“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki [...]]]> Kaip įprasta sausiui, vėl trumpas praėjusių metų apibendrinimas. Atsigavę po švenčių, apkapoję nagus įsilaužėliams (kurie buvo trumpam išjungę mūsų puslapį), galime pasižiūrėti, kokie buvo stipresni akcentai pernai?

Džiaugsmai

“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki tol daug jūsų jau salino, tekino, virė ir raugė namie bei keitėsi informacija forumuose, tačiau nauja Simono “Pono Nieko” paleista svetainė “Atviras alus“, orientuota į receptų keitimąsi, aptarimą ir bendravimą, šį ratą stipriai sujungė. Iš rato gimė ir naujos iniciatyvos, tokios kaip aludarių klubai Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje, jų kasmėnesiniai susitikimai, “mielių banke” veisiamos ir keičiamos retos alaus mielės. Šiandiena klube jau beveik 600 receptų ir 162 aludariai, į kuriuos patarimų kreipiasi ir profesionalių alaus daryklų atstovai.

“Sambarių” simpoziumas ir visuomenės dėmesys tikro alaus kultūrai. Pasigedę rimtesnio renginio, o ir apskritai turinio ir diskusijų apie alaus kultūrą, nebegalėdami klausytis pseudo-gildijų demagogijų ar fanatikų demonizacijų, nusprendėme patys sukurti kokybišką veiksmą. Norėjome būti gamtoje, tad teko susisukti greitai – ką gi, organizacinė kokybė dar turi erdvių tobulėti, bet energija buvo nuostabi. Tyrinėtojai, akademikai pateikė įdomius ir vertingus pranešimus, namudiniai ir profesionalūs aludariai – kūrybingą alų ir diskusijas, bet labiausiai ačiū viešai publikai, kuri parodė tiek susidomėjimo – sulaukėme daugiau nei 160 dalyvių.

Metų šviesuolis - Gintaras

Pavieniai, maži verslininkai, nebijantys biurokratijos, sunkumų, galvojantys kūrybiškai, tiesiog darantys ir… patiriantys sėkmę. Mus visus šiemet įkvėpė Gintaro baras Molėtuose, įsirengęs bravorą 2×2 m. dydžio rūsio kambarėlyje. Dar nedaug girdėjomė, bet daug tikimės ir iš Vasaknų bravoro, įrengto sename dvare. Vienas po kito atsiranda ir naujos kokybės barai bei parduotuvės – stebuklo tarp šių pernai nesulaukėme, tačiau tokios vietos kaip “Marsas” Vilniuje, barai “Kultūra”, “Gyvas” ir Modesto alaus krautuvė Kaune, nuteikia maloniai.

Lietuviško “kaimiško” alaus augantis žinomumas užsienyje.

Vienas iš "paslapčių" saugotojų

Vienodo skonio jūrose išsiskiria autentiški ir originalūs dalykai. Pasaulinėje alaus jūroje užsieniečiai skiria ir vertina lietuvišką “kaimišką” alų (ten jis žinomas kaip “Lithuanian farmhouse ales“). Šiaurės Lietuva, Šnekutis, Čižas, A. Ūdrienė, Jovarai, Paliūniškis, Piniavos alus, Šnekutis, Aukštaitijos bravorai – būtent šiuos ir panašius vardus žino ir mini užsienio blogeriai, žurnalistai, rašytojai ir mūsų sutikti entuziastai, o taip pat ir žymiausias alaus vertinimo centras RateBeer. Apie tai, kodėl lietuviškas alus yra “geriausiai išsaugota Europos alaus paslaptis” ir ko laukti kitąmet, jau rašėme atskirame poste.

Belgiško, britiško ir čekiško alaus sėkmė. Šių klasikinių alaus šalių produkcija jau randama ir ne su žiburiu, ir net kai kuriuose baruose. Tiesa iš kai kurių vietų jis dingo (pvz. iš “Savo kampo” Vilniuje), o daugelyje barų dominuoja vos vidutiniokas Grimbergen, importuojamas ir platinamas  ”Švyturio-Utenos” (abi daryklos priklauso Carlsberg grupei). Nemažą pozityvų postūmį padarė importuotojai, kurių tarpe išskirtume 3B Solutions, jiems priklauso ir Beer Barrel parduotuvių tinklas – tai turbūt didžiausią gero alaus pasiūlą turinti parduotuvė Lietuvoje! (Skaidrumo dėlei pridursiu, kad Beer Barrel buvo vienas pagrindinių mūsų “Sambarių” renginio rėmėjų). Taip pat mus nudžiugino Primator bravoro atėjimas į Lietuvą – pasirodo kuo puikiausias stautas, elis, kvietinis ar lageris nebūtinai turi būti brangus!

Visgi kaip antitezę turime pseudoimportuotojus, kurie tą alų importuoja tik kai vyksta jo nukainavimas / išpardavimas, o vėliau deda ant jo skersą, jau nekalbant apie alaus kultūrą jokią (čia kalba apie Vynoteką.) Taip pat čia reiktų paminėt bielorusiško / rusiško pigaus, beskonio alaus ekspansiją.

Mūsų bendraautorius Akiesmirksniu atkreipė dėmesį, kad tam tikras alaus pateikimo lūžis įvyko ir pas didžiuosius – turime minty naująją firminę parduotuvę Švyturio alaus darykloje Klaipėdoje (ir Vilniuje berods). Žinoma, tai neturi nieko bendro su pačio alaus kokybe, bet lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias:) Be to, ten yra ir keletas butelių Fullers bei Timmerman.

Nusivylimai

Nė vieno naujo, labai gero lietuviško alaus. Kol kas geriausiu atveju tobulinama tik įranga, o ne žmonės.  Pora mažų bravorų nedrąsiai bando naujus receptus, tačiau iki tikrai gero rezultato kelias dar ilgas. Už iniciatyvą galima pagirti “Aukštaitijos bravorų” grupę, kažkur prieš metus pažėrusią saują naujų pavadinimų – iš kurių “Dūmo” ir “Keptinis” buvo visai įdomūs padūmavę variantai. Išimtimi būčiau išskyręs “Vasaknų” alų, tačiau ar kas nors jo išties rado paragauti ir įvertinti?

Alkoholio kontrolės, mokesčių ir pan. įstatymai ir toliau šlifuojami tik pagal didžiųjų gamyklų užgaidas. Apie tai rašėme čia.

Latvių knyga

Norime Lietuvos alaus kultūros žinyno. Kokie metai be pavydo kaimynui!:) Pamačius kokią fantastišką, gerai paruoštą, kupiną aukštos kokybės turinio, dokumentų, vaizdų ir ikonografijos knygą apie alaus kultūrą turi latviai (Linda Dumpe – Alus tradīcijas Latvijā), liūdna, kad Lietuvoje niekas tokios dar neparašė.

Kaimas paliekamas nuošalėje. Kaip bebūtų gaila, bet gero/tikro alaus kultūros plėtra tėra regioninė ir apima tik didmiesčius, tuo tarpu periferija toliau girdoma pramoninio alaus subroduktais. Tam tikros išimtys tėra vietos, kuriose bazuojasi bravorai, ten vietiniai dar gali paragauti  pastarųjų produkcijos.

Skaidri tara. Alui ji netinka ir basta! (saulės ir lempų šviesa veikia apynių komponentus, skonis greit pagenda). O dar labiau ji netinka mažųjų daryklų alui. Kur dingo visur buvęs rudas butelis su keraminiais kamščiais? Sako, gamintojas nebegamina ar tai neparduoda. Nesvarbu, greičiau ieškokite kito.

Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas [...]]]> Lietuvos Seimas paskutinę šių metų rudens sesijos dieną priėmė dar naujas Alkoholio kontrolės įstatymo pataisas. Su jų turiniu galite susipažinti čia, o įstatymo esmę apibendrintą pamatyti čia.

Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas dar nepalaikė.

Didžiojo bambalio mirtis, stipriausio atsisakymas, aludes imituojančių kioskų ribojimas – skamba iš dalies patraukliai, ypač jei įgyvendiname kažkieno žydrą svajonę apie skandinavišką išblaivėjimą ir „Systembolaget“ Lietuvoje.  Tuo pat metu galutiniame variante liko daug keistenybių, pvz. prekyba alumi degalinėse leista iki 2016 metų…

Tačiau, tegu ir neturėdami tikslių duomenų (pvz. ar ateityje ribojamas stipriausias alus nuo 7 iki 9,5% tikrai sudarė nuo 20 iki 25% viso alaus pardavimų?), pabandysime pasidalinti keliais komentarais ar įžvalgomis.

Kam tai naudinga?

Didiesiems alaus gamintojams blogiau nebus. Jei alus verdamas „srauto“ principu, pareguliuoti „High gravity“ aparatą, kad skiestų iki 7,5%, o ne iki 8% – tikrai nėra sunku. O ir stipriausi „pseudo bock“ stiliaus prekių ženklai yra kaip tik „po stiprumo“ riba. Didieji aludariai niekada daug į patį stipriausią alų neinvestavo, tai jo išnykimas jiems netgi naudingas. Įstatymas neužkabina ir santykinai įdomiausių didžiųjų rūšių, kaip „Utenos Porteris“ ar „Gubernijos Kunigaikščių“. Kitas dalykas, kaip bus su PET platsmasiniais buteliais, bet tai, kaip sako, jau visai kita istorija.

Įstatymas, taip, smogs vidutiniokams. Bet, pripažinkime, jie patys sau visus tuos metus kasėsi duobę, viešai deklaruodami natūralumą, o realiai nemažai dirbdami dėl lokalinių „anatolijaus smūgio“ megėjų…  Pasikliaudami pačiu stipriausiu „euro lagerio“ tipo alumi, parduodamu 50 km nuo daryklos spinduliu. Abejoju, ar koks alaus gurmanas pasiilgs „Kablio“, „Kipšo“, „Baro“, „Smūgio“, „Tarano“ ir taip toliau. Galėdami eiti kad ir „Primator“ ar „Brūveris“ keliu, kurti alaus rūšių/stilių įvairovę, „mažieji“ Lietuvos aludariai pasirinko (pa)prastesnį kelią.

Poreikis kurti įvairovę ir pasirinkimą

Bent jau "Pikto" alaus (8.5%) krano šioje kaimo pilstyklėje neliks (Foto: Tikras Alus, Pakruojis)

Dabar vidutinės mažosios kaip ir turi vienerius metus iki įstatymo įsigaliojimo… Kurie grečiausiai bus skirti „pakoreguoti receptūroms“, ir įsigyti tiems mažesniems 1 litro bambaliams, į kuriuos jau eina Biržų ar Bauskės alus. Po didiningo „Šnekučio“ žygio į Vilnių, visi susiprato, kad ~5% alus sostinėje važiuoja lygiai taip pat, kaip 9+% Šiaurės Lietuvos kabokėliuose. Deja, provincijoje (ir ne tik) stipriausiam alui yra didelis konkurentas – pigus vaisių vynas plastmasiniame butelyje, o jam, atrodo, ribojimų pamiršta pritaikyti.

Realiai žiūrint, vienintelė ilgametė originali tradicinė rūšis, buvusi net sovietine receptūra, kuri nukentėtų nuo įstatymo yra „Biržiečių“.  Legendinis „stoutas“, kurio stirpumas – būtent 8%…  Kuriam pristatyti, populiarinti jo virėjai pastaruoju metu nebeskyrė dėmesio, jis liko nišiniu reikalu. Aistringų tamsaus alaus pasiilgusių studentų tarpe tirštą „Biržečių“ saldumą pakeitė lengvesni „Varniukai“ – neabejotinas naujos kartos hitas.

Mikro darykloms, tai yra restoranams – bravorams įstatymas turės mažiausiai įtakos. Galbūt galbūt šitame mikse dar vertas paminėti Vilniaus Alaus „13 statinų“, bet prisipažinkime patys, jis buvo ir pakuojamas kaip konjakas, ir greičiau priklausė suvenyrinei rungčiai kuo stipresnį alų išvirti. Dar tas brangus Kauno „Geros progos“ alus – irgi suvenyrinis, tačiau čia butelis jau perdėtai milžiniškas. Vėlgi – tai vargu ar buvo realaus paveldo dalis.

Dalies belgų tremtis

Na ką, ant galo turim importuotojus. Kokybiško bet sripresnio belgiško, britiško alaus mėgėjai bus nuskriausti. Garsioji trapistų alaus „Chimay“ šeima jau išskirta. Štai dabar išeina, kad prekybos centro lentynoje „Chimay Première“ (arba „raudonas, 7%”) galės būti, o  „Chimay Triple“ („geltonas“, 8%) ar „Chimay Grande Reserves“ (arba „mėlynas“, 9%) – ne. „Leffe Blonde“ ir „Leffe Brune“ – prašom, o štai „Leffe Triple“ (8.5%), „Leffe Radieuse“, „Leffe Vieille Cuvée“, „Leffe 9“ – banned in LT.

Įdomu, kad visos trys išpopuliarintos Lietuvoje „Grimbergen“ rūšys – „Blanche“ (6%),  „Dubbel“ (6,5 %) ir „Blond“ (6,7 %) nesunkiai telpa po reikalavimų kartele, o štai jei koks kvailys sumanytų čia atvežti ir „Trippel“ su savo 9%, tai jau būtų nelegalu. Iš viso, atrodo, nukentėjo visi “trigubo salyklo” Belgijos alūs.

Laimė, kažkaip prieš pat įstatymo priėmimą Seimas atsikvošėjo, ir leido tokiu belgišku alumi prekiauti baruose – todėl restoranai „Rene“ ir „Belgai“ Vilniuje gal nebus kitąmet uždaryti. Ribojimų prožektoriai dabar nukreipti į pseudoaludes – jos turės įrodyti, kad ne tik alumi „bambaliais“ prekiauja, bet ir išalkusiam naktį ruošia šiltą maistą. Ar tai reikš, kad šalia sulūžusio plastmasinio staliuko- skėčio nakčiai bus pastatyta ir neveikianti mikrobanginė, ar kokias rimtesnes permainas Lietuvos užeigų scenoje, pamatysime. Šiaip šis įstatymas duoda geroms užegoms lyg ir naujus šansus kurti alaus vartojimo kultūrą.

Naujos revoliucijos gairės, arba ką daryti?

Pabaigoje norisi graudžiai pajuokauti, kad patiems mažiausiems – naminiams aludariams įstatymo priėmimas gražins tam tikrą romantikos aurą.  Kitąmet – jei tik apsispręsi salinti itin tirštą misą – bus galima prie stalo giminėms pasigirti – kaip kokiems naminės meistrams – ragaukit, čia TAS stiprus! Ir nelegalus! Tokio Lietuvoje prekyboj negausit, tik Belgijoje!

Ironija ironija… Iš tikrųjų, pačio stipriausio (o jei dar su cukrum) alaus gamybos tradicijomis Lietuva neturi ko labai didžiuotis. Kaip ir jo pilstymu į bambalius ir prekyba „načnykuose“. Vis delto, visokie kuriami ribojimai – kurių nėra jokiose Europos šalyse – padėties nepagerins.

Ką mes siūlome, kad ne vien tik kritikuoti?  Seimas turėtų užsiimti apgalvota konstrukcija. Galvoti, kaip nukreipti iš akcizų gaunamus pinigus (mes neprieštarautume, jei tie akcizai būtų gal labiau didinami pagal stiprumą) į pokyčius regionams, kur dominavo „bambaliai“ – kultūrai, sportui, užimtumui gerinti. Pavyzdžiui, kiek baseinų pastaruoju metu mes šalyje atidarėme? Bet tai, ir vėl kita istorija…

Org: Asociacija “Tikro alaus draugija“, aludarių draugija “Atviras alus”
Partneriai: Kauno botanikos sodas, Vilniaus naminio alaus klubas (VAK), Alaus brolija

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru [...]]]> 2011 spalio 8-9
VDU Kauno Botanikos Sode (Ž. E. Žilibero g. 6, Kaunas)
Detali programa – žemiau

KBS vaizdas iš paukščio skrydžio

Trumpai:
Renginys skirtas alaus kultūrai viešinti, propaguoti saikingą mėgavimąsi geru alumi, aptarti tradicinės ir modernios aludarystės aspektus bei susijusias temas

Tikslai:
alaus kultūros plėtojimas, ryšių užmezgimas (tinklinimasis), tarporganizacinis bendravimas, apsikeitimas informacija, tendencijų apžvalga ir pristatymas, poreikių identifikavimas bei analizė, “brainstormingas”, naujų veiklos krypčių numatymas

Turinys:

prisistatymai, pranešimai, diskusijos, kūrybinės dirbtuvės (workshop’ai), alaus egzempliorių apsikeitimas (birža), degustacijos, filmų peržiūra (įsk. dok. filmo premjerą), kultūrinė programa

Po degustacijos gali atrodyt šitaip

Siūlomos temos ir klausimai:

• Tradicinis ir šiuolaikinis alus; vidutinė, mažoji, namudinė aludarystė
• Lietuviško alaus ir aludarystės istorija, paveldas, dabartis ir ateitis
• Alaus scenos pasidalijimo problematika – “pramoninis” ir “tikras” alus; didieji, vidutiniai, mažieji (mikro, nano) ir namudiniai aludariai; “kaimietiškas” ir pasaulio alaus stiliai
• “Tikro” alaus įvardijimo problematika – amatinis, tikras, geras alus – kas tai? Situacija Lietuvoje ir užsienyje šiuo klausimu.
• Lietuviškas alus pasaulyje. Lietuvos tradicinis alus – “geriausiai išlaikyta” Europos alaus paveldo paslaptis?
• Lietuviška alaus terminologija
• Komercinė scenos pusė: mažasis verslas (mikrobravorai, parduotuvės, barai), verslo pradėjimas, skatinimas. Konkretūs atvejai (case studies)
• Alaus įvaizdis, marketingas, rinkodara, viešieji ryšiai
• Alaus kultūra ir jos propagavimas; situacija, problemos ir perspektyvos; panašių sričių pavyzdžiai (pvz. vyno sėkmė Lietuvos didmiesčiuose)
• Alaus stiliai, skoninės savybės
• Maistas ir alus
• Kitos susijusios temos: fermentacija, apininkystė, vyno biochemija, kultūros paveldas, technologijos

Laukiame dalyvių:
Alaus ir aludarystės entuziastai, tradiciniai ir šiuolaikiniai aludariai, verslo atstovai, kitų amatų atstovai (amatų gildijos, midaus arba vyno darytojai), akademinė bendruomenė ir studentai, žurnalistai, svečiai iš užsienio (LV), suinteresuota visuomenė.

Klubai ir organizacijos:

Asociacija “Tikro alaus draugija”, namudinio alaus draugija “Atviras alus”, Vilniaus aludarių klubas, Alaus brolija, Kauno-Marijampolės aludarių klubas, Užkanavės bravorėlis, Vilniaus amatų gildija, Kauno akademinis klubas “Malka”, VDU Kauno botanikos sodo draugai, ir kt.Programą ir pranešėjų sarašą žr. žemiau.

Ankstesni tokio tipo renginiai:

• 2009 birželis: Senovinio alaus ir amatų dirbtuvės
• 2010 gegužė: pirmasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje (programa)
• 2011 gegužė: antrasis Baltijos šalių alaus entuziastų susitikimas Aizputėje
• 2011 liepa: naminio alaus mini-festivalis /  dirbtuvės “Guobalynas” Guobų km.

Renginio vieta ir erdvės:
Renginys vyks VDU Kauno botanikos sode, atvirame ore ir/arba uždarose patalpose (salėse). VDU Kauno botanikos sodas (KBS) turi unikalią aplinką ir siekia tapti patraukliu kultūriniu ir turizmo objektu Kaune ir Lietuvoje. Jame be mokslinės veiklos, vykdomi kultūriniai renginiai visuomenei, koncertai, festivaliai. Be kita ko, botanikos sode yra ir Lietuvos augalų genų fondo apynių kolekcija.

KBS erdvės – apie 62 ha: Josepo Godlevskio dvaro rūmai, arklidės ir parkas (KBS priklauso Lietuvos pilių ir dvarų asociacijai), universiteto akademine aplinka.

Dirbtuves būtų galima įrengti arklidžių kiemeliuose arba ta proga aptvarkyti sodo paviljono rūsį. Paskaitos ir pranešimai (su multimedia, nuotolinių studijų centras sudaro galimybę transliuoti internetu) gali vykti salėje; degustacijoms numatyta panaudoti rotondą, parodai – biblioteką, arklidese dar yra “sporto salė”.

Praktiniai dalykai (atnaujinta!):

• Renginys nepriklausomas, nesiekiantis pelno. Išlaidoms padengti bus renkama rinkliava - registruotiems dalyviams 20 Lt, neregistruotiems 25 Lt, namudiniams aludariams, pateikusiems alų konkursui – tik 5 Lt.
• Į rinkliavą įeina: botanikos sodo mokestis (5 Lt), “starter’s pack”, informacija, visi renginiai, degustacijos, nuolaida maistui.
• Užsiregistravę išvykai į “Kauno alaus” bravorą, vietoje įsigis ekskursijos bilietą – 11 Lt (į kainą įeina ekskursija ir degustacija, vedami bravoro laboratorijos vedėjos).
• Maitinimas: mus skaniu, karštu naminiu maistu maitins Kauno kavinė “Kultūra”. Registruotiems dalyviams ir aludariams pietų + vakarienės  komplektas 20 lt, likusiems – pietūs 16 Lt, vakarienė 12 Lt.
  Pietums bus: burokėlių sriuba su grybais ir naminiai balandėliai, vakarienei – ant laužo darytas kaukazietiškas jautienos troškinys su daržovėmis.
• Užsiregistravę dalyviai galės apsistoti botanikos sode, arba pas Kauno alaus entuziastus (reikia suderinti iš anksto), taip pat svečių namuose (1)/viešbučiuose (1)/hosteliuose (visas sarašas) (pigiausių hostelių kaina apie 25 Lt/parai)
  
• Pranešėjams bus suteikta raikalinga įranga (projektorius, ekranas, apšvietimas, elektra, vanduo) ir erdvės
• Transportas: KBS yra netoli Kauno centro (apie 5 km), pasiekiamas viešuoju arba asmeniniu transportu, yra parkavimo vietos.

Preliminari programa:

Pastabos: programa ne eilės tvarka; dauguma žemiau minimų patvirtino dalyvavimą, tačiau gali keistis; laukiama patvirtinimų iš dar kelių pranešėjų.

Download (DOC, 40.5KB)
 

Programa bus tikslinama, sekite šią erdvę.

Renginio afterparty (aka "dūzgės") - tuo pat metu Kaune vykstančiame multimedia festivalyje "Centras".

Norinčius dalyvauti arba pasiūlyti savo pranešimą, savanoriauti, prašome registruotis adresu: tikrasalus<@> gmail<.>com
VAK klubo nariai ar tiesiog vilniečiai gali registruotis info<@>atvirasalus<.>lt

 

Deja, pats aludaris buvo ne namie, bet jo žmona ir dukra spėriai lakstė po lauko bariuką už bravorėlio, [...]]]> Iš Vasaknų patraukėme į Dusetas. Čia, ant Sartų ežero kranto, gyvena aludaris Čižas. Po mūsų korespondento apsilankymo prieš porą metų, man kilo daugiau klausimų, nei atsakymų. Tikėjausi iš paties aludario lūpų išgirsti daugiau komentarų.

Deja, pats aludaris buvo ne namie, bet jo žmona ir dukra spėriai lakstė po lauko bariuką už bravorėlio, kuris savo ruožtu įrengtas tokiame lyg ir buvusiame garaže. Labai draugiškos ir paslaugios, bet į bravorą ir antrame aukšte įkurtą “muziejų” be šeimininko nebuvome įleisti. Užtat tuoj pat buvo įleistas bokalas alaus ir pateikti traškūs, naminiai bulviniai blynai.

Gerai užsimaskavęs baras

Baras įrengtas pievelėje, labai paprastai ir skoningai – be papuvusių ratų, surudijusių prosų ir kitų absurdiškų aksesuarų. Viena siena apaugusi vešinčiais apyniais. Tikras malonumas sėdėti taip ramiai pievelėje ir stebėti vietinius bei svečius, atvykstančius įsipilti Čižo “Keptinio” – vienintelio Lietuvoje, gaminamo pagal tikrą keptinio tradiciją (įdomu, kad šis retas stilius aprašytas tik prancūziškoje Wikipedijoje).

Čižo “Keptinio” ne kartą esu ragavęs “Alaus namuose”, kur užsukęs, beveik visada jo užsisakau (kaip ir nuostabaus Paliūniškio “Senolių”, jei tik yra). Jo nesupainiosi su jokiu kitu, savo neskaidria ruda spalva ir rupiu, duoniškai salsvu skoniu išsiskiriančio tarp įprastų kaimo “šiaudinukų”.

Čižas ir jo sriuba Vilniaus Kaziuko mugėje (foto: Helkthon)

Sakoma, alus tiesiai iš aludario statinės būna šviežiausias ir skaniausias. Dėl šviežumo tikrai taip, tačiau mane labai nustebino… kad alus buvo patiekiamas visiškai šiltas. Suprantama, jis tiesiai iš statinės, tačiau kodėl ji turi stovėti ant stalo, o ne pastatyta šaltai, arba nuleista į kokią specialiai iškastą duobę? Sakykit ką norit, bet alus turi būt jei ne šaltas, tai bent vėsus, gaivinantis. Ponas Čižai, prašau, pasirūpinkite.

Nors Čižai svečiams suteikia nakvynę savo namuose – ir tokia galimybė pabendrauti tikrai gali tapti vizito vinimi – kitas puikus pasirinkimas yra skoningai sutvarkyta poilsiavietė kitoje pusėje Sartų ežero (“Pasartėlė“). Šaunieji “Pasartėlės” šeimininkai jums pasiūlys ką tik sugautos ir vietoje išrūkytos žuvies, o išsinuomavę namuką, be natūralios vietos maudynėms ar žvejybai, pirtelės, galėsite pasinaudoti ir baidarėmis, ypač tinkamomis greitai sugrįžti pas Čižą (tik 20 min. irklavimo!), kai tik užsimanysite suvilgyti gerklę. Jei jums pasiseks taip kaip mums, galbūt pateksite į Dusetų miestelio šventę ir greta esančiame hipodrome galėsite stebėti žirgų lenktynes (tai ta pati vieta, kur žiemą vyksta garsiosios Sartų lenktynės.) Arba panešioti antrą pusę (labiau tinka vyrams) žmonų nešiojimo rungtyje, kurios nugalėtojo laukia prizas – tiek alaus, kiek sveria jūsų ką tik nešiota brangenybė.

Šiemet turbūt rekomenduotume jums ten nuvykti liepos 23-iąją, kai Čižo šeima rengs tradicinį vėžių valgymo čempionatą. Jei manote kad tai retos rūšies naikinimo ir maisto švaistymo šventė, apsirinkate – čempionato esmė yra vėžių valgymo meistriškumas. Kiekvienas dalyvis gauna po 3 vėžius, kurie pasveriami prieš ir po. Nugalėtoju paskelbiamas tas, kuris suvalgo didžiausią procentinę vėžių dalį.

Čižas taip pat svečiuosis Kernavės gyvosios archeologijos dienose ir Žolinių metu Nidoje.

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. [...]]]> Ką tik grįžau iš šiaurės rytų Lietuvos. Tai, ką ten pamačiau leidžia man teigti – šiuo metu įdomiausi alaus dalykai vyksta ten, ežerų krašte, o ne kur nors Biržuose ar Vilniuje.

Vasaknų dvaro svirnas šiandien

Pirmiausia susiruošiau į Vasaknų dvarą netoliese Dusetų. 2003-iaisiais jį įsigijo kauniečiai Alfonsas ir Rasa Kievišai ir pasitelkę ES paramą, ėmėsi renovavimo. Dvare jau pilnai įrengtas ir paleistas naujasis alaus barvoras. Puiki priežastis apsilankyti.

Su Alfonsu ir Rasa susipažinome dar Baltijos aludarių suvažiavime Aizputėje, kur jie ir papasakojo apie savo dvarą bei idėjas. Be įdomių planų ir nemažo įdirbio, jie pasirodė beturį gerą skonį aluje – labiausiai mėgsta ir išmano belgiškus alus.

Apžiūrėti bravorą dar seniau kvietė pažįstamas aludaris ir inžinierius Dainius Lopeta. Tai jie su kolega (o gal ir giminaičiu) Saulium Lopeta ir suprojektavo bei su vengrų partneriais įrengė šį bravorą, kartu su naujuoju dvaro šeimininku ištobulino du naujus alaus receptus bei pradėjo gamybą.

Įsiminkite šiuos vardus – drįsčiau teigti, kad šiandien Dainius ir Saulius Lopetos yra kvalifikuočiausi ir perspektyviausi alaus gamybos profesionalai Lietuvoje, nuolat besidomintys savo sritimi, dalyvaujantys konferencijose. Dirbę, įrengę ar startavę ne vieną alaus daryklą – čia galime paminėti keletą: Vilkmergės HBH, Belmonto, Bravariją, Avilį, Prie Katedros ir t.t. – jie yra tie, kurie atkakliai ir nesigarsindami dirba savo darbą tam, kad šiuolaikinio tikro, mažojo alaus ratas suktųsi ir judėtų pirmyn.

Tas pats svirnas prieš dešimt metų

Vasaknų dvarą atrasti nesunku, nors stovi jis nuošaliai, gražioje vietoje ant aukštumos prie Vasakno ežero. Dvaro savininkais dar nuo XVI a  buvo įtakingiausi Lietuvos didikai: Radvilos (kurie beje, pradėjo tų pačių Biržų pramoninės aludarystės istoriją), vėliau Pliateriai ir Tiškevičiai.  Kadagi pats dvaro pastatas šiandien sunykęs iki pamatų, naujieji savininkai 52 vietų viešbutį, restoraną, konferencijų salę ir poilsio erdves įrengė buvusiame dvaro svirne. Džiugu, kad skoningai – suvaldyta prabanga, modernios erdvės, saikingai panaudotas medis, net aukšta britiško stiliaus bibliotekos siena – visa tai dvelkia tinkamu dvarui lengvu aristokratiškumu. Šalia dar laukia sodininko rankų didžiulis parkas.

Alaus darykla įrengta buvusiame tarnų name. Įdomu tai, kad dvare iš tiesų anksčiau būta alaus bravoro – o taip pat sūrinė bei 12 m. aukščio kaminas. Dvaro atgaivinimo ateities planuose – ir rūkykla, ir sūrių gamyba, ir dar šis tas.

Bravoras

Prie akmeninio pastato, kurio antras aukštas dar nebaigtas įrengti (ten bus degustacijos erdvės) pasitinka Saulius ir Dainius. Įėjus vidun, iškart į akis krenta išlikusios gražios raudonų plytų sienos, tokių pat plytų arkiniai praėjimai, ir patalpose efektyviai išdėstyti nauji, blizgantys bravoro įrenginiai. Jų čia nemažai – vien fermentavimo-brandinimo talpų – 12 vienetų – kiekviena talpinanti po toną. Centrinėje patalpoje – 500 litrų talpos variu blizgantis virimo blokas su valdymo pultu, šalia jo – taip pat variu dengtas, kombinuotas vandens pašildymo ir “virpulio” (nuosėdų nusodinimo) katilas.

Virimo blokas su valdymo pultu

Kitose patalpose – šaldymo, plovimo, mielių surinkimo ir saugojimo įrenginiai bei naujoviški saikikliai su keičiamais steriliais maišais. Sterilūs maišai turi dvigubą paskirtį – jie leidžia saikikliuose pasiekti norimą slėgimą oru (nenaudojant svetimos angliarūgštės ir orui nesiliečiant su alumi), taip pat nebelieka būtinybės naudoti intensyvią chemiją saikiklių plovimui.   Aušinimui naudojami dviejų pakopų šilumokaičiai.

Ir nepatyrusia akimi matosi įrangos bei sujungimų kokybė, taip pat ir estetiškai deranti prie patalpų savitumo. Čia netaupyta, metalą keičiant plastmase. Atsisakyta ir sanitariniais sumetimais iškelto reikalavimo padengti senovines plytas plaunamomis plytelėmis – vietoje to buvo surasta speciali danga, kuria padengus sienas, pasiekiamas tas pats efektas, neprarandant architektūrinių detalių.

Dainius ir Saulius neslėpė pasididžiavimo pasiektu rezultatu ir drąsiai teigė, kad tai – moderniausiai Lietuvoje įrengtas mikrobravoras. Didžioji dalis įrangos pagaminta ilgalaikių partnerių Vengrijoje – būtent jų kaina ir kokybė per ilgą laiką pasitvirtino labiausiai.

Saikikliai ir brandinimo talpos

Po apžiūros ir gausybės techninių pokalbių pradžiūvusias burnas suvilgome čia pat Sauliaus pagamintos duonos gira – šiltas duonos aromatas, geriasi smagiai, skonis “minkštas”, kiek salsvas – beveik kaip pas močiutę.

Dainius Lopeta džiaugiasi rezultatais

Netrukus prie lūpų keliame šviežią alų iš brandinimo talpų (alus brandinamas mažiausiai mėnesį). Gurkštelėjus iš stiklinės, mano akys nušvinta – pagaliau, puikus lageris! Šviesus, gilaus ir pilno skonio, pagamintas iš trijų austriškų salyklų ir maloniai, bet ne perdėtai kvepiantis kilmingais vokiškais apyniais, kurie alui taip pat suteikia ir atsvarą aiškiai jaučiamam salykliškumui. Beveik atspėju, kad tai Hallertauer, iš tiesų – vokiški Hersbrucker apyniai iš to paties Hallertauer slėnio. Fermentacijai naudojamos Weihanstephan lagerio mielės – klasikinis pasirinkimas. Aludarių pasakojimu, tai mielės, su kuriomis gan lengva dirbti. Tiesą sakant, šis alus man šiek tiek priminė kitą Dainiaus kūrinį – Belmonto šviesųjį, taip pat virtą vien su aromatiniais apyniais.

Ragaujame antrą rūšį. Tai pustamsis alus iš keturių salyklų, fermentuotas su Lietuvoje labai populiariomis aukštutinio rūgimo Safale 33 mielėmis. Techniškai tai turėtų būti elis, tačiau skonyje ir kvape labai mažai fenolių, tik aiškus salyklo ir kiek stipresnis nei pirmajame aluje, apynių skonis (naudojami tie patys Hallertauer aromatiniai ir šiek tiek karčiųjų apynių). Pasirodo, šis alus fermentuojamas prie 14 C temperatūros, kas ir lemia tokius subtilius rezultatus. Rezultatas vėlgi puikus: sodrus skonis, kažkas tarp tamsesnio elio ir salyklingo Vienos lagerio.

Tai – meistriški kūriniai, man neabejotinai geriausias naujas lietuviškas alus. Ieškokite – jie ką tik pasirodė “Alyno” tinklo parduotuvėse po “Vasaknų dvaro” marke. Giros taip pat galima rasti parduotuvėje “Link Molėtų”, PC “Ozas” (ir dar kažkur, nebepamenu).

Ačiū bravoro savininkams už leidimą talpinti fotografijas, Dainiui ir Sauliui – už ekskursiją. Linkiu sėkmės plėtojant savo viziją ir kreipiant tikro alaus liniją teisinga linkme.

Nors mus domina kuo įvairiausi šiuolaikiniai tikro alaus gamybos metodai, labai domimės ir sava tradicija. Tad kasmet vis imamės atgaminti kokį nors istorinį lietuvišką alų (pirmą kart, 2009-aisiais tai buvo akmeninis). Bevartant 1930-ųjų lietuvišką spaudą, aptikome įdomių tyrinėjimų ir detalių, paskatinusių šįkart imtis XX a. pradžios žemaitiško alaus atkūrimu. Tad pirmomis balandžio [...]]]>

Nors mus domina kuo įvairiausi šiuolaikiniai tikro alaus gamybos metodai, labai domimės ir sava tradicija. Tad kasmet vis imamės atgaminti kokį nors istorinį lietuvišką alų (pirmą kart, 2009-aisiais tai buvo akmeninis). Bevartant 1930-ųjų lietuvišką spaudą, aptikome įdomių tyrinėjimų ir detalių, paskatinusių šįkart imtis XX a. pradžios žemaitiško alaus atkūrimu. Tad pirmomis balandžio dienomis, stovint tirštam rūkui, leidomės į Tour de Bier – dviračiais iš Klaipėdos į Užkanavę pas legendinius žemaičių aludarius Tuomsoną ir Ruobutą. Apie veiksmą raportuoja vienas iš sesijos dalyvių, Simonas G.

Svečiuojantis pas prietelius ir gimines Žemaitijoje pastebėjau, jog dažnas į pasiūlymą pakaštavuoti „nomėni alaus“ reaguodavo gan skeptiškai : „Ek tu da galva skaudies nuo tava tou trakala“. „Trakals“ – taip kartais įvardina naminį alų žemaičiai, gėrimą be kurio neapsieidavo nė viena žemaitiška veselė, anei būdynė. Tokį alų dar dažnai vadindavo douniniu, nes jį gamindavo iš sudžiūvusios duonos. Duoną dažnai paskrudindavo pečiuje, kad gėrimas įgautų geresnį skonį ir spalvą. Pasak mano močiutės, pavirindavo ir perlinių kruopų (gerą puskilį 30 l. bidonui) – kad alus geriau putotų. Alų pastiprindavo dėdami cukraus. Pagardindavo  paupiuose surinktų apynių arbata.  Trakalas buvo ruošiamas dieną prieš pat  šventę. Pirmą dieną jį gerdavo ir vaikai, o trečiąją dieną gėrimas atskleisdavo  visas savo „trakiąsias“ savybes ir sugebėdavo verst iš kojų net rimčiausius baliauninkus.

Apie plintančią tradiciją virti „duoninį“ alų mini ir A. Vaitiekūnas 1935m. „Gimtasai kraštas“ publikuotame straipsnyje „Alus“. A. Vaitiekūnas pažymi, kad III-ąjame dešimtmetyje sugalvoti pivorių „ersacai“ pamažu išstumia iš vartojimo tikrąjį alų.  Autorius susirūpinęs tikrojo alaus virimo tradicijų išlikimu, detaliai aprašo tikrojo žemaitiško alaus virimo eigą. Nenorėdamas gaišint jūsų brangaus laiko, paminėsiu tik išskirtines vietas, kurios mums, namų aludariams sukėlė nuostabą ir paskatino tikrojo žemaitiško alaus rekonstrukcijai (pilną A. Vaitiekūno straipsnį skaitykite čia – nuo 212 psl.)

Pirma, ir galbūt visų svarbiausia gaminant žemaitišką alų – reikia būti žemaitiško būdo, tai yra niekur neskubėt, nes salinimo procesas trunka 5 valandas. Atsižvelgę į šią svarbią detalę, rekonstruoti žemaitišką alų susirinkom tryse žemaičiai Žemaitijoje, Užkanavis bravorėly. Suteikdami pakankamai „neskubėjimo“ reikšmės sėkmingam rezultatui, susitikę dar ilgai ruokavomies ir išruokavuom, kad atlikdami eksperimentą nenaudosim termometrų, hidrometrų, o vietoj jų pasitelksim tikslius juslinius instrumentus ir metodus. Tai buvo svarbus apsisprendimas, nes žemaičiai salindami salyklą užpildavo verdančiu vandeniu, o per didelė mentalo temperatūrą galėjo privesti prie fiasko – fermentų, konvertuojančių krakmolą į cukrų, mirtį. Taigi salinimo metu į mentalą buvo kišamas pirštas ir pagal piršto savininko veidą, bei kiek pirštas galėjo tverti košėje, buvo sprendžiama apie temperatūros tinkamumą salinimui. Užsalinę salyklą, neskubėdami užvirėm naminių apynių – išaugintų čia pat kieme, arbatą, kuri pagal A. Vaitiekūno pateiktus duomenis „troškiai“ uždarytame katile turėjo virti 5 valandas.

Neskubam. Po trijų valandų einam užpilt dar verdančio vandens ant pravėsusio mentalo. Dalį mentalo sudedame į skardą, sumaišom su apyniais ir pašaunam į krosnį, kepam mentalo duoneles. Neskubam, dar turime pora valandų. Po poros valandų neskubėjimo, mums teko atlikti patį reikšmingiausią ir daugeliui aludarių nesuvokiamą veiksmą – mentalą užvirti ir virti visas 30 minučių. Esant didesniai nei 78 C mentalo temperatūrai išsiskiria taninai, kurie šiais laikais dažniausiai yra nepageidautina ar nepriimtina alaus skoninė savybė. Kodėl žemaičiai virindavo mentalą, nėra aišku. Galbūt tai buvo daroma dezinfekcijos sumetimu, o gal tai buvo iš kaimynų vokiečių nusižiūrėtas „decoction“ metodas, kuriuo bandyta kuo daugiau ištraukti iš mažai modifikuoto salyklo.

Pavirę mentalą, jį užpylėm apynių arbata, kuri buvo tokia stipri, kad arbatinis šaukštelis jos žaibiškai suraukdavo veidą, ir ne tik. Ištekinom netoli 60 litrų saldžios karčios, labai drumstos misos, kurią palietus gerai klijavosi pirštai. Taigi, visi jusliniai aparatai ir metodika nuteikė optimistiškai – atrodo eksperimentas bus pavykęs, ir lyg įrodytų, kad žemaičiai galėjo tokiu būdų virti alų – jei tik toks alus užgyvens.

Fermentacijai nusprendėme pakombinuoti kepimo mieles ir namudinių aludarių tarpe populiarias alaus mieles (S33). Jas uždavus, jau kitą rytą alus intesyviai pūškavo. Po pusantros savaitės fermentacijos alus vis dar buvo drumstas, kaip ožio akis – bet košimo metu kvapas ir skonis nerodė jokių neigiamų procesų.

Po trijų savaičių jau išdrįstam kaštavuot. Alus gavosi! Daug salyklinio skonio ir aromato. Šilkinio kūno, intensyvus kiek tiesmukiškas apynių skonis, užsibaigantis neerzinančiu taninų kartėliu.

Alumi teko dalintis ir Vilniaus naminių aludarių klube, kur jis ne tik kad nebuvo išbrokytas, bet buvo išrinktas vakaro favoritu. Taigi eksperimentu įsitikinome, kad šiuo tradiciniu-netradiciniu metodu žemaičiai galėjo išvirti tikrą, išskirtinį salyklinį alų.

Įsiterpia Ramtyns: pridursiu, kad skonis buvo gana netikėtas. Nežinojome, kaip paveiks mentalo virinimas, tikėjomės dar aštresnio taninų skonio. Skoniui daug įtakos davė būtent kepimo mielės, suteikdamos “žemiško”, rupaus, specifiškai aštroko skonio, kartais aptinkamo ir ruginėje ar duonos giroje. Šių mielių efektas man priminė ragautą suomišką tradicinį naminį ruginį sahti alų, daromą taip pat su kepimo mielėmis. Beje, šilkinio kūno neaptikau, man jis pasirodė kaip tik labai sausas – tai priskirčiau taip pat mielėms. Buvo sunku įvertinti dedamų naminių apynių kartumą. Visgi rezultatas buvo kiek per “jaunas” po 3 brandinimo savaičių, ir skonis buvo subrendęs tik po 4 ar 5-tos savaitės.

Mūsų suinterpretuotas šio alaus receptas.

Svetainė [...]]]> Mūsų bičiulis Simonas – dar internete žinomas kaip Ponas Niekas – ne tik archeologas, fotografas, programuotojas bet ir kolega nano-aludaris, nesenai pasikvietęs į svečius nustebinęs savo “Skuodo serbentų lambic’u“. O šiandien šio alaus receptą, kaip ir daugelio kitų entuziastų virto alaus receptus galite rasti paviešintus Simono atidarytoje svetainėje www.atvirasalus.lt

Svetainė veikia pirmiausia kaip alaus “kalkuliatorius” – tai yra, suvedate receptą, o sistema parodo, kokia bus spalva, kartumas, alkoholio stiprumas. Jei pasirinksite, kokiam stiliui priklauso jūsų alus, galėsite palyginti, kaip jo parametrai atitinką tą stilių. Tada receptą galite išsaugoti ir laikyti slaptai arba paviešinti visiems – su galimybe komentuoti. Be viso to, galite pamatyti, kuriuos receptus šiuo metu verda jūsų kolegos.

Išverstame BJCP alaus stilių savade aš pasigedau… lietuviško alaus! Na žinote tą tradicinio alaus “kaimo kvapelį”, kurį pajuntate atsidarę veik bet kurį “Aukštaitijos bravorų”, “Jovarų”, “Davros” ar kitų mažųjų Lietuvos daryklų alų.

Tuoj pat buvo iškeltas pasiūlymas tokį stilių įtraukti, ir pavadinti pvz. “Lietuviškas sodybos alus”, bet va iškilo klausimas, kaip jį tiksliau apibrėžti. Ar įmanoma atskirti, pvz. Biržų ir Pasvalio/Pakruojo/Panevėžio postilius?

Štai alaus guru M. “Beerhunter” Jackson savo kelionės metu į Lietuvą ragavo biržietiškąjį:

All were strong, reddish lagers, very malty, with smoky or winey house characters. They were all said to be made with lager yeasts, though flavours ranged from ale-ish to Lambic-like.

Raudona spalva, kaip ir dabar, matomai gaunama iš vienintelio Lietuvoje laisvai prieinamo čekiško karamelinio salyklo.

Vėliau Michael persikelia į “Stiklių” alinę:

…I tasted on draught a “country beer”, allegedly home-brewed, and said to come from the Birzai region. It was refreshing, fruity, orangey, and Lambic-like.

Kviečiame ir jus prisijungti į diskusiją ir pasiūlyti, kaip apibrėžti tą “lietuvišką” tradicinį alų. Kas jam būdinga?

Ant gerai apgrūzdintų 400 gr. miežių užpilti 6 litrus vandens ir visa [...]]]> Šį kartą spausdiname bene trumpiausią rastą lietuviško alaus receptą, publikuotą 1934 metų birželio 2 dieną savaitinio leidinio “Ūkis ir namai” IV puslapyje kartu su duoninės giros, spanguolių giros, citrininės giros ir šalto gėrimo iš braškių receptais. Receptą “Alus” pasirašo: “J. S-nė”.

Alaus hegemonai nepatiko žmonėms ir prieš karą. Stasio Žuko karikatūra

Ant gerai apgrūzdintų 400 gr. miežių užpilti 6 litrus vandens ir visa tai virti 3 valandas. Tuo pačiu laiku kitame inde virti 3 litrus vandens su 20 gr. apynių. Po 3 val. supilti viską kartu ir perkošti. Dar reikia atskirai užvirti 1 litrą vandens su 400 gr. cukraus ir supilti viską kartu. Kai atauš, pridėti 20 gr. mielių, gerai išmaišyti ir laikyti šiltoj vietoj dvi paras (ko šiltesnė vieta, tuo geriau). Paskui supilti į butelius, gerai užkimšti, pastatyti šaltoj vietoj ir po 5-6 dienų galima jau gerti.

Kalba, ir, suprantama, pats receptas netaisytas!

- – -

Pristatykite „Piniavos alučio“ daryklos istoriją. Kas ir kada ją įkūrė?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir leidus gaminti alų, Panevėžio [...]]]>

Dobilų alus

“Raudonųjų dobilų” alų (apie kurį jau rašėme) pernai pasirinkome vienu iš dviejų 2009-ųjų geriausių (kitas atradimas – Paliūniškio “Senolių”). Šis alus verdamas “Piniavos alučio” darykloje, kurios aludarį Vidmantą Perevičių ir pakalbinome.

- – -

Pristatykite „Piniavos alučio“ daryklos istoriją. Kas ir kada ją įkūrė?

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir leidus gaminti alų, Panevėžio rajone Piniavos kaime 1990 m. liepos 1d. buvo įkurta alaus darykla „Piniavos alutis“. Daryklą įkūrė Vidmantas Perevicius, dabartinis savininkas o taip pat ir pagrindinis aludaris. Darykla buvo įkurta nusprendus pratęsti gimines aludarystes tradicijas, nes Vidmanto močiute buvo aludarė Kupiškio raj. Medinų kaime. Močiutės brolis Steponas Šerelis buvo žymus aludaris Troškūnų miestelyje (Anykščių raj.) Jis ir perdavė visas savo žinias Vidmantui 1989-ųjų metų vasarą.

Kas šiuo metu yra Piniavos alaus daryklos aludaris? Gal trumpai pristatytumėt jo aludarystės patirtį? Kas yra dabartinio ‘Raudonųjų dobilų alaus’ recepto autorius ir kokia šio recepto istorija?

Pagrindinis aludaris yra alaus daryklos savininkas Vidmantas Perevičius. Jo aludarystes patirtis tęsiasi nuo 1989 m., per tą laiką sukurtos devynios alaus rūšys ir išvirta apie septynis milijonus litrų alaus.

„Raudonųjų dobilu“ alaus receptas siekia šimtą, o gal ir daugiau metų. Jis buvo perimtas Vidmanto Perevičiaus iš mokytojo Stepono Šerelio, bet gamyboje jis buvo įdiegtas tik 2009 metais, artėjant alaus daryklos dvidešimties metu jubiliejui.

Aludaris Vidmantas Perevičius tęsia tikrą, šimtametę tradiciją

Ar tai tradicinis šio krašto alus? Jau žinome, kad recepte naudojami raudonieji dobilai. Ar galėtumėte papasakoti kurioje stadijoje, ir kokiais kiekiais?

Tai yra tradicinis Aukštaitijos krašto alus. „Raudonųjų dobilų“ recepte  išties naudojami raudonųjų dobilų žiedai. Kokiais kiekiais ir kokiu būdu jie naudojami atskleisti negalime, nes tai yra mūsų alaus daryklos paslaptis. (Visgi iš atsitiktinių pokalbių aiškėja, kad anksčiau šie dobilai būdavo naudojami mentalo filtravimo metu, o šiandiena juos deda jau kitu metu. Raudonuosius dobilus aludariai superka iš vietinių, o taip pat iš specialiai juos auginančių Dzūkijos ūkininkų – red. past.)

Kokios dar medžiagos, salyklai ir kokios mielės naudojamos šio alaus recepte? Kokie apyniai suteikia jūsų alui stipresnio kartumo?

Šiame recepte naudojamas tyras vanduo išgaunamas iš 145 m. Gręžinio. Receptą sudaro šviesusis salyklas, karamelinis salyklas, apyniai, raudonųjų dobilų žiedai ir žemutinio rūgimo (lagerio – red. past.) alaus mieles. Mūsų alui naudojami vokiški kartieji , bei aromatiniai apyniai.

Kaip apibūdintumėte šio alaus skonį?

„Raudonųjų dobilų“ alus turi švelnų, lengvai išreikštą raudonųjų dobilų žiedų aromatą ir skonį, lengvą apynių kartumą. Alus yra labai lengvai ir skaniai geriamas bei lengvai pasisavinamas organizmo, nes angliarūgštės turi tiek, kiek pasigamina alui rūgstant, dirbtinai ja neprisotinama.

Kaip manote, kodėl Lietuvoje alus, kuriame stipriai atsiskleistų apynys, nėra dažnas ir populiarus?

Apynys aluje veikia kaip konservuojanti medžiaga, neleidžianti alui “nurūgti”. Kadangi didieji alaus gamintojai naudoja alui visokius cheminius priedus ir pakaitalus, tai jų alus yra netoks kartus. Turbūt dėl šios priežasties auganti karta nebežino tikro alaus skonio ir gyvas natūralus kartokas alus nėra toks populiarus.

Kur pardavinėjamas “Raudonųjų dobilų” alus baruose? Kur jo galima įsigyti pilstomo?

Vilniuje: „Bambalynė“ (Stiklių g. 7 ), „Alaus namai“ (A.Goštauto g. 8), „Bermudai“(Upės g. 6) , „Chill out baras“ (Pylimo g. 8 ), „Šnekučio alaus barai“ (Polocko g. 7A ir Šv.Stepono g. 8) , „Vingrių 17“ (Vingrių g. 17).

Trumpai pristatykite kitas ‘Piniavos alučio’ daryklos alaus rūšis.

Pagrindines alaus daryklos alaus rūšys yra : „Seklyčios“ , „Raudonųjų dobilų“ , „Botago“, bei labai stiprus alus pavadinimu „Stačias“ (kai kurių rūšių galima paragauti „Šnekučio“ baruose Vilniuje – red. past.)

Papasakokite kokią įdomią istoriją ar nutikimą, susijusią su jūsų darykla, alaus virimu, arba kuriuo nors receptu.

Įdomi istorija nutiko verdant pirmąjį savo alų, tai įvyko 1989 m. spalio mėnesį. Alų išvirti pavyko puikiai, tačiau alui baigiant rūgti, reikia stebėti jo putą ir budėti prie alaus, kad jis per daug nenurūgtų. Kitaip jį sukošus į statines, alus neturės pūtimo. Kadangi tokios patirties dar neturėjau, tai alų į statines sukošiau per daug anksti, tad alus savo rūgimo procesą pabaigė statinėse. Gerai kad ąžuolinės statines buvo gerai pagamintos ir stiprios, bet viena statinė apie 60 litrų talpos vis tik neatlaikė to slėgio, kuris susidarė statinėje alui baigiant rūgti, ir sprogus statines dugnui, visas alus putodamas išsiliejo. Buvo skaudu žiūrėti, kaip alutis putodamas trykšta ant grindų, bet nieko padaryti buvo nebeįmanoma. Beliko tik stebėti, kaip kanalizacijos trapukas godžiai ryja putojanti alutį.

Kaip jūsų alų vertina vietiniai?

Vietiniai Piniavos gyventojai mūsų alų vertina labai palankiai. Tai rodo ir mūsų alaus pardavimai, palyginus su kitu alumi.

Kaip jūs vertinate dabartinę Lietuviško alaus padėtį?

Dabar tikrą lietuvišką alų gamina tik smulkieji gamintojai, ir tai ne visi. Didžiųjų gamintojų alus su lietuviškom tradicijom neturi nieko bendra ir labai gaila, kad valstybes politika orientuota į smulkiųjų aludarių išnaikinimą.

Kokie sunkumai gula šiais laikais ant mažųjų daryklų pečių ir kaip sekasi juos įveikti?

Sunkumai tokie, kad mažieji aludariai su didžiaisiais gigantais, panaikinus akcizo mokesčio lengvatą, negali konkuruoti. Įveikti sunkumus sekasi sunkiai – teko sumažinti ir atlyginimus, ir darbuotojus.

Kokie jūsų ateities planai?

Ateities planai – kažkaip išsilaikyti, kad netektų užsidaryti, iki kol mūsų valstybė susiprotės ir atsižvelgs į smulkiųjų aludarių verslo problemas, o ne tik atstovaus stambiasias alaus daryklas.

Ar planuojate ateityje virti naujų alaus receptų? Jei taip tai kokių?

Taip, šiuo metu yra planuojama išleisti naują alaus rūšį, tačiau ji yra kūrimo procese.

Ką norėtumėte perduoti mūsų skaitytojams, ištikimiems tikro alaus gerbėjams?

Labai smagu, kad vėl sugrįžta į Lietuvą tikras, natūralus, gyvas lietuviškas alus. Pardavus visas didžiasias alaus daryklas užsienio kapitalui, atrodė kad lietuvišką alų mes prarasime visiems laikams. Ta karta, kuri užaugo ragaudama didžiųjų daryklų alų, net nebežino tikro alaus skonio ir kartais neskiria tikro alaus nuo „alaus gėrimų“, bet dėka mažųjų aludarių lietuviškas gyvas alus vėl atgauna savo populiarumą. Tikras lietuviškas alus – tai tik mažųjų gamintojų alus, nes tik mažųjų daryklų savininkai patys dalyvauja alaus virimo procese ir įdeda į alų visą savo meilę.

- – -

Our one of two best new Lithuanian beers’ of year 2009 was “Raudonųjų dobilų” brewed by “Piniavos alutis” brevery. Even though this beer made into production only last year to mark the twentieth year anniversary of the brewery founded immediately after Lithuania regained its independence, the recipe itself is more than hundred years old and was inherited from brewer’s grandmother and uncle. The red cloves used in recipe gives it distinct flavour. Here we speak with the head brewer Vidmantas Perevičius about the tradition, the beer, small brewers’ survival and funny accidents in the brewery…

Skliautuoti Stiklių gatvės rūsiai neišvengiamai žada žavesio [...]]]> Jei apie “Bermudų” alaus klubą gandai vaikščiojo jau prieš kurį laiką (esą minėtą barą atidarė nuo “Alaus namų” atsiskyręs vienas dalininkų) tai “Bambalynės” – “gero lietuviško alaus rūsio” – paslaptis buvo išsaugota iki pat atidarymo. Paskutinę kovo dieną užsukau ten ir aš su keletu draugų.

Skliautuoti Stiklių gatvės rūsiai neišvengiamai žada žavesio ir paslapties, nusileidęs laiptais patenki į pirmą patalpą, kurioje sukrautos medinės dėžės, o už prekystalio stovintis vyras (vėliau pasirodo beesąs vienas iš savininkų) santūriai bet paslaugiai pasiūlo alaus ir užkandžių. Medinėse dėžėse ir kitame kambary sustatytuose šaldytuvuose – tik lietuviškas alus ir tik buteliais, tačiau nuo tipiškos parduotuvės šią vietą skiria galimybė alaus paragauti trečiame kambaryje įrengtoje kaip ir baro erdvėje. Ten stovintys masyvūs mediniai stalai, antikvarinė indauja ir arkų nišos belangiam kambariui suteikia tam tikro jaukumo – gal tik norėtųsi jaukesnės šviesos.

Asortimentas, nors ir siūlo per 40 pavadinimų, niekuosmarkiai nenustebino – tai jau įprasta mažesnių daryklų produkcioja – nuo “Aukštaitijos bravorų” iki Biržų ir Rinkuškių. Kiek retesnė A. Grigonio (“AntanoAlgio” alus) bei Davros produkcija, nežinia ką čia veikiančio Mažeikių “Brauer” eurolagerių. Pats nepastebėjau, tačiau draugai pasakojo, kad rado ir “Raudonųjų dobilų” butelių – mano manymo vieno geriausių lietuviškų alų. Apie alų PET taroje nutylėsiu.

Baro savininkas patikina kad netrukus turės dar 20 pavadinimų, tame tarpe ir mažiau žinomų. Visgi man trūksta nors vienos rūšies pilstomo alaus.

Į alaus kainas kažkaip neatkreipiau dėmesio, tačiau užsisakius neišsiskiriančio Davros “Lux” litrinį butelį su kamščiu, už jį teko pakloti 14 lt. Paaiškėja, kad bene 5 lt sumokame už tarą – kurios baras nepriima ir pinigų negrąžina. Mano galva tai visiškas nesusipratimas, ir man kaip pirkėjui visiškai nesvarbu, kad Davra neturi butelių plovimo įrangos. Fail.

Iš pliusų būtina paminėti puikų užkandos asortimentą – nuo vytintos jautienos iki rūkytų kiaulių šnipų (!) – šiam užkandžiui pasirodo, šnipai vežami net iš Belgijos. Prie alaus paduodama traškaus salyklo. Sūrių yra, bet norisi didesnio pasirinkimo – baro savininkams pasiūliau taip pat paimti pavyzdį iš belgų ir salyklą berti ant minkšto sūrio, pateikto su sviestu bei balta duona.

Reziumė – tai gera parduotuvės – degustacijų kambario kombinacija, turinti tapti patrauklia užsieniečiams ir “jauniems profesionalams”.  Juokais pavadinome vietą “Pinta D’Oro” – neabejotinai tai “Tapo D’Oro” (populiari Vilniaus vyninė) sėkmingo verslo alaus versija, taip pat “Gyvo Alaus” idėjos pratęsimas. Tokios vietos centre tikrai senai reikėjo ir malonu kad ji atsidarė, tikimės kad greitu laiku ji apsitrins ir įgis daugiau jaukumo.

- – -

Vilnius Old Town finally has a craft beer point – a newly opened shop in brick-arched cellar – degustation room. One can buy nearly 40 sorts of Lithuanian only craft beers (the owners promised to increase range to 60 beers soon) and try them right there in a cosy room. Oriented towards foreign visitors interested in local beers, this will probably become a pleasant stop for local youpies too. Great snacks – try cured beef and their speciality – smoked pig’s snout.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei [...]]]> Paskutiniame praėjusių metų „Tikro alaus“ draugijos susirinkime ne tik aptarėme prabėgusias šių metų dienas bei tam tikrus ateities planus (dar per anksti apie juos skelbti), bet ir ragavome alų.

Drįsčiau pasakyti, kad gal tam tikra prasme ieškojome atsakymo į vidiniame susirašinėjime aptartą klausimą – kaip užsieniečiui pasakyti, koks jis tas lietuviškas alus? Jei pramoninio alaus atveju atsakymas lyg ir aiškesnis – „dažniausiai šiek tiek stipresnis už europietišką lageris“, tai kaip su unikaliu lietuvišku? Medžiagą diskusijai maloniai suteikė neseniai įsikūrusi „Gyvo alaus krautuvėlė“.

Kad būtų su kuo palyginti, įvairiam lietuviškam alui buvo parinktas ir „sparingo partneris“ – gyvas latviškas alus „Brālis“ iš stiklinių dviejų litrų butelių, pilstomas prie Rygos esančioje darykloje “Alus Nams“ (čia kiek neaiški painiava su dviem pavadinimais). Jo dabar irgi galima gauti „Gyvo alaus krautuvėlėje“ Vilniaus Centrinėje universalinėje parduotuvėje.

Taigi, žiūrim ką turim, ir gal reiktų pradėti nuo „Broliškos“ produkcijos, ji pavadinta tradiciniais latviškais vardais „Gaišais“, „Tumšais“ ir „Originals“, kuris pagal šią latviško alaus stilių klasifikaciją greičiausiai buvo priskirtinas „stiprais gaišais“. Na gal ir gerai, kad kaimynai neišsigalvoja alaus vadinti marketingistų sukonstruotų personažų vardais ar numeriais.

“Brālis Gaišais” (stiprums 5,3%) iš pradžių nustebino maža puta ir silpnu aromatu, pro kurį pasimušė tik silpnas mielių kvapas, tačiau gal taip buvo todėl, kad alų ragavome pirmą, tik ką atneštą iš žiemos pūgos. Netrukus jis kambario temperatūroje atsiskleidė kiek saldžiarūgščiu vaisių, kriaušių, šiaudų skoniu ir gaivinančiu poskoniu.

„Brālis Oriģināls“ (stiprums 6,7%) pasirodė daug originalesnis už brolį, ir sualsavo netgi prieskonių aromatu. Pirmuoju įspūdžiu skonyje derėjo karamelinis saldumas ir netgi aštrumas. Vėliau susiginčijome, ar tai alus, kuriame saldų skonį keičia kartokas poskonis, ar atvirkščiai – pirma pajusime apynių suformuotą kartumą, kurį papildys saldi užbaiga. Bet kokiu atveju – pakankamai originalus alus.

„Brālis Tumšais“ (stiprums 5,3% pagal ratebeer.com). Kol pasiekėme šį., trečią dvilitrinį butelį, sugebėjome užrašyti tik „tamsus“ (tamsiai rudas jis ir yra), tačiau atmintis tarsi mena duonos, salyklo, palydėtus aitresnio apynių, skonius.

Šitoje vietoje galima pereiti ir prie pagrindinio mūsų nagrinėjamo klausimo – lietuviško alaus orginalumo apibūdinimo. Pirmasis iš dėžės atkeliauja „Kupiškėnų Pivorių“ (4,7% ABV), jau kadaise mūsų aptartas, ir šį kartą atsiskleidė silpnu mielių kvapu, bet skonyje buvo galima pajusti cinamono, apelsino žievelės, citrinų, kardamono dvelksmo – tai ką jie vadina „troškulį malšinančia rūgštele“. Kaip pirmąkart ragaudami ir spėjome, pasirodo šiam alui naudojamas miežinio ir kvietinio salyklo derinys (beje iš čia ir tas alaus drumstumas). Vien už tai turbūt reikėtų alų vadinti greičiau „trully original“, nei „typical Northern Lithuanian“.

O štai „Kupiškėnų Šventinis“ (5,2% ABV) kiek nuvylė. Nors pakuotė ir nėra visiškai originali (taip alų pakuoja bent kelios Belgijos daryklos), tačiau pati mintis alų pakuoti šampano butelyje be etiketės ir dėti tai į perrišamą popierinį maišelį ant kurio ir yra visa informacija – žavi. Tačiau pats alus pasirodė rūgštokas, ataskonyje per daug mielių, gal perdaug supernamudinis tas „Šventinis“ gavosi. Čia pritempta.

„Būtautų Dvaro Tamsusis“ (6% ABV) dar kartą įtikino – dėl savo specifinio rūgšt-karstelėjimo jis yra arba mylimas, arba nesuprastas. Šioje degustacijoje jis liko neįvertintas, bet ne vienam alaus žinovui „Būtautų Tamsusis“ yra labiausias lietuviškas alus. Na, bent jau tarp dunkelių.

Gaila, prieššventinės karštligės metu krautuvėlės asortimentas buvo išsemtas, tad liko neparagauta nauja produkcija – Panevėžio “Habilito” tamsus „Kanapinis“, Vilniaus Alaus tamsus „Šventinis“ bei naujausi Kupiškėnų receptai – „Salaus“ ir „Patulo“. Netrukus paragausime.

Štai Varėnos kino ir menų festivalyje “Verpetai” (vyksiančiame Lapkričio 25-28) be turtingos kultūrinės ir muzikinės programos, bus ir tikro alaus veiksmas:

Kvapas rojuje yra tas, [...]]]> Nors pernykštę savo rubriką “Spaudos apžvalga” ir panaikinome dar metų pradžioje, laikas laiko vis nutinka kas nors tokio, kai norisi prie jos sugrįžti… Štai ir vakar (buvusio) šalies dienraščių lyderio rubrikoje “Gurmanų kelionės – Gyvenimo būdas” su prierašu “Netikėti maršrutai” puikuojasi publikacija interiguojančiu pavadinimu “Alaus megėjų rojuje – lietuviškas kvapas”?

Medaus kalėdinis

Kvapas rojuje yra tas, kad “Lietuvos ryto” korespondentė Aistė Griškonytė tiesiog džiaugiasi viename iš Briuselio barų “Delirium Cafe” radusi “Avilys Honey Beer”. Tai nėra kokia rinkos naujiena, jį pagal kauniečių (berods?) “Avilio” receptą jau kelis metus gamino “Strubbe” darykla Ichtegeme. Kaip matote iš ratebeer.com paimtos iliustracijos, kadaise jis buvo ir “kalėdinis” alus, ar dabar taip yra patikrinti galimybių neturime – laikraščio publikuojamoje nuotraukoje alus jau supiltas į taurę, jį ragauja tūla bulgarė Camelia…

Straipsnyje pabrėžiama kad šis alus gaminamas tik pagal lietuvišką receptą (ir vargu bau iš lietuviškų medžiagų – atsiliepkite jei kas žinote?), tačiau yra 6 laipsnių ir net 10 eurų už 0.33 stiprumo. Nors autorė ir daro keletą negilių apibendrinimu – filtruotas alus jau laikomas “negyvu“, o belgiškas “kriek” vadinamas “saldžiu vyšnių skonio alumi”, vis dėlto nuoširdžiai džiaugiamasi, kad šalia “siusiojančios mergaitės” galima rasti šiokį tokį lietuvišką akcentą.

Daug ironiškesnis / linksmesnis pasirodė tuo paties leidinio straipsni “Imiesi verslo – kvieskis ir kunigą. Čia toks Arūnas Damalakas, pasakodamas apie nesėkmingą verslą kai kuriuose Gedimino prospekto vietose – pvz. buvusį “Pas Rudolfą” ar perstatomą “Apynį” bei keletą kitų parduotuvėlių, daro davatkišką išvadą – “kai kurios patalpos atrodo kaip velnio apsėstos”…

Tai palinkėkime vieni kitiem mažiau apsėdimų!

Suskubome patikrinti. Su džiaugsmu pranešame – ne, nepasivaideno. Sėmėm vieną bokalo po kito alaus, kokio dar nebuvo tekę ragauti (nors Estijoje ir Suomijoje ruginis yra tradicinis ir gan gerai [...]]]> Vakar Čiobiškis “Skrajojančio Olando” baro iškaboje pamatė užrašą “Pasvalio Ruginis alus 5 lt”. Ką? Ruginis alus? Lietuvoje to dar nebuvo. Ar nepasivaideno mūsų draugui?

Suskubome patikrinti. Su džiaugsmu pranešame – ne, nepasivaideno. Sėmėm vieną bokalo po kito alaus, kokio dar nebuvo tekę ragauti (nors Estijoje ir Suomijoje ruginis yra tradicinis ir gan gerai žinomas). Manau, gerai patuštinome statinaitę, bet ir jums palikome.

Alus gardus, skaniai kvepia salyklu, turi rugelio kandumo, nors matomai bazinis salyklas – tas pat miežinis. Tiesą sakant, skonis, skaidrumas ir šviesi spalva turi panašumo ir į anksčiau pilstytą miežinį Pasvalio alų, netgi susidarė įspūdis, kad į seną receptą tiesiog mostelėta ruginio salyklo. Net jei taip ir buvo, alaus tai nesumenkina. Jis tikrai vertas kelionės į šį jaukų ir svetingą barą. Beje, maistas čia taip pat geras, o vietoje kepti bulviniai traškučiai su padažu yra kitas topas!

Skelbiame šį alų TAD mėnesio alumi. Džiugu regėti aludarių išradingumą – pagaliau. Tiesa, teko girdėti, kad ne patys “Pasvalio gėrimai” alų verda, o ima iš kitos daryklos. Įdomu, kokios?

- – -

Beer family has a new member, at least in Vilnius – it is a rye lager. A mix of barley and rye makes it a slightly spicy, pleasant beer which we recommend to enjoy with the home-made potato crisps in “Skrajojantis Olandas” (Flying Dutchman) bar, Bokšto 3.

Bet ką aš žinau apie Kupiškį? Kad jis “Šiaurės Lietuvoj”, taigi alaus kraštas. Kad mūsų blogą skaito kupiškėnai – kartą susipažinome su jais per alaus degustaciją. Jie papasakojo, kad Kupiškio [...]]]> Bičiulis iš komandiruotės parvežė dovanų butelaitį vietinio alaus – kokio dar nebuvau ragavęs. Tai turbūt tik kupiškėnams ir žinomos daryklos “Kupiškėnų Alus” “Pivorių” versija.

Bet ką aš žinau apie Kupiškį? Kad jis “Šiaurės Lietuvoj”, taigi alaus kraštas. Kad mūsų blogą skaito kupiškėnai – kartą susipažinome su jais per alaus degustaciją. Jie papasakojo, kad Kupiškio krašte, ar tik ne Šimonyse, senoliai virdavo alų ir su įkaitintamis akmenimis. Šimonys mažas kaimelis, bet jame tyrimą apie alaus daryma yra darę ir lietuvos etnologai (yra išspausdinta “Liaudies kultūros” žurnale).

Dar pasirodo, kupiškėnai turi paprotį, “arklio girdymas ir statymas”:

… buvo keturiolika statinių naminio alaus. “Šventė su šokiais ir dainomis vyko tris dienas. Žinoma, ne visi sulaukdavo saulės tekant – dažniau ji pati kažkaip patekėdavo, tačiau energijos, kaip ir alaus, užteko net… arkliui pakelti. Mat buvo toks nuotykis: vienas vietos pivorius, skubėdamas į šventę iš Kupiškio turgaus, visą kelią šuoliais ginė savo arklį. O karšta buvo vasara, gyvulys ištroško ir kelionei pasibaigus pulte puolė prie šulinio, šalia kurio stovėjo pilnas kibiras. Tik ne su vandeniu – su biržietišku alumi… To vieno kibiro arkliui visiškai pakako – jis taip ir nuvirto šalia šulinio. O mes bendromis jėgomis jį, beviltiškai griuvinėjantį, vis bandėme pastatyti ant kojų – štai toks išėjo neplanuotas išleistuvių atrakcionas”, – pasakoja A. Zurba. (Veidas)

A tiesa, tai apie tąji gi… alų. Kai jis butelyje su keraminiu kamščiu, kaip šis, tai maloniai nuteikia. Stiprumas 4.7%, kas gan nebūdinga šiauriečių alkoholio bomboms. Matyt bus skirtas “užsieniečiams” iš likusios Lietuvos.

Supylus į bokalą, atrodė ne ypač apetitingai. Subėgo ir mielės nuo dugno(alus gyvas ir nepasterizuotas), tad stikle mačiau šieno spalvos drumstą skystį su mažai putos, panašiai kaip Kurklių “I.O. Boiko”. Nors draugai sakė, kad šitos mielės skoniui įtakos nedaro, bet man labiau patinka skaidrus alus. Kvepia mielėm bet ne apyniais. Užtat skonyje nors ir neįkyrius, apynius tikrai atpažinsi. Tačiau keistas dalykas. Su bičiuliu žvalgėmės ir stebėjomės – skonis tarsi miežinio, bet tarsi turi kažką ir kviečio. Ir ar elis, ar lageris, sunku atskirti. Beje, neturi to kaimietiškiems alums būdingo kaip mėgsta sakyt Čiobiškis, “tvarto” kvapo.

Žodžiu alus neįprastas, tačiau mielai geriamas.  Šios daryklos produkcijos galima rasti ir Trakuose, alk. gėr. parduotuvėj prie J. Nepomuko skulptūros.

- – -

I pop a bottle  open of yet another ‘Lithuanian Northern’ beer, this time from “Kupiškėnų alus” brewery. Straw coloured, bottle conditioned and cloudy from the yeast it gives not much of aroma or head, but moderate hop bitterness and somewhat barley-wheat character. Generally a pleasent pint.

Be alaus ragavimo, vyks įvairūs renginiai vaikams, konkursai: mamų nešimo, [...]]]> Rugsėjo 5-6 Belmonto pramogų ir poilsio centre – Lietuvos mažose alaus daryklose gaminamo alaus pristatymas. 10 prekybos vietų bus prekiaujama alaus daryklų “Vilkmergė”, “Biržų alus”, “Ponoras”, “Kauno alus” ir “Belmonto” pramogų ir poilsio centre gaminamu alumi, gaiviaisiais gėrimais, ant žarijų gaminamais patiekalais, lengvais užkandžiais.

Be alaus ragavimo, vyks įvairūs renginiai vaikams, konkursai: mamų nešimo, rankų lenkimo, žongliravimo, futbolo, linksmosios estafetės, ir t.t., Lietuvos galiūnų pasirodymai, organizuojami skrydžiai oro balionu. Vakarais – Lietuvos atlikėjų gyvo garso koncertas, šokių pamokos, diskoteka, oro žibintų leidimas.

Įėjimas nemokamas.

(Už informaciją ačiū Dainiui L. ir Vidmai L.)

Dobilų alaus buvo, ir mieli draugai, aš turiu naują lietuvišką favoritą. [...]]]> Pamasintas Užkanavės aludario Ruobuto pasakojimo, anądien nuėjau į “Alaus namus” specialiai tam, kad paragauti nesenai ten pradėto pilstyti Piniavos “Raudonųjų dobilų” alaus. Beje, trumpas nukrypimas – pirmą kart pamačiau, kad 9 val. vakaro šiame bare pusės rankenų ženklai būtų nusukti į šoną – alus “baigėsi”.

Dobilų alaus buvo, ir mieli draugai, aš turiu naują lietuvišką favoritą. Tamsios, raudonai rudos spalvos alus (nefiltruotas, bet skaidrus) iš rasoto bokalo susisunkė į mano poras per rekordinį laiką. Su malonumu mėgavausi kiekvienu gurkšniu ir neradau prie ko prikibti. Išraiškingas skonis,  sodri spalva, ir – tai turbūt pirmas toks alus Lietuvoje – pagaliau pakankamas kartumas. Stipresnis, tačiau malonus apynių kartumas neužgožia kitų skonių, tarp kurių gal ir nelabai atpažinčiau raudonąjį dobilą, kurio žiedai pagal aprašymą, naudojami darant šį alų. Tiesa, aromate be apynių, jaučiasi ir kažkas žoliško, bet natūralaus (priešingai, nei Vilniaus aluje).

Alus spalva primena, bet ne toks “smooth” kaip airiškas red ale. Britams palyginti sakyčiau, kad tai “Strong Indian Brown Ale” – kažkas tarp labiau apyniuoto Indian Pale Ale ir nuosaikesnio Brown Ale, na ir šiek tiek stipresnis – 5.5% ABV.

Bičiulis dievagojosi, kad šis alus primena belgiškus gueuze, tačiau tikrai neaptikau to specifinio laukinių mielių rūgšumo. Bet tai ne minusas. Išsinešimui pasiėmiau dar litrą.

Respektas Piniavos bravaro gaspadoriui Vidmantui Perevičiui už šį puikų ir originalų kūrinį. Tenepritrūksta jis raudonųjų dobilų kuo ilgiau.

- – -

I visit Alaus Namai “beer house” specially for my first sip of new “Raudonųjų dobilų” (Red Clover) beer, which indeed has been brewed with red clover flowers. It’s a brilliant medium-strength dark beer with distinctive yetwell-ballanced aroma and fair bitterness. Finally a properly bitter Lithuanian beer I’ve been waiting for long time. If I had to, I would call it ‘Strong Indian Brown Ale’, but it’s trully original beer concocted by Vidmantas Perevičius, master brewer of Piniava brewery (situated close to Panevėžys city).