Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse [...]]]> Atėjus žiemai, aplankė mintis paragauti porterio, tačiau vietinėje parduotuvėje neradau nei didelėje, nei mažoje darykloje pagaminto.  Iš tikrųjų, ir vis labiau populiarėjančiuose gyvo alaus baruose tamsaus ir tuo pačiu stipraus alaus nesutiksi. Galima pasakyti, kad porterio stilius dabar nėra mados smaigalyje. Tačiau taip buvo ne visada…

Tiesa, porteris Lietuvoje nėra išnykęs. Didžiosiose parduotuvėse su kitais tamsiais alumis stumdosi „Ragučio“ atsimintas  „Volf Engelman Imperial Porter“ (6 %), nepamirštas ir „Utenos porteris“ (6.8 %), kampe dar principingai styro „Kauno alaus“ verdamas „Senasis Porteris“ (7%), o štai ne vienoje vyno parduotuvėje rasime „Fuller‘s“ daryklos „London Porter“ (tik 5,4 %). Gal tai ir yra tikrasis porteris – jei tik iš Londono?

Stiliaus startas – tikrai  Londono centre

Pagal bene labiausiai paplitusią legendą, porterį pradėjo tūlas Anglijos aludaris Ralph Harwood dar 1730 metais, kuris sumanė sumaišytį rūgštoką elį, saldų alų ir twopenny (arba stiprų  pale ale tipo alų) ir pavadino šį stipruolį „Entire (Butt)“. Privalumas ne tik skoninis, bet ir žema kaina. Žymusis alaus medžiotojas Michael Jackson neigia šitą versiją ir sako, kad alų sukūrė Londono aludariai, verdantys rudo salyklo alų. Jie norėjo  padaryti „pagerintą  ir subrandintą rudą alų“, nes XVIII a. pradžioje Londone  plito iš turtingų kaimo daryklų į sostinę atvežta šviesesnio alaus mada.

Šis žingsnis buvo suprastas paprastų Centrinio Londono darbininkų, kurie galėjo visa dieną sunkiai dirbti, pasivaišinę keliais kepalais duonos ir keliom pintomis alaus. Jam prigijo profesijos vardas „porteris“. Tai buvo tikras Industrijos eros produktas. Paradoksalu, bet šitą alų už jo suteikiamas jėgas įvertino ir aukštesnioji klasė, ir jo populiarumas nepaprastai išaugo.  Silpnas alus tuo laiku tapo vadinamas small beer, na o stipraus alaus sinonimu tapo porter.

Vašingtonas mėgo porterį

Legendą apie porterį į Ameriką parsivežė JAV politikos tėvas ir Kontinentinės armijos vadas generolas George Washington, kuris jį pavadino „geriausiu gėrimu pasaulyje“  ir gyrė jo maistines savybes. Vašingtonas net yra užrašęs naminio alaus iš melasos (be salyklo) receptą, kuris išliko Niujorko bibliotekoje, tačiau tai – jau kita istorija. Alų Amerikos valstybės vyras (savo užrašuose pabrėžtinai vadino American porter ) daugiausiai pirkdavo pas savo pažįstamus aludarius Filadelfijoje, turėjusius tvirtas europietiškas šaknis.

Tačiau bėgo metai, ir Britanijoje porterio mada pradėjo trauktis. Tiesa, porteriui nešlovę atnešė ir tai, kad pabrangus salyklui siekdami pelno jau tada aludariai neišlaukdavo šio alaus subręstant, pradėjo gaminti jį iš paprasto salyklo, primaišant deginto. O kartais primaišydavo – ir visokių karčių augalų, tabako, deginto cukraus  ar net chemikalų (strichinino).  Aišku, Anglijoje iš karto atsirado griežtesnis alaus kokybei įstatymas (taip vadinamas „Beer-Colouring Act“), bet ir reputacija buvo pagadinta. Technologiniai pasikeitimai atvėrė kelią taupiau brangų salyklą naudojančiam mild ale, o paskui – ir pale ale (kol jų visų neišstūmė lageriai)… Netgi dublinietis Guinessas savo tėvo alaus pavadinimą x porter subtiliai pakeitė į stout. Kodėl stout buvo geresnis “prekės ženklas”  nei  porter, ar šie terminai tiesiog buvo naudojami kaip sinonimai – taip pat įdomus, ir dar sau neatsakytas, klausimas.

Carinės Rusijos numylėtinis

Jei Anglijoje porterio populiarumas pradėjo smukti žemyn, jam atsirado nauja rinka – tai šalys aplink Baltijos jūrą. Ir ypatingai Rusija, kur porterį taip pat pamėgo ir carienės dvaras, ir paprasti sunkiai dirbantys darbininkai. Porterį apdainavo netgi Puškinas. Įdomiausia tai, kad net tais metais, kai vyko Rusijos ir Anglijos jūros prekybos blokados (1816-19 ir 1822-57 metais), elio įvežimas į Peterburgą buvo uždraustas, tuo tarpu porterio… leidžiamas.

Negana to, 1807 metais Sankt Peterburge atsidarė pirmos specialios prekybos vietos портерные лавки, 1815 jų buvo 30, amžiaus viduryje – beveik 400, 1897 metais – 826, o prieš pat karą – net  1253 porterio ir alaus (jie visada atskiriami) gėrimo ir išsinešimo vietų. Rusijos imperijos maniją porteriui sustabdė tik Pirmasis Pasaulinis karas, iš pradžių leidus tik silpno alaus gamybą, o paskui ir iš viso ją uždraudus.

Lipskis išrado Rusijos...

Be abejo, anglų pirkliai į tokią netikėta paklausą reagavo visaip – ir, kai galėjo, vežė porterį, ir bandė jį daryti vietoje (ypač kai jo atsivežti buvo sunku). Taip gimė ir Baltijos porteris – unikali alaus rūšis, su žemutinės fermentacijos mielėmis pagaminantį labai stiprų lagerį, panašų į anglišką porterį. Dabar nėra tikrų žinių, kas pirmasis sumąstė padaryti tą alų su lagerinėmis mielėmis. Viena iš  hipotezių – tas pats „Carlsberg“ koncernas, kuris pirmas išsiskyrė aukštžemutinio rūgimo mielių kamieną, 1895 metais ir išbandė jas su tamsaus salyklo deriniu. Alui davė vardą „Carls Porter“ (7,8%).

...ir Šiaurės porterį

Greičiausia metodas buvo jau XIX a. pab. perimtas ir Rusijoje, ir šiandien galime įtarti, kad, pavyzdžiui, I. E. Lipskio daryklos Vilniuje gamintas „Nord Porter“ iš tikro buvo Baltijos, o ne angliškasis porteris. Nors, Parczewskių bravoras, įkurtas XIX amžiaus pradžioje prie Nemenčinės ir dabar išlikusiame  Raudondvaryje garsėjo pabrėžtinai angliško stiliaus porteriu ir eliu.  Šio bravoro angliškasis porteris buvo populiarus, ir buvo vežiojamas po visą tuometinės Rusijos, o ypač Lietuvos teritoriją sudariusias Vilniaus ir Kauno gubernijas. Kaip rašo savo prisiminimuose K. Tiškevičius  – “porteriu, bavarišku ir kitokiu alumi Parčevskiai aprūpina Vilniaus miestą bei pusę Lietuvos”.

O tuo metu prie Kuršių marių…

Klaipėda, arba Memelis dabar žinomas aludarystės stiprėjimu XVIII amžiaus pabaigoje – XIX amžiaus pradžioje, kai įsikūrė, pavyzdžiui, Reincke ar Preusso alaus daryklos. Uostas, atrodytų, lyg ir savaime suprantama. Tačiau įdomu pastebėti tai, kad ne turtingi aplinkiniai miežių laukai, ir ne apynynai formavo alaus kultūrą. Istorikai pastebi, kaip kaip tuo metu vyko itin intensyvi prekyba medžiu su Anglija -reikėjo ne tik daug darbo rankų Memelio lentpjūvėse, darbininkai dirbo sunkiai, bet čia atvykdavo ir meistrai iš Anglijos, Škotijos su savo alaus madomis. Anglijos įtaka iki 1815 metų muitų pakėlimo ir net vėliau, ir galime tik spėti, koks alus buvo populiariausias.

1843 metais čia dirbęs gydytojas Friedrich Julius Morgen savo apžvalgoje „Beitrdge zu einer medicinischen Topographie des Kreises und der Stadt Memel“  jau pateikia faktus – rašo, kad miestiečiai dažnai geria Doppelbier ir porterį, kuris yra stiprus ir toks kartus, kad kasdienis jo gėrimas gali pakenkti sveikatai. Daryklos jį darydavo tokį stiprų,  kad net parduodamas iš antrų rankų atskiestas, jis dar priklausydavo stipriųjų alų rūšiai. Morgen liudijimu, uostas porterį daugiausiai išveždavo, iš kitų miestų porterių neimportuodavo. O štai dar vienas dažnas gėrimas buvo silpnas stalo alus Taffelbier arba kaip čia vietoje vadino Schemper – troškuliui numalšinti.

Ar dabartinė Klaipėda buvo išimtis? Panašūs kaip Mėmelyje, dėsniai buvo ir Danzige. Dar nuo kryžiuočių laikų šio miesto gyventojai buvo įpratę prie stipresnių skonių, arba tamsiai raudono spontaninės fermentacijos alaus Jopenbier (arba lenkiškai piwo Jopejskie), kuris, sakome buvo panašus į sirupą, net iki galo nesufermentuotas. Vėliau šiame mieste taip pat iškilo lengvas Preußing, ir grynas ,,dubelbir“ arba Danziger Doppelbier, o vėliau – ir porteris. Apie alų iš Gdansko akcijinio bravoro XIX amžiuje  buvo rašoma, kad „jo puta buvo tokia tiršta, kad ją buvo galima pjaustyti peiliu“. Tačiau pardavinėtas ir stalo alus arba Tafelbier. Dar viena bendra abiejų Baltijos uostų savybė – šaltiniai ir čia mini, kad alus buvo toks stiprus, kad buvo pardavinėjamas atskiestas, ir niekas nepastebėdavo.

Klaipėdiečiai ir tarpukaryje dar lygino savo porterį su angliškuoju

XIX amžiaus pabaigoje Memėlio bravoro pasiūloje jau užsimenama ir apie bavarietišką, o taip pat „Salvator“ tipo alų. Ketvirtajame dešimtmetyje pradėti gaminti ir visoje Lietuvoje pardavinėti ir tamsūs, bet silpni (pirmiausia dėl taikomų mokesčių) „Audit Ale“ ir “Caramel” alūs. Vis dėlto, skaitant ne tik Klaipėdos Akcijinio bravoro ar jo kaimyno Tilžės bravoro, bet prieškarinių I.B.Volfo-Engelmano ar Prienų Golbergo daryklų  alaus sąrašus matyti ta pati tendencija. Iš vienos pusės – silpni Pilzeno ar stalo alūs, iš kitos – turtingo skonio Bock arba Ožiniai, Doppelbock alūs ir porteriai (kartais pavadinami ir Imperiniais :). Vidurinis kelias, taip paplitęs tarp šiuolaikinės alaus pramonės – kad alus būtų ir pigus, ir pakankamai stiprus, ir šviesus – tuomet nebuvo toks dažnas.

Vietoj išvadų

Daug porterio istorijos aspektų, tame tarpe jo renesansas XX a. pabaigoje, dar liko nepapasakota, bet galbūt prie to sugrįšime .  Alaus stilių kaitą lėmė net tik klimatinės, technologinės, bet ir besikeičiantis žmonių gyvenimo būdas. Iš tikrųjų, dabar uostuose laivai ar traukiniai nėra iškraunami rankomis, sunkus fizinis darbas praktiškai eliminuotas. Idėja, kad alus gali kompensuoti pietus savo maistinėmis savybėmis, atrodo keista.  Tačiau būtų gaila, kad iš užeigų išnyktų tų laikų aludarystės simbolis – porteris. Šiaip ar taip tai liudininkas ir tų alaus istorijos laikų, kai turtingas salyklu, tirštas alus anaiptol neprivalėjo būti  toks stiprus, kad vyrą išverstų iš klumpių.

- – -

After decline of popularity in the United Kingdom, porter beer became enourmously famous in the Tsarist Russia of 19th century, especially St. Petersburg. Baltic Porter style with bottom-fermenting yeast was developed to satisfy local market needs, since the import was often disrupted by wars and trade sanctions. Breweries in territory of contemporary Lithuania (Memel/Klaipeda, Šiauliai, Kaunas, Prienai, Vilnius/Vilna) took advantage of the situation, producing and exporting large quantities of local porter to the major Russian Empire cities. Therefore, the typical Lithuanian brewery offer in the beginning of 20th century consisted of light brews (Pilsener, Taffelbier) and thick strong beers (Doppelbock, Porter).

Pastaba 1. TAD labai mėgsta tikrą lietuvišką virtuvę, tad kiekvienam recepte yra kažkokia dalis kulinarinio paveldo, kad ir ką tai galėtų reikšti.

Pastaba [...]]]>

Firminis TAD užkandis: pastarnokų čipsai su kastiniu

Kadangi TAD laboratorija neapsiriboja vien tik alaus virimu, tačiau retkarčiais pažaidžia su puodais ir keptuvėm maisto gaminimo tikslu, nusprendėm švenčių proga su mielais skaitytojais pasidalinti keletu receptų su alumi, kuriuos kažkada suimprovizavom.

Pastaba 1. TAD labai mėgsta tikrą lietuvišką virtuvę, tad kiekvienam recepte yra kažkokia dalis kulinarinio paveldo, kad ir ką tai galėtų reikšti.

Pastaba 2. Gaminant nesilaikoma gramų, litrų, šaukštų ir kitokių matavimų, o vadovaujamasi mūsų guru A†A Keith Floyd nustatytu matavimo principu: „maždaug tiek“.

Taigi.

Geuze marinuotų lašišų užkanda su pastarnokų čipsais

Reikės:

Geuze

Lašišų filė

Jūros druskos

Grūstų juodųjų pipirų

Krapų (kam nepatinka, braukit)

Alyvuogių aliejaus

Pastarnokų

Gaminam:

Į lėkštę dedame lašišos filė oda žemyn, ir švelniai patepame ją alyvuogių aliejumi. Tada dosniai apibarstome druska (druskos kiekis priklauso nuo filė storumo ir norimo sūrumo) ir juodaisiais pipirais. Krapus smulkiai sukapojame ir apibarstome jais lašišą (šitą žingsnį galima praleisti, bet krapai tikrai suteikia sūdytai lašišai gero gaivaus vėjo). Tada maistine plėvele tvirtai užspaudžiame lašišą ir paliekame ją pastovėti vėsiai bent 12 val.

Lašišai pasisūdžius, peiliu nuvalome krapus, ir gražiai supjaustome filė juostelėmis, odą paliekant lėkštėje. Sudedam lašišos juosteles į indą ir užpilam ant jų gueuze, kad apsemtų.

Tuomtarp, įkaitinam orkaitę iki 180 laipsnių. Nulupame pastarnokus, pjaustome juos plonais griežinėliais skersai (kam patinka šiaudeliais, gali šiaudeliais), padruskinam ir papipirinam. Lengvai patepam kepimo skardą aliejum, suberiam pastarnokų griežinėlius, apšlakstom aliejum ir kepam kol pasidarys skaidriai balti ir traškūs (10-15 min, na OK, gal 20, priklausomai nuo griežinėlių storio).

Po viskam, dedam į lėkštę lašišos gabaliukus ištrauktus iš gueuze ir nusausintus, beriam šalia čipsus. Apibarstom kapotais svogūnų laiškais dėl grožio. Galima šalia papjaustyti agurko juostelių. Galima drėbtelti grietinės, o ant jos dar lašą balzaminio acto. Lašiša valgoma šakute, čipsai rankomis, suvalgius viską, lėkštė išlaižoma. Užgerti Cantillion Vigneronne.

Trinta moliūgų sriuba su Doppel Bock

Reikės:

Doppel Bock

Moliūgo

Alyvuogių aliejaus

Porų

Saliero

Čili

Daržovių sultinio

Malto muskato

Druskos ir pipirų

Grietinėlės dėl grožio

Gaminam:

Supjaustom porus ir salierus kaip įmanoma smulkiau. Puode įkaitinam aliejų ir apkepam jame porus ir salierus, kol jie suminkštėja (ant mažos ugnies). Smulkiai sukapojam čili ir taip pat apkepam. Tada suberiam kubeliais supjaustytą moliūgą. Kepam toliau kokias 3-5 min, pamaišydami, kad visi moliūgo gabaliukai gražiai apkeptų. Pilam doppel bock, na taip gerą pirštą ant dugno, gerai išmaišom, kad visos daržovės įsigertų aromato. Po 2-3 minučių supilam daržovių sultinį (kad apsemtų moliūgų gabaliukus), užverdam, sumažinam ugnį ir paliekam burbuliuoti kol moliūgai visai suminkštės. Padruskinam, papirinam, įberiam muskato. Nukėlę nuo ugnies, duodam sriubai pailsėt penketą minučių, o tada sutrinam su elektrine trintuve iki tolygios konsistencijos.  Pilam į lėkštę, pagardinam grietinėle, puošiam baziliko lapeliu. Į sveikatą. Eee.. tai yra skanaus.

Triušis troškintas Baltijos porteryje

Reikės:

Baltijos porterio

Triušio

Miltų

Alyvuogių aliejaus

Svogūno

Česnako

Morkų

Saliero

Pomidorų (gal 5-6 kokių)

Balzaminio acto

Druskos ir pipirų

Cukraus

Vištienos sultinio

Žolelių bukietas (iš šakelių baziliko, kalendros, čiobrelio, šalavijo, mairūno ir apelsino žievelės – galite pratęsti jei norite)

Gaminam:

Veiksmas vyksta sunkiam puode storu dugnu. Įkaitinam aliejų. Triušį, supjaustytą į 8 dalis, apvoliojame miltuose ir apkepam iš visų pusių aliejuje, kol gražiai aukso spalva paskrus. Triušiui apskrudus, išimam gabaliukus iš puodo ir atidedam į šalį. Tuom tarp tame pačiame aliejuje ant mažos ugnies eilės tvarka apkepam svogūną ir česnaką, salierą, morkas. Sudedam nuluptus ir susmulkintus pomidorus, na ir gal 10 min. patroškinam. Įdedam druskos, pipirų pagal skonį, įpilam acto ir duodam jam atsvaros su šiek tiek cukraus. Toks va pagrindas mūsų gražiai burbuliuoja – laikas dėti triušį.

Grąžinam triušį į puodą. Patogiai įtaisome jį tarp padažiuko, kiek luktelim.

O dabar eilė porteriukui! Alus su sultiniu turėtų eiti į puodą santykiu 50 ant 50. Aišku nebūtinai, tačiau kai daugiau alaus, gali tekti paskui apynių kartumą atsverti kokiomis nors kitomis priemonėmis (pvz. su daug čili pipiro). 50/50 turėtų būti optimalu. Taigi supilam alų su sultiniu, įberiam druskos, pipirų ir panardinam žolelių bukietą. Užverdam, sumažinam ugnį, sandariai uždengiam ir paliekam burbuliuoti bent kokioms 2 valandoms, kol triušis pasidarys labai minkštas.

Kaip ir viskas. Patiekti galima su svieste keptomis cukinijomis.

Obuolių pyragas su medumi, graikiškais riešutais, imbieru ir Hefeweizen Dunkel

Reikės:

Hefeweizen Dunkel

Sluoksniuotos tešlos

Obuolių

Medaus

Graikiškų riešutų

Imbiero

Gaminam:

Tešlą iškočiojam iki kokio 1 cm storio, šiek tiek plačiau už kepimo formą.

Obuolius nulupam, supjaustom skiltelėm, sudedam į indą. Uždedam gerą kiekį medaus, įberiam smulkiai sutarkuoto šviežio imbiero, šliukštelim hefe weizen dunkelio ir viską gerai išmaišom. Paliekam kuriam laikui pastovėt.

Kepimo formą tepam lengvai sviestuku, dedam tešlą, ant tešlos supilam mūsų obuolių miksą. Tešlos kraštelius gražiai į viršų užraukiam, kad neduokdie visas gėris iš pyrago nepabėgtų. Apibarstom graikškais riešutais. Šaunam į orkaitę, įkaitintą iki 200 laipsnių ir kepam kokias 20-30 min. priklausomai nuo pyrago storio. Kad viršutiniai obuoliai nepadžiūtų, o gražiai apskrustų, per vidurį kepimo pyrago viršų patepam lydytu sviestu.

***

Na tai visiems gerų švenčių! Einu į barą.

Įvirstame [...]]]> “Nepasterizuoto alaus? Nėra nepasterizuoto alaus – dabar visą alų pasterizuoja!”, – geranoriškai man nori padėti karoliais pasidabinusi pardavėja iš Suvalkų parduotuvės, kurios pavadinimas verčiamas kaip “Rojus”. Bet ir aš nepėsčias. “O ar neturite parduotuvės, kuri vadintųsi “Alkoholių Pasaulis”? “Yra tokia”, – numoja ranka į konkurenciją suvalkėnė. “Anapus Konopnickos aikštės, prie gėlių kiosko…“

Mozūrų kraštas slepia daug siurprizų

Įvirstame į parduotuvę “TiM” (Krótka 6) ir ieškome ten retenybių. Parduotuvė atitinka “viso pasaulio” koncepciją – čia gali rasti visokio vyno ir alaus – nuo japoniško iki lietuviško.  Pirmasis į akį krenta tamsusis alus “Warmiak” (ABV – 6,5%), kurio yra likusi, atrodo, tik dėžė. Na, ir gerai, nes jo šviesiojo brolio “Mazur” likusi tik kaina – jį ragausime kitą kartą, kai lyginsime gyvą / retesnį šviesų alų iš Lenkijos.

“Warmiak” pagamintas Olštyno bravore kažkam pasirodžiusiu patraukliu “Kormoran” pavadinimu. Puikiai plečiasi puri ruda kepurė, bet korėta, greitai nykstanti. Šokolado juodumo aluje dominuoja karamelinis salyklas su slyvos, mėlynių poskoniais, beveik visai užgožiantis apynių žaismą. Kitų ekspertų nuomone, neišvengta cukraus, ką lyg ir patvirtintų kiek neproporcingai aukštokas kaip “grynai juodajam”  alui stiprumas. Tačiau ūsuotas ant statinės išsiskėtęs Varmijos aludaris etiketėje tik šypsosi ir neatskleidžia teisybės.

Čia darome truputį ekskursą į šalį ir pristatysime du alus, įgytus “lietuviškame” “Kaufland” supermarkete (Kowalskiego 2). Tarp visokių “vojakų”, “van purų” ir “harnašių” (t.y. “blindų”:) suradome bene brangiausią pasiūloje lenkišką alų, pagamintą darykloje “Amber”, esančioje netoli Gdansko.  Čia sukurtas “Grand Imperial Porter” (ABV 8%) ant etiketės giriasi kavos ir šokolado, kartumo ir saldumo deriniu. Iš tikrųjų,  juodos kavos spalvos porteris – plati, srauji puta neleidžia skubėti – nusileidžia nei per anksti, nei per vėlai. Degintas salyklas ir subtili apynių kombinacija porteryje kuria originalų derinį – “Amber” aludaris tikrai sukūrė gryną kartsaldį ar saldkartį skonį, jei tik toks derinys turi prasmę… Bet kas pažadėta ant etiketės – ištesėta!

Negalime nepaminėti ir alaus, kurio nėra nuotraukoje, tačiau jis taip mums patiko, kad pagal jį pavadinome netgi visą straipsnį. Tai tame pačiame “Amber” bravore gaminamas šviesus alus “Zlote Lwy” (ABV 5,6%). Pradžioje prisistatantis stipriu salyklo ir apynių kvapu, priminusių Kauno “Pilies” ir standžia puta, vėliau pasižymi bohemiško kartumo skoniu sumišusiu su poledyniniu gaivumu. “Auksiniai liūtai”, nors ir brangesnis už vidurkį, puikus ir įdomus alus.

Na bet sugrįžkime į paveiksliuką ir toliau matome dar vieną porterį, šį kartą iš daryklos “Krajan” kažkur Kujavijoj – Pamaryje (tame nelietuviškame Pamaryje, t.y. Pomeranijoje – aut. past.). “Krajan Porter” (ABV 9%, bet sausų medžiagų kiekis 18,1%) – šlapio asfalto spalvos, labai lengvo netgi galima būtų sakyti skystokai-vandeningo kaip (Baltijos?) porteriui priklausytų skonio, nors ir su dinamišku uogų poskoniu. Tikrai įdomus alus, sumaniai maskuojantis savo stiprumą, gal todėl leidžiantis sau užsidėti vaikystės šachmatų lentoje matytą karūną.

Be abejo visi norėjo paklausti, ką turėtų reikšti paskutinis eilėje išrikiuotas “Kama Sutra” alus (ABV 5%), gaminamas Čenstakavos (ten pat kur 1655 metais pasirodė ir nuo švedų antplūdžio miestiečius apgynė Juodoji Madona) mažoje darykloje GAB pasirodė esąs… elis.  Pasirodo GAB ir specializuojasi tik aukštutinės fermentacijos alų gamyboje. O kadangi Lenkijoje elių irgi beveik niekas nedaro, galima sakyt, kad tai buvo geriausias Lenkijos elis, tegu ir be papildomo poveikio.

Na zdrowie i do następnego!

Buteliuose – didžiausios nepriklausomos ir neslėpsime – geriausios Londono alaus daryklos Fullers kolekciją [...]]]>

Crap photo: Alaus Velnio telefonas

Pagaliau. Mūsų maldos Ragučiui buvo išgirstos. Lietuvoje atsirado tikro britiško elio. Ir net ne viena rūšis – o visos devynios. “Vynotekos” parduotuvėse – kurios yra kai kuriuose didmiesčių prekybos centruose (visas prekybos vietų sarašas – jų svetainėje) rasite štai ką:

Buteliuose – didžiausios nepriklausomos ir neslėpsime – geriausios Londono alaus daryklos Fullers kolekciją – London Pride, London Porter, 1845, Organic Honey Dew (su medumi), bei seniausios britų daryklos iš Kento grafystės – Shepherd Neame Bishops Finger. Badger pristato vasarinį auksinį elį Golden Champion, pagardintą šeivamedžio žiedais, o garsi Škotijos darykla Belhaven – malonaus kartumo Twisted Thistle IPA.

Skardinėse galima rasti tą patį Fullers London Pride, Abbot Ale bei Old Speckled Hen.

Reikia pagirti visą selekciją (čia greičiausiai visgi britų tiekėjų nuopelnas) – visi šie alūs, ypač buteliuose – tikrai puikūs, klasikiniai, neblogai reprezentuojantys populiariausias britiškas elių rūšis. Ne vienas jų yra laimėję įvairius apdovanojimus, tame tarpe CAMRA’os – skirtingai nei Lietuvoje, tie apdovanojimai vertinami labai rimtai ir išties šį tą reiškia.

Tie kurie lankėsi Londone, ne vieną šių elių jau bus ragavęs ir pamėgęs. Apie London Porter svaigome pernai, po vizito į Fullers/Griffin daryklą. Sodresnio ir gilesnio skonio porterį sunku rasti, turiu prisipažinti – šiam alui jaučiu silpnybę. London Pride, Bishops Finger – pale ale/bitter pavyzdžiai, jų aromatas ir skonis leidžia iš naujo pajusti, ką reiškia žodis “sodru” ir “balansas” savo esme.

Fullers 1845 yra gan netikėtas kolekcijos narys, reikalaujantis atskiro paminėjimo. Tai specialios progos, skirtas paminėti 150 metų daryklos (tiksliau, Fuller, Smith ir Turner šeimų verslo apjungimo) jubiliejų aludarių kūrinys. Į inauguracinį katilą apynius sudėjo pats Princas Čarlzas. Tai – 6.3% strong ale/old ale. Pas britus eliai, stipresni nei 5% vadinami “strong” (stiprus), na o old ale (senas) reiškia, kad alus buvo specialiai brandintas. Po išpilstymo, gyvas 1845 alus buteliuose buvo brandinamas 100 dienų,  aluje likusių mielių darbo dėka per tą laiką išraiškingam skoniui suteikiant dar daugiau subtilumo. Šį alų galite pabrandinti ir dar ilgiau  – pokštelkite butelį žiemą prie židinio ir mėgaukitės “winter warmer”.

Kiek teko kalbėtis su pardavėjais patiems – bei pagal skaitytojų raportus, tai išsiaiškinome du dalykus. Pirma, tai greičiausiai bandomoji partija, po kurios bus matyt, ar tą alų apsimoka pardavinėti. Beje, kainos tikrai labai padorios – buteliai 5.49-5.99 Lt, skardinės po 3.99 Lt. Tad paskubėkite, kol yra (pvz. Klaipėdoje nebegavau Honey Dew bei alaus skardinėse, Kauno žvalgai sakė, kad ten taip pat neparduoda).

Antra, padavėjai apie alų pasakyt negalėjo nieko. Teko šiek tiek papasakoti, ką patys žinojome. Beveik anekdotas, kai viena pardavėja, besdama pirštu į Twisted Thistle butelio etiketėje besipuikuojantį mėlyną spygliuotą žiedą, klausė “o tai čia šitas su kaktusu, tai gal gerklę pakutena?” Kad jums taip nenutiktų, nustatę išmintingą veidą, visiems aplinkui dėstykite, kad čia pavaizduotos usnies (angliškai Thistle) žiedas yra nacionalinis Škotijos augalas, naudojamas jų heraldikoje. Po to apsižvalgykite ar jūsų dar kas nors klausosi.

Kas žvalgotės po mūsų tviterį, sužinojote apie šią naujieną pirmieji. Kol nenusipirkome kelių dėžių, nenorėjome per garsiai skelbti:)

Dėkojame M. Gumbrevičiaus PPĮ “Gesva”, atvežusiai šią malonią dovaną Lietuvos alaus gerbėjams.

- – -

Finally the day has come when we can buy some british ales in Lithuanian shops. “Vynoteka” shops are stocking 9 sorts, half of which are Fuller’s production (including an awesome London Porter and 1845) – which is more than welcome inclusion. Among others are Shepherd Neame’s Bishops Fingers, Badger Golden Champion and Belhaven Twisted Thistle. This summer is rich in nice beery surprises and we hope it will last – both the summer and british ale bottles.

Aukštas jaunas škotas paima nuo stalo bidonėlį, atidaro milžiniškos medinės statinės dangtį ir pasemia. Pasiūlo paragauti. Drąsiausias aš. Visos prancūzų akys į mane. Aš jau užuodžiu gerai pažįstamą itin mielingo stipraus alaus kvapą. Paliečių jį liežuviu. Sunku patikėti, tačiau gretimoje patalpoje (na aišku dar laukia dešimtmetis brandinimo statinėse :) jis bus paverstas nemaišytu šimtaprocentiniu [...]]]>

Aukštas jaunas škotas paima nuo stalo bidonėlį, atidaro milžiniškos medinės statinės dangtį ir pasemia. Pasiūlo paragauti. Drąsiausias aš. Visos prancūzų akys į mane. Aš jau užuodžiu gerai pažįstamą itin mielingo stipraus alaus kvapą. Paliečių jį liežuviu. Sunku patikėti, tačiau gretimoje patalpoje (na aišku dar laukia dešimtmetis brandinimo statinėse :) jis bus paverstas nemaišytu šimtaprocentiniu salykliniu viskiu – Scotch single malt whisky arba kaip jis šaukiamas aludėje – wee dram…

Kaip jau supratote, šis postas bus ne apie alų, bet apie post-alų, t.y. ką iš jo išdistiliuoja Škotijos meistrai savo viskio distilerijose. Viešint Škotijoje, pavyko apsilankyti dvejose tokiose nedidelėse gamyklose šalia Glazgo. Iš tikrųjų vėliau paaiškėja, kad turistus priima ir savo informacinius (prekybos viskiu) turi praktiškai visos šalies viskio dirbtuvės – tiek Škotijos Žemumos (Lowlands) ir Škotijos Kalnuose (Highlands), tiek unikalia distilerijų gausa istoriškai garsėjančiame Speyside rajone, tiek salose, tarp kurių unikaliu „dūminiu” salyklo džiovinimo durpėmis būdu išsiskiria Islay viskis.

Nors kiekviena darykla turi sugalvotą savo istorinį „išsiskyrimo kampą” („šilkinis” skonis, receptą atrado moteris, distilerija stovi ant jūros kranto, seniausia, naujausia ir taip toliau), pats gamybos procesas jose yra panašus. Tai reiškia, kad kurioje Škotijos dalyje beatsidursite, galite drąsiai važiuoti ar žygiuoti  į artimiausią daryklą, kur šiokiadieniai tarp 10 ir 16 valandos, šeštadieniais greičiausiai nuo pietų iki keturių jūs busite surikiuoti į vieną bandą su kitais turistai prašalaičiais (pvz. mano atveju įkaušusių regbio mėgėjų iš Prancūzijos delegacija) maždaug valandą trunkančiai ekskursijai su degustacijos elementais, kuri aišku baigsis daryklos parduotuvėje.

„Laukinė žąsis” glaudžiasi pakalnėje

Mano pirmoji aplankyta darykla vadinosi „Glengoyne”, įsikūrusi pusvalandis kelio automobiliu (arba priemiesčio autobusu) nuo Glazgo link Loch Lomondo ežero – gražioje pakalnėje, galbūt todėl priskirianti save Kalnų (Highlands) regionui. Tiesa, yra dar viena aplinkybė. Pasak ekskursijoje rodyto įvaizdinio filmuko, kadaise – nelegalaus viskio virimo laikais (iki XIX a.) prie šalimais gurgančio upeliuko dėl jo vandens minkštumo ir skaidrumo veikė net keliolika mažų daryklų. Šiandien „Glengoyne” poreikiams (jei neklystu, milijonas litrų viskio per metus) jo vandens toli gražu neužtenka, todėl jis vežamas iš vieno iš aukštumose įsikūrusių ežerų.

Taigi ekskursija prasideda, ir mes išvysime, kaip tik iš trijų visiems gerai žinomų elementų – vandens, miežinio salyklo ir mielių pagaminamas… viskis. „Glengoyne” didžiuojasi tuo, kad jų savininkai – vis dar pačių škotų MacLeodų šeima. Ekskursiją vedantis šeimininkas lyg ir netyčia išsitaria, kad ne kartą čia viešėję rusai siūlėsi iš karto visą daryklėlę nupirkti. Dar kitur, virimo ceche, prašo nefotografuoti neva dėl visur tvyrančių pavojingų alkoholio garų.

Kelionės pradžioje primenama tai, kad pagal įstatymą leidžia viskį vadinti škotišku arba „Scotch” – jis tur būti pagamintas Škotijoje esančioje distilerijoje iš vandens ir salyklo, fermentuojamas tik mielių pagalba, vėliau distiliuojamas iki ne stipresnio kaip 94.8%, kad išlaikytų originalias skonines ir kvapo savybes, vėliau saugomas statinėse ne trumpiau kaip trys metai ir viena diena, ir tik tada išpilstomas (ne silpnesnis kaip 40 laipsnių gėrimas). Vienas ekskursijoje dalyvavęs olandas kažką netaktiškai užsiminė apie brandinimą metalo statinėse su įmestais ąžuolo gabalais, bet buvo ignoruotas….

Let’s blame the English!

Kelionė po „Glengoyne” pradedama griebiant jautį už ragų – nuo dvylikamečio viskio degustacijos gražioje terasoje su vaizdu į mišką, ir trumpo reklaminio filmuko, kuris kažkaip susieja viskį su neva netoliese po miškus besiblaškiusiu legendiniu Škotijos plėšiku Rob Rojumi. Tačiau netrukus jau pereiname į patalpą, kur stende rodomas pirmasis salyklinio viskio gamybos etapas – salyklo sudaiginimas, jo džiovinimas ir rūpus sumalimas, paverčiant jį tuo kas Škotijoje vadinama grist, žodžiu praktiškai vienas prie vieno – tai, kas aprašoma lietuviškame alaus darymo vadovėlyje ar, pavyzdžiui, Čižo pasakojime. Tiesa, škotai dabar jau salyklo patys nebedaro. Perka jį iš anglų.

Taigi lemiamas etapas – iš mash (mentalo) išgauto cukringo wort (misos) ir mielių perdirbtas eee apie 8 laipsnių į alų labai labai panašus skystis arba škotiškai wash. Jis keliauja į didelio puodo (pot still – ne kolonos) formos destiliatorių ir dar kartą tenais pat – škotiškas viskis „Glengoyne” distiliuojamas du kartus.

Atliekas sušeria karvėms – „todėl jos Škotijoje taip šypsosi”. Atskiroje spintoje patalpinti prietaisa matauoja gauto ugninio vandens grynumą ir laipsnius. Tiesa, kol po pastatus šlaistosi ekskursijų prašalaičiai, tikrieji technologai kažkur išsivaikščioję, palikę knygas odiniais viršeliais. Ir vamzdį – va ten, anapus kelio viskis išpilstomas į Amerikoje naudotas šerio ir burbono statines brandintis.

Paskutinis, gal šeimininkams ir svarbiausias etapas – mes įkalam dar po 17 metų senumo „Glengoyno”, mus išmokina pasakyt „Slainte Mhath!” Ir kas nori gali su 3 svarų kuponu rankoje ir apsipirkti. Pasieniui išstatyti „single cask” pavyzdžiai ir galybė visokių suvenyrų, knygų, stikliukų. Bet jau viduje šilta, todėl geriau su šeimininku papletkinam apie tai, ar „Celtics” sugebės aplenkti „Rangers”, ir kaip Vladimir Romanov dalyvavo mūsų TV konkurse „Strictly Came Dancing”.

Klaido upės slėnyje

Ir štai jau kita diena ir mes lankome „Auchentoshan” varykloje. Jei į „Glengoyne” reikia važiuot atostogų plentu link Lomondo ar priemiesčio autobusu, tai ši darykla nesunkiai pasiekiama A82 autostrada (pasukti prieš pat Erskine tiltą per Klaido upę) arba traukiniu iki Kilpatrick stotelės. Nors daryklas skiria tik gera dešimtis mylių, „Auchentoshan” yra laikoma šiauriausia Žemumų single malt, o „Glengoyne” – piečiausia Kalnų distilerija. Bet, kaip sakoma Škotijoje, kalniečiai ir žemaičiai ginčijasi ir vienas kitą kaltiną tik tol, kol nesusėda prie taurelės viskio – tada jau kaltina anglus! O kol kas vėl sukame ten kur iš tolo šviečia „pagodos” formos buvusios salyklidės stogelis.

„Auchentoshan” šiandien priklauso „Morrison Bowmore Distillers”, kurių kapitalą valdo berods japonai, todėl čia atmosfera kiek labiau atsipalaidavusi – ir fotografuoti leidžia, ir aukščiau aprašyta besifermentuojančio wort ragavimo scena čia vyko. Realiai ši darykla didžiuojasi tuo, kad naudoja „airišką” trigubos destiliacijos metodą, todėl galutinį produktą gali pagaminti stipresnį, ir išlaikyti ilgiau – juk kasmet nugaruojanti viskio „angelų dalis” („angel’s share”) neleidžia jo statinėje laikyti be galo.

Šie metai Škotijoje paskelbti tautiečių sugrįžimo namo („Homecoming”) metais, o gegužė tradiciškai čia yra Viskio – degustacijų, konkursų, visokiausių renginių – mėnuo. Kartais degustacijos būna ypatingos – nors man „užtaikyti” nepavyko, bet pavyzdžiui „Auchentoshan” skelbiasi, kad tam tikromis valandomis ragavimui vadovauja pats daryklos meistras – savo rankom atidaro statinę, ir vyksta tikra „single cask” orgija degustacija.

Apžiūrėjus butelius, gražią Klaido slėnio industrinės raidos nuotraukų kolekciją ir paliekant lankytojų centras, išlydi raginimas prisijungti prie „Auchentoshan” distilerijos „Facebooko” ir „Twitter” puslapių. Va tau ir istorinė distilerija!

Janina Samulionytė straipsnio “Kontrabanda muziejuose: anodija” išvadose rašo:

Istorikas E. Aleksandravičius teigė, kad XIX a. Žemaitija (…) buvo šviesiausias, turtingiausias ir [...]]]> Pasak tyrėjų, anksčiau alus gamintas visoje dabartinės Lietuvos teritorijoje – vienu metu beveik kiekvienoje šeimoje mokėta pasigaminti alaus. Kas atsitiko, kad iki dabar alaus tradicija išliko tik šiaurės Lietuvoje, ir kas atsitiko Žemaitijoje?

Janina Samulionytė straipsnio “Kontrabanda muziejuose: anodija” išvadose rašo:

Istorikas E. Aleksandravičius teigė, kad XIX a. Žemaitija (…) buvo šviesiausias, turtingiausias ir dėl to blaiviausias Lietuvos kraštas.“[lxxv] XX a. Vakarų Lietuva keitėsi įtakojama kaimyninės Vokietijos. Lietuvą veikė ne tik teigiami, bet ir neigiami civilizacijos pasiekimai. Anodijos, kaip ir kitų kontrabandinių svaigalų, vartojimas atpratino Klaipėdos krašto ir Žemaitijos gyventojus gaminti naminį miežinį alų.

Nuotraukoje iš tarpukario Lietuvos žurnalo "Policija": sėkmingas policijos reidas ir konfiskuoti anodijos kanistrai

Įdomu, kad čia pabrėžiamas būtent anodijos poveikis alaus kultūros nunykimui. Anodija – tai svaiginantis eterio ir 90% spirito mišinys, kontrabanda importuotas (neretai – “knygnešių”, kartu su kita svaigia kontrabanda – knygomis, spiritu, šokoladu) iš Vokietijos ir mėgtas gyventojų, ypač moterų. Net dėgtinė turėjo mažiau įtakos – po pirmo pasaulinio karo, jos buvo sunku gauti, tad kur kas pigesnė anodija tuo metu ypač paplito. Net vaikams ją duodavo, o ir blaivybės sąjūdžiams ji neužkliuvo – nepaisant to, kad ji pavojingesnė sveikatai, nei stiprūs alkoholiniai gėrimai.

Visas straipsnis apie turtingą Lietuvos kontrabandos tradiciją – čia. Nuotrauka paimta iš taip pat įdomaus ir turtingo iliustracijomis “Verslo žinių” straipsnio Apie anodiją ir kitus nuodus.

- – -

Western Lithuania, historically bordering with Germany unfortunately hasn’t kept it’s beer making traditions. Some researchers claim that smuggling of other booze – namely, anodija (a mix of ether and strong spirit) – is to blame. After WWI even vodka was too expensive and instead, cheap ether and chocolate was smuggled from Germany, together with books in Lithuanian. While the latter (illegaly smuggled books)  later had an enormous impact on cultural and political revival of independent Lithuania, the ether seems to make the beer culture evaporate too in these parts of the country.

Į kainą (40 Lt asmeniui, 125 Lt – keturiems) įeina užkandis, desertas ir prie jų priderinti du alūs – „Newton“ baltas, obuolių skonio, kvietinis alus ir persikų skonio “Peache”.

„Paradis Belge [...]]]> Vilniaus restoranas “Paradis Belge” organizuoja šį renginį su galimybė išgirsti Lino Čekanavičiaus, besidominčio alaus gamyba ir istorija, pasakojimą apie įvairių alaus ingridientų panaudojimą aluje.

Į kainą (40 Lt asmeniui, 125 Lt – keturiems) įeina užkandis, desertas ir prie jų priderinti du alūs – „Newton“ baltas, obuolių skonio, kvietinis alus ir persikų skonio “Peache”.

„Paradis Belge +32“ restorane
Vilniuje Rūdninkų g.15/46
Balandžio 7 dieną, 19.30 val.

TEMA: „Gimęs ne vien iš miežio grūdo… (Alaus komponentų vaivorykštė)“.

Pasakojimas apie įvairius priedus naudotus ir naudojamus alaus gamyboje nuo medaus ir datulių iki, žinoma, įvairių vaisių, apžvelgiant jų gamybos ir skonio ypatumus.

Vakarą ves soc. m. dr., docentas, katedros vedėjas Linas Čekanavičius.

Registracija telefonu 8 614 37738
mintare@paradisbelge.lt
info@paradisbelge.lt

Ačiū skaitytojui, persiuntusiam informaciją apie šį renginį.

- – -

A belgian beer and food degustation night is taking place tomorrow in one of Vilnius beer restaurants. The lector Linas Cekanavicius will tell the story of different ingredients used in history of making beers.

Birželio 19-20 dienomis Lenkijos mieste Žywiec, alaus daryklos pube, įvyks aludarių ir naminio alaus festivalis. Festivalio metu taip pat vyks jau tradicinis naminio alaus konkursas, kuriame gali dalyvauti namudinio alaus entuziastai. Konkursui galima pateikti ir profesionalios žiuri bus vertinami alūs šiose kategorijose:

Pirmadienio rytą, bepkrapštydamas [...]]]> Prisipažinsiu – mėgstu per Travel Channel pažiūrėti laidą “The Thirsty Traveler” . Pirmieji šio show’o epizodai buvo nufilmuoti jau gan seniai,  šiuo metu, berods, vyksta penktas sezonas. Laiks nuo laiko laidoje atiduodama duoklė ir alui. Buvo laida apie angliškus elius ir tradicinius Anglijos pubus, buvo apie gueuze, belgišką witbier ir trapistų alus, buvo apie čekišką pilsnerį.

Pirmadienio rytą, bepkrapštydamas pakaušį, ar eit į darbą, ar tiek to, įsijungiau Travel Channel ir nužiūrėjau dar nematytą “Ištroškusio keliautojo” epizodą apie Aliaskos alų. Nežinau, ar dėl to, kad pastaruoju metu jaučiu ypatingą trauką poliarinėms kelionėms, ar dėl to, kad tas alus per teliką atrodė labai gražiai, man laida patiko. Parodė kaip verdamas Alaskan Smoked Porter Ale, ir kas konkrečiai įdomu – kaip ruošiamas salyklas tokiam alui. Taip pat suskėlė neblogą lašišos marinato, padaryto alaus pagrindu, receptą. Check this out. Artėja barbekiu sezonas, būtinai reiks išbandyt.

O gal kas artimiausiu metu į Aliaską vykstat? Parvežkit alaus!

Palikus Puerto Rico vieno [...]]]> Šalta žiema – ilgai laukta ir netikėta! Laukėm mes jos, laukėm ir pagaliau sulaukėm. Jau gal kam ir atsibost spėjo? Tačiau, tuo pačiu, taip ir norisi prisiminti vasariškus įspūdžius iš kito pasaulio krašto, patirtus, žiemai pas mus jau trypiant ant slenksčio. Taigi tęsiame alaus impresijas iš už Atlanto.

Palikus Puerto Rico vieno lagerio ir tūkstančio romų karalystę, atvykimas į Miami suteikė pagrįstų vilčių grįžti į tokį išsiilgtą gero alaus ritmą. Juolab, kad pažintis su JAV kolumbiečiu Alfredu iškart mus abu atvedė prie diskusijos apie mėgstamas alaus rūšis, o vėliau ir prie alaus lentynų supermarkete. Alfredas kaip prisiekęs angliško elio gerbėjas man guodėsi, kad ne itin ką galima tame Miami gauti, tačiau aš, žiūrėdamas į lūžtančias lentynas, nelabai tikėjau juo.

Miami Beach pasitiko mus kiek netikėta vėsa, todėl pirma mintis buvo gauti kokio winter warmer. Tačiau mano plati ir beribė meilė apyniams privertė vis dėl to supermarkete apsistoti ties DogFish Head 60 minute IPA. Alfredas pasirinko seną gerą Newcastle Brown Ale.

Grįžę į Alfredo apartamentus, ėmėm aptarinėti Miami Beach alaus scenos (kaip ir kiekvienas save gerbiantis super-posh miestas, jis turėjo vieną padorų alaus barą), vietinių argentiniečių futbolo komandos (jie bepročiai, aš tau sakau, žmogau) ir Miami Beach bangų (depresyviai nuteikiančios) ypatumus, atsigaivindami nusipirktu alumi. Dogfish Head IPA iš karto sužavėjo vaisingu aromatu ir stipria apynių atatranka. Visa tai derėjo puikiame balanse kartu su skaidria auksine spalva. Gal kiek pasigedau putos stiprumo, tačiau nepastebimai tirpo six-pack’as, tad nebuvo kada apie tai galvoti.

Kitą rytą, ankstėliau prabudęs, nuskubėjau atgal į parduotuvę papildyti alaus atsargų. Kaip tik tada ir supratau, kad žiema ir Kalėdos jau ant nosies. Ne, ne apie temperatūrą kalbu ir ne apie sniegą. Kalbu apie snieguole apsitaisiusią american beauty supermarkete, kuri pagavusi mano žvilgsnį, tol mane dailiai kalbino, kol aš nenusipirkau jos reklamuojamo Michelob Bourbon Cask Winter Ale. Gražiai ir išdidžiai skamba pavadinimas, ar ne? Tai Anheuser-Busch sezoninis alus, išleistas specialiai šventiniam laikotarpiui. Jį nusipirkti mane privertė ne tik dailios merginos burtai ar alaus bajoriškas pavadinimas, bet ir juokinga mintis išgerti šitą kalėdinį alų su besmegeniu ant etiketės, kaitinant savo smegenis Miami pliaže.

Anot etiketės alus brandintas ant burbono statinių ažuolo ir vanilos pupelių. Tiesą sakant, ant etiketės nupieštas besmegenis, pasirodo buvau aš, nes išleidau 6 dolerius, o naudos iš to alaus, tai tik pasifotografuoti. Mano tvirtu įsitikinimu, alus prastokai subalansuotas. Salyklo saldumas ir vanilė graužia gerklę, o per nosį veržiasi cinamonas kažkoks. Tos burbono bačkos taip ir nepajaučiau. Na bet… Negi dabar čia burbėsi, gruodžio mėnesį gulėdamas pliaže, su kalėdiniu alum rankoj?

Mergina su kalėdiniu alumi rankoje. 2008. Skaitmeninė nuotrauka. Autorius nežinomas

Vakariniam pasižmonėjimui Alfredas užrodė puikią aludę “Zeke’s” ant pagrindinio South Beach promenado. Lenta prie durų skelbė bene 180 alaus rūšių iš viso pasaulio, o šaldytuvai viduj patvirtino, kad lenta nemeluoja.

Patogiai įsirėmę į barą, bandėm suvokti, ko mes čia norėtumėm šiandien. Gal kanadietiško stouto? O gal hefeweizein iš Oregono ar tikro vokiško doppelbocko? Apsistojom ties porteriais.

Kartelei pakelti paėmėm po Fuller’s London Porter. Daug kalbėti apie jį nėra ką. Ko gero viskas jau ir pasakyta. Žanro klasika. Šerlokas Holmsas ir Dr. Watsonas.

Su juo teko lyginti vėliau gertą amerikietišką Left Hand Black Jack Porter, kuris irgi paliko neblogą įspūdį. Tačiau jo skonio gama gerokai paprastesnė, šokolado ir kavos kartumas permuša apynių kartumą, nors tam tikras apynio aromato liekanas galima justi. Bet kokiu atveju alus maloniai gėrėsi, nors ir pralošė savo angliškam broliukui.

Jaunuolis vardu Alfredo su Kairės Rankos porteriu dešinėje rankoje. 2008. Skaitmeninė nuotrauka. Autorius nežinomas

Dar kartą paskanavau Anchor Porter iš San Francisko. Ko gero šitas buvo geriausias porteris iš mano ragautųjų amerikietiškųjų, ir, turbūt, turėčiau jį įtraukti į savo visos kelionės Top5. Subtilus skrudinto salyklo, kavos, riešutų skonis, džiovintų slyvų, razinų aromatas, pilnas kūnas. Pasaka, ne alus.

Tai va tiek to Miami buvo… Gaila (o gal gerai?), kad Alfredas naktinę pamainą dirbo, nes tai būtumėm ohoho… kaip ten tąjį anąjį… tą porterį!… hic…

—

Greetings to my man Alfredo who made our days in Miami Beach! Spending couple of beery days in Miami we actually had some nice beers as linked above to mention a few together with nice talks about beer. Alfredo showed us a nice place called “Zeke’s” to hide away from Lincoln Road catwalk madness where we had some porters for which Miami will be remembered. Salut, Alfredo, and remember – Geri žmonės geria gerą alų!

- – -

Pereinam į žiemą, į elių dominiją. Jų ragavimą pradėjome nuo iš Kanados Halifax bravoro Garrison Brewing Co, kuriame gruodį lankėsi akiesmirksniu (apie šį vizitą netrukus – atskirame poste), parvežtų “main ales”. Nut Brown Ale (5% [...]]]> Antroji metų pabaigos alaus ragavimo aprašymo dalis. Pirmąja, apie gueuzus, skaitykite čia.

- – -

Pereinam į žiemą, į elių dominiją. Jų ragavimą pradėjome nuo iš Kanados Halifax bravoro Garrison Brewing Co, kuriame gruodį lankėsi akiesmirksniu (apie šį vizitą netrukus – atskirame poste), parvežtų “main ales”. Nut Brown Ale (5% ABV) liejosi gražia, spindinčia tamsiai ruda spalva, puta balta, netiršta, laikosi neilgai. Skonis – kaip ir dera tokio tipo eliams, sodrus, riešutinių ataskonių (jį suteikia šokoladinis, karamelinis ir juodas salyklai). Labai gerai subalansuotas, su vos juntama saldumo persvara. Maloniai ir gaiviai nuteikiantis gomurį. Išvada – puikus šio tipo alaus atstovas, niekuo nenusileidžiantis klasikiniam ir mūsų pamėgstam britiškam – Samuel Smith Nut Brown Ale.

Tolesnis krenta Imperial Pale Ale (6.9% ABV) butelio kamštelis. Alus liejasi tirštai, spalva – tamsiai geltona-gintarinio rusvumo, su oranžiniais atspalviais. Puta tiršta, stangri ir ilgai besilaikanti, kvapas ypač sodrus ir turtingas, su vyraujančiais vaisinias, citrusiniais aromatais. Iš viso to jau galima nujausti, kad tai stiprus alus. Ragaujame jį, ir čia mūsų laukia šioks toks netikėtumas. Iš burnas užliejusios malonios alaus bangos lyg uola į korpusą trenkia labai stiprus apynių skonis, taip ir pasiliekantis burnoje. Besitęsiantis kartumas ir jo stiprumas primena pelyną (ragavote pelyno trauktinę? brr…), tačiau neturi pastarojo šleikštumo. Kartume slepiasi ir vėl citrusinių vaisių niuansai, (alaus gykams paminėsime naudojamų apynių rūšis – Cascade ir Amarillo).

Šis elis, išleistas ir entuziastingai sutiktas pirmame Halifax Seaport Beer festivalyje 2007 metais, tais pačiais 2007-aisiais ir 2008-aisiais laimėjo geriausio Kanados alaus titulą, bei aukso medalį “Indian Pale Ale” kategorijoje. Buvo vertinami 239 alūs iš visų Kanados regionų.

TAD ragautojams jis taip pat paliko stiprų įspūdį – tai liudija ir jo pakrikštijimas “žadintuvu” (aliuzija į šio IPA galimybę prikelti baro lankytoją iš “mirusiųjų”), ir specialiai šiam gėrimui mūsų sugalvota tiesiog idealiai deranti užkanda – camembert tipo sūris su medumi.

Medumi ir sūriu išvalę gomurį, kimbame į “speciality ales” – tai sezoninis Martello Stout. Puta vientisa, kapučino spalvos, deginto salyklo aromatas. Tik 4.9% stiprumo – ir tai gan nedaug stautams, matyt todėl skonis, kaip išsireiškė aldevinas, “vandeningas”. Visgi tai buvo maloni atgaiva po išgyventos apynių atakos, o kaip tokiam nedideliam stiprumui, ir visai neblogas skonių kompleksas.

Prieš atidarydami paskutinį Garrison butelį, persijungiame į TAD laboratorijoje pagamintą alų. Pirmasis – Staliaus Porteris (Londono porterio tipo), 4.7% stiprumo, liejasi labai tamsiai rudas, beveik juodas, puta vos rusvos spalvos, korėta, minkšta, aromatas švelnus, vaisinis, džiovintų slyvų. Skonis ir kompleksija panašį į prieš tai ragautą, tačiau stipriau išreikšti vaisinio skonio apyniai ir nestiprų kartumą balansuojantis rūgštumas/sausumas. Užskaitome kaip pavykusį Fuller’s London Porter kloną.

Antrasis butelis – vėl iš karališkosios šeimos. Mūsų pačių gamintas ir 3 mėnesius brandintas Ekstremaliai Imperinis Stautas, 10% ABV, liejasi tirštai kaip tepalas, yra nepermatomai juodas kaip degutas, ir turi rudą, tirštą, ilgai išsilaikančią putą. Skonis ypač sodrus ir kompleksiškas, užliejantis burną ir joje dominuojantis, deja, ties vienuoliktu alumi jau sunkiai išskiriame skonio dedamąsias.. 10% stiprume alkoholio nesijaučia, tačiau jaučiasi, kad jis šildo. Užskaityta.

Paskutinis butelis, raudonu blizgučiu apvyniotu kakliuku simbolizuojantis Kalėdines šventes – tai Garrison Winter Warmer (“žiemos šildiklis”). Liejasi vidutinio tamsumo skaidria, tamsiai gintarine ruda spalva, puta nedidelė. Skonis malonus, saldumas maloniai balansuojantis su nestipriais įvairių prieskonių tonais. Smagus paskutinis butelis, smagus metų užbaigimas.

Staliaus porteris. Nuotrauka daryta jau kitos degustacijos, "Skraidančio olando" bare Vilniuje, metu. Taip, mes net atsinešėme firminį Fullers bokalą. Final touch u nou.

Kas dieną po naujieną, toks paprastas mūsų planas. Šiandien pėsčiomis iš Bermondsey palei Temzę traukiame link London Bridge. Žinoma, mus domina ne tiltas, o kas po juo, konkrečiau – patį plačiausią asortimentą siūlantis pubas The Rake („Grėblys“, gaila kad ne „Kablys“).

Priartėję prie upės ties Rotherite riba, praeiname gigantiškus ir [...]]]>

Kas dieną po naujieną, toks paprastas mūsų planas. Šiandien pėsčiomis iš Bermondsey palei Temzę traukiame link London Bridge. Žinoma, mus domina ne tiltas, o kas po juo, konkrečiau – patį plačiausią asortimentą siūlantis pubas The Rake („Grėblys“, gaila kad ne „Kablys“).

Priartėję prie upės ties Rotherite riba, praeiname gigantiškus ir atšiaurius geltonų plytų pakrantės sandėlių pastatus. Kai kurie jų gan sumaniai „suminkštinti“ medinėmis detalėmis, panelėmis ir langinėmis, kurios gražiai dera prie naujai įmontuoto stiklo. Ši pakrantės dalis anksčiau buvo prekybinių laivų trumpo sustojimo vieta, tikras rojus piratams, kurie anais laikais netruko čia įsisiautėti. Čia pat juos pagavę visų akivaizdoje ir kardavo. Mūsų senas bičiulis, alaus afficionado ir ir slapčiausių Londono vietų ekspertas Julius pasakoja, kad ir dabar tebėra Temzės pakrantėje pubų, su kartuvėmis prieš fasadą.

Arčiau Tower Bridge gatvių pavadinimai (tokie kaip Mill street) dvelkteli aludaryste. Ir išties – čia būta Anchor Brewery, kurią 1787 įkūrė John Courage. Atskiri pastatai turėjo savo funkcijas – Boilerhouse, Brewhouse, Malt Mill. Pastatai dabar irgi paversti į parduotuves, restoranus, nekilnojamojo turto agentūras, o Boilerhouse ženklas kabo virš prabangaus viešbučio įėjimo.

Einame toliau ir prasibrovę pro triukšmingą London Bridge stoties rajoną, pakliūvame į gyvą Borough turgų (puikūs prancūziški, olandiški, ispaniški sūriai, kumpiai, prieskoniai iš Pietu Amerikos ir kita), kol galop randame savo tikslą. Pasislėpusį po London Bridge tilto sąramomis išsibarsčiusių gatvelių labirinte, The Rake – vienintelį pubą Borough turguje – atrasi tik žinodamas, kur jis yra. Vieno kambarėlio dydžio, na ir dar beergarden‘o, praplečiančio erdvę kokiais 200% – šis baras didžiuojasi esąs mažiausias Londone ir tuo pačiu siūlančiu didžiausią alaus pasirinkimą. Bare susigrūdę 2 šaldytuvai talpina, na, iš akies primetu, kokias 200 rūšis tikro alaus. Net ir būdami tokie mažulyčiai, buteliais neapsiriboja – trumputis baras sutalpina net 8 kranus, iš kurių teka kuo puikiausiai sandėliuoti alūs iš viso pasaulio. Puikus pavyzdys tautiniams enterpreneriams, kad nebūtina myžčiot dėl erdvės, interjero ar taikstytis su didžiųjų bravorų diktuojamomis salygomis.

Užsisakome ir einame į sodelį – aš paimu pintą amerikietiško Sierra Nevada Stout iš krano. Nedideliai putotas, netirštas, juodas ir sodrus, 5.8% stiprumo ir kaip priklauso stautams, pakankamai degintų salyklų kartumo su trupučiu apynių. Lengvai sausokas pobūdis primena mano eksperimentinį avižinį stautą, tik šis be avižų – nėra tipiško creaminess (tokio kaip Guiness‘e). Beje, kainos kandžiojasi – 4.5 GBP (20 LT) už šitą pintą.

Kipras negali išsirinkti iš visos gausos alaus, bet laiku pastebi baro gudrybę – už 2 GBP gali užsakyti atsitiktinio alaus, kurį tau parinks barmenės. Jam atitenka 0.3 l butelaitis 7.5% belgiško Nuits Blanches – iš Brasserie l‘Abbaye des Rocs bravoro. Kiek drumstas, rudai-violetinės spalvos, ryškaus juodųjų serbentų ar panašių uogų aromato bei skonio. Kiprui „visai nieko“, aš nelabai sužavėtas, taip pat kaip ir kitais dviem mūsų atsitiktiniais buteliniais laimikiais (reikia pripažint, suveikė ekonominis efektas) – belgišku Abbey Tripel stiliaus Scheldebreuwerij De Zeezuiper (“Jūros sriuba”, 8%) ir vokišku Veltins + Curuba. Pirmasis – tirštas, gera puta, truputis imbierinio, vaisinio skonio, šviesiai rudas-gintarinis, tačiau taurėje plaukiojo kažkas tikrai arčiau žuvienės – debesys ir stambios nuosėdos. Visgi skonis būtų neblogas, jei ne tas vizualios estetikos trūkumas, nesijautė ir alkoholio kiekis. Antrajame butelaityje 20% taip pat sudare tekilos skonio gėrimas, likusius 80% – Veltins lageris, o rezultatas, kaip ir reikia tikėtis – apgailėtinas, labiau tinkantis į diušes limonado kategoriją. Sutariame, kad galėtų būt Palangos vasaros hitas.

Pasigrožime sąmojingais užrašais, paskaitome, kad Anglijoje lauke baruose legalu rūkyti tik po suskleistu skėčiu, jei skėtis išskleistas – galime gauti baudą. Dangus niaukiasi, nerizikuojame, traukiame tolyn. Šiandien numatytas turtinga programa – Clerkenwell/Holborn rajonas ir puikių pubų trijulė, kurios neaplankęs negaliu išvažiuoti iš Londono.

Pirmiausia tai, žinoma, Jerusalem Tavern, rajono legenda. Ankstyva popietė, pubas pustuštis, pasimėgaujame pora pintukių. Tai vienintelis pubas Londone, priklausantis St. Peter‘s alaus daryklai, ir vienintelis, kuriame galima gauti šio puikaus alaus iš krano. Tarp dažnai čia pilstomų St Peter‘s Golden, Standard ir Organic Bitter ir dar kelių rūšių alaus (baro garbei, tik vienas industrinis lageris), pamatau St Peter‘s Mild (3.7%), labai susidomiu. Senovinis mild‘as buvo benugrimztąs į užmarštį, jį nustojo virti bravorai, pubai – pilstyti, tiesą sakant, iki šiol jo nebuvau matęs. Pagal apibrėžimą jis turi būti silpnai apyniuotas, tamsus. St Peter‘s versijoje jis juodas, beveik be putos (toks ir turi būti), lengvą saldumą kompensuoja nestiprus šokoladinio salyklo kartumas. Sakyčiau, kad tai kažkas panašaus į labai skystą porterį, neblogas sesijinis alus.

Toliau mūsų laukia trumpas pasviaikčiojimas po istorinį, o dabar – komercinį Clerkenwell rajonėlį. Neilgai trukus atsiremiame į didingą gotikinį Cittie of Yorke pubo fasadą su išsikišusia laikrodžio „koplyčia“, kurioje ciferblatai rodo laiką visoms trims pusėms. Pubas priklauso Samuel Smith bravorui, seniausiai alaus daryklai Jorkšyro grafystėje. Sam Smith garsėja savo istorija, kokybe, požiūriu, bet ir įnašu į britiško alaus istoriją – būtent ši gamykla išsaugojo beveik išnykusį anglišką porterį ir stautą ateitiems kartoms.

Cittie of Yorke interjeras tuščią dieną (foto: oiyou/flickr)

Cittie of Yorke interjeras reikalautų atskiro posto. Didingi skliautai, masyvios šimtalitrinės bačkos (dabar tik dekoracijos) palubėse, pakibusios virš ilgo baro, palei sienas išsidėsčiusios „klausyklėlės“ su stalais ir patogiais suolais, kaip tik pritaikytais keturių žmonių kompanijai, bei masyvi trikampė krosnis, įsitaisiusi patalpos viduryje. Židinys neturi kamino, ir atrodytų butaforinis, tačiau preitą rudenį teko matyti, kaip į ji, visą ūžiantį nuo ugnies, anglimis tiesiai iš karučio maitino  baro darbuotojas. Klausiate, pro kur išeina dūmai? Ogi pro specialų kaminą, einantį po žeme! Visas pubas apkaltas mediniu dekoru, populiaria XX a technika, turėjusia suteikti patalpai daugiau vizualaus respektabilumo. Bravoro firminės vitražinės detalės dar labiau sustiprina įspūdį, kad mes – alaus bažnyčioje.

Savo pubuose Sam Smith pilsto tik savo gėrimus, ir atsisako pardavinėti bet kokius reklamuojamus gėrimus – todėl be išties pigaus Sam Smith gamybos alaus (Ordinary Bitter – tik 1.89 GBP – rekordas net lyginant su megatinklais, tokiais kaip JD Weatherspoons). Taip pat čia rasite tik Samuel Smith etiketėmis pažymėtą romą, viskį ir net… kolą! Iš krano baras pilsto bent 6 ar 7 rūšis, panašiai dar tiek iš butelių– Extra Stout, Oatmeal Stout, Nut Brown Ale, Old Brewery Pale Ale, Ordinary Bitter, taip pat Pure, Alpine, Organic ir Taddy lagerius, akivaizdžiai orientuotus į sičio baltakalnierius, bei savo gamybos sidrus – dabar pamenu tik Organic Cider. Apakinti alaus pasirinkimo, patys sau netikėtai užsisakome Pure Lager, kuris nors turbūt ir atitinka visus klasikinio kanono reikalavimus, mūsų visiškai nesužavi. Tuo momentu tai neteisingas pasirinkimas. Antrą kartą klaidos nedarome, mano akis užkliūva už dar nematyto Taddy Porter (čia Taddy yra surtumpinimas Tadcaster‘iui) užrašo alaus lentoje.

Bokale šis alus turi nepaprastai patrauklią išvaizdą, puta tvirta, kaip mūras. Tada pirmas gurkšnis… ir čia norėčiau padaryt pauzę. Įsivaizduokit šį didžiulį pubą, kuriame daugybė stovinčių žmonių (atsisėsti nėra kur) garsiai šnekučiuojasi, bendydami perrėkti alkoholio šnektą jų pačių galvose. Dabar įsivaizduokite visą šį triukšmą staiga nuščiūvantį, ir stojančią visišką tylą. Pradžioj jūsų gomurį, po to – gerklę, kūną, ir galop – sąmonę užpildo visiškai aiškus suvokimas, koks nuostabus yra pasaulis. Ir koks skanus yra šis porteris! Tirštas, sodrus ir nepaprastai turtingas, šiek tiek vyraujančio sauso, specifinio aštroko rūgštumo, maloniai kutenančio liežuvį, puikiai subalansuotas, šis alus tą patį momentą tampa mano dienos, metų atradimu, penkmečio alumi. Dėl tokių atradimų verta apkeliauti visą Londoną, ką ten, visą Didžiąją Britaniją, verta atleisti sau ir kitiems visus paklydimus, net baisaus skonio lietuviško industrinio lagerio litrus, suvartotus per savo gyvenimą.

Likusį vakarą aš nenustoju liaupsinti šio alaus ir užsisakinėti vieną butelį po kito, kol neapsikentę draugai mane ištempia iš šios palaimintos vietos. Einame į kita religiškai patiunintą vietą. Tai Ye Olde Mitre (mitra – tai toks vyskupo galvos uždangalas), mažas pubas, įsitaisęs supainiotų siaurų Clerkenwell gatvelių labirinte. Šio pubo išsidestymas ypatingas – tai dvi miniatiūrinės patralpos, talpinančios po tris staliuklus. Tai kaip du atskiri maži pubai, tačiau jas jungia vienas baras, už kurio triūsia keli miklūs barmenai – du senukai britai ir vienas jaunas kazachas. Į abi patalpas galima patekti tik pro atskirą įėjimą, kuriame paprastai dūzgia netilpusios į vidų arba tiesiog labiau vertinančios gryną orą sielos. Iš lauko galima pastebėti dar ir laiptus, kuriais galima užlipti į antrame aukšte esančią trečią jaukią patalpą, kuroje be dviejų staliukų telpa į langą atsisukusi kunigo sakykla su atversta knyga ant jos.

Ye Olde Mitre visada reziduoja puikiausiai sandėliuoti pilstomi Adnams Explorer ir Deuchar‘s eliai, ir dar bent trys guest ales, deja, ekstazėje nuo visų dienos patirčių šiek tiek apsvaigęs, nebepamenu nei apie alų, kurį stačiau draugams, nei kurį statė draugai, nei kaip grįžau, nei kur grįžau.

- – -

We continue our London visit with a morning stroll from Bermondsey to London Bridge, past Anchor Brewery buildings and hit our first pints of Siera Nevada Stout and some obscure belgian beers (sold as random beer offer – most likely the hard to sell leftovers) at The Rake. We move to Clerkenwell afterwards for a couple of pints of St Peter’s Mild and Bitter at Jerusalem Tavern. Eventually we settle in The Cittie of Yorke where I am astonished by new discovery – Sam Smith Taddy Porter. A blast, absolutely georgeous and so smoothly drinkable that it takes three friends to get me out of the pub. Straight to another personal favourite – the cosy Ye Olde Mitre, where I lose myself in another few pints of perfectly kept ales and too-deep-to-finish conversations.

Labai apsidžiaugiau būtent estišku alumi, nes štai ką nesenai buvau radęs viename Verslo Žinių straipsnyje:

Įdomu ir tai, kad Saremos moterys nuo seno [...]]]> Kai draugai parveža lauktuvių alaus, priimame šią dovaną su dideliu džiaugsmu. Viena iš paskutinių tokių dovanų atnešė keletą  Slovakijos, Ukrainos ir Estijos pavyzdžių – ačiū Giedriui!

Labai apsidžiaugiau būtent estišku alumi, nes štai ką nesenai buvau radęs viename Verslo Žinių straipsnyje:

Įdomu ir tai, kad Saremos moterys nuo seno dirbo žemę, tad nuotakos buvo pasirenkamos pagal stambias kojas – moteris turėjo tvirtai stovėti ant žemės. Vyrai nuolat būdavo jūroje, o grįžę į krantą leido laiką karčiamose gerdami tamsų alų ir pasakodami istorijas. Apie tamsų Saremos alų sakoma: jo lašeliui užtiškus ant drabužio, tuoj pat atsirasdavusi skylė.

Puls Marzen

Su šio butelio atidarymo pokštelėjimu išgirstu ir komentarą, kad bet kas Estijoje, šiek tiek vertinantis kokybišką alų, paklaustas, kokio geriausia parvežti lauktuvių, nedvejodamas atsakys – Puls. Pasak European Beer Guide, tai nepriklausoma Piarnu gamykla, buvusi Pärnu õlletehas. Matomai, 2003 ir 2004 metais daryklai buvo ypač sunkūs metai, bet dabar su nauju pavadinimu ir planais statyti naują daryklą Piarnu pakraštyje, jai sekasi kur kas geriau.

Pirmąjį ir paragavome jų Marzen, kuris liejosi šiek tiek tamsesne nei įprasta, rusva gintarine spalva (patikrinom – ant stalo užtiškęs alus skylės nepradegino. Bet tai čia ne Saaremos bravoras). Lengva puta ir toks pat lengvai salyklinis aromatas. Skonis šiek tiek salstelėjęs, vėl nestipraus salyklo, malonu, kai jis neužmušinėjamas angliarūgšte. Stiprumas – 5.4%, užsisakyčiau dar.

Puls Tume Kirsiõlu

Tamsusis Vyšninis – tad vyšnios ir jaučiasi, nelabai kas daugiau. Uogos labiau salsvos nei rūgštos, tačiau ne visiškai užgožia lengvą apynių karstelėjimą. Spalva tamsiai ruda-gintarinė, stiprumas 4.6%. Su Kipru nutarėme, kad gerti galima, atšaldytas, karštą dieną butelaitis sueis kaip desertinis aperityvas, bet ne daugiau.

Estiškų alaus daryklų sąrašas ir asortimentas – Beers of Estonia.

Zlatý Bažant Tmavy 11.5 %

“Auksinio Fazano Tamsus” – tradicinis Slovakiškas juodas alus, stiprumas 4.5%. Spalva – tamsi raudona, puta šviesiai ruda. Pirmas skonis – gerai paskrudinto salyklo ir duonos, pamažu pranykstantis ir burnoje paliekantis man neįprastą, šiek tiek primenantį sachariną, saldumą ir kiek malonesnę skrudinto salyklo “uodegą”. Berods, pirmą kartą ragavau slovakiško juodo, deja, lyginant su čekiškais, šis manes neįkvėpė.

Lvivske Porter / Lwowskie Porter Dark

Ukrainietiškas Lvovo bravoro (įkurto 1715) virtas porteris, keistai orientuotas į Lenkišką rinką. Visi užrašai ant etiketės – lenkiški. Šį alų ragavome dviese su Aldžiu, ir nuomonės išsiskyrė – Aldis šiame butelyje nerado nieko įdomaus, tuo tarpu aš buvau pamalonintas deginto ir skrudinto salyklo natų – ko deja, nesulauksi nė iš vieno lietuviško porterio.  Taip pat radau minkštą ir saldų apynių aromatą. Žinoma, šis malonumas atsiėjo atitinkamą kiekį saldumo ir tirštumo (kietųjų medžiagų čia net 20%, stiprumas – 8%). Spalva – tamsiai ruda/juoda.

“Mano melžiama karvutė – nei girdau, nei šeriu, o melžti turiu ką” – mėgstamiausias  E. Prūso  posakis. Pats skaniausias patiekalas, Irenos  keptos ar konservuotos nėgės, duonelė ir kava, galįs kas rytą [...]]]> Šį straipsnį apiė Pamario krašto kulinarinį paveldą paruošė ir maloniai leido publikuoti Rusnės muziejininkė Salos etnokultūros ir informacijos centro direktorė B. Servienė.

“Mano melžiama karvutė – nei girdau, nei šeriu, o melžti turiu ką” – mėgstamiausias  E. Prūso  posakis. Pats skaniausias patiekalas, Irenos  keptos ar konservuotos nėgės, duonelė ir kava, galįs kas rytą valgyti, nenusibosta.

XX a. pradžioje, kada prie klaipėdiečio F. Suhr’o rūkyklos buvo iškabinama  raudona vėliava, iš kurios  žvelgia dvi akys ir iškalbingas skaičius “9”, suprask “devynakės jau eina” – vietiniai taip vadina nėges.

Žinovai ir provincialūs skanautojai žinojo, kad čia jau galima gauti paragauti šviežiai rūkytų nėgių. Anuomet jos buvo gaudomos Nemune, kur giluma, Dangėje, Vilchelmo kanale ir Rusnės plačioje vandeningoje upėje. Gilumoje pastatomi iš karklų vytelių nupinti bučiai ir tik kartą savaitėje, dažniausiai šeštadieniais auštant, tikrinami. Kiti nėgių gaudymui naudojo venterius. Žvejybos laimikis būdavo įvairus, kartais per  savaitę  į Klaipėdos F.Suhr’o rūkyklą  atplukdydavo iki 20 t. sugautų nėgių.

Šalia rūkyklos buvo nėgių ragavimo (skanavimo) svetainė (Paradys g-vėje). Medinis namelis, kuriame trys kambariai ir lauke gražus darželis. Vienu metu jame sutelpa iki 30 lankytojų  ar svečių. Susėdus prie stalo atnešamas indas, pilnas prikrautas šviežiai rūkytų nėgių, kiekvienas galėjo imti ir valgyti iki soties. Atsiskaitymas vykdavo, suskaičiavus lėkštėje sudėtas suvalgytų nėgių galvas. Nėgės buvo valgomos su bandele. Itin dideli smaližiai galėjo užsukti į rūkyklą ir tiesiog čia pat vietoje skanauti dar karštu dūmeliu kvepiančias nėges. Skanaujant nėges buvo geriamas porteris. Šis namelis buvo  žinomas  toli už Klaipėdos ribų, jame lankėsi ir išimtinai garbių svečių, kurie pasirašydavo lankytojų knygoje. Aukšti generolai, profesoriai, daktarai – Hugo Gutsche iš pietų Afrikos, rašytojo Hanso Grimo draugas, lankytojai iš Amerikos. 1916m. ši rūkykla uždaroma, ir įruošiama didesnė (Schlevis) gatvėje. Čia nėgės jau  marinuojamos, pakuojamos į dėžes ir pardavinėjamos visoje Vokietijoje.

Labiausiai vertinamos ant žarijų skrudintos nėgės. Skrudinimo patalpoje  gyvos nėgės suverčiamos į  dideles medines neaukštas bačkas ir gausiai apibarstomos druska. Uždengtos jos smarkiai raitosi, trinasi viena į kitą, besitrinant  nueina plona gleivėta oda, gerai iš vidaus ir burnos išsivalo smėlis. Moterys peilio pagalba nubraukia druskos ir odos likučius, nėgės tampa pilkai žalios spalvos.Taip paruoštos “devynakės” skrudinamos. Glaustai, viena šalia kitos sudedamos ant metalinių skrudintuvų, kepamos ant medžio anglies žarijų. Sudėtingiausias darbas ir menas yra kepamų nėgių vartymas ir nuojauta, kada nėgė pilnai paruošta. Pridegintos ar ne pilnai paskrudintos nėgės buvo metamos į šoną, jos nenaudojamos. Pradžioje nėgės skrudinamos ant  mažo karščio  žarijų, palaipsniui didinant karštį. Vartoma nesustojant, kol pilnai paskrunda. Nuėmus nuo žarijų išdėliojamos atvėsimui. Pilnai atvėsusios nėgės suskaičiuojamos (dėl vienodo kiekio pakuojant), nustatytas ir visada vienodas jų skaičius dedamas į medines bačkeles ir sandariai uždaromas  dangtis, pro specialią angą supilamas alaus acto marinatas ir mediniu kaišteliu užkemšama.

Parduodamų nėgių vertė, skonis ir paklausa priklausė nuo marinato. Alaus acto marinatas suteikė nėgėms pikantišką skonį, o paprastas actas suteikia nėgėm rūgštoką skonį, tai kenkia kokybei ir paklausai. Naudojami prieskoniai ir alaus actas buvo kiekvienos tuo metu užsiimančios  šiuo verslu  įmonės paslaptis. Geriausią paklausą turėjo ir labiausiai gurmanų vertinamos – nėgės marinuotos alaus acte.