Šarmotas rytas, žvelgiant į Širvėnos ežerą, kurio vardą nešioja ir bravoras, ir alus. “Širvėnos” alų verda “Biržų alus” (anksčiau alų tokiu pat pavadinimu, buvusį mėgstamiausiu studentų tarpe, virė ir Kauno alus), į kurį pirmiausia ir patraukiame. Mus pasitinka ekskursijas vedanti ponia Astra Normantienė ir sako, kad dabar žiūrėsim kaip alus verdamas nuo pradžių iki galo… nustembu, kad pradžią rodo nuo misos virimo patalpų, kuriuose stovi senoviniai, jau kiek apsilaupę katilai – labai panašūs į vokiškuosius Kauno alaus katilus. Bandau klausti, o kur vyksta salinamas, kur misa išgaunama, tačiau gaunu kiek keistą paaiškinimą, esą “čia viskas ir daroma – sumaišoma kaip sriuba, ir verdama”. Hm.

Senieji virimo katilai

P. Astra papasakoja bravoro istoriją, viena įdomesnių detalių – kad po švedų užpuolimo nuniokotą miesto vairą perėmus Radviloms  ir ėmusis atstatymo darbų, pats pirmiausias buvo atstatytas ne bažnyčia, o bravoras – tada tai buvo suprantama alaus svarba visuomenei!

Apžiūrėję visiškai atnaujintas fermentacijos patalpas – tiesą sakant, daugiatonės rauginimo ir brandinimo CKT talpos pribloškia savo dydžiu – nusileidžiame į legendinius senovinius brandinimo rūsius, kurių metro storio akmeninės sienos dabar slypi po tinko ir dažų sluoksniu, o tarp jų pūpso tiek senos, tiek naujos horizontalios brandinimo cisternos. Anksčiau prie tų sienų žiemą būdavo sukraunami ledo luitai iš ežero, o vasarą tas ledas aušindavo patalpą ir leisdavo brandinti alų.

Rūpestingosios Biržų bravoro darbuotojos

Apžiūros pabaigoje laukia degustacija specialiame kambaryje, kur man tenka pavertėjauti ponios Astros pasakojamus Biržų alaus posakius ir folklorą, gal aktualius tik tūlam lietuvaičiui. Įdomu išgirsti, kad vis labiau populiarėja silpnesnis alus, tačiau ponia Astra susirūpinusi vis pasiguodžiasi ir apie juos skriaudžiančias didžiąsias daryklas, valdžią ir naujus nepalankius įstatymus (PET taros ir stiprumo apribojimai). Plastikas šioje darykloje mėgstamas – nustebina, kad net degustacijai pastatytos plastikinės stiklinės, nors ant baro kabo firminiai stikliniai bokaliukai (paprašyta, mielai juos pakeičia, bet šluostydama dulkes stebisi – niekam anksčiau tos stiklės nerūpėjo).

Degustaciją lydi posakiai ir šposai, tačiau sveteliai jau nori judėti toliau. Visiems labiau patiko silpnesnės rūšys, stiprieji buvo nepatrauklūs dėl juose dar labiau paryškėjančio stipraus karamelinio saldumo. Visgi firminiai “Aukštaičių” ir “Jubiliejinis” buvo taip pat gerai įvertinti. Visi bandė įsijausti į “Širvėnos” alaus žirnių poveikį, tiesą sakant kokį skirtumą identifikuot buvo nelengva. Priminsiu tik, kad šią unikalią lietuvišką tradiciją – žirnius aluje, skirtus pagerinti putai ir alaus kūnui – šiandien išlaikė vienintelė ši darykla (anksčiau tokį alų darė ir Kauno alus bei Ragutis, o senesniame interviu aptikau teiginį, esą su žirniais buvęs verdamas ir Žigulinis).

Dvareliškių bravoro žmonės - kaip laikrodžio gegutės - išlenda pro dureles tik trumpam

Iš Biržų krašto traukiame link Pasvalio, trumpam užšokame prie Dvareliškių bravoro. Tvarkingas vienkiemis, ūkinis pastatas, tvora, už jos – didelis medinis kryžius. Šeimininkų nei kitų žmonių nesimato, o trumpam išlindęs darbininkas, tik pamatęs kameras, mitriai pasislepia už durų. Kad čia tasai bravoras, išduoda tik bambalių pakuotė, padėta mums šalia tvoros.

Netoliese, Pasvalio Tilto gatvėje, gyvena ir aludaris Jonas Morkūnas (individuali įmonė Jolus). Labai norėjau pakalbinti šį aludarį, nes esu girdėjęs kad jis gamina alų senoviniu būdu ir rakandais, taip pat yra vienas iš retų, naudojančių savo mieles (?). Raudonų plytų mūrinis namas nė iš tolo neprimena bravoro, kaip suprantu, jo rūsyje ir vyksta alaus gamyba. Ant laiptų išeina pats aludaris Jonas, deja mūsų laukia nusivylimas – šiuo metu alaus nėra, šią žiemą jis apskritai neverdamas – nepakankama paklausa.

Aludaris Jonas Morkūnas amato mest nesiruošia

Trumpai persimetame žodeliu, Jonas papasakoja apie buvusius planus bravorą plėsti. Tam greta buvo suręstas atskiras namas, ir jau planuota pirktis įrangą. Kaip tik tuo metu buvo priimtas įstatymas, nubraukiantis mokesčių lengvatą mažiesiems aludariams. To pakako, kad naujais paskaičiavimais, bravoras būtų nebeišsilaikęs – teko šios idėjos atsisakyti. Stipru, nors ir liūdna, iš pirmų  lūpų išgirsti konkretų paliudijimą apie smulkiojo verslo žlugdymą.

Svečiai išvežami į Kryžių kalną – jie juokauja, kad kryžių nuotraukos suteiks egzotišką atspalvį būsimam straipsniui alaus žurnale. Vokiečių ir manes kryžiai nedomina, vietoje to pėstute patraukiame per Pakruojį.

Paskutiniai autentiški Pakruojo barai

Pakruojis, kaip ir daugelis provincijos miestelių – apleistas, ištuštėjęs,  tačiau senamiestis gražus, keletas įdomesnių architektūrinių objektų (malūnas, spaustuvė) įdomūs apžiūrėti. Žvalgomės barų, tačiau tik vargais negalais atrandame vieną vienintelį, prekiaujantį daugmaž vietine produkcija (Rinkuškių “Tradicinis” 8%, Joaldos “Soprano” 8.5% ir dar vienas bevardis kranas). Patriušusioje erdvėje sėdi keletas “kandžiulninkų”, kurių veidai praradę bruožus, jie labai nepatikliai žvelgia į svečių kameras. Padarę nuotrauką, pasišaliname. Gauname iš kolegų sms, kad jie jau kraunasi alų Rozalimo bravore.

Nuostabūs Pakruojo grafitai

Gatvėje paklausę vietinių moterų, sužinome, kad kultūringiausias baras yra Pakruojo dvaro traktierius – ten esą gražus parkas, ir neprastas alaus pasirinkimas – moterys pasigiria ten retkarčiais nuvykstančios paragauti “Varniukų”. Mūsų kelias kaip tik veda į šio alaus šaltinį – daryklą “Davra”.

Davros bravoras vasarą. Foto: įmonės.

Jau vakarėja, ir bravoras uždarytas, tačiau mus pasitinka savininkas Vydmantas Daujotas ir atrakina visas duris. Klausomės trumpos bravoro istorijos – jis įkurtas 1993, o alaus gamyba prasidėjo mediniuose kubiliuose. “Alus išvežiojamas buvo taip pat medinėse bačkose, va šiose” – mosteli ranka į prie sienos sukrautą iš pažiūros labai jau senovinių bačkų rietuvę. Žinoma, šiandien čia jau moderni, nors ir nedidelė, nerūdijačiu plienu žvilganti įranga, fermentavimo, brandinimo talpos. Pono Vydmanto plati šypsena, atsipalaidavimas ir nuotaikingas tonas be kita ko išduoda ir tai, kad šis bravoras, kaip sakoma, susitvarkęs finansus.

Šios statinės mena Davros bravoro pradžią

Ne mažiau nuotaikinga ir naujai įrengta degustavimo salė-baras, per didelius langus žvelgianti į Kruojos upės vandenis. Salė ir baras įrengti skoningai ir jaukiai, o nišose įrengtas apšvietimas ryškina alaus butelių ir suvenyrų ekspoziciją. Vydmantas iš krano pila šviesų “Daujotų” alų (naujasis pavadinimas kur kas geriau skamba nei senas “Lux”) – kvapnus, sodrus ir troškulį malšinantis lageris.

Degustacijų kambario fragmentas

Legendinis, visų barų pageidaujamas, tradicinio alaus reinkarnacijos simbolis “Varniukų” (5.6%) – dar kartą įvertiname jo nepaprastai “sesijinį” charakterį – šį alų, turintį daug giros bruožų

Be žodžių

(berods jo gamyboje ir naudojamas ruginės giros ekstraktas), galima skanauti nepavargstant. “Linksmųjų vyrukų” (6%), iš pažiūros paprastas alus, tačiau amatas šviečia ir čia – ypač ryškus lietuviškas “skrebutinis” salyklas, teisinga porcija apynių, ir nežymi angliarūgštė, visam tam leidžianti pasireikšti.

Su ponu Daujotu yra apie ką pakalbėti, matosi, kad ir jam bendrauti malonu. Sužinome tiek bravoro, tiek Varniukų alaus, tiek aludario istoriją – beje, mažai kas žino, kad jis yra… žemaitis! Paklaustas, ar jam aktualios naujos įstatymų

V. Daujotas savo bravore

pataisos dėl PET taros ir stiprumo apribojimo, jis tik numoja ranka – stipraus alaus neverda, į butelius nepilsto – alaus paklausa tokia, kad vos spėk bačkom vežti. Kokia šio bravoro sėkmės paslaptis? Turbūt ypatingas dėmesys bei pagarba kiekvieno žingsnio kokybei, verslo intuicija, ir rūpestis, kad galutinis alaus vartotojas gautų “tobulą bokalą”.

Iš bravoro išeiname pakylėtos nuotaikos, į autobusiuko bagažinę gula dar tuzinas litrų alaus kontrolinėms degustacijoms ir lauktuvėms, traukiame link aludariais garsaus Jovarų kaimo. Pirmiausia užsukame į A. Grigonio bravorą, šio bravoro kieme esantį barą lankiau  prieš penketą metų. Vėlu, gauname progą tik trumpai užmesti akį į gamybines patalpas, užsiperkame alaus ir judame toliau.

Narsusis aludarystės paslapčių sargas

Tame pačiame kaime – garsiausia Pakruojo, o gal ir visos Lietuvos aludarė-moteris Aldona Udrienė. Nedidelėje sodyboje mus pasitinka ne tik pati bravorėlio savininkė, bet ir jos kudlotas šuniukas, išlindęs iš… alaus bačkos. Vietos apsisukti nėra tiek daug, atvėrę pirmąsias duris iškart patenkame į bravorėlį – bravoru tokio dydžio įstaigą liežuvis neapsiverčia vadinti. Tiesą sakant, tai mažiausia mano kada nors matyta tradicinio alaus gamybos įstaiga. Fermentavimo vonia – beje, vienintelis ir naujausias įrenginys, kuriuo Aldoną pakeisti anksčiau naudotą tradicinį medinį kubilą privertė higienos ir sanitarijos tarnybos. Vonios talpa atrodo, nedaug skiriasi nuo mums įprastesnių maudymosi vonių.

P. Aldona prie fermentavimo vonios

Nepaprastai įdomu klausytis ponios Aldonos porinimų apie jos alaus gamybos ypatumus ir niuansus. Visų jų atpasakojimai užbaigimi: “teip kaip tėvelis mana dari.” Mane ypač domina mielių klausimas – nes žinau, kad Aldona yra viena iš nedaugelio aludarių, naudojančių unikalias “šeimos” mieles. Kadangi mielės yra alaus siela, tad autentiškiausias alus, tikrasis paveldas ir yra šis, virtas su savomis mielėmis.

Šiais laikais mielių užkasti nebereikia

Mielės išlaikytos per kelias kartas, jas ypač saugant, laikant vėsiai, ir atšviežinant specialiu mažu alaus užmaišymu net tada, kai pardavimui alaus virti poreikio nėra. Aldona prisimena, kaip jos tėvas, atėjus laikui alų virti, eidavo į daržą “mielių pakasti” – mat šios būdavo prieš tai užkastos į gilesnę duobę, žinoma, prieš tai supylus į asotį, kuris savo ruožtu būdavo uždengiamas kibire su šaltu vandeniu. Taip užkastos mielės būdavo pastovioje vėsioje temperatūroje – būtinoje sveikoms gyvoms mielėms išsaugoti.

Su puta

Daug įdomybių pripasakoja Aldona, ir tai yra turbūt artimiausias prisilietimas per pasakojimą prie autentiškos tradicijos, kokį man yra tekę patirti. Vaišės – proga kitiems pasakojimams, ir atskirame degustacijų kambaryje palėpėje, kur jautiesi kaip kaimietiškoje troboje pas močiutę, jau staltiese padengtas stalas, nukrautas užkandžiais ir bokalais. Ponia Aldona neša alų pilnais ąsočiais su virstančia per viršų puta – ir šaltą ir šiltą, pagardintą medumi ir sušildantį vėsoką pavasario vakarą. Alus skanus, gaivališkas, malšinantis troškulį, tipiško nevirintam tiršto kūno ir tipiško lietuviško tradicinio skonio, “dirviško” ar “žemiško”, kuriame nardo “mediniai” apyniai – galbūt tai “apynių arbatos” naudojimo rez ultatas.

Šiandien poniai Aldona pačiai vienai alaus išvirti jėgų nebepakanka, tad ji turi nusamdžiusį pagalbininką, jaunesnį, gabų vietinį aludarį . Šis “auksinių rankų”, tačiau matyt neramios sielos, dingęs iš kaimo jau antra diena ir niekas nežino kur jis. Šianakt numatytas alaus virimas, ir vanduo jau užkaistas, tačiau be pagalbininko nieko nebus. Senosios aludarės balse susirūpinimas, o akyse – graudulys, kuriame telpa nerimas ne tik šiandienos virimo, bet ir apskritai bravoro bei šeimos aludarystės tradicijos likimo. Po antro bokalo išdrįstu pasisiūlyti į pagalbą, tačiau garbioji aludarė mandagiai atsisako. Mums išvykus, lauks pradingėlio aludario – gal jis pasirodys bent vidurnaktį?

Apynių kepurė!

Ištrūkus į tamsią naktį po tokios turtingos dienos, nesitikėjome, kad mūsų laukia dar vienas vizitas. Tačiau štai autobusiukas suka į pilnaties apšviestą kiemą… taip, tai bravoras. Jis vadinasi “Joalda”, reiškias mes jau Pasvalio krašte, mus pasitinka jaunas aludaris, ir vedasi apžiūrėti. Naktį viskas atrodo kaip kokio pogrindinio veiksmo arena, ir nors vienas iš alų vadinasi “Vulkano”, kitas “Soprano” (8.5%), tei ne vien cosa nostra (t.y. ne vien vietinio kaimo reikalas). Čia gaminamas ir puikus 5.2% “Pasvaliečių” alus, kurio galima rasti ir kai kuriuose sostinės baruose (jį ragavau “Visų šventųjų”). Apmaudu, kad savo amatą šie aludariai švaisto ant kelių rūšių 8+ stiprumo alaus, skirto vietiniams laipsnio mėgėjams.

Smagiai degustuojame, pasišnekučiuodami su linksmuoju bravoro aludariu-bendrasavininku, ir į nakvynę Balsių malūne išjudame jau puikiai apšilę naktinei kanadietiškų lauktuvių degustacijai.

Pasvaliečių vaišės

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (III dalis)

Bet nesiplėsiu apie tą apgailėtiną renginį. Pozityvas būtų toks, kad tarp Olialia scenos, šašlykų ir dešrelių buvo dviejų tradicinio alaus gamintojų kioskai, prekiavę savo produkcija. Vieni jų – Davra, gaminantys “Alaus namų” populiariausią “Varniukų” alų, kurio deja į pajūrį neatsivežė. Vietoj to pilstė savo šviesų alų, kurio skonis (apynių nerasta) ir kokybė… lieka tik palinkėti geresnio.

Tad prie jų neužtrukome ir diskusijas apie alų perkėlėme į gretimą palapinę, kurioje darbavosi A. Grigonio iš Jovarų kaimo (Pasvalio Pakruojo raj.) alaus daryklos žmonės. Pastarieji taip pat turėjo tik vieną rūšį alaus, pažymėto “Kulinarinio paveldo” ženklu – 5.5% šviesų “Šinkorių”. Pastarojo skonis taip pat labai nesužavėjo, bet bent jau apynių skonis aluje jautėsi. Užtat labai maloniai pasišnekučiavome su alų pilsčiusiais jovariečiais. Iš jų išpešėme, kad jų pilstomas alus iš tiesų yra elis (viršutinės fermentacijos), kad dar jie gamina stipresnį alų vestuvėms ir kitoms šventėms, ir kitą, labai silpną – 2-3% “raugalėlį”. Pasirodo už poros savaičių būtent šis silpniausias alus bus pilstomas ir “Alaus namuose”, tačiau net patys pardavėjai stebėjosi, kodėl buvo pasirinktas šis, jų nuomone neypatingas, alutis (reikia pastabėti, kad labai silpnas alus turi mažai tirštumo, todėl sunku jį padaryti skanų). Mūsų spėjimas – baras nori turėti šio to “merginoms”, o galbūt nuskinti silpniausio alaus mieste rekordą. Išgirdome ir legendos apie “šiferinį” patvirtinimą.

Didžiausias mūsų nustebimas buvo sužinojus, kad alaus misa šiame bravore neverdama. Taip išties darydavo mųsų senoliai, tad turbūt galima tai laikyti paveldo dalimi. Šiais laikais alaus misa paprastai verdama su apyniais 1-1.5 val, kad gerai dezinfekuotųsi ir pilnai pasisavintų apynių karčiąsias medžiagas. Man kilo klausimas, kaip tokį alų pavyksta išrauginti, jo neužkrečiant, ir ar šiame aluje jaučiamas rūgštumas kartais nėra kokios pašalinės bakterijos rūgimo pasekmė. Deja, kad ir kaip norėtųsi, rezultatas nė iš tolo neprimena belgiškų spontaninės (specialiai užkrečiamo laukinėmis mielėmis) fermentacijos lambic’ų.

- – -

On our visit to Lithuanian seaside we stumble upon a fair where some traditional beer is being sold and have a chat with people from A. Grigonio – Jovarų brewery (from Northern Lithuania’s beer town Pakruojis). Their 5.5% beer “Šinkorių” (lit. “Landlord’s” or “Barkeeper’s”) is marked with “Culinary heritage” sign which means it is brewed by traditional means and techniques. Yet we vere really surprised to learn that the wort for this beer is never boiled. They brew hop-tea which is added to the wort after run-off and the top-fermenting yeast is pitched. The result is slightly sourish ale with significant hop presence in taste and less so in aroma.

Jovarų alaus paslaptys