Biržų aludaris ir salyklo pardavėjas

Salyklo parduotuvė Biržuose

Visa grupė dieną pradeda nuo Gintaro baro Molėtuose, vėliau užsuka į Kupiškio bravorą. Aš šią dalį praleidžiu, nes važiuoju tiesiai į Biržus, kur susitinku vietinį aludarį Zenoną – mūsų draugijos nario, taip pat aludario Sauliaus tėvą. Prie naminio alaus bokalo aptariame vėlesnio susitikimo detales. Kartu su Zenonu užsukame pas vietinį salyklo ir apynių pardavėją Petrą, kuris turi atsidaręs parduotuvę ant pagrindinio kelio.

Paveikslas parduotuvėje

Petro parduotuvė šviesi, švari ir tvarkinga – tačiau į ne vietinius savininkas žvelgia kiek nepatikliai. Tik pamatęs, kad šį tą suprantu apie aludarystę, jis atsiveria ir papasakoja apie vietinius aludarius ir jų pomėgius. Labai apsidžiaugiau išgirdęs, kad pas Petrą užsuka ne tiek ir mažai aludarių apsipirkti – net kelios dešimtys. Parduotuvės pasiūla puikiai pažįstama, daugiausia iš kauniečių tiekėjų Alutex/Sulivesta – bazinis lietuviškas ir čekiškas salyklas, vidutinio tamsumo karamelė ir kelios rūšys, daugiau kartesnių, apynių. Amerikietiškieji Cascade apyniai Biržų aludariams nelabai patiko – užtat ypač kartūs Bravo turi kur kas geresnį pasisekimą. Netrukus Petras atneša paragauti ir savo, tradiciškai daromo alaus – nevirinto, kartinto apynių arbata. Kuo puikiausias!

“Rinkuškiai”

Šis bravoras – vienas žinomesnių Lietuvoje, jo produkcijos galima rasti beveik visų supermarketų lentynose, ir bent jau skonio prasme kaip ir viskas žinoma. Kadangi specialus gidas dirba tik savaitgaliais, mus pasitinka komercijos direktorius ir trumpai pristatęs istoriją, veda per bravoro cechus. Cechai naujai įrengti, efektyvūs, viskas atrodo kaip bet kokiame kitame komerciniame bravore. Komercijos direktorius labai užtikrinta, bet prasta anglų kalba ima berti atkaltą maldelę, kurioje neišgirdau praktiškai nieko naujo. Svečiai matyt nedaug ką suprato, nes vėliau restorane manęs klausė – ar tikrai ši darykla, kaip sakė ponas, yra didžiausia Lietuvoje?

Rinkuškiuose vyksta darbas

Trumpa istorija – trys biržiečiai, vietiniai aludariai, šią daryklą atidarė iškart po nepriklausomybės atgavimo, 1991 m. Pradžioje darė alų pagal kaimiško alaus gamybos tradicijas. Iki šiandien įmonė daug investavo, labai smarkiai išaugo - šiandien įmonėje dirba 111 žmonių, pagaminima 13 mln. litrų alaus, ji priklauso didžiųjų aludarių asociacijai. Beje, Rinkuškiai labai didžiuojasi esanti vien lietuviško kapitalo įmonė, direktoriumi ir šiandien tebedirba vienas iš daryklos įkūrėjų. 2001-aisiais ji perėjo vien tik prie klasikinio alaus gamybos.

Rinkuškių eksportas

Siūlomas asortimentas – keliolika rūšių lagerio tipo alaus. Visi alūs gan salyklingo charakterio ir aromato, subalansuoti. Aš asmeniškai nesu fanas, tačiau sutinku, kad tai normalios kokybės alus. Beje, komercijos direktorius gyrėsi, kad “Rinkuškiai” stipriai eksportuoja – tiesa eksportas sudaro tik apie 1% (pagrindinės šalys – JAV, Latvija, D. Britanija). Teko pamatyt ir porą eksportuojamų į JAV rūšių – tai 12% stiprumo “Welka Sila” (su lenkišku ereliu) – matyt skirta JAV lenkų imigrantams. Turiu įtarimų, kad tai tas pats alus, kuris supilstytas į gražius, talpesnius butelius, ir tapo lietuviška naujiena – trečiuoju, 12% “Sambarių” alumi (kiti du – 5% ir 8%). Kitas, jau girdėtas – Lobster Lover, 9.5% eurolageris JAV parduodamas po $2.49 (t.y. gan pigiai) – jo tikslinė auditorija man taip ir liko paslaptimi. Futuramos Zoidberg’o fanai?

“Alaus kelio” restoranas

Iškart iš bravoro buvome atlydėti į greta pastatytą firminį restoraną “Alaus kelias“. Dviejų aukštų, erdvus, šviesus ir modernus, jis dvelkia tuo pačiu versliu veržlumu (ar veržliu verslumu?), kaip ir bravoras – ne veltui pernai jis buvo pripažintas ir  „Sėkmingiausia metų turizmo maitinimo įstaiga.“ Skamba komercinis radijas, tad sąsają su istorija ir aludaryste palaiko tik senovinis Biržų žemėlapis per visą sieną ir nedidelė senų rakandų ekspozicija antrame aukšte – bet čia mums jau paruoštas stalas su tipiškais užkandžiais ir keliomis rūšimis alaus buteliuose. Tuoj pat vienas po kito nešami ąsočiai su nepasterizuotu alumi. Neblogai papietaujame, ir judame toliau.

Būtautų dvaras

Apžiūrinėjame dvarą. Foto: Vidmantas Laurinavičius

Jau vakaras. Privažiuojame Būtautų dvarą, gražų raudonų plytų pastatą, kurio atstatymą esą šefavo net A. Brazauskas, ir net specialias plytas užsakinėjo iš kažkur toli. Šis dvaras per visą sovietmetį turėjo savotišką svarbą – jame buvo ne tik verdamas alus, mėgtas ne tik vietos kolūkio vadovų, bet ir sovietinės nomenklatūros ratų – tų pačių, kuriems čia buvo įrengtas net viešbutis su kaskadiniais baseinėliais ir kitais malonumais (apie tai esu skaitęs kažkur kitur). Kas vykdavo už tų sienų, dabar jau nedaug kas papasakos. Užtat mes gavome progą pamatyt, kaip už jų šiandien gimsta vienas reikšmingiausių lietuviškų alų – Būtautų dvaro tamsus ir šviesus alus.

Kodėl toks reikšmingas? Todėl, kad būtent Būtautų alus buvo pirmasis, atsiradęs Vilniaus (o vėliau ir kitų miestų) restoranuose, parodęs miestiečiams, kad lietuviškas tradicinis alus – tai nebūtinai patarle tapęs “1 mažai, 2 perdaug”, o priešingai – išties kokybiškas, turtingo, puikaus skonio gėrimas, vertas alaus vardo. Būtautai sugebėjo suderinti modernų įvaizdį su tradiciniais skoniais, ir netgi pralaužti ledus tikram alui į supermarketus (pradžia buvo “Iki Gurmanai”, Būtautų alus šiuo vardu parduodamas ir šiandien).

Po švarų, dideliais langais bravorą mus vedžioja ne vadovai, o paprasti darbuotojai – aludaris, pagalbiniai. Jie paprasti, mandagūs ir kuklūs . Užklausti trumpai, bet mielai papasakoja kokią detalę. Aplankome fermentacijos kambarį, kuriame – nedidelės stačiakampės, iš išorės raudonom plytelėm padengtos atviros fermentacijos vonios, poroje jų burbuliuoja mielių kepurė – iš to spėju, kad tai viršutinio rūgimo procesas (kitaip tariant, darosi elis o ne lageris). Kitame kambaryje – dar mažesnės mielių surinkimo ir plovimo vonios.

Tiesa slypi anapus... metalo

Eidamas grupės gale, kiek ilgiau užsibuvau brandinimo kambaryje, kur išrikiuotos kelių tonų vertikalios talpos. Ant daugumos jų – pažįstamo alaus pavadinimai (tame tarpe ir “I.O. Boiko”, kurio gamyba perkelta laikinai čionai, kol Kurklių bravoras atnaujinamas – ta proga alus prarado net apibūdinimą “tekintas”), tačiau galinėje eilėje pastebiu kai ką įdomaus. Ant vienos iš talpų kabo man dar nematytas užrašas. Kas tai? Kaip tyčia prieš tai šnekučiavausi su vieno būsimo naujo restorano Vilniuje savininkais, kurie ruošiasi pas save pilstyti ekskliuzyvinį alų. Minėtas pavadinimas sutampa. Esu tikras, kad tai tas pats alus. Pasivijęs darbuotojus, klausiu, tačiau daug išpešti nepavyksta – “eksperimentas”. Su šiuo alumi man dar teks susidurti, bet apie tai – vėliau.

Kabinete, panašiame į direktoriaus, ant stalo jau išrikiuotis firminės taurės. Ragaujame Būtautų tamsųjį, rodos iš butelio, bet tiesiai iš bravoro rūsių. Pažįstamas gaivus, salyklingas, malonus ir kompleksiškas skonis, ir labai lengvas prieskoniškumas. Neslėpsiu – tai vienas mano mėgstamiausių tradicinių alų, tačiau čia, bravore atrodo, kad jis toks… minkštai tirštesnis, putojąs. Suprantama – šviežias, koks tik gali būti. Užsienio svečiai taip pat mėgaujasi ir čepsėdami giria.

Puikus egzempliorius

Grįždami į Biržus, dar prasukame pro “Astravo” bravorą – tai buvęs “Ponoras”, nesenai pakeitęs pavadinimą. Jau vėlu, viskas uždaryta, ir mus pasitikęs sargas pataria užsukti kitą dieną.

Vėl pas aludarį

Vakarop jau visi atsibeldžiame pas aludarį Zenoną, kuris jau padengęs stalą užkandžiais. Ant stalo tuoj atsiranda bokalai, o iš rūsio pradeda eiti naminis alus. Mėnesio brandinimo, dviejų savaičių… trečias – darytas kažkokiam draugų susitikimui. Kompanija įsidūzgia, ima lietis istorijos ir juokai. Mėgaujamės tikru biržietišku svetingumu. Zenonas pasakoja apie tai, kad kadaise, uošviui padėdamas,  išmoko daryt alų – žmonos tėvas ir brolis buvo tradiciniai aludariai. Vėliau parduotuves užvertė pigiu gamykliniu alumi, ir žmonėms neberūpėjo naminis alus, net šventėms. Tėvą vėl alų daryti paskatino sūnus Saulius, Tikro alaus draugijos narys, pats darąs alų namie. Zenonas neša savo alaus į dažną šventę, kur sulaukia populiarumo ir “respekto”. Šalia tradicinių būdų nevengia pritaikyti ir keletą iš sūnus išmoktų naujų gudrybių – pavyzdžiui, “sausą” apyniavimą. Zenonas juokiasi, kad labai sunku žaliam aluje paskandinti apynių maišelį, ir rodo marmurinius kiaušinius, kuriuos naudoja kaip svarmenis.

Svetingoji aludarių šeima

Galop iš rūsio atnešamas ketvirta rūšis – trečiokas, kurį aludaris juokais net pavadina “gira”. Lengvas, putotas, tikras sesijinis alus. Kokio jis stprumo? Sunku pasakyti, gal 2, gal 3% – Zenonas pasakoja, kad įdėjęs nedidelį kiekį cukraus, kad geriau fermentuotųsi – tačiau skonyje jokių nemalonių ataskonių nesijaučia, priešingai - jis skalsus, labai aromatingas, gausiai pagardintas apyniais.

Grįžęs į viešbutį, Beer Connoiseur žurnalistas siunčia skubią elektro-telegramą savo draugams Kanadoje:

Just came back from an a-ma-zing evening at an unregistered countryside Lithuanian homebrewer’s house in Biržai. His 1% third-running brew was as delightful as his regular-strength beer. Earthy, frothy, herbal, all subtle and nuanced. One of the best beer-y experiences in my life!

Biržų svečių namų "medžiotojų" kambario fragmentas

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (II dalis)

Belmonto Ypatingasis ir Šviesusis

Pirmas šių metų atradimas manęs laukė Belmonte. Taip, vestuvinių fotografijų rojuje. Atsitiktinai sužinojau, kad šiame restorane-pramogų centre nesenai atsidarė nuosavas bravoras. Jau kitą dieną aš ten.

Didžiulėjė restorano erdvėje prie medinio stalo įvykdau mini degustaciją, besišnekučiuodamas su meistru Vytu ir aludariu Dainium. Naujasis bravoras, atsidaręs tik 2008 gegužę, verda tradiciškai Lietuvoje – dvi rūšis, šviesų ir tamsesnį – alus. Dėl pastarojo Vytas purto galvą. “Lietuviai nemėgsta tamsaus alaus. Todėl savo rudąjį pavadinome ‘Ypatinguoju’, o ne kokiu tamsiuoju” – apie stereotipus pasakojo Vytas.

Aš gurkšteliu “Belmonto Ypatingojo”, ir nustebęs žvelgiu į bokalą. Tai, mano draugai, kokybė. Tai, ko pasigendu lietuviškame aluje. Išraiškingas apynių ir švelnus karamelės kvapas. Trys salyklai suteikia skoniui sudėtingumo ir žaismės, bet ne saldumo, puikus balansas,  poskonis ilgas, salyklinis ir lengvai, pikantiškai karstelėjęs apyniais. Spalva – gintarinė ruda, skaidri (primenu, alus gyvas, t.y. nefiltruotas ir nepasterizuotas), stiprumas apie 5.5%.

“Belmonto šviesususis”, 4.5% stiprumo, liejasi kiek tirščiau nei tikėjausi, spalva tamsiai gintarinė, graži puta. Aromatas dar ryškesnis ir gaivesnis nei prieš tai ragauto, į galvą ateina palyginimai – medus, nektaras, vaistinės žolelės, liepžiedžiai, ką tik nupjautas šienas. Šiame aluje naudojami tik aromatiniai apyniai, ir daug. Tai negirdėta lietuviško alaus pasaulyje, kur įprasta aromatinių apynių išvis nenaudoti, atseit taupumo sumetimais. Skonis gyvas, gaivus, juntamas salyklas, taip pat geras balansas, poskonis – salyklo, “sausas”, todėl iškart kyla mintys apie kitą gurkšnį… ar bokalą.

Aludaris Dainius (kairėje) ir meistras Vytas

Šnekamės su Dainiumi Lopeta, kuris kartu su broliu čia verda alų. Brolių patirtis įspūdinga – pakankamai jauni, tačiau po Kauno technologijos universiteto chemijos (fermentacija) studijų kelis metus darbo “Vilkmergės” darykloje, po to “Avilio” restorane, padėjo įrengti “Bravarijos” ir keletą kitų alaus daryklų. Planuose – kiti ambicingi projektai, nauji įdomūs bravorai ir alaus rūšis, kurios Lietuvoje dar nebūta. Bet palikime truputį intrigos, galbūt savo žurnale apie tai parašysime pirmieji.

Po ragavimo einu apžiūrėti ir paties bravoro. Viename iš gražiai atrestauruotų pastatų praeiname didžiules įrengtas ir gan skoningai medžiu puoštas menes, paremtas masyviomis kolonomis. Čia turėta minčių atidaryti alaus restoraną, tačiau kol kas erdvės tarnauja tik vestuvininkų pokyliams. Viena iš menių baigiasi masyviu baru, už kurio pastatyti dvi poros variu padengtų virimo bakų. Už sienos eile sustatyta vienuolika plieninių konusinių talpų po 1000 l, labiau primenančių pieninės cechą, nei alaus daryklą. Jose vyksta fermentacija ir brendimas. Alus brandinamas iki 2 mėnesių – gana ilgas laikas, užtikrinantis skonio subtilumą.

Belmontas, buvęs malūnas ant upelio kranto, turi kozirį – ypač gerą vandenį, tinkantį alaus gamybai be cheminio apdorojimo. Kažkur skaičiau, kad seniau Lietuvoje aludariai vandenį mieliau imdavo iš upelio nei šulinio.

Šiuo metu vienu virimu išverdama po pusę tonos alaus. Alaus gamybai naudojami kilmingi vokiški kartieji (Hallertauer Magnum) ir aromatiniai (Hallertauer Tradicional) apyniai, būdingi Vokiškiems lageriams. Pastovią salyklo kokybę užtikrina vokiečių firma Weyermann (CaraHell, Carafa, kvapnusis CaraAmber). Apatinės fermentacijos mielės taip pat iš ten.

Turiu pripažinti, kad tai kokybiškiausias naujas Lietuviškas alus. Tai puikus pavyzdys, ką gali žinios, entuziazmas, kokybiškos medžiagos ir geras amatas kartu sudėjus. Nenuostabu, kad tik pradėjus jį pilstyti, praėjusią vasarą jo buvo išskanaujama po 5 tonas per mėnesį. Kitais metais bus daugiau, garantuojame. Norėtusi palinkėti bravorui geros kloties, išlaikyti alaus kokybę ir nesustoti vietoje. Dėkoju Dariui ir Vytui už ekskursiją.

Daugiau foto galerijoje.

- – -

The first discovery of the year 2009 in Lithuanian beer is a new craft brewery Belmontas. It’s situated not far from Vilnius center, on the bank of the river Vilnele at the site of former french watermill. It started its operation in May 2008 with no publicity but it turns out it’s silently brewing what I’d like to call the best beer in Eastern Lithuania. Sinfully aromatic, malty, rich and mouth-filling, the “Šviesusis” (Pale) and “Ypatingasis” (Special) are very well crafted beers. Weyermann malts, noble Hallertauer hops and local water which is well suited to the style all go into the coppers installed behind the wood-decorated halls. I wonder if that’s how Vienna lagers taste.

I have luck to sample the beers and see the brewery with guidance of it’s head brewer Dainius Lopeta who has an impressive track record, having worked for some of the best microbreweries in the country and helping to launch others. Our chat reveals some brewing specifics and ambitious future plans for a new rare sort of beer (with a different brewery this time). We will try to be the first to report about it in our blog.

Belmonto alus