Komentaruose matyti, kad tokią pat reakciją šis spektaklis sukėlė daugumai skaitytojų. Įdomu, kad viešojoje opinijoje pramoninis alus vis dažniau suvokiamas kaip “alus iš miltelių”. Smunkantis įvaizdis – viena iš priežasčių, verčianti pramonininkus keist gaidelę, “pakelt gardelę” ir uždainuot kitą dainelę.

Žinoma, milteliai – mitas, jokio alaus taip nepagaminsi. Bet mitas ne iš dangaus nukrito – taip žmonės supaprastina nujaučiamas alaus “chaltūrinimo” technologijas. Gal pagaliau ir mums laikas painformuoti alaus vartotoją ir apžvelgti tas technologijas detaliau.

Taigi, pramoninis alus, kaip ir tikras alus, gaminamas iš grūdų salyklo. Tačiau dalis salyklo kartais pakeičiama pigesne, menkaverte žaliava iš ryžių, kukurūzų (vienas bravoras Lietuvoje netgi tuo didžiuojasi). Toliau, tokio alaus gamyboje visi procesai forsuojami ir pagreitinami keletą kartų, naudojant įvairias chemines ir technologines priemones.

Bene svarbiausia Viena jų – tai high gravity technologija, kuomet palyginus mažuose gamybos tūriuose pagaminamas bazinis, bet keliskart stipresnis alkoholinis skystis. Mielės neatsparios stipriai alkoholio koncentracijai, tačiau daryklos nepila spirito – tai kitas mitas. Pasirodo, mieles įmanoma priversti pagaminti net iki 16.2% alkoholio, papildant alaus misą cheminiais priedais, tokiais kaip azoto žaliava, ergosterolis, oleino rūgštys (inf. šaltinis čia).

Gautas stiprus raugalas gali būti atskiedžiamas vandeniu ir prisotinamas įvairiais skonikliais, kvapikliais ir dažikliais, sukurtais cukraus, salyklo, apynių pagrindu. Tokiu būdu pigiai prichaltūrinama ta įsivaizduojama gausa alaus skonio gėrimo rūšių, kurios praktiškai nesiskiria viena nuo kitos. Tiesos dėlei reikia pridurti, kad kvietinio alaus technologija sunkiau duodasi pagreitinimui – gal todėl Lietuvoje kvietinio alaus kokybė skonis gan pusėtinas.

Vienas iš svarbiausių klasikinių alaus ingridientų, suteikiantys alui būdingą išskirtinį skonį ir kvapą, yra apyniai. Tai daugybę skoninių komponentų turinti žaliava, kurios sintetiniais priedais pakeisti neišeina. Be to, ji gana brangi.

Mano turimomis žiniomis, didieji alaus gamintojai Lietuvoje natūralių apynių nenaudoja (papildymas – “Švyturio” gamybos direktorė teigia, kad apynius jie naudoja “Ekstra” alui, t.p. “Rinkuškiai” naudoja vokiškus ir čekiškus apynius – žr. komentarus). Juos pakeičia kur kas pigesni apynių ekstraktai. Verdant apynius tradiciškai – misoje, pastarųjų ekonominis efektyvumas nedidelis, žaliavos reikia daugiau, naudojimas sudėtingesnis. Izomerizuotus ekstraktus gi galima tiesiog supilti proceso pabaigoje. Deja gaminant ekstraktus, nukenčia skoninės ir aromatinės savybės, dingsta subtilumai. Iš apyniuose esančių virš 200 natūralių komponentų, ekstraktuose lieka geriausiu atveju, 30. Dalis komponentų (pvz. reaguojantys su šviesa) net specialiai pašalinami (kad alų būtų galima laikyti skaidriuose buteliuose) – ir daryklos tai netgi pristato kaip laimėjimą!

Apynių ekstraktai nėra savaime blogis, tačiau alus pagamintas vien su apynių ekstraktais yra lėkštas, nesubtilaus, neišraiškingo, dirbtinio skonio (detaliau galite paskaityti Boak&Bailey poste ir komentaruose), ką sunku paslėpti lengvame aluje. Lengviau apskritai sumažinti apynių proporciją arba užmaskuoti kitais skonikliais tirštesniame, saldesniame gėrime.

Tradicinis, tikras lageris reikalauja kelių mėnesių brandinimo (lageriavimo), kad susiformuotų subtilus skonis ir išsiskirtų natūrali angliarūgštė. Kam vargintis, vėl į pagalbą pasitelkime chemija arba genetiškai modifikuotas miėles (apie šią GM technologiją rasite čia: A History of Beer and Brewing, p. 655), pasterizacija ir filtravimu užmuškime paskutinę alaus gyvastį – mielės, galutinai paslėpkime skonį dirbtinai pripūsdami angliarūgšte iki maksimumo, ir užkabinę medalį (apie juos – kada nors vėliau) pakiškime vartotojui.

Trumpai tariant, alus pagamintas pagreitintai, chemizuotai, iš netikrų ingridientų, negali būti nei tikras, nei tradicinis, nei kokybiškas. Alus, pagamintas su apynių ekstraktais nėra nei aromatingas, nei skanus, kad ir kokį jo įvaizdį mums kištų brangiai apmokama reklama.

Ši situacija būdinga ne vien Lietuvoje – kritusia savo alaus kokybe susirūpinę net Vokietijos alaus mėgėjai ir žiniasklaida. Ta pati situacija nesenai buvo ir Anglijoje, JAV, Danijoje ir kitose šalyse, tačiau dabar situacija ten taisosi, vis labiau plečiantis tikro alaus judėjimams, mikrobravorams ir alaus entuziastų ratui. Tikimės, kad kažkada taip bus ir Lietuvoje.

- – -

Another PR gag from major breweries in Lithuania is to call themselves “Lithuanian guild of brewers” (almost all of them being owned by Scandinavian brewery groups), hang a completely irrelevant date “1552″  (year of foundation of historical maltster guild), raise “ethical” maximum level of strength of their lagers from 8% to 9.5% and boast about how they’re going to become key in reviving the brewing tradition and culture. Ridiculous.

In this light I post some info I researched on high gravity brewing and other technologies used to brew bland industrial lagers.