Open fermentation vat at Grigonio Alaus Darykla. Foto: Martin T. Thibault

I am still writing the series of reports from the trip (for now in Lithuanian) while Martin is completing his feature article for the summer issue of Beer Connoisseur, as well as preparing a substantial section about Lithuania in his third book on beer brewing countries, or “beer paradises” as he puts it. He didn’t resort to only writing, but also took some beers back to Canada, collected the yeast from the sediment in the bottles and took it to the lab… below read the thriller unfold in a timeline of Martin’s Facebook updates-teasers:

March 12: After having visited 20 breweries and tasted tons of their beers, it is now clear to me that Lithuania needs to be recognized by the craft beer world as a distinct beer culture, just like Germany, England, Belgium, the Czech Republic, etc. Simply put, there are flavors intrinsic to Lithuanian beers that are simply not found elsewhere (i.e. the earthiness from originally wild yeast found in some Kaimiškas Alus, the supremely toasted malt character in many Šviesus brews, the rich raisin-y flavors of many Tamsuses, etc.). To make a long story short, more people should be exploring this country.

Apr 8: Putting the finishing touches on my article on the Lithuanian beer scene which will be the feature piece in this summer’s Beer Connoisseur magazine. I’m almost as excited as when I landed at the airport in Vilnius. Almost. :)

April 27: Major breakthrough today concerning yeasts used by a Lithuanian countryside brewer (Aldona Udriene), courtesy of Marie-Julie Favé of McGill University, who graciously tried to identify a yeast sample I gave her from a bottle of Jovaru Alus. More news real soon as we attempt to properly formulate these findings. For now, I can tell you it is NOT a Saccharomyces cerevisiae strain. But it gets much, much better than that… :)

April 29: Lithuanian Countryside Yeast Tales, Part II: It all started when we started wondering about the final gravity of Jovaru Alus, and most Kaimiškas Alus we had brought back for that matter. All these beers are definitely malt-forward with a unique earthy yeast character, and feel quite round, sweetish. So a brewer amongst us decided to measure the final gravity of Jovaru Alus, for fun. The results were absolutely startling. For a beer that has the mouthfeel of a plump ESB, a final gravity of 1.0025(!) felt crazy. 95% attenuation! A week later, drinking another Jovaru Alus, we noticed that the finish was, indeed, very dry. But only the finish, as the body did feel as round as the aforementioned ESB… What in the world is going on in these Kaimiškas brews? The dregs of our last bottle were therefore taken to a lab and a sequencing center at McGill University… (to be continued)

Lithuanian Countryside Yeast Tales, Part III: So the DNA sequence of the yeast contained in the bottle of Jovaru Alus was compared to all DNA sequences known from yeast species in the GenBank database. This database, by the way, is maintained by the National Center for Biotechnology Information and contains virtually all known and identified DNA sequences which have been deposited by researchersaround the world for the last 20 years. The first analysis revealed that strain to be a Saccharomyces species. No surprises there. However (drum roll time…), NONE of the strains in the DATABASE matched the Jovaru yeast to undoubtedly assign it to a specific species. In other words, it is not a Hefeweizen strain, an English Ale strain, a Safale strain; it is not a sourdough strain, a bakery strain, a distillery strain, a sake strain or an artisanal fruit wine strain. It is not a biofuel strain, a super-attenuating strain (S. cerevisiae diastaticus), a wine strain or a known wild strain. It is not a lager strain (S. carlbergensis, S. uvarum or S. pastorianus), not S. bayanus, S. paradoxus or S. kluyveri.

Latest update:

May 3: The DNA analysis revealed that all top-fermenting Saccharomyces cerevisiae are very closely related to each other, to the point that they are almost undistinguishable based on a short DNA sequence alone. The Jovaru strain, however, is not closely related to ANY of the aforementioned strains and thus CANNOT be assigned to any of these species. This strain shows almost the same degree of divergence to S. cerevisiae than to other Saccharomyces species included in the analysis. These results therefore suggest that the Lithuanian strain might belong to a species yet to be identified. However, we cannot test for the possibility that the Lithuanian strain is the result of hybridization of two Saccharomyces species, as it has recently been confirmed in the case of the lager yeast. In other words, we might have found a new frog species. Or simply a known frog species with a fifth leg and a third eye…

Lithuanian Countryside Yeast Tales (updated)

Šarmotas rytas, žvelgiant į Širvėnos ežerą, kurio vardą nešioja ir bravoras, ir alus. “Širvėnos” alų verda “Biržų alus” (anksčiau alų tokiu pat pavadinimu, buvusį mėgstamiausiu studentų tarpe, virė ir Kauno alus), į kurį pirmiausia ir patraukiame. Mus pasitinka ekskursijas vedanti ponia Astra Normantienė ir sako, kad dabar žiūrėsim kaip alus verdamas nuo pradžių iki galo… nustembu, kad pradžią rodo nuo misos virimo patalpų, kuriuose stovi senoviniai, jau kiek apsilaupę katilai – labai panašūs į vokiškuosius Kauno alaus katilus. Bandau klausti, o kur vyksta salinamas, kur misa išgaunama, tačiau gaunu kiek keistą paaiškinimą, esą “čia viskas ir daroma – sumaišoma kaip sriuba, ir verdama”. Hm.

Senieji virimo katilai

P. Astra papasakoja bravoro istoriją, viena įdomesnių detalių – kad po švedų užpuolimo nuniokotą miesto vairą perėmus Radviloms  ir ėmusis atstatymo darbų, pats pirmiausias buvo atstatytas ne bažnyčia, o bravoras – tada tai buvo suprantama alaus svarba visuomenei!

Apžiūrėję visiškai atnaujintas fermentacijos patalpas – tiesą sakant, daugiatonės rauginimo ir brandinimo CKT talpos pribloškia savo dydžiu – nusileidžiame į legendinius senovinius brandinimo rūsius, kurių metro storio akmeninės sienos dabar slypi po tinko ir dažų sluoksniu, o tarp jų pūpso tiek senos, tiek naujos horizontalios brandinimo cisternos. Anksčiau prie tų sienų žiemą būdavo sukraunami ledo luitai iš ežero, o vasarą tas ledas aušindavo patalpą ir leisdavo brandinti alų.

Rūpestingosios Biržų bravoro darbuotojos

Apžiūros pabaigoje laukia degustacija specialiame kambaryje, kur man tenka pavertėjauti ponios Astros pasakojamus Biržų alaus posakius ir folklorą, gal aktualius tik tūlam lietuvaičiui. Įdomu išgirsti, kad vis labiau populiarėja silpnesnis alus, tačiau ponia Astra susirūpinusi vis pasiguodžiasi ir apie juos skriaudžiančias didžiąsias daryklas, valdžią ir naujus nepalankius įstatymus (PET taros ir stiprumo apribojimai). Plastikas šioje darykloje mėgstamas – nustebina, kad net degustacijai pastatytos plastikinės stiklinės, nors ant baro kabo firminiai stikliniai bokaliukai (paprašyta, mielai juos pakeičia, bet šluostydama dulkes stebisi – niekam anksčiau tos stiklės nerūpėjo).

Degustaciją lydi posakiai ir šposai, tačiau sveteliai jau nori judėti toliau. Visiems labiau patiko silpnesnės rūšys, stiprieji buvo nepatrauklūs dėl juose dar labiau paryškėjančio stipraus karamelinio saldumo. Visgi firminiai “Aukštaičių” ir “Jubiliejinis” buvo taip pat gerai įvertinti. Visi bandė įsijausti į “Širvėnos” alaus žirnių poveikį, tiesą sakant kokį skirtumą identifikuot buvo nelengva. Priminsiu tik, kad šią unikalią lietuvišką tradiciją – žirnius aluje, skirtus pagerinti putai ir alaus kūnui – šiandien išlaikė vienintelė ši darykla (anksčiau tokį alų darė ir Kauno alus bei Ragutis, o senesniame interviu aptikau teiginį, esą su žirniais buvęs verdamas ir Žigulinis).

Dvareliškių bravoro žmonės - kaip laikrodžio gegutės - išlenda pro dureles tik trumpam

Iš Biržų krašto traukiame link Pasvalio, trumpam užšokame prie Dvareliškių bravoro. Tvarkingas vienkiemis, ūkinis pastatas, tvora, už jos – didelis medinis kryžius. Šeimininkų nei kitų žmonių nesimato, o trumpam išlindęs darbininkas, tik pamatęs kameras, mitriai pasislepia už durų. Kad čia tasai bravoras, išduoda tik bambalių pakuotė, padėta mums šalia tvoros.

Netoliese, Pasvalio Tilto gatvėje, gyvena ir aludaris Jonas Morkūnas (individuali įmonė Jolus). Labai norėjau pakalbinti šį aludarį, nes esu girdėjęs kad jis gamina alų senoviniu būdu ir rakandais, taip pat yra vienas iš retų, naudojančių savo mieles (?). Raudonų plytų mūrinis namas nė iš tolo neprimena bravoro, kaip suprantu, jo rūsyje ir vyksta alaus gamyba. Ant laiptų išeina pats aludaris Jonas, deja mūsų laukia nusivylimas – šiuo metu alaus nėra, šią žiemą jis apskritai neverdamas – nepakankama paklausa.

Aludaris Jonas Morkūnas amato mest nesiruošia

Trumpai persimetame žodeliu, Jonas papasakoja apie buvusius planus bravorą plėsti. Tam greta buvo suręstas atskiras namas, ir jau planuota pirktis įrangą. Kaip tik tuo metu buvo priimtas įstatymas, nubraukiantis mokesčių lengvatą mažiesiems aludariams. To pakako, kad naujais paskaičiavimais, bravoras būtų nebeišsilaikęs – teko šios idėjos atsisakyti. Stipru, nors ir liūdna, iš pirmų  lūpų išgirsti konkretų paliudijimą apie smulkiojo verslo žlugdymą.

Svečiai išvežami į Kryžių kalną – jie juokauja, kad kryžių nuotraukos suteiks egzotišką atspalvį būsimam straipsniui alaus žurnale. Vokiečių ir manes kryžiai nedomina, vietoje to pėstute patraukiame per Pakruojį.

Paskutiniai autentiški Pakruojo barai

Pakruojis, kaip ir daugelis provincijos miestelių – apleistas, ištuštėjęs,  tačiau senamiestis gražus, keletas įdomesnių architektūrinių objektų (malūnas, spaustuvė) įdomūs apžiūrėti. Žvalgomės barų, tačiau tik vargais negalais atrandame vieną vienintelį, prekiaujantį daugmaž vietine produkcija (Rinkuškių “Tradicinis” 8%, Joaldos “Soprano” 8.5% ir dar vienas bevardis kranas). Patriušusioje erdvėje sėdi keletas “kandžiulninkų”, kurių veidai praradę bruožus, jie labai nepatikliai žvelgia į svečių kameras. Padarę nuotrauką, pasišaliname. Gauname iš kolegų sms, kad jie jau kraunasi alų Rozalimo bravore.

Nuostabūs Pakruojo grafitai

Gatvėje paklausę vietinių moterų, sužinome, kad kultūringiausias baras yra Pakruojo dvaro traktierius – ten esą gražus parkas, ir neprastas alaus pasirinkimas – moterys pasigiria ten retkarčiais nuvykstančios paragauti “Varniukų”. Mūsų kelias kaip tik veda į šio alaus šaltinį – daryklą “Davra”.

Davros bravoras vasarą. Foto: įmonės.

Jau vakarėja, ir bravoras uždarytas, tačiau mus pasitinka savininkas Vydmantas Daujotas ir atrakina visas duris. Klausomės trumpos bravoro istorijos – jis įkurtas 1993, o alaus gamyba prasidėjo mediniuose kubiliuose. “Alus išvežiojamas buvo taip pat medinėse bačkose, va šiose” – mosteli ranka į prie sienos sukrautą iš pažiūros labai jau senovinių bačkų rietuvę. Žinoma, šiandien čia jau moderni, nors ir nedidelė, nerūdijačiu plienu žvilganti įranga, fermentavimo, brandinimo talpos. Pono Vydmanto plati šypsena, atsipalaidavimas ir nuotaikingas tonas be kita ko išduoda ir tai, kad šis bravoras, kaip sakoma, susitvarkęs finansus.

Šios statinės mena Davros bravoro pradžią

Ne mažiau nuotaikinga ir naujai įrengta degustavimo salė-baras, per didelius langus žvelgianti į Kruojos upės vandenis. Salė ir baras įrengti skoningai ir jaukiai, o nišose įrengtas apšvietimas ryškina alaus butelių ir suvenyrų ekspoziciją. Vydmantas iš krano pila šviesų “Daujotų” alų (naujasis pavadinimas kur kas geriau skamba nei senas “Lux”) – kvapnus, sodrus ir troškulį malšinantis lageris.

Degustacijų kambario fragmentas

Legendinis, visų barų pageidaujamas, tradicinio alaus reinkarnacijos simbolis “Varniukų” (5.6%) – dar kartą įvertiname jo nepaprastai “sesijinį” charakterį – šį alų, turintį daug giros bruožų

Be žodžių

(berods jo gamyboje ir naudojamas ruginės giros ekstraktas), galima skanauti nepavargstant. “Linksmųjų vyrukų” (6%), iš pažiūros paprastas alus, tačiau amatas šviečia ir čia – ypač ryškus lietuviškas “skrebutinis” salyklas, teisinga porcija apynių, ir nežymi angliarūgštė, visam tam leidžianti pasireikšti.

Su ponu Daujotu yra apie ką pakalbėti, matosi, kad ir jam bendrauti malonu. Sužinome tiek bravoro, tiek Varniukų alaus, tiek aludario istoriją – beje, mažai kas žino, kad jis yra… žemaitis! Paklaustas, ar jam aktualios naujos įstatymų

V. Daujotas savo bravore

pataisos dėl PET taros ir stiprumo apribojimo, jis tik numoja ranka – stipraus alaus neverda, į butelius nepilsto – alaus paklausa tokia, kad vos spėk bačkom vežti. Kokia šio bravoro sėkmės paslaptis? Turbūt ypatingas dėmesys bei pagarba kiekvieno žingsnio kokybei, verslo intuicija, ir rūpestis, kad galutinis alaus vartotojas gautų “tobulą bokalą”.

Iš bravoro išeiname pakylėtos nuotaikos, į autobusiuko bagažinę gula dar tuzinas litrų alaus kontrolinėms degustacijoms ir lauktuvėms, traukiame link aludariais garsaus Jovarų kaimo. Pirmiausia užsukame į A. Grigonio bravorą, šio bravoro kieme esantį barą lankiau  prieš penketą metų. Vėlu, gauname progą tik trumpai užmesti akį į gamybines patalpas, užsiperkame alaus ir judame toliau.

Narsusis aludarystės paslapčių sargas

Tame pačiame kaime – garsiausia Pakruojo, o gal ir visos Lietuvos aludarė-moteris Aldona Udrienė. Nedidelėje sodyboje mus pasitinka ne tik pati bravorėlio savininkė, bet ir jos kudlotas šuniukas, išlindęs iš… alaus bačkos. Vietos apsisukti nėra tiek daug, atvėrę pirmąsias duris iškart patenkame į bravorėlį – bravoru tokio dydžio įstaigą liežuvis neapsiverčia vadinti. Tiesą sakant, tai mažiausia mano kada nors matyta tradicinio alaus gamybos įstaiga. Fermentavimo vonia – beje, vienintelis ir naujausias įrenginys, kuriuo Aldoną pakeisti anksčiau naudotą tradicinį medinį kubilą privertė higienos ir sanitarijos tarnybos. Vonios talpa atrodo, nedaug skiriasi nuo mums įprastesnių maudymosi vonių.

P. Aldona prie fermentavimo vonios

Nepaprastai įdomu klausytis ponios Aldonos porinimų apie jos alaus gamybos ypatumus ir niuansus. Visų jų atpasakojimai užbaigimi: “teip kaip tėvelis mana dari.” Mane ypač domina mielių klausimas – nes žinau, kad Aldona yra viena iš nedaugelio aludarių, naudojančių unikalias “šeimos” mieles. Kadangi mielės yra alaus siela, tad autentiškiausias alus, tikrasis paveldas ir yra šis, virtas su savomis mielėmis.

Šiais laikais mielių užkasti nebereikia

Mielės išlaikytos per kelias kartas, jas ypač saugant, laikant vėsiai, ir atšviežinant specialiu mažu alaus užmaišymu net tada, kai pardavimui alaus virti poreikio nėra. Aldona prisimena, kaip jos tėvas, atėjus laikui alų virti, eidavo į daržą “mielių pakasti” – mat šios būdavo prieš tai užkastos į gilesnę duobę, žinoma, prieš tai supylus į asotį, kuris savo ruožtu būdavo uždengiamas kibire su šaltu vandeniu. Taip užkastos mielės būdavo pastovioje vėsioje temperatūroje – būtinoje sveikoms gyvoms mielėms išsaugoti.

Su puta

Daug įdomybių pripasakoja Aldona, ir tai yra turbūt artimiausias prisilietimas per pasakojimą prie autentiškos tradicijos, kokį man yra tekę patirti. Vaišės – proga kitiems pasakojimams, ir atskirame degustacijų kambaryje palėpėje, kur jautiesi kaip kaimietiškoje troboje pas močiutę, jau staltiese padengtas stalas, nukrautas užkandžiais ir bokalais. Ponia Aldona neša alų pilnais ąsočiais su virstančia per viršų puta – ir šaltą ir šiltą, pagardintą medumi ir sušildantį vėsoką pavasario vakarą. Alus skanus, gaivališkas, malšinantis troškulį, tipiško nevirintam tiršto kūno ir tipiško lietuviško tradicinio skonio, “dirviško” ar “žemiško”, kuriame nardo “mediniai” apyniai – galbūt tai “apynių arbatos” naudojimo rez ultatas.

Šiandien poniai Aldona pačiai vienai alaus išvirti jėgų nebepakanka, tad ji turi nusamdžiusį pagalbininką, jaunesnį, gabų vietinį aludarį . Šis “auksinių rankų”, tačiau matyt neramios sielos, dingęs iš kaimo jau antra diena ir niekas nežino kur jis. Šianakt numatytas alaus virimas, ir vanduo jau užkaistas, tačiau be pagalbininko nieko nebus. Senosios aludarės balse susirūpinimas, o akyse – graudulys, kuriame telpa nerimas ne tik šiandienos virimo, bet ir apskritai bravoro bei šeimos aludarystės tradicijos likimo. Po antro bokalo išdrįstu pasisiūlyti į pagalbą, tačiau garbioji aludarė mandagiai atsisako. Mums išvykus, lauks pradingėlio aludario – gal jis pasirodys bent vidurnaktį?

Apynių kepurė!

Ištrūkus į tamsią naktį po tokios turtingos dienos, nesitikėjome, kad mūsų laukia dar vienas vizitas. Tačiau štai autobusiukas suka į pilnaties apšviestą kiemą… taip, tai bravoras. Jis vadinasi “Joalda”, reiškias mes jau Pasvalio krašte, mus pasitinka jaunas aludaris, ir vedasi apžiūrėti. Naktį viskas atrodo kaip kokio pogrindinio veiksmo arena, ir nors vienas iš alų vadinasi “Vulkano”, kitas “Soprano” (8.5%), tei ne vien cosa nostra (t.y. ne vien vietinio kaimo reikalas). Čia gaminamas ir puikus 5.2% “Pasvaliečių” alus, kurio galima rasti ir kai kuriuose sostinės baruose (jį ragavau “Visų šventųjų”). Apmaudu, kad savo amatą šie aludariai švaisto ant kelių rūšių 8+ stiprumo alaus, skirto vietiniams laipsnio mėgėjams.

Smagiai degustuojame, pasišnekučiuodami su linksmuoju bravoro aludariu-bendrasavininku, ir į nakvynę Balsių malūne išjudame jau puikiai apšilę naktinei kanadietiškų lauktuvių degustacijai.

Pasvaliečių vaišės

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (III dalis)

Biržų aludaris ir salyklo pardavėjas

Salyklo parduotuvė Biržuose

Visa grupė dieną pradeda nuo Gintaro baro Molėtuose, vėliau užsuka į Kupiškio bravorą. Aš šią dalį praleidžiu, nes važiuoju tiesiai į Biržus, kur susitinku vietinį aludarį Zenoną – mūsų draugijos nario, taip pat aludario Sauliaus tėvą. Prie naminio alaus bokalo aptariame vėlesnio susitikimo detales. Kartu su Zenonu užsukame pas vietinį salyklo ir apynių pardavėją Petrą, kuris turi atsidaręs parduotuvę ant pagrindinio kelio.

Paveikslas parduotuvėje

Petro parduotuvė šviesi, švari ir tvarkinga – tačiau į ne vietinius savininkas žvelgia kiek nepatikliai. Tik pamatęs, kad šį tą suprantu apie aludarystę, jis atsiveria ir papasakoja apie vietinius aludarius ir jų pomėgius. Labai apsidžiaugiau išgirdęs, kad pas Petrą užsuka ne tiek ir mažai aludarių apsipirkti – net kelios dešimtys. Parduotuvės pasiūla puikiai pažįstama, daugiausia iš kauniečių tiekėjų Alutex/Sulivesta – bazinis lietuviškas ir čekiškas salyklas, vidutinio tamsumo karamelė ir kelios rūšys, daugiau kartesnių, apynių. Amerikietiškieji Cascade apyniai Biržų aludariams nelabai patiko – užtat ypač kartūs Bravo turi kur kas geresnį pasisekimą. Netrukus Petras atneša paragauti ir savo, tradiciškai daromo alaus – nevirinto, kartinto apynių arbata. Kuo puikiausias!

“Rinkuškiai”

Šis bravoras – vienas žinomesnių Lietuvoje, jo produkcijos galima rasti beveik visų supermarketų lentynose, ir bent jau skonio prasme kaip ir viskas žinoma. Kadangi specialus gidas dirba tik savaitgaliais, mus pasitinka komercijos direktorius ir trumpai pristatęs istoriją, veda per bravoro cechus. Cechai naujai įrengti, efektyvūs, viskas atrodo kaip bet kokiame kitame komerciniame bravore. Komercijos direktorius labai užtikrinta, bet prasta anglų kalba ima berti atkaltą maldelę, kurioje neišgirdau praktiškai nieko naujo. Svečiai matyt nedaug ką suprato, nes vėliau restorane manęs klausė – ar tikrai ši darykla, kaip sakė ponas, yra didžiausia Lietuvoje?

Rinkuškiuose vyksta darbas

Trumpa istorija – trys biržiečiai, vietiniai aludariai, šią daryklą atidarė iškart po nepriklausomybės atgavimo, 1991 m. Pradžioje darė alų pagal kaimiško alaus gamybos tradicijas. Iki šiandien įmonė daug investavo, labai smarkiai išaugo - šiandien įmonėje dirba 111 žmonių, pagaminima 13 mln. litrų alaus, ji priklauso didžiųjų aludarių asociacijai. Beje, Rinkuškiai labai didžiuojasi esanti vien lietuviško kapitalo įmonė, direktoriumi ir šiandien tebedirba vienas iš daryklos įkūrėjų. 2001-aisiais ji perėjo vien tik prie klasikinio alaus gamybos.

Rinkuškių eksportas

Siūlomas asortimentas – keliolika rūšių lagerio tipo alaus. Visi alūs gan salyklingo charakterio ir aromato, subalansuoti. Aš asmeniškai nesu fanas, tačiau sutinku, kad tai normalios kokybės alus. Beje, komercijos direktorius gyrėsi, kad “Rinkuškiai” stipriai eksportuoja – tiesa eksportas sudaro tik apie 1% (pagrindinės šalys – JAV, Latvija, D. Britanija). Teko pamatyt ir porą eksportuojamų į JAV rūšių – tai 12% stiprumo “Welka Sila” (su lenkišku ereliu) – matyt skirta JAV lenkų imigrantams. Turiu įtarimų, kad tai tas pats alus, kuris supilstytas į gražius, talpesnius butelius, ir tapo lietuviška naujiena – trečiuoju, 12% “Sambarių” alumi (kiti du – 5% ir 8%). Kitas, jau girdėtas – Lobster Lover, 9.5% eurolageris JAV parduodamas po $2.49 (t.y. gan pigiai) – jo tikslinė auditorija man taip ir liko paslaptimi. Futuramos Zoidberg’o fanai?

“Alaus kelio” restoranas

Iškart iš bravoro buvome atlydėti į greta pastatytą firminį restoraną “Alaus kelias“. Dviejų aukštų, erdvus, šviesus ir modernus, jis dvelkia tuo pačiu versliu veržlumu (ar veržliu verslumu?), kaip ir bravoras – ne veltui pernai jis buvo pripažintas ir  „Sėkmingiausia metų turizmo maitinimo įstaiga.“ Skamba komercinis radijas, tad sąsają su istorija ir aludaryste palaiko tik senovinis Biržų žemėlapis per visą sieną ir nedidelė senų rakandų ekspozicija antrame aukšte – bet čia mums jau paruoštas stalas su tipiškais užkandžiais ir keliomis rūšimis alaus buteliuose. Tuoj pat vienas po kito nešami ąsočiai su nepasterizuotu alumi. Neblogai papietaujame, ir judame toliau.

Būtautų dvaras

Apžiūrinėjame dvarą. Foto: Vidmantas Laurinavičius

Jau vakaras. Privažiuojame Būtautų dvarą, gražų raudonų plytų pastatą, kurio atstatymą esą šefavo net A. Brazauskas, ir net specialias plytas užsakinėjo iš kažkur toli. Šis dvaras per visą sovietmetį turėjo savotišką svarbą – jame buvo ne tik verdamas alus, mėgtas ne tik vietos kolūkio vadovų, bet ir sovietinės nomenklatūros ratų – tų pačių, kuriems čia buvo įrengtas net viešbutis su kaskadiniais baseinėliais ir kitais malonumais (apie tai esu skaitęs kažkur kitur). Kas vykdavo už tų sienų, dabar jau nedaug kas papasakos. Užtat mes gavome progą pamatyt, kaip už jų šiandien gimsta vienas reikšmingiausių lietuviškų alų – Būtautų dvaro tamsus ir šviesus alus.

Kodėl toks reikšmingas? Todėl, kad būtent Būtautų alus buvo pirmasis, atsiradęs Vilniaus (o vėliau ir kitų miestų) restoranuose, parodęs miestiečiams, kad lietuviškas tradicinis alus – tai nebūtinai patarle tapęs “1 mažai, 2 perdaug”, o priešingai – išties kokybiškas, turtingo, puikaus skonio gėrimas, vertas alaus vardo. Būtautai sugebėjo suderinti modernų įvaizdį su tradiciniais skoniais, ir netgi pralaužti ledus tikram alui į supermarketus (pradžia buvo “Iki Gurmanai”, Būtautų alus šiuo vardu parduodamas ir šiandien).

Po švarų, dideliais langais bravorą mus vedžioja ne vadovai, o paprasti darbuotojai – aludaris, pagalbiniai. Jie paprasti, mandagūs ir kuklūs . Užklausti trumpai, bet mielai papasakoja kokią detalę. Aplankome fermentacijos kambarį, kuriame – nedidelės stačiakampės, iš išorės raudonom plytelėm padengtos atviros fermentacijos vonios, poroje jų burbuliuoja mielių kepurė – iš to spėju, kad tai viršutinio rūgimo procesas (kitaip tariant, darosi elis o ne lageris). Kitame kambaryje – dar mažesnės mielių surinkimo ir plovimo vonios.

Tiesa slypi anapus... metalo

Eidamas grupės gale, kiek ilgiau užsibuvau brandinimo kambaryje, kur išrikiuotos kelių tonų vertikalios talpos. Ant daugumos jų – pažįstamo alaus pavadinimai (tame tarpe ir “I.O. Boiko”, kurio gamyba perkelta laikinai čionai, kol Kurklių bravoras atnaujinamas – ta proga alus prarado net apibūdinimą “tekintas”), tačiau galinėje eilėje pastebiu kai ką įdomaus. Ant vienos iš talpų kabo man dar nematytas užrašas. Kas tai? Kaip tyčia prieš tai šnekučiavausi su vieno būsimo naujo restorano Vilniuje savininkais, kurie ruošiasi pas save pilstyti ekskliuzyvinį alų. Minėtas pavadinimas sutampa. Esu tikras, kad tai tas pats alus. Pasivijęs darbuotojus, klausiu, tačiau daug išpešti nepavyksta – “eksperimentas”. Su šiuo alumi man dar teks susidurti, bet apie tai – vėliau.

Kabinete, panašiame į direktoriaus, ant stalo jau išrikiuotis firminės taurės. Ragaujame Būtautų tamsųjį, rodos iš butelio, bet tiesiai iš bravoro rūsių. Pažįstamas gaivus, salyklingas, malonus ir kompleksiškas skonis, ir labai lengvas prieskoniškumas. Neslėpsiu – tai vienas mano mėgstamiausių tradicinių alų, tačiau čia, bravore atrodo, kad jis toks… minkštai tirštesnis, putojąs. Suprantama – šviežias, koks tik gali būti. Užsienio svečiai taip pat mėgaujasi ir čepsėdami giria.

Puikus egzempliorius

Grįždami į Biržus, dar prasukame pro “Astravo” bravorą – tai buvęs “Ponoras”, nesenai pakeitęs pavadinimą. Jau vėlu, viskas uždaryta, ir mus pasitikęs sargas pataria užsukti kitą dieną.

Vėl pas aludarį

Vakarop jau visi atsibeldžiame pas aludarį Zenoną, kuris jau padengęs stalą užkandžiais. Ant stalo tuoj atsiranda bokalai, o iš rūsio pradeda eiti naminis alus. Mėnesio brandinimo, dviejų savaičių… trečias – darytas kažkokiam draugų susitikimui. Kompanija įsidūzgia, ima lietis istorijos ir juokai. Mėgaujamės tikru biržietišku svetingumu. Zenonas pasakoja apie tai, kad kadaise, uošviui padėdamas,  išmoko daryt alų – žmonos tėvas ir brolis buvo tradiciniai aludariai. Vėliau parduotuves užvertė pigiu gamykliniu alumi, ir žmonėms neberūpėjo naminis alus, net šventėms. Tėvą vėl alų daryti paskatino sūnus Saulius, Tikro alaus draugijos narys, pats darąs alų namie. Zenonas neša savo alaus į dažną šventę, kur sulaukia populiarumo ir “respekto”. Šalia tradicinių būdų nevengia pritaikyti ir keletą iš sūnus išmoktų naujų gudrybių – pavyzdžiui, “sausą” apyniavimą. Zenonas juokiasi, kad labai sunku žaliam aluje paskandinti apynių maišelį, ir rodo marmurinius kiaušinius, kuriuos naudoja kaip svarmenis.

Svetingoji aludarių šeima

Galop iš rūsio atnešamas ketvirta rūšis – trečiokas, kurį aludaris juokais net pavadina “gira”. Lengvas, putotas, tikras sesijinis alus. Kokio jis stprumo? Sunku pasakyti, gal 2, gal 3% – Zenonas pasakoja, kad įdėjęs nedidelį kiekį cukraus, kad geriau fermentuotųsi – tačiau skonyje jokių nemalonių ataskonių nesijaučia, priešingai - jis skalsus, labai aromatingas, gausiai pagardintas apyniais.

Grįžęs į viešbutį, Beer Connoiseur žurnalistas siunčia skubią elektro-telegramą savo draugams Kanadoje:

Just came back from an a-ma-zing evening at an unregistered countryside Lithuanian homebrewer’s house in Biržai. His 1% third-running brew was as delightful as his regular-strength beer. Earthy, frothy, herbal, all subtle and nuanced. One of the best beer-y experiences in my life!

Biržų svečių namų "medžiotojų" kambario fragmentas

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (II dalis)

Foto: M. Thibault

‎4 dienos, šimtai kilometrų, 19 bravorų – taip atrodė tarptautinės komandos turas po Šiaurės Lietuvą, iš kurio ką tik grįžau. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuo pernai rudens tęsėsi susirašinėjimas su kanadiečiu alaus autoriumi, žurnalistu Martin Thibaut apie lietuviško alaus kultūrą – aludarystės tradicijas, pačius alus, kuo jie ypatingi, kuo skiriasi. Kaip jau buvo minėta, vyksta medžiagos rinkimas būsimai knygai “Beer Paradises of the World”, į kurios žemėlapį bus įtraukta ir Lietuva. Pagaliau Martin’as su džiaugsmu pranešė, kad kovą atvyksta į Lietuvą, o jo kelionę finansuoja garsus JAV ir Kanados alaus profesionalų žurnalas Beer Connoisseur. Martin’as yra šio žurnalo darbuotojas ir ruoš 6-7 puslapių centrinį straipsnį apie Lietuvą ir jos alų.

Beer Connoisseur

Pradėjome planuoti turą, netrukus prisijungė dar trys kanadiečiai alaus degustuotojai. Kad jau taip, pakviečiau dar keturis pažįstamus alaus autorius – vokiečių žurnalistus Ralph ir Thom, bei vienus produktyviausių RateBeer apžvalgininkų – tai ir Lietuvos ratuose jau ne vienam pažįstami britai Phil ir Anna, teisėjavę ir Sambarių 2011 alaus taurėje.

Nors pačiam teko keliauti per Šiaurės bravorus, nusprendžiau pakviesti “Vidmą” Laurinavičių suderinti logistiką ir lankytinus bravorus, nes jis bene vienintelis iš man pažįstamų profesionaliai užsiima alaus turizmu, be to asmeniškai pažįsta daugelį mažųjų aludarių. Iš bene 50-ties šiandien veikiančių bravorų buvo atrinkta apie 20, tačiau į turo dienotvarkę įtraukiau ir apsilankymą pas seną Biržų aludarį, kuris verda alų namie – net nemaniau, kad jis taps viena iš turo žvaigždžių, nustebinęs svečius ne tik keturiom rūšim savo alaus iš rūsio, bet ir autentiškais pasakojimais iš aludario kasdienybės. Turo dienotvarkė buvo įtempta, tačiau užteko laiko ir apžiūrėti bravorus, ir išdegustuoti didžiąją dalį jų daromo alaus, ir net apsižvalgyti po apylinkes.

Man asmeniškai buvo nuostabiausia sutikti tikrus, žavius žmones, kuriančius alų, kurį ir gerbiu ir mėgstu, pamatyti jų neapsimestinę meilę amatui, tradicijoms, švytintį entuziazmą ir nepalaužiamą pasiryžimą tęsti tai, ką darė jų tėvai ir seneliai. Neįkainojama girdėti jų pasakojimus su visomis smulkmenomis, kurios kartais atskleidžia kokią technologinę detalę, kuri pasirodo besanti kitokia, kartais net esminė jų alaus skonį lemianti ypatybė. Supratau, kiek svarbus posakis “kiekvieni namai alų verda savaip”. Bendraujant labai pravertė aludarystės proceso žinojimas, įgytas per kelerius metus eksperimentavimo, nes – kaip paklausi, taip ir atsakys.

Aludaris Čižas vaišina svečius. Foto: Tikro alaus archyvas

Smagu pamatyti, kad tikro lietuviško alaus kultūra ir tradicija sėkmingai atsinaujina. Buvo sugriauta keletas mitų, vienas jų – esą mažosios daryklos išgyvena tik iš stipraus alaus. Atvirkščiai, geriausiai šiandien (iš)gyvena tos, kurios persiorientavo į silpnesnio alaus gamybą – o persiorientuoja kone kas antra, ne vienas jau ir apskritai nustojo gaminti stipriuosius. Net ir stiprus alus, gaminamas likusiose daryklose, pasirodė esąs tikrai ne tokios blogos kokybės, kaip apie jį buvo manoma – daugelis ragautų neturi stipraus alkoholio pojūčio ar nemalonių poskonių. Šito nepasakysi apie didžiųjų daryklų “alkoholio bombas”…

Nors maniausi išragavęs daugumą lietuvos mažųjų daryklų alaus, vistik buvau nustebintas keleto naujų atradimų. Du jų – gaminami Aukštaitijos bravorų grupės – dar bandymo stadijoje, bet labai tikiuosi, kad jų netrukus galės paragauti ir malonūs šio blogo skaitytojai. Taip pat iš naujo atradau keletą jau seniau žinomų alų, kurie tieisai iš aludario statinės rodos (o gal ir tikrai) turi dar geresnį skonį – čia galiu paminėti Jovarų (A. Ūdrienės), Paliūniškio (Gurų šeimos), Piniavos, Davros, Butautų dvaro, Čižo, Trakiškių/Miežiškių…

Aludaris D. Lopeta pasakoja svečiams apie Vasaknų dvaro bravorą. Foto: Tikro alaus archyvas

Na o kaip jautėsi svečiai? Kaip devintam danguje:) Ir ne dėl to, kad jiems trūktų įvairaus alaus savo šalyse. Tikri alaus medžiotojai, Šiaurės Lietuvoje jie jautėsi kaip naujo alaus kontinento kolumbai. Juos domino neįprasti skoniai, kvapai ir ataskoniai, būdingi tik šiems kraštams – ir to rado su kaupu. Juos stebino kokybė, skonio skaidrumas, alaus kompleksiškumas, ir žinoma, tie patys žmonės. Štai citata apie vieną, gana ypatingą alų: “Tokio alaus vokiečiai padaryt nesugebėtų. Tokio delikatumo negali išgaut ir amerikiečiai. Vieninteliai, kurie sugebėtų pasiekti tokį kompleksiškumą, yra belgai” (bet apie tai vėliau.)

Labai įdomu pažvelgti į gerai pažįstamą (alaus) kultūrą iš šalies, kito akimis, apibendrinti panašumus ir išskirti skirtumus. Per kelionę pavyko surinkti nemažai informacijos, nufotografuoti, įrašyti, ir žinoma, išragauti. Tikiuosi šiomis savo ir kitų įžvalgomis pasidalinti ir šio blogo puslapiuose. Tikiuosi, tai padės susigaudyti ir jums, jei patys organizuote panašią kelionę.

Tad… bus daugiau:)

Aplankyti (ar bent trumpai sustota prie) bravorų: Kupiškio alus, Gintaro (Molėtai), Rinkuškiai (Biržai), Būtautų dvaro, Astravo (buv. Ponoro); Biržų alus, Dvareliškių, Jolus (Jono Morkūno), Rozalimas, Davra, A. Grigonio (Jovarai), Jovarų alus (A. Ūdrienės, Jovarai),  Joalda (Joniškėlis);  Čižo, Vasaknų dvaro, Piniavos alutis (Panevėžys), Su puta (Panevėžys), Miežiškių (Panevėžys), Trakiškių (Panevėžys), Taura (Panevėžys), Alaus purslai, Linkuvos.

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (I dalis)

Kuriuose – netrukus bus patikslinta, tačiau režisieriui kiną darant pagalbininkavęs “Vidma” Laurinavičius patvirtino, kad pirmas seansas įvyks jau kovo 7 Panevėžyje, tiesa tik su pakvietimais.

Apie šį filmą jau rašėme, dar keletą įdomių detalių pateikė Modestas iš Kauno.

Laikai:

• Kovo 11, 17:30 – “Bambalynė”, Stiklių g, Vilnius (tik su registracija tel. 867673937)
• Kovo 14, 19:00 – “Tauros Loftas”, Panevėžys
• Kovo 15, 20, 22 d. 18:30 – “Alaus namai”, A. Goštauto 8, Vilnius
• Kovo 2930 d. 19:00 – “Žvejų baras”, Klaipėda

Pabaigai – Vlado Braziūno eilėraštis, inspiravęs kino filmo pavadinimą (jį kitame A. Baryso filme “Iš naminio audimo dainos” skaitė eilėraščio autorius)

Vladas Braziūnas

vys par to ãlo

Dievs žmõgo mėlэje be gãla
jam ėš grõba padãre Jievo
pamãte, ka žmõg ė dã negañ –
ėš mieže padãre ãlo

apėpyne apynės’
ė dainom sotartynėm

pėrmoćiáus’ būva als,
paskiaũ būva žõd’s –
ėš àlos pasául’s atsėrãda

ožtàt po šiai dienė
márga pasáule
gražiáusios pràdžios
jaškõk Pasvaly
àlos kobėly

kor jáuč’s
ėš miesta gėrba ėšlypės’
aptaisyts vainykэs apynių
lėg ka Velykos vys būt a Sekmynės’ –
lėnksmiáus’ švėñte be gãla, –

vys par to ãlo!
vys par to ãlo!..

Fabijoniškės, 2000.VI.6

Braziūns, Lads. patyltė’s skregždės’ [p.31]; toks boryms; uokss tep Devūle šėrdės’; vys par to alo; „ont vėdūnakče dūgna juosva…” [p.32]; posėkalbėjoms so poėt, katras verke, ka niekam nerūp’; pog; „tė to prėdžiaustė…”; jei ne klojyma dūrs’ [p.33] // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2002. – Nr. 1. – P. 31–33;

Iš naminio audimo dainos = Из песни домотканой [kino filmas]. – Arvydo Baryso kino kompanija, 2008. – Vlado Braziūno eilėraščai skaitomi autoriaus, jų vertimai į anglų, latvių, italų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas rodomi titrais;

Braziūnas, Vladas. Saula prė laidos. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. – P. 18, 20.

“Vys par to ãlo” – kino ekranuose nuo kovo 7

Nebesinori pūsti ditirambų, tad tiesiog trumpa Mikkeller pasiūlos apžvalga.

Pirmiausia, į dėžę papuolė visa serija “vieno apynio” (single hop) serijos alaus. Tikro alaus pasaulyje tiek alaus virėjams, tiek ragautojams svarbu, kokie apyniai, koks salyklas dedamas. Šiuo atveju alūs turi daug, tačiau tik vienos rūšies apynio – kuris dedamas ir kartinimui, ir aromatui išgauti. Tokie alūs leidžia pilnai atsiskleisti, sugroti savo džiazo partiją būtent tai vienintelei apynių rūšiai. Kad šis gardus augalas būtų kuo ryškesnis, jam aluje reikia suteikti tinkamą foną – tai neįkyrus, tačiau pakankamai stiprus salykliškumas, išgrynintas neutralios lagerinių mielių fermentacijos (lagerio mielės skirtingai nuo elio, palieka mažiau aromatingų eterių ir esterių).

Vieno apynio alūs pasaulyje verdami, tačiau nelabai dažni, tad Mikkeller pompastiškai pavadino šią seriją “edukacine”, ir sukišo į ją per dvidešimt apynių (apskritai šiandien rinkoje yra turbūt pora šimtų rūšių daugiau ar mažiau žinomų apynių – o kiek nežinomų?). Man į dėžę pakliuvo šešetas egzempliorių – su amerikietiškais Tomahawk, Apollo, Centennial, taip pat japoniškais Sorachi Ace, naujazelandietiškais Nelson Sauvin ir dar vienais, nepamenu kokiais, apyniais.

Visi alūs – 6.8-6.9% amerikietiško IPA stiliaus, ant etiketės nurodyta detali salyklų sudėtis – jų tarpe Munchen ir Carapils. Įdomu tai, kad visi (bent jau pirmieji 18) alūs buvo išvirti tą pačią savaitę, iš tų pačių salyklų ir fermentuoti su tomis pačiomis mielėmis. Kitaip tariant, visiems apyniams duotos lygios galimybės.

Koks įspūdis? Pirmiausia reikia pasakyt, kad šie apyniai man ir daugeliui Lietuvos namudinių aludarių nėra naujiena – globaliam internete juos užsakinėjome, eksperimentavome, virėme, uostėme, ragavome ir lyginome. Kai kuriuos apynius jau užsimerkę atpažįstame. Tačiau Mikkeller amato kokybė vistiek stebina, tad malonumas didžiulis. Tad man asmeniškai įdomiausia buvo neragautieji – Nelson Sauvin ir netikėtas Sorachi. Apie pačius skonius pasakoti būtų daug darbo, geriau jau parekomenduosime būnant Rygoje, Kopenhagoje ar dar kur įsigyti šio alaus, ir pabandyti, geriausia – vieną greta kito.

Pabaigai galima pridurti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse dar labai daug reikia nuveikti alaus edukacijos srityje. Tad gal Mikkeller ir ne tokie pompastiški.

Visos foto: Tikro Alaus archyvo.

Mikkeller edukacija arba vieno apynio giesmė

Džiaugsmai

“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki tol daug jūsų jau salino, tekino, virė ir raugė namie bei keitėsi informacija forumuose, tačiau nauja Simono “Pono Nieko” paleista svetainė “Atviras alus“, orientuota į receptų keitimąsi, aptarimą ir bendravimą, šį ratą stipriai sujungė. Iš rato gimė ir naujos iniciatyvos, tokios kaip aludarių klubai Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje, jų kasmėnesiniai susitikimai, “mielių banke” veisiamos ir keičiamos retos alaus mielės. Šiandiena klube jau beveik 600 receptų ir 162 aludariai, į kuriuos patarimų kreipiasi ir profesionalių alaus daryklų atstovai.

“Sambarių” simpoziumas ir visuomenės dėmesys tikro alaus kultūrai. Pasigedę rimtesnio renginio, o ir apskritai turinio ir diskusijų apie alaus kultūrą, nebegalėdami klausytis pseudo-gildijų demagogijų ar fanatikų demonizacijų, nusprendėme patys sukurti kokybišką veiksmą. Norėjome būti gamtoje, tad teko susisukti greitai – ką gi, organizacinė kokybė dar turi erdvių tobulėti, bet energija buvo nuostabi. Tyrinėtojai, akademikai pateikė įdomius ir vertingus pranešimus, namudiniai ir profesionalūs aludariai – kūrybingą alų ir diskusijas, bet labiausiai ačiū viešai publikai, kuri parodė tiek susidomėjimo – sulaukėme daugiau nei 160 dalyvių.

Metų šviesuolis - Gintaras

Pavieniai, maži verslininkai, nebijantys biurokratijos, sunkumų, galvojantys kūrybiškai, tiesiog darantys ir… patiriantys sėkmę. Mus visus šiemet įkvėpė Gintaro baras Molėtuose, įsirengęs bravorą 2×2 m. dydžio rūsio kambarėlyje. Dar nedaug girdėjomė, bet daug tikimės ir iš Vasaknų bravoro, įrengto sename dvare. Vienas po kito atsiranda ir naujos kokybės barai bei parduotuvės – stebuklo tarp šių pernai nesulaukėme, tačiau tokios vietos kaip “Marsas” Vilniuje, barai “Kultūra”, “Gyvas” ir Modesto alaus krautuvė Kaune, nuteikia maloniai.

Lietuviško “kaimiško” alaus augantis žinomumas užsienyje.

Vienas iš "paslapčių" saugotojų

Vienodo skonio jūrose išsiskiria autentiški ir originalūs dalykai. Pasaulinėje alaus jūroje užsieniečiai skiria ir vertina lietuvišką “kaimišką” alų (ten jis žinomas kaip “Lithuanian farmhouse ales“). Šiaurės Lietuva, Šnekutis, Čižas, A. Ūdrienė, Jovarai, Paliūniškis, Piniavos alus, Šnekutis, Aukštaitijos bravorai – būtent šiuos ir panašius vardus žino ir mini užsienio blogeriai, žurnalistai, rašytojai ir mūsų sutikti entuziastai, o taip pat ir žymiausias alaus vertinimo centras RateBeer. Apie tai, kodėl lietuviškas alus yra “geriausiai išsaugota Europos alaus paslaptis” ir ko laukti kitąmet, jau rašėme atskirame poste.

Belgiško, britiško ir čekiško alaus sėkmė. Šių klasikinių alaus šalių produkcija jau randama ir ne su žiburiu, ir net kai kuriuose baruose. Tiesa iš kai kurių vietų jis dingo (pvz. iš “Savo kampo” Vilniuje), o daugelyje barų dominuoja vos vidutiniokas Grimbergen, importuojamas ir platinamas  ”Švyturio-Utenos” (abi daryklos priklauso Carlsberg grupei). Nemažą pozityvų postūmį padarė importuotojai, kurių tarpe išskirtume 3B Solutions, jiems priklauso ir Beer Barrel parduotuvių tinklas – tai turbūt didžiausią gero alaus pasiūlą turinti parduotuvė Lietuvoje! (Skaidrumo dėlei pridursiu, kad Beer Barrel buvo vienas pagrindinių mūsų “Sambarių” renginio rėmėjų). Taip pat mus nudžiugino Primator bravoro atėjimas į Lietuvą – pasirodo kuo puikiausias stautas, elis, kvietinis ar lageris nebūtinai turi būti brangus!

Visgi kaip antitezę turime pseudoimportuotojus, kurie tą alų importuoja tik kai vyksta jo nukainavimas / išpardavimas, o vėliau deda ant jo skersą, jau nekalbant apie alaus kultūrą jokią (čia kalba apie Vynoteką.) Taip pat čia reiktų paminėt bielorusiško / rusiško pigaus, beskonio alaus ekspansiją.

Mūsų bendraautorius Akiesmirksniu atkreipė dėmesį, kad tam tikras alaus pateikimo lūžis įvyko ir pas didžiuosius – turime minty naująją firminę parduotuvę Švyturio alaus darykloje Klaipėdoje (ir Vilniuje berods). Žinoma, tai neturi nieko bendro su pačio alaus kokybe, bet lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias:) Be to, ten yra ir keletas butelių Fullers bei Timmerman.

Nusivylimai

Nė vieno naujo, labai gero lietuviško alaus. Kol kas geriausiu atveju tobulinama tik įranga, o ne žmonės.  Pora mažų bravorų nedrąsiai bando naujus receptus, tačiau iki tikrai gero rezultato kelias dar ilgas. Už iniciatyvą galima pagirti “Aukštaitijos bravorų” grupę, kažkur prieš metus pažėrusią saują naujų pavadinimų – iš kurių “Dūmo” ir “Keptinis” buvo visai įdomūs padūmavę variantai. Išimtimi būčiau išskyręs “Vasaknų” alų, tačiau ar kas nors jo išties rado paragauti ir įvertinti?

Alkoholio kontrolės, mokesčių ir pan. įstatymai ir toliau šlifuojami tik pagal didžiųjų gamyklų užgaidas. Apie tai rašėme čia.

Latvių knyga

Norime Lietuvos alaus kultūros žinyno. Kokie metai be pavydo kaimynui!:) Pamačius kokią fantastišką, gerai paruoštą, kupiną aukštos kokybės turinio, dokumentų, vaizdų ir ikonografijos knygą apie alaus kultūrą turi latviai (Linda Dumpe – Alus tradīcijas Latvijā), liūdna, kad Lietuvoje niekas tokios dar neparašė.

Kaimas paliekamas nuošalėje. Kaip bebūtų gaila, bet gero/tikro alaus kultūros plėtra tėra regioninė ir apima tik didmiesčius, tuo tarpu periferija toliau girdoma pramoninio alaus subroduktais. Tam tikros išimtys tėra vietos, kuriose bazuojasi bravorai, ten vietiniai dar gali paragauti  pastarųjų produkcijos.

Skaidri tara. Alui ji netinka ir basta! (saulės ir lempų šviesa veikia apynių komponentus, skonis greit pagenda). O dar labiau ji netinka mažųjų daryklų alui. Kur dingo visur buvęs rudas butelis su keraminiais kamščiais? Sako, gamintojas nebegamina ar tai neparduoda. Nesvarbu, greičiau ieškokite kito.

2011-ieji: džiaugsmai vėl persveria nusivylimus

Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas dar nepalaikė.

Didžiojo bambalio mirtis, stipriausio atsisakymas, aludes imituojančių kioskų ribojimas – skamba iš dalies patraukliai, ypač jei įgyvendiname kažkieno žydrą svajonę apie skandinavišką išblaivėjimą ir „Systembolaget“ Lietuvoje.  Tuo pat metu galutiniame variante liko daug keistenybių, pvz. prekyba alumi degalinėse leista iki 2016 metų…

Tačiau, tegu ir neturėdami tikslių duomenų (pvz. ar ateityje ribojamas stipriausias alus nuo 7 iki 9,5% tikrai sudarė nuo 20 iki 25% viso alaus pardavimų?), pabandysime pasidalinti keliais komentarais ar įžvalgomis.

Kam tai naudinga?

Didiesiems alaus gamintojams blogiau nebus. Jei alus verdamas „srauto“ principu, pareguliuoti „High gravity“ aparatą, kad skiestų iki 7,5%, o ne iki 8% – tikrai nėra sunku. O ir stipriausi „pseudo bock“ stiliaus prekių ženklai yra kaip tik „po stiprumo“ riba. Didieji aludariai niekada daug į patį stipriausią alų neinvestavo, tai jo išnykimas jiems netgi naudingas. Įstatymas neužkabina ir santykinai įdomiausių didžiųjų rūšių, kaip „Utenos Porteris“ ar „Gubernijos Kunigaikščių“. Kitas dalykas, kaip bus su PET platsmasiniais buteliais, bet tai, kaip sako, jau visai kita istorija.

Įstatymas, taip, smogs vidutiniokams. Bet, pripažinkime, jie patys sau visus tuos metus kasėsi duobę, viešai deklaruodami natūralumą, o realiai nemažai dirbdami dėl lokalinių „anatolijaus smūgio“ megėjų…  Pasikliaudami pačiu stipriausiu „euro lagerio“ tipo alumi, parduodamu 50 km nuo daryklos spinduliu. Abejoju, ar koks alaus gurmanas pasiilgs „Kablio“, „Kipšo“, „Baro“, „Smūgio“, „Tarano“ ir taip toliau. Galėdami eiti kad ir „Primator“ ar „Brūveris“ keliu, kurti alaus rūšių/stilių įvairovę, „mažieji“ Lietuvos aludariai pasirinko (pa)prastesnį kelią.

Poreikis kurti įvairovę ir pasirinkimą

Bent jau "Pikto" alaus (8.5%) krano šioje kaimo pilstyklėje neliks (Foto: Tikras Alus, Pakruojis)

Dabar vidutinės mažosios kaip ir turi vienerius metus iki įstatymo įsigaliojimo… Kurie grečiausiai bus skirti „pakoreguoti receptūroms“, ir įsigyti tiems mažesniems 1 litro bambaliams, į kuriuos jau eina Biržų ar Bauskės alus. Po didiningo „Šnekučio“ žygio į Vilnių, visi susiprato, kad ~5% alus sostinėje važiuoja lygiai taip pat, kaip 9+% Šiaurės Lietuvos kabokėliuose. Deja, provincijoje (ir ne tik) stipriausiam alui yra didelis konkurentas – pigus vaisių vynas plastmasiniame butelyje, o jam, atrodo, ribojimų pamiršta pritaikyti.

Realiai žiūrint, vienintelė ilgametė originali tradicinė rūšis, buvusi net sovietine receptūra, kuri nukentėtų nuo įstatymo yra „Biržiečių“.  Legendinis „stoutas“, kurio stirpumas – būtent 8%…  Kuriam pristatyti, populiarinti jo virėjai pastaruoju metu nebeskyrė dėmesio, jis liko nišiniu reikalu. Aistringų tamsaus alaus pasiilgusių studentų tarpe tirštą „Biržečių“ saldumą pakeitė lengvesni „Varniukai“ – neabejotinas naujos kartos hitas.

Mikro darykloms, tai yra restoranams – bravorams įstatymas turės mažiausiai įtakos. Galbūt galbūt šitame mikse dar vertas paminėti Vilniaus Alaus „13 statinų“, bet prisipažinkime patys, jis buvo ir pakuojamas kaip konjakas, ir greičiau priklausė suvenyrinei rungčiai kuo stipresnį alų išvirti. Dar tas brangus Kauno „Geros progos“ alus – irgi suvenyrinis, tačiau čia butelis jau perdėtai milžiniškas. Vėlgi – tai vargu ar buvo realaus paveldo dalis.

Dalies belgų tremtis

Na ką, ant galo turim importuotojus. Kokybiško bet sripresnio belgiško, britiško alaus mėgėjai bus nuskriausti. Garsioji trapistų alaus „Chimay“ šeima jau išskirta. Štai dabar išeina, kad prekybos centro lentynoje „Chimay Première“ (arba „raudonas, 7%”) galės būti, o  „Chimay Triple“ („geltonas“, 8%) ar „Chimay Grande Reserves“ (arba „mėlynas“, 9%) – ne. „Leffe Blonde“ ir „Leffe Brune“ – prašom, o štai „Leffe Triple“ (8.5%), „Leffe Radieuse“, „Leffe Vieille Cuvée“, „Leffe 9“ – banned in LT.

Įdomu, kad visos trys išpopuliarintos Lietuvoje „Grimbergen“ rūšys – „Blanche“ (6%),  „Dubbel“ (6,5 %) ir „Blond“ (6,7 %) nesunkiai telpa po reikalavimų kartele, o štai jei koks kvailys sumanytų čia atvežti ir „Trippel“ su savo 9%, tai jau būtų nelegalu. Iš viso, atrodo, nukentėjo visi “trigubo salyklo” Belgijos alūs.

Laimė, kažkaip prieš pat įstatymo priėmimą Seimas atsikvošėjo, ir leido tokiu belgišku alumi prekiauti baruose – todėl restoranai „Rene“ ir „Belgai“ Vilniuje gal nebus kitąmet uždaryti. Ribojimų prožektoriai dabar nukreipti į pseudoaludes – jos turės įrodyti, kad ne tik alumi „bambaliais“ prekiauja, bet ir išalkusiam naktį ruošia šiltą maistą. Ar tai reikš, kad šalia sulūžusio plastmasinio staliuko- skėčio nakčiai bus pastatyta ir neveikianti mikrobanginė, ar kokias rimtesnes permainas Lietuvos užeigų scenoje, pamatysime. Šiaip šis įstatymas duoda geroms užegoms lyg ir naujus šansus kurti alaus vartojimo kultūrą.

Naujos revoliucijos gairės, arba ką daryti?

Pabaigoje norisi graudžiai pajuokauti, kad patiems mažiausiems – naminiams aludariams įstatymo priėmimas gražins tam tikrą romantikos aurą.  Kitąmet – jei tik apsispręsi salinti itin tirštą misą – bus galima prie stalo giminėms pasigirti – kaip kokiems naminės meistrams – ragaukit, čia TAS stiprus! Ir nelegalus! Tokio Lietuvoje prekyboj negausit, tik Belgijoje!

Ironija ironija… Iš tikrųjų, pačio stipriausio (o jei dar su cukrum) alaus gamybos tradicijomis Lietuva neturi ko labai didžiuotis. Kaip ir jo pilstymu į bambalius ir prekyba „načnykuose“. Vis delto, visokie kuriami ribojimai – kurių nėra jokiose Europos šalyse – padėties nepagerins.

Ką mes siūlome, kad ne vien tik kritikuoti?  Seimas turėtų užsiimti apgalvota konstrukcija. Galvoti, kaip nukreipti iš akcizų gaunamus pinigus (mes neprieštarautume, jei tie akcizai būtų gal labiau didinami pagal stiprumą) į pokyčius regionams, kur dominavo „bambaliai“ – kultūrai, sportui, užimtumui gerinti. Pavyzdžiui, kiek baseinų pastaruoju metu mes šalyje atidarėme? Bet tai, ir vėl kita istorija…

Nauji metai, nauja tvarka? Apie alkoholio kontrolės įstatymų pataisas.

Pasak Pivni Filosof, Náchod darykla, dabar žinoma kaip Primator, šiandien yra turbūt inovatyviausias bravoras Čekijoje. Jie vadina save “specialaus alaus specialistais”, kas yra visiška tiesa, jų asortimente – per tuziną pavadinimų alaus – nuo klasikinio lagerio iki kvietinio, ir net stauto. Beje, ši darykla buvo pirmoji pramoninė Čekijoje, pradėjusi daryti viršutinės fermentacijos alus (elius) – tai gan drąsu palyginus konservatyviai vietinei alaus scenai, dar labiau nuostabu, kad jiems gerai sekasi. Taip pat įdomi yra jų stipriųjų lagerių eilė – nė iš tolo nepanaši į tą lietuvišką ar lenkišką stiprų birzgalą, kuris brukamas mūsų supermarketuose.

Jų tikrai nuostabų stautą jau pagyrėme, taip sutapo kad šiandien eilė kitam Primator alui, kurio dėžę pasiėmiau su savimi į kūrybinę komandiruotę Dzūkijos kaime (žinau ką pagalvojote, bet apie samanę šiandien nešnekėsime). Tai Primator 13 (“trinadcatka“), pavadintas “polotmavý” – kaip patys bravoriai teigia, tarp šviesaus ir tamsaus. Stora puta, ant bokalo paliekanti rieves, pustamsio gintaro spalva, pastebimai salykliškas skonis, nestiprus kvietinio bei karamelinio salyklų salsvumas gerai atsvertas kilmingais čekiškais Saaz apyniais – gerai apskaičiuota kombinacija ir didesnė salyklo masė suteikia skoniui ryškumo. Nepaisant šio ryškumo, ir to kad kaip lageriui jis gan stiprus – 5.5%, alus gana “sesijinis” – t.y. jį galima ilgai gurkšnoti, skonis nepabosta ir alus “nekerta” per galvą ar kojas.

Kas lemia šio lagerio išskirtinumą? Tikrų alaus meistrų amatas ir geros medžiagos. Rezultato nepagadina net tas faktas, kad šis alus pasterizuotas. Rekomenduojame.

Primator alaus galima aptikti vis daugiau barų sostinėje ir Klaipėdoje (deja, kol kas tik buteliais). Didžiausias pasirinkimas – jų firminėje parduotuvėje Saltoniškių g. Vilniuje (priešais PC Panorama). Firminėje parduotuvėje mačiau krūvas statinių, bet pamiršau paklausti, tad gal skaitytojai praneš kas pilsto!

Primator. Mūsų mėnesio alus – 13

Stautui labai artimai giminingas kitas alaus stilius – porteris, neretai sunku atskirti kuo skiriasi stautas nuo porterio. Taip yra todėl, kad anksčiau stautas ir porteris buvo praktiškai sinonimai, manoma, kad stautai buvo tiesiog stipriausi porteriai. Štai ką sako anglų-lietuvių kalbos žodynas:

Žodis: stout

Vertimas: Ia 1) narsus, ryžtingas; 2) stiprus, tvirtas; 3) apkūnus, stambus II n stiprus alus, porteris

Šios painiavos pasekmes matome ir šiandien – Kauno alus savo tipišką baltijos porterį “Biržiečių” vadina… Biržiečių stouts (sic!) Bet apie porterius pakalbėsime kitą dieną.

Stautams juodumo ir tipiško kreidiško anglies pojūčio bei kiek kitokio nei kitiems alums būdingo, kartumo suteikia deginti miežių grūdai bei stipriai skrudinti miežių salyklai. Toks alus turi bręsti kur kas ilgiau, kad skonis susigulėtų, “suapvalėtų” ir taptų sodriu, gomurį užklojančiu kaip stora koldra arba užpiltų, kaip mašininė alyva. Būtent taip ir pavadintas vienas tirščiausių ir stipriausių (9.8%) mano ragautų stautų – Harviestoun daryklos Old Engine Oil.

Lietuvoje populiariausias žinoma, visur esantis Guinness, ir nors tai geras alus, mūsuose jis išprievartautas į nesvietiškai brangias mažas skardines, kurias purto kažkoks absurdiškas aparatas, apsimetantis alaus kranu. Ši “naujovė” neabejotinai buvo prastumta į barus kretinų “vadybininkų” kaip ekonomiška alternatyva tradiciniam alaus kranui ir azoto balionui (stauto pilstymui neretai naudojamos būtent azoto dujos, suteikiančios alui tirštą ir standžią putą). Tikiuosi, šis nesusipratimas greitai išnyks.

Na ir pabaigai – mano mėgstamiausių Lietuvoje randamų stautų top’as (skliaustuose – kur ragauti ar šiaip įsigyti):

1. O’Hara’s Irish Stout - nemaniau, kad jo dar tebegalima rasti Lietuvoje. Jei taip, tai man numero uno, idealus airiškas stautas. “Skambus”, kartus, sausas (pasak Kęsto, galima rasti “Prisma” PC VLN)
2. Marton’s Oyster Stout (Leika KLP, Beer Barrel parduotuvėse) – tiesiog puikus britiško stauto pavyzdys
3. Well&Young’s Bowman Stout (Leika KLP, Vynoteka parduotuvėse)
4. Primator Stout – taip, čekai verda vieną geresnių britiško stiliaus stautų! (Primator parduotuvė šalia “Panoramos” PC – Saltoniškių 10a, VLN; Špunka parduotuvė, KLP)
5. Young’s Double Chocolate Stout – būtų aukščiau, bet skonis labai skiriasi nuo to, kas bėga Anglijoje iš statinės – man atrodo, kad į Lietuvą papuola kiek prastesnė eksportinė versija skirta rytų rinkoms (Leika KLP, Vynoteka pard.)
6. Murphy’s Irish Stout - pavojingai šilkinis (Rio Pub, Leika KLP, prekybos centruose)
7. Guinness Draught – klasika, bet ne geriausia, ką turime (Transilvanija VLN ir daugelyje kitų vietų pilsto ne iš skardinių)

.

Stauto diena

Keliames iš ūkanotos šiaurinės Kalifornijos pakrantės į nuodėmių miestą Las Vegas. Nors stalčius pilnas prirašytų atvirlaiškių iš Kalifornijos, tačiau norisi pirma išsiųsti žinutę apie šį gaivinantį alutį, kurį pats tas gurkšnoti tvankiame name vidury nakties.

Visai patenkintas buvau, kai Las Vegas parduotuvėse aptikau iki šiol neragauto Dogfish Head alaus asortimento. Nors vis stengiausi atsilaikyti pagundai įsigyti butelaitį kitą šio bravoro alaus, mat planuose yra po savaitėlės kitos, sėdėti šio bravoro barelyje ir ragauti įvairius alus iš kranelio, bet pamačius “Namaste” butelaitį, negalėjau atsilaikyti. Progą labai lengvai išėjo sugalvoti – gersiu į savo jogos mokytojo sveikatą… o ką? Taip pat ingridientų sąrašas gan intriguojantis : kalendra, apelsinas ir citrinžolė puošia šį belgiško skonio baltajį alų. Tačiau šio alaus istorija daug kilnesnė, nei pakelti tostą į jogos mokytojo sveikatą :)

Sam’as Calagione šį alų išvirė kaip moralinę paramą draugams Belgijoje. Nuostabus Belgijos bravoras 3 Fonteinen, dėl termostato gedimo, neteko 100’000 (taip, taip) butelių lambiko ir gueuze alaus…. Tikrai didelė netektis šiam bravorui. Prisidedam prie materialinės pagalbos belgams (dalis pelno bus skirta 3 Fonteinen) ir gaivinamės šiuo, man keistai, kvepiančiu alumi.

Kvapas. Na nežinau kaip ten kitiems kvepia žolelėmis, citrusais ir pan. aromatais, tačiau man, atkimšus šį butelį pasklinda šunų konservų aromatas sumaišytas su šviežio medaus kvapu…

Spalva. Drumsta, švelniai gintarinė šieno spalva. Su lengva, greitai išnykstančia puta.

Skonis. Gerai subalansuotas. Lengvas. Pats tas atsigaivinti vasarą ar karštą Nevados naktį. Pirmu smuiku užgroja kalendra, pereidama į apelsino žievelės aromatą, tačiau citrinžolė kažkur pasimeta… Ragaujant šį alų, maloniai dera kartumas su gražiai suvaldyta rūgštele, kuri tikrai tinka Belgiškoms mielėms. Atsigaivinti padeda ir lengva angliarūgštė su gvazdikėlių prieskoniu, kuris veliau persimaino į citrusinius, šieno prieskonius. Tikrai neblogas alus, turint omenyje kad jis tik 5% stiprumo.

Apibendrinimui. Kaip daugeliu atvejų, smagu ragauti Dogfish Head alų. Patrauklus etiketės dizainas, bei šmaikštus alaus aprašas puikiai dera prie 750 ml butelio turinio ir padeda laukti dienos, kai įžengsiu į šio bravoro alubarį paragauti gausios kolekcijos išskirtinių alų.

Atvirutė iš Las Vego

KBS vaizdas iš paukščio skrydžio

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru alumi, aptarti tradicinės ir modernios aludarystės aspektus bei susijusias temas

Tikslai:
alaus kultūros plėtojimas, ryšių užmezgimas (tinklinimasis), tarporganizacinis bendravimas, apsikeitimas informacija, tendencijų apžvalga ir pristatymas, poreikių identifikavimas bei analizė, “brainstormingas”, naujų veiklos krypčių numatymas

Turinys:

prisistatymai, pranešimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai), alaus egzempliorių apsikeitimas (birža), degustacijos, filmų peržiūra (įsk. dok. filmo premjerą), kultūrinė programa

Po degustacijos gali atrodyt šitaip

Siūlomos temos ir klausimai:

• Tradicinis ir šiuolaikinis alus; vidutinė, mažoji, namudinė aludarystė
• Lietuviško alaus ir aludarystės istorija, paveldas, dabartis ir ateitis
• Alaus scenos pasidalijimo problematika – “pramoninis” ir “tikras” alus; didieji, vidutiniai, mažieji (mikro, nano) ir namudiniai aludariai; “kaimietiškas” ir pasaulio alaus stiliai
• “Tikro” alaus įvardijimo problematika – amatinis, tikras, geras alus – kas tai? Situacija Lietuvoje ir užsienyje šiuo klausimu.
• Lietuviškas alus pasaulyje. Lietuvos tradicinis alus – “geriausiai išlaikyta” Europos alaus paveldo paslaptis?
• Lietuviška alaus terminologija
• Komercinė scenos pusė: mažasis verslas (mikrobravorai, parduotuvės, barai), verslo pradėjimas, skatinimas. Konkretūs atvejai (case studies)
• Alaus įvaizdis, marketingas, rinkodara, viešieji ryšiai
• Alaus kultūra ir jos propagavimas; situacija, problemos ir perspektyvos; panašių sričių pavyzdžiai (pvz. vyno sėkmė Lietuvos didmiesčiuose)
• Alaus stiliai, skoninės savybės
• Maistas ir alus
• Kitos susijusios temos: fermentacija, apininkystė, vyno biochemija, kultūros paveldas, technologijos

Laukiame dalyvių:
Alaus ir aludarystės entuziastai, tradiciniai ir šiuolaikiniai aludariai, verslo atstovai, kitų amatų atstovai (amatų gildijos, midaus arba vyno darytojai), akademinė bendruomenė ir studentai, žurnalistai, svečiai iš užsienio (LV), suinteresuota visuomenė.

Klubai ir organizacijos:

Asociacija “Tikro alaus draugija”, namudinio alaus draugija “Atviras alus”, Vilniaus aludarių klubas, Alaus brolija, Kauno-Marijampolės aludarių klubas, Užkanavės bravorėlis, Vilniaus amatų gildija, Kauno akademinis klubas “Malka”, VDU Kauno botanikos sodo draugai, ir kt.Programą ir pranešėjų sarašą žr. žemiau.

Ankstesni tokio tipo renginiai:

• 2009 birželis: Senovinio alaus ir amatų dirbtuvės
• 2010 gegužė: pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (programa)
• 2011 gegužė: antrasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje
• 2011 liepa: naminio alaus mini-festivalis /  dirbtuvės “Guobalynas” Guobų km.

Renginio vieta ir erdvės:
Renginys vyks VDU Kauno botanikos sode, atvirame ore ir/arba uždarose patalpose (salėse). VDU Kauno botanikos sodas (KBS) turi unikalią aplinką ir siekia tapti patraukliu kultūriniu ir turizmo objektu Kaune ir Lietuvoje. Jame be mokslinės veiklos, vykdomi kultūriniai renginiai visuomenei, koncertai, festivaliai. Be kita ko, botanikos sode yra ir Lietuvos augalų genų fondo apynių kolekcija.

KBS erdvės – apie 62 ha: Josepo Godlevskio dvaro rūmai, arklidės ir parkas (KBS priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai), universiteto akademine aplinka.

Dirbtuves būtų galima įrengti arklidžių kiemeliuose arba ta proga aptvarkyti sodo paviljono rūsį. Paskaitos ir pranešimai (su multimedia, nuotolinių studijų centras sudaro galimybę transliuoti internetu) gali vykti salėje; degustacijoms numatyta panaudoti rotondą, parodai – biblioteką, arklidese dar yra “sporto salė”.

Praktiniai dalykai (atnaujinta!):

• Renginys nepriklausomas, nesiekiantis pelno. Išlaidoms padengti bus renkama rinkliava - registruotiems dalyviams 20 Lt, neregistruotiems 25 Lt, namudiniams aludariams, pateikusiems alų konkursui – tik 5 Lt.
• Į rinkliavą įeina: botanikos sodo mokestis (5 Lt), “starter’s pack”, informacija, visi renginiai, degustacijos, nuolaida maistui.
• Užsiregistravę išvykai į “Kauno alaus” bravorą, vietoje įsigis ekskursijos bilietą – 11 Lt (į kainą įeina ekskursija ir degustacija, vedami bravoro laboratorijos vedėjos).
• Maitinimas: mus skaniu, karštu naminiu maistu maitins Kauno kavinė “Kultūra”. Registruotiems dalyviams ir aludariams pietų + vakarienės  komplektas 20 lt, likusiems – pietūs 16 Lt, vakarienė 12 Lt.
  Pietums bus: burokėlių sriuba su grybais ir naminiai balandėliai, vakarienei – ant laužo darytas kaukazietiškas jautienos troškinys su daržovėmis.
• Užsiregistravę dalyviai galės apsistoti botanikos sode, arba pas Kauno alaus entuziastus (reikia suderinti iš anksto), taip pat svečių namuose (1)/viešbučiuose (1)/hosteliuose (visas sarašas) (pigiausių hostelių kaina apie 25 Lt/parai)
  
• Pranešėjams bus suteikta raikalinga įranga (projektorius, ekranas, apšvietimas, elektra, vanduo) ir erdvės
• Transportas: KBS yra netoli Kauno centro (apie 5 km), pasiekiamas viešuoju arba asmeniniu transportu, yra parkavimo vietos.

Preliminari programa:

Pastabos: programa ne eilės tvarka; dauguma žemiau minimų patvirtino dalyvavimą, tačiau gali keistis; laukiama patvirtinimų iš dar kelių pranešėjų.

Download (DOC, 40.5KB)
 

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Renginio afterparty (aka "dūzgės") - tuo pat metu Kaune vykstančiame multimedia festivalyje "Centras".

Norinčius dalyvauti arba pasiūlyti savo pranešimą, savanoriauti, prašome registruotis adresu: tikrasalus<@> gmail<.>com
VAK klubo nariai ar tiesiog vilniečiai gali registruotis info<@>atvirasalus<.>lt

 

Alaus kultūros simpoziumas “Sambariai” – Kaune spalį

Tai šis pasakojimas – daugiausiai apie Ciechanową, tokį kokio aš jo (dar) neaplankiau. Kiek suprantu, tai toks Lenkijos miestelis in the middle of nowhere, kažkur nuo Varšuvos link jūros. Pasirodo, ten yra visai graži pilis. Vokiškai vadinosi Zichenau. Alaus darykla miestelyje veikė nuo XIX amžiaus vidurio, paskui ilgą laiką buvo Varšuvos bravorų susivienijimo cechas – prie įvairių valdžių.

90-ųjų pabaigoje nelabai prestižinį bravorėlį nupirko verslininkas Marek Jakubiak, pavadino „Gambrinusu“, bet prieš gerą dešimtmetį jau nauju vardu „Ciechan“ pradėjo virti įdomesnes rūšis ir buvo vienas alaus revoliucijos Lenkijoje pradininkų. Tam gerokai padėjo Varšuvos rinkos geografinis artumas. Tačiau ir šiandien pietinių kaimynų alaus ragautojai jo rūšis vertina aukštai.

Labai aukštai.

Taigi, perkame tokį alų… dideliame supermarkete. Taip, nuo praeitos publikacijos, kur reikėjo po visokius užkaborius ieškot ko nors nepasterizuotesnio praėjo kiek laiko. Ir didžiausios Lenkijos priekyvietės būtinai turi vieną dalį, skirtą įdomiam vietiniam alui. Aišku, ten įsimaišo ir visokių nefiltruotų apsimetelių a‘la „Kasztelan“ ar „Lodzkie Nepasteryzowane“. Tačiau mūsų atveju lentynose dominavo „Ciechano“ bei giminaičių rūšių kaleidoskopas.

Koks yra tikras lenkiškas alus?

Parsivežę degustacijai pasirinkome penkis. Pirmasis eilėje atsidūrė šviesusis „Lwowek Ratuszowy“. Sakyčiau, va čia tai pilno, vaisingo skonio lageris. Rekomenduojamas. Bet kaip jis čia atsidurė? Racionalus paaiškinimas netruko sekti – pasirodo, patį seniausią (istorija persipina vos ne su Belgijos amžių vienuolynais) bravorą Lwoweke, arba Löwenberge Silezijoje, taip pat kontroliuoja „Ciechano“ bendrovė.

Na, bet grįžkime prie pačio „Ciechano“…….. ir štai centrinė jo rūšis „Miodowe“, aišku medaus alus . Šiaip nesu didelis medaus dėjimo į alų (be ypatingiausiojo išmanymo ar reikalo) entuziastas. O tai išbandęs ir perbandęs kolega naminis aludaris paragavęs tvirtina – kvapas stiprus, taip, bet medus dirbtinis.

O medaus alūs, pasirodo, Varšuvoje ir kitur tik populiarėja. Parduodama pamažu, bet vis daugiau. Štai paaiškinimas tam – gana paprastas, daugelis šių kraštų po švininių dangumi gyventojų jau tiek kartėlio kasdien prisiragauja, kad nori alaus — bet kad būtų saldus. Todėl ir grzane z sokem malinowim…

Aš netgi pasakyčiau – o kame „Varniukų“ sekmė?

Na bet nėra laiko tokiems svarstymams, nes ant stalo putoja Ciechano kvietinis „Pszeniczne“. Putoja reiškia, kad standi puta suformuota neblogai ir laikosi. Skonis daugiau į gvazdikėlių ir bananų pusę. Kontrolinio kintamojo rolę atliko „Faustus“ kvietinukas, kuris buvo švelnesnis, mažiau išraiškingas. Bet… po truputį pradėjo ryškėti detektyviniai elementai kas visgi….

Čia norėčiau padaryti intarpą. Mano įsitikinimu, kvietinis alus yra kažkur giliai būdingas Lenkijai. Man tai sako istoriniai duomenys. Garsiaus lenkų istorikas Janas Dlugošas juk aiškiai rašė – Žemaitijoje geriamas tik miežių alus, tuo tarpu Didlenkėje – kvietinis (braxatum).

Negana to, jis skaičiuodavo bačkas, kurias suveždavo valstiečiai Krokuvos vyskupui. Salyklui daryti per šimtą metų pirma buvo imami tik kviečiai, po kelių dešimtmečių – kviečių ir miežių mišinys, o dar vėliau – jau įsigalėjo tik miežiai. Mano hipotezė – dėl pasikeitusių metereologinių sąlygų („mažojo ledynmečio“ ar wtf), kviečių perteklius iškeliavo į pietus, į Bavariją. Juk iš pradžių net Grendlandija buvo žalia, ar ne? Bet kažkur giliai lenkai ilgisi ne vien pilno stipraus tarptautinio alaus , bet ir kito skonio, ar ne?

Ilgisi ar neisiilgi, bet, žodžiu, ant „Fausto“ etiketės galų gale radome vietovės pavadinimą Ingolstadt. Man prieš akis sušmėžavo vizitas Prahoje, kai alaus parodoje didieji lagerių kunigaikščiai ir lordai su savo daryklomis, ir net mažiukai – praktiškai nei vienas negalėjo pasiūlyti kvietinio – ši kukli rolė buvo suteikta šaldytuvui su kvietinukais iš Vokietijos.

Šmėžavo ar nešmėžavo, bet tuo laiku jau buvome atidarę paskutinį degustacijos alų – visaip angliškai apvadintą dark smoot beer „Heban“. Įdomus pavadinimas, kaip lenkiškam alui.

Degustacijos pabaigai buvo kaip tik. Čia saldumas buvo subalansuotas. Karamelė, vaisiai ir ruginė duona. Truputis razinų, gal net ir sausumo. Na ir apsukame butelį… … Herrnbräu in Ingolstadt.

Tai – vokiškas alus, pasirodo.

Verdammt Reheinsgebot!!! Jis taip ištobulino teisingą alų, kad net apvilktas tamsiai ryškia Mazovijos suknele, jis vistiek geriausias :)!

Medus ir kvietys

Deja, pats aludaris buvo ne namie, bet jo žmona ir dukra spėriai lakstė po lauko bariuką už bravorėlio, kuris savo ruožtu įrengtas tokiame lyg ir buvusiame garaže. Labai draugiškos ir paslaugios, bet į bravorą ir antrame aukšte įkurtą “muziejų” be šeimininko nebuvome įleisti. Užtat tuoj pat buvo įleistas bokalas alaus ir pateikti traškūs, naminiai bulviniai blynai.

Gerai užsimaskavęs baras

Baras įrengtas pievelėje, labai paprastai ir skoningai – be papuvusių ratų, surudijusių prosų ir kitų absurdiškų aksesuarų. Viena siena apaugusi vešinčiais apyniais. Tikras malonumas sėdėti taip ramiai pievelėje ir stebėti vietinius bei svečius, atvykstančius įsipilti Čižo “Keptinio” – vienintelio Lietuvoje, gaminamo pagal tikrą keptinio tradiciją (įdomu, kad šis retas stilius aprašytas tik prancūziškoje Wikipedijoje).

Čižo “Keptinio” ne kartą esu ragavęs “Alaus namuose”, kur užsukęs, beveik visada jo užsisakau (kaip ir nuostabaus Paliūniškio “Senolių”, jei tik yra). Jo nesupainiosi su jokiu kitu, savo neskaidria ruda spalva ir rupiu, duoniškai salsvu skoniu išsiskiriančio tarp įprastų kaimo “šiaudinukų”.

Čižas ir jo sriuba Vilniaus Kaziuko mugėje (foto: Helkthon)

Sakoma, alus tiesiai iš aludario statinės būna šviežiausias ir skaniausias. Dėl šviežumo tikrai taip, tačiau mane labai nustebino… kad alus buvo patiekiamas visiškai šiltas. Suprantama, jis tiesiai iš statinės, tačiau kodėl ji turi stovėti ant stalo, o ne pastatyta šaltai, arba nuleista į kokią specialiai iškastą duobę? Sakykit ką norit, bet alus turi būt jei ne šaltas, tai bent vėsus, gaivinantis. Ponas Čižai, prašau, pasirūpinkite.

Nors Čižai svečiams suteikia nakvynę savo namuose – ir tokia galimybė pabendrauti tikrai gali tapti vizito vinimi – kitas puikus pasirinkimas yra skoningai sutvarkyta poilsiavietė kitoje pusėje Sartų ežero (“Pasartėlė“). Šaunieji “Pasartėlės” šeimininkai jums pasiūlys ką tik sugautos ir vietoje išrūkytos žuvies, o išsinuomavę namuką, be natūralios vietos maudynėms ar žvejybai, pirtelės, galėsite pasinaudoti ir baidarėmis, ypač tinkamomis greitai sugrįžti pas Čižą (tik 20 min. irklavimo!), kai tik užsimanysite suvilgyti gerklę. Jei jums pasiseks taip kaip mums, galbūt pateksite į Dusetų miestelio šventę ir greta esančiame hipodrome galėsite stebėti žirgų lenktynes (tai ta pati vieta, kur žiemą vyksta garsiosios Sartų lenktynės.) Arba panešioti antrą pusę (labiau tinka vyrams) žmonų nešiojimo rungtyje, kurios nugalėtojo laukia prizas – tiek alaus, kiek sveria jūsų ką tik nešiota brangenybė.

Šiemet turbūt rekomenduotume jums ten nuvykti liepos 23-iąją, kai Čižo šeima rengs tradicinį vėžių valgymo čempionatą. Jei manote kad tai retos rūšies naikinimo ir maisto švaistymo šventė, apsirinkate – čempionato esmė yra vėžių valgymo meistriškumas. Kiekvienas dalyvis gauna po 3 vėžius, kurie pasveriami prieš ir po. Nugalėtoju paskelbiamas tas, kuris suvalgo didžiausią procentinę vėžių dalį.

Čižas taip pat svečiuosis Kernavės gyvosios archeologijos dienose ir Žolinių metu Nidoje.

Vasara pas Čižą

Vasaknų dvaro svirnas šiandien

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. Dvare jau pilnai įrengtas ir paleistas naujasis alaus barvoras. Puiki priežastis apsilankyti.

Su Alfonsu ir Rasa susipažinome dar Baltijos aludarių suvažiavime Aizputėje, kur jie ir papasakojo apie savo dvarą bei idėjas. Be įdomių planų ir nemažo įdirbio, jie pasirodė beturį gerą skonį aluje – labiausiai mėgsta ir išmano belgiškus alus.

Apžiūrėti bravorą dar seniau kvietė pažįstamas aludaris ir inžinierius Dainius Lopeta. Tai jie su kolega (o gal ir giminaičiu) Saulium Lopeta ir suprojektavo bei su vengrų partneriais įrengė šį bravorą, kartu su naujuoju dvaro šeimininku ištobulino du naujus alaus receptus bei pradėjo gamybą.

Įsiminkite šiuos vardus – drįsčiau teigti, kad šiandien Dainius ir Saulius Lopetos yra kvalifikuočiausi ir perspektyviausi alaus gamybos profesionalai Lietuvoje, nuolat besidomintys savo sritimi, dalyvaujantys konferencijose. Dirbę, įrengę ar startavę ne vieną alaus daryklą – čia galime paminėti keletą: Vilkmergės HBH, Belmonto, Bravariją, Avilį, Prie Katedros ir t.t. – jie yra tie, kurie atkakliai ir nesigarsindami dirba savo darbą tam, kad šiuolaikinio tikro, mažojo alaus ratas suktųsi ir judėtų pirmyn.

Tas pats svirnas prieš dešimt metų

Vasaknų dvarą atrasti nesunku, nors stovi jis nuošaliai, gražioje vietoje ant aukštumos prie Vasakno ežero. Dvaro savininkais dar nuo XVI a  buvo įtakingiausi Lietuvos didikai: Radvilos (kurie beje, pradėjo tų pačių Biržų pramoninės aludarystės istoriją), vėliau Pliateriai ir Tiškevičiai.  Kadagi pats dvaro pastatas šiandien sunykęs iki pamatų, naujieji savininkai 52 vietų viešbutį, restoraną, konferencijų salę ir poilsio erdves įrengė buvusiame dvaro svirne. Džiugu, kad skoningai – suvaldyta prabanga, modernios erdvės, saikingai panaudotas medis, net aukšta britiško stiliaus bibliotekos siena – visa tai dvelkia tinkamu dvarui lengvu aristokratiškumu. Šalia dar laukia sodininko rankų didžiulis parkas.

Alaus darykla įrengta buvusiame tarnų name. Įdomu tai, kad dvare iš tiesų anksčiau būta alaus bravoro – o taip pat sūrinė bei 12 m. aukščio kaminas. Dvaro atgaivinimo ateities planuose – ir rūkykla, ir sūrių gamyba, ir dar šis tas.

Bravoras

Prie akmeninio pastato, kurio antras aukštas dar nebaigtas įrengti (ten bus degustacijos erdvės) pasitinka Saulius ir Dainius. Įėjus vidun, iškart į akis krenta išlikusios gražios raudonų plytų sienos, tokių pat plytų arkiniai praėjimai, ir patalpose efektyviai išdėstyti nauji, blizgantys bravoro įrenginiai. Jų čia nemažai – vien fermentavimo-brandinimo talpų – 12 vienetų – kiekviena talpinanti po toną. Centrinėje patalpoje – 500 litrų talpos variu blizgantis virimo blokas su valdymo pultu, šalia jo – taip pat variu dengtas, kombinuotas vandens pašildymo ir “virpulio” (nuosėdų nusodinimo) katilas.

Virimo blokas su valdymo pultu

Kitose patalpose – šaldymo, plovimo, mielių surinkimo ir saugojimo įrenginiai bei naujoviški saikikliai su keičiamais steriliais maišais. Sterilūs maišai turi dvigubą paskirtį – jie leidžia saikikliuose pasiekti norimą slėgimą oru (nenaudojant svetimos angliarūgštės ir orui nesiliečiant su alumi), taip pat nebelieka būtinybės naudoti intensyvią chemiją saikiklių plovimui.   Aušinimui naudojami dviejų pakopų šilumokaičiai.

Ir nepatyrusia akimi matosi įrangos bei sujungimų kokybė, taip pat ir estetiškai deranti prie patalpų savitumo. Čia netaupyta, metalą keičiant plastmase. Atsisakyta ir sanitariniais sumetimais iškelto reikalavimo padengti senovines plytas plaunamomis plytelėmis – vietoje to buvo surasta speciali danga, kuria padengus sienas, pasiekiamas tas pats efektas, neprarandant architektūrinių detalių.

Dainius ir Saulius neslėpė pasididžiavimo pasiektu rezultatu ir drąsiai teigė, kad tai – moderniausiai Lietuvoje įrengtas mikrobravoras. Didžioji dalis įrangos pagaminta ilgalaikių partnerių Vengrijoje – būtent jų kaina ir kokybė per ilgą laiką pasitvirtino labiausiai.

Saikikliai ir brandinimo talpos

Po apžiūros ir gausybės techninių pokalbių pradžiūvusias burnas suvilgome čia pat Sauliaus pagamintos duonos gira – šiltas duonos aromatas, geriasi smagiai, skonis “minkštas”, kiek salsvas – beveik kaip pas močiutę.

Dainius Lopeta džiaugiasi rezultatais

Netrukus prie lūpų keliame šviežią alų iš brandinimo talpų (alus brandinamas mažiausiai mėnesį). Gurkštelėjus iš stiklinės, mano akys nušvinta – pagaliau, puikus lageris! Šviesus, gilaus ir pilno skonio, pagamintas iš trijų austriškų salyklų ir maloniai, bet ne perdėtai kvepiantis kilmingais vokiškais apyniais, kurie alui taip pat suteikia ir atsvarą aiškiai jaučiamam salykliškumui. Beveik atspėju, kad tai Hallertauer, iš tiesų – vokiški Hersbrucker apyniai iš to paties Hallertauer slėnio. Fermentacijai naudojamos Weihanstephan lagerio mielės – klasikinis pasirinkimas. Aludarių pasakojimu, tai mielės, su kuriomis gan lengva dirbti. Tiesą sakant, šis alus man šiek tiek priminė kitą Dainiaus kūrinį – Belmonto šviesųjį, taip pat virtą vien su aromatiniais apyniais.

Ragaujame antrą rūšį. Tai pustamsis alus iš keturių salyklų, fermentuotas su Lietuvoje labai populiariomis aukštutinio rūgimo Safale 33 mielėmis. Techniškai tai turėtų būti elis, tačiau skonyje ir kvape labai mažai fenolių, tik aiškus salyklo ir kiek stipresnis nei pirmajame aluje, apynių skonis (naudojami tie patys Hallertauer aromatiniai ir šiek tiek karčiųjų apynių). Pasirodo, šis alus fermentuojamas prie 14 C temperatūros, kas ir lemia tokius subtilius rezultatus. Rezultatas vėlgi puikus: sodrus skonis, kažkas tarp tamsesnio elio ir salyklingo Vienos lagerio.

Tai – meistriški kūriniai, man neabejotinai geriausias naujas lietuviškas alus. Ieškokite – jie ką tik pasirodė “Alyno” tinklo parduotuvėse po “Vasaknų dvaro” marke. Giros taip pat galima rasti parduotuvėje “Link Molėtų”, PC “Ozas” (ir dar kažkur, nebepamenu).

Ačiū bravoro savininkams už leidimą talpinti fotografijas, Dainiui ir Sauliui – už ekskursiją. Linkiu sėkmės plėtojant savo viziją ir kreipiant tikro alaus liniją teisinga linkme.

Vasaknų dvaro ir bravoro atgimimas

Traukinio durys užsidaro… baro durys atsidaro. Žingsnis į praeitį, į “L’Image de Notre Damme”, painiame gatvelių labirinte pasislėpusį archaišką barą, vieną iš daugelio šiame mieste. Du kambarėlius, primenančius  senovinę olandų virtuvę arba praėjusio šimtmečio buities muziejų, iš tamsos vos išplėšia blausi išorės šviesa, besiskverbianti pro apmusijusius gotikinius vitražus. Taurę šluostantis sinjoras taip pat jau apykurtis, bet galop iš mano prancūzų kalbos pastangų išlukštena žodį “saison”, ima taurę ir ją pripildo St. Feuillien skystojo aukso (2009-aisiais World Beer Awards pripažintas geriausiu saison alumi). Netrukus su kolega Aldžiu jau sėdime kamputyje tarp židinio ir indaujos, siurbčiodami alų ir kvėpdami atmosferą.

Tokių žingsnių – tiek pro barų duris, tiek atgal laike, šioje kelionėje bus ne vienas. Mes Belgijoje, alaus Eldorade. Briuselis tik tarpinė stotelė, čia per trumpą laiką patikriname keletą klasikinių taškų. Nevarginsiu visų jų vardais – bet verta paminėti lambikus pilstančius Poechenellekelder (5 Rue du Chene Brussels) ir Moeder Lambic I bei II, na ir alaus Disneilendą – Delirium Cafe, “Alaus namų” dydžio erdvėje sugebančiu pasiūlyti virš 2000 (taip, du tūkst.) rūšių alaus.

Delirium Cafe. Atraskite su aplinka susiliejusį agentą Aldį. Alus slypi kažkur anapus... durų.

Tačiau mūsų tikslas – netolimame Buggenhout miestelyje vykstantis spontaninės fermentacijos festivalis. Traukinys išleidžia mus artimiausioje stotelėje ir likusius 3 kilometrus einame pėstute kartu su nedidele tarptautine grupe, nešina kuprinėmis ir miegmaišiais. Pakeliui susipažįstame su viena iš jų – aludare iš JAV. Vėliau mus pasigaus vokiečių alaus piligrimai ir išsiveš nežinoma kryptimi. Du britai raudonais veidais sėdės parimę prie bokalų kaip medžiai, nepratardami nė žodžio dvi paras. Maskvietis gers ir vairuos… dviratį. Apie šį keistą festivalį ne taip paprasta sužinoti, bet ir pritraukia jis keisčiausią publiką iš visų galų – nuo Olandijos iki Rusijos, ir net Lietuvos.

Margas būrys

Pravėrus reikiamos tavernos pokylių salės duris, pasijuntame labiau bingo lošime kaimo pube, nei festivalyje – pristatyta ilgų stalų, nukrautų taurėmis, prie jų sėdintys žmonės ragauja ir kažką užsirašinėja. Organizuojamas vietinio alaus entuziastų klubo Opstalse Bierpallieters (verčiasi maždaug “alaus bepročiai”), šis renginys kaip ir daugelis gerų dalykų, gimė nuo to, kad draugai ir kaimynai jau parą sėdėjo prie bokalo ir nusprendė pasikviesti dar daugiau draugų. Dabar – jau 20-tą kartą. Dar nesenai tai taip ir vadinosi – “24 valandos alaus”, o šiandien įvykis padalintas į dvi dienas, naktį paliekant atsikvėpti – daugelis lankytojų neina miegoti toliau nei žirgynas su bendrabučiu netoliese.

Tarp staliukų zuja keletas klubo narių ir priima užsakymus. Bene aktyviausiai tą daro klubo prezidentas, su kuriuo netrunkame susipažinti ir išklausyti jo nelabai rišliai angliškai konstruojamų istorijų. Jų nerišlumą visiškai kompensuoja blykčiojantis gera nuotaika veidas ir stipriai raudona nosis. Vienintelė klubo narė moteris alaus šiandien negeria – ji išvežioja į geležinkelio stotelę suminkštėjusius lankytojus, norinčius spėti į paskutinį traukinį namo.

Mūsų stalo kompanija

Naujoje vietoje pasijunti kaip namie, radęs stalą pilną pažįstamų veidų – pusė Briuselio menininkų studijos FoAm, vėliau naujieji draugai vokiečiai ir keletas lietuvių. Kolega aludaris Gundas iš Hagos 5 valandas traukiniu trenkėsi tik tam, kad pasisvečiavęs kelias valandas, dumtų atgal. Vilnietis Artis čia jau antrą kartą ir su visais sveikinasi kaip su senais pažįstamais.

Stveriame meniu – jame daugiau nei 70 rūšių rečiausio ir seniausias tradicijas turinčio pasaulyje – spontaninės (“laukinės”) fermentacijos alaus: lambic, gueuze, kriekenlambic, oude geuze, framboise, cassis, kriek, faro, taip pat kolekciniai ir “specialūs”,  proginiai ir eksperimentiniai kūriniai bei vintažai (kaip antai Belle-Vue Fond Geuze 1989). Jie buvo surinkti iš visų Belgijoje jį dar gaminančių ar maišančių daryklų. Dažniau vadinami bendriniu lambic vardu, šie alūs tradiciškai gaminami išimtinai vienos Belgijos upės – Senos – slėnyje. Daugelio jų neįsigyste niekur kitur, kaip vietiniuose baruose, bravoruose arba kolekcionierių rateliuose. Organizatoriai vėliau pasakojo, kad gueuze butelius pradeda rinkti dar metus iki renginio, o jaunų lambikų statines atsiveža iš bravorų likus vos kelioms dienoms iki starto.

Lambikai

Degustaciją pradedame, užsisakydami visus 11 pavadinimų iš pirmos – lambic kategorijos. Dar gauname dovanų pastovaus festivalio lankytojo, vokiečio Ulricho, sukurto varianto. Kitą rytą aptiksime Ulrichą miegantį savo mašinoje, ant krūvos alaus dėžių, supirktų miksavimo eksperimentams grįžus namo.

Ragavimui įpusėjus, skonių įvairovė ir begalės pokalbių nuotrupos ima pintis. Dabar sunkiai ką beprisimintume, jei ant meniu nebūtume pasižymėję patikusių variantų. Spontaninės fermentacijos alus įdomus ne tik neįprastais skoniais ir aromatais (norint juos apibūdinti, tektų pasitelkti kombinacijas tokių žodžių kaip “tvartas”, “šlapias”, “kojinės”, “arklys”, “senas”, “papuvęs”, “parūgęs” ir pan.), bet ir tuo, kad dėl savo specifikos kiekvienais metais tas pats alus gali būti kitoks, o brandinant juos keletą metų, gauname sunkiai aprėpiamą gamą (priminsime, kad šis alus niekada nepasterizuojamas, ir išlieka gyvas bei gali bręsti buteliuose iki 30 metų, su laiku skoniui tik gerėjant). Tai įdomus, išties savo “gyvenimą gyvenantis” alus (vadinti jį nuvalkiotu “gyvu” liežuvis neapsiverčia).

Ši įvairovė nepaprastai prasiplečia, kai prakalbame apie gueuze – maišytus įvairaus brandinimo laipsnio lambic‘us. Šios kombinacijos dar atskirai brandinamos medinėse statinėse, o po to dar – buteliuose.

Be abejo, čia ir legendiniai, su didele pagarba minimi aludariai, tačiau ne mažiau vertinami ir talentingi “giozų” kombinuotojai – “blenderiai”. Alaus kombinavimąs – atskiras amatas, kurio pagrindu egzistuoja netgi atskiros “blenderijos” – vėliau mums pasiseks patekti į vienos tokios naujos blenderijos atidarymą. Bet apie tai kitą kart.

Iš lambikų pasižymėjome šiuos: Cantillion – klasika. Du stipriausi atradimai – vienas iš De Troch. Kitas – ypatingai išsiskyręs, kartesnis nei kiti, lambikas iš Girardin – vieno rimčiausių gamintojų, aprūpinančių išimtinai tik vietinius barus. Įdomus ir Timmermans egzempliorius, vokiečių pasakojimu, savo specifiniu rūgštumu primenantis jau išnykusį originialųjį Berliner Weisse (vokiečiai taip pat turi savo rūgštaus alaus istoriją, vertą atskiro posto). Iš kriekenlambic verta paminėti gilaus skonio De Cam.

Laikas giozams

Geuze‘ai buvo parduodami tik buteliais, tad visų nebuvo galimybės išbandyti, tačiau negalima nepaminėti Mariage Parfait iš Boon, vėlgi Cantillion, ir Girardin, kuriuo niekaip negalėjome pasisotinti.

Nepripratusiai prie laukinio skonio publikai buvo ir keletas įprastesnių belgiškų – tačiau išimtinai tik iš šio miestelio Bosteels bravoro – tame tarpe “turistiniai” Karmeliet ir Kwaak, gerai pažįstami Vilniaus publikai iš puikiojo “Rene” baro, bei labai rimta Malheur serija (Malheur Dark Brut buvo fantastiškas, tiesa kišenę šis butelaitis palengvino iškart 20 eurų.)

Vardinti išragautą alų būtų beprasmiška – jų apytikslį sarašą galite rasti klubo svetainėje. Grįžę namo, savo meniu radome pažymėtus virš 40 pavadinimų – maždaug tiek sugebėjome paragauti renginio metu.

Visai nenuostabu, kad renginyje pirmenybė buvo atiduota tradiciniams aludariams. Kaip ant žemės, taip ir danguje – net ir Belgijoje tradicinei aludarystei, istoriškai labiau orientuotai į vietinius barus ir gyventojus, sunku atsilaikyti prieš didesnį verslą. Jai taip pat gręsia išnykimo galimybė. Ne vienas toks bravoras nupirktas, uždarytas, apjungtas, gamyba perkelta ir iš esmės pakeista, pasiliekant ir išlaikant tik stiprų vardą. Tokia liūdna istorija nutiko ir su viena labiausiai vertinamų gueuze daryklų Belle Vue. Dabartiniai jų gaminami syrupuoti pakaitalai nė iš tolo neprimena tų kompleksiškų, subtilių gėrimų, kuriuos anksčiau ypač vertino vietiniai ir žinovai. Dabar šios daryklos senojo alaus buteliai, išlaikyti keletą metų, kainuoja dešimtis eurų.

Šiandien tradicinei aludarystei išsilaikyti paradoksaliai padeda ta pati globalizacija. Kažkada Michael “Beerhunter” Jacksono atkasti iš praeities ir pradėti populiarinti, spontaninės fermentacijos alūs tapo viso pasaulio alaus entuziastų geidžiamiausiu alumi. Senieji bravorai gauna vis daugiau pasiūlymų iš užsienio importuotojų, o parduotuvės ir barai – susidomėjimo ir gausėjančio lankytojų srauto tiek iš užsienio, tiek iš Briuselio miestiečių.

Vėliau mūsų naujai sutiktų draugų iš Vokietijos dėka turėjome galimybę patirti nuostabią kelionę po lambikų šalį ir iš arčiau susipažinti su situacija – išlikusiais tradiciniais bravorais, naujomis blenderijomis, tradiciniais “lokalais”. Bet apie tai – kitame poste.

“Dabar prasidės darbas. Tuoj vėl pradėsime rinkti alų kitų metų festivaliui.” – atsisveikinant sako vienas iš vyr. organizatorių, primenantis Jiří Menzel personažus. “We do it for pleasure. See you next year.”

Įspūdžiai iš spontaninės fermentacijos festivalio Belgijoje

Nors mus domina kuo įvairiausi šiuolaikiniai tikro alaus gamybos metodai, labai domimės ir sava tradicija. Tad kasmet vis imamės atgaminti kokį nors istorinį lietuvišką alų (pirmą kart, 2009-aisiais tai buvo akmeninis). Bevartant 1930-ųjų lietuvišką spaudą, aptikome įdomių tyrinėjimų ir detalių, paskatinusių šįkart imtis XX a. pradžios žemaitiško alaus atkūrimu. Tad pirmomis balandžio dienomis, stovint tirštam rūkui, leidomės į Tour de Bier – dviračiais iš Klaipėdos į Užkanavę pas legendinius žemaičių aludarius Tuomsoną ir Ruobutą. Apie veiksmą raportuoja vienas iš sesijos dalyvių, Simonas G.

Svečiuojantis pas prietelius ir gimines Žemaitijoje pastebėjau, jog dažnas į pasiūlymą pakaštavuoti „nomėni alaus“ reaguodavo gan skeptiškai : „Ek tu da galva skaudies nuo tava tou trakala“. „Trakals“ – taip kartais įvardina naminį alų žemaičiai, gėrimą be kurio neapsieidavo nė viena žemaitiška veselė, anei būdynė. Tokį alų dar dažnai vadindavo douniniu, nes jį gamindavo iš sudžiūvusios duonos. Duoną dažnai paskrudindavo pečiuje, kad gėrimas įgautų geresnį skonį ir spalvą. Pasak mano močiutės, pavirindavo ir perlinių kruopų (gerą puskilį 30 l. bidonui) – kad alus geriau putotų. Alų pastiprindavo dėdami cukraus. Pagardindavo  paupiuose surinktų apynių arbata.  Trakalas buvo ruošiamas dieną prieš pat  šventę. Pirmą dieną jį gerdavo ir vaikai, o trečiąją dieną gėrimas atskleisdavo  visas savo „trakiąsias“ savybes ir sugebėdavo verst iš kojų net rimčiausius baliauninkus.

Apie plintančią tradiciją virti „duoninį“ alų mini ir A. Vaitiekūnas 1935m. „Gimtasai kraštas“ publikuotame straipsnyje „Alus“. A. Vaitiekūnas pažymi, kad III-ąjame dešimtmetyje sugalvoti pivorių „ersacai“ pamažu išstumia iš vartojimo tikrąjį alų.  Autorius susirūpinęs tikrojo alaus virimo tradicijų išlikimu, detaliai aprašo tikrojo žemaitiško alaus virimo eigą. Nenorėdamas gaišint jūsų brangaus laiko, paminėsiu tik išskirtines vietas, kurios mums, namų aludariams sukėlė nuostabą ir paskatino tikrojo žemaitiško alaus rekonstrukcijai (pilną A. Vaitiekūno straipsnį skaitykite čia – nuo 212 psl.)

Pirma, ir galbūt visų svarbiausia gaminant žemaitišką alų – reikia būti žemaitiško būdo, tai yra niekur neskubėt, nes salinimo procesas trunka 5 valandas. Atsižvelgę į šią svarbią detalę, rekonstruoti žemaitišką alų susirinkom tryse žemaičiai Žemaitijoje, Užkanavis bravorėly. Suteikdami pakankamai „neskubėjimo“ reikšmės sėkmingam rezultatui, susitikę dar ilgai ruokavomies ir išruokavuom, kad atlikdami eksperimentą nenaudosim termometrų, hidrometrų, o vietoj jų pasitelksim tikslius juslinius instrumentus ir metodus. Tai buvo svarbus apsisprendimas, nes žemaičiai salindami salyklą užpildavo verdančiu vandeniu, o per didelė mentalo temperatūrą galėjo privesti prie fiasko – fermentų, konvertuojančių krakmolą į cukrų, mirtį. Taigi salinimo metu į mentalą buvo kišamas pirštas ir pagal piršto savininko veidą, bei kiek pirštas galėjo tverti košėje, buvo sprendžiama apie temperatūros tinkamumą salinimui. Užsalinę salyklą, neskubėdami užvirėm naminių apynių – išaugintų čia pat kieme, arbatą, kuri pagal A. Vaitiekūno pateiktus duomenis „troškiai“ uždarytame katile turėjo virti 5 valandas.

Neskubam. Po trijų valandų einam užpilt dar verdančio vandens ant pravėsusio mentalo. Dalį mentalo sudedame į skardą, sumaišom su apyniais ir pašaunam į krosnį, kepam mentalo duoneles. Neskubam, dar turime pora valandų. Po poros valandų neskubėjimo, mums teko atlikti patį reikšmingiausią ir daugeliui aludarių nesuvokiamą veiksmą – mentalą užvirti ir virti visas 30 minučių. Esant didesniai nei 78 C mentalo temperatūrai išsiskiria taninai, kurie šiais laikais dažniausiai yra nepageidautina ar nepriimtina alaus skoninė savybė. Kodėl žemaičiai virindavo mentalą, nėra aišku. Galbūt tai buvo daroma dezinfekcijos sumetimu, o gal tai buvo iš kaimynų vokiečių nusižiūrėtas „decoction“ metodas, kuriuo bandyta kuo daugiau ištraukti iš mažai modifikuoto salyklo.

Pavirę mentalą, jį užpylėm apynių arbata, kuri buvo tokia stipri, kad arbatinis šaukštelis jos žaibiškai suraukdavo veidą, ir ne tik. Ištekinom netoli 60 litrų saldžios karčios, labai drumstos misos, kurią palietus gerai klijavosi pirštai. Taigi, visi jusliniai aparatai ir metodika nuteikė optimistiškai – atrodo eksperimentas bus pavykęs, ir lyg įrodytų, kad žemaičiai galėjo tokiu būdų virti alų – jei tik toks alus užgyvens.

Fermentacijai nusprendėme pakombinuoti kepimo mieles ir namudinių aludarių tarpe populiarias alaus mieles (S33). Jas uždavus, jau kitą rytą alus intesyviai pūškavo. Po pusantros savaitės fermentacijos alus vis dar buvo drumstas, kaip ožio akis – bet košimo metu kvapas ir skonis nerodė jokių neigiamų procesų.

Po trijų savaičių jau išdrįstam kaštavuot. Alus gavosi! Daug salyklinio skonio ir aromato. Šilkinio kūno, intensyvus kiek tiesmukiškas apynių skonis, užsibaigantis neerzinančiu taninų kartėliu.

Alumi teko dalintis ir Vilniaus naminių aludarių klube, kur jis ne tik kad nebuvo išbrokytas, bet buvo išrinktas vakaro favoritu. Taigi eksperimentu įsitikinome, kad šiuo tradiciniu-netradiciniu metodu žemaičiai galėjo išvirti tikrą, išskirtinį salyklinį alų.

Įsiterpia Ramtyns: pridursiu, kad skonis buvo gana netikėtas. Nežinojome, kaip paveiks mentalo virinimas, tikėjomės dar aštresnio taninų skonio. Skoniui daug įtakos davė būtent kepimo mielės, suteikdamos “žemiško”, rupaus, specifiškai aštroko skonio, kartais aptinkamo ir ruginėje ar duonos giroje. Šių mielių efektas man priminė ragautą suomišką tradicinį naminį ruginį sahti alų, daromą taip pat su kepimo mielėmis. Beje, šilkinio kūno neaptikau, man jis pasirodė kaip tik labai sausas – tai priskirčiau taip pat mielėms. Buvo sunku įvertinti dedamų naminių apynių kartumą. Visgi rezultatas buvo kiek per “jaunas” po 3 brandinimo savaičių, ir skonis buvo subrendęs tik po 4 ar 5-tos savaitės.

Mūsų suinterpretuotas šio alaus receptas.

XX a. pradžios žemaitiško alaus rekonstrukcija

Svetainė veikia pirmiausia kaip alaus “kalkuliatorius” – tai yra, suvedate receptą, o sistema parodo, kokia bus spalva, kartumas, alkoholio stiprumas. Jei pasirinksite, kokiam stiliui priklauso jūsų alus, galėsite palyginti, kaip jo parametrai atitinką tą stilių. Tada receptą galite išsaugoti ir laikyti slaptai arba paviešinti visiems – su galimybe komentuoti. Be viso to, galite pamatyti, kuriuos receptus šiuo metu verda jūsų kolegos.

Išverstame BJCP alaus stilių savade aš pasigedau… lietuviško alaus! Na žinote tą tradicinio alaus “kaimo kvapelį”, kurį pajuntate atsidarę veik bet kurį “Aukštaitijos bravorų”, “Jovarų”, “Davros” ar kitų mažųjų Lietuvos daryklų alų.

Tuoj pat buvo iškeltas pasiūlymas tokį stilių įtraukti, ir pavadinti pvz. “Lietuviškas sodybos alus”, bet va iškilo klausimas, kaip jį tiksliau apibrėžti. Ar įmanoma atskirti, pvz. Biržų ir Pasvalio/Pakruojo/Panevėžio postilius?

Štai alaus guru M. “Beerhunter” Jackson savo kelionės metu į Lietuvą ragavo biržietiškąjį:

All were strong, reddish lagers, very malty, with smoky or winey house characters. They were all said to be made with lager yeasts, though flavours ranged from ale-ish to Lambic-like.

Raudona spalva, kaip ir dabar, matomai gaunama iš vienintelio Lietuvoje laisvai prieinamo čekiško karamelinio salyklo.

Vėliau Michael persikelia į “Stiklių” alinę:

…I tasted on draught a “country beer”, allegedly home-brewed, and said to come from the Birzai region. It was refreshing, fruity, orangey, and Lambic-like.

Kviečiame ir jus prisijungti į diskusiją ir pasiūlyti, kaip apibrėžti tą “lietuvišką” tradicinį alų. Kas jam būdinga?

Alaus receptai ir “lietuviško alaus” stiliaus mįslė

Jau kokie metai gyvenu North Coast Brewery pašonėje ir ragauju Kalifornijos alus, tačiau tik dabar prisiruošiau parašyti apie tai (ne be Ramtyno padrasinimų). Nors Kalifornija man asocijuojasi su amerikietiškais “užturbintais” kvapniais apyniais IPA alumis, tačiau pirmas atvirlaiškis ne apie juos, o apie japoniško bravoro Kiuchi kavinį stautą.

Japonų alūs tūlam lietuviui, o turbūt ir didžiai daliai europiečių, asocijuojasi su giganto Asahi, gal dar Sapporo lageriais. Šitie tai nieko ypatingo – tas pats Calsbergas, tik kitoj rankoj ir dar su hieroglifais.

Tačiau plečiam akiratį. Kiuchi bravoras, Ibaraki prefektūroje matomai nesiekia užversti pasaulio lageriais, o sau ramiai nuo 1823 metų verda geros kokybės sake, šočių (toks japoniškas tradicinis distiliuotas gėrimas). Nuo 1996-ųjų – jau ir alų. Kad jiems tai gerai sekasi, gali paliudyti ne vienas tarptautinis apdovanojimas. Viena alus rūšis brandinama šočio statinėse. Bet jei manot, kad galit išvirti dar geresnį alų, bravoras su mielu noru leis pasinaudoti savo įrenginiais ir dar jūsų pagamintą alų pristatys į namus. Nėra ką ir pridurti, gal tik tiek, kad deja, Europoje jo dar neteko matyti.

Nors ir nesu didelis stautų gerbėjas, japonai mane intriguoja, ypač kai uždeda juokingą pelėdą ant alaus butelio. Pažintis su Kiuchi bravoro produkcija prasidejo nuo raudonųjų ryžių alaus, po to imbiero alaus, kurie tiesą sakant, didelio įspūdžio nepaliko. Bet pamatęs Espresso Stout, ilgai negalvojęs pagriebiau nuo lentynos, įsimečiau į krepšį šalia kito grobio, ir nutariau paturėti jį iki tinkamos progos. Juo labiau kad ne kasdien apsilankau Berkeley Bowl, parduotuvėje su 500 rušių alaus.

Taigi, sėdėjo ta pėlėda (ne bet kokia, o bronzos medaliu 2008 pasaulio alaus taurėje padabinta) ant butelio pas mane kamaraitėje gal kokį mėnesį, kol nutariau išleisti ją į laisvę be jokios kokios tai progos, tiesiog užsimaniau kavos skonio. Su salyga kad kavos negeriu, ypač kai laikrodis rodo 10 vakaro, teko išleisti pėlėdos džiną iš japoniško butelio.

egzotiškas alus reikalauja egzotiško bokalo

Alus tamsiai tamsiai rudas, vos ne juodas. Atrodo kiek tirštokas, kvapas, kaip ir parašyta ant etiketės – kavos, persimaišantis su salyklu. Na, įjungus fantaziją, galima dar užuosti ir grikių medų, razinas ar džiovintas slyvas. Pilant atrodo pusėtinai tirštas, puta, kapučino spalvos, gerai laikosi. Ragaujant kiek nustembu, nes tikiuosi tirštesnės konsistencijos. Greitai į tai nebekreipiu dėmesio, nes skonis nukreipia mintis visai kita linkme. Kaip ir reikia tikėtis, kava groja pirmu smuiku, tik ne kaip Vanessa Mae, o daug subtiliau. Kavos aromatas su karstelėjimu pereina į apynių kartumą, tačiau neišnyksta ir galima dar gan ilgą laiką mėgautis kavos ir apynių skoniu, kurio nepermuša per didelis saldumas ir liežuvio neužvelia tirštumas. Tas, ko reikia. Taip pat nustebina tai, kad nelabai jaučiasi alkoholis, nors stiprumas 7,6 %.

Alaus analitikams aukščiau pateiktą literatūrinę skonio receptorių pasaką galima išversti į labiau technišką kalbą. Alaus receptūros pagrindas – Rusiškas Imperinis Stautas. Apyniai – Saphir ir Northen Brewer. Kavos aromatą ir spalvą priduoda kepinto, karamelinio, juodo, bei šokoladinio salyklo kombinacija, o labiau specifinį espresso skonį – virimo metu į alų dedamos espresso kavos pupelės. Matomai ir vanduo ne iš krano pilamas.

Dar truputis lyrinių nukrypimų. Kadangi maistas man antra prigimtis, tai nori nenori galvoje pradeda suktis mintys su kuo tiktu tas alus, ką čia galima būtų tokio užkrimsti. Dviračio be abejo, čia neišrasi. Kaip 2×2=4, taip ir kava su šokoladu – klasikinė kombinacija. Gaila, kad baigėsi pačio gamybos kavos skonio šokoladas, tai tenka traukti Kalėdom dovanoto 72 % ir 70 % tamsaus, kartaus prancūziško šokolado iš Gajanos ir Venesuelos kavamedžių pupelių. Kombinacija pasakiška. Nebepykstu jau ir ant viešbutėlio šeimininko, kuris šį vakar nukosėjo mano alų – sezoninį (tad teks laukti kitų metų, jei išvis pasirodys šis alus), laikytą šaldytuvę 3 mėn lyginamajai degustacijai. Ką čia jau tie mirtingieji su Sierra Nevada alumi :) Mėgaujuosi nuostabiu skonių duetu ir tiek. Po šios degustacijos nors ir tvanas…

Trumpas reziume. Nors ir nesu didelis stautų mėgėjas, tačiau šitą alų tikrai turėsiu savo sandėliuke (po raktu), kad reikiamai progai ištikus, būtų galima juo pasimėgauti. Tikrai nebus gėda ir kitiems pasiūlyti paragauti šio subtilaus japoniško skanėsto, galbūt net kaip ir deserto, su tamsiu, karčiu šokoladu. Kampai!

Atvirutės iš Kalifornijos: Hitochino Nest “Espresso Stout”

Atgal į trasą – kas naujo?