Po mėnesio pramušu kegą ir nuimu prabą:

Alus tamsiai rudai raudonas, puta nežmoniška – užima pusę bokalo, kapučino spalvos, kreminė ir stangri, beveik kaip zefyras! Labai stiprus, ryškus apynių aromatas, iš jų išnyra juodųjų serbentų džemo ir net rožių (WTF? gal čia melasa) atspalviai. Aromatas žada uogienę, gurkštelėjus pasijunta skonio sodrumas ir alaus kūnas, apynių kartumas – ne iškart. Jis išnyra po trumpo momento, stiprėja ir visu stiprumu užgula gomurį, kur ir pasilieka – ilgam. Net praėjus keletui minučių, kartumas dar tęsiasi, tačiau jis “neužlinksta”, neperlenkia lazdos.

Tiesą sakant, puta praktiškai nedingsta iki bokalas ištuštėja. Praktiškai galima pjaustyti ir valgyti šakute.

Reziumė – puikiai vykęs alus, primenantis kiek ekstremalų stipriai apyniuoto amerikietiško IPA ir britiško mild’o  hibridą. American Indian Brown Mild? Nedidelio stiprumo (4.6%), iki porterio jis netraukia. O beje panašus, ne toks kartus Baltic Porter – gera idėja!

‘Škias, bus daugiau.

- – -

Another day another brew, this time it’s a Harves Ale made with fresh home-grown hops – Lithuanian Fredos Taurieji and Ukrainian Aromat Polessja cultivars. When fresh they have a raisiny, garlic-ish, piney smell. I add almost a bucketfull of them fresh to a 5 galon of dark wort, some dark molasses and as a result I receive a fantastic, dark 4.6% ale with huge stiff head and powerful flavour of blackcurrent jam, roses and striking bitterness which reminds me American IPAs but wit the colour and body of British Milds.

Kaip ir pernai, šios vasaros pabaigoje pamario pelkynuose su talka pririnkom maišą viržių žiedų ir išvirėm naują senovės vikingų ir škotų mėgto alaus versiją. Pernykštis bandymas pasirodė per silpnas įvairiais kampais, tad šiemet gerokai pakeičiau receptą, mostelėjau gerai paskrudintų salyklų – suteikt šiek tiek kartumo, lengvai apynių – tiek kad nepermuštų viržių, ir kviečio – pagerinti putai ir alaus “kūnui”.

Minėtos medžiagos rezultate neblogai atliko savo paskirtį, 5.6% stiprumo alus buvo gardus ragauti ir rasti giros, riešutų, duonos skonių, skrudintas ruginis salyklas davė rūgštesnį charakterį, kuris gerai derėjo su švelniu vaistažolių medaus aromatu ir ilgokai išliekančiu, sausoku, netgi kiek “mediniu” viržių skoniu. Alų ragavusieji TA draugijos nariai puikiai j įvertino, ir prašė dar – kuo ir džiaugiuosi.

Spėliojantiems, kas nutiko kitam eksperimentui – derliaus alui – galiu nuraminti – jis jau senai sėkmingai išragautas “Marių burių” regatos, į kurią su visu alaus kegu papuoliau kiek netikėtai, metu. Beje, atmosfera ir publika buvo tikrai puiki, o muzikinė-kultūrinė dalis, kurioje vienu metu dalyvavo kokie 15 “bembų” (tokie būgneliai) – tiesiog superinis energijos pliūpsnis.

Tačiau derliaus aluje aš pasigedau tokio pat stipraus apynių “spyrio”. Jo visiškai tikėjausi, į 25 l katilą suvertęs kibirą ką tik nurinktų, prie sodybos augančių, stiprų aromatą skleidžiančių apynių. Gavosi 6% stiprumo skystas (tačiau ne gryno skaidrumo) gintaras su įdomiu, švelniai aitroku apynio žaismu lipnaus ir saldaus gurkšnio uodegoje. Kas ragavo nebrokijo ir netgi džiaugėsi. Alus ir burės kažkaip gerai derinasi. Tik per tą uodegą pabaigoje vos iki laivo sugebėjau nusikapstyti.

Kažkuris receptas netrukus bus padėtas į atitinkamą skyrių.

- – -

It’s time to try our latest concoctions – the new, darker and stronger version of Heather Ale and a first-time try of Harvest Ale. If the former is total success, nicely ballancing dryiness of roasted rye with medicinal flavour of heather (I employed Scottisch brewers’ technique of late heather tip steeping in hot ale in last stages of fermentation), the harvest ale lacked the notable hop ‘kick’ due to the small amount of alpha acids in local semi-wild hops (high in aroma though).

Ruduo be kita ko puikus ir tuom, kad tai derliaus metas su visais susijusiais džiaugsmais. Cepai su degtine po bulviakasio? Eee… tiesą akant mums labiau prie širdies apyniarinkis ir alus.

Apyniai Rogue daryklos apynyne

JAV ir kitose pažengusiose alaus šalyse entuziastai nekantriai laukia rudens, nes tai – šviežių apynių alaus metas. ‘Wet hops’, ‘fresh hops’, ‘harvest ale’ – ištroškusio alaus mėgėjo lūpos taria šiuos žodžius, kurie reiškia tą patį – šis sezoninis alus verdamas su ką tik nurinktais apyniais.

Šviežūs apyniai, argi ne visi juos naudoja šviežius? Tikrai ne. Paprastai apyniai yra sudžiovinami, supakuojami ir laikomi sandėliuose iki bus panaudoti alaus virimo procese. Apynys tai augalas, ir net pirmykščiai žmonės žinojo, kad augalas mirdamas pasikeičia. Šviežių apynių teorija tokia: kai tik jie nurenkami, nuo to momento apyniuose esantys aliejai, dervos ir kvapas bei skonis ima blėsti. Tad pakliuvę tiesiai į katilą, šviežūs apyniai alui turėtų perduoti daugiau “smarvės”.

Šis metodas veikia – alus virtas su šviežiais apyniais perteikia daugiau jų skonio ir kvapo, tad kyla klausimas – kodėl visi taip nedaro? Žinoma, pirmiausia dėl kainos. Be to, jei nedaromas stipriai apyniuotas alus, subtilūs apynių skoniai paskęs salykle.  Kadangi šiuos apynius reikia išvirti per 24 valandas nuo surinkimo, pageidautina, kad jie būtų auginami šalia bravoro. Dar daugiau - ne visi aluje naudojami apyniai vienodai gerai auga skirtingose vietose.

Jau minėtose JAV tokias galimybes turi ne viena tikro alaus darykla, pvz. Russian River, Rogue, Lees, Full Sail, ir daugelis kitų. Bene garsiausias – Sierra Nevada Harvest Ale, tai beje ir buvo užpernai, pirmasis mano gyvenime ragautas Harvest Ale. Yakima slėnyje, kuriame užauginama per 77% JAV apynių, vyksta netgi Šviežių Apynių festivalis (Fresh Hop Ale Festival), kuriame dalyvauja eilė tokį alų verdančių daryklų.

Šis alus, paprastai gerokai stipresnis (6.5% ir daugiau) ir kartesnis bei ryškaus, kiek “žolinio” apynių aromato, patiekiamas ne tik iš krano, bet ir buteliais. Tačiau šviežūs apyniai keičia skonį kone su kiekviena diena, todėl net buteliuose šio alaus galima rasti tik sezono metu.

Lietuvoje tokį džiaugsmą šiuo metu galėtų sau leisti nebent “Kupiškėnų alus“, kurie kiek man žinoma, vieninteliai turi savo apynyną. Žinoma, pavieniai aludariai tikrai tą gali daryti, o gal ir daro – prisirinkę maišus apynių pamiškėse arba išsiauginę savo soduose. Bent jau Tikro Alaus Draugijos entuziastai pirmąjį savo Derliaus Alų ką tik išvirė. Apie jį vėlesniame poste.

O kol kas pasižiūrėkite puikų filmųką apie tokio alaus procesą Sierra Nevada puslapyje.

- – -

Here we put together a short introduction to wet (fresh) hops and Harvest Ales especially popular in US where they even have a Fresh Hops Ale Festival in Yakima valley which boasts providing 77% of all hops used in US breweries. I wonder if it’s also popular in other countries?

In the meantime we brew our own version of Harvest Ale about which another post is upcoming.