• Kauno alaus Kvietinis –  sezono naujiena, logiškas žingsnis, ypač turint omeny kad lietuviško kvietinio alaus rinka Lietuvoje dar turi nemažai erdvės – iki šiol joje žinomesni buvo tik ŠUA ir Gubernijos gaminiai, nors bandymų būta ir iš Bravarijos, Širvėnos bei Vilniaus alaus. Kauniškis debiutantas nenusileidžia minėtiesiems (man asmeniškai turi panašumų su Švyturio Baltu), jame – gausi angliarūgštė, balta greit sėdanti puta, sausas kūnas ir citrusinis (šiek tiek greifurtinis?) lengvas aromatas bei toks pat ryškus ir gaivus skonis, be kita ko matomai įtakotas ir kilmingų vokiškų apynių. TAD įvertinome kaip pavykusį produktą ir sveikiname atvykus į mūsų bokalus šiai vasarai. Modestas brūkštelėjo apie jį pirmas.
• Jau kovą Vasaknų dvaro bravore ragavome jų naują eksperimentą – elį, teko girdėti, kad jo jau galima rasti kai kuriose “Alyno” parduotuvėse, o galbūt ir kitose pardavimo vietose, minimose bravoro puslapyje. Paskutinėmis naujienomis, Vasaknai jau dirba ties, ir turėtų netrukus nudžiuginti dar vienu, ypač tamsiu eliu.
• Nesenai oficialiai įregistruota asociacija “Atviras alaus”, artimai susijusi su to paties pavadinimo socialiniu web klubu atvirasalus.lt . Asociacija vienys aludarystės entuziastus, pirmiausia – namudinius aludarius. Tai jau trečias alaus kultūros klubas Lietuvoje ir savo veiklą jis pradeda Atviro alaus taure -namudinio alaus konkursu, vyksiančiu gegužės mėnesio pabaigoje (registracija jau baigta). Bus daugiau.
• Reikia pasidžiaugti judesiais ir Lietuvos pakraščiuose – praėjusį savaitgalį įvyko Rokiškio krašto aludarių klubo “Sėlis” steigiamasis susirinkimas
• Tuo tarpu keletas mūsų draugijos narių ruošiasi jau antram Tour de Bier žygiui dviračiais. Pernai dviračiais keliavome virti alaus į Žemaitiją, o šiemet iš Biržų bus keliaujama į Latvijos aludarystės renginį Blome, Vidžemėje. Norintys prisijungti – skambinkite Sauliui tel. 868600737Atšaukta.
• Dar vienas alus, iki šiol neminėtas TA puslapiuose – Iki Ūkio alus, verdamas novatoriškomis naujienomis vis nustebinančiame Kupiškio bravore ir randamas minėtuose supermarketuose “Gurmanų” šaldytuvuose. Gražioje pakuotėje, belgiško alaus butelyje, laikomas  alus yra tipiško Aukštaitijos bravorų tamsiesiems balanso, skoniu labiausiai primena galbūt Kupiškio “Šventinį” – tačiau bravoro atstovai patikino, kad tai kitas, atskiras receptas. Pirmasis šį alų apžvelgė Regis.
• Alaus medžioklė Lietuvoje – Marks&Spencer pardutouvė Vilniuje turi įdomų pasirinkimą elių, tame tarpe du gerus IPA ir netgi Londono Meantime Porter; Beer Barrel – pilstomo London Porter, ir daugiau įdomesnių naujienų – tame tarpe Duchy Organic Ruby Ale ir Fullers Black Cab Stout. Tuo tarpu naujame Vilniaus meksikietiškame restorane “Sofa di Pancho” (Visų šventųjų g.) vieninteliame rasite tris meksikietiško craft alaus egzempliorius 0.33 l buteliukuose – Minerva pilsner, pale ale ir net imperial stout! Regis dar aptiko čekiško Zatec Vilniuje, Meat Lovers Pub’e.

Mekskietiško alaus laimikis

Kas gero lietuviškoje blogosferoje?

• Ponasniekas siūlo netikėtą užkandį – troškintus apynių ūglius, Pingvi bando derinti Dargužių ūkininkų sūrius su alumi, tuo tarpu Erstiklis siūlo būdą paprastai išsirūkyti žuvį. “Žaidimų aikštelė” (tai tos pačios merginos, išleidusios mūsų jau apžvelgtą alaus užkandžių knygą) savo bloge siūlo receptą – prie alaus užkąsti aštriais riešutais (via Regis).
• Kitame poste Ponasniekas ieško galvos skausmo priežasčių pramoniniame aluje.
• Pingvi apžvelgia Estijos alaus scenos padėtį ir apžvelgia keletą naujų lietuviškų alų – tame tarpe į kvailiausią pavadinimą pretenduojantį Miežiškių “Pyyp”. Apie šį alų savo stiliumi (“lengvas, su prieskoniu”) brūkšteli ir Modestas.

Trumpos naujienos – 2012 gegužė

Vilniuje sėkmingosios “Bambalynės” savininkai netoli parduotuvės nesenai atidarė restoraną-alinę pavadinimu “Liečiai” ”Leičiai” (Stiklių g.). Joje – tradiciniai lietuviški patiekalai, ir keletas rūšių pilstomo lietuviško alaus iš Šaurės bravorų. Rodos, koncepte nieko ypatingo, tačiau šeimininkai žadėjo ekskliuzyvines alaus rūšis, todėl einu patikrinti.

Tik užėjus, kas patraukia dėmesį, tai alaus baras. Tiksliau, ant baro išrikiuotos keturios alaus rankenos-”pompos”, kurias iki šiol teko matyti tik “Real Ale” pubuose D. Britanijoje. Ten jomis išpilstomi išimtinai eliai, ir tai yra nepamainomas britiško elio cask conditioning (specialaus brandinimo statinėse), atributas. Toks alus atvežamas į pubus dar nesubrendęs, vėsiame pubo rūsyje (apie 13 C – tipiškos elio vartojimo temperatūros) baigia bręsti, tada bačka specialiai paruošiama, o vietoje angliarūgštės, rankinės pompos pagalba alus patenka į pintą.

“Leičių”pilstomo alaus meniu taip pat daug žadantis – greta Butautų dvaro čia “Leičių” šviesus ir tamsus,  ”Baltas” – rašoma, su šiek tiek ruginio salyklo, “Ąžuolinis” – brandintas 180 dienų.

Pastarasis skamba viliojančiai, tad užsakau iškart du – sau ir draugui. Bokalas šiltas, išvaizda tai tiesiog tamsus rudas alus, aromate vyraujantys nebūdingi kvapai nežada nieko gero. Ragauju – deja taip, viršų ima šlapio kartono skonis, kuris akivaizdus ir ypač jaučiasi, nes alus kaip minėjau, šiltas. Iš namudinės aludarystės patirties šiuos pašalinius skonius priskiriu akivaizdžam brokui, todėl nustembu iš barmeno sužinojęs, kad tiek jam, tiek daugeliui klientų šis alus yra skaniausias. Pasitikslinu – ar senai ši bačka “pakinkyta”, esu patikinamas, kad visai nesenai. Gal kam toks alus ir tinka, bet aš grąžinu bokalą ir paprašau “Liečių” tamsiojo.

Matau, kad šis pilamas iš bokšto su dviem kranais, ateina bokale šaltas ir su nedidele putele. Alus tirštas, juodas, ragauju – kitas reikalas! Atpažįstu Trakiškių/Miežiškių Velykinio porterį. Puiku – šis alus nors ir turi tiršto saldumo, tačiau jis gana kompleksiškas ir skanus. Po šio užsisakau ir “Leičių šviesaus”, jis taip pat vėsus, bet čia lyg ir nieko ypatingo, bazinis skonis ir labai, labai sausa pabaiga, traukianti liežuvį.

Užmetu akį už baro, pamatau I.O. Boiko kegą, ir taip sužinau kas yra “Baltas”. Taip pat matau, kad tie gražieji kranai-pompos prijungti ne prie rūsio, ne prie šaldytuvo (išskyrus abu “Leičių” alus), o tiesiai prie statinių po baru. Taip, alus pilstomas be angliarūgštės, bet deja, jis pateikiamas šiltas, o tai didžiulis minusas.

Kiek anksčiau teko bendrati su “Bambalynės” savininkais, jie atrodo tikri alaus entuziastai ir besidomintys tuo, kuo prekiauja. Ten jaučiasi ir šeimininko buvimas ir kokybė. Gaila, kad šito neaptikau “Leičiuose”. Lieka nuoširdžiai palinkėti surinkti paleistus galus ir privesti prie tos pačios kokybės, prie kokios įpratome “Bambalynėje”. Tada gal norėsime grįžti.

“Bambalynės” alinė “Leičiai” – kol kas neįkvepia

Open fermentation vat at Grigonio Alaus Darykla. Foto: Martin T. Thibault

I am still writing the series of reports from the trip (for now in Lithuanian) while Martin is completing his feature article for the summer issue of Beer Connoisseur, as well as preparing a substantial section about Lithuania in his third book on beer brewing countries, or “beer paradises” as he puts it. He didn’t resort to only writing, but also took some beers back to Canada, collected the yeast from the sediment in the bottles and took it to the lab… below read the thriller unfold in a timeline of Martin’s Facebook updates-teasers:

March 12: After having visited 20 breweries and tasted tons of their beers, it is now clear to me that Lithuania needs to be recognized by the craft beer world as a distinct beer culture, just like Germany, England, Belgium, the Czech Republic, etc. Simply put, there are flavors intrinsic to Lithuanian beers that are simply not found elsewhere (i.e. the earthiness from originally wild yeast found in some Kaimiškas Alus, the supremely toasted malt character in many Šviesus brews, the rich raisin-y flavors of many Tamsuses, etc.). To make a long story short, more people should be exploring this country.

Apr 8: Putting the finishing touches on my article on the Lithuanian beer scene which will be the feature piece in this summer’s Beer Connoisseur magazine. I’m almost as excited as when I landed at the airport in Vilnius. Almost. :)

April 27: Major breakthrough today concerning yeasts used by a Lithuanian countryside brewer (Aldona Udriene), courtesy of Marie-Julie Favé of McGill University, who graciously tried to identify a yeast sample I gave her from a bottle of Jovaru Alus. More news real soon as we attempt to properly formulate these findings. For now, I can tell you it is NOT a Saccharomyces cerevisiae strain. But it gets much, much better than that… :)

April 29: Lithuanian Countryside Yeast Tales, Part II: It all started when we started wondering about the final gravity of Jovaru Alus, and most Kaimiškas Alus we had brought back for that matter. All these beers are definitely malt-forward with a unique earthy yeast character, and feel quite round, sweetish. So a brewer amongst us decided to measure the final gravity of Jovaru Alus, for fun. The results were absolutely startling. For a beer that has the mouthfeel of a plump ESB, a final gravity of 1.0025(!) felt crazy. 95% attenuation! A week later, drinking another Jovaru Alus, we noticed that the finish was, indeed, very dry. But only the finish, as the body did feel as round as the aforementioned ESB… What in the world is going on in these Kaimiškas brews? The dregs of our last bottle were therefore taken to a lab and a sequencing center at McGill University… (to be continued)

Lithuanian Countryside Yeast Tales, Part III: So the DNA sequence of the yeast contained in the bottle of Jovaru Alus was compared to all DNA sequences known from yeast species in the GenBank database. This database, by the way, is maintained by the National Center for Biotechnology Information and contains virtually all known and identified DNA sequences which have been deposited by researchersaround the world for the last 20 years. The first analysis revealed that strain to be a Saccharomyces species. No surprises there. However (drum roll time…), NONE of the strains in the DATABASE matched the Jovaru yeast to undoubtedly assign it to a specific species. In other words, it is not a Hefeweizen strain, an English Ale strain, a Safale strain; it is not a sourdough strain, a bakery strain, a distillery strain, a sake strain or an artisanal fruit wine strain. It is not a biofuel strain, a super-attenuating strain (S. cerevisiae diastaticus), a wine strain or a known wild strain. It is not a lager strain (S. carlbergensis, S. uvarum or S. pastorianus), not S. bayanus, S. paradoxus or S. kluyveri. (to be continued)

What can I say… holding the breath and waiting for more.

Lithuanian Countryside Yeast Tales

Šarmotas rytas, žvelgiant į Širvėnos ežerą, kurio vardą nešioja ir bravoras, ir alus. “Širvėnos” alų verda “Biržų alus” (anksčiau alų tokiu pat pavadinimu, buvusį mėgstamiausiu studentų tarpe, virė ir Kauno alus), į kurį pirmiausia ir patraukiame. Mus pasitinka ekskursijas vedanti ponia Astra Normantienė ir sako, kad dabar žiūrėsim kaip alus verdamas nuo pradžių iki galo… nustembu, kad pradžią rodo nuo misos virimo patalpų, kuriuose stovi senoviniai, jau kiek apsilaupę katilai – labai panašūs į vokiškuosius Kauno alaus katilus. Bandau klausti, o kur vyksta salinamas, kur misa išgaunama, tačiau gaunu kiek keistą paaiškinimą, esą “čia viskas ir daroma – sumaišoma kaip sriuba, ir verdama”. Hm.

Senieji virimo katilai

P. Astra papasakoja bravoro istoriją, viena įdomesnių detalių – kad po švedų užpuolimo nuniokotą miesto vairą perėmus Radviloms  ir ėmusis atstatymo darbų, pats pirmiausias buvo atstatytas ne bažnyčia, o bravoras – tada tai buvo suprantama alaus svarba visuomenei!

Apžiūrėję visiškai atnaujintas fermentacijos patalpas – tiesą sakant, daugiatonės rauginimo ir brandinimo CKT talpos pribloškia savo dydžiu – nusileidžiame į legendinius senovinius brandinimo rūsius, kurių metro storio akmeninės sienos dabar slypi po tinko ir dažų sluoksniu, o tarp jų pūpso tiek senos, tiek naujos horizontalios brandinimo cisternos. Anksčiau prie tų sienų žiemą būdavo sukraunami ledo luitai iš ežero, o vasarą tas ledas aušindavo patalpą ir leisdavo brandinti alų.

Rūpestingosios Biržų bravoro darbuotojos

Apžiūros pabaigoje laukia degustacija specialiame kambaryje, kur man tenka pavertėjauti ponios Astros pasakojamus Biržų alaus posakius ir folklorą, gal aktualius tik tūlam lietuvaičiui. Įdomu išgirsti, kad vis labiau populiarėja silpnesnis alus, tačiau ponia Astra susirūpinusi vis pasiguodžiasi ir apie juos skriaudžiančias didžiąsias daryklas, valdžią ir naujus nepalankius įstatymus (PET taros ir stiprumo apribojimai). Plastikas šioje darykloje mėgstamas – nustebina, kad net degustacijai pastatytos plastikinės stiklinės, nors ant baro kabo firminiai stikliniai bokaliukai (paprašyta, mielai juos pakeičia, bet šluostydama dulkes stebisi – niekam anksčiau tos stiklės nerūpėjo).

Degustaciją lydi posakiai ir šposai, tačiau sveteliai jau nori judėti toliau. Visiems labiau patiko silpnesnės rūšys, stiprieji buvo nepatrauklūs dėl juose dar labiau paryškėjančio stipraus karamelinio saldumo. Visgi firminiai “Aukštaičių” ir “Jubiliejinis” buvo taip pat gerai įvertinti. Visi bandė įsijausti į “Širvėnos” alaus žirnių poveikį, tiesą sakant kokį skirtumą identifikuot buvo nelengva. Priminsiu tik, kad šią unikalią lietuvišką tradiciją – žirnius aluje, skirtus pagerinti putai ir alaus kūnui – šiandien išlaikė vienintelė ši darykla (anksčiau tokį alų darė ir Kauno alus bei Ragutis, o senesniame interviu aptikau teiginį, esą su žirniais buvęs verdamas ir Žigulinis).

Dvareliškių bravoro žmonės - kaip laikrodžio gegutės - išlenda pro dureles tik trumpam

Iš Biržų krašto traukiame link Pasvalio, trumpam užšokame prie Dvareliškių bravoro. Tvarkingas vienkiemis, ūkinis pastatas, tvora, už jos – didelis medinis kryžius. Šeimininkų nei kitų žmonių nesimato, o trumpam išlindęs darbininkas, tik pamatęs kameras, mitriai pasislepia už durų. Kad čia tasai bravoras, išduoda tik bambalių pakuotė, padėta mums šalia tvoros.

Netoliese, Pasvalio Tilto gatvėje, gyvena ir aludaris Jonas Morkūnas (individuali įmonė Jolus). Labai norėjau pakalbinti šį aludarį, nes esu girdėjęs kad jis gamina alų senoviniu būdu ir rakandais, taip pat yra vienas iš retų, naudojančių savo mieles (?). Raudonų plytų mūrinis namas nė iš tolo neprimena bravoro, kaip suprantu, jo rūsyje ir vyksta alaus gamyba. Ant laiptų išeina pats aludaris Jonas, deja mūsų laukia nusivylimas – šiuo metu alaus nėra, šią žiemą jis apskritai neverdamas – nepakankama paklausa.

Aludaris Jonas Morkūnas amato mest nesiruošia

Trumpai persimetame žodeliu, Jonas papasakoja apie buvusius planus bravorą plėsti. Tam greta buvo suręstas atskiras namas, ir jau planuota pirktis įrangą. Kaip tik tuo metu buvo priimtas įstatymas, nubraukiantis mokesčių lengvatą mažiesiems aludariams. To pakako, kad naujais paskaičiavimais, bravoras būtų nebeišsilaikęs – teko šios idėjos atsisakyti. Stipru, nors ir liūdna, iš pirmų  lūpų išgirsti konkretų paliudijimą apie smulkiojo verslo žlugdymą.

Svečiai išvežami į Kryžių kalną – jie juokauja, kad kryžių nuotraukos suteiks egzotišką atspalvį būsimam straipsniui alaus žurnale. Vokiečių ir manes kryžiai nedomina, vietoje to pėstute patraukiame per Pakruojį.

Paskutiniai autentiški Pakruojo barai

Pakruojis, kaip ir daugelis provincijos miestelių – apleistas, ištuštėjęs,  tačiau senamiestis gražus, keletas įdomesnių architektūrinių objektų (malūnas, spaustuvė) įdomūs apžiūrėti. Žvalgomės barų, tačiau tik vargais negalais atrandame vieną vienintelį, prekiaujantį daugmaž vietine produkcija (Rinkuškių “Tradicinis” 8%, Joaldos “Soprano” 8.5% ir dar vienas bevardis kranas). Patriušusioje erdvėje sėdi keletas “kandžiulninkų”, kurių veidai praradę bruožus, jie labai nepatikliai žvelgia į svečių kameras. Padarę nuotrauką, pasišaliname. Gauname iš kolegų sms, kad jie jau kraunasi alų Rozalimo bravore.

Nuostabūs Pakruojo grafitai

Gatvėje paklausę vietinių moterų, sužinome, kad kultūringiausias baras yra Pakruojo dvaro traktierius – ten esą gražus parkas, ir neprastas alaus pasirinkimas – moterys pasigiria ten retkarčiais nuvykstančios paragauti “Varniukų”. Mūsų kelias kaip tik veda į šio alaus šaltinį – daryklą “Davra”.

Davros bravoras vasarą. Foto: įmonės.

Jau vakarėja, ir bravoras uždarytas, tačiau mus pasitinka savininkas Vydmantas Daujotas ir atrakina visas duris. Klausomės trumpos bravoro istorijos – jis įkurtas 1993, o alaus gamyba prasidėjo mediniuose kubiliuose. “Alus išvežiojamas buvo taip pat medinėse bačkose, va šiose” – mosteli ranka į prie sienos sukrautą iš pažiūros labai jau senovinių bačkų rietuvę. Žinoma, šiandien čia jau moderni, nors ir nedidelė, nerūdijačiu plienu žvilganti įranga, fermentavimo, brandinimo talpos. Pono Vydmanto plati šypsena, atsipalaidavimas ir nuotaikingas tonas be kita ko išduoda ir tai, kad šis bravoras, kaip sakoma, susitvarkęs finansus.

Šios statinės mena Davros bravoro pradžią

Ne mažiau nuotaikinga ir naujai įrengta degustavimo salė-baras, per didelius langus žvelgianti į Kruojos upės vandenis. Salė ir baras įrengti skoningai ir jaukiai, o nišose įrengtas apšvietimas ryškina alaus butelių ir suvenyrų ekspoziciją. Vydmantas iš krano pila šviesų “Daujotų” alų (naujasis pavadinimas kur kas geriau skamba nei senas “Lux”) – kvapnus, sodrus ir troškulį malšinantis lageris.

Degustacijų kambario fragmentas

Legendinis, visų barų pageidaujamas, tradicinio alaus reinkarnacijos simbolis “Varniukų” (5.6%) – dar kartą įvertiname jo nepaprastai “sesijinį” charakterį – šį alų, turintį daug giros bruožų

Be žodžių

(berods jo gamyboje ir naudojamas ruginės giros ekstraktas), galima skanauti nepavargstant. “Linksmųjų vyrukų” (6%), iš pažiūros paprastas alus, tačiau amatas šviečia ir čia – ypač ryškus lietuviškas “skrebutinis” salyklas, teisinga porcija apynių, ir nežymi angliarūgštė, visam tam leidžianti pasireikšti.

Su ponu Daujotu yra apie ką pakalbėti, matosi, kad ir jam bendrauti malonu. Sužinome tiek bravoro, tiek Varniukų alaus, tiek aludario istoriją – beje, mažai kas žino, kad jis yra… žemaitis! Paklaustas, ar jam aktualios naujos įstatymų

V. Daujotas savo bravore

pataisos dėl PET taros ir stiprumo apribojimo, jis tik numoja ranka – stipraus alaus neverda, į butelius nepilsto – alaus paklausa tokia, kad vos spėk bačkom vežti. Kokia šio bravoro sėkmės paslaptis? Turbūt ypatingas dėmesys bei pagarba kiekvieno žingsnio kokybei, verslo intuicija, ir rūpestis, kad galutinis alaus vartotojas gautų “tobulą bokalą”.

Iš bravoro išeiname pakylėtos nuotaikos, į autobusiuko bagažinę gula dar tuzinas litrų alaus kontrolinėms degustacijoms ir lauktuvėms, traukiame link aludariais garsaus Jovarų kaimo. Pirmiausia užsukame į A. Grigonio bravorą, šio bravoro kieme esantį barą lankiau  prieš penketą metų. Vėlu, gauname progą tik trumpai užmesti akį į gamybines patalpas, užsiperkame alaus ir judame toliau.

Narsusis aludarystės paslapčių sargas

Tame pačiame kaime – garsiausia Pakruojo, o gal ir visos Lietuvos aludarė-moteris Aldona Udrienė. Nedidelėje sodyboje mus pasitinka ne tik pati bravorėlio savininkė, bet ir jos kudlotas šuniukas, išlindęs iš… alaus bačkos. Vietos apsisukti nėra tiek daug, atvėrę pirmąsias duris iškart patenkame į bravorėlį – bravoru tokio dydžio įstaigą liežuvis neapsiverčia vadinti. Tiesą sakant, tai mažiausia mano kada nors matyta tradicinio alaus gamybos įstaiga. Fermentavimo vonia – beje, vienintelis ir naujausias įrenginys, kuriuo Aldoną pakeisti anksčiau naudotą tradicinį medinį kubilą privertė higienos ir sanitarijos tarnybos. Vonios talpa atrodo, nedaug skiriasi nuo mums įprastesnių maudymosi vonių.

P. Aldona prie fermentavimo vonios

Nepaprastai įdomu klausytis ponios Aldonos porinimų apie jos alaus gamybos ypatumus ir niuansus. Visų jų atpasakojimai užbaigimi: “teip kaip tėvelis mana dari.” Mane ypač domina mielių klausimas – nes žinau, kad Aldona yra viena iš nedaugelio aludarių, naudojančių unikalias “šeimos” mieles. Kadangi mielės yra alaus siela, tad autentiškiausias alus, tikrasis paveldas ir yra šis, virtas su savomis mielėmis.

Šiais laikais mielių užkasti nebereikia

Mielės išlaikytos per kelias kartas, jas ypač saugant, laikant vėsiai, ir atšviežinant specialiu mažu alaus užmaišymu net tada, kai pardavimui alaus virti poreikio nėra. Aldona prisimena, kaip jos tėvas, atėjus laikui alų virti, eidavo į daržą “mielių pakasti” – mat šios būdavo prieš tai užkastos į gilesnę duobę, žinoma, prieš tai supylus į asotį, kuris savo ruožtu būdavo uždengiamas kibire su šaltu vandeniu. Taip užkastos mielės būdavo pastovioje vėsioje temperatūroje – būtinoje sveikoms gyvoms mielėms išsaugoti.

Su puta

Daug įdomybių pripasakoja Aldona, ir tai yra turbūt artimiausias prisilietimas per pasakojimą prie autentiškos tradicijos, kokį man yra tekę patirti. Vaišės – proga kitiems pasakojimams, ir atskirame degustacijų kambaryje palėpėje, kur jautiesi kaip kaimietiškoje troboje pas močiutę, jau staltiese padengtas stalas, nukrautas užkandžiais ir bokalais. Ponia Aldona neša alų pilnais ąsočiais su virstančia per viršų puta – ir šaltą ir šiltą, pagardintą medumi ir sušildantį vėsoką pavasario vakarą. Alus skanus, gaivališkas, malšinantis troškulį, tipiško nevirintam tiršto kūno ir tipiško lietuviško tradicinio skonio, “dirviško” ar “žemiško”, kuriame nardo “mediniai” apyniai – galbūt tai “apynių arbatos” naudojimo rez ultatas.

Šiandien poniai Aldona pačiai vienai alaus išvirti jėgų nebepakanka, tad ji turi nusamdžiusį pagalbininką, jaunesnį, gabų vietinį aludarį . Šis “auksinių rankų”, tačiau matyt neramios sielos, dingęs iš kaimo jau antra diena ir niekas nežino kur jis. Šianakt numatytas alaus virimas, ir vanduo jau užkaistas, tačiau be pagalbininko nieko nebus. Senosios aludarės balse susirūpinimas, o akyse – graudulys, kuriame telpa nerimas ne tik šiandienos virimo, bet ir apskritai bravoro bei šeimos aludarystės tradicijos likimo. Po antro bokalo išdrįstu pasisiūlyti į pagalbą, tačiau garbioji aludarė mandagiai atsisako. Mums išvykus, lauks pradingėlio aludario – gal jis pasirodys bent vidurnaktį?

Apynių kepurė!

Ištrūkus į tamsią naktį po tokios turtingos dienos, nesitikėjome, kad mūsų laukia dar vienas vizitas. Tačiau štai autobusiukas suka į pilnaties apšviestą kiemą… taip, tai bravoras. Jis vadinasi “Joalda”, reiškias mes jau Pasvalio krašte, mus pasitinka jaunas aludaris, ir vedasi apžiūrėti. Naktį viskas atrodo kaip kokio pogrindinio veiksmo arena, ir nors vienas iš alų vadinasi “Vulkano”, kitas “Soprano” (8.5%), tei ne vien cosa nostra (t.y. ne vien vietinio kaimo reikalas). Čia gaminamas ir puikus 5.2% “Pasvaliečių” alus, kurio galima rasti ir kai kuriuose sostinės baruose (jį ragavau “Visų šventųjų”). Apmaudu, kad savo amatą šie aludariai švaisto ant kelių rūšių 8+ stiprumo alaus, skirto vietiniams laipsnio mėgėjams.

Smagiai degustuojame, pasišnekučiuodami su linksmuoju bravoro aludariu-bendrasavininku, ir į nakvynę Balsių malūne išjudame jau puikiai apšilę naktinei kanadietiškų lauktuvių degustacijai.

Pasvaliečių vaišės

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (III dalis)

Vis dėlto, perskaičius Kristinos Bačiauskaitės ir Vilmos Bartuškaitės knygą „Užkandžiai prie alaus“, kilo noras pakalbinti knygos autores. Kreipiausi į leidyklą „Laisvos valandos“ – ir Vilma su Kristina – tiesa, prieš tai patikslinusios, kad jos nėra receptų „autorės“, o tik knygos „sudarytojos“ – maloniai atsakė į klausimus.

Tai ne reklama, tiesiog toks knygos viršelis

Visų pirma, sveikiname su šia knyga, kuri papildė kitų kulinarinių knygų užpildytas lentynas. Ar daug susilaukėte pagyrimų, pastabų po išleidimo?

V&K: Ačiū už sveikinimus :)

Blogų atsiliepimų apie knygą girdėti neteko. Nebent tokių, kad nemažai patiekalų yra visiems labai gerai žinomi. Tačiau mūsų tai nežeidžia – juk tikrai ne visi tą skonį itin gerai pažįsta, moka ir pagaminti. Ši knyga tiks ir pradedantiems gaminti, ir tiems, kurie virtuvėje yra jau patyrę, tačiau nori išmėginti ką nors nauja. Ir tiems, kuriems paprasčiausiai ėmė ir sušlubavo atmintis ar fantazija – o draugai su alumi jau va-va už pusvalandžio sugužės į svečius.

Šiaip diduma atsiliepimų labai geri. Štai vieni šeimos draugai net surengė alaus vakarėlį ir visus sukvietė į savo namus ragauti patiekalų, pagamintų pagal šios knygos receptus. Sako, buvo gardu :)

Užkandžiai prie alaus – tai daugiau „pirmas pietų patiekalas“, „vietoj deserto“ ar visai atskiras kulinarinis pasaulis?

Mes, kai rinkome receptus, į užkandžius prie alaus žvelgėme kaip į atskirą kulinarinį pasaulį.

Jūsų knygoje rasime ir lietuviškos, ir europietiškos, netgi pasaulinės virtuvės įtakos. Pavyzdžiui, net 4 receptai yra su krevetėmis, paskui figuruoja kalmarai, ančiuviai. .. Ar tai ne raginimas atsisakyti įprastos duonos su sūriu ir žinių :)?

Oi, jokiu būdu neraginame atsisakyti duonos su sūriu ar žirnių. Tiesiog stengėmės pririnkti kuo įvairesnių receptų – ir iki skausmo žinomų, ir kam nors dar niekuomet neragautų. Žodžiu, mėginome pamaloninti kuo įvairesnius skonius.

Juk tikrai ne kiekviena dama, priėjusi prie alaus stalo, čiups šaukštą ir puls valgyti virtų žirnių, – štai jai gal ir tiks geriau kokie ančiuviai ar itališkos užkandėlės :). O koks nors lietuvis, kurį laiką praleidęs Airijoje, gal nostalgijos kankinamas susigundys prie alaus pasigaminti rašerių?

Beje, diduma šių užkandėlių – tikras džiaugsmas mūsų mažiesiems, taip kad dėdės ir tetos būkite budrūs, vėliau gali tekti alų gurkšnoti neužkandant :)

Knygos iliustracijos lietuviui gali pasirodyti egzotiškos

Senovės lietuvių virtuvėje alus padėdavo numalšinti sūdytos žuvies ar žverienos sukeltą troškulį, o kokia dabar alaus vieta virtuvėje?

Nieko čia nepadarysi – taip jau istoriškai susiklostė, kad tai vienas populiariausių gėrimų su laipsniais šalyje. Ir dabar jo pilna visur, – ne tik virtuvėje :) Ir visgi būtų gerai, kad žmonės alumi mėgautųsi ir neišgertų jo per daug. Tegul jau geriau alus lieka troškulio malšintoju, o ne drąsos, atviresnio pokalbio, bučinio skatintoju ar skysčiu pergalei aplaistyti :)

Ir dar prie to klausimas – ar mokam mes išnaudot, tarkim, savo ežerų, marių žuvį – nebanaliai ją paruošt?

Kas dėl mūsų ežerų, marių žuvų paruošimo – mūsų manymu, žuvį kaip sykis ir reikia ruošti kuo paprasčiau ir banaliau. (kokia ji bebūtų – ar svetimšalė lašiša, aš mūsų kaimietis ešeriukas): truputis druskos, truputis pipirų ir gana, na, labai norint – dar koks krapas ir lašelis citrinų sulčių.

Kaip su tuo baisiu argumentu, kad nuo alaus tunkama – tiksliau, kad alus tik sužadina apetitą, o labai auga svoris jau nuo štai jūsų pristatomų užkandžių :)?

Tunkama labiau dėl fizinės ar dvasinės negalios, o ne nuo alaus ir maisto :) Tai yra, svarbiausia – saikas ir išmintis.

Pastaruoju metu reklamuojama mada derinti alų su maistu. Pas jus prie receptų nepamatysi, kad šis receptas labiau tinka prie šviesaus alaus, anas – prie tamsaus. Ką jūs galvojate apie tą derinimą? Ar tinka vieni užkandžiai labiau prie vienokio alaus, kiti – prie kitokio, ar nėra skirtumo?

Na, labai atsiprašome, bet apie tai nepagalvojome… Apskritai, nesame mados vergės, gal net atvirkščiai :) Kita vertus, žmonės pastaruoju metu daug keliauja, domisi, todėl tie, kam tai įdomu, matyt gerai žino, kas gardžiausia prie šviesaus alaus, o kas – prie tamsaus…

Mes už tai, kad žmonės pasikliautų savo skoniu ir nesibaimintų apsijuokti gurmanų akyse.

Jūsų knygoje patiekalų paruošimo laikas labai skiriasi. Štai slyvas sutepti sūriu galima per 10 minučių, o koks patiekalas realiai yra pats sudėtingiausias? Kuo galėtų pasigirti gera šeimininkė?

Aišku, gera šeimininkė turi sugebėti iš kirvio išvirti sriubą :) Ir dar labai greitai :) Mums gi nei greitai, nei itin pigiai (kone nemokamai), rašant knygą, nebuvo vertybės.

Nepatikėsite, bet ir tas pačias slyvas sutepti pikantiška mišraine galima ir per 10 minučių, ir per visą valandą – žiūrint kaip į tai pažvelgsi: filosofiškai ar atmestinai. Mūsų knygoje yra įvairiausių patiekalų prie alaus receptų; vienus paruošite per kelias minutes, kitus per pusvalandį, dar kitus per valandą…

Kokį alų jūs pačios mėgstate?

Labai jau intymus klausimas :) Įdomu paragauti visokio naminio alaus, geriau verdamo pagal senąsias lietuvių tradicijas… Kartais išgerti kokią stiklinę „Guinness“, ar kokio raudonojo…

O gal teko ir virti… alų?

O alaus virti neteko, bet girdėti apie tai teko – turime gerų pažįstamų, verdančių gerą naminį alų su medumi :) Kassyk tenka išklausyti paskaitą apie burbuliukų žalą organizmui :) Ir kad ne viską, kas alumi kvepia, galima vadinti tikru alumi :)

Skanių užkandžių prie alaus!

Užkandžiaujant prie alaus

Vilkmergės puskvorčiai. Foto: įmonės.

Šiandien bravoras “grįžta” nauja tara – pusės kvortos (0.41 l) stikliniais buteliais (žr. spaudos pranešimą), o ateityje bus ir proginiai kvortos (0.82 l) buteliai. Paplojame už lietuviško mato grąžinimą ir už tai kad stiklu, o ne kaip anksčiau, plastmase.

Į puskvorčius butelius Vilkmergė pilstys elį, kurį įmonės direktorius Ramūnas Blazarėnas bando juokingai tiesmukai susieti su Belgijos vienuolynų alumi. Brangieji, elis yra apskritai seniausia alaus rūšis, kurį gamino visos šalys – lagerio mielės buvo išveistos tik kažkur prieš porą šimtmečių. Belgiškų vienuolynų elio esminiai komponentai yra nuosavas virimo menas ir nuosavos vienuolynų mielės, kurių esu tikras, Vilkmergė nenaudoja.

Sėkmingas produktas. Foto: įmonės.

Įdomu stebėti vis drąsėjančius elio žingsnelius lietuviškoje rinkoje – įtariu, kad paisibaigus “gyvo” raktažodžio “šviežumui” (atleiskit už kalambūrą), “elis” galbūt jau tampa naujuoju – žr. Gubernijos elį, Kalnapilio kaštonus, Švyturio Memel Brau, nekalbant apie mažuosius aludarius, kurie tuos elius darė kur kas anksčiau (dalis kaime verdamo tradicinio alaus taip pat buvo ir yra eliai). Visa tai vertinu teigiamai, nes be raktažodžio, šiuo atveju, padidėja ir įvairovė.

Kitas dalykas yra tai, kad Kalnapilio-Tauro grupė jau suprato mažų bravorų galią ir kaip ja pasinaudoti. Per “Vilkmergę” jie bandys užimti vis didėjančios amatinio/tradicinio (“craft”) alaus rinkos dalies porciją. Nors dėl tokių procesų naudos alaus entuziastams galima ginčytis, tai natūralūs rinkos procesai, keliantys nemažai bangų ir užsienyje (pvz. JAV MillerCoors įsigyta Blue Moon Brewing Co. sėkmingai kovoja dėl craft rinkos dalies) Nenustebčiau, jei netrukus šiuo keliu (mažų bravorų įsigijimo) pasuktų ir Š-UA grupė, kol kas labiau pasikliaunanti senai išbandytais metodais (lobizmas, gausi reklama, barų pririšimas marketinginiais).

Tačiau apskritai K-T grupę galima pagirti už vis drąsesnius žingsnius eksperimentuojant ir įvedant naujas rūšis – viena paskutinių naujienų – Tauro “Porteris” – mūsų nuostabai, yra gana stiprus savo kategorijosBaltijos porterio egzempliorius. “Dvigubo” (dubbelio?) dar neteko ragaut. Šiandien mano klausimas – ar naujasis Vilkmergės alus skanus?

Kvortos sugrįžimas, arba Kalnapilio ir Vilkmergės medaus mėnuo

Biržų aludaris ir salyklo pardavėjas

Salyklo parduotuvė Biržuose

Visa grupė dieną pradeda nuo Gintaro baro Molėtuose, vėliau užsuka į Kupiškio bravorą. Aš šią dalį praleidžiu, nes važiuoju tiesiai į Biržus, kur susitinku vietinį aludarį Zenoną – mūsų draugijos nario, taip pat aludario Sauliaus tėvą. Prie naminio alaus bokalo aptariame vėlesnio susitikimo detales. Kartu su Zenonu užsukame pas vietinį salyklo ir apynių pardavėją Petrą, kuris turi atsidaręs parduotuvę ant pagrindinio kelio.

Paveikslas parduotuvėje

Petro parduotuvė šviesi, švari ir tvarkinga – tačiau į ne vietinius savininkas žvelgia kiek nepatikliai. Tik pamatęs, kad šį tą suprantu apie aludarystę, jis atsiveria ir papasakoja apie vietinius aludarius ir jų pomėgius. Labai apsidžiaugiau išgirdęs, kad pas Petrą užsuka ne tiek ir mažai aludarių apsipirkti – net kelios dešimtys. Parduotuvės pasiūla puikiai pažįstama, daugiausia iš kauniečių tiekėjų Alutex/Sulivesta – bazinis lietuviškas ir čekiškas salyklas, vidutinio tamsumo karamelė ir kelios rūšys, daugiau kartesnių, apynių. Amerikietiškieji Cascade apyniai Biržų aludariams nelabai patiko – užtat ypač kartūs Bravo turi kur kas geresnį pasisekimą. Netrukus Petras atneša paragauti ir savo, tradiciškai daromo alaus – nevirinto, kartinto apynių arbata. Kuo puikiausias!

“Rinkuškiai”

Šis bravoras – vienas žinomesnių Lietuvoje, jo produkcijos galima rasti beveik visų supermarketų lentynose, ir bent jau skonio prasme kaip ir viskas žinoma. Kadangi specialus gidas dirba tik savaitgaliais, mus pasitinka komercijos direktorius ir trumpai pristatęs istoriją, veda per bravoro cechus. Cechai naujai įrengti, efektyvūs, viskas atrodo kaip bet kokiame kitame komerciniame bravore. Komercijos direktorius labai užtikrinta, bet prasta anglų kalba ima berti atkaltą maldelę, kurioje neišgirdau praktiškai nieko naujo. Svečiai matyt nedaug ką suprato, nes vėliau restorane manęs klausė – ar tikrai ši darykla, kaip sakė ponas, yra didžiausia Lietuvoje?

Rinkuškiuose vyksta darbas

Trumpa istorija – trys biržiečiai, vietiniai aludariai, šią daryklą atidarė iškart po nepriklausomybės atgavimo, 1991 m. Pradžioje darė alų pagal kaimiško alaus gamybos tradicijas. Iki šiandien įmonė daug investavo, labai smarkiai išaugo - šiandien įmonėje dirba 111 žmonių, pagaminima 13 mln. litrų alaus, ji priklauso didžiųjų aludarių asociacijai. Beje, Rinkuškiai labai didžiuojasi esanti vien lietuviško kapitalo įmonė, direktoriumi ir šiandien tebedirba vienas iš daryklos įkūrėjų. 2001-aisiais ji perėjo vien tik prie klasikinio alaus gamybos.

Rinkuškių eksportas

Siūlomas asortimentas – keliolika rūšių lagerio tipo alaus. Visi alūs gan salyklingo charakterio ir aromato, subalansuoti. Aš asmeniškai nesu fanas, tačiau sutinku, kad tai normalios kokybės alus. Beje, komercijos direktorius gyrėsi, kad “Rinkuškiai” stipriai eksportuoja – tiesa eksportas sudaro tik apie 1% (pagrindinės šalys – JAV, Latvija, D. Britanija). Teko pamatyt ir porą eksportuojamų į JAV rūšių – tai 12% stiprumo “Welka Sila” (su lenkišku ereliu) – matyt skirta JAV lenkų imigrantams. Turiu įtarimų, kad tai tas pats alus, kuris supilstytas į gražius, talpesnius butelius, ir tapo lietuviška naujiena – trečiuoju, 12% “Sambarių” alumi (kiti du – 5% ir 8%). Kitas, jau girdėtas – Lobster Lover, 9.5% eurolageris JAV parduodamas po $2.49 (t.y. gan pigiai) – jo tikslinė auditorija man taip ir liko paslaptimi. Futuramos Zoidberg’o fanai?

“Alaus kelio” restoranas

Iškart iš bravoro buvome atlydėti į greta pastatytą firminį restoraną “Alaus kelias“. Dviejų aukštų, erdvus, šviesus ir modernus, jis dvelkia tuo pačiu versliu veržlumu (ar veržliu verslumu?), kaip ir bravoras – ne veltui pernai jis buvo pripažintas ir  „Sėkmingiausia metų turizmo maitinimo įstaiga.“ Skamba komercinis radijas, tad sąsają su istorija ir aludaryste palaiko tik senovinis Biržų žemėlapis per visą sieną ir nedidelė senų rakandų ekspozicija antrame aukšte – bet čia mums jau paruoštas stalas su tipiškais užkandžiais ir keliomis rūšimis alaus buteliuose. Tuoj pat vienas po kito nešami ąsočiai su nepasterizuotu alumi. Neblogai papietaujame, ir judame toliau.

Būtautų dvaras

Apžiūrinėjame dvarą. Foto: Vidmantas Laurinavičius

Jau vakaras. Privažiuojame Būtautų dvarą, gražų raudonų plytų pastatą, kurio atstatymą esą šefavo net A. Brazauskas, ir net specialias plytas užsakinėjo iš kažkur toli. Šis dvaras per visą sovietmetį turėjo savotišką svarbą – jame buvo ne tik verdamas alus, mėgtas ne tik vietos kolūkio vadovų, bet ir sovietinės nomenklatūros ratų – tų pačių, kuriems čia buvo įrengtas net viešbutis su kaskadiniais baseinėliais ir kitais malonumais (apie tai esu skaitęs kažkur kitur). Kas vykdavo už tų sienų, dabar jau nedaug kas papasakos. Užtat mes gavome progą pamatyt, kaip už jų šiandien gimsta vienas reikšmingiausių lietuviškų alų – Būtautų dvaro tamsus ir šviesus alus.

Kodėl toks reikšmingas? Todėl, kad būtent Būtautų alus buvo pirmasis, atsiradęs Vilniaus (o vėliau ir kitų miestų) restoranuose, parodęs miestiečiams, kad lietuviškas tradicinis alus – tai nebūtinai patarle tapęs “1 mažai, 2 perdaug”, o priešingai – išties kokybiškas, turtingo, puikaus skonio gėrimas, vertas alaus vardo. Būtautai sugebėjo suderinti modernų įvaizdį su tradiciniais skoniais, ir netgi pralaužti ledus tikram alui į supermarketus (pradžia buvo “Iki Gurmanai”, Būtautų alus šiuo vardu parduodamas ir šiandien).

Po švarų, dideliais langais bravorą mus vedžioja ne vadovai, o paprasti darbuotojai – aludaris, pagalbiniai. Jie paprasti, mandagūs ir kuklūs . Užklausti trumpai, bet mielai papasakoja kokią detalę. Aplankome fermentacijos kambarį, kuriame – nedidelės stačiakampės, iš išorės raudonom plytelėm padengtos atviros fermentacijos vonios, poroje jų burbuliuoja mielių kepurė – iš to spėju, kad tai viršutinio rūgimo procesas (kitaip tariant, darosi elis o ne lageris). Kitame kambaryje – dar mažesnės mielių surinkimo ir plovimo vonios.

Tiesa slypi anapus... metalo

Eidamas grupės gale, kiek ilgiau užsibuvau brandinimo kambaryje, kur išrikiuotos kelių tonų vertikalios talpos. Ant daugumos jų – pažįstamo alaus pavadinimai (tame tarpe ir “I.O. Boiko”, kurio gamyba perkelta laikinai čionai, kol Kurklių bravoras atnaujinamas – ta proga alus prarado net apibūdinimą “tekintas”), tačiau galinėje eilėje pastebiu kai ką įdomaus. Ant vienos iš talpų kabo man dar nematytas užrašas. Kas tai? Kaip tyčia prieš tai šnekučiavausi su vieno būsimo naujo restorano Vilniuje savininkais, kurie ruošiasi pas save pilstyti ekskliuzyvinį alų. Minėtas pavadinimas sutampa. Esu tikras, kad tai tas pats alus. Pasivijęs darbuotojus, klausiu, tačiau daug išpešti nepavyksta – “eksperimentas”. Su šiuo alumi man dar teks susidurti, bet apie tai – vėliau.

Kabinete, panašiame į direktoriaus, ant stalo jau išrikiuotis firminės taurės. Ragaujame Būtautų tamsųjį, rodos iš butelio, bet tiesiai iš bravoro rūsių. Pažįstamas gaivus, salyklingas, malonus ir kompleksiškas skonis, ir labai lengvas prieskoniškumas. Neslėpsiu – tai vienas mano mėgstamiausių tradicinių alų, tačiau čia, bravore atrodo, kad jis toks… minkštai tirštesnis, putojąs. Suprantama – šviežias, koks tik gali būti. Užsienio svečiai taip pat mėgaujasi ir čepsėdami giria.

Puikus egzempliorius

Grįždami į Biržus, dar prasukame pro “Astravo” bravorą – tai buvęs “Ponoras”, nesenai pakeitęs pavadinimą. Jau vėlu, viskas uždaryta, ir mus pasitikęs sargas pataria užsukti kitą dieną.

Vėl pas aludarį

Vakarop jau visi atsibeldžiame pas aludarį Zenoną, kuris jau padengęs stalą užkandžiais. Ant stalo tuoj atsiranda bokalai, o iš rūsio pradeda eiti naminis alus. Mėnesio brandinimo, dviejų savaičių… trečias – darytas kažkokiam draugų susitikimui. Kompanija įsidūzgia, ima lietis istorijos ir juokai. Mėgaujamės tikru biržietišku svetingumu. Zenonas pasakoja apie tai, kad kadaise, uošviui padėdamas,  išmoko daryt alų – žmonos tėvas ir brolis buvo tradiciniai aludariai. Vėliau parduotuves užvertė pigiu gamykliniu alumi, ir žmonėms neberūpėjo naminis alus, net šventėms. Tėvą vėl alų daryti paskatino sūnus Saulius, Tikro alaus draugijos narys, pats darąs alų namie. Zenonas neša savo alaus į dažną šventę, kur sulaukia populiarumo ir “respekto”. Šalia tradicinių būdų nevengia pritaikyti ir keletą iš sūnus išmoktų naujų gudrybių – pavyzdžiui, “sausą” apyniavimą. Zenonas juokiasi, kad labai sunku žaliam aluje paskandinti apynių maišelį, ir rodo marmurinius kiaušinius, kuriuos naudoja kaip svarmenis.

Svetingoji aludarių šeima

Galop iš rūsio atnešamas ketvirta rūšis – trečiokas, kurį aludaris juokais net pavadina “gira”. Lengvas, putotas, tikras sesijinis alus. Kokio jis stprumo? Sunku pasakyti, gal 2, gal 3% – Zenonas pasakoja, kad įdėjęs nedidelį kiekį cukraus, kad geriau fermentuotųsi – tačiau skonyje jokių nemalonių ataskonių nesijaučia, priešingai - jis skalsus, labai aromatingas, gausiai pagardintas apyniais.

Grįžęs į viešbutį, Beer Connoiseur žurnalistas siunčia skubią elektro-telegramą savo draugams Kanadoje:

Just came back from an a-ma-zing evening at an unregistered countryside Lithuanian homebrewer’s house in Biržai. His 1% third-running brew was as delightful as his regular-strength beer. Earthy, frothy, herbal, all subtle and nuanced. One of the best beer-y experiences in my life!

Biržų svečių namų "medžiotojų" kambario fragmentas

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (II dalis)

Foto: M. Thibault

‎4 dienos, šimtai kilometrų, 19 bravorų – taip atrodė tarptautinės komandos turas po Šiaurės Lietuvą, iš kurio ką tik grįžau. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuo pernai rudens tęsėsi susirašinėjimas su kanadiečiu alaus autoriumi, žurnalistu Martin Thibaut apie lietuviško alaus kultūrą – aludarystės tradicijas, pačius alus, kuo jie ypatingi, kuo skiriasi. Kaip jau buvo minėta, vyksta medžiagos rinkimas būsimai knygai “Beer Paradises of the World”, į kurios žemėlapį bus įtraukta ir Lietuva. Pagaliau Martin’as su džiaugsmu pranešė, kad kovą atvyksta į Lietuvą, o jo kelionę finansuoja garsus JAV ir Kanados alaus profesionalų žurnalas Beer Connoisseur. Martin’as yra šio žurnalo darbuotojas ir ruoš 6-7 puslapių centrinį straipsnį apie Lietuvą ir jos alų.

Beer Connoisseur

Pradėjome planuoti turą, netrukus prisijungė dar trys kanadiečiai alaus degustuotojai. Kad jau taip, pakviečiau dar keturis pažįstamus alaus autorius – vokiečių žurnalistus Ralph ir Thom, bei vienus produktyviausių RateBeer apžvalgininkų – tai ir Lietuvos ratuose jau ne vienam pažįstami britai Phil ir Anna, teisėjavę ir Sambarių 2011 alaus taurėje.

Nors pačiam teko keliauti per Šiaurės bravorus, nusprendžiau pakviesti “Vidmą” Laurinavičių suderinti logistiką ir lankytinus bravorus, nes jis bene vienintelis iš man pažįstamų profesionaliai užsiima alaus turizmu, be to asmeniškai pažįsta daugelį mažųjų aludarių. Iš bene 50-ties šiandien veikiančių bravorų buvo atrinkta apie 20, tačiau į turo dienotvarkę įtraukiau ir apsilankymą pas seną Biržų aludarį, kuris verda alų namie – net nemaniau, kad jis taps viena iš turo žvaigždžių, nustebinęs svečius ne tik keturiom rūšim savo alaus iš rūsio, bet ir autentiškais pasakojimais iš aludario kasdienybės. Turo dienotvarkė buvo įtempta, tačiau užteko laiko ir apžiūrėti bravorus, ir išdegustuoti didžiąją dalį jų daromo alaus, ir net apsižvalgyti po apylinkes.

Man asmeniškai buvo nuostabiausia sutikti tikrus, žavius žmones, kuriančius alų, kurį ir gerbiu ir mėgstu, pamatyti jų neapsimestinę meilę amatui, tradicijoms, švytintį entuziazmą ir nepalaužiamą pasiryžimą tęsti tai, ką darė jų tėvai ir seneliai. Neįkainojama girdėti jų pasakojimus su visomis smulkmenomis, kurios kartais atskleidžia kokią technologinę detalę, kuri pasirodo besanti kitokia, kartais net esminė jų alaus skonį lemianti ypatybė. Supratau, kiek svarbus posakis “kiekvieni namai alų verda savaip”. Bendraujant labai pravertė aludarystės proceso žinojimas, įgytas per kelerius metus eksperimentavimo, nes – kaip paklausi, taip ir atsakys.

Aludaris Čižas vaišina svečius. Foto: Tikro alaus archyvas

Smagu pamatyti, kad tikro lietuviško alaus kultūra ir tradicija sėkmingai atsinaujina. Buvo sugriauta keletas mitų, vienas jų – esą mažosios daryklos išgyvena tik iš stipraus alaus. Atvirkščiai, geriausiai šiandien (iš)gyvena tos, kurios persiorientavo į silpnesnio alaus gamybą – o persiorientuoja kone kas antra, ne vienas jau ir apskritai nustojo gaminti stipriuosius. Net ir stiprus alus, gaminamas likusiose daryklose, pasirodė esąs tikrai ne tokios blogos kokybės, kaip apie jį buvo manoma – daugelis ragautų neturi stipraus alkoholio pojūčio ar nemalonių poskonių. Šito nepasakysi apie didžiųjų daryklų “alkoholio bombas”…

Nors maniausi išragavęs daugumą lietuvos mažųjų daryklų alaus, vistik buvau nustebintas keleto naujų atradimų. Du jų – gaminami Aukštaitijos bravorų grupės – dar bandymo stadijoje, bet labai tikiuosi, kad jų netrukus galės paragauti ir malonūs šio blogo skaitytojai. Taip pat iš naujo atradau keletą jau seniau žinomų alų, kurie tieisai iš aludario statinės rodos (o gal ir tikrai) turi dar geresnį skonį – čia galiu paminėti Jovarų (A. Ūdrienės), Paliūniškio (Gurų šeimos), Piniavos, Davros, Butautų dvaro, Čižo, Trakiškių/Miežiškių…

Aludaris D. Lopeta pasakoja svečiams apie Vasaknų dvaro bravorą. Foto: Tikro alaus archyvas

Na o kaip jautėsi svečiai? Kaip devintam danguje:) Ir ne dėl to, kad jiems trūktų įvairaus alaus savo šalyse. Tikri alaus medžiotojai, Šiaurės Lietuvoje jie jautėsi kaip naujo alaus kontinento kolumbai. Juos domino neįprasti skoniai, kvapai ir ataskoniai, būdingi tik šiems kraštams – ir to rado su kaupu. Juos stebino kokybė, skonio skaidrumas, alaus kompleksiškumas, ir žinoma, tie patys žmonės. Štai citata apie vieną, gana ypatingą alų: “Tokio alaus vokiečiai padaryt nesugebėtų. Tokio delikatumo negali išgaut ir amerikiečiai. Vieninteliai, kurie sugebėtų pasiekti tokį kompleksiškumą, yra belgai” (bet apie tai vėliau.)

Labai įdomu pažvelgti į gerai pažįstamą (alaus) kultūrą iš šalies, kito akimis, apibendrinti panašumus ir išskirti skirtumus. Per kelionę pavyko surinkti nemažai informacijos, nufotografuoti, įrašyti, ir žinoma, išragauti. Tikiuosi šiomis savo ir kitų įžvalgomis pasidalinti ir šio blogo puslapiuose. Tikiuosi, tai padės susigaudyti ir jums, jei patys organizuote panašią kelionę.

Tad… bus daugiau:)

Aplankyti (ar bent trumpai sustota prie) bravorų: Kupiškio alus, Gintaro (Molėtai), Rinkuškiai (Biržai), Būtautų dvaro, Astravo (buv. Ponoro); Biržų alus, Dvareliškių, Jolus (Jono Morkūno), Rozalimas, Davra, A. Grigonio (Jovarai), Jovarų alus (A. Ūdrienės, Jovarai),  Joalda (Joniškėlis);  Čižo, Vasaknų dvaro, Piniavos alutis (Panevėžys), Su puta (Panevėžys), Miežiškių (Panevėžys), Trakiškių (Panevėžys), Taura (Panevėžys), Alaus purslai, Linkuvos.

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (I dalis)

Vieną saulėtą savaitgalį kartu su kolega iš „Kaziuko laikraščio“ redakcijos patraukėm pasisemti žinių pas vieną iš nedaugelio bačkadirbių Lietuvoje Arvydą Kundrotą į Anglininkų kaimą, Kruonio seniūnijoje.

„Artėja Kaziuko mugė, tad nėra laiko namuose sėdėti – daug darbo“ – kviečia meistras į medžiu kvepiančią dirbtuvę. Dirbtuvė nuo grindų iki lubų apkrauta dirbinių ruošiniais, kubilais, statinėmis. Ant sienos tvarkingai sukabinti įrankiai. Spaudžiame rankas, susipažįstame. „Staliauju 28 metus, anksčiau dariau kėdes, langus, duris. Bet va ant bačkų jau kokius 10 metų „sėdžiu“.

Arvydas kubiliaus amato pradmenų išmoko iš savo tėvo. „Tėvukas man pradmenis parodė. Anksčiau kaimuose, gaminančių statines po kelis buvo. Visi indai juk mediniai buvo, ir grūdus laikydavo , ir galų gale maudydavosi. O visi tie indai buvo padaryti statinių principu.” Tik pokariu medinius rakandus pakeitė metaliniai, o vėliau plastikiniai.

Meistras rodydamas savo darbus aptaria, koks medis kuriam dirbiniui tinka: „Statinėm daryti naudojamas tiktai ąžuolas, kubilams tinka ir eglė bei klevas. Uosis turi negerą kvapą, todėl maistui laikyti netinkamas.” Ąžuolas – pagrindinė bačkoriaus mediena, tačiau ne visi žmonės gali mokėti didelius pinigus už ąžuolinius kubilus, todėl kubilius gamina ir eglinius kubilus, liepines sviestamušes. Eglės ir liepos mediena pigesnė ir pats darbas su šia žaliava daug lengvesnis, reikalauja mažesnio tikslumo. Tačiau bačkas meistrauja tik iš ąžuolo.

Statinė ar kubilas daromas tik iš gerai išdžiovinto medžio. Per greitai džiovinama mediena tampa trapi. „Lankais jau suvaržytos statinės šulai trauksis ir ji subyrės”, – pastebi bačkorius. Mediena turi džiūti natūraliai bent vienerius ar pora metų. Dar žalią medį meistras supjausto reikiamo dydžio kaladėm, o paskui skaldo. Ruošiniai tik skaldomi, pjauta mediena netinka, nes pjaunant pažeidžiamas medienos pluoštas ir tokios medienos jau neišeina lenkt. Kaip skelti reikia žinoti – tinka mediena iki šerdies, atskelsi iš kitur – šulo nebeišlenksi.

Iš išdžiovinto ruošinio gaminami bačkos šulai arba statiniai. Seniau kubiliai bačkoms gaminti naudojo skirtingo pločio statinius, o Arvydas pasidarė šablonus ir pagal juos gaminasi statinius bačkom. Čia aš pasmalsavau: „Kaip seniau žmonės paskaičiuodavo šulų suvedimo kampą? Negi kiekvieno šulo apskaičiuodavo atskirai?“

Pasirodo toks klausimas, tik pradėjus daryti pirmuosius kubilus, kilo ir mūsų kalbintam kubiliui. Šį klausimą jis uždavė savo tėvui. Tėvas parodęs įrankį, kurio kubilius negalėjo įvardinti. Prietaisas panašus į skriestuvą, tačiau jis ne skriestuvas, gal tiksliau jį vadinti kampainiu. O naudojamas jis labai paprastai – apskaičiavęs statinės dugno spindulį bačkorius pasižymi jį ant įrankio įkaldamas vinukus. Suglaudęs tarp kampainio kojelių ruošinį jis mato kampą atitinkantį lanko ilgiui. Nuobliavus tinkamai statinio kraštinės kampą jis jungsis su gretimu ir jų seka sudarys apskritimą.

„Statinės spindulys kvadratu dauginti iš Pi ir aukščio“, – demonstruoja savo geometrijos žinias bačkorius. „Taip paskaičiuoju statinės tūrį. Aišku gaunasi koks litras paklaida, bet čia nieko nepadarysi.”

Kubilius pasiima glėbį statinės šulų ir paberia juos ant aplink savo ašį besisukančio stalelio. Susižavėjęs stebiu kaip mikliai aplink metalinį lanką bačkorius stato šulus, galų gale įspraudžia dugną ir bačkelė baigta. Tada nupasakojau bačkoriui savo vargus kaip teko savo bačkelę ardyti, o vėliau sudėti. „Per praeitą Kaziuką priėjo prie manęs dvi merginos. Sako mes restauratorės iš Valdovų rūmų, gavom užduotį surinkti subyrėjusią statinę. Ir taip bandom ir anaip – vis nesigauna,“ – porina bačkorius. “Tai aš patariau pasinaudoti senoviniu būdu, dar mano tėvuko naudotu – pasiimti pagalvę ir ją įspraudus tarp lankų šulus statyti. Tada šulai į vidų nekrenta.”

Tačiau darant statinę nuo pradžių iki galo darbo daug daugiau, statinę reikia „nokinti“ – užgrūdinti vandeniu ir ugnimi. „Vieną statinę pagaminti užtrunka 3 dienas, o tiksliau apie 20 valandų,“ – tvirtina meistras. „Bet aš laiko neskaičiuoju, leidžiu medžiui palengva užsigrūdinti. Jei lūš belenkiant koks šulas – darbo bus daugiau jį išimti.”

Jei pastebėjote, bačkos galai yra smailėjantys, o būtent tas nusklembimas ir reikalauja didžiausios bačkoriaus meistrystės. Norint užlenkti statines galus reikia statinės šulus iš vidaus deginti („gniuždyti“), o iš išorės medieną drėkinti, taip suteikiant paviršiui tamprumo. Šulų nusklembimui bačkorius susimeistravęs įrankį, kuriuo lenkiami šulai net braška. Bet kam tiek vargti, juk galima, gaminti statines iš tiesių šulų. Pasirodo tokia statinės forma radosi Portugalijos ar Ispanijos uostuose. Siaurėjantys statinės galai leidžia lengviau pilną statinę ridenti, pasukti ją kai reikia.

Labai svarbu statinėm parinkti tinkamus lankus. Metalas turi būti ne per minkštas, kitaip brinkdama statinė lankus ištampys, jei per kietas – gražiai nesulenksi. Meistras dievagojosi, jog sunku šiandien rasti tinkamų ruošinių lankams: “ problemos su juostom, tai per plonos, tai per storos. Todėl perku lakštą ir kerpuosi.“

 Paklaustas, kas daugiausiai perka statines, bačkorius deja aludarių nepaminėjo, – „Dažniausiai perka degtinei laikyti. Bet ne visi gi sako ką su ja darys, nusiperka ir tiek.” Meistras taipogi patarė nusipirkus statinę, būtinai pasiimti bačkoriaus kontaktus, tokiu atveju jei statinė leistų, meistras turėtų ištaisyti „broką.“ “Čia jau meistro garbės reikalas, juk nenori, kad apie tave vėliau blogai šnekėtų.”

P.S. Šiais metais bačkorius Arvydas Kundrotas vėl dalyvaus Kaziuke, neoficialūs šaltiniai prasitarė, jog su savo kubilais ir statinaitėm Arvydas stovi Maironio gatvėje priešais Dailės akademijos galeriją „Titanikas.“

Straipsnis taip pat publikuotas Pononieko bloge, bei pasirodys “Kaziuko naujienose”.

.

Bačkorius Arvydas Kundrotas

Kuriuose – netrukus bus patikslinta, tačiau režisieriui kiną darant pagalbininkavęs “Vidma” Laurinavičius patvirtino, kad pirmas seansas įvyks jau kovo 7 Panevėžyje, tiesa tik su pakvietimais.

Apie šį filmą jau rašėme, dar keletą įdomių detalių pateikė Modestas iš Kauno.

Laikai:

• Kovo 11, 17:30 – “Bambalynė”, Stiklių g, Vilnius (tik su registracija tel. 867673937)
• Kovo 14, 19:00 – “Tauros Loftas”, Panevėžys
• Kovo 15, 20, 22 d. 18:30 – “Alaus namai”, A. Goštauto 8, Vilnius
• Kovo 2930 d. 19:00 – “Žvejų baras”, Klaipėda

Pabaigai – Vlado Braziūno eilėraštis, inspiravęs kino filmo pavadinimą (jį kitame A. Baryso filme “Iš naminio audimo dainos” skaitė eilėraščio autorius)

Vladas Braziūnas

vys par to ãlo

Dievs žmõgo mėlэje be gãla
jam ėš grõba padãre Jievo
pamãte, ka žmõg ė dã negañ –
ėš mieže padãre ãlo

apėpyne apynės’
ė dainom sotartynėm

pėrmoćiáus’ būva als,
paskiaũ būva žõd’s –
ėš àlos pasául’s atsėrãda

ožtàt po šiai dienė
márga pasáule
gražiáusios pràdžios
jaškõk Pasvaly
àlos kobėly

kor jáuč’s
ėš miesta gėrba ėšlypės’
aptaisyts vainykэs apynių
lėg ka Velykos vys būt a Sekmynės’ –
lėnksmiáus’ švėñte be gãla, –

vys par to ãlo!
vys par to ãlo!..

Fabijoniškės, 2000.VI.6

Braziūns, Lads. patyltė’s skregždės’ [p.31]; toks boryms; uokss tep Devūle šėrdės’; vys par to alo; „ont vėdūnakče dūgna juosva…” [p.32]; posėkalbėjoms so poėt, katras verke, ka niekam nerūp’; pog; „tė to prėdžiaustė…”; jei ne klojyma dūrs’ [p.33] // Šiaurietiški atsivėrimai. – 2002. – Nr. 1. – P. 31–33;

Iš naminio audimo dainos = Из песни домотканой [kino filmas]. – Arvydo Baryso kino kompanija, 2008. – Vlado Braziūno eilėraščai skaitomi autoriaus, jų vertimai į anglų, latvių, italų, prancūzų, rusų, vokiečių kalbas rodomi titrais;

Braziūnas, Vladas. Saula prė laidos. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2008. – P. 18, 20.

“Vys par to ãlo” – kino ekranuose nuo kovo 7

Lenkijos alaus entuziastų puslapis ”Browar” kasmet metų pradžioje skelbia geriausio praėjusių metų alaus rinkimus. Šiemet juose gana vienareikšmiškai nugalėjo „Atak Chmieliu“ („Apynių ataka“) nuo kažko, kas pasivadino „Projekt Pinta“. Kas už jo stovi? Tai – Grzegorzas Zwierzyna ir Marekas Semla. Pirmasis iš jų yra gerai žinomas kaip „Zywieco“ daryklos smuklės, o taip pat kolekcionierių mugių ir alaus festivalių tenais organizatorius, kitas žmogus dirba prie alaus platinimo. Tuo pačiu, jie ilgus metus jau virė alų sau namuose. Dabar – įsteigė savo „bravorą“.

Iniciatoriai nuo pat pradžių neslepė, kad projektas kiek nusižiūrėtas nuo danų „Mikkeller“ „klajojančios aludarystės“. Vienu žodžiu, vyrai sugebėjo išsinuomoti bravorą ir jame per metus išvirti 11 limituotų partijų, kurios buvo parduodamos specialiai apipavidalintuose buteliuose, ir tik keliose vietose – kaip pilstomas alus. Pats bravoras „Na Jurze“ Zawierce miestelyje prie Krokuvos, beje jame jau yra lankęsis „Alutis.lt“. Taigi kadaise blankokame ir neįdomiame bravore pagal kito namudinio alaus entuziasto Ziemowito Falato receptus buvo išvirtas pirmiausia jau minėtas AIPA, tada Schwarzbier, klonuotas klasikinis lenkiškas alus Grodziskie, bock‘as, avižų stautas ir taip toliau…

Projektas supurtė kiek prisnūdusią Lenkijos mažųjų daryklų sceną, ir antroje vietoje daug kur likusio „Ciechan“ bravoro „kūryba“ po realios apynių atakos jau neatrodo tokia įdomi. Apie didžiuosius, net nekalbu.

Nepaisant to, tam tikras judėjimas naujų, tirštesnių, gal elinių rūšių gamybos link jaučiamas ir kitur Lenkijoje, ypač pietinėje jos dalyje. Praėjusiais metais čia kai kurie bravorai perpirkti (pvz. GAB), kitur – bandoma atidaryti naujus (gruodį naujas duris atvėrė Zamosc mieste prie Lublino).

Tarp beer pub’ų laimejo Bierhalle Warszawa, tarp didžiųjų – Zywieco reanimuotas Bockas.

O jei važiuosite apsipirkti – arčiausiai Lietuvos, Baltstogėje neseniai duris atvėrė įstaiga, iš naujo pavadinta „Multibrowar“ (Malmeda gatv4je 8). Tačiau neapsigaukite – tai nėra koks multibravoras ir net ne mikrobravoras, o tik „pilstyklė“. Tiesa, ne bet kokia pilstyklė, o užeiga… turinti 18 kranų. Čia galėsite paragauti alaus, tame tarpe gyvo, iš tokių mažiau žinomų daryklų kaip „Kormoran“, „Amber“ ar „Jagiełło“. Be abejo, garbingą vietą tarp tų kranų užima ir „Vilniaus alus“. Augančiu lietuviško alaus eksportu, taip pat pasidžiaukime!

***

Lenkijos brovarų žemėlapis Google Mapsams

O mūsų renginių kalendoriuje rasite informaciją apie Vroclavo gero alaus festivalį. Ten pirmiausia ir pristatomas projektas Pinta.

***

Projekt Pinta ir kitos Lenkijos alaus naujienos

• Visų šventųjų baras (Visų Šventųjų gatvė 7, Vilnius), vasario 3-ąją kaip tik bus jau metus beveikią. Pats dar neapsilankiau, bet apie šią vietą jau girdėjau ne vieną teigiamą atsiliepimą. Biržų, Čižo, Dundulio, Primator alus (stautas) – nuotraukoje suskaičiavau ar ne 14 kranų. Akustiniai, rokavi koncertai ir kiti įdomesni renginiai. Turi tik Fcbk puslapį, bet “Barų reido” blogas nesenai nuėjo ir aprašė. Beje jei jau ten būsit, užsukit ir į toje pačioje gatvėje mūsų draugų naujai atidarytą meksikietišką restoraną “Sofa de Pancho” .
• Kitą jau senai veikiantį barą “Marsas” probėgšmais paminėjom, nors jis būtų vertas atskiro posto. Ok, baro savininkai mūsų draugai, bet jei ir nebūtų, būtų verti pagyrimo. Jei ne dėl alaus pasirinkimo, tai dėl išradingos, vis atsinaujinančios programos, taiklios ikonografijos ir žinoma, gero maisto – nuo tikrų fish’n'chips iki burbono su virtom kukurūzų burbuolėm. O šiom dienom jie bene pirmieji Lietuvoje ant krano pastatė ir britišką sidrą (Westons). Šį vakarą prie jo dar gausit ir obuolių pyrago.
• Atviro alaus klubas taip pat švenčia metus veiklos, ta proga Modesto bloge - interviu su svetainės kuratorum Simonu ir vienu iš narių, nesenai įkurtos Lietuvos aludarių asociacijos valdybos pirmininku Gyčiu.
• Amerikoje gyvenantis lietuvis aludaris Dainius Zalensas užsiminė, kad brewpubui “Busi trečias” pasiūlė savo alaus receptą, su kuriuo baras dabar eksperimentuoja ir jei pasiseks, galbūt pateiks savo lankytojams. Daugiau detalių recepto autorius prašė kol kas neskelbti.
• “Kanapinio” alumi pagarsėjęs Panevėžio Habilitas - dabar bene jau persivadinęs į Taruškų alaus bravorą - netrukus planuoja išleisti naują šio alaus atmainą – su kanapių sėklomis. Idėja gal ir ne nauja, net Lietuvos namudiniai aludariai jau turi keletą tokio alaus versijų, bet visgi koks “Kanapinis” be kanapių? Pasak aludarių, medžiagų teko ieškoti užsienyje, nes Lietuvą vis dar vienintelėje Europos Sąjungos šalis, kurioje šią kultūrą (naudojama pluoštui, aliejui) vis dar draudžiama auginti.  Beje mažai kas žino, kad originalų “Kanapinį” kūrė dabartinio Širvėnos bravoro (Dundulio) įkūrėjai. (Taruškų bravoro atstovai užtikrino, kad recepto autorystė visgi priklauso jiems, o ne “Širvėnai”.)
• Kitas Panevėžio bravoras “Taura”, kaip ir jų prieteliai minėtieji Širvėnos bravoras, o taip pat Kupiškio bravoras, intensyviai eksperimentuoja su naujomis medžiagomis: salyklais, apyniais, mielėmis. Prieš keletą dienų Tauros “Lofto” lageris (sako, kad jie ten ir kažkokį klubą daro) pasiekė Klaipėdą, kur jo teko paragauti. Minkštas, silpno kūno, salsvokas lageris, primenantis Krušovice, nepasirodė kažkuo ypatingas, bet kai toks šviežias, tai nieko taip gerkle slysta. Jei toliau ta kryptim, gal galima sulaukti ir įdomesnių naujienų. Kaip supratau, šiuo metu bręsta nauja partija su naujomis Saflager S-23 mielėmis.
• Liūdna žinia iš Lietuvos šiaurės – Kupiškio salyklidė, kurioje teko lankytis iškart po atidarymo 2010-aisiais, neatlaikė rinkos svyravimų ir kaip suprantu, jau uždaryta. Įmonei, susijusiai su “Aukštaitijos bravorų” grupe, dabar ieškoma pirkėjų. Viena iš nesėkmės priežasčių – grūdų kainų svyravimai. Kupiškio salyklą pirkdavo kai kurie Lietuvos bravorai ir namų aludariai.

Naujienų srautas, 2012 vasaris

Ilgas baras

Tik įėjus, lankytojus pasitinka šviesi, moderniai bet “kukliai jaukiai” įrengta patalpa. Ilgas užkandžių ir alaus prekybos baras, kuriame šalia vietinės produkcijos kranų – labiau gourmet parduotuvėms įprasta pasiūla – importiniai sūriai ir t.t. Gal ir nieko “blatno”, bet daržovių traškučiai tikrai skanūs (ir nebrangūs). Už baro – keli daryklos produkcijos išpilstymo kranai.

Vieni skaniausių "čipsų" Lietuvoje

Toliau – dailios alaus lentynos, kuriose yra… ir tikro alaus! Taip, čia iš importuotojų (panašu, daugiausia iš 3B Solutions)  surinkti neblogi pavyzdžiai – jau net Maximose randami “Fullers” eliai, taip pat šis tas iš belgiškųjų (įdomesnė Brunehout, Tangerlo produkcija, ir prastoka Grimbergen, bei sirupinių Timmermans), keletas vokiškų lagerių ir kvietinių. Parduotuvės gale paties Švyturio lentyna su buteliais ir reklamine atributika. Tarp jų kažkaip įsispraudė ir keletas gerų angliškų knygų apie alų.

Plačiausias alaus pasirinkimas pajūryje

Beje, alaus lentynose – specialūs dėkliukai su kelių puslapių, A4 dydžio kokybiškai atspaustais, išsamiais ir detaliais visų stilių aprašymais. Ir apie pale ale, french/belgian ales, ir net tuos pačius lambic/gueuze!

Žodžiu, ačiū marketingistams ir PRistams, kurie įkalbino Švyturį imtis tokio žingsnio, ir skoningai perimti visas geriausias praktikas iš mažųjų daryklėlių, ėmusių atidarinėti tokias parduotuves prieš keletą metų. Kalbu pirmiausia apie Aukštaitijos bravorų “Gyvo alaus krautuvėlės” , Bambalynės, ir Vilniaus alaus firmines parduotuves, kurios pirmosios pabandė alų ištraukti iš “gėralo” įvaizdžio, taip pat naujųjų gourmet ”butikų” ir vyninių bangą.

Žinoma, kokybiško importinio alaus lentynos čia tik tam, kad pozicionuotų ŠUA produkciją į panašų lygį, atseit “premium”. Šis graudus triukas, skirtas naiviam brangiai apmokamos reklamos vartotojui, tegali sukelti šypseną išlaikiusiam nors bazinių skonio receptorių jautrumą. Beje, ŠUA gaminamų “Blindos” ir pan. alkoholio bombų čia neradau, matyt jau išpirko:)

Šiaip ar taip, Akiesmirksniu žodžiais, “lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias”.

Visgi vienas incidentasanekdotas gomuryje paliko nemalonų, ilgai išliekantį kartų skonį.

Parduotuvės gale kabo didžiulis įrėmintas paveikslas su daugybe alaus stilių – tai visiems gerai pažįstamas, ir internete pracirkuliavęs inovatyvaus Bruklino dizainerių ir leidėjų kolektyvo PopChartLab plakatas “The very many varieties of beer” (jis iliustruoja ir mūsų alaus stilių skyrių). Tiesa, čia jam buvo pridėtas lietuviškas pavadinimas ir keletas originalių plakato burbuliukų su alaus pavadinimais pakeista į ŠUA importuojamo alaus pavadinimus (“Memel Brau” lageriukaselis čia apgraibom buvo įkištas į britiško “brown ale” skyrių – matyt dėl to, kad “brau” primena “brown”:)

Bestoviniuojant prie jo, prie manes prieina gerai apmokytas personalas ir ima pasakoti apie tai, koks tai unikalus, Švyturio darbuotojų sukurtas ir užpatentuotas kūrinys (sic!). Paprašius patikslinti, sužinau, kd jį net 6 metus (sic!) kūrė buvusi “direktorė” Čepononė (ŠUA jaunesniosios nealkoholinių grėrimų vadovės pareigas užima anksčiau užėmė p. Ieva Čepononė, matyt, tai ji.) Paklausęs, kam prireikė tiek metų sužinau, kad daugiausia laiko užėmė surinkti visus stilių pavadinimus. Įdomu, kad kitąkart užėjęs, išgirdau beveik tokią pat legendą – jau iš kito pardavėjo.

Nėra abejonės, kad ne pardavėjai sukūrė šią “legendą”. Galbūt tai darė pati ponia Čepononė, šešis metus lenkusi nugarą prie popieriaus lapo?

Šis nedidelis pavyzdys gerai iliustruoja tikrąją įmonės vadovybės verslo “etiką” ir darbo principus, slypinčius po pompastiškais šūkiais ir glotniais fasadais. Ar tikrai geriausia ką mokate (“turite”) – tai meluoti? Nes jei taip, tai nelabai meistriškai.

PopChartLab plakatas

I. Čepononės 6 metų darbas

Žingsnis pirmyn, žingsnis atgal Švyturio parduotuvėje

Nebesinori pūsti ditirambų, tad tiesiog trumpa Mikkeller pasiūlos apžvalga.

Pirmiausia, į dėžę papuolė visa serija “vieno apynio” (single hop) serijos alaus. Tikro alaus pasaulyje tiek alaus virėjams, tiek ragautojams svarbu, kokie apyniai, koks salyklas dedamas. Šiuo atveju alūs turi daug, tačiau tik vienos rūšies apynio – kuris dedamas ir kartinimui, ir aromatui išgauti. Tokie alūs leidžia pilnai atsiskleisti, sugroti savo džiazo partiją būtent tai vienintelei apynių rūšiai. Kad šis gardus augalas būtų kuo ryškesnis, jam aluje reikia suteikti tinkamą foną – tai neįkyrus, tačiau pakankamai stiprus salykliškumas, išgrynintas neutralios lagerinių mielių fermentacijos (lagerio mielės skirtingai nuo elio, palieka mažiau aromatingų eterių ir esterių).

Vieno apynio alūs pasaulyje verdami, tačiau nelabai dažni, tad Mikkeller pompastiškai pavadino šią seriją “edukacine”, ir sukišo į ją per dvidešimt apynių (apskritai šiandien rinkoje yra turbūt pora šimtų rūšių daugiau ar mažiau žinomų apynių – o kiek nežinomų?). Man į dėžę pakliuvo šešetas egzempliorių – su amerikietiškais Tomahawk, Apollo, Centennial, taip pat japoniškais Sorachi Ace, naujazelandietiškais Nelson Sauvin ir dar vienais, nepamenu kokiais, apyniais.

Visi alūs – 6.8-6.9% amerikietiško IPA stiliaus, ant etiketės nurodyta detali salyklų sudėtis – jų tarpe Munchen ir Carapils. Įdomu tai, kad visi (bent jau pirmieji 18) alūs buvo išvirti tą pačią savaitę, iš tų pačių salyklų ir fermentuoti su tomis pačiomis mielėmis. Kitaip tariant, visiems apyniams duotos lygios galimybės.

Koks įspūdis? Pirmiausia reikia pasakyt, kad šie apyniai man ir daugeliui Lietuvos namudinių aludarių nėra naujiena – globaliam internete juos užsakinėjome, eksperimentavome, virėme, uostėme, ragavome ir lyginome. Kai kuriuos apynius jau užsimerkę atpažįstame. Tačiau Mikkeller amato kokybė vistiek stebina, tad malonumas didžiulis. Tad man asmeniškai įdomiausia buvo neragautieji – Nelson Sauvin ir netikėtas Sorachi. Apie pačius skonius pasakoti būtų daug darbo, geriau jau parekomenduosime būnant Rygoje, Kopenhagoje ar dar kur įsigyti šio alaus, ir pabandyti, geriausia – vieną greta kito.

Pabaigai galima pridurti, kad tiek Lietuvoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse dar labai daug reikia nuveikti alaus edukacijos srityje. Tad gal Mikkeller ir ne tokie pompastiški.

Visos foto: Tikro Alaus archyvo.

Mikkeller edukacija arba vieno apynio giesmė

“Uzber vēl to velnu bišķ`” – citata, kai ant įkaitintų akmenų beriami kažkokie tamsūs paslaptingi burtai (išties tai ruginis salyklas iš vietinės salyklidės.)

Tuo pačiu latviai pranešė, kad šiemet aludarystės renginį perkelia į Blome, Vidžemės regione, kuris yra labiausiai žinomas Latvijoje savo aludarystės tradicijomis. Netoliese yra keletas alaus daryklų (Cēsis, Piebalga, Valmiermuižas, Brenguļu), iš šio krašto kilę ir dauguma šiandieninių namudinių aludarių.

Renginys vyks gegužės 12, čia Blome vieta žemėlapyje. Vėliau savo bloge ir alaus kalendoriuje paskelbsime daugiau informacijos (taip pat ir apie alaus konkursą).

Atnaujinta:

Latvijos renginio pagrindinė programa 12 d., galima atvykt 11, išvykt 13. Vietoje yra gana didelis namas su daug kambarių (bus čiužiniai, patalynė savo). Kaina bus kelių latų ribose, dengiantis maitinimą.

Planuojamos keletas paskaitų, plačios degustacijos, nedidelė alaus virimo sesija. Bus aludarystės konkursas, tačiau tik vienos rūšies alaus – Special/Best bitter, išvirto pagal BJCP parametrus.

Kitaip tariant, programa  bus panaši kaip ir ankstesniais metais, tačiau šiemet bus labiau orientuota į pradedančius aludarius, ir mažiau – į bendrą publiką.

Užpilk dar truputį tos velniavos! (Video iš Aizpute 2011 ir anonsas)

Džiaugsmai

“Atviras alus” ir naminės aludarystės proveržis. Jei 2010-aisiais džiaugėmės prekybos mažųjų daryklų alumi revoliucija, tai šiemet panašų proveržį išgyveno namudinių aludarių judėjimas. Žinoma, jau ir iki tol daug jūsų jau salino, tekino, virė ir raugė namie bei keitėsi informacija forumuose, tačiau nauja Simono “Pono Nieko” paleista svetainė “Atviras alus“, orientuota į receptų keitimąsi, aptarimą ir bendravimą, šį ratą stipriai sujungė. Iš rato gimė ir naujos iniciatyvos, tokios kaip aludarių klubai Šiauliuose, Kaune ir Vilniuje, jų kasmėnesiniai susitikimai, “mielių banke” veisiamos ir keičiamos retos alaus mielės. Šiandiena klube jau beveik 600 receptų ir 162 aludariai, į kuriuos patarimų kreipiasi ir profesionalių alaus daryklų atstovai.

“Sambarių” simpoziumas ir visuomenės dėmesys tikro alaus kultūrai. Pasigedę rimtesnio renginio, o ir apskritai turinio ir diskusijų apie alaus kultūrą, nebegalėdami klausytis pseudo-gildijų demagogijų ar fanatikų demonizacijų, nusprendėme patys sukurti kokybišką veiksmą. Norėjome būti gamtoje, tad teko susisukti greitai – ką gi, organizacinė kokybė dar turi erdvių tobulėti, bet energija buvo nuostabi. Tyrinėtojai, akademikai pateikė įdomius ir vertingus pranešimus, namudiniai ir profesionalūs aludariai – kūrybingą alų ir diskusijas, bet labiausiai ačiū viešai publikai, kuri parodė tiek susidomėjimo – sulaukėme daugiau nei 160 dalyvių.

Metų šviesuolis - Gintaras

Pavieniai, maži verslininkai, nebijantys biurokratijos, sunkumų, galvojantys kūrybiškai, tiesiog darantys ir… patiriantys sėkmę. Mus visus šiemet įkvėpė Gintaro baras Molėtuose, įsirengęs bravorą 2×2 m. dydžio rūsio kambarėlyje. Dar nedaug girdėjomė, bet daug tikimės ir iš Vasaknų bravoro, įrengto sename dvare. Vienas po kito atsiranda ir naujos kokybės barai bei parduotuvės – stebuklo tarp šių pernai nesulaukėme, tačiau tokios vietos kaip “Marsas” Vilniuje, barai “Kultūra”, “Gyvas” ir Modesto alaus krautuvė Kaune, nuteikia maloniai.

Lietuviško “kaimiško” alaus augantis žinomumas užsienyje.

Vienas iš "paslapčių" saugotojų

Vienodo skonio jūrose išsiskiria autentiški ir originalūs dalykai. Pasaulinėje alaus jūroje užsieniečiai skiria ir vertina lietuvišką “kaimišką” alų (ten jis žinomas kaip “Lithuanian farmhouse ales“). Šiaurės Lietuva, Šnekutis, Čižas, A. Ūdrienė, Jovarai, Paliūniškis, Piniavos alus, Šnekutis, Aukštaitijos bravorai – būtent šiuos ir panašius vardus žino ir mini užsienio blogeriai, žurnalistai, rašytojai ir mūsų sutikti entuziastai, o taip pat ir žymiausias alaus vertinimo centras RateBeer. Apie tai, kodėl lietuviškas alus yra “geriausiai išsaugota Europos alaus paslaptis” ir ko laukti kitąmet, jau rašėme atskirame poste.

Belgiško, britiško ir čekiško alaus sėkmė. Šių klasikinių alaus šalių produkcija jau randama ir ne su žiburiu, ir net kai kuriuose baruose. Tiesa iš kai kurių vietų jis dingo (pvz. iš “Savo kampo” Vilniuje), o daugelyje barų dominuoja vos vidutiniokas Grimbergen, importuojamas ir platinamas  ”Švyturio-Utenos” (abi daryklos priklauso Carlsberg grupei). Nemažą pozityvų postūmį padarė importuotojai, kurių tarpe išskirtume 3B Solutions, jiems priklauso ir Beer Barrel parduotuvių tinklas – tai turbūt didžiausią gero alaus pasiūlą turinti parduotuvė Lietuvoje! (Skaidrumo dėlei pridursiu, kad Beer Barrel buvo vienas pagrindinių mūsų “Sambarių” renginio rėmėjų). Taip pat mus nudžiugino Primator bravoro atėjimas į Lietuvą – pasirodo kuo puikiausias stautas, elis, kvietinis ar lageris nebūtinai turi būti brangus!

Visgi kaip antitezę turime pseudoimportuotojus, kurie tą alų importuoja tik kai vyksta jo nukainavimas / išpardavimas, o vėliau deda ant jo skersą, jau nekalbant apie alaus kultūrą jokią (čia kalba apie Vynoteką.) Taip pat čia reiktų paminėt bielorusiško / rusiško pigaus, beskonio alaus ekspansiją.

Mūsų bendraautorius Akiesmirksniu atkreipė dėmesį, kad tam tikras alaus pateikimo lūžis įvyko ir pas didžiuosius – turime minty naująją firminę parduotuvę Švyturio alaus darykloje Klaipėdoje (ir Vilniuje berods). Žinoma, tai neturi nieko bendro su pačio alaus kokybe, bet lyginant su vos ne toje pačioje vietoje anksčiau buvusiu langeliu, kur alus buvo pilstomas į 5 ltr neplautus bakelius, tai nueitas ilgas kelias:) Be to, ten yra ir keletas butelių Fullers bei Timmerman.

Nusivylimai

Nė vieno naujo, labai gero lietuviško alaus. Kol kas geriausiu atveju tobulinama tik įranga, o ne žmonės.  Pora mažų bravorų nedrąsiai bando naujus receptus, tačiau iki tikrai gero rezultato kelias dar ilgas. Už iniciatyvą galima pagirti “Aukštaitijos bravorų” grupę, kažkur prieš metus pažėrusią saują naujų pavadinimų – iš kurių “Dūmo” ir “Keptinis” buvo visai įdomūs padūmavę variantai. Išimtimi būčiau išskyręs “Vasaknų” alų, tačiau ar kas nors jo išties rado paragauti ir įvertinti?

Alkoholio kontrolės, mokesčių ir pan. įstatymai ir toliau šlifuojami tik pagal didžiųjų gamyklų užgaidas. Apie tai rašėme čia.

Latvių knyga

Norime Lietuvos alaus kultūros žinyno. Kokie metai be pavydo kaimynui!:) Pamačius kokią fantastišką, gerai paruoštą, kupiną aukštos kokybės turinio, dokumentų, vaizdų ir ikonografijos knygą apie alaus kultūrą turi latviai (Linda Dumpe – Alus tradīcijas Latvijā), liūdna, kad Lietuvoje niekas tokios dar neparašė.

Kaimas paliekamas nuošalėje. Kaip bebūtų gaila, bet gero/tikro alaus kultūros plėtra tėra regioninė ir apima tik didmiesčius, tuo tarpu periferija toliau girdoma pramoninio alaus subroduktais. Tam tikros išimtys tėra vietos, kuriose bazuojasi bravorai, ten vietiniai dar gali paragauti  pastarųjų produkcijos.

Skaidri tara. Alui ji netinka ir basta! (saulės ir lempų šviesa veikia apynių komponentus, skonis greit pagenda). O dar labiau ji netinka mažųjų daryklų alui. Kur dingo visur buvęs rudas butelis su keraminiais kamščiais? Sako, gamintojas nebegamina ar tai neparduoda. Nesvarbu, greičiau ieškokite kito.

2011-ieji: džiaugsmai vėl persveria nusivylimus

Taigi, ribojimai palaikymą Seime turi, už juos balsavo 96 Seimo nariai, prieš – 4, o susilaikė 8 parlamentarai. Pasiūlymo leisti gerti tik nuo 21-erių, kaip Amerikoje, Seimas dar nepalaikė.

Didžiojo bambalio mirtis, stipriausio atsisakymas, aludes imituojančių kioskų ribojimas – skamba iš dalies patraukliai, ypač jei įgyvendiname kažkieno žydrą svajonę apie skandinavišką išblaivėjimą ir „Systembolaget“ Lietuvoje.  Tuo pat metu galutiniame variante liko daug keistenybių, pvz. prekyba alumi degalinėse leista iki 2016 metų…

Tačiau, tegu ir neturėdami tikslių duomenų (pvz. ar ateityje ribojamas stipriausias alus nuo 7 iki 9,5% tikrai sudarė nuo 20 iki 25% viso alaus pardavimų?), pabandysime pasidalinti keliais komentarais ar įžvalgomis.

Kam tai naudinga?

Didiesiems alaus gamintojams blogiau nebus. Jei alus verdamas „srauto“ principu, pareguliuoti „High gravity“ aparatą, kad skiestų iki 7,5%, o ne iki 8% – tikrai nėra sunku. O ir stipriausi „pseudo bock“ stiliaus prekių ženklai yra kaip tik „po stiprumo“ riba. Didieji aludariai niekada daug į patį stipriausią alų neinvestavo, tai jo išnykimas jiems netgi naudingas. Įstatymas neužkabina ir santykinai įdomiausių didžiųjų rūšių, kaip „Utenos Porteris“ ar „Gubernijos Kunigaikščių“. Kitas dalykas, kaip bus su PET platsmasiniais buteliais, bet tai, kaip sako, jau visai kita istorija.

Įstatymas, taip, smogs vidutiniokams. Bet, pripažinkime, jie patys sau visus tuos metus kasėsi duobę, viešai deklaruodami natūralumą, o realiai nemažai dirbdami dėl lokalinių „anatolijaus smūgio“ megėjų…  Pasikliaudami pačiu stipriausiu „euro lagerio“ tipo alumi, parduodamu 50 km nuo daryklos spinduliu. Abejoju, ar koks alaus gurmanas pasiilgs „Kablio“, „Kipšo“, „Baro“, „Smūgio“, „Tarano“ ir taip toliau. Galėdami eiti kad ir „Primator“ ar „Brūveris“ keliu, kurti alaus rūšių/stilių įvairovę, „mažieji“ Lietuvos aludariai pasirinko (pa)prastesnį kelią.

Poreikis kurti įvairovę ir pasirinkimą

Bent jau "Pikto" alaus (8.5%) krano šioje kaimo pilstyklėje neliks (Foto: Tikras Alus, Pakruojis)

Dabar vidutinės mažosios kaip ir turi vienerius metus iki įstatymo įsigaliojimo… Kurie grečiausiai bus skirti „pakoreguoti receptūroms“, ir įsigyti tiems mažesniems 1 litro bambaliams, į kuriuos jau eina Biržų ar Bauskės alus. Po didiningo „Šnekučio“ žygio į Vilnių, visi susiprato, kad ~5% alus sostinėje važiuoja lygiai taip pat, kaip 9+% Šiaurės Lietuvos kabokėliuose. Deja, provincijoje (ir ne tik) stipriausiam alui yra didelis konkurentas – pigus vaisių vynas plastmasiniame butelyje, o jam, atrodo, ribojimų pamiršta pritaikyti.

Realiai žiūrint, vienintelė ilgametė originali tradicinė rūšis, buvusi net sovietine receptūra, kuri nukentėtų nuo įstatymo yra „Biržiečių“.  Legendinis „stoutas“, kurio stirpumas – būtent 8%…  Kuriam pristatyti, populiarinti jo virėjai pastaruoju metu nebeskyrė dėmesio, jis liko nišiniu reikalu. Aistringų tamsaus alaus pasiilgusių studentų tarpe tirštą „Biržečių“ saldumą pakeitė lengvesni „Varniukai“ – neabejotinas naujos kartos hitas.

Mikro darykloms, tai yra restoranams – bravorams įstatymas turės mažiausiai įtakos. Galbūt galbūt šitame mikse dar vertas paminėti Vilniaus Alaus „13 statinų“, bet prisipažinkime patys, jis buvo ir pakuojamas kaip konjakas, ir greičiau priklausė suvenyrinei rungčiai kuo stipresnį alų išvirti. Dar tas brangus Kauno „Geros progos“ alus – irgi suvenyrinis, tačiau čia butelis jau perdėtai milžiniškas. Vėlgi – tai vargu ar buvo realaus paveldo dalis.

Dalies belgų tremtis

Na ką, ant galo turim importuotojus. Kokybiško bet sripresnio belgiško, britiško alaus mėgėjai bus nuskriausti. Garsioji trapistų alaus „Chimay“ šeima jau išskirta. Štai dabar išeina, kad prekybos centro lentynoje „Chimay Première“ (arba „raudonas, 7%”) galės būti, o  „Chimay Triple“ („geltonas“, 8%) ar „Chimay Grande Reserves“ (arba „mėlynas“, 9%) – ne. „Leffe Blonde“ ir „Leffe Brune“ – prašom, o štai „Leffe Triple“ (8.5%), „Leffe Radieuse“, „Leffe Vieille Cuvée“, „Leffe 9“ – banned in LT.

Įdomu, kad visos trys išpopuliarintos Lietuvoje „Grimbergen“ rūšys – „Blanche“ (6%),  „Dubbel“ (6,5 %) ir „Blond“ (6,7 %) nesunkiai telpa po reikalavimų kartele, o štai jei koks kvailys sumanytų čia atvežti ir „Trippel“ su savo 9%, tai jau būtų nelegalu. Iš viso, atrodo, nukentėjo visi “trigubo salyklo” Belgijos alūs.

Laimė, kažkaip prieš pat įstatymo priėmimą Seimas atsikvošėjo, ir leido tokiu belgišku alumi prekiauti baruose – todėl restoranai „Rene“ ir „Belgai“ Vilniuje gal nebus kitąmet uždaryti. Ribojimų prožektoriai dabar nukreipti į pseudoaludes – jos turės įrodyti, kad ne tik alumi „bambaliais“ prekiauja, bet ir išalkusiam naktį ruošia šiltą maistą. Ar tai reikš, kad šalia sulūžusio plastmasinio staliuko- skėčio nakčiai bus pastatyta ir neveikianti mikrobanginė, ar kokias rimtesnes permainas Lietuvos užeigų scenoje, pamatysime. Šiaip šis įstatymas duoda geroms užegoms lyg ir naujus šansus kurti alaus vartojimo kultūrą.

Naujos revoliucijos gairės, arba ką daryti?

Pabaigoje norisi graudžiai pajuokauti, kad patiems mažiausiems – naminiams aludariams įstatymo priėmimas gražins tam tikrą romantikos aurą.  Kitąmet – jei tik apsispręsi salinti itin tirštą misą – bus galima prie stalo giminėms pasigirti – kaip kokiems naminės meistrams – ragaukit, čia TAS stiprus! Ir nelegalus! Tokio Lietuvoje prekyboj negausit, tik Belgijoje!

Ironija ironija… Iš tikrųjų, pačio stipriausio (o jei dar su cukrum) alaus gamybos tradicijomis Lietuva neturi ko labai didžiuotis. Kaip ir jo pilstymu į bambalius ir prekyba „načnykuose“. Vis delto, visokie kuriami ribojimai – kurių nėra jokiose Europos šalyse – padėties nepagerins.

Ką mes siūlome, kad ne vien tik kritikuoti?  Seimas turėtų užsiimti apgalvota konstrukcija. Galvoti, kaip nukreipti iš akcizų gaunamus pinigus (mes neprieštarautume, jei tie akcizai būtų gal labiau didinami pagal stiprumą) į pokyčius regionams, kur dominavo „bambaliai“ – kultūrai, sportui, užimtumui gerinti. Pavyzdžiui, kiek baseinų pastaruoju metu mes šalyje atidarėme? Bet tai, ir vėl kita istorija…

Nauji metai, nauja tvarka? Apie alkoholio kontrolės įstatymų pataisas.

- – -

MAA: Naujas įstatymas žlugdo mažuosius aludarius

Kalifornijos trijulė ant mūsų stalo. Foto: Tikras Alus

Tiems kurie domisi pasaulio alumi, nereikia įrodinėti, kad viena pažangiausių alaus šalių šiuo metu yra JAV – per pastaruosius du dešimtmečius tikro alaus (fine, craft beers) scena ten sprogo: nuo kelių dešimčių “craft” bravorų iki poros tūkstančių (taip, 1800!). Jiems taip pat nereikės pristatinėti ir vieno įtakingiausių JAV nepriklausomų bravorų Sierra Nevada, nei jo alaus, kurio šiandien jau galima nesunkiai rasti ir Europos geresniuose baruose ir parduotuvėse.

Sierra Nevada 1980-aisiais Chico, Kalifornijoje įkūrė du namudiniai aludariai, pradėję nuo savo gamybos įrangos. Šiandien tai – šešta didžiausia JAV alaus kompanija, kurioje dirba 450 žmonių, jų alus yra antras labiausiai parduodamas “craft” alus JAV.

Alaus darykla šiandien garsėja savo novatoriškais ir etiškais sprendimais. 2010-aisiais bravoras laimėjo “žaliausio metų verslo” apdovanojimą – jis visas yra aprūpinamas elektra iš saulės elementų, išvežiojimo transportas varomas perdirbtu iš panaudoto aliejaus kuru, o panaudoti grūdai panaudojami gyvuliams šerti vietinėse rančose.

Bravoras superka didžiausią organiškų apynių kiekį šalyje, taip pat turi savo fermą, kurioje patys auginasi organiškus apynius ir miežius (iš kurių verda savo kasmetinį derliaus alų – Chico Estate Harvest Ale.) Dar šiai firmai priklauso maisto ir degustacijų restoranas bei muzikos klubas “The Big Room”.

Mes arčiausiai šio alaus galime rasti Rygoje – baruose ir spec. parduotuvėje Alus Salons. Iš ten ir atėjo mūsų užsakyta tikro alaus siunta – tiesa, šįkart buvo likę tik trys klasikinės rūšys.

Foto: Wikipedia

Sierra Nevada Pale Ale – tai žinomiausias daryklos alus, man tai gausiai apyniuoto amerikietiško alaus etalonas – čia ir ypač ryškus, gaivus greipfurtinis Cascade apynių antplūdis, atsimušantis į sodraus salyklo skonio bazę. Šis, kaip ir keletas kitų bravoro alų – gyvas, jis baigia fermentaciją jau supilstytas į butelius. Beje, šio alaus klono naminis receptas bene populiariausias ir Tikro Alaus laboratorijoje, draugų degustacijose visada susilaukiantis didelės sėkmės.

Sierra Nevada Porter ir Stout – puikios klasikinių stilių amerikietiškos versijos, šiek tiek panašūs, tik stautas – kiek stipresnis, kartėlesnis. Jie sausi, gausūs stipriai skrudintos kavos ir juodo šokolado skonio, tačiau vėlgi tipiški amerikietiški apyniai suteikia gyvo charakterio, savotiškai primenančio amerikiečių entuziazmą.

Lietuvoje šio alaus kol kas nėra. Tačiau jau bandome susitarti su tiekėjais ir tikimės, netrukus padėtis pasikeis. Sekite mūsų naujienas!

Amerikos klasika: Sierra Nevada alus

Pasak Pivni Filosof, Náchod darykla, dabar žinoma kaip Primator, šiandien yra turbūt inovatyviausias bravoras Čekijoje. Jie vadina save “specialaus alaus specialistais”, kas yra visiška tiesa, jų asortimente – per tuziną pavadinimų alaus – nuo klasikinio lagerio iki kvietinio, ir net stauto. Beje, ši darykla buvo pirmoji pramoninė Čekijoje, pradėjusi daryti viršutinės fermentacijos alus (elius) – tai gan drąsu palyginus konservatyviai vietinei alaus scenai, dar labiau nuostabu, kad jiems gerai sekasi. Taip pat įdomi yra jų stipriųjų lagerių eilė – nė iš tolo nepanaši į tą lietuvišką ar lenkišką stiprų birzgalą, kuris brukamas mūsų supermarketuose.

Jų tikrai nuostabų stautą jau pagyrėme, taip sutapo kad šiandien eilė kitam Primator alui, kurio dėžę pasiėmiau su savimi į kūrybinę komandiruotę Dzūkijos kaime (žinau ką pagalvojote, bet apie samanę šiandien nešnekėsime). Tai Primator 13 (“trinadcatka“), pavadintas “polotmavý” – kaip patys bravoriai teigia, tarp šviesaus ir tamsaus. Stora puta, ant bokalo paliekanti rieves, pustamsio gintaro spalva, pastebimai salykliškas skonis, nestiprus kvietinio bei karamelinio salyklų salsvumas gerai atsvertas kilmingais čekiškais Saaz apyniais – gerai apskaičiuota kombinacija ir didesnė salyklo masė suteikia skoniui ryškumo. Nepaisant šio ryškumo, ir to kad kaip lageriui jis gan stiprus – 5.5%, alus gana “sesijinis” – t.y. jį galima ilgai gurkšnoti, skonis nepabosta ir alus “nekerta” per galvą ar kojas.

Kas lemia šio lagerio išskirtinumą? Tikrų alaus meistrų amatas ir geros medžiagos. Rezultato nepagadina net tas faktas, kad šis alus pasterizuotas. Rekomenduojame.

Primator alaus galima aptikti vis daugiau barų sostinėje ir Klaipėdoje (deja, kol kas tik buteliais). Didžiausias pasirinkimas – jų firminėje parduotuvėje Saltoniškių g. Vilniuje (priešais PC Panorama). Firminėje parduotuvėje mačiau krūvas statinių, bet pamiršau paklausti, tad gal skaitytojai praneš kas pilsto!

Primator. Mūsų mėnesio alus – 13