliuose 5.9%) elio pavyzdžiui, kuriame įspūdingai žaidžia sodrūs salyklo ir vaisių bei prieskoninių apynių skoniai. Tuo tarpu Red Fox yra rudens sezono alus, kurį Fuller’s aludėse galima rasti tik spalį. Jo sudėtyje yra skrudintų avižų, kurios suteikia malonų, lengvai salstelėjusį riešutinį skonį ir šiltą šilkinį “užbaigimą”, o nedidelis kaip biteriui apynių kiekis visiškai netrikdo šios skonių tėkmės.

Toliau pro Chiswick centrą patraukiame link kaimyninio Hammersmith rajono. Chiswick negarsėja įvairia kultūrine scena ar naktiniu gyvenimu, tačiau mirgėte mirga mažais barais, madingomis kavinėmis, egzotiškos virtuvės restoranėliais, labdaros (kuriose pardavinėjamos celebričių šmutkės) ir prabangos parduotuvėmis. Netrukus pasukame link Temzės, nes ant jos kranto turiu numatęs keletą savo “firminių” viečikių, kurias noriu parodyt bičiuliui. Ankstyva popietė, todėl apytuščius The Cross Keys (taip pat priklauso Fullers) ir The Black Lion (žiemą turintis winter warmers pasirinkimą) pubus praleidžiame, ir nutupiame “The Ship” pakrantės teritorijoje. Šis moderniai sutvarkytas, tačiau pakankamai paprasto interjero ir eksterjero pubas turi neįprastai didelę lauko erdvę-aikštelę. Vasaros dienomis ne tik gruboki mediniai staliukai, bet ir visa žolė, o taip pat Temzės pakrantę įrėminanti cementinė sienelė, būna nusėsta japių, media tipažų ir šiaip madingos Chiswick ir Turnham Green klientūros su bokalais arba šunų pavadėliais rankose. Deja, dėl tos pačios priežasties šis pubas yra brangus, todėl ilgiau nei bokalui nerekomenduojame.

Čia nepraleidžiu progos užsisakyti dar vieno klasikinio Young’s biterio, labai lengvo (3.7%), gaivinančio ir šviežaus vaisinio apynių kvapo alaus. Tuo tarpu Kipras, užburtas saulės, renkasi kur kas išraiškingesnį ir labiau gazuotą vokišką kvietinį Erdinger. Temzės vandenyje atsispindinčią saulę kartais suvirpina pro šalį slenkantis kruizinis laivas, pralekiantis patruliuojantis greitaeigis kateris ir pora baidarių, varomų pirmyn kelių porų irklų. Nuotaika šviežia ir kone vasariška.

Ši vieta – tai Thames Path, vieno maloniausių paupio pasivaikščiojimo takų, vidurio taškas. Malonus jis ne tik žalumos mėgėjui – Tikro Alaus gerbėjus jis nudžiugins visa eile senų pakrantės pubų ir gražios architektūros pastatų, atgrežusių savo fasadus į lėtai tekantį vandenį. Nors žinome, kad į Hammersmith tilto pusę yra keletas nuostabių šių įstaigų pavyzdžių, pasirenkame priešingą pusę. Mūsų tikslas – Fullers bravoras. Ne kartą jį buvau pravažiavęs dviračiu, tačiau savaitgaliais jis pasitikdavo užvertais vartais ir didinga ramuma, tad šįkart tikimės, kad paprasta darbo diena bus dėkingesnė. Pakeliui mūsų laukia netikėta kliūtis – Temzės vandenys pakilę ir pakrantės gatvė visa patvinusi, tik vienišas autobusiukas stovi įstrigęs vidury.

Aplinkkeliu bandome apeiti, ir taip atsimušame tiesiai į vieno iš alaus gamyklos pastatų fasadą su Fullers ženklu ir užrašu “Griffin Brewery”. Pastebime, kad vieną jos kampą taip pat skalauja pakilęs vanduo. Matyt, aukštas vanduo kelia susirūpinimą ir vietiniam municipalitetui, virš mūsų praplasnoja patruliuojantis malūnsparnis. Tuo tarpu mūsų nosis pasiekia dieviškas salyklo kvapas ir nuveda gilyn į gamyklos kvartalą…

Alus šioje gamykloje, dabar didžiausioje nepriklausomoje alaus gamykloje Londone, verdamas jau daugiau nei 350 metų. Tai tipiškas tradicijos pavyzdys – Fuller, Smith ir Turner šeimos įkūrė bendrą kompaniją 1845-aisiais, ir šių šeimų nariai iki pat šių dienų tebedalyvauja versle. Bene labiausiai žinomas Fullers alus yra London Pride, pirmaujantis pilstomas Jungtinės Karalystės alus. Šis ir dar du Fullers alūs – ESB ir Chiswick Bitter – turi prestižinius Champion Beer of Britain įvertinimus – jokiai kitai gamyklai nepavyko pasiekti tokio rekordo. Paskutinis ir taip gana plataus asortimento papildymas buvo 2005 metais įvestas šviesus (blonde) elis Discovery. Tais pačiais metais Fullers įsigijo kitą gamyklą, Hempširo George Gale & Co. Kartu su ja Fullers nuosavybėn perėjo ir 111 Gale gamyklai priklaususių pubų, ir dabar šeimoje jų yra viso 363 barų, pubų ir viešbučių. Panašu, kad tai ir buvo pagrindinis sandėrio tikslas – netrukus Gale bravoras buvo uždarytas, gerai kad bent kai kurie ten gaminti alūs išlaikyti (jų gamyba perkelta į Chiswick).

Ši, Griffin gamykla užima visai nemažą, apstatytą senais plytiniais pastatais, kvartaliuką, kurį apvaikštome, ieškodami įėjimo. Nesimato nė vieno žmogaus, tik patalpos, įranga, paletės, konteineriai, transportas ir talpos. Salyklo kvapas ir senovinė architektūra užburia ir jaučiamės tarsi vaikščiotume angliško romano puslapiais. Randame The Hock Cellar rūsį, į kurį nukreipta rodyklė “Visitors”.

Priešais pamatome recepcijos duris kur ir užeiname pasiteirauti. Šviesioje priėmimo patalpoje, taip pat dvelkiančioje istorija, ramu ir tvarkinga, tik dvi sekretorės su ausinėmis sėdi prie kompiuterių. Jos mus maloniai patikina, kad galime užsirašyti i lankymo turą, deja artimiausias 5 dienas jie visi pilnai užbukinti. Tik kad už 5 dienų mes jau turime skristi atgal… Kokia nesėkmė:( Sekretorės mus pradžiugina patarimu nuplauti kartėlį firminėje aludėje, kurioje paprastai visi turai ir prasideda. Pakeliui dar aptinkame firminę parduotuvę, kur turime galimybę apžiūrėti rietuves čia gaminamo alaus, visokių suvenyrų, ir įsigyti lauktuvių draugams. Mus truputi glumina čia pat parduodamo vyno dėžių kiekis, kuris aiškiai viršija alaus.

Iš vienos pusės turintis pavadinimo iškabą The Mawson Arms, iš kitos – The Fox & Hounds (pastarasis buvo nupirktas ir sujungtas su pirmuoju), firminis pubas kaip ir pati gamykla, alsuoja tradicija ir kokybe. Patogios odinės sofos, žemi staliukai, nedidelis, bet geras patiekalų meniu, ant palangės – CAMRA’os The Drinker žurnalai. Sienos nukabintos gamyklos istoriją dokumentuojančiomis nuotraukomis. Nustebina tik penketo rūšių alaus kranai – tikėjomės daugiau, tačiau spragą užpildo daugybė alaus butelių bare.

Kipras pasirenka Chiswick Bitter, tuo tarpu aš labai susidomiu London Porter, kurio dar niekad neragavau. Pastarojo turi tik buteliais – pilstomo jo būna tik specialaus sezono (lapkričio mėnesį) arba festivalių metu. Čia manes laukia vienas didžiausių atradimų! Tirštas, juodas, ir mano džiaugsmui – turintis minimaliai saldumo – Londono porteris užlieja mano gomurį šilta banga, puikiu balansu ir maloniu “finišu”, kuriame nesiveržia lenktyniauti nei skrudinti salyklai, nei apyniai. Nepaprastai malonus ir lengvai geriamas. Entuziastingai pasirenku šį alų visam likusiam vakarui, ir tik po dar kelių bokalų sutinku jį pakeisti į ESB, tam kad pasimėgaučiau gaivia ir šviežia atasvara šiek tiek užklijuojančio porterio tirštumui.

Chiswick Bitter – skaidrus, švaraus, gaivaus, britai dar pridėtų komplimentą “crisp”, skonio, demonstruoja ne tik visas geriausių biterių savybes, bet šiame pube – ir idealaus sandėliavimo praktiką. Gavęs idealios temperatūros, konsistencijos ir putos pintukę, tai pajunti intuityviai. Dar geriau tai pajunti kituose pubuose, kur alaus statinių sandėliavimui neskiriamas pakankamas dėmesys – dėl netinkamos laikymo temperatūros ir trukmės neretai elis būna “plokščias”, “nuvėsęs”, įgyja nepageidautinų kvapų ir nebesuformuoja putos (pastaroji savybė dar nebūtinai reiškia prastą elio kokybę, bet čia atskira tema). Bent jau man, pirmiausia tuo, kaip išlaikytas alus, ir skiriasi geras pubas nuo prasto – ne interjeru ar maistu, net pasirinkimas ir aptarnavimo kokybė yra tik antroje vietoje. Šiomis dienomis Anglijoje pubai, norėdami pabrėžti kad jie ypač kruopščiai laikosi kokybiško sandėliavimo principų (sandėliavimo patalpos turi aušinimo sistemas ir šilumos izoliaciją), įgyja specialią sertifikaciją, kurios ženklą “Marque Cask” galima pamatyti ant durų ar šalia alaus kranų.

Išties puiki diena su puikiu alumi, ir kalbos nesibaigia net ir nakties paslapčiai vėl apgaubus Londoną. Tačiau laikas mūsų kelius kreipti link Shepherds Bush Empire ir ten vykstančio Thievery Corporation koncerto, bet tai jau ne šio blogo tema…

Pilnas fotoreportažas – Tikro Alaus galerijoje.

Fullers gamyklos adresas: Chiswick Lane South, London W4 2QB. Turai vedami darbo dienomis, 11, 12, 13, 14, 15 val. Išankstinė registracija telefonu +44 (0)20 8996 2063. Kaina 10 GBP.

- – -

Two of Tikras Alus crew just returned from a week-long London pub crawl. It turned out to be a bit of nostalgia-trip, visiting mostly our favourite pubs instead of discovering many new ones. Therefore it’s not a coincidence that we started from Chiswick, where I used to work in an IT company. We started off with Old Pack Horse, a warm Fuller’s owned pub-meets-thai-restaurant place, with pints of classic ESB and seasonal RedFox. Then we moved to Thames Path and had a shot at The Ship while spotting some ships and canoes passing by. The Young’s Bitter and Erdinger beer were very nice to sip in the sun. Difficult to complain about bad weather, having had 5 days of sun during that week.

We continued westwards and visited Fuller’s Griffin brewery. Unfortunately the tour schedule was fully booked for a few days ahead so it had to suffice walking around on our own to open places. The Thames was on high tide, washing the walls of the brewery, the helicopters hovering above and fantastic mashing malt smell was a rather interesting setting. Eventually we landed in the flagship Fuller’s pub The Mawson Arms, where we had a few pints of perfectly kept Chiswick Bitter, ESB, Red Fox, but my personal favourite and a discovery was a smooth and satisfying London Porter. I couldn’t get enough and if not the concert of our favourite band Thievery Corporation, I would’ve stayed there untill kicked off… or until they’d run out of London Porter.

With staying on the diet of mostly Fuller’s beers, we called it a Fuller’s day and what a perfect day at that.

Alaus rūšys (I)

kontekstas — Mon, 25 Aug 2008 14:11:08 +0000

Atsiprašom, kad kurį laiką, užsiėmę vasaros pabaigos darbais ir linksmybėmis, nieko nerašėme. O kai radom laisvesnę akimirką, nusprendėm, kad atėjo laikas pakalbėti apie alaus rūšis.

Daug kur – žiniasklaidoje, internete, bloguose – skaitome apie alų ir aptinkame, kad dažnai daromi klaidingi, netikslūs alaus rūšių apibendrinimai, palyginimai arba dar blogiau – visiškai nesiorientuojama kategorijose ir terminuose.

Gali kilti diskusijų, ką reiškia alaus “rūšys”, ”stiliai” ar “kategorijos”, todėl aiškumo dėlei pabandysim, bent sau patiems, apsibrėžti ką kokiais vardais vadinsim. Be jokios pretenzijos į enciklopedinę teisybę. Susidarydami savo paveikslą, mes labiausiai rėmėmės, ko gero, žymiausio visų laikų alaus aprašytojo Michael Jackson žiniomis ir patirtimi, tačiau net ir Jo nuomonė nebūtinai yra galutinė ir neginčijama.

Paprasčiausia alų yra skirstyti į skanų ir neskanų. Tai vienintelis atvejis, kai dėl klasifikacijos nepasiginčysi. Dar viena paprastesnė klasifikacija – šviesus alus ir tamsus alus – nors čia jau nemažai pagrindo yra subjektyviems objektyvių požymių vertinimams. Iš kart prisimenu istoriją, kaip Suomijoj gėriau vietinės gamybos Indian Pale Ale, kurio pavadinimas lyg ir sufleruotų, kad čia turi būti šviesusis alus, tačiau barmeno buvo rekomenduotas ir įpiltas kaip “dark beer”. Taigi šviesa šviesai nelygu.

Na bet šalin juokus – griebkim jautį už ragų.

Pats bazinis alaus skirstymas yra grindžiamas dar gaminimo metu atsiradusiais skirtumais – pagal fermentacijos pobūdį:

viršutinės fermentacijos alūs – eliai,
apatinės fermentacijos – lageriai, ir
spontaniškos fermentacijos – lambikai.

Gal vadinkim šią klasifikaciją alaus stiliais? Apie pačio fermentacijos proceso skirtumus nekalbėsiu – parašys gal tie, kurie daro tą fermentaciją praktiškai. Tačiau paminėsiu esminius šių stilių bruožus.

Eliai

Eliai tradiciškai ir labiausiai yra paplitę britų salyne. Jiems priskirtini tokie alūs kaip Mild (švelnusis), Bitter (kartusis), Pale ale (šviesusis), Indian pale ale (IPA), Brown ale (Rudasis), Old ale (Senasis)Porter, Stout, Imperial Stout. Tai dažniausiai nedidelio stiprumo (apytikriai 3-5 % ABV, neskaitant Imperial Stout, kurie gali būti ir 10 % ABV)), praktiškai neturintys angliarūgštės arba turintys jos labai mažai, alūs. Elių spalva gali varijuoti nuo šviesios gintarinės (biteriai, pale ale) iki juodos (porteriai ir stoutai). Skoniai taip pat gali būti labai skirtingi – nuo gaivios vaisingos paletės su išraiškingu apynių aromatu iki galingų salyklo, kavos, šokolado poskonių. Dažniausiai kiekvienas iš elių vadinami savo vardais, tačiau pabrėžtina, kad visi jie priklauso vienai šeimai.

Angliškieji eliai išplito ir Amerikoje, tačiau dėl vietinių produktų – salyklo, mielių, apynių - specifikos susiformavo atskiri elių porūšiai. Todėl, sakykim, amerikoniškasis IPA gal gerokai skirtis nuo angliškojo.

Atskirai paminėtini škotiškieji eliai, kurie dėl Škotijos vandens ir salyklo ypatybių, išsiskiria iš kitų britų salyno alų. Skiriami taip vadinamieji Scotch eliai ir Scottish eliai. Scottish dažniausiai būna šviesesnės spalvos, 3-5 % ABV stiprumo, panašūs į anglišką pale ale. Galima turbūt sakyti, kad tai yra angliškas elis verdamas Škotijoje. Tuomtarp Scotch eliai dėl specialaus salyklo paruošimo pasižymi sodria tamsia spalva, stiprumu nuo 6 % ABV, gana ryškiu tamsių salyklų aromatu. Kai kurie alūs gali būti net iki 8-9 laipsnių stiprumo.

Viršutinės fermentacijos alūs verdami ne tik angliškos tradicijos šalyse, bet ir žemyninėje Europoje. Dauguma belgiškų alų pagal fermentacijos pobūdį taip pat yra eliai, išskyrus lambikus, kurie verdami vien tik Pajottenland regione, Belgijoje, ir fermentuojasi natūraliai su mikroorganizmais, esančiais aplinkoje, papildomai mielių nededant.

Eliais turi būti vadinami ir vokiškieji viršutinės fermentacijos Altbier, Koelsch ir Gose, verdami atitinkamai Duesseldorfo, Koelno ir Leipzigo regionuose.

Lageriai

Kitas alaus stilius, skiriamas dėl fermentacijos – lageriai. Lageris kaip alaus stilius atsirado palyginti neseniai – 19 a. viduryje. Esminė lagerio ypatybė – lėtai žemoje temperatūroje besifermentuojančios mielės. Lagerio fermentacijai, palyginus su eliu, reikalinga žemesnė (0-4 laipsnių C) temperatūra, todėl alus fermentuojasi laikomas rūsiuose. Iš čia ir kilo jo pavadinimas, mat “lager” vokiškai reiškia rūsį, saugyklą. Kaip matyti iš pavadinimo, lageris kaip rūšis pirmiausia atsirado Vokietijoje, kur angliškasis pale ale buvo bandomas gaminti lageriavimo metodu. Rezultatas pranoko visus lūkesčius – gautas šviesus, skaidrus, sausas ir “traškus” alus, kuris, nuolat tobulinamas, išplito visame pasaulyje.

Lagerio variacijų yra daug. Dabar jis ne tik šviesus, bet ir tamsus, gaminamas ir Amerikose, ir visoje Europoje, ir kituose žemynuose. Ryškiausi ir charakteringiausi šviesaus lagerio atstovai yra Plzeno pilsneris, Muenchener Helles (Miuncheno šviesusis) ir Dortmunder (Dortmund Export). Šios rūšys turėjo daugiausia įtakos lagerio vystymuisi pasaulyje.

Dortmunderiu gali būti laikomi praktiškai visi populiariausi masiškai gaminami šviesūs lageriai – Stella Artois, Heineken, Carlsberg, Tuborg, Amstel ir kiti. Tikro alaus mėgėjai, žinoma, pasakys, kad visa ši masinė produkcija nustekeno dortmunderio reputaciją, tačiau tuo pačiu tikrai neatsisakys karštą vasaros dieną pasimaloninti tikru vokišku masinės gamybos nesugadintu šviesiu Dortmundo alumi. O ką jau bekalbėti apie čekišką pilsnerį! Tai ko gero vienas iš puikiausių lagerių pavyzdžių, iš kitų išsiskiriantis nepakartojamu apyningu kartumu. Ne veltui čekai bando gauti jam geografinės kilmės apsaugą. Miuncheno šviesusis (helles) taip pat yra atskira gausi lagerio rūšis, nuo dortmunderio besiskirianti labiau išreikštu salyklo skoniu ir ne tokiu sausu ir “traškiu” kūnu. Miuncheno šviesieji labiau vyrauja Vokietijoje, tačiau yra padarę įtaką ir kitų šalių (pvz. Lietuvos) lagerių rinkoms.

Atskirai paminėtini šviesieji Vienos (austriškasis) lageris ir Amerikietiškasis lageris. Pirmasis pusbroliaujasi su Miuncheneriu, antrasis su Dortmunderiu.

Kalbant apie tamsų lagerį, pirmiausia paminėtini Miuncheno Dunkelis – tradicinis bavariškas tamsusis alus, Einbecko tradicinis bock’as, bavariškas doppelbockas, marzenas (kovo alus). Tamsių lagerių spalva vyrauja nuo tamsios gintarinės iki tamsios kavos ar šokolado spalvos, stiprumas taip pat yra aukštesnis nei vidutinis – dažniausiai 5,5-8 % ABV. Dar į tamsių lagerių šeimą įeina vokiški ir austriški Schwarzbier bei čekiški/slovakiški černe pivo (juodos spalvos, mažo/vidutinio stiprumo, skrudinto salyklo skonio).

Prie tamsių lagerių tiesiog būtina paminėti Baltijos porterį – tamsų stiprų alų, verdamą Baltijos jūros regione. Šio alaus tėvas yra angliškasis Imperial Stout arba Russian Imperial Stout, kuris buvo eksportuojamas iš Anglijos į Rusiją caro stalui. Vietiniams pabandžius išvirti tą alų regione paplitusiu lageriavimo metodu, buvo sukurtas Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, kuria galim didžiuotis mes, lietuviai, ir mūsų kaimynai prie jūros. Baltijos porteris nusipelno atskiro straipsnio, tad apie jį vėliau.

Lambikai

Kaip jau minėta, lambikai verdami tik vienoje Belgijos dalyje, į pietus nuo Briuselio. Alus paveikiamas Senos slėniuose klaidžiojančiomis laukinėmis mielėmis, kurios suteikia gėrimui sausą, “vyningą” skonį su šiek tiek rūgštoku poskoniu. Lambiko rūšys – grynas lambikas (brandintas trejus metus), gueuze (jauno vienerių metų ir brandinto lambiko mišinys perėjęs antrinę fermentaciją), mars (silpnas lambikas išvirtas iš antro misos nutekinimo), faro (lambikas į kurį įdėta rudojo cukraus), vaisinis lambikas su vyšnių (kriek), aviečių (framboise) ir kitų vaisių skoniais.

______

Taigi tiek trumpai apie alaus stilius pagal fermentacijos pobūdį. Visus paminėtus alus mes sutiksime ir detaliau aptarsime, kai kalbėsime apie kitas galimas alaus klasifikacijas – pagal naudojamą salyklą, pagal stiprumą, ir svarbiausia – pagal regioninį/geografinį požymį. Alūs kaip ir visi maisto/gėrimo produktai pirmiausia atsipindi kraštų, iš kurių kilę, gamybos ir vartojimo specifiką, todėl ypatingai vienas nuo kito gali skirtis savo skoninėmis savybėmis, gamybos ir vartojimo tradicijomis ir papročiais. Geografinė klasifikacija, ko gero, geriausiai gali atspindėti alaus įvairovę ir leisti susidaryti vaizdą pasaulinę alų šeimą. Bet apie tai kitame straipsnyje.

Ps. Labai norėjosi kuo greičiau paskelbti straipsnį, kad galėtumėm aptart ir diskutuot visi kartu, tad jis kol kas be iliustracijų ir nuorodų. Straipsnį pildysim ir puošim eigoje, kaip sakoma. Prašom sakyt savo nuomones, kur suklysta, ką reikia papildyti, ir kokia turėtų būti geografinė klasifikacija, kurią, kaip sakiau, aprašysim vėliau. O galbūt kažkuriuos alus reikėtų aptarti atskirai?

Didysis Britanijos alaus festivalis

kontekstas — Thu, 24 Jul 2008 13:32:51 +0000

Kad jau užėjo kalba apie festivalius, tai būtų nuodėmė nepaminėti visų festivalių festivalio – The Great British Beer Festival (GBBF). Šiais metais jis vyks rugpjūčio 5-9 dienomis Londone, Earls Court arenoje.

Festivalį organizuoja CAMRA (Campaign for Real Ale) – bene skaitlingiausia ir įtakingiausia alaus entuziastų draugija Europoje, praktiškai išgelbėjusį tradicinį anglišką elį ir nuostabias tradicines anglų aludes nuo išnykimo, daug padariusi dėl alaus kokybės ir vartojimo kultūros gerinimo. Neslėpkime, CAMRA inspiravo ir Tikro alaus draugijos atsiradimą.

GBBF šiemet žada nemažiau kaip 450 alaus rūšių iš bene poros šimtų alaus daryklų. Žinoma, vyks degustacijos, visokie linksminantys šou, taip pat bus renkamas alus – Britanijos čempionas. Praeitų metų rinkimų rezultatai – čia. Pasigirsiu – teko ragaut praeitų metų abosoliutaus čempiono – Hobsons Mild, kuris svečiavosi viename iš Londono pubų Holborne. Perkūniškai geras elis, aš jums pasakysiu.

Taigi Tikras alus primygtinai siūlo turintiems galimybę atšvęsti rugpjūčio pradžią Didžiajam britų alaus festivalyje. Įspūdžių turėtų užtekti visiems metams.

Kad dar labiau sukiltų noras - vieno žymesnių Londono alaus bloggerių Stonch įspūdžiai.

Traquair alaus namų taisyklės

aldevinas — Mon, 21 Jul 2008 10:42:01 +0000

Aldis tęsia pasaulio alaus ragavimo ciklą (pirmąją dalį apie JAV alus galima pasiskaityti čia).

= = =

Vakar ragavau šiokį tokį ekstrymą. Šiandien vėl mintimis ir skonio receptoriais keliuosi į Škotiją – Traquair alaus namus.

Traquair House Ale, ABV 7,2. Spalva nelabai būdinga eliams – (labai) tamsiai ruda, esant tam tikram apšvietimui, galima pagalvoti, kad juoda. Skonis minkštas, nieko panašaus į vakarykščius produktus. Greitai nesigeria – net ir esant karštam orui nesinori susileisti didesnio kiekio iškart. Stiprumas nesijaučia. Ne itin kartus. Poskonis išlieka ilgokai, galbūt po kokios pusės minutės pasijaučia stiprumas. Reikalui esant, galėtų sueiti už belgišką “dubbel”. Žodžiu, konservatyvus elis be siurprizų, nedažnam vartojimui.
Traquair Jacobite Ale flavored with Coriander, ABV 8. Ingredientai: šaltinio vanduo, salyklas, apyniai, mielės ir kalendra. Gėrimo spalva – ruda, einanti į juodumą su raudonu atspalviu. Atvirai sakant, vakar nelabai įsivaizdavau, koks viržių skonis, o šiandien ta pati istorija nutiko su coriandrum sativum (lot.), arba blakine kalendra (liet.). Kalendros skonis pasirodė pažįstamas. Nepaisant to, aluje tai tikrai originalu. Jei neklystu, kalendra sutinkama apvalių grūdeliu pavidalu, naudojama duonas ir salotas kvepinti. Padauginus kalendros, skonis tikrai suprastėja, tačiau šiame elyje viskas subalansuota. Skonis maloniai salstelėjęs. Įspūdis toks, kad tik gurkštelėjus lengvai “sutraukia burną”. Poskonis greičiau išsivaikšto nei Traquair House Ale. Tačiau į pabaigą pasirodo lietuviškai juodos duonos skonio fragmentas. Matyt, dėl kalendros keliamų asociacijų. Aromatas intensyvus, tačiau malonus ir, priešingai nei kartais nutinka geriant kitus alus, Jacobite kvapas neerzina. Skonis originalus, tačiau dažnai nepavartosi – tiek dėl stiprumo, tiek dėl “sotumo”.

Įdomus pastebėjimas, kad tiek vakar, tiek ir šiandien, net ir po gana intensyvios dienos po dviejų 0,33 alaus buteliukų daugiau alaus nesinori. Turint omeny, kad Britanijoje škotai garsėja šykštumu, šitie eliai tikslą – taupiai atsigerti – pasiekia. Iš vakarykščio pirkimo liko dar du alūs, kuriuos it koks taupus škotas atidedu rytojui.