Praėjo keli mėnesiai nuo paskutinio apsilankymo Anglijoje, pasiilgome, tad prieš savaitę kartu su kitu Tikro Alaus draugijos nariu ir įkūrėju Kipru susiruošėme į The Great London Pub Crawl (didįjį Londono aludžių ropinėjimą). Manau, nėra reikalo pasakoti, kokią reikšmę alaus – ir ypač Tikro Alaus – kultūra ir istorija turi britiškai sąmonei, kokią įtaką ir kokį pėdsaką britiško elio tradicijos yra palikę pasaulyje. Kaip ten bebūtų, jei britai nebūtų šio meno praktikavę visą tą laiką ir išlaikę šios tradicijos iki mūsų laikų, pasaulis būtų nuobodi vieta gyventi.
Bet grįžkime prie kelionės. Stanstead aeruoste nusileidome vėlai vakare, tad labai apsidžiaugėme, aptikę vienintelį aeruosto pubą dar atidarytą. Šis gastropubas, priklausantis didžiausiam airiškų aludžių tinklui O’Neills, negarsėja nei savo kokybe, nei alaus pasirinkimu, tačiau likus dešimčiai minučių iki vienuolikos tai paskutinė galimybė šį vakarą prasmukti pro vartus į Londono elio pasaulį. Pasirinkimas iš krano nedidelis – Guiness, Bath, Caffrey’s ir pora industrinių lagerių. Vienintelis pasirinkimas būtų Bath Ale, deja jo nebėra, tenka imti Caffrey’s. Šį alų, kažkada mano visai mėgtą, dabar gelbėja tik keliautojo troškulys ir nekantrumas. Labai creamy, vidutiniškai gazuotas ir lengvai slystantis gerkle, bet praktiškai be skonio. Užmetame akį į Anglijos – Baltarusijos futbolo rungtynių transliacijos rezultatą ir patraukiame į naktinį metropolį.
Rytas daug žadantis – saulėtas, šiltas oras ir Chiswick (skaitosi “Čizik”) rajonas ramiame (ir brangiame) West End’e. Chiswick gerai pažįstu, nes čia metus teko dirbti technologijų kompanijoje moderniame komplekse Chiswick Park. Atmintinai žinau daugumą drėkinimo skylių dviejų mylių spinduliu nuo darbovietės – beje, pagal BeerInTheEvening.com, tokiu perimetru aplink yra apie 200 pubų (tai nėra įspūdingas skaičius Londono mastais). Deja, mes turime tik vieną dieną ir daug reikalų, todėl teks apsiriboti keletu.
Pradedame nuo Old Pack Horse ant Chiswick High Road kampo, Fullers alaus daryklai priklausančio gražiai sutvarkyto pubo sename karaliaus Edwardo laikų dekoro name, papuošto vitražinėmis langų sekcijomis, šviesiais raštuotais tapetais, raudonom užuolaidom ir kilimu. Šiame pube rasime nūnai vis dažniau aptinkamą ir gerai derinčią partnerystę – tradicinio išdėstymo ir interjero aludės patalpą su visais tam priklausančiais atributais (skaityk, alaus kranais, mediniais stalais ir britų pensininkais su laikraščiais po pažasčia) ir tailandietišką virtuvę. Šiuo atveju tailandiečiai turi dar ir atskirą restorano patalpą, per praėjimą sujungtą su pubu, iš kurio galima užsisakyti alaus, bei mažyti uždara kiemelį su pora staliukų. Pasirenkame pubo erdvę šalia liepsnojančio židinio, iš kur matome tiek po restoraną lakstantį išsišiepusį restorano savininką, tiek baro, ištisai apvesto spindinčiu turėklu, kampą, tiek pavienius raudonus autobusus, už lanko skubančius pro haistrytą.
Bravorams priklausančiuose pubuose retai aptiksi kito nei tų gamyklų gaminamo alaus, tačiau Fuller’s alūs garsėja ypač aukšta kokybe ir puikiu skoniu. Kipras leidžia pirmąjį dienos užsakymo ritualą atlikti man, tad prie tailandietiško raudono kario Kiprui parenku ESB, o sau išsirenku sezoninį Red Fox. ESB, English Strong Bitter, yra Fuller’s klasika ir legenda, o taip pat strong bitter apibrėžimo etalonas. Daugelis kitų gamyklų nesėkmingai bandė prilygti šiam gana nestipraus (nepaisant pavadinimo, jo stiprumas yra tik 5.5% – buteliuose 5.9%) elio pavyzdžiui, kuriame įspūdingai žaidžia sodrūs salyklo ir vaisių bei prieskoninių apynių skoniai. Tuo tarpu Red Fox yra rudens sezono alus, kurį Fuller’s aludėse galima rasti tik spalį. Jo sudėtyje yra skrudintų avižų, kurios suteikia malonų, lengvai salstelėjusį riešutinį skonį ir šiltą šilkinį “užbaigimą”, o nedidelis kaip biteriui apynių kiekis visiškai netrikdo šios skonių tėkmės.
Toliau pro Chiswick centrą patraukiame link kaimyninio Hammersmith rajono. Chiswick negarsėja įvairia kultūrine scena ar naktiniu gyvenimu, tačiau mirgėte mirga mažais barais, madingomis kavinėmis, egzotiškos virtuvės restoranėliais, labdaros (kuriose pardavinėjamos celebričių šmutkės) ir prabangos parduotuvėmis. Netrukus pasukame link Temzės, nes ant jos kranto turiu numatęs keletą savo “firminių” viečikių, kurias noriu parodyt bičiuliui. Ankstyva popietė, todėl apytuščius The Cross Keys (taip pat priklauso Fullers) ir The Black Lion (žiemą turintis winter warmers pasirinkimą) pubus praleidžiame, ir nutupiame “The Ship” pakrantės teritorijoje. Šis moderniai sutvarkytas, tačiau pakankamai paprasto interjero ir eksterjero pubas turi neįprastai didelę lauko erdvę-aikštelę. Vasaros dienomis ne tik gruboki mediniai staliukai, bet ir visa žolė, o taip pat Temzės pakrantę įrėminanti cementinė sienelė, būna nusėsta japių, media tipažų ir šiaip madingos Chiswick ir Turnham Green klientūros su bokalais arba šunų pavadėliais rankose. Deja, dėl tos pačios priežasties šis pubas yra brangus, todėl ilgiau nei bokalui nerekomenduojame.
Čia nepraleidžiu progos užsisakyti dar vieno klasikinio Young’s biterio, labai lengvo (3.7%), gaivinančio ir šviežaus vaisinio apynių kvapo alaus. Tuo tarpu Kipras, užburtas saulės, renkasi kur kas išraiškingesnį ir labiau gazuotą vokišką kvietinį Erdinger. Temzės vandenyje atsispindinčią saulę kartais suvirpina pro šalį slenkantis kruizinis laivas, pralekiantis patruliuojantis greitaeigis kateris ir pora baidarių, varomų pirmyn kelių porų irklų. Nuotaika šviežia ir kone vasariška.
Ši vieta – tai Thames Path, vieno maloniausių paupio pasivaikščiojimo takų, vidurio taškas. Malonus jis ne tik žalumos mėgėjui – Tikro Alaus gerbėjus jis nudžiugins visa eile senų pakrantės pubų ir gražios architektūros pastatų, atgrežusių savo fasadus į lėtai tekantį vandenį. Nors žinome, kad į Hammersmith tilto pusę yra keletas nuostabių šių įstaigų pavyzdžių, pasirenkame priešingą pusę. Mūsų tikslas – Fullers bravoras. Ne kartą jį buvau pravažiavęs dviračiu, tačiau savaitgaliais jis pasitikdavo užvertais vartais ir didinga ramuma, tad šįkart tikimės, kad paprasta darbo diena bus dėkingesnė. Pakeliui mūsų laukia netikėta kliūtis – Temzės vandenys pakilę ir pakrantės gatvė visa patvinusi, tik vienišas autobusiukas stovi įstrigęs vidury.
Aplinkkeliu bandome apeiti, ir taip atsimušame tiesiai į vieno iš alaus gamyklos pastatų fasadą su Fullers ženklu ir užrašu “Griffin Brewery”. Pastebime, kad vieną jos kampą taip pat skalauja pakilęs vanduo. Matyt, aukštas vanduo kelia susirūpinimą ir vietiniam municipalitetui, virš mūsų praplasnoja patruliuojantis malūnsparnis. Tuo tarpu mūsų nosis pasiekia dieviškas salyklo kvapas ir nuveda gilyn į gamyklos kvartalą…
Alus šioje gamykloje, dabar didžiausioje nepriklausomoje alaus gamykloje Londone, verdamas jau daugiau nei 350 metų. Tai tipiškas tradicijos pavyzdys – Fuller, Smith ir Turner šeimos įkūrė bendrą kompaniją 1845-aisiais, ir šių šeimų nariai iki pat šių dienų tebedalyvauja versle. Bene labiausiai žinomas Fullers alus yra London Pride, pirmaujantis pilstomas Jungtinės Karalystės alus. Šis ir dar du Fullers alūs – ESB ir Chiswick Bitter – turi prestižinius Champion Beer of Britain įvertinimus – jokiai kitai gamyklai nepavyko pasiekti tokio rekordo. Paskutinis ir taip gana plataus asortimento papildymas buvo 2005 metais įvestas šviesus (blonde) elis Discovery. Tais pačiais metais Fullers įsigijo kitą gamyklą, Hempširo George Gale & Co. Kartu su ja Fullers nuosavybėn perėjo ir 111 Gale gamyklai priklaususių pubų, ir dabar šeimoje jų yra viso 363 barų, pubų ir viešbučių. Panašu, kad tai ir buvo pagrindinis sandėrio tikslas – netrukus Gale bravoras buvo uždarytas, gerai kad bent kai kurie ten gaminti alūs išlaikyti (jų gamyba perkelta į Chiswick).
Ši, Griffin gamykla užima visai nemažą, apstatytą senais plytiniais pastatais, kvartaliuką, kurį apvaikštome, ieškodami įėjimo. Nesimato nė vieno žmogaus, tik patalpos, įranga, paletės, konteineriai, transportas ir talpos. Salyklo kvapas ir senovinė architektūra užburia ir jaučiamės tarsi vaikščiotume angliško romano puslapiais. Randame The Hock Cellar rūsį, į kurį nukreipta rodyklė “Visitors”.
Priešais pamatome recepcijos duris kur ir užeiname pasiteirauti. Šviesioje priėmimo patalpoje, taip pat dvelkiančioje istorija, ramu ir tvarkinga, tik dvi sekretorės su ausinėmis sėdi prie kompiuterių. Jos mus maloniai patikina, kad galime užsirašyti i lankymo turą, deja artimiausias 5 dienas jie visi pilnai užbukinti. Tik kad už 5 dienų mes jau turime skristi atgal… Kokia nesėkmė:( Sekretorės mus pradžiugina patarimu nuplauti kartėlį firminėje aludėje, kurioje paprastai visi turai ir prasideda. Pakeliui dar aptinkame firminę parduotuvę, kur turime galimybę apžiūrėti rietuves čia gaminamo alaus, visokių suvenyrų, ir įsigyti lauktuvių draugams. Mus truputi glumina čia pat parduodamo vyno dėžių kiekis, kuris aiškiai viršija alaus.
Iš vienos pusės turintis pavadinimo iškabą The Mawson Arms, iš kitos – The Fox & Hounds (pastarasis buvo nupirktas ir sujungtas su pirmuoju), firminis pubas kaip ir pati gamykla, alsuoja tradicija ir kokybe. Patogios odinės sofos, žemi staliukai, nedidelis, bet geras patiekalų meniu, ant palangės – CAMRA’os The Drinker žurnalai. Sienos nukabintos gamyklos istoriją dokumentuojančiomis nuotraukomis. Nustebina tik penketo rūšių alaus kranai – tikėjomės daugiau, tačiau spragą užpildo daugybė alaus butelių bare.
Kipras pasirenka Chiswick Bitter, tuo tarpu aš labai susidomiu London Porter, kurio dar niekad neragavau. Pastarojo turi tik buteliais – pilstomo jo būna tik specialaus sezono (lapkričio mėnesį) arba festivalių metu. Čia manes laukia vienas didžiausių atradimų! Tirštas, juodas, ir mano džiaugsmui – turintis minimaliai saldumo – Londono porteris užlieja mano gomurį šilta banga, puikiu balansu ir maloniu “finišu”, kuriame nesiveržia lenktyniauti nei skrudinti salyklai, nei apyniai. Nepaprastai malonus ir lengvai geriamas. Entuziastingai pasirenku šį alų visam likusiam vakarui, ir tik po dar kelių bokalų sutinku jį pakeisti į ESB, tam kad pasimėgaučiau gaivia ir šviežia atasvara šiek tiek užklijuojančio porterio tirštumui.
Chiswick Bitter – skaidrus, švaraus, gaivaus, britai dar pridėtų komplimentą “crisp”, skonio, demonstruoja ne tik visas geriausių biterių savybes, bet šiame pube – ir idealaus sandėliavimo praktiką. Gavęs idealios temperatūros, konsistencijos ir putos pintukę, tai pajunti intuityviai. Dar geriau tai pajunti kituose pubuose, kur alaus statinių sandėliavimui neskiriamas pakankamas dėmesys – dėl netinkamos laikymo temperatūros ir trukmės neretai elis būna “plokščias”, “nuvėsęs”, įgyja nepageidautinų kvapų ir nebesuformuoja putos (pastaroji savybė dar nebūtinai reiškia prastą elio kokybę, bet čia atskira tema). Bent jau man, pirmiausia tuo, kaip išlaikytas alus, ir skiriasi geras pubas nuo prasto – ne interjeru ar maistu, net pasirinkimas ir aptarnavimo kokybė yra tik antroje vietoje. Šiomis dienomis Anglijoje pubai, norėdami pabrėžti kad jie ypač kruopščiai laikosi kokybiško sandėliavimo principų (sandėliavimo patalpos turi aušinimo sistemas ir šilumos izoliaciją), įgyja specialią sertifikaciją, kurios ženklą “Marque Cask” galima pamatyti ant durų ar šalia alaus kranų.
Išties puiki diena su puikiu alumi, ir kalbos nesibaigia net ir nakties paslapčiai vėl apgaubus Londoną. Tačiau laikas mūsų kelius kreipti link Shepherds Bush Empire ir ten vykstančio Thievery Corporation koncerto, bet tai jau ne šio blogo tema…
Pilnas fotoreportažas – Tikro Alaus galerijoje.
- Fullers gamyklos adresas: Chiswick Lane South, London W4 2QB. Turai vedami darbo dienomis, 11, 12, 13, 14, 15 val. Išankstinė registracija telefonu +44 (0)20 8996 2063. Kaina 10 GBP.
- – -
Two of Tikras Alus crew just returned from a week-long London pub crawl. It turned out to be a bit of nostalgia-trip, visiting mostly our favourite pubs instead of discovering many new ones. Therefore it’s not a coincidence that we started from Chiswick, where I used to work in an IT company. We started off with Old Pack Horse, a warm Fuller’s owned pub-meets-thai-restaurant place, with pints of classic ESB and seasonal RedFox. Then we moved to Thames Path and had a shot at The Ship while spotting some ships and canoes passing by. The Young’s Bitter and Erdinger beer were very nice to sip in the sun. Difficult to complain about bad weather, having had 5 days of sun during that week.
We continued westwards and visited Fuller’s Griffin brewery. Unfortunately the tour schedule was fully booked for a few days ahead so it had to suffice walking around on our own to open places. The Thames was on high tide, washing the walls of the brewery, the helicopters hovering above and fantastic mashing malt smell was a rather interesting setting. Eventually we landed in the flagship Fuller’s pub The Mawson Arms, where we had a few pints of perfectly kept Chiswick Bitter, ESB, Red Fox, but my personal favourite and a discovery was a smooth and satisfying London Porter. I couldn’t get enough and if not the concert of our favourite band Thievery Corporation, I would’ve stayed there untill kicked off… or until they’d run out of London Porter.
With staying on the diet of mostly Fuller’s beers, we called it a Fuller’s day and what a perfect day at that.
