Bet ponas daktaras mirkteli („ach… jei iš alaus būtų įmanoma išimti alkoholį – tik joks sportininkas nežino, kaip tai padaryti“) ir tęsiame pokalbį apie geriausius barus Pilzene – mano pašnekovas rekomenduoja “Na Spilce” ir klasikinį “Na Parkane”

O susitikome mes Prahoje, auksinėje Prahoje, ir visai netoli jos centro esančiame Pivovarsky Dum – alinėje restorane. Ponas prisipažįsta, kad prieš kiekvieną gydytojų odontologų suvažiavimą turi užsukti čia ir išgerti du mažus „Pšenične“ arba kvietinio, kuris ir čia pateikiamas su citrinos skiltele.

Štai prieš mane jau – mažos alaus girnapusės, į kurias sudėtos net aštuonios taurelės po 100 ml ir trimis kalbomis surašyti pavadinimai (čekų, anglų ir kaip nekeista rusų). Kai kuriems aludės lankytojams šis žaislas jau nuobodus. Jaunų rusų kompanija plepa ir kvatojasi taip garsiai, ir taip ilgai, kad padavėja jau net prašo juos išeiti.

Nuotrauka iš Lonely Planet, daktaras nefotkino

Aš tuo metu kimbu į alaus skonių karuselę – ir pirmas man kliūva Kopřivové – tai yra, dilgelių alus. Kartus, pereinantis net į aitrų skonis ir žalia spalva – įspūdingas vakaro startas tokiam originalumo ieškotojui kaip man. Leidžiamės toliau ir turime Special of The Month, kas šį mėnesį yra Květensky Ležák arba išvertus Maibock – man truputį per saldus, tada Světlé – puiki ir išliekanti apynių ataka. Ach, tas Žatecas!

Ragauju Pšenične – kardamonas čia stipresnis nei citrusinis skonis, nesaldus kvietinio derinys, greičiau subtiliai saldkartis. Tada Bananove – tai labai legvas, ir kyla įtarimas, kad bananų skonį suformavo ne tik salyklo derinys bet ir sirupas. O štai Kavove – puikus porterinis derinys, savotiškai rūgštus, ir čia jau man pradeda vaidentis, kad kavos pupelių sirupo gal ir neprireikė. Višňové – hmm, prisimenu vaikystės sirupą “Dona”. Ragauju galui Tmave ir jau nebejaučiu skonio – tiesiog daug turtingo salyklo su aiškia deginto įtaka. Bet puikus Čekų tamsis a’la szwarzbier

Degustacijos ratas iš GoNomad.com

Po septynių menzūrėlių įtakos pabaigai geriu dar puikų elį, kurio taip reta Čekijoje - Dum Žitné Ale – tai ruginį elį ir mėgaujuosi paraugtos duonos poskoniu. Degustacijos knygutėje gulasi nesuprantamas įrašas „Unpuiln!”

Sirupas? Gerai parinktas salyklų derinys? Sirupas? Gerai parinktas derinys? Geras derinys bet ir sirupas?

Kankina mane abejonė… kankina. Klaust, neklaust. Įžeisiu?

Manęs dar laukia kitos Prahos aludės iš sekančio pasakojimo, kuri dar pasirodys… Bet neištveriu, einu klaust pas padavėją, ar dilgelės tikros. Ta nukreipia mane pas „vyriausią padavėją“. Vyras, puikiai valdantis pipą, pareiškia, kad sladeko paslaptys neišduodamos. Bet paguodžia mane: „Určite tam nějaká kopřiva je!” (Dilgelė kokia tai ten turi būt!)

Tai jau tikrai!

PS. Pasirodo, kad aludarių name gal ir ne, bet Čekijoje tikrai yra tikro dilgelių alaus su nepaneigiamom sveikatinėm savybėm, tik jo reikia ieškoti prie Ostravosl

Svarbu tai, kad aš išsivežiau visiškai priešingus įspūdžius, nei mano kolegos!

Aišku, ne apie patį miestą, jo sodus ir paslaugius žmones iš Turizmo informacijos centro (puikiai parekomendavusius man nakvynę), ne apie žavias bažnyčias, galimybę užsilipti į jų bokštus į pažvelgti į Olomouco Senamiestį lietuje.

Aš visiškai nesutinku su savo kolegų alaus kritikų – gal apsvaigus nuo kalnų ilgesio ir vietinių alaus primatorių – pateiktu aprašymu!

Taigi, gražų trečiadienio rytą, be abejo prieš tai aplankęs bažnyčias, miesto muziejų ir kitas kultūringam turistui reikalingas aplankyti vietas, įvirtau į Svatovaclavsky pivovar (Mariánská 4). Visai gali būti, kad įstaiga pakeitė vietą, nes panašėjo ne į „prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų“, o tiesiog į tvarkingą, šviesią užeigą languotomis staltiesėmis. Su viename kampe pūpsančiais alaus vargonų varinėm triūbom bei visai gražiu lauko kiemeliu, kuriuo gal aš būčiau pasinaudojęs, jei ne gaivus gegužės mėnesio vėjelis.

Švento Vaclavo bare vėl užvirė diskusijos

Todėl pradėjau nuo „Vašek 10˚ “, ir ką aš matau… tai putos kalnas, kaip kokia Snežkos viršūnė, kaip ledų porcija iš vaikystės kooperatyvų laikų automato – stovi per tris pirštus. Prisimenant neseną blogo diskusiją apie tai kas lemia putą, drįstu pasakyti – apyniai, apyniai ir dar kartą Saaz apyniai, kuriuos pasak šaltinio, alaus darykla pati atrenka ir vežasi iš Žateco. Ir tas malonus kartumas, kurio šioje „desitkoje“ daugiau nei keturiuose bokaluose kai kurių mūsų alų.

Toliau seka „Svatováclavská 12˚“, šviesus nefiltruotas lageris ir tas pats putos kalnas, vos ne bronzinė spalva, ąžuolo kvapas ir maloniai maloniai kartus skonis. Aišku, kaltas Žateco apynys „červeňák“.

Tada man pateikiamas „Černé pivo pana Bruna 13˚“. Be reikalo, oi be reikalo jo neragavo prieš mane čia apsilankę Lietuvos blogerėliai iš „Tikras alus“. Kaip tikras, profesionalus žurnalistas išsiaiškinu, kad alus pavadintas pagal poną Bruną – tai yra pagal niūrią viduramžišką istoriją. Jau meniu giriamasi, kad šiam alui pagaminti buvo naudojami net keturi salyklai, ir tikrai – tas lengvas sausumas, tarsi iš ąžuolo statinės atėjęs kvapas ir skonis. Puikus juodasis alus.

Ir štai čia aš padariau klaidą.

Kurių galų po visos šios puikios Švento Vaclavo palaimintos klasikos, kurią už kandau šauniu obuoliniu štrudliu, man prireikė paragauti „specialo“, t.y. medaus alaus.

Medaus alus pasirodė esąs kvietinis su pridedamu šaukštu (barmenas prisipažino!) greičiausiai dirbtinio alaus. Ne tik čekų liūtui nuo perdėto saldumo pradėjo zvimbti smilkiniuose. Teko atsiskaityti ir patraukiau ieškoti antrojo brewpubo, vardu Moritz.

Ką gi, Moritzas pasirodė besąs toks rūsys secesiniame name Nešverova 2. Jei jau vasarą, tai aš jau rinkčiausi sedėti šalimais esančioje aikštėje prie Svobody bulvaro, kur hostinecas Moritzas turi savo skėtį ir staliukus.

Vasarą maloniau prisėsti lauke

Aišku, viskas hostinece buvo labai miela pradedant nuo to, kad čia paduodama sriuba „česnečka jak ma byt“ („česnakinė sriuba kaip turi būt“), kad viduje nerūkoma, bet galima atsivesti savo mažuosius (suprask, gyvulėlius), kad galima užsisakyti ne tik ekskursiją, bet ir alaus virimo kursus (priėmimas du kartus per metus). Visur pabrėžiama, kad alus – „tik iš natūralių medžiagų“.

Pastebėta, kad daugelis restoranų Čekijoje, o ir apylinkinėse šalyse pastaruoju metu stengiasi sužaisti ir tokia nostalgiška korta. „Moritz“ meniu deklaruoja domėjimąsi Galicijos virtuve, todėl siūlo lenkiškus barščius, upėtakį ar žydišką „šoulet z husičky pro dva“, tai yra pupos su žąsų kepenimis, ruošiamos, kaip pabrėžiama, ne trumpiau nei parą.

Iš alaus buvo paduodamas Moritz 10° ir 12° bei Maisel 11°. Berods būna ir tamsaus alaus, pavadinto „Juodąja Terese“. Tai va, tas Maizelis – labai įdomaus karamelės žaismo – lengvo kvapo, korėtos putos, bet skambaus salyklo pustamsiame aluje pavyzdys. Moritzai, deja, man nepaliko jokio įspūdžio arba greičiau paliko jokį įspūdį.

Reziume? Olomoucas – puikus miestas, kuriame visai šalia gali sugyventi „seno čekiško tipo“ alinės, pagal kurių meniu atrodo, kad tik ką gretimame kambaryje įvyko skerstuvės ir sveiko maisto užeigos. Miestas, į kurį vis dar norėsis sugrįžti, nes jis, kaip Šv. Jonas Sarkanderis, taip ir neišdavė visų paslapčių.

>>>

Nežinau, ar jau paskleidėte alaus gerbėjams dar vieną “gerąją naujieną” iš Lietuvos alaus “slėnių”. O ji neprasta, netgi nepaprasta! PIRMĄ karta Lietuvoje galima įsigyti ir paskanauti belgisko “Oud Bruin” stiliaus alaus! Stiliaus, kuris yra gana retas, netgi savo tėvynėje Belgijoje toli gražu ne visur randamas, ieškotinas specializuotose alaus parduotuvėlėse.

“Oud Bruin” – “senasis rudasis”- stilius yra istorinė paviršinės fermentacijos belgiško alaus klasika, išsiskirianti savo “saldžiarūgščiu” skoniu. Lietuvoje mes jau galime paragauti išties reprezentatyvaus šios stiliaus atstovo “Petrus Oud Bruin” (5.5 %): rusvai raudonos spalvos, kriaušėmis, švelnia vanile ir šviežiai keptos juodos duonos plutelės rūgštimi kvepiančio, ažuolo, mirkytų žalių obuolių bei karamelės skonių lydiniu gomurį stebinančio.

O štai ką apie šį alų rašė garsusis “beerhunter” Michael Jackson:

It is a complex brew, with a tannic aroma and a very smooth palate, with a clean, toffee-like maltiness, hints of chocolate, and cinnamon-dusted peers. (…) It is the reddish-brown, sweet-and-sour style of the West Flanders region. In the classic local procedure it is a blend of beers. The older part is matured for 20-24 months in huge horizontal casks that once held white wine and, before that, Calvados

(LČ pastaba: atrodo, kad šviesaus atminimo M.Jackson čia truputį sumaišė: tos ažuolinės statinės _iš pradžių_ buvo naudotos baltam vynui brandinti, o _po to_ (o ne prieš tai) kalvadosui.)

Dar reiktų pridėti (radau šitai aprašyta kitame šaltinyje), kad tam “blendui” naudojamas “jaunas” šviesus alus ir “senas” tamsus (tasai brandintas ažuole nuo 20 mėn iki 2 metų). Jau vien ši įmantri alaus gamybos procedūra daro jį vertą išskirtinio dėmesio!

Tačiau… tai alus ne kiekvienam skoniui: ragaujantys būkite pasirengę liežuvį įkirpsiančiai rūgštelei – betgi kaip maloniai gaivinančiai ir žadinančiai apetitą! Kita vertus, tai labai tinkamas alus įžangai į tokius klasikinius belgiškus “rūgštuolius”, kaip grynas lambic, Liefman’s Goudenband ar Rodenbach Gran Cru.

Matyt, jau pats laikas pasakyti, kur jį radau. Ogi prekybos centre “BIG”, kuriame pirmą kartą lankiausi vakar ir kuriame buvau maloniai nustebintas ten esančios alinės ir alaus parduotuvės kombinacijos, pavadintos “Beer Barrel”. Joje siūloma 10-12 pilstomo alaus -lenkiško, čekiško, vokiško, angliško ir kt. – pasirinkčių ir galimybė nusipirkti alaus buteliuose: angliško elio, vokiško, čekiško bei lenkiško lagerio, keli belgiški alūs. Tarp pastarųjų – ne tik “Petrus Oud Bruin”, bet taipgi “Petrus Blond”(6.6%) – “äbbey blond” stiliaus gintarinės spalvos ir mandarinų prieskonio elis. Taipgi jie tebeturi klaiskinį “La Trappe” trapistų elio rinkinį, kuris jau, deja, pamažu nyksta iš supermarketų lentynų…

Ir ne tik tai! Savo maloniai nuostabai čia aptikau “La Trappe Witte”, t.y. trapistų “blanche”(!) alų, pirmąjį ir kol kas vienintelį tokį pasaulyje! Prieš  kokius 3-4 metus buvau aptikęs šio unikumo 0.33 ltr buteliuką vienoje Briuselio alaus parduotuvėlėje – iš tų laikų atmintyje ir užrašuose išliko labai palankus įspūdis apie šį trapistišką belgiško “blanche/witte/wit” stiliaus variantą: medus su citrina, pušų sakai, kalendra…. O štai dabar jis jau Lietuvoje, ir dargi kitoks: ne 0.33, bet 0.75 su ažuolo kamščiu! Įdomu, koks šis trapistų “baltukas” bus pabrandintas butelyje keletą mėnesių?…

Susidomėjusiems – truputis praktinės informacijos:

• “Beer barrel” nepriima kortelių, turėkite su savimi grynų!
• Kainos – labai normalios:
  - “Petrus Oud Bruin”(0.33 ltr) ir “Petrus Blond (0.33 ltr) – po 4.29 Lt,
  - “La Trappe Witte”" (0.75 ltr)- 11.99 Lt (akcija)
  - Angliski bei skotiski eliai & stautai: 4.99-5.45 Lt uz 0.5 Ltr

Firminis TAD užkandis: pastarnokų čipsai su kastiniu

Kadangi TAD laboratorija neapsiriboja vien tik alaus virimu, tačiau retkarčiais pažaidžia su puodais ir keptuvėm maisto gaminimo tikslu, nusprendėm švenčių proga su mielais skaitytojais pasidalinti keletu receptų su alumi, kuriuos kažkada suimprovizavom.

Pastaba 1. TAD labai mėgsta tikrą lietuvišką virtuvę, tad kiekvienam recepte yra kažkokia dalis kulinarinio paveldo, kad ir ką tai galėtų reikšti.

Pastaba 2. Gaminant nesilaikoma gramų, litrų, šaukštų ir kitokių matavimų, o vadovaujamasi mūsų guru A†A Keith Floyd nustatytu matavimo principu: „maždaug tiek“.

Taigi.

Geuze marinuotų lašišų užkanda su pastarnokų čipsais

Reikės:

Geuze

Lašišų filė

Jūros druskos

Grūstų juodųjų pipirų

Krapų (kam nepatinka, braukit)

Alyvuogių aliejaus

Pastarnokų

Gaminam:

Į lėkštę dedame lašišos filė oda žemyn, ir švelniai patepame ją alyvuogių aliejumi. Tada dosniai apibarstome druska (druskos kiekis priklauso nuo filė storumo ir norimo sūrumo) ir juodaisiais pipirais. Krapus smulkiai sukapojame ir apibarstome jais lašišą (šitą žingsnį galima praleisti, bet krapai tikrai suteikia sūdytai lašišai gero gaivaus vėjo). Tada maistine plėvele tvirtai užspaudžiame lašišą ir paliekame ją pastovėti vėsiai bent 12 val.

Lašišai pasisūdžius, peiliu nuvalome krapus, ir gražiai supjaustome filė juostelėmis, odą paliekant lėkštėje. Sudedam lašišos juosteles į indą ir užpilam ant jų gueuze, kad apsemtų.

Tuomtarp, įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių. Nulupame pastarnokus, pjaustome juos plonais griežinėliais skersai (kam patinka šiaudeliais, gali šiaudeliais), padruskinam ir papipirinam. Lengvai patepam kepimo skardą aliejum, suberiam pastarnokų griežinėlius, apšlakstom aliejum ir kepam kol pasidarys skaidriai balti ir traškūs (10-15 min, na OK, gal 20, priklausomai nuo griežinėlių storio).

Po viskam, dedam į lėkštę lašišos gabaliukus ištrauktus iš gueuze ir nusausintus, beriam šalia čipsus. Apibarstom kapotais svogūnų laiškais dėl grožio. Galima šalia papjaustyti agurko juostelių. Galima drėbtelti grietinės, o ant jos dar lašą balzaminio acto. Lašiša valgoma šakute, čipsai rankomis, suvalgius viską, lėkštė išlaižoma. Užgerti Cantillion Vigneronne.

Trinta moliūgų sriuba su Doppel Bock

Reikės:

Doppel Bock

Moliūgo

Alyvuogių aliejaus

Porų

Saliero

Čili

Daržovių sultinio

Malto muskato

Druskos ir pipirų

Grietinėlės dėl grožio

Gaminam:

Supjaustom porus ir salierus kaip įmanoma smulkiau. Puode įkaitinam aliejų ir apkepam jame porus ir salierus, kol jie suminkštėja (ant mažos ugnies). Smulkiai sukapojam čili ir taip pat apkepam. Tada suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą. Kepam toliau kokias 3-5 min, pamaišydami, kad visi moliūgo gabaliukai gražiai apkeptų. Pilam doppel bock, na taip gerą pirštą ant dugno, gerai išmaišom, kad visos daržovės įsigertų aromato. Po 2-3 minučių supilam daržovių sultinį (kad apsemtų moliūgų gabaliukus), užverdam, sumažinam ugnį ir paliekam burbuliuoti kol moliūgai visai suminkštės. Padruskinam, papirinam, įberiam muskato. Nukėlę nuo ugnies, duodam sriubai pailsėt penketą minučių, o tada sutrinam su elektrine trintuve iki tolygios konsistencijos.  Pilam į lėkštę, pagardinam grietinėle, puošiam baziliko lapeliu. Į sveikatą. Eee.. tai yra skanaus.

Triušis troškintas Baltijos porteryje

Reikės:

Baltijos porterio

Triušio

Miltų

Alyvuogių aliejaus

Svogūno

Česnako

Morkų

Saliero

Pomidorų (gal 5-6 kokių)

Balzaminio acto

Druskos ir pipirų

Cukraus

Vištienos sultinio

Žolelių bukietas (iš šakelių baziliko, kalendros, čiobrelio, šalavijo, mairūno ir apelsino žievelės – galite pratęsti jei norite)

Gaminam:

Veiksmas vyksta sunkiam puode storu dugnu. Įkaitinam aliejų. Triušį, supjaustytą į 8 dalis, apvoliojame miltuose ir apkepam iš visų pusių aliejuje, kol gražiai aukso spalva paskrus. Triušiui apskrudus, išimam gabaliukus iš puodo ir atidedam į šalį. Tuom tarp tame pačiame aliejuje ant mažos ugnies eilės tvarka apkepam svogūną ir česnaką, salierą, morkas. Sudedam nuluptus ir susmulkintus pomidorus, na ir gal 10 min. patroškinam. Įdedam druskos, pipirų pagal skonį, įpilam acto ir duodam jam atsvaros su šiek tiek cukraus. Toks va pagrindas mūsų gražiai burbuliuoja – laikas dėti triušį.

Grąžinam triušį į puodą. Patogiai įtaisome jį tarp padažiuko, kiek luktelim.

O dabar eilė porteriukui! Alus su sultiniu turėtų eiti į puodą santykiu 50 ant 50. Aišku nebūtinai, tačiau kai daugiau alaus, gali tekti paskui apynių kartumą atsverti kokiomis nors kitomis priemonėmis (pvz. su daug čili pipiro). 50/50 turėtų būti optimalu. Taigi supilam alų su sultiniu, įberiam druskos, pipirų ir panardinam žolelių bukietą. Užverdam, sumažinam ugnį, sandariai uždengiam ir paliekam burbuliuoti bent kokioms 2 valandoms, kol triušis pasidarys labai minkštas.

Kaip ir viskas. Patiekti galima su svieste keptomis cukinijomis.

Obuolių pyragas su medumi, graikiškais riešutais, imbieru ir Hefeweizen Dunkel

Reikės:

Hefeweizen Dunkel

Sluoksniuotos tešlos

Obuolių

Medaus

Graikiškų riešutų

Imbiero

Gaminam:

Tešlą iškočiojam iki kokio 1 cm storio, šiek tiek plačiau už kepimo formą.

Obuolius nulupam, supjaustom skiltelėm, sudedam į indą. Uždedam gerą kiekį medaus, įberiam smulkiai sutarkuoto šviežio imbiero, šliukštelim hefe weizen dunkelio ir viską gerai išmaišom. Paliekam kuriam laikui pastovėt.

Kepimo formą tepam lengvai sviestuku, dedam tešlą, ant tešlos supilam mūsų obuolių miksą. Tešlos kraštelius gražiai į viršų užraukiam, kad neduokdie visas gėris iš pyrago nepabėgtų. Apibarstom graikškais riešutais. Šaunam į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių ir kepam kokias 20-30 min. priklausomai nuo pyrago storio. Kad viršutiniai obuoliai nepadžiūtų, o gražiai apskrustų, per vidurį kepimo pyrago viršų patepam lydytu sviestu.

***

Na tai visiems gerų švenčių! Einu į barą.

Ištrauktas loterijos butelys – “Jong & Onbedorven”. Šuoliuojantis ožiukas ant etiketės leidžia pavadinimą išversti pvz. ‘jaunas ir nesuvaldomas’. Ant etiketės taip pat rašo, kad tai rankų darbo alus, o likusių šios daryklos lauktuvių etiketės nurodo netgi tiražą, kiek butelių alaus išvirta (keli šimtai). Išties malonu, kad štai Olandijoje galima tokio alaus rasti.

Auksinis alutis ryškiai kvepia ir užlieja gomurį prieskonių, apelsinų ir man nežinomų egzotinių citrusų gama, labai primenančia ryškius amerikietiškus elius. Ji sėkmingai slepia, kad tai net 7.2%  stiprumo gėrimas. Net žinodamas, kad tai pusiau kvietinis, pusiau miežinis alus, jaučiu geriąs labiau kvietinį, tačiau su pastariesiems beveik nebūdingu apynių kartumu.

Šį ir turbūt daug daugiau alaus galėtumėte paragauti, rudenį nukakę į De Mollen daromą alaus festivalį.

Austrija mus pasitiko nežmonišku kiekiu sniego. Kaip vėliau paaiškėjo, kad be balto sniego, kalnuose netrūko ir balto alaus. Weiss, weiss, dunkel-weiss.

(Oi, pamiršau paminėti, kad su mumis keliavo VEKS ambasadorių programos vadovė, todėl nepraleidom progos aplankyti mums brolišką miestą Linzą. Dar viena Europos kultūros sostinė mus pasitiko draugiškai, kadangi tik išlipę iš mašinos, pakliuvom į aludę, kurioje turėjom garbės kultūringai paragauti austriško alaus. Mūsų atveju tai buvo Stiegl. Alus kaip alus – auksinis lageris ir tiek, sausas ir švarus, o aludė tuom tarp nusipelno tik geriausių žodžių. Tegyvuoja kultūra!)

Kaip jau rašėm, mes kalnams gerai pasiruošėm Čekijos supermarkete. Tad tikrai neliūdėjom savo naujoje buveinėje, pensione pas kalnų dvasią Georgą. Zlatoprameno ir Primator dėžės tuštėjo kryptingai ir nuosekliai.

O jau kuo galėjom pasidžiaugti be mūsų čekiškų resursų – tai plačiu pasirinkimu kvietinio alaus. Daugiausia tose vietose (ant kalno, pakalnėj, miestelio bare) buvo galima paskanauti vokiško ir austriško weissbier. Nuo plačiau žinomų Franziskanerio ir Erdingerio iki mums naujų Fohrenburgerio ar Meisel’s Weiss.

Vis grįžtu mintimis į tas dienas. Įsivaizduokit: ledu spindinčios kalnų viršūnės, malonus kojų nuovargis  po pusdienio ant snieglentės, šylanti nugara nuo zenite esančios kalnų saulės ir gaivus gurkšnis dunkel-weisso. O kur dar šalia klegantys draugai, skimbčiojantys į sveikatą bokalais? Ar gali būt geriau?.. Man regis tikrai galėčiau dalyvauti konkurse “The Perfect Pint”.

Na bet gana sentimentų, grįžkim prie alaus. Kurį čia išsamiau aprašius? Ragaut teko įvairių, kaip sakiau, daugiausia kvietinių, nes mūsų kuklia nuomone, austriškas lageris itin kažkuo įspūdingu nepasižymėjo. Gal tik vieną paminėčiau, vietinį to regiono alų – Frastanzer – kurio ir lageris buvo visai neblogas. Skonis buvo gan stipriai salyklingas, pats alus tikrai nebuvo pergazuotas, o apyniai buvo gan įdomiai juntami tik “nosyje” ir vėlyvam vėlyvam poskonyje. Spalva, žinoma, standartinė – šviesiai auksinė, tačiau puta žymiai ilgiau besilaikanti nei pvz. anksčiau ragauto Stiegl. Kad apginti šiek tiek austriško lagerio pozicijas, turiu pagirti šį alų.

Kvietinio fronte herojų buvo daugiau. Tikrai patiko Fohrenburgerio abu- tiek šviesus kvietinis, tiek dunkelweiss’as. Na aš ten su bloknotėliu rankoj nestovėjau, tai nelabai atsimenu visų plonybių, gal kolegos komentaruose ką parašys, tačiau jau minėjau, kad vienu metu rankoje buvo “The Perfect Pint” . Na o šiaip visas tas alus geriausiose tradicijose – juntami bananai, gvazdikėliai, kalendros – prieskoniai, kurių variacijos ir daro kvietinį tokį įdomų.

Iš tiesų, tai man labai knieti pereiti prie ko gero esminės pasakojimo dalies – kaip TAD lankė Leipzigą ir ragavo tradicinį, tame krašte kilusį, tą kraštą garsinantį gose alų. Jau grįždami namo iš Austrijos, nutarėmę nukrypti iš kelio keliasdešimt kilometrų ir atiduoti pagarbą miestui, kuris davė pasauliui šią savitą alaus rūšį.

Na tas pagarbos atidavimas apsiribojo tuo, kad tiesiu taikymu šovėm į bravorą-restoraną, kuris gamina ir pilsto gose. Ten mes praleidom vos kelias valandas, tačiau tikrai jas ilgai prisiminsim. Bet apie viską iš eilės.

Gose (nepainioti su belgišku gueuze ir su austrišku netikru Gösser) – alaus tipas, gimęs ir augęs Leipzige. Tai tradicinis priešlagerinio periodo, viršutinės fermentacijos alus.  Jis verdamas iš salyklo mišinio, kuriame ženkli dalis yra kviečių sąlyklo. Dabar jau nesutariama, kokia ta dalis, bet aišku viena: kviečių – nemažiau kaip 40 procentų. Likusi dalis – miežiai. O dabar dėmesio! Itin svarbus akcentas yra tai, kad į gose dedama kalendros sėklų ir… druskos.

Originaliai gose buvo spontaninės fermentacijos alus, tuo mums primindamas belgišką gueuze, su kuriuo sudaro vieną rūgštokų/sūrokų/aitrokų kvietinių alų šeimyną, į kurią dar įeina keletas alaus rūšių – tokių kaip belgų witbier, Berliner Weisse, Grodziskie ar Broyhan.

Kadangi gose mums primena senuosius laikus, kai lageris dar nebuvo užkariavęs Vokietijos, nenuostabu, kad jam teko nueiti nelengvą istorijos kelią. Pradėtas virti Goslar mieste (iš čia pavadinimas) 17 a. pradžioje, tapo toks populiarus Leipzige, kad vietinės daryklos pradėjo jį gaminti, ir galiausiai jis tapo to krašto alumi. Iš pradžių gose buvo spontaninės fermentacijos, vėliau bravoriai išrado viršutinės fermentacijos mielių ir pieno rūgšties mišinį, su kuriuo buvo galima pasiekti panašų efektą, kaip ir alui fermentuojantis spontaniškai.

20 a. pradžioje gose beveik išnyko. Po II pasaulinio karo dar buvo žmonių, kurie žinojo gose receptą, tačiau 60-aisiais, mirus paskutiniam iš bravorių-mohikanų, gose nebeliko. Tik 1980-aisiais alaus entuziasto Lotharo Goldhahno dėka, receptas buvo atgaivintas, ir mažoje alaus darykloje šalia Berlyno (tuomet dar DDR) išvirtas pirmasis naujas gose.

Mes lankėmės vienoje iš vos kelių alaus daryklų, kurios šiuo metu verda gose tam krašte – Gosebrauerei Bayerischer Bahnhof. Įsikūrusi buvusios geležinkelio stoties pastate, ši darykla (o kartu ir restoranas)  – iš ties nereali vieta. Stoties perono žibintai, dabar atsidūrę po stogu, puikiai dera su varinias blizgančiais alaus katilais, gal penkių metrų aukščio durys atsiveria, įeinantiems aludės vidun. Gražus gabaliukas istorinio paveldo.

Gose alus – gaivus, puikiai subalansuotas kvietinio ir miežinio salyklo šedevras. Ir iš tiesų, kas labiausiai jame žavi – tai tas sūrumo poskonis, tarsi ir atsveriantis pirmą įspūdį rūgštaus agresyvumo. Gose spalva – šviesaus šiaudo, nepermatoma. Aromate, žinoma, pirmiausia juntamos kalendros, tačiau įkvėpus giliau, galima pajusti kriaušių, obuolių, netgi uogų aromatus.

Ką čia ir bepridursi. Būsit tuose kraštuose, ir neišgersit gose – geriau niekam apie tai nepasakokit!

Dinner made in heaven served in Olomouc

Sėkmingai pagal planą vakare įvairavom i Olomoucą ir nedelsdami išskubėjom įgyvendinti likusios plano dalies – surasti braludes – Pivovar Moritz ir Pivovar  Svatováclavský – nusižiūrėtas jau iš anksčiau. Moritz suradom iškart, iki Svatováclavský teko paėjėt galiuką, bet nutarėm nestabdyt ir pabūt abejose.

Svatováclavský Pivovar, įsikūręs pačiame Olomouco senamiesty, viduje panėšėjo į prirūkytos klasės ir stoties bistro hibridą su impresyvaus realizmo tapyba ant sienų. Na bet kadangi ne interjeru grožėtis susirinkom, greit užsisakėm, kaip priklauso, po desitką, po to dar dvanatcką, ir dar…

Ai teisingai – būtina tarti žodį apie patį alų. Svatováclavský Pivovar verda keturias rūšis savo alaus. Desitka – Vašek – nepretenzingas, puikiai geriamas, čekiškas tradicinis pilsneriukas. Atkentėjus visą dieną Lenkijos kelių, su pirmu bokalu galima išgėrimo greičio rekordus mušti. Dvantacka – svetly ležak – sodresnis lageris, spalva labiau į gintarą, žateco apynių pridėtinė vertė – na toks alus jau labiau pasimėgavimui, o ne išgėrimui trim gurkšniais. Černa 13° – juodas lageris (ar tik nebūsim pamiršę paragaut?). Na ir ne itin tradicinis – Pšenične – kvietinis alus. Toks…. kvietinis, žinot?

Visi Svatováclavský alūs – nefiltruoti, gyvut gyvutėliai. Su utopencu ir nakladny hermelin - tikra atgaiva dūšiai.

Pasibuvę Svatováclavský pivovare, patraukėm į kitą – Moritz. Ši braludė, kaip ir ankstesnioji, puikavosi blizgančiais variniais katilais, tačiau negalėjo pasigirti išraiškingomis sienos freskomis. Gal todėl buvo jaukesnė. Ten mes ir užtikom vakaro atradimą – Moritz Jedenatcką. Sodrios gintaro spalvos, puikaus aromato, pakankamai pilno skonio. Uch, jėgelė! Turi jie ir savo desitką, ir dvanatcką, ir juodą turi. Na, trumpai tariant, užsibuvom mes ten. Šneka vijo šneką tol, kol padavėja jau demonstratyviai šalia mūsų pradėjo kėdes ant stalų krauti.

Jau betraukdami ieškoti “dar vieno prieš miegą”, nubalsavom, kad Moritz pirmauja prieš Svatováclavský.

“Dar vienas prieš miegą” – buvo visai neblogas egzempliorius čekiško stauto - Staroprameno verdamo “Kelt”. Nors Čekijos blogeriai labiau vertina Nachodo bravoro Primator stautą, tačiau mums ir Staropramenskas pasirodė visai neblogas. Ypač prieš miegą. Stauto mėgėjai, paragaukit, kas turėsit progą. Vis ne nuobodusis Guinessas.

O kad jau užsiminiau apie Primator alų, tai ir pratęsiu apie jį, juolab, kad jo alus lydėjo mus didžiąją dalį kelionės.

Preambulė tokia, kad užsukom mes į Tesco, užsiprekinti prekių į kalnus. Nu kokių prekių… Nu alaus nu! Griebėm dėžę Zlatoprameno… Mažoka. Pradėjom dairytis per dėžes, per lentynas. Kyšt ranką į dėžę – o ten Primator English Pale Ale! Kyšt dar kartą – Primator Weizenbier. Kyšt trečią kartą – Primator Double 24°. Na tai ir susikomplektavom dėžutę.

Trumpai apie fabrikėlį. Kaip minėjau, įsikūręs Nachode. Verda alų nuo 1873. Turi 12 alaus rūšių. Nuo tradicinio čekiško svetly ležak iki angliško stiliaus elio, doppel bocko ar desertinio Double 24° monstro.  Šiuo metu papuola į Čekijos alaus daryklų Top10, taigi nėra toks jau labai mikro-bravoras. Lietuviškiems alaus fabrikams reiktų pasimokyt, kokią įvairovę vartotojams galima pateikti.

Angliško elio mes iš kart atsidarėm (ar ne stovėjimo aikštelėj prie marketo?). Na, tai ne tas angliškas elis kaip Anglijoj, bet vis tiek malonu pajausti tą specifinį angliškų apynių aromatą. Primator saitas rašo, kad jie deda į šitą alų ne tik miežių, bet ir kviečių salyklo, kas, kaip išaiškino man ramtyns, užtikrina savotišką alaus skonio švelnumą, “šilkiškumą”. Dar rašo, kad deda kukurūzų. Hmm..

Primator Double 24° – tai tikras velnias. Lyg ir porteris. 10,5 laipsnio stiprumo . Bet labai saldus. Verdamas iš penkių salyklų. Nusipirkom 8 butelius, tai šešis į Lietuvą parsivežėm. Gal kam reikia? Tinka prie šokoladinio torto. Dar, sako, skatina… khmm… potenciją.

Na o Primator Weizenbier, na žinot toks…. kvietinis…

Susikrovę visą šitą gėrį, paspaudėm akceleratoriaus pedalą, kaip pasakytų automobilistai, ir nė nepastebėjom, kaip atsidūrėm Austrijoj. O ten alaus nuotykiai tęsėsi.Ir dar kokie! Apie tai – kitam poste, kad Jums daug scrollint nereiktų. To be continued, vienžo.

___

On our way to Tirolian mountains we made a short brake from driving in Olomouc, a beautiful town in Czech Republic.  The town itself has really impressed us as much as its brewpub scene. That evening we visited Pivovar Moritz and Pivovar Svatovaclavsky, where we surely have been enjoying their brews. Svatovaclavsky had four of their own brews on tap. We tried their desitka “Vašek”, a very light and refreshing pilsner, dvanatcka,  a more complex lager, černe, a black beer, and a weissbier, which was a wheat beer, as you might presume. Moritz Pivovar has offered us a true dsicovery of the night, which was the Moritz’s Jedenatcka. This golden amber lager had a quite complex palate, strong hoppy aftertaste, but at the same time was smooth an refreshing. A true delight. (Czech, not Turkish).

In the morning the Olomoucian Tesco has helped us in obtaining beer resources for all long week in Austrian mountains by introducing to us a production from Primator brewery. Now we are safe and ready to proceed.

To be continued…

Foto: www.grodziskie.pl

Geras britų blogas Shut Up About Barkley Perkins, rašantis apie alaus istoriją, rašė ir apie Grodziskie, vienintelę išties autentišką lenkiško alaus rūšį. Tai buvęs rūkytas kvietinis alus (pavadinimas kilęs nuo miestelio Grodzisk, vokiškai – Grätz – pavadinimo), pirmą kart paminėtas raštuose 1773 m (tačiau manoma, atsiradęs kažkur XIV a.) ir savo laiku buvęs ganėtinai populiarus bei išgyvenęs net iki antros XX a pusės. Savo poste autorius rašo ir apie galimą Grodziskie sugrįžimą.

Tiesa, veliau skaiciau Prague Daily Monitor š. m. gegužės mėn. postą, kuriame rašoma, kad apie sugrįžimą nieko nežino net patys lenkai:

As for Grodziskie, the legendary smoked beer also known as Grätzer, I asked about the rumor that it might be poised for a comeback. No news, our Polish brethren said. If Grodziskie is going to return, at least three members of Bractwo Piwne haven’t heard about it. There are not even any homebrewers in Poland who make Grodziskie, if I understood correctly, as part of the problem is that no one produces Grodziskie-style smoked wheat malt anymore.

Beje, lenkų namudiniai aludariai netgi rungiasi, bandydami gaminti Grodziskie alų, tiksliau, jo ekvivalentą. Kartais net patys rūkydami salyklą. Žinot. Rūkydami.

Klausimas alaus istorikams – gal teko sutikti archyvuose informacijos apie tai? Paminėjimas 1773 m, paskutiniosiose Žečpospolitos gyvavimo dekadose, ir alaus populiarumas leidžia manyti, kad ir Lietuvon užveždavo šio alaus, o gal netgi kur nors šalia buvo toks gaminamas?

Tiesa, A. Astrausko “Per barzdą varvėjo” (p. 118-125, žr. TA Literatūros skyrių) minimi istoriniai šaltiniai, kuriais remiantis, daromos išvados, kad kvietinis (arba maišyto įvairių grūdų salyklo) alus buvo kaip tik būdingas Lenkijai (išskyrus vokiškos kultūros Danzig’ui), ypač į pietus nuo Karališkųjų Prūsų ir Pamario. Prūsijoje ir Vokietijoje buvo paplitęs miežinis. Dėl vėsesnio klimato Lietuvoje kviečiai esą prasčiau augę, todėl mažai tikėtina, kad kvietinis alus čia būtų buvęs labai žinomas ar paplitęs.

Visgi man įdomu ribiniai reiškiniai, šiuo atveju – Pamario riba. Čiobiški, kada pradėsim tyrimą?:)

- – -

This post is basically an introduction to ourselves of the only authentic Polish beer Grodziskie, citing a couple of this year’s posts about it’s possible revival (still no confirmation on that). I am particularly interested in the possibility of this beer having any connection to Pamarys region of current Lithuania, which according to some historical sources, was the border of wheat (typical to Poland of these days) and barley (typical to Prussia) beer cultures. Grodziskie was first mentioned in documents in 1780-ies, one of the last decades of Polish–Lithuanian Commonwealth.

Į Vilniaus senamiestį atskrido vokiška žąsis

Kol tikras šefas vokietys (buvom sutikę tarpduryje! sveikinomės!) siautė virtuvėje, net ir paprastą darbo dieną į vokišką restoranėlį rinkosi svečiai. Viename kampe žymiausias dizaineris su nauju draugu, kitame – verslininkai su parduodamų verslų brėžiniais, trečiame – svečiai iš užsienio su gidu, na, o ketvirtame – mes. Įdomu tai, kad tą vakarą matyt net kelių kompanijų Wuensche hatten keine Grenzen, todėl ponai užsisakinėjo kiaulių galvas, kurias jiems mikliai nešė padavėjai. Na, bet nuo interjero – prie alaus…

Restorano freskos ragino lėbauti

„Bunte Gans“ alaus asortimentas jokių vaiduokliškų ar vienuoliškų eksperimentų nežadėjo, tik patikrintus vokiškus karius. Kaip ir turi būt. Pirmoji gretoje radome „Warsteiner“ – lagerinio alaus gintariniai saldžią klasikų klasiką, kurios karštą vasaros dieną norisi išgerti gerą dešimtį … ne vieną bokalą alaus. Po varštainerio –Auf Ihr Wohl!– sekė „Tucher Helles Hefeweizen“ iš Niurnbergo – vokiško kvietinio klasika, kurios skonį prisiminsi – kaip visad prisimeni pirmosios vaikystėje kramtytos ančiuko donaldo kramtuškės skonį. Ir pagaliau iš Mainco miesto, pasauliui davusio Gutenbergą ir spausdintinį žodį – „Schöfferhofer Dunkles Hefeweizen“– tai yra populiariausio Vokietijoje kvietinio alaus tamsioji atmaina, pasižymėjusi ir visu tuo vaniliniu – bananiniu lengvumu tai mikliai slidžiai nugarmėjusi į gerklę.

"Koks skirtumas kas ant taurės? Svarbu, kas joje..."

Na, bet kas be ko „Gans“ sugebėjo ir šokiruoti… Tai yra, kai paprašėme minėtą Schöfferhofer atnešti kvietiniam alui skirtoje taurėje, mus pasitiko nuoširdus padavėjo prunkštelėjimas – mat ko įsigeidė, jam Tucher bokalas su rankena netinka. Negalim sakyt, kad tai buvo nemandagus jaunuolis – ir „Prost!” sakyt išmokė, ir štrudelį parekomendavo, ir nepamiršo paklaust, ar špinatų sriuba skani buvo. Kad tai turbūt kažkokia bendra knaipės politika – išdavė prie baro pūpsančios stirtos firminių vokiško alaus padėkliukų. Turbūt laukiančių, kol koks nors dar nežinia ko norintis kvailys paprašys, kad jie būtų padėti ten, kur pagal alaus pateikimo kultūrą ir priklauso – po bokalu ar taure.

Nors staltiesę apliejau, padėkliuką sutaupeu...

We visit „BUnte GAns“ – a new German -styled restaurant in Vilnius Old City (Aušros Vartų 11), which serves „Warsteiner“, „Tucher Helles Hefeweizen“ and „Schöfferhofer Dunkles Hefeweizen“. And also, some pigs heads..