Foto: M. Thibault

‎4 dienos, šimtai kilometrų, 19 bravorų – taip atrodė tarptautinės komandos turas po Šiaurės Lietuvą, iš kurio ką tik grįžau. Bet apie viską nuo pradžių.

Nuo pernai rudens tęsėsi susirašinėjimas su kanadiečiu alaus autoriumi, žurnalistu Martin Thibaut apie lietuviško alaus kultūrą – aludarystės tradicijas, pačius alus, kuo jie ypatingi, kuo skiriasi. Kaip jau buvo minėta, vyksta medžiagos rinkimas būsimai knygai “Beer Paradises of the World”, į kurios žemėlapį bus įtraukta ir Lietuva. Pagaliau Martin’as su džiaugsmu pranešė, kad kovą atvyksta į Lietuvą, o jo kelionę finansuoja garsus JAV ir Kanados alaus profesionalų žurnalas Beer Connoisseur. Martin’as yra šio žurnalo darbuotojas ir ruoš 6-7 puslapių centrinį straipsnį apie Lietuvą ir jos alų.

Beer Connoisseur

Pradėjome planuoti turą, netrukus prisijungė dar trys kanadiečiai alaus degustuotojai. Kad jau taip, pakviečiau dar keturis pažįstamus alaus autorius – vokiečių žurnalistus Ralph ir Thom, bei vienus produktyviausių RateBeer apžvalgininkų – tai ir Lietuvos ratuose jau ne vienam pažįstami britai Phil ir Anna, teisėjavę ir Sambarių 2011 alaus taurėje.

Nors pačiam teko keliauti per Šiaurės bravorus, nusprendžiau pakviesti “Vidmą” Laurinavičių suderinti logistiką ir lankytinus bravorus, nes jis bene vienintelis iš man pažįstamų profesionaliai užsiima alaus turizmu, be to asmeniškai pažįsta daugelį mažųjų aludarių. Iš bene 50-ties šiandien veikiančių bravorų buvo atrinkta apie 20, tačiau į turo dienotvarkę įtraukiau ir apsilankymą pas seną Biržų aludarį, kuris verda alų namie – net nemaniau, kad jis taps viena iš turo žvaigždžių, nustebinęs svečius ne tik keturiom rūšim savo alaus iš rūsio, bet ir autentiškais pasakojimais iš aludario kasdienybės. Turo dienotvarkė buvo įtempta, tačiau užteko laiko ir apžiūrėti bravorus, ir išdegustuoti didžiąją dalį jų daromo alaus, ir net apsižvalgyti po apylinkes.

Man asmeniškai buvo nuostabiausia sutikti tikrus, žavius žmones, kuriančius alų, kurį ir gerbiu ir mėgstu, pamatyti jų neapsimestinę meilę amatui, tradicijoms, švytintį entuziazmą ir nepalaužiamą pasiryžimą tęsti tai, ką darė jų tėvai ir seneliai. Neįkainojama girdėti jų pasakojimus su visomis smulkmenomis, kurios kartais atskleidžia kokią technologinę detalę, kuri pasirodo besanti kitokia, kartais net esminė jų alaus skonį lemianti ypatybė. Supratau, kiek svarbus posakis “kiekvieni namai alų verda savaip”. Bendraujant labai pravertė aludarystės proceso žinojimas, įgytas per kelerius metus eksperimentavimo, nes – kaip paklausi, taip ir atsakys.

Aludaris Čižas vaišina svečius. Foto: Tikro alaus archyvas

Smagu pamatyti, kad tikro lietuviško alaus kultūra ir tradicija sėkmingai atsinaujina. Buvo sugriauta keletas mitų, vienas jų – esą mažosios daryklos išgyvena tik iš stipraus alaus. Atvirkščiai, geriausiai šiandien (iš)gyvena tos, kurios persiorientavo į silpnesnio alaus gamybą – o persiorientuoja kone kas antra, ne vienas jau ir apskritai nustojo gaminti stipriuosius. Net ir stiprus alus, gaminamas likusiose daryklose, pasirodė esąs tikrai ne tokios blogos kokybės, kaip apie jį buvo manoma – daugelis ragautų neturi stipraus alkoholio pojūčio ar nemalonių poskonių. Šito nepasakysi apie didžiųjų daryklų “alkoholio bombas”…

Nors maniausi išragavęs daugumą lietuvos mažųjų daryklų alaus, vistik buvau nustebintas keleto naujų atradimų. Du jų – gaminami Aukštaitijos bravorų grupės – dar bandymo stadijoje, bet labai tikiuosi, kad jų netrukus galės paragauti ir malonūs šio blogo skaitytojai. Taip pat iš naujo atradau keletą jau seniau žinomų alų, kurie tieisai iš aludario statinės rodos (o gal ir tikrai) turi dar geresnį skonį – čia galiu paminėti Jovarų (A. Ūdrienės), Paliūniškio (Gurų šeimos), Piniavos, Davros, Butautų dvaro, Čižo, Trakiškių/Miežiškių…

Aludaris D. Lopeta pasakoja svečiams apie Vasaknų dvaro bravorą. Foto: Tikro alaus archyvas

Na o kaip jautėsi svečiai? Kaip devintam danguje:) Ir ne dėl to, kad jiems trūktų įvairaus alaus savo šalyse. Tikri alaus medžiotojai, Šiaurės Lietuvoje jie jautėsi kaip naujo alaus kontinento kolumbai. Juos domino neįprasti skoniai, kvapai ir ataskoniai, būdingi tik šiems kraštams – ir to rado su kaupu. Juos stebino kokybė, skonio skaidrumas, alaus kompleksiškumas, ir žinoma, tie patys žmonės. Štai citata apie vieną, gana ypatingą alų: “Tokio alaus vokiečiai padaryt nesugebėtų. Tokio delikatumo negali išgaut ir amerikiečiai. Vieninteliai, kurie sugebėtų pasiekti tokį kompleksiškumą, yra belgai” (bet apie tai vėliau.)

Labai įdomu pažvelgti į gerai pažįstamą (alaus) kultūrą iš šalies, kito akimis, apibendrinti panašumus ir išskirti skirtumus. Per kelionę pavyko surinkti nemažai informacijos, nufotografuoti, įrašyti, ir žinoma, išragauti. Tikiuosi šiomis savo ir kitų įžvalgomis pasidalinti ir šio blogo puslapiuose. Tikiuosi, tai padės susigaudyti ir jums, jei patys organizuote panašią kelionę.

Tad… bus daugiau:)

Aplankyti (ar bent trumpai sustota prie) bravorų: Kupiškio alus, Gintaro (Molėtai), Rinkuškiai (Biržai), Būtautų dvaro, Astravo (buv. Ponoro); Biržų alus, Dvareliškių, Jolus (Jono Morkūno), Rozalimas, Davra, A. Grigonio (Jovarai), Jovarų alus (A. Ūdrienės, Jovarai),  Joalda (Joniškėlis);  Čižo, Vasaknų dvaro, Piniavos alutis (Panevėžys), Su puta (Panevėžys), Miežiškių (Panevėžys), Trakiškių (Panevėžys), Taura (Panevėžys), Alaus purslai, Linkuvos.

Grand-turas po Šiaurės Lietuvą: 4 dienos, 19 bravorų (I dalis)

Kalifornijos trijulė ant mūsų stalo. Foto: Tikras Alus

Tiems kurie domisi pasaulio alumi, nereikia įrodinėti, kad viena pažangiausių alaus šalių šiuo metu yra JAV – per pastaruosius du dešimtmečius tikro alaus (fine, craft beers) scena ten sprogo: nuo kelių dešimčių “craft” bravorų iki poros tūkstančių (taip, 1800!). Jiems taip pat nereikės pristatinėti ir vieno įtakingiausių JAV nepriklausomų bravorų Sierra Nevada, nei jo alaus, kurio šiandien jau galima nesunkiai rasti ir Europos geresniuose baruose ir parduotuvėse.

Sierra Nevada 1980-aisiais Chico, Kalifornijoje įkūrė du namudiniai aludariai, pradėję nuo savo gamybos įrangos. Šiandien tai – šešta didžiausia JAV alaus kompanija, kurioje dirba 450 žmonių, jų alus yra antras labiausiai parduodamas “craft” alus JAV.

Alaus darykla šiandien garsėja savo novatoriškais ir etiškais sprendimais. 2010-aisiais bravoras laimėjo “žaliausio metų verslo” apdovanojimą – jis visas yra aprūpinamas elektra iš saulės elementų, išvežiojimo transportas varomas perdirbtu iš panaudoto aliejaus kuru, o panaudoti grūdai panaudojami gyvuliams šerti vietinėse rančose.

Bravoras superka didžiausią organiškų apynių kiekį šalyje, taip pat turi savo fermą, kurioje patys auginasi organiškus apynius ir miežius (iš kurių verda savo kasmetinį derliaus alų – Chico Estate Harvest Ale.) Dar šiai firmai priklauso maisto ir degustacijų restoranas bei muzikos klubas “The Big Room”.

Mes arčiausiai šio alaus galime rasti Rygoje – baruose ir spec. parduotuvėje Alus Salons. Iš ten ir atėjo mūsų užsakyta tikro alaus siunta – tiesa, šįkart buvo likę tik trys klasikinės rūšys.

Foto: Wikipedia

Sierra Nevada Pale Ale – tai žinomiausias daryklos alus, man tai gausiai apyniuoto amerikietiško alaus etalonas – čia ir ypač ryškus, gaivus greipfurtinis Cascade apynių antplūdis, atsimušantis į sodraus salyklo skonio bazę. Šis, kaip ir keletas kitų bravoro alų – gyvas, jis baigia fermentaciją jau supilstytas į butelius. Beje, šio alaus klono naminis receptas bene populiariausias ir Tikro Alaus laboratorijoje, draugų degustacijose visada susilaukiantis didelės sėkmės.

Sierra Nevada Porter ir Stout – puikios klasikinių stilių amerikietiškos versijos, šiek tiek panašūs, tik stautas – kiek stipresnis, kartėlesnis. Jie sausi, gausūs stipriai skrudintos kavos ir juodo šokolado skonio, tačiau vėlgi tipiški amerikietiški apyniai suteikia gyvo charakterio, savotiškai primenančio amerikiečių entuziazmą.

Lietuvoje šio alaus kol kas nėra. Tačiau jau bandome susitarti su tiekėjais ir tikimės, netrukus padėtis pasikeis. Sekite mūsų naujienas!

Amerikos klasika: Sierra Nevada alus

Best beer in Latvia is brewed in small Abula brewery

Unfortunately about 70% of the Latvian beer market is dominated by Scandinavian breweries – Aldaris, Cēsu Alus, Līvu and Lāčplēša. I am neither going to describe these beers, nor recommend them to anyone, many of these are totally the same as their Lithuanian counterparts, just the label and design (sometimes not even that) is different.

As usually, it is the small breweries that make the most interesting and best tasting brews. The most common breweries are Bauskas, Piebalgas, Užavas, Lodiņa and Tērvetes with mainstreem, but nevertheless comparably quality pale lagers that can be found in most supermarkets, especially in Riga. The easy way to find the better Latvian brews might be to skip the pale and look for dark beers (mostly European Dark lagers with occasional Baltic Porter).

The best place to buy bottled Latvian beers in Riga is Stockmann department store, in the very centre of Riga, between the main railway and bus station. There you will find plenty of both macro and micro beers for sligthly inflated prices.

However, there are some more breweries that are even smaller and much less known, as they account for not more than a few percent of the market and their production is not very widely distributed even in Latvia.

Abula (Brenguļu) beer. Of course, everyone has his favorite brews, but it would be quite safe to say that most of the Latvians who have tried Abula beer (there are two sorts – black (Schwarzbier) and pale (European Pale Lager)) think of it as one of the best Latvian beers. The main trick is to buy it – it is not bottled and for 1.20 Ls a liter can be filled in any reservoir you have brought with you to the brewery in Brenguļi (next to Valmiera). The beer is available on-tap in a few pubs as well and it is neither filtered, nor pasteurised.

There is one downside to Abula beer – although quite delicious, you can get a bad headache next morning if more than 2 or 3 pints are consumed. I would consider Abula the only true small-scale craft brewery in Latvia and they are almost the only ones (except for Tērvetes) that produce the malt themselves from local barley. The rest buys malt elsewhere, e.g. in Lithuania :)

Brūveris. Most of its beers are known under the brand name “Ingvera”, produced using Austrial recipes. As the name says, these are ginger beers – average according to European, but quite good for Latvian standards. One of the best is Ingvera Sarkanais (Red), a Vienna lager.

Brālis. Some of their brews are very interesting and certainly worth trying, especially the unfiltered Brālis (one of the few non-pasteurized and non-filtered beers in Latvia, dark and pale
versions exist) and Hincenberga Bavārijas. As usual with small breweries, there are just a few places where you can get Brālis beers – one where there could be better selection os outside the centre – take trolleybus No. 18 or 23 from the Riga central railway station till the stop “Purvciema tirgus”. Look for the sign “Dzērieni” (Drinks) on the first floor of a five storied building – there is a link to Google map info at the end.

LIDO. The only brewpub in Latvia, located in the monstrous building of quasi-traditional Latvian kitchen (Krasta street, Riga, look for a large windmill). It is accessible by tram no. 7 and 9 from Riga central railway station, the stop is called “LIDO Atpūtas centrs”.  Three different unfiltered/unpasteurized beers are brewed, none of them very good, but certainly above industrial beers.

A shiny new, youngest brewery in Latvia - Valmieruižas

Valmiermuižas. Its marketers describe their beer as “exclusive” andthat it has been brewed according to ancient Latvian recipes etc., etc. They invested more than 2 million euros, partly EU funds, in brand new equipment to establish the newest brewery in Latvia, brought in a German brewer and now are trying to conquer the market, rather succesfully I think. They produce only one pale lager, quite similar in taste to German Kellerbier that is above average Latvian standards and is available in more and more shops, their website has all the
details. Some darker brews are expected this fall.

As fars as I am aware of, the best selection of Latvian beers on-tap currently is in the open-air bar “No problems” in the very center of Riga, Doma square. Half a liter costs up to 1.90 Ls and some of the best micros are available there (Tērvetes, Piebalgas, Valmiermuižas, Užavas).

You can also try visiting Rock’n’Riga in the Old Riga (Skārņu 13) – a cozy rock bar where you will find Abula Pale and Valmiermuižas for 2.50 Ls.

Most of the bottled beers, as mentioned earlier, are available in Stockmann and largest RIMI and Maxima supermarkets. Interesting selection of some brews of less known Latvian breweries is available in otherwise very unattractive and dark space – the tunnel under the railway, leading from the Riga Central railway station to the Central Market. It is full of small shops with good selection of beers for attractive prices.

These places are here in the Google map

There are two more breweries in Latvia, but their beers would be very, very hard if not entirely impossible to find in Riga: Gulbenes Alus as well as the only brewery from Latgale region – Krāslavas Avots.

It is also possible to visit some of the breweries, but there would not be too much to see, as visitors rarely are allowed inside production premises. Tērvete charges ridiculous 8 Ls per visitor to be allowed to have a peek at production process through a glass wall and watch a video of brewing process. Some are slightly better, but I would suggest visiting Lodiņa and Valmiermuižas breweries for more interesting experience. And you will see some part of brewing free of charge when visiting Abula brewery when your bottle will be filled.

Of course, the situation is changing all the time, but I assume the above information could be accurate for the summer 2009.

Fine beer guide to Latvia